2020-06-03 Nr. AB-11230-3-61-3-02250-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1031-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02250-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas S. V. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 2018 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. 42-422; 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2018 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. 2S-1861; 3) įpareigoti Vilniaus PN ir Kalėjimų departamento administracijas: uždrausti taikyti bet kokius žmogaus teisių ir laisvių apribojimus, išskyrus laisvės atėmimą teismo nustatytu terminu; vykdyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos normas ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimus, nurodytus skunde; registruoti visus S. V. teikiamus prašymus, skundus ir peticijas, sudarant galimybę už pateiktus raštus jam iš karto pasirašyti; užtikrinti pareiškėjo teisę į darbą ir kitokį užimtumą; užtikrinti S. V. teisę į mokslą (turimo mokslo tęstinumą ir galimybę įgyti kitą, aukštąjį išsilavinimą); užtikrinti galimybę sportuoti; užtikrinti pareiškėjo teisę į religines apeigas (atlikti religines apeigas vienam, kartu su kitais, dalyvaujant reikiamos konfesijos dvasininkams, aprūpinant stačiatikių ortodoksų literatūra ir kitomis priemonėmis); užtikrinti aprūpinimą būtiniausiomis priemonėmis, nepriklausomai nuo iš artimųjų gaunamų lėšų; užtikrinti orias kalinimo sąlygas, uždraudžiant revizuoti iš artimųjų gaunamų lėšų panaudojimą; užtikrinti asmens prigimtinę teisę į pakankamą maisto kiekį, panaikinant ribojimus gaunamoms ir leidžiamoms išleisti lėšoms; užtikrinti galimybę rūkyti bet kur ir bet kada, kai tai netrukdo šalia esantiems nuteistiesiems ir jei tokių ribojimų nenustato įstatymai; užtikrinti S. V. galimybę naudotis elektros prietaisais drausmės grupėje, kai dėl to bus priimti atitinkami motyvuoti pataisos namų nutarimai, pateikti tokius nutarimus pareiškėjui, užtikrinti jo teises, įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 9 ir 10 straipsniuose ir skirti valstybės įrangą (televizorius, laikrodžius, kompiuterius); 4) įpareigoti Kalėjimų departamentą kontroliuoti, kaip vykdomas teismo sprendimas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad ginčijamuose sprendimuose buvo netinkamai atsakyta į klausimus dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse ir kituose teisės aktuose nustatytų apribojimų taikymo, kai teismo sprendimu yra skirta laisvės apribojimo bausmė, dėl galimo nuteistųjų rašytinių kreipimųsi priėmimo ir registravimo tvarkos pažeidimų, informacijos pateikimo, kalinimo sąlygų (darbo ir mokymosi galimybės, atliekant bausmę drausmės grupės sąlygomis, galimybės lankyti sporto salę ir religinio pobūdžio tikinčiųjų susirinkimus, dėl apsipirkimo pataisos įstaigoje bei nustatytos didžiausios galimos išleisti sumos, dėl aprūpinimo higienos priemonėmis, dėl galimybės žiūrėti televizorių, atliekant bausmę drausmės grupėje). Nurodė, kad nebuvo atliktas joks tyrimas.

3. Atsakovas Vilniaus pataisos namai prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas paaiškino, kad S. V. buvo atsakyta į visus jo 2018 m. balandžio 2 d. skunde nurodytus klausimus. Be to, pareiškėjui pateiktas Vilniaus PN 2018 m. gegužės 8 d. atsakymas Nr. 42-422 yra informacinio pobūdžio ir pats savaime jam jokių teisinių pasekmių nesukelia. Atsakovo nuomone, visos S. V. skundo aplinkybės yra pagristos abstrakčiais teiginiais, pataisos namų administracija savo veiksmais jo teisių nepažeidė, o Vilniaus PN 2018 m. gegužės 8 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Tai patvirtino ir Kalėjimų departamentas. Atsižvelgus į tai, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo nurodytą sprendimą panaikinti.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad S. V. skundo 3 ir 4 punktuose nurodyti argumentai yra paneigti, kadangi jo reikalavimai yra nukreipti į ateitį, nors teismas dar nėra konstatavęs jokių neteisėtų veiksmų. Kalėjimų departamento nuomone, pareiškėjo skundas buvo išnagrinėtas objektyviai, atsakovo atsakymas yra paremtas faktiniais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis bei atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus, todėl turi būti paliktas galioti.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį, kad S. V. bausmę atlieka drausmės grupėje, todėl patiria didesnius suvaržymus ir ribojimus. Pažymėjo, kad nuteistųjų teisinė padėtis ir jos pokyčiai yra tiesiogiai susiję su jų elgesiu pataisos įstaigoje (ji gali būti švelninama arba griežtinama). Kuo geresnis nuteistojo elgesys atliekant bausmę, tuo daugiau teisių ir lengvatų jam suteikiama. Jeigu nuteistasis, atlikdamas bausmę, pažeidinėja režimo reikalavimus arba neatlieka (netinkamai atlieka) jam nustatytas pareigas, nereaguoja į socialinės reabilitacijos priemones arba jose nedalyvauja ir negerbia aplinkinių, jo teisinė padėtis griežtinama, ribojant tam tikras specialiąsias teises ir lengvatas bei nustatant papildomas pareigas ir ribojimus.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo S. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas su 2018 m. balandžio 2 d. skundu kreipėsi į Kalėjimų departamentą, kuris vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 8 dalimi ir Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsniu, S. V. 2018 m. balandžio 2 d. skundą pagal kompetenciją persiuntė nagrinėti Vilniaus PN. Pareiškėjas pašė išaiškinti situaciją dėl jo pateiktų prašymų ir skundų neregistravimo, atsakymų į pateiktus prašymus negavimo, pateikti informaciją dėl darbo ir mokymosi galimybės atliekant nuobaudą – perkėlimą į drausmės grupę, pateikti informaciją dėl galimybės lankyti sporto salę ir religinio pobūdžio tikinčiųjų susirinkimus, informaciją dėl apsipirkimo pataisos įstaigoje ir nustatytos didžiausios galimos išleisti sumos bei higienos priemonių, taip pat dėl galimybės turėti televizorių, atliekant nuobaudą – perkėlimą į drausmės grupę.

Atsakovas 2018 m. gegužės 8 d. rašte Nr. 42-422 pareiškėjui paaiškino, kad teismui nuosprendžiu paskyrus laisvės atėmimo bausmę, nuteistajam pagrįstai taikomi bausmių vykdymo įstatymuose nustatyti ribojimai bei draudimai. Vilniaus PN pabrėžė, kad pataisos įstaigos administracija aiškinimų nuteistiesiems dėl bausmių vykdymo įstatymų atitikties Konstitucijai neteikia bei Konstitucinio Teismo nutarimų nekomentuoja. S. V. buvo informuotas, kad nuteistųjų prašymai priimami, registruojami, perduodami ir siunčiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d.

įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) XXXII skyriuje nustatyta tvarka ir jas pacitavo. Nurodė, kad peržiūrėjus drausmės grupės nuteistųjų Nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų, skundų skirtų pataisos namų direktoriui registrą, matyti, jog nuo 2018 m. pradžios iki 2018 m. gegužės mėnesio pradžios pareiškėjo skunde nurodytų prašymų nebuvo gauta ir registruota. Kadangi pataisos įstaigos administracija šių prašymų nėra gavusi, atsakymai į juos S. V. nebuvo pateikti.

Pažymėjo, kad per nurodytą laikotarpį iš viso buvo gauti ir užregistruoti keturi pareiškėjo kreipimaisi, tačiau nė vienas nebuvo susijęs su skunde minimais prašymais, taip pat buvo priimti išsiųsti 28 laiškai. Konstatuota, kad S. V. pateikiami kreipimaisi yra registruojami, perduodami, siunčiami. Atsakovas taip pat paaiškino, kad įstatymų nustatyta tvarka už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistajam paskyrus nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas ar į drausmės grupę, jam taikomi tam tikri apribojimai, kurie netaikomi lengvojoje ar paprastoje grupėse bausmę atliekantiems nuteistiesiems.

Taip yra todėl, kad Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 4 dalis nustato pataisos įstaigai teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų asmenis, pažeidinėjančius režimą. Pažymėjo, kad izoliuoto laikymo sąlygos turi įtakos ne tik tam tikrų teisių apimčiai (skambinimo ir pasimatymų dažnumui, pasivaikščiojimo kiemelyje laikui, apsipirkimo pataisos įstaigos sumai), bet taip pat daro įtaką pataisos priemonių (bendrojo ugdymo, profesinio mokymo, nuteistųjų darbo) taikymui ir apriboja nuteistiesiems galimybę užsiimti tam tikromis laisvalaikio užimtumo formomis (fiziniu lavinimu, bibliotekos paslaugomis, bendros koplyčios lankymu).

Vilniaus PN pažymėjo, kad 2018 m. balandžio 5 d. pataisos įstaigos administracija gavo S. V. prašymą dėl įsidarbinimo pataisos įstaigoje galimybės. Į šį prašymą buvo atsakyta 2018 m. balandžio 12 d. rašte Nr. 42-348 ir buvo nurodyta, kad pataisos namų administracija skundo dalies, kuria jau buvo atsakyta dėl įdarbinimo, būnant drausmės grupėje, pakartotinai nenagrinės. Atsakovas pacitavo teisės aktus, reguliuojančius nuteistųjų bendrąjį ugdymą, atliekant laisvės atėmimo bausmę, profesinio mokymo organizavimą ir profesinio mokymo įstaigų veiklą pataisos įstaigoje ir valstybės įmonėse prie pataisos įstaigų bei nurodė, kad pagal galiojantį nuteistųjų bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo teisinį reguliavimą, nuteistiesiems, kuriems paskirta drausminė nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas ar į drausmės grupę, bendrasis ugdymas ir profesinis mokymas neorganizuojami.

10. Teismas nurodė, kad dėl galimybės lankyti sporto salę ir religinio pobūdžio tikinčiųjų susirinkimus atsakovas pažymėjo, jog jokie teisės aktai nuteistiesiems sportuoti nedraudžia, tačiau taip pat nenustato ir neįpareigoja pataisos įstaigų įrengti nuteistiesiems sporto sales ar aikšteles bei aprūpinti jas sporto inventoriumi (nepriklausomai, ar jie laikomi lengvosios, paprastosios ar drausmės grupės sąlygomis). Nurodė, kad Vilniaus PN nuteistiesiems (išskyrus atliekantiems nuobaudą kamerų tipo patalpose ir drausmės grupėje) yra įrengtos kelios patalpos skirtos sportui, kurios yra aprūpintos būtiniausiu sporto inventoriumi. Šias patalpas nuteistieji lanko pagal pataisos įstaigos sudarytą grafiką. Drausmės grupės nuteistiesiems yra įrengtas laisvalaikio kambarys, kuriame jie gali žaisti stalo tenisą bei stalo futbolą, šie nuteistieji taip pat gali mankštintis pasivaikščiojimo kiemelyje metu ir taip bent minimaliai patenkinti poreikį sportuoti.

11. S. V. buvo paaiškinta, kad tikėjimo ir sąžinės laisvė nuteistiesiems garantuojama Bausmių vykdymo kodekso 15 straipsniu, šių laisvių realizavimo tvarką nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos teisės aktai. Vilniaus PN pažymėjo, kad skatina nuteistųjų dvasinę reabilitaciją, pataisos įstaigoje nuteistiesiems yra įrengta koplyčia, pataisos namuose periodiškai lankosi įvairių konfesijų dvasininkai, Lietuvos kalėjimų kapelionų asociacijos nariai, kunigai bei kiti pasauliečiai. Į įvairius susitikimus ar religines apeigas su tikinčiaisiais, kunigais, dvasininkais nuteistieji eina pagal poreikį ir savarankiškai. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad nors teisės normos, nustatančios nuteistųjų teisę išpažinti tikėjimą ir šios teisės realizavimo tvarką, neišskiria nuteistųjų atliekančių nuobaudą kamerų tipo patalpose ar priskirtų drausmės grupei ir nedraudžia lankyti tikinčiųjų susitikimų, dalyvauti mišiose ir panašiai, tačiau atsižvelgus į taikomas izoliuoto laikymo sąlygas, minėta nuteistųjų kategorija į pirmojo gyvenamojo korpuso penktame aukšte įrengtą koplyčią, kurioje vyksta mišios ir susitikimai su dvasininkais, nėra išleidžiami ar vedami. Pataisos įstaiga, atsižvelgusi į nuteistųjų (atliekančių nuobaudą kamerų tipo patalpose bei nuteistųjų priskirtų drausmės grupei) pageidavimus išpažinti tikėjimą, melstis, atlikti religines apeigas specialiai tam skirtoje patalpoje – koplyčioje įrengė šiems nuteistiesiems koplyčią-maldos kambarį, kuris yra aprūpintas būtiniausiu religiniu inventoriumi bei literatūra. Pažymėjo, kad jokie teisės aktai nenustato konkrečių knygų ar leidinių, kurie privalo būti pataisos įstaigos bibliotekos fonde, todėl pataisos įstaiga nėra įpareigota aprūpinti nuteistuosius religinėmis knygomis.

12. Dėl apsipirkimo pataisos įstaigoje ir nustatytos didžiausios galimos išleisti sumos bei higienos priemonių atsakovas atkreipė pareiškėjo dėmesį, kad nuteistieji yra išlaikomi valstybės. Jiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, nemokamai suteikiama atskira miego vieta ir patalynė, nuteistieji, kurie neturi savo drabužių ir avalynės, nemokamai jais aprūpinami pagal sezoną, nemokūs nuteistieji aprūpinami būtiniausiomis higienos priemonėmis, nemokamai gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, jiems teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos ir kita. Taigi, laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems yra garantuojamas ir užtikrinamas minimalių bei būtiniausių poreikių tenkinimas. Įstatymas papildomiems poreikiams tenkinti nustato nuteistiesiems galimybės apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje. Vilniaus PN S. V. taip pat informavo, kad galiojantis apsipirkimo pataisos įstaigos parduotuvėje teisinis reguliavimas aiškiai nustato, kokia yra leistina didžiausia pinigų suma, už kurią nuteistieji per mėnesį gali apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje. Pažymėjo, kad visose įkalinimo įstaigose yra nustatyti vienodi sumų dydžiai ir ši suma priklauso nuo to, kokiai grupei nuteistasis yra priskirtas. Atsakovas taip pat nurodė Bausmių vykdymo kodekso 92 straipsnio 2 dalyje nustatytus dydžius.

13. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus PN išdėstė teisės aktų nuostatas, reguliuojančias nuteistųjų materialinį buitinį aprūpinimą. Paaiškino, kad būtiniausios higienos priemonės gali būti išduodamos tik nemokiems nuteistiesiems. Teisės aktai įpareigoja nemokamai higienos priemones išduoti tik tiems nuteistiesiems, kurie patys nusipirkti šių priemonių dėl objektyvių aplinkybių negali. Tabako ir jo gaminių įsigijimas eliminuoja galimybę gauti higienos priemones, atsižvelgus į tai, kad šias pinigines lėšas nuteistasis galėjo išleisti higienos priemonėms, o ne tabakui, kuris nėra pirmo būtinumo prekė.

14. Atsakovas taip pat išaiškino, kad nuteistųjų teisė naudotis elektros prietaisais ir kitais daiktais yra nustatyta Bausmių vykdymo kodekso 9 straipsnyje, pagal kurį, nuteistajam paskyrus nuobaudą – perkėlimą į drausmės grupę, teisė žiūrėti televizorių jam nėra suteikiama. Informaciją nuteistieji gali gauti iš laikraščių bei kitų leidinių, klausydamiesi radijo.

15. Nesutikdamas su Vilniaus PN pateiktu atsakymu, S. V. pateikė skundą Kalėjimų departamentui, kuris konstatavo, kad pareiškėjo skundas Vilniaus PN administracijos buvo išnagrinėtas nešališkai ir objektyviai, o pateiktas atsakymas yra paremtas faktiniais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

16. Teismas nustatė, kad S. V. į Kalėjimų departamentą kreipėsi dėl galimo nuteistųjų rašytinių kreipimųsi priėmimo ir registravimo tvarkos pažeidimų, informacijos pateikimo, darbo ir mokymosi galimybės, atliekant bausmę drausmės grupės sąlygomis, galimybės lankyti sporto salę ir religinio pobūdžio tikinčiųjų susirinkimus, dėl apsipirkimo pataisos įstaigoje bei nustatytos didžiausios galimos išleisti sumos, dėl aprūpinimo higienos priemonėmis, dėl galimybės žiūrėti televizorių, atliekant bausmę drausmės grupėje. Skundžiamo Vilniaus PN atsakymo turinys patvirtina, kad pareiškėjui buvo atsakyta į kiekvieną jo pateiktą klausimą, išaiškinta, kokiais teisės aktais vadovaujantis reguliuojamos jį dominusios kalinimo sąlygos, atsakymas yra paremtas faktiniais duomenimis. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad į S. V. skundą buvo išsamiai ir motyvuotai atsakyta. Vilniaus PN atsakymą grindė faktiniais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, todėl nėra pagrindo jį naikinti. Be to, teismo nuomone, skundžiamas sprendimas yra informacinio pobūdžio, jis S. V. jokių teisinių pasekmių nesukelia, todėl net ir jį panaikinus, tai neturėtų jokios įtakos pareiškėjo teisėms ir (ar) pareigoms.

17. Teismas nesutiko, kad Kalėjimų departamentas pareiškėjo skundą dėl ginčijamo atsakovo rašto išnagrinėjo formaliai. Teismas pažymėjo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo, kaip viešojo administravimo subjektas, priimdamas sprendimus, turi vadovautis įstatymais, kurie, be kita ko, įpareigoja laikytis gero administravimo principo imperatyvų. Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą, valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos viešojo administravimo subjektus įpareigoja priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, jų sprendimai būtų pagrįsti, o jų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus.

18. Įvertinęs ginčijamą Kalėjimų departamento sprendimą, teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pateikti argumentai dėl Vilniaus PN rašto nepagrįstumo buvo patikrinti, nusiskundimai įvertinti, o sprendimo motyvai yra aiškūs ir pakankami. Trečiasis suinteresuotas asmuo patikrino pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes ir padarė išvadą, kad jos neatitiko nustatytų faktinių duomenų. Įvertinus sprendime išdėstytas aplinkybes, buvo nuspręsta, kad S. V. skundas buvo išnagrinėtas nešališkai ir objektyviai. Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, konstatavo, kad Kalėjimų departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

19. Atmetęs skundo reikalavimą dėl sprendimų panaikinimo, teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo įpareigoti Vilniaus PN ir Kalėjimų departamentą užtikrinti pareiškėjo nurodytas teises, susijusias su bausmės atlikimo sąlygomis.

20. Dėl reikalavimo įpareigoti Kalėjimų departamentą kontroliuoti, kaip vykdomas sprendimas, teismas pažymėjo, kad šiai institucijai nėra priskirta teismo sprendimų kontrolės funkcija.

III. 21. Pareiškėjas S. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą, Kalėjimų departamento 2018 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. 2S-1861 ir Vilniaus PN 2018 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. 42-422 panaikinti, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens administracijas įpareigoti detaliai atsakyti į S. V. skunduose pateiktus klausimus, atsakymus motyvuojant teisiniais argumentais, uždrausti taikyti bet kokius žmogaus teisių ir laisvių apribojimus, išskyrus laisvės atėmimą teismo nustatytu terminu, vykdyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos normas ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimus, nurodytus skunde, Konvencijos bei Jungtinių Tautų tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto (toliau – Paktas) normas, registruoti visus pareiškėjo teikiamus prašymus, skundus ir peticijas, sudarant galimybę už pateiktus raštus iš karto pasirašyti, užtikrinti S. V. teisę į darbą ir kitokį užimtumą, užtikrinti pareiškėjo teisę į mokslą (turimo mokslo tęstinumą ir galimybę įgyti kitą aukštąjį išsilavinimą), užtikrinti galimybę sportuoti ir aprūpinti reikiama įranga, užtikrinti S. V. teisę į religines apeigas (atlikti religines apeigas vienam, kartu su kitais, dalyvaujant reikiamos konfesijos dvasininkams, aprūpinant reikiama literatūra ir kitomis priemonėmis), užtikrinti aprūpinimą būtiniausiomis priemonėmis, nepriklausomai nuo iš artimųjų gaunamų lėšų, užtikrinti orias kalinimo sąlygas, uždraudžiant revizuoti iš artimųjų gaunamų lėšų panaudojimą, užtikrinti asmens prigimtinę teisę į pakankamą maisto kiekį, panaikinant ribojimus gaunamoms ir leidžiamoms išleisti lėšoms, užtikrinti platų prekių asortimentą, užtikrinti galimybę rūkyti bet kur ir bet kada, kai tai netrukdo šalia esantiems nuteistiesiems ir jei tokių ribojimų nenustato įstatymai, užtikrinti S. V. galimybę naudotis elektros prietaisais drausmės grupėje, užtikrinti jo teises, įtvirtintas Konvencijos 9 ir 10 straipsniuose, ir skirti valstybės įrangą (televizorius, laikrodžius, kompiuterius) arba leisti naudotis savo įranga.

22. Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, nemotyvuotas, šališkas ir dėl to neteisėtas.

23. S. V. pažymi, kad tiek teismas, tiek Kalėjimų departamentas, tiek Vilniaus PN suabsoliutino Bausmių vykdymo kodekso ir Taisyklių normas, kurios apskritai neturi egzistuoti, kadangi paneigia visas žmogaus teises bei laisves, ir visiškai ignoravo kitus įstatymus, Konstituciją, tarptautines sutartis, teismų sprendimus bei taip išreiškė diskriminacinę nuostatą, kad nuteistasis nėra visuomenės dalis, todėl jokios teisės ir laisvės jam negalioja, o tai minėtų institucijų priimtus sprendimus daro neteisėtais. Teigia, kad minėtos institucijos neišmano arba nenori išmanyti šiuo klausimu reikšmingų teisės šaltinių ir teisės aktų.

24. Remdamasis Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d., 2000 m. gegužės 8 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimuose pateiktais išaiškinimais, pareiškėjas teigia, kad nors savo skunduose vadovavosi Konstitucija, Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais, tačiau tai buvo nepagrįstai ignoruojama, o tai paneigia tiek jo ginčijamus sprendimus, tiek Konstituciją, tiek valstybę ir įrodo, kad gyvenama laikais, kai nugali stipriausias, o S. V. neturi jokių galimybių pasipriešinti valstybės savivalei. Mano, kad teismas turėjo pareigą patikrinti, ar Bausmių vykdymo kodekso ir Taisyklių normos atitinka Konstituciją, aukštesnės galios teisės aktus ir įstatymus, tačiau to nepadarė ir tenkinosi abstrakčiais Kalėjimų departamento bei Vilniaus PN administracijų pateiktais paaiškinimais. Teismas taip pat neatliko jokių veiksmų, kad nustatytų tiesą, apsiribojo atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens paaiškinimais, kuriuos laikė nenuginčytinais įrodymais, ir visiškai nemotyvuotai bei nepagrįstai atmetė S. V. argumentus.

25. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog jo ginčijami sprendimai yra informacinio pobūdžio ir S. V. jokių teisinių pasekmių nesukelia. Pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog jo skunduose keliami klausimai yra susiję su pažeidinėjamomis žmogaus teisėmis ir laisvėmis bei jų įgyvendinimu pataisos namuose, o Vilniaus PN administracija ir Kalėjimų departamentas pripažino, jog jokių teisių ir laisvių pareiškėjas neturi – tokie sprendimai paneigia pagrindines žmogaus teises ir laisves, todėl jie negali būti vertinami kaip informacinio pobūdžio; ginčijami sprendimai S. V. sukelia ne tik teisines, bet ir kitokias pasekmes (moralinę žalą, fizinę žalą sveikatai ir kt.). Pareiškėjo nuomone, teismo sprendimas prieštarauja Konstitucinio Teismo sprendimams, imperatyviai įtvirtinantiems valstybės institucijoms pareigą užtikrinti žmogaus teises ir užkirsti kelią bet kokiam kėsinimuisi į jas. Pirmosios instancijos teismui šios nuostatos turbūt nėra žinomos, o tai kelia dideles abejones dėl jo kompetencijos.

26. S. V. taip pat remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais ir teigia, kad nuteistam asmeniui negali būti suvaržytos jokios teisės, o laisvės atėmimas savaime yra bausmė, bet kokie kiti suvaržymai pažeidžia Pakto 26 straipsnį. Tokios nuostatos yra įtvirtintos Jungtinių Tautų Tipinėse minimaliojo elgesio su kaliniais taisyklėse, priimtose 1955 m. Taigi, kalinčių asmenų teisės negali būti suvaržytos ir privilegijos negali būti teikiamos atsižvelgiant į nuteistojo grupę, o jeigu asmuo pažeidžia kalinimo taisykles, jis turi būti atskirtas nuo kitų kalinčių asmenų, su juo gali papildomai dirbti psichologai ir panašiai, tačiau toks asmuo negali būti žeminamas, suvaržant jo teises ir laisves. Valstybės institucijos tai ignoravo, o to negali būti, kadangi taip asmuo yra nuolat baudžiamas, kol praranda visas teises. Teigia, kad nuteistas asmuo negali patirti didesnių ribojimų nei būtina dėl įkalinimo. Ginčijamuose sprendimuose išdėstyta pozicija, kad kalintis asmuo neturi jokių teisių, prieštarauja teisės aktų nuostatoms ir teisės šaltiniams, pagal kuriuos, tiek teismas, tiek kitos valstybės institucijos privalo gerbti žmogaus teises ir laisves bei jų neturi riboti labiau nei leidžia tarptautiniai teisės aktai ir privalo gerbti žmogaus orumą, kurį žmogaus teisių bei laisvių ribojimai pažeidžia.

27. S. V. akcentuoja, kad Vilniaus PN ir Kalėjimų departamento teiginiai, prieštaraujantys teisės aktų nuostatoms, teismo buvo įvertinti kaip nekeičiami, o pareiškėjo teisės ir laisvės nebuvo ginamos. Nurodo, kad privalo vykdyti formalumus dėl ginčo sprendimo visuose Lietuvos teismų instancijose, kad vėliau galėtų kreiptis į tarptautines institucijas ir kelti visus jo skunduose nurodytus klausimus.

28. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad skunduose prašė išaiškinti, ar nuteistojo teisės gali būti ribojamos labiau nei nustatyta tarptautiniuose teisės aktuose / šaltiniuose, ir teigė, kad Bausmių vykdymo kodekso bei Taisyklėse nurodyti ribojimai negali būti taikomi, tačiau nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo į šį klausimą neatsakė, o teismas nurodė, kad tokie klausimai yra informacinio pobūdžio ir jokių teisinių pasekmių nuteistajam nesukelia. Nepateikus išaiškinimo, kokias teise ir laisves nuteistasis turi, jis neturi galimybės jų ginti, o tokiu atveju jos apskritai praranda prasmę. Teigia, kad toks jo klausimo ignoravimas vienareikšmiškai pažeidžia nuteistojo teisę į orias kalinio sąlygas. Akcentuoja, kad Bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato nuteistojo teisę gauti rašytinę informaciją apie kalinimo sąlygas ir tvarką, teises bei pareigas, tačiau tokią informaciją S. V. buvo atsisakyta pateikti, o tai paneigia visas nuteistojo teises bei laisves. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas prašo išaiškinti, kokie ribojimai ir teisių bei laisvių suvaržymai nuteistiesiems gali būti taikomi.

29. S. V. pažymi, kad Vilniaus PN direktorius nurodė, jog jis nekomentuoja Konstitucinio Teismo sprendimų ir nesprendžia dėl Bausmių vykdymo kodekso atitikties Konstitucijai, tačiau toks aiškinimas yra absurdiškas, kadangi Konstitucinio Teismo sprendimai privalo būti vykdomi visų institucijų ir pareigūnų, o joks įstatymas ar teisės aktas negali būti taikomas, jeigu prieštarauja Konstitucijai. Vilniaus PN, kaip valstybės institucija, pažeidė Konstituciją ir Konstitucinio Teismo sprendimus, nors jais privalėjo tiesiogiai vadovautis, o Kalėjimų departamentas ir teismas tokią Vilniaus PN direktoriaus poziciją palaikė. Atsižvelgęs į tai, S. V. prašo išaiškinti, ar Vilniaus PN direktorius privalo vadovautis Konstitucija, Konvencija, Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais, ir jeigu taip, įpareigoti tai padaryti. Pareiškėjas taip pat prašo išaiškinti, ar Konstitucijoje, Konvencijoje ir Pakte įtvirtintos teisės bei laisvės yra tik formalumas.

30. S. V. nurodo, kad skunde Vilniaus PN direktoriaus klausė, kodėl jo prašymai ir skundai nėra registruojami, o juos priimant, pareiškėjui neleidžiama pasirašyti prašymų ir skundų registracijos žurnale. S. V. buvo atsakyta, kad minėtame žurnale nėra registruota jo prašymų ir skundų bei nurodyta, kad pareiškėjas jų neteikė. Su tuo sutiko ir Kalėjimų departamentas bei teismas. Akivaizdu, kad skundų ir prašymų neregistravus, įrašų apie jų gavimą negali būti. Teigia, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti apklaustas asmuo, atsakingas už skundų ir prašymų priėmimą bei registravimą, jam neigiant skundų bei prašymų teikimą – turėjo būti organizuojama akistata, o reikiant – turėjo būti apklausti kiti nuteistieji, matę skundų ir prašymų teikimą, tačiau nė viena institucija tokių veiksmų neatliko. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas prašo imtis visų priemonių, kad tiesa būtų nustatyta ir Vilniaus PN direktorių įpareigoti užtikrinti, jog S. V. prašymai bei skundai būtų registruojami, juos gaunant, o registracija būtų patvirtinta pareiškėjo parašu.

31. S. V. pažymi, kad skunde Vilniaus PN direktoriaus prašė aprūpinti jį darbu. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Vilniaus PN neturi visų norinčių dirbti aprūpinti darbu, o atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra drausmės grupėje, darbo jis negaus. Atkreipia dėmesį, kad jokie teisės aktai nenustato teisės į darbo suvaržymą vien dėl to, kad asmuo yra kalinamas, tuo labiau, kad jis yra drausmės grupėje. S. V. taip pat nebuvo atsakyta, kokių priemonių Vilniaus PN administracija ėmėsi, kad visi nuteistieji gautų darbo. Jeigu valstybė nesirūpina nuteistųjų darbu, asmens teisė į darbą tampa deklaratyvia ir fiktyvia. Šis klausimas nėra informacinio pobūdžio. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas prašo įpareigoti Vilniaus PN administraciją aprūpinti jį darbu bei pateikti informaciją, kokių veiksmų per pastaruosius tris mėnesius buvo imtasi, kad būtų sukurta daugiau darbo vietų.

32. Pareiškėjas Vilniaus PN taip pat prašė užtikrinti jo teisę į mokslą ir jam buvo atsakyta, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, drausmės grupėje esantis nuteistasis mokytis negali. Tokiai pozicijai pritarė ir Kalėjimų departamentas bei teismas. Akcentuoja, kad žmogaus teisės ir laisvės gali būti ribojamos tik įstatymu. Be to, Vyriausybė neturi įgaliojimų paneigti Konstituciją, todėl tokie teisės aktai neturi būti vykdomi. Kadangi S. V. yra visiškai išlaikomas valstybės, valstybė privalo pasirūpinti, kad jis galėtų studijuoti magistrantūroje ir aukščiau, tokias studijas organizuoti bei apmokėti, kad pareiškėjas galėtų tobulėti. S. V. prašo įpareigoti Vilniaus PN užtikrinti jam galimybę mokytis, studijų tęstinumą ir tobulėjimą.

33. Vilniaus PN direktorius nurodė, kad jokie teisės aktai pataisos įstaigos neįpareigoja sudaryti galimybės sportuoti, todėl drausmės grupėje esantis nuteistasis nėra vedamas į sporto salę ir negali naudotis sporto inventoriumi. Su tuo sutiko ir Kalėjimų departamentas bei teismas. Akcentuoja, kad žmogaus teisė sportuoti yra prigimtinė, todėl valstybė, suvaržiusi asmens laisvę, privalo užtikrinti orias kalinimo sąlygas. Pažymi, kad draudimas naudotis sporto inventoriumi ne tik pažeidžia žmogaus orumą, tačiau ir fiziškai naikina asmenį bei sudaro rimtas prielaidas sveikatos sutrikimams, o tai yra kankinimas. Konstitucijoje yra įtvirtinta, kad valstybė remia sportą, tačiau iš tikrųjų jį naikina. Be to, vieni nuteistieji turi teisę sportuoti, o kiti ne. Akcentuoja, kad atsakovas neskiria, kas yra poilsis (varžybų žiūrėjimas), o kas sportas. S. V. prašo įpareigoti Vilniaus PN administraciją užtikrinti galimybę sportuoti su sporto įranga bent 5 dienas per savaitę.

34. S. V. pažymi, kad tiek nacionaliniai, tiek tarptautiniai teisės aktai garantuoja asmeniui teisę į religines apeigas ir jokių ribojimų juose nėra nustatyta. Vilniaus PN direktorius nurodė, kad drausmės grupėje esantys nuteistieji į religines apeigas nėra vedami, tačiau gali lankyti koplyčią, o Kalėjimų departamentą ir teismą toks paaiškinimas tenkino. Akcentuoja, kad tik pats asmuo gali nuspręsti, kada ir kaip jam bendrauti su Dievu, o į koplyčią drausmės grupėje esantys asmenys vedami tik kartą per mėnesį vienai valandai, todėl teisė yra religines apeigas S. V. nėra tinkamai užtikrinama. Pareiškėjas prašo įpareigoti Vilniaus PN užtikrinti jam teisę atlikti religines apeigas taip, kaip jis nori, bent kartą per dieną, ypač savaitgaliais ir švenčių dienomis, bei užtikrinti visų konfesijų šventikų klausymąsi drausmės grupėje.

35. Vilniaus PN direktorius taip pat neatsakė, kokiais įstatymais vadovaujantis paneigiamas lygiateisiškumo principas, išduodant higienos priemones bei aprūpinant apranga, atsižvelgiant į iš artimųjų gautas lėšas. Pažymi, kad įstatymai nenustato valstybės institucijai teisės nurodyti, kaip iš artimųjų gautos lėšos turi būti panaudotos. Pareiškėjas prašo įpareigoti Vilniaus PN administraciją visus nuteistuosius aprūpinti būtiniausiomis priemonėmis bei atsisakyti savivaliavimo.

36. S. V. pažymi, kad minimalių ir būtiniausių poreikių tenkinimas užtikrina tik išgyvenimą, o ne orias kalinimo sąlygas. Neaprūpinant asmenų higienos priemonėmis ir apranga, net minimalūs poreikiai nėra užtikrinami. Nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo, nei teismas neatsakė, ar minimalūs ir būtiniausi poreikiai užtikrina orias kalinimo sąlygas. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas prašo įpareigoti Vilniaus PN užtikrinti orias kalinimo sąlygas, o ne minimalius ir būtinus poreikius arba pripažinti, kad kalintis asmuo tokių teisių neturi.

37. S. V. atkreipia dėmesį, kad skunduose Vilniaus PN ir Kalėjimų departamentui kėlė klausimus dėl prigimtinių teisių suvaržymo, tačiau nė į vieną klausimą nebuvo atsakyta, todėl prašo į jo pateiktus klausimus atsakyti arba įpareigoti tai padaryti atitinkamas institucijas.

38. Pareiškėjo nuomone, jo nurodyti teisės aktai / šaltiniai yra ignoruojami, jokie įstatymai, teisės aktai / šaltiniai ir tarptautinė teisė neegzistuoja, o teismai pataikauja valstybės institucijoms ir pažeidžia pagrindines žmogaus teises bei laisves. Neatsakius į keltus klausimus, pareiškėjui buvo užkirstas kelias pasinaudoti savo teisėmis, taip pat ir absoliučiomis teisėmis į gynybą bei teismą. Nors valstybė savo piliečiams privalo išaiškinti visas teises, tačiau ji yra suinteresuota slėpti bet kokią informaciją, negali paaiškinti priimtų teisės aktų, o už jų pažeidimus baudžia. Pareiškėjo nuomone, teismas, kaip vienintelė teisingumą galinti atkurti institucija, tik imituoja veiklą.

39. Atsakovas Vilniaus pataisos namai prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o S. V. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

40. Atsakovas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių. Byloje esantys dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje, jie teismo buvo įvertinti pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles. Vilniaus PN nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą. Teismas tinkamai vadovavosi ir taikė teisės aktų normas, teismų praktiką, tinkamai ištyrė ir vertino visus byloje esančius įrodymus, visiškai atskleidė bylos esmę. Teismo sprendimo turinys atitinka jam keliamus reikalavimus. Teismas detaliai atsakė į kiekvieną S. V. skundo reikalavimą, sprendime nepadarė nei materialiosios, nei proceso teisės normų pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą priimtą sprendimą panaikinti.

41. Vilniaus PN akcentuoja, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikiami analogiški argumentai kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. S. V. nenurodė jokių objektyvių argumentų dėl teismo priimto sprendimo nepagrįstumo ar neteisėtumo.

42. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, visapusiškai įvertinęs byloje esančius įrodymus bei apibendrinęs teisinį reguliavimą, pagrįstai konstatavo, kad Vilniaus PN motyvuotai atsakė į pareiškėjo keliamus klausimus, atsakymą grindė faktiniais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, o Kalėjimų departamentas patikrino S. V. skunde išdėstytas aplinkybes ir padarė išvadą, jog jos neatitiko nustatytų faktinių duomenų. Teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens priimti ginčijami sprendimai yra teisėti bei pagrįsti, todėl nėra pagrindo jų naikinti.

43. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

44. Kalėjimų departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei jų visumą ir tai padarė laikydamasis įstatymo nuostatų. Teismas priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu bei teisingumo ir protingumo kriterijais, materialinės teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

45. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad S. V. apeliaciniame skunde nenurodė aplinkybių, kurios pagrįstų, jog teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo šios kategorijos bylose suformuotos teismų praktikos. Tai, kad skundžiamas teismo sprendimas, pareiškėjo nuomone, yra neteisingas ir todėl neteisėtas bei neobjektyvus, nesudaro pagrindo jį panaikinti.

46. Kalėjimų departamentas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais remdamasis, teismas priėmė ginčijamąjį sprendimą, ir teigia, kad remiantis pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, jo nėra pagrindo naikinti.

47. Atsikirtimuose į atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimus S. V. pažymi, kad institucijos nepaneigė nė vieno jo teiginio ar nurodyto fakto ir nepateikė įrodymų, kad pareiškėjo argumentai yra neteisingi, o vien teiginiai, kad jo pretenzijos yra nepagrįstos, yra niekiniai.

48. S. V. atkreipia dėmesį, kad visi jo skunde nurodyti pažeidimai nėra neišvengiamai būtini kalinimui, todėl yra pertekliniai ir neteisėti.

49. Pareiškėjas pastebi, kad nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotas asmuo, nei pirmosios instancijos teismas nepateikė argumentų dėl jam taikomų ribojimų sąsajos su įstaigos saugumu ir nusikaltimų prevencija bei taikomų ribojimų būtinybės demokratinėje visuomenėje ir neįrodė, kad ribojimai yra būtino socialinio poreikio bei nenustatinėjo, ar jie yra proporcingi siekiamiems teisėtiems tikslams. Teigia, kad S. V. pateiktos pretenzijos privalo būti išnagrinėtos jo nurodytų teisės aktų kontekste, tačiau nė viena institucija tokio vertinimo nepateikė.

50. S. V. akcentuoja, kad visi jo skunduose ir prašymuose nurodyti ribojimai buvo taikomi ne dėl to, kad jo elgesys buvo nepriimtinas ir pažeidžiantis nustatytą tvarką, o dėl to, kad jis siekė save apsaugoti nuo subkultūros, galimo susidorojimo, fizinio ar psichologinio smurto, pažeidžiamų teisių, narkomanijos, žmogaus imunodeficito viruso ir panašiai, dėl to jis atsisakė keltis į paskirtą būrį, o tai lėmė nuobaudų skyrimą. Teigia, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo jį sąmoningai neteisėtai stengėsi laikyti bendruose būriuose, o pareiškėjui tai atsisakius padaryti – taikė nurodytus ribojimus ir kankinimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 51. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl Vilniaus PN 2018 m. gegužės 8 d. sprendimo Nr. 42-422, kuriame buvo išnagrinėtas pareiškėjo S. V. 2018 m. balandžio 2 d. skundas, bei Kalėjimų departamento 2018 m. birželio 13 d. sprendimo Nr. 2S-1861, kuriuo atsakovo 2018 m. gegužės 8 d. sprendimas Nr. 42-422 buvo pripažintas išsamiu ir pagrįstu, teisėtumo bei pagrįstumo.

52. Remiantis administracinėje byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad S. V. 2018 m. balandžio 2 d. skunde, kuris buvo persiųstas nagrinėti Vilniaus PN, Kalėjimų departamento prašė nustatyti, kodėl jo prašymai nebuvo nagrinėjami ir jam nebuvo pateikti atsakymai, taip pat paaiškinti, kodėl nėra registruojami jo prašymai ir pareiškėjas nėra informuojamas, kam jie yra nukreipti. S. V. taip pat prašė išnagrinėti (įpareigoti tai padaryti Vilniaus PN) jo prašymuose keliamus reikalavimus ir atsakyti į klausimus: 1) kokie įstatymai, pareiškėjui būnant drausmės grupėje, jam draudžia dirbti; 2) kokie įstatymai, S. V. būnant drausmės grupėje, jam draudžia gauti informaciją ir kodėl negalima žiūrėti televizijos laidų; 3) kuo pasireiškia būtinybė riboti pareiškėjo skunde ir teiktuose prašymuose nurodytas teises; 4) jei nurodytos teisės yra ribojamos įstatymu, kokie yra tokio ribojimo tvarka ir ribos; 5) ar tokie ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje; 6) kaip tokiais ribojimais yra apsaugomos kitų asmenų teisės bei laisvės; 7) kaip tokiais ribojimais yra apsaugomos Konstitucijoje įtvirtintos vertybės ir konstituciškai svarbūs tikslai; 8) ar ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei esmė; 9) kaip tokie ribojimai koreliuoja su konstituciniu proporcingumo principu. Pareiškėjas jo skundą prašė išnagrinėti skubiai, kadangi jo teisės yra pažeistos, o pateikiant atsakymą, vadovautis įstatymais, tačiau ne poįstatyminiais teisės aktais ir išsamiai atsakyti į jo keltus klausimus. S. V. taip pat prašė atkurti jo teises ir nedelsiant imtis priemonių pažeidimams ištaisyti bei užkirsti kelią pažeidimams ateityje.

53. 2018 m. balandžio 2 d. skunde pareiškėjas nurodė, kad 2018 m. sausio 10 d., 2018 m. kovo 26 d. ir 2018 m. kovo 28 d. prašymuose Vilniaus PN administracijos prašė sudaryti galimybę atlikti religines apeigas, paaiškinti, kokiais įstatymais remiantis yra varžomos jo teisės apsipirkti parduotuvėje (ribojamas apsipirkimo limitas), visą dieną naudotis kompiuteriu, atsakyti, kokie įstatymai leidžia tikrinti jo kompiuterinę ir kitą įrangą, kokie įstatymai, jam esant drausmės grupėje, draudžia gauti higienos priemonių, sportuoti ir mokytis bei kodėl nėra sporto salės, tačiau atsakymų negavo. Atkreipė dėmesį, kad pateikiant prašymus ir skundus, jis nėra informuojamas, ar jie buvo užregistruoti bei kam jie buvo nukreipti. Mano, kad remiantis Konstitucinio Teismo sprendimais, Taisyklėse ir panašiuose teisės aktuose nustatyti ribojimai negali būti teisėti. Jie privalo būti įtvirtinti įstatymuose ir būti būtini demokratinėje visuomenėje, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbūs ir jais neturi būti paneigiama teisių bei laisvių prigimtis ir esmė; ribojimai turi būti proporcingi.

54. Išnagrinėję pareiškėjo 2018 m. balandžio 2 d. skundą, Vilniaus PN priėmė 2018 m. gegužės 8 d. sprendimą Nr. 42-422, kuriame pažymėjo, kad teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį ir nuteistajam paskyrus laisvės atėmimo bausmę, neišvengiamai yra apribojamos tam tikros asmens teisės ir laisvės, kaip nustato Bausmių vykdymo kodeksas ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymai. Vilniaus PN pabrėžė, kad pataisos įstaigos administracija aiškinimų nuteistiesiems dėl bausmių vykdymo įstatymų atitikties Konstitucijai neteikia ir Konstitucinio Teismo nutarimų nekomentuoja.

Minėtame atsakovo sprendime pareiškėjui buvo atsakyta, kad peržiūrėjus drausmės grupės nuteistųjų Nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), peticijų, skundų skirtų pataisos namų direktoriui registrą, matyti, jog nuo 2018 m. pradžios iki 2018 m. gegužės mėnesio pradžios pareiškėjo skunde nurodytų prašymų nebuvo gauta ir registruota, todėl atsakymai į juos ir nebuvo pateikti. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad per nurodytą laikotarpį iš viso buvo gauti ir užregistruoti keturi S. V. kreipimaisi, tačiau nė vienas nėra susijęs su skunde minimais prašymais.

Vilniaus PN pareiškėjui taip pat paaiškino, kad įstatymų nustatyta tvarka už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistajam paskyrus nuobaudą – perkėlimą į kamerų tipo patalpas ar į drausmės grupę, jam taikomi tam tikri apribojimai, kurie netaikomi lengvojoje ar paprastoje grupėse bausmę atliekantiems nuteistiesiems. Pažymėjo, kad izoliuoto laikymo sąlygos turi įtakos ne tik tam tikrų teisių apimčiai (skambinimo ir pasimatymų dažnumui, pasivaikščiojimo kiemelyje laikui, apsipirkimo pataisos įstaigos sumai), bet taip pat daro įtaką pataisos priemonių (bendrojo ugdymo, profesinio mokymo, nuteistųjų darbo) taikymui ir nuteistiesiems apriboja galimybę užsiimti tam tikromis laisvalaikio užimtumo formomis (fiziniu lavinimu, bibliotekos paslaugomis, bendros koplyčios lankymu).

Pareiškėjui buvo išsamiai atsakyta, kodėl jo prašymas dėl įdarbinimo galimybių nebus nagrinėjamas, kodėl jam neorganizuojamas mokymasis, kodėl S. V. nėra vedamas į bendrą patalpą su sporto inventoriumi ir koplyčią bei kaip jis gali bent minimaliai patenkinti poreikį sportuoti ir išpažinti tikėjimą. S. V. taip pat buvo paaiškinta, kodėl yra ribojama apsipirkimo suma ir kad yra užtikrinamas minimalių bei būtiniausių poreikių tenkinimas (asmenys aprūpinami būtiniausiomis higienos priemonėmis). Taip pat buvo atsakyta, kodėl drausmės grupėje esantiems nuteistiesiems nesuteikiama teisė žiūrėti televizorių ir iš kokių šaltinių jie gali gauti informaciją.

Atsakydamas į S. V. pateiktus klausimus, atsakovas pacitavo ir paaiškino aktualų galiojantį teisinį reguliavimą.

55. Kalėjimų departamentas 2018 m. birželio 13 d. sprendime Nr. 2S-1861 pažymėjo, kad Vilniaus PN pareiškėjo skundą išnagrinėjo nešališkai ir objektyviai, atsakovo 2018 m. gegužės 8 d. sprendimas Nr. 42-422 yra paremtas faktiniais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis; pateiktas atsakymas yra išsamus, pagrįstas ir atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Kalėjimų departamentas atkreipė dėmesį, kad S. V. bausmę atlieka drausmės grupėje, todėl patiria didesnius suvaržymus ir ribojimus. Akcentavo, kad nuteistųjų teisinė padėtis ir jos pokyčiai yra tiesiogiai susiję su jų elgesiu pataisos įstaigoje. Nuteistajam atliekant bausmę pažeidinėjant režimo reikalavimus ar neatliekant (netinkamai atliekant) jam nustatytų pareigų, nereaguojant į socialinės reabilitacijos priemones arba nedalyvaujant jose, negerbiant aplinkinių, jo teisinė padėtis griežtinama, ribojant tam tikras specialiąsias teises ar lengvatas, taip pat nustatant papildomas pareigas ir ribojimus.

56. Įvertinusi Vilniaus PN 2018 m. gegužės 8 d. sprendimo Nr. 42-422 turinį, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos padaryta išvada, kad S. V. buvo atsakyta į kiekvieną jo pateiktą klausimą, taip pat buvo išaiškinta, kokiais galiojančiais teisės aktais vadovaujantis reguliuojamos jį dominusios kalinimo sąlygos, ginčijamas atsakovo sprendimas yra paremtas faktiniais duomenimis. Kalėjimų departamentas pagrįstai nurodytą Vilniaus PN sprendimą paliko nepakeistą, trečiojo suinteresuoto asmens sprendimas buvo priimtas institucijos kompetencijos ribose, laikantis teisės aktuose nustatytos tvarkos ir yra pasirašytas įgalioto asmens, taigi, jis yra teisėtas ir pagrįstas. Ginčijamų Vilniaus PN ir Kalėjimų departamento sprendimų motyvai yra aiškūs bei pakankami ir nėra jokio pagrindo išvadai, kad S. V. skundai buvo išnagrinėti formaliai. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismo motyvas, jog ginčijamas atsakovo sprendimas yra informacinio pobūdžio ir pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukelia, yra ne tik perteklinis, bet ir nepagrįstas.

57. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja visų teisės aktų hierarchiją ir neleidžia poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykių, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymu, taip pat poįstatyminiais teisės aktais nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme, nebūtų grindžiamas įstatymais (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d., 2009 m. birželio 22 d., 2013 m. lapkričio 6 d., 2013 m. gruodžio 11 d., 2015 m. gegužės 26 d., 2020 m. vasario 18 d. nutarimus). Poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2011 m. rugsėjo 28 d., 2018 m. balandžio 27 d. nutarimus). Konstitucinio Teismo aktuose taip pat konstatuota, kad įstatymai nustato bendro pobūdžio taisykles, o poįstatyminiuose teisės aktuose jos gali būti detalizuojamos, gali būti reguliuojama jų įgyvendinimo tvarka (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 5 d., 2014 m. gegužės 9 d., 2015 m. balandžio 16 d., 2018 m. gegužės 24 d. nutarimus).

58. Pažymėtina, kad nuteistųjų teisės dirbti, mokytis, išpažinti tikėjimą ir atlikti religines apeigas, sportuoti, apsipirkti, būti aprūpinamam apranga, higienos priemonėmis ir turėti tam tikrą įrangą yra įtvirtintos Bausmių vykdymo kodekse, o poįstatyminiuose teisės aktuose šios teisės detalizuojamos, apibrėžiamos jų naudojimo sąlygos, tvarka, ir toks teisinis reguliavimas atitinka Konstitucinio Teismo suformuotą doktriną. Pažymėtina, kad bausmių vykdymo teisės institutui yra būdinga teisės normų gausa, įtvirtinta įvairiuose teisės šaltiniuose. Nuteisto asmens teisinės padėties įgyvendinimo klausimus reguliuoja atskiri poįstatyminiai aktai. Bausmių vykdymo kodekso nuostatas įgyvendinantys poįstatyminiai norminiai teisės aktai, priimti kompetentingų subjektų, jiems įgyvendinant įstatymų leidėjo pavestas funkcijas, negali būti vertinami kaip neteisėti, o remiantis jai atlikti pareiškėjo, kaip laisvės atėmimo bausmę atliekančio asmens, teisių ribojimai negali būti laikomi pažeidžiančiais jo teises.

59. Atkreiptinas dėmesys, kad Bausmių vykdymo kodeksas įtvirtina teisingo ir progresyvaus bausmių atlikimo principą. Šio principo esmė – nuteistųjų teisinė padėtis, atsižvelgiant į jų elgesį bausmės atlikimo metu, nustatytų pareigų ir draudimų laikymąsi, požiūrį į darbą ir mokymąsi, reagavimą į psichologinį poveikį ir socialinės reabilitacijos priemones, Baudžiamojo kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso ir šio kodekso nustatyta tvarka gali būti švelninama arba griežtinama. Nuteistojo teisinė padėtis bausmės vykdymo metu gali pablogėti, jeigu jis pažeidinėja nustatytus draudimus arba nevykdo ar netinkamai vykdo nustatytas pareigas ir nereaguoja į socialinės reabilitacijos priemones arba nedalyvauja jas taikant. Tokiu atveju nuteistojo teisinė padėtis turi būti griežtinama, atimant specialiąsias teises ir lengvatas, nustatant papildomas pareigas bei ribojimus. Taigi, nuteistojo teisinė padėtis gali kisti, kintant jo teisių ir pareigų turiniui.

60. Vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 72 straipsniu, laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose atliekantys nuteistieji suskirstomi į paprastąją, lengvąją ir drausmės grupes. Priklausomai nuo šių grupių, skiriasi jų teisės. Į drausmės grupę patenka asmenys, padarę bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, taigi, asmenų teisių ribojimą lemia jų elgesys atliekant bausmę. Asmens teisės bei laisvės ribojamos vien patekus į pataisos įstaigą ir tik nuo jo elgesio priklauso, ar jos bus ribojamos dar daugiau. S. V. teiginys, kad laisvės atėmimas savaime yra bausmė ir jokie kiti suvaržymai tokiam asmeniui, nepriklausomai nuo to, kokiai grupei jis priskiriamas, negali būti taikomi, yra visiškai nepagrįstas.

61. Bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnio, reguliuojančio drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygas, 1 dalies 1–5 punktuose nustatyta, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę: apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, per keturis mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą, gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų, du kartus per mėnesį paskambinti telefonu, kasdien pasivaikščioti dvi valandas. Lyginant tokių nuteistųjų laikymo sąlygas su kitoms (paprastajai ir lengvajai) grupėms priskirtų nuteistųjų teisėmis, yra akivaizdu, kad drausmės grupei priskirtiems asmenims suteiktų teisių apimtis yra siauresnė (retesni trumpalaikiai pasimatymai, ilgalaikių pasimatymų neskyrimas, trumpesnė pasivaikščiojimų trukmė ir pan.; Bausmių vykdymo kodekso 73–75 straipsniai). Be to, drausmės grupei priskirti nuteistieji laikomi užrakinti gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus (Bausmių vykdymo kodekso 75 straipsnio 2 dalis). Taigi, bausmių vykdymą reguliuojantys teisės aktai nustato pataisos įstaigai teisę režimą pažeidinėjančius asmenis laikyti izoliuotus nuo kitų asmenų. Už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą nuteistajam paskyrus nuobauda – perkėlimą į drausmės grupę, jam taikomi tam tikri ribojimai, kurie netaikomi lengvojoje ar paprastojoje grupėse bausmę atliekantiems nuteistiesiems. Tam tikrų drausmės grupėse esančių asmenų teisių ir laisvių ribojimus lemia būtinybė tokius asmenis laikyti atskirai nuo kitų nuteistųjų, siekiant apsaugoti jų teises, laisves ir saugumą bei drausmės grupėje esantiems nuteistiesiems užkirsti kelią arba sumažinti galimybę daryti naujus teisės ar režimo pažeidimus bei mažinti kriminalinės subkultūros apraiškas. Demokratinėje visuomenėje režimo reikalavimus linkusių pažeisti asmenų teisių bei laisvių ribojimai yra ne tik galimi, bet ir būtini, tačiau jie turi būti proporcingi ir jais neturi būti paneigiama teisių bei laisvių prigimtis ir esmė.

62. Kaip jau minėta, atsakovas S. V. išsamiai paaiškino, kokiais galiojančiais teisės aktais remiantis yra ribojama jo teisė mokytis, sportuoti, bendrai kartu su kitais nuteistaisiais išpažinti tikėjimą (atlikti religines apeigas), žiūrėti televizorių, taikomi apsipirkimo sumos ribojimai. Įvertinus Vilniaus PN 2018 m. gegužės 8 d. sprendimo Nr. 42-422 turinį, yra akivaizdu, kad drausmės grupėje laikomiems asmenims taikant ribojimus, yra užtikrinamas minimalių ir būtiniausių poreikių tenkinimas, o kaip minėta, patekimas į drausmės grupę priklauso tik nuo asmens valios (jo pasirinkto elgesio). Aplinkybės, dėl kokių priežasčių pareiškėjas atsisakė vykdyti pareigūnų nurodymus, nėra teisiškai reikšmingos. Pažymėtina, kad jokie tikslai negali būti siekiami teisės aktų neleistinomis priemonėmis. Įvertinus tai, kas išdėstyta, negalima daryti išvados, kad S. V. teisių bei laisvių ribojimas buvo neproporcingas ar juo buvo paneigta pareiškėjo teisių ir laisvių prigimtis bei esmė. Jokių aplinkybių dėl S. V. žeminimo ar jo orumo pažeidimo nebuvo nustatyta.

63. Pažymėtina, kad valstybės institucijos savo veikloje privalo vadovautis galiojančiais nacionaliniais ir tarptautiniais teisės aktais bei kitais teisės šaltiniais. Aplinkybių, kad tai buvo daroma netinkamai, nebuvo nustatyta. Pareiškėjas nenurodė, kokioms konkrečioms aukštesnės teisinės galios teisės aktų nuostatoms, atsižvelgiant į jo teisinę padėtį, Vilniaus PN ar Kalėjimų departamento taikyti teisės aktai prieštarauja. Kadangi asmuo turi specifinį teisinį statusą, jo teisių bei laisvių apimtis taip pat yra specifinė, todėl teisės aktuose kitiems asmenims pripažįstamos teisės bei laisvės jam gali ir turi būti ribojamos ir tai yra konstituciškai pateisinama.

64. Atkreiptinas dėmesys, kad administracinėje byloje nėra pateikta jokių duomenų, kurie patvirtintų S. V. teiginius dėl jo skundų neregistravimo ir nenagrinėjimo, o į gautus skundus bei prašymus pareiškėjui buvo atsakyta. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti valstybės institucijos pateikta informacija. Pirmosios instancijos teismui dėl to taip pat nekilo abejonių, todėl jis neturėjo pagrindo apklausti už skundo registravimą atsakingą asmenį, kitus nuteistuosius ar organizuoti akistatą. Atsižvelgiant į tai, kad nebuvo nustatyta S. V. teiktų skundų, prašymų ar kitų dokumentų registravimo pažeidimų, pareiškėjo prašymas įpareigoti atsakovą registruoti visus S. V. teikiamus prašymus, skundus ir peticijas, atmetamas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, kad į visus pareiškėjo 2018 m. balandžio 2 d. skunde nurodytus klausimus, kuriuos, kaip jis teigė, skunduose buvo kėlęs anksčiau, tačiau atsakymų negavo, ginčijamame Vilniaus PN 2018 m. gegužės 8 d. sprendime Nr. 42-422 buvo atsakyta.

65. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs pareiškėjo skundo reikalavimus dėl ginčijamų Vilniaus PN ir Kalėjimų departamento sprendimų panaikinimo bei nenustatęs jokių minėtų institucijų vykdomų pažeidimų, pagrįstai netenkino S. V. reikalavimų įpareigoti atsakovą ir trečiąjį suinteresuotą asmenį atlikti jo skunde nurodytus veiksmus, dėl kurių jam buvo pateikti atsakymai, bei užtikrinti pareiškėjo nurodomas teises, susijusias su bausmės atlikimo sąlygomis.

66. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, ir neturi pagrindo nesutikti su teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu. Pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde teigia S. V., išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo bylą ir tinkamai nustatė byloje taikytinas teisės normas. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kuriais remiantis, pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus reikėtų vertinti iš naujo ir kitaip, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą. S. V. teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Rytis Krasauskas Ramutė Ruškytė Dalia Višinskienė