2019-11-20 Nr. AB-21850-3-61-3-04271-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2331-1062/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04271-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal D. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas D. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui už tai, kad jis, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN, nuo 2015 m. buvo įdarbintas ir dirbo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. pradžios Vilniaus PN buvo įdarbintas šaltkalviu šių pataisos namų garaže. Nors buvo įdarbintas 0,25 etato, tačiau, kaip žymima išvedimo į darbą dokumentuose, dirbdavo nuo 8 val. iki 18 val. Jis turėjo remontuoti automobilius, tačiau iš tiesų atliko su tuo nesusijusius darbus. Garaže nebuvo sudaryta tinkamų darbui sąlygų, nebuvo ventiliacijos. Nuo 2015 m. pavasario administracijos nurodymu turėjo virinti iš cinkuoto metalo pagamintas grotas, tačiau, nepaisant to, kad cinkas yra labai kenksminga medžiaga, metalo pjaustymo ir suvirinimo darbams nebuvo išduotos jokios saugumo priemonės. Pareiškėjo manymu, pjaustant metalą, jam turėjo būti išduotas respiratorius ir akiniai, tačiau tai nebuvo padaryta. Pareiškėjas, atlikdamas tokius darbus, prisikvėpavo cinko dūmų, turėjo problemų su sveikata, jį purtydavo šaltis, pykindavo. Patekus metalo drožlėms į pareiškėjo akis, jis kelis kartus buvo vežamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – ir LAVL). Jam dirbant po 10 valandų per parą, jo etatas buvo padidintas iki pilno etato. Dėl tokių Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, pareiškėjas patyrė pažeminimą, tai jį sužlugdė tiek morališkai, tiek fiziškai. Patirtą moralinę ir dvasinę skriaudą vertino 50 000 Eur.

3. Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nuo 2016 m. birželio 15 d. iki 2017 m. rugpjūčio 4 d. dirbo Vilniaus PN Ūkio skyriaus šaltkalvio pareigose (nuo 2016 m. birželio 15 d. iki 2016 m. liepos 5 d. – 0,25 etato, nuo 2016 m. liepos 5 d. iki 2017 m. balandžio 6 d. – 0,75 etato, nuo 2017 m. balandžio 6 d. iki 2017 m. rugpjūčio 4 d. – pilnu etatu), o nuo 2017 m. rugpjūčio 8 d. iki 2017 m. rugpjūčio 16 d. pareiškėjas dirbo Vilniaus PN Ūkio skyriaus pagalbinio darbininko pareigose. Nuteistųjų laisvės atėmimu darbas yra viena iš nuteistųjų pataisos priemonių.

Iš pateikiamų darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, kad nuo 2016 m. birželio 15 d. iki 2017 m. rugpjūčio 16 d. pareiškėjas viršvalandinių darbų nedirbo, nefiksuota atvejų, kad pareiškėjas būtų dirbęs poilsio ir švenčių dienomis. Pagal Vilniaus PN Ūkio skyriaus šaltkalvio pareigybės aprašymą, šios pareigybės paskirtis – atlikti įrengimų, mechanizmų priežiūrą ir remontą, šaltkalvis turi tinkamai eksploatuoti priskirtą inventorių, informuoti tiesioginį viršininką pakitus darbo procesui, apie pavojingus, kenksmingus ir kitus rizikos veiksnius darbo vietoje.

Šias pareigas einantis nuteistasis tiesiogiai pavaldus Ūkio skyriaus vyriausiajam specialistui. Pareiškėjui dirbant šaltkalvio pareigose, jis atliko santechniko funkcijas – iš pradžių 0,5, vėliau – 0,75, dar vėliau – pilnu etatu, jam nebuvo nustatyto konkretus darbo laiko grafiko, t. y. jis dirbo jo etatui nustatytą darbo valandų skaičių. Šaltkalvis darbo funkcijas vykdo pagal poreikį, t. y. iškilus būtinybei, prireikus atlikti konkrečius darbus. Pareiškėjo argumentai dėl viršvalandinio darbo yra abstraktūs, nepagrįsti įrodymais.

Pareiškėjas savo darbą jis organizavo pats, planavo savo laiką, nes buvo atsakingas už tam tikrą rezultatų pasiekimą. Pareiškėjas nesikreipė į tiesioginį vadovą dėl viršvalandinio darbo, jo apmokėjimo. Tai, kad Vilniaus PN dokumentuose dėl išvedimo į darbą nurodyta, jog pareiškėjas dirbo nuo 8 iki 18 val., nereiškia, kad būtent tokį laiką pareiškėjas faktiškai dirbo, o patvirtina tai tik, kad šiuo laiku Vilniaus PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai galėjo pareiškėją išvesti iš gyvenamosios zonos į darbą.

Pareiškėjas kreipėsi su 2017 m. lapkričio 27 d. skundu į Vilniaus PN administraciją teigdamas, kad nuo 2016 m. dirbdamas šaltkalviu, dirbo viršvalandžius, už kuriuos su juo nebuvo atsiskaityta. Į šį pareiškėjo skundą buvo atsakyta Vilniaus PN 2017 m. gruodžio 27 d. sprendimu, kuriame pažymėta, kad pareiškėjas darbo įstaigoje laikotarpiu į šios įstaigos administraciją dėl darbo apmokėjimo (taip pat dėl tariamai netinkamo aprūpinimo darbo priemonėmis (darbo saugos priemonėmis)) nesikreipė. Ginčo laikotarpiu Vilniaus PN administracija ne rečiau kaip kartą per mėnesį raštu teikė pareiškėjui atsiskaitymo lapelius, kuriais jis buvo informuojamas apie darbo sąlygas ir jo apmokėjimo tvarką, todėl pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti su jo darbu susijusia informacija bei, kilus neaiškumų, kreiptis į įstaigos administraciją.

Ginčo laikotarpiu pareiškėjas dirbo įstaigoje, vykdė savo darbines funkcijas, jokių pastabų ar pretenzijų įstaigos administracijai neturėjo, dėl galimai jo atžvilgiu daromų darbo santykius reglamentuojančių teises aktų pažeidimų nesikreipė. Skundą Vilniaus PN administracijai pareiškėjas pateikė tuomet, kai buvo perkeltas į kitą pataisos įstaigą, likusiai bausmės daliai atlikti.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą iš dalies tenkino ir priteisė jam iš atsakovo 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

6. Teismas nurodė, jog nagrinėjamoje byloje bus vertinama tik tai, ar yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas Vilniaus PN ginčo laikotarpiu dirbo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, ir ar dėl to yra pagrindas jam priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Todėl, nepaisant to, kad bylos šalys savo procesiniuose dokumentuose nurodė argumentus, susijusius su galimai pareiškėjo dirbtu viršvalandiniu darbu, atlyginimu už jį bei dėl galimai neužtikrinto saugaus darbo proceso padarytos turtinės žalos pareiškėjo sveikatai, šioje administracinėje byloje šie klausimai nebus vertinami.

7. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas Vilniaus PN Ūkio skyriaus šaltkalvio pareigose dirbo jo kalinimo Vilniaus PN metu, todėl jo darbo sąlygos kalinimo metu yra susijusios su kalinimo sąlygomis. Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN direktorių su 2016 m. birželio 8 d. prašymu priimti jį dirbti garaže, kurį tenkinus, Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. 7-200 pareiškėjas buvo įdarbintas Vilniaus PN Ūkio skyriaus šaltkalviu 0,25 etatu; Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 7-231 pareiškėjui, jo prašymu, nustatytas 0,75 šaltkalvio etatas; pareiškėjas su 2016 m. kovo 30 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus PN direktorių, nurodydamas, kad dirba šaltkalviu garaže, ir prašydamas padidinti atlyginimą, kurį tenkinus, Vilniaus PN direktoriaus 2017 m. balandžio 6 d.

įsakymu Nr. 7-112 pareiškėjui nustatytas pilnas šaltkalvio etatas; nuo 2017 m. rugpjūčio 4 d. pareiškėjas jo paties prašymu atleistas iš šaltkalvio pareigų; nuo 2017 m. rugpjūčio 8 d. iki 2017 m. rugpjūčio 16 d. pareiškėjas dirbo Vilniaus PN Ūkio skyriaus pagalbiniu darbininku (0,5 etato). Teismo posėdyje pareiškėjo iniciatyva liudytoju apklaustas Vilniaus PN Ūkio skyriaus vedėjas K. E., be kita ko, nurodė, kad: pareiškėjas buvo įdarbintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 125 straipsniu; visos priklausančios saugumo priemonės buvo išduotos, tai yra tinkamai užfiksuota; pareiškėjo darbo metu, jis kreipėsi į Vilniaus PN Sveikatos priežiūros tarnybą dėl to, kad kažkas buvo įkritę jam į akį; su išvedimu į darbą arba grąžinimu iš jo Ūkio skyrius neturi nieko bendra; paskyra dėl išėjimo į darbą ir grįžimo iš jo reiškia, kad tuo metu asmuo gali būti išvedamas arba grąžinamas, bet tai nereiškia jo darbo valandų, tuo metu nuteistasis gali laisvai išeiti ir grįžti į darbo vietą; su pareiškėju nekonfliktuoja, kaip darbuotoją vertina gerai; pareiškėjui buvo išduodami akiniai ir respiratorius priklausomai nuo to, kokį konkretų darbą jam tuo metu reikėjo atlikti; nurodė, kad nors paskyroje dėl išvedimo buvo nurodoma, jog pareiškėjas gali būti išvestas nuo 8 iki 18 val., jis išeidavo įvairiai, priklausomai nuo konkretaus darbo; raktų išdavimo žurnalo įrašų pakomentuoti negalėjo; patvirtino, kad buvo virintos metalinės grotos, iš kurių buvo gaminamos detalės (apie 80 vnt. detalių), grotų metalas buvo cinkuotas; teismui negali pateikti įrodymų, kad pareiškėjui virinant cinkuoto metalo grotas, buvo išduotas skydelis ir respiratorius, tačiau paaiškino, kad tie darbai buvo atliekami vasaros metu lauke; dėl to, kokios konkrečiai darbo saugos priemonės turėjo būti suteiktos, negalėjo atsakyti, tačiau patvirtino, kad jokios darbo saugos priemonės pareiškėjui nebuvo suteiktos.

8. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje nėra ginčo dėl to, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo įdarbintas šaltkalviu 0,25, 0,75 ir 1 etatais, kad jam už nurodytos apimties darbą buvo laiku išmokėtas Vilniaus PN direktoriaus įsakymuose dėl priėmimo į darbą nustatyto dydžio darbo užmokestis ir kad ginčo laikotarpiu Vilniaus PN administracija nefiksavo viršvalandinių darbų ir neskyrė pareiškėjui už tai jokių priedų ir (arba) priemokų. Šalys iš esmės nesutarė dėl faktinių aplinkybių, t. y. dėl to, ar šiuo laikotarpiu pareiškėjas buvo verčiamas atlikti šaltkalviui nepriskirtas darbo funkcijas, dirbti daugiau nei buvo sutarta (t. y. kiekvieną ginčo laikotarpio dieną nuo 8 iki 18 val.) už tai tinkamai neatlyginant, taip pat dėl to, ar ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos darbo sąlygos, suteiktos darbo saugos priemonės.

9. Teismas, sistemiškai aiškindamas BVK antrame skirsnyje „Laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų darbas“ ir Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme (toliau – ir DSSĮ) įtvirtintą teisinį reguliavimą nagrinėjamos bylos kontekste, konstatavo, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu dirbant šaltkalvio pareigose:

10. (1) Vilniaus PN pareigūnai privalėjo užtikrinti, kad pareiškėjas dirbtų nustatytą darbo laiką, bet ne ilgiau kaip 8 valandas per dieną, o šios įstaigos direktorius, atsižvelgdamas į pareiškėjo dienotvarkę, privalėjo nustatyti darbo pradžios ir pabaigos laiką (BVK 128 str. 1 d.). Tuo atveju, jeigu pareiškėjui atliekant šaltkalvio funkcijas dėl techninių gamybos sąlygų nebuvo galima laikytis kasdieninės ar kassavaitinės darbo trukmės, vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatomis, turėjo būti taikoma suminė darbo laiko apskaita (BVK 128 str. 2 d.). Esant būtinybei, pareiškėjui galėjo būti pavedama dirbti poilsio arba švenčių dienomis, tačiau už tai jam turėjo būti suteikiamas poilsis kitomis dienomis arba šios dienos pridedamos prie atostogų (BVK 128 str. 3 d.). Pareiškėjo darbas turėjo būti apmokamas pagal jo kiekį ir kokybę Vyriausybės nustatyta tvarka (BVK 131 str. 1 d.);

11. (2) pareiškėjo darbas turėjo būti organizuojamas remiantis ginčo laikotarpiu darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančiais teisės aktais (BVK 128 str. 5 d.). Vadinasi, Vilniaus PN savo lėšomis pareiškėjui turėjo sudaryti saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su jo darbu šaltkalvio pareigose susijusiais aspektais (DSSĮ 11 str. 1 d.). Vilniaus PN, kaip pareiškėjo darbdaviui atstovaujantis asmuo, siekdamas įgyvendinti darbdavio pareigą organizuoti prevencinių priemonių (techninių, medicinos, teisinių, organizacinių ir kitų), skirtų nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų prevencijai, privalėjo nustatyti šių priemonių įgyvendinimo ir kontrolės tvarką, paskirti darbdavio įgaliotus asmenis ir duoti jiems konkrečius pavedimus (DSSĮ 11 str. 2 d.).

Vilniaus PN, kaip pareiškėjo darbdaviui atstovaujantis asmuo, įgyvendindamas darbdavio pareigą sudaryti darbuotojams (taigi ir pareiškėjui) saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais, privalėjo: imtis priemonių, kad Vilniaus PN statiniai, kuriuose įrengta pareiškėjo darbo vieta, pati darbo vieta, pareiškėjui suteiktos darbo priemonės, darbo aplinka atitiktų darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų nustatytus reikalavimus (DSSĮ 25 str. 1 p.); organizuoti profesinės rizikos vertinimą ir tuo pagrindu įvertinti (nustatyti) faktinę darbuotojų saugos ir sveikatos būklę Vilniaus PN, įskaitant pareiškėjo darbo vietą, o nustačius, kad darbuotojų saugos ir sveikatos būklė neatitinka darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų – organizuoti reikiamų priemonių parengimą ir įgyvendinimą (DSSĮ 25 str. 2 p.); pagal darbuotojų saugos ir sveikatos būklę Vilniaus PN nuspręsti, kokias kolektyvines saugos priemones naudoti, organizuoti kolektyvinių apsaugos priemonių įrengimą ir, jeigu jos nepakankamai apsaugo darbuotojus nuo rizikos, darbuotojus aprūpinti asmeninėmis apsaugos priemonėmis, organizuoti tokių priemonių patikrinimus, aprūpinti darbuotojus saugiomis darbo priemonėmis, diegti saugius darbo bei technologijos procesus darboviečių vietose (DSSĮ 25 str. 3 p.); užtikrinti, kad pareiškėjas, įsidarbindamas ir darbo Vilniaus PN šaltkalvio pareigose metu, gautų išsamią informaciją apie darbuotojų saugos ir sveikatos organizavimą įstaigoje, apie esamą ar galimą profesinę riziką, apie parengtas priemones rizikai šalinti ir (ar) mažinti, apie paskirtus darbuotojus, atsakingus už pirmosios pagalbos suteikimą, apie gelbėjimo darbų organizavimą, darbuotojų evakavimą galimų avarijų, stichinių nelaimių ar gaisrų atvejais, apie gaisrų gesinimo bei evakavimo priemones (DSSĮ 25 str. 4 p.); patvirtinti darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijas (DSSĮ 25 str. 5 p.); užtikrinti, kad pareiškėjas būtų instruktuojamas priimant į darbą šaltkalvio pareigose, pakeitus jo darbo organizavimą, pradėjus naudoti naujas ar modernizuotas darbo priemones, pradėjus naudoti naujas technologijas, pakeitus ar priėmus naujus darbuotojų saugos ir sveikatos norminius teisės aktus, nustatyti pareiškėjo mokymo ir žinių iš darbuotojų saugos ir sveikatos srities tikrinimo tvarką (DSSĮ 25 str. 6 p.); pranešti apie nelaimingus atsitikimus darbe, profesines ligas atitinkamoms valstybės institucijoms, sudaryti sąlygas tirti nelaimingus atsitikimus darbe ir profesines ligas (DSSĮ 25 str. 12 p.); kontroliuoti, kaip darbuotojai laikosi darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimų, Vilniaus PN nustatyta tvarka nušalinti nuo darbo darbuotojus, kurie nesilaiko darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų (DSSĮ 25 str. 13 p.); atlikti kitas pareigas ir įgyvendinti reikiamas priemones, sudarydamas darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas (DSSĮ 25 str. 16 p.);

12. (3) organizuojant pareiškėjo darbo procesą turėjo būti siekiama išmokyti pareiškėją gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis (BVK 125 str. 8 d.).

13. Teismas akcentavo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo įdarbintas šaltkalviu. Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 3-203 patvirtintame Vilniaus PN Ūkio skyriaus šaltkalvio pareigybės aprašyme (toliau – ir Šaltkalvio pareigybės aprašymas) įtvirtintos šios funkcijos: tinkamai eksploatuoti priskirtą inventorių (6 p.); atlikti pataisos namų įrengimų ir mechanizmų priežiūrą ir remontą (7 p.); informuoti tiesioginį viršininką pakitus darbo procesui, apie pavojingus, kenksmingus ir kitus rizikos veiksnius darbo vietoje (8 p.); žinoti ir vykdyti saugos darbe, gaisrinės saugos, elektrosaugos ir aplinkosaugos reikalavimus (9 p.). Atsakovo atstovas pateikė teismui Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. kovo 27 d. įsakymu patvirtintą Šaltkalvio remontininko saugos ir sveikatos instrukciją Nr. A19 (toliau – ir Instrukcija Nr. A19) bei Vilniaus PN direktoriaus 2014 m. kovo 27 d. įsakymu patvirtintą Darbuotojo, kuriam neprivaloma elektrotechnikos darbuotojo kvalifikacija dirbant įvairiais elektros įrenginiais, saugos ir sveikatos instrukciją Nr. A2 (toliau – ir Instrukcija Nr. A2). Liudytojas K. E. patvirtino, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu, be kita ko, buvo pavesta virinti metalines (cinkuotas) grotas, iš kurių buvo gaminamos detalės (apie 80 vnt. detalių). Pareiškėjas teigė, kad, sutikdamas dirbti šaltkalviu, tikėjosi garaže remontuoti automobilius, o atsakovo atstovo atsiliepime nurodyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko santechniko funkcijas.

14. Teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu tarp Vilniaus PN ir pareiškėjo buvo susiklostę darbo santykiai, todėl, nepaisant šių santykių specifikos, nulemtos pareiškėjo teisinio statuso, Vilniaus PN galiojo pareiga tinkamai organizuoti pareiškėjo darbą (žr., pvz., DK 229 str. ir 21 str. 3 d.), be kita ko, aiškiai nustatyti, kokias darbo funkcijas pareiškėjas turės atlikti eidamas šaltkalvio pareigas. Ši Vilniaus PN pareiga tiesiogiai susijusi su pareiškėjo teise į tinkamą ir saugų darbo procesą, nes nuo to, kokios konkrečios darbo funkcijos pavedamos atlikti Vilniaus PN šaltkalvio pareigose dirbančiam nuteistajam, tiesiogiai priklauso, be kita ko, ir tai, kokios prevencinės priemonės (techninės, medicinos, teisinės, organizacinės ir kitos), skirtos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų prevencijai, privalėjo būti nustatytos, taip pat kokia šių priemonių įgyvendinimo ir kontrolės tvarka turėjo būti įtvirtinta.

15. Teismo vertinimu, Šaltkalvio pareigybės aprašyme šaltkalvio funkcijos (t. y. tinkamai eksploatuoti priskirtą inventorių, atlikti pataisos namų įrengimų ir mechanizmų priežiūrą ir remontą) įtvirtintos neapibrėžtai, abstrakčiai, jos nesudaro pagrindo nuteistam asmeniui, paskirtam į šias pareigas, aiškiai suprasti, kokioms darbo funkcijoms atlikti jis yra priimtas. Šaltkalvio funkcijos konkrečiau nėra detalizuojamos ir Instrukcijose Nr. A19 ir Nr. A2. Nenustačius, kokias konkrečias funkcijas ginčo laikotarpiu turėjo atlikti pareiškėjas, nebuvo sudarytos tinkamos prielaidos imtis priemonių, kad Vilniaus PN statiniai, kuriuose įrengta pareiškėjo darbo vieta, pati darbo vieta, pareiškėjui suteiktos darbo priemonės, darbo aplinka atitiktų darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose nustatytus reikalavimus.

16. Teismas nurodė, kad aplinkybę, jog pareiškėjui buvo pavesta virinti iš cinkuoto metalo pagamintas grotas, patvirtino ir liudytojas K. E., kuris, be kita ko, patvirtino, jog virinimo darbai buvo atliekami vasaros metu lauke, todėl jokios darbo saugos priemonės pareiškėjui nebuvo suteiktos. Kartu liudytojas nurodė, kad pareiškėjas dėl darbo metu įvykusių incidentų buvo kreipęsis į Vilniaus PN Sveikatos priežiūros tarnybą (dėl to, kad kažkas buvo įkritę į akį). Tai, kad pareiškėjui 2017 m. vasario 27 d. dirbant be apsauginių akinių (pjaustant metalą), į dešinę akį pateko smulkių dalelių, dėl ko jis buvo gydomas LAVL ir jam buvo išduotas nedarbingumas, patvirtina ir išrašai iš medicininių dokumentų.

17. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus PN teismui pateikė šios institucijos Ūkio skyriaus viršininko K. E. pasirašytą 2018 m. vasario mėn. pažymą (toliau – ir Pažyma), kurioje nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 15 d. iki 2017 m. rugpjūčio 16 d. pareiškėjui nuolat buvo išduodamos šios privalomos saugos priemonės: suvirintojo skydelis, darbo drabužiai, apsauginiai akiniai, apsauginės pirštinės. Teismas Pažymoje pateiktą informaciją įvertino kritiškai, nes ji nesutampa su ją surašiusio asmens liudijimu teismo posėdyje, t. y. kad atliekant virinimo darbus vasaros metu lauke pareiškėjui nebuvo suteiktos jokios darbo saugos priemonės. Pažymoje nurodyta informacija nesuderinama su atsakovo atstovo atsiliepime pateiktais rašytiniais paaiškinimais, kuriuose nurodyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko santechniko funkcijas (teismo vertinimu, suvirintojo skydelis ir apsauginiai akiniai santechnikui nereikalingi), kaip ir pareiškėjui nuo 2017 m. rugpjūčio 8 d. iki 2017 m. rugpjūčio 16 d. dirbant Vilniaus PN Ūkio skyriaus pagalbiniu darbininku, pagal kurio pareigybės aprašymą, teismo vertinimu, Pažymoje nurodytos tokios privalomos saugos priemonės kaip suvirintojo skydelis ir apsauginiai akiniai taip pat nereikalingi.

18. Teismas įvertino, kad jam pateiktame Vilniaus PN apsaugos ir priežiūros skyriaus „Išduotų laikinai naudotis specialiųjų raktų apskaitos žurnale“ (toliau – ir Raktų apskaitos žurnalas) padaryti įrašai patvirtina pareiškėjo teiginius, jog ginčo laikotarpiu jo darbo vieta buvo Vilniaus PN garažas (iš jo akivaizdžiai matyti, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo išduodami raktai nuo Vilniaus PN garažo). Taip pat Raktų apskaitos žurnale esantys įrašai paneigia atsakovo atstovo atsiliepime išdėstytus teiginius, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko santechniko pareigas. Iš žurnalo įrašų akivaizdžiai matyti, kad raktus kaip santechnikas pasiimdavo visai kitas asmuo.

19. Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, Šaltkalvio pareigybės aprašymo turinį, tai, kad atsakovo atstovas nepateikė jokių kitų lokalių teisės aktų, kuriuose būtų aiškiai nurodyta, kokias darbo funkcijas atlieka Vilniaus PN šaltkalvio pareigose dirbantys nuteistieji, konstatavo, kad ginčo laikotarpiu organizuojant pareiškėjo darbo procesą, nebuvo apibrėžta, kokias konkrečias darbo funkcijas jis turėjo atlikti. Taip pat, kaip teismui patvirtino liudytojas, pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo pavesta atlikti su Šaltkalvio pareigybės aprašyme nurodytomis funkcijomis (t. y. tinkamai eksploatuoti priskirtą inventorių, atlikti pataisos namų įrengimų ir mechanizmų priežiūrą ir remontą) nesusijusias funkcijas, pavyzdžiui, virinti metalines (cinkuotas) grotas, iš kurių buvo gaminamos detalės (apie 80 vnt. detalių). Teismas, remdamasis liudytojo parodymais ir pareiškėjo paaiškinimais, nustatė ir tai, kad, atliekant virinimo (cinkuotų detalių gaminimo) darbus, jokios darbo saugos priemonės pareiškėjui suteiktos nebuvo. Visa tai, sudarė pagrindą teismui padaryti išvadą, kad tokiu būdu atsakingi Vilniaus PN pareigūnai pažeidė BVK 128 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą pareigą pareiškėjo darbą organizuoti remiantis ginčo laikotarpiu darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančiais teisės aktais, taip pat pažeidė DSSĮ 11 straipsnio 1, 2 dalis, 25 straipsnio 1 punktą.

20. Kartu teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie garažo, kuriame ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko šaltkalvio funkcijas, įrengimą. Tai reiškia, kad jis neįrodė, jog pareiškėjo darbo vieta buvo įrengta tinkamai. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo argumentus, susijusius su netinkamu darbo vietos įrengimu, įvertino pareiškėjo naudai. Kita vertus, teismas nenustatė pareiškėjo skunde nurodytų faktų, kad pareiškėjas darbo metu buvo apsinuodijęs cinko dūmais (šių aplinkybių nepatvirtina ir išrašai iš asmens sveikatos kortelės), todėl su tuo susijusius pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

21. Teismas nurodė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu (t. y. 2017 m. vasario 27 d.) dirbant be apsauginių akinių (pjaustant metalą), į dešinę akį pateko smulkių dalelių, dėl ko jis buvo gydomas ligoninėje, jam buvo išduotas nedarbingumas, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad apie šį nelaimingą atsitikimą darbe būtų nustatyta tvarka pranešta atitinkamoms valstybės institucijoms, kurioms būtų sudarytos sąlygos jį tirti. Tai reiškia, kad ginčo laikotarpiu, organizuojant pareiškėjo darbo procesą, buvo pažeistas ir DSSĮ 25 straipsnio 12 punkte įtvirtintas reikalavimas pranešti apie nelaimingus atsitikimus darbe, profesines ligas atitinkamoms valstybės institucijoms, sudaryti sąlygas tirti nelaimingus atsitikimus darbe ir profesines ligas.

22. Teismas akcentavo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėjo darbo šaltkalviu metu buvo pildomi darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, iš kurių turinio matyti, kad juose nurodytas darbo valandų skaičius formaliai atitinka Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. birželio 15 d. įsakyme Nr. 7-200, 2016 m. liepos 5 d. įsakyme Nr. 7-231, 2017 m. balandžio 6 d. įsakyme Nr. 7-112 pareiškėjui nustatytą darbo laiko trukmę. Kita vertus, iš darbo laiko apskaitos žiniaraščių teismas nustatė ir tai, kad pareiškėjui buvo pavedama darbo funkcijas atlikti savaitgaliais (2016 m. spalio 1, 2 d.; 2017 m. vasario 11 d.). Iš byloje esančių nuteistojo išvedimo laiko, kurio metu nuteistąjį galima išvesti į darbo vietą ((duomenys neskelbtini)), pažymų (toliau – ir Išvedimo į darbo vietą pažymos) teismas nustatė, kad laikas, kuriam pareiškėjas galėjo būti išvedamas į darbo vietą, gerokai viršydavo Vilniaus PN direktoriaus įsakymuose pareiškėjui nustatytą darbo laiko trukmę, taip pat, kad pagal šias pažymas pareiškėją buvo galima išvesti į darbo vietą net ir tomis dienomis, kuomet pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščius buvo žymimo nedarbo dienos (2016 m. spalio 3 d., 2016 m. spalio 10 d. ir kt.).

23. Teismas įvertino, kad vien įrašai Išvedimo į darbo vietą pažymose, Raktų apskaitos žurnale ir jų neatitikimai su darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodytų valandų skaičiumi nesudaro pagrindo teigti, jog ginčo laikotarpiu visą laiką, atitinkamai, kol buvo nustatyta galimybė pareiškėją išvesti į darbą ir (arba) pareiškėjo žinioje buvo raktai, pareiškėjas atliko jam pavestas darbo funkcijas ir dirbo viršvalandžius. Šie įrašai savaime nesudarė teismui pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus PN administracija pažeidė BVK 128 straipsnio 3 dalį, pagal kurią esant būtinybei gali būti pavedama dirbti poilsio arba švenčių dienomis, tačiau už tai turi būti suteikiamas poilsis kitomis dienomis arba šios dienos pridedamos prie atostogų, arba BVK 131 straipsnio 1 dalį, pagal kurią nuteistojo darbas turi būti apmokamas pagal jo kiekį ir kokybę Vyriausybės nustatyta tvarka. Tačiau Išvedimo į darbo vietą pažymos ir įrašai Raktų apskaitos žurnale patvirtina atsakovo atstovo atsiliepime išdėstytus argumentus, kuriuos patvirtino ir liudytojas K. E., kad pareiškėjo darbas ginčo laikotarpiu buvo dirbamas pagal poreikį, o tokiam darbui atlikti nebuvo nustatytas konkretus darbo grafikas. Tai patvirtina, kad, Vilniaus PN nuomone, pareiškėjui ginčo laikotarpiu atliekant šaltkalvio funkcijas dėl techninių gamybos sąlygų nebuvo galima laikytis kasdieninės ar kassavaitinės darbo trukmės. Vadinasi, ginčo laikotarpiu pareiškėjui pavedant atlikti šaltkalvio funkcijas, Vilniaus PN direktorius (jo įgaliotas asmuo) netinkamai įgyvendino pareigą, atsižvelgiant į pareiškėjo dienotvarkę, nustatyti darbo pradžios ir pabaigos laiką (BVK 128 str. 1 d.) ir, vadovaujantis DK nuostatomis, pareiškėjo darbą ginčo laikotarpiu organizuoti taikant suminę darbo laiko apskaitą (BVK 128 str. 2 d.).

24. Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, konstatavo, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. birželio 15 d. iki 2017 m. rugpjūčio 4 d., t. y. vienerius metus ir 50 dienų) pareiškėjui dirbant Vilniaus PN Ūkio skyriaus šaltkalvio pareigose, atsakingi šios įstaigos pareigūnai pareiškėjo darbą organizavo pažeisdami BVK 128 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą pareigą pareiškėjo darbą organizuoti remiantis ginčo laikotarpiu darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančiais teisės aktais ir DSSĮ 11 straipsnio 1, 2 dalis, 25 straipsnio 1 ir 12 punktus. Ginčo laikotarpiu pareiškėjui pavedant atlikti šaltkalvio funkcijas, Vilniaus PN direktorius (jo įgaliotas asmuo) netinkamai įgyvendino pareigą, atsižvelgiant į pareiškėjo dienotvarkę, nustatyti darbo pradžios ir pabaigos laiką (BVK 128 str. 1 d.) ir, vadovaujantis DK nuostatomis, pareiškėjo darbą ginčo laikotarpiu organizuoti taikant suminę darbo laiko apskaitą (BVK 128 str. 2 d.). Šie pažeidimai nesudarė prielaidų BVK 125 straipsnio 8 dalyje nustatytam tikslui (t. y. organizuojant pareiškėjo darbo procesą turi būti siekiama išmokyti pareiškėją gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis) pasiekti.

25. Teismas padarė išvadą, kad Vilniaus PN darbuotojai nagrinėjamu atveju neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Teismo vertinimu, dėl to pareiškėjas galėjo patirti neigiamų pasekmių, t. y. jausti pažeminimą, moralinę skriaudą, nusivylimą valdžios institucijomis, todėl pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimas nagrinėjamu atveju nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, Vilniaus PN pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 500 Eur, todėl šią sumą pareiškėjui priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN.

III. 26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo tenkinti jo apeliacinį skundą ir priteisti jam iš atsakovo 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

27. Pareiškėjas sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytais atsakovo atstovo padarytais jo teisių pažeidimais (konstatuotais neteisėtais veiksmais), tačiau nesutiko su jam priteista neturinės žalos atlyginimo suma, t. y. mano, kad byloje pakanka duomenų padaryti išvadą, jog jo patirta neturtinė žala turėtų būti įvertinta 50 000 Eur suma, nes jis patyrė nepatogumų, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, išgyvenimus ir kt.

28. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

29. Atsakovo atstovas nesutinka su teismo vertinimu, jog Šaltkalvio pareigybės aprašyme šaltkalvio funkcijos įtvirtintos neapibrėžtai, abstrakčiai. Iš tiesų šiame aprašyme nurodyti visi esminiai duomenys; prieš priimant asmenis į darbą, jie informuojami apie pareigybės specifiką, darbų pobūdį, darbo eigoje jie yra nuolat konsultuojami, šaltkalvio specialybė yra plataus profilio. Pareiškėjas minėtose pareigose dirbo daugiau kaip metus, todėl jam buvo žinomos visos su atliekamu darbu susijusios aplinkybės, nusiskundimų neturėjo, buvo instruktuojamas pagal Šaltkalvio remontininko saugos ir sveikatos instrukciją.

30. Teigia, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog atsakovo atstovas neužtikrino saugos darbe reikalavimų vykdymo, neišdavė pareiškėjui saugos priemonių. Iš tiesų pareiškėjas buvo instruktuotas dėl saugos darbe, jam buvo išaiškinta, jog draudžiama pradėti darbus esant darbo saugos trūkumams. Nuteistiesiems darbo saugos priemonės išduodamos visada, tačiau jie patys dėl tam tikrų priežasčių vengia jas naudoti. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus, saugos priemonių išdavimas pasirašytinai nėra įmanomas. Liudytoju apklaustas Vilniaus PN Ūkio skyriaus viršininkas K. E. negalėjo tiksliai nurodyti dėl saugos priemonių išdavimo pareiškėjui, nes jis tokių funkcijų nevykdo – jas vykdo Vilniaus PN Ūkio skyriaus vyriausiasis specialistas. Tiksli informacija apie išduodamas saugos priemones buvo nurodyta Vilniaus PN Ūkio skyriaus Pažymoje, išduotoje minėto vyriausiojo specialisto. Pareiškėjas niekada nesiskundė dėl jam neišduodamų saugos priemonių.

31. Vilniaus PN ar jo pareigūnai jokių teisės aktų pažeidimų nepadarė, pareiškėjas, turėdamas atsakingą darbą, džiaugėsi, o pretenzijas ėmė reikšti tik perkeltas į kitą pataisos įstaigą. Taip pat pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie patirtą neturtinę žalą.

32. Atsakovo atstovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir tenkinti jo apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 33. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas teigė patyręs dėl neteisėtų Vilniaus PN ar jo pareigūnų veiksmų jam nuo 2016 m. birželio 15 d. iki 2017 m. rugpjūčio 16 d. dirbant Vilniaus PN Ūkio skyriaus šaltkalvio pareigose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, atlyginimo.

34. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, nustatė, kad ginčo laikotarpiu, iš viso 1 metus ir 50 dienų, organizuojant pareiškėjo darbo procesą, nebuvo apibrėžta, kokias konkrečias darbo funkcijas jis turi atlikti; pareiškėjo darbo vieta buvo įrengta netinkamai; buvo pažeista pareiga, atsižvelgiant į pareiškėjo dienotvarkę, nustatyti darbo pradžios ir pabaigos laiką ir, vadovaujantis DK nuostatomis, pareiškėjo darbą ginčo laikotarpiu organizuoti taikant suminę darbo laiko apskaitą; taip pat atliekant virinimo (cinkuotų detalių gaminimo) darbus, pareiškėjui nebuvo suteiktos jokios darbo saugos priemonės; buvo pažeistas reikalavimas pranešti apie nelaimingus atsitikimus darbe ir profesines ligas atitinkamoms valstybės institucijoms, sudaryti sąlygas tirti nelaimingus atsitikimus darbe ir profesines ligas; todėl priteisė jam iš atsakovo 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jam buvo priteistas per mažas neturtinės žalos atlyginimas. Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytais atsakovo atstovo ar jo pareigūnų padarytais neteisėtais veiksmais.

36. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nes iš tiesų Šaltkalvio pareigybės aprašyme pakankamai aiškiai išvardinta, už kokių funkcijų atlikimą yra atsakingas šaltkalvio pareigas einantis asmuo; pareiškėjui buvo išduodamos darbo saugos priemonės; pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta neturtinė žala.

37. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisakys dėl pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų, nes kitų pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių bei jų vertinimo jie neginčija. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą, įvertinęs aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde apygardos administraciniam teismui nurodytų, tačiau apeliaciniuose skunduose neginčytų aplinkybių, todėl dėl jų atskirai nepasisako.

39. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai įvertintų įrodymų nustatant pažeidimus, susijusius su konkrečių darbo funkcijų pareiškėjui nenustatymu ir darbo saugos priemonių neišdavimu, pažymi, jog ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

40. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į prieš tai paminėtas taisykles, patikrino, kaip Vilniaus apygardos administracinis teismas vertino byloje esančius įrodymus ir taikė teisės normas, ir daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai ir nešališkai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas prieš tai nurodytais aspektais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, iš esmės pritardamas pirmosios instancijos atliktam įrodymų vertinimui, detaliai argumentų nekartoja.

41. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su Šaltkalvio pareigybės aprašymu ir jame nurodytų funkcijų apibrėžtumu, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi šiuo pareigybės aprašymu tik kaip vienu iš įrodymų, prieidamas prie išvados, jog organizuojant pareiškėjo darbo procesą nebuvo tiksliai apibrėžta, kokias konkrečias darbo funkcijas jis turi atlikti (žr. šios nutarties 13–15 p.). Teisėjų kolegija, įvertinusi Šaltkalvio pareigybės aprašyme (I t., b. l.

28) nustatytas asmens, einančio šias pareigas, funkcijas (tinkamai eksploatuoti priskirtą inventorių; atlikti pataisos namų įrengimų ir mechanizmų priežiūrą ir remontą; informuoti tiesioginį viršininką pakitus darbo procesui apie pavojingus, kenksmingus ir kitus rizikos veiksnius; žinoti ir vykdyti saugos darbe, gaisrinės saugos, elektrosaugos ir aplinkosaugos reikalavimus), sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, jog jos yra išdėstytos abstrakčiai ir neleido asmeniui, priimtam dirbti į šias pareigas, suprasti, už ką konkrečiai jis yra atsakingas; sudarė pataisos namų darbuotojams sąlygas piktnaudžiauti pavedant šaltkalvio pareigas einančiam asmeniui atlikti itin plataus spektro darbus.

Šią išvadą patvirtina pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, jog jis privalėjo vykdyti bet kokius administracijos nurodymus (I t., b. l. 1); taip pat, jog jis įsivaizdavo, kad dirbs garaže, remontuos automobilius, tačiau taip nebuvo (I t., b. l. 21); abiejų ginčo šalių neginčijama aplinkybė dėl cinkuotų grotų virinimo gaminant detales (80 vnt.), kas, manytina, nėra susiję su pataisos namų įrenginių priežiūra ir remontu ar kitų Šaltkalvio pareigybės aprašyme nurodytų funkcijų vykdymu; atsakovo atstovo atsiliepimo į pareiškėjo skundą teiginys, jog pareiškėjas turėjo atlikti santechnikos darbus (I t., b. l. 12); taip pat aplinkybė, jog atsakovo atstovas nė viename savo teiktame procesiniame dokumente taip ir nesukonkretino, už ką konkrečiai buvo atsakingas pareiškėjas.

Kituose atsakovo atstovo pateiktuose ir apeliaciniame skunde paminėtuose dokumentuose (Darbuotojų saugos ir sveikatos instruktavimų darbo vietoje registravimo žurnalas, Gaisrinės saugos instruktažų registracijos žurnalas, Šaltkalvio remontininko saugos ir sveikatos instrukcija Nr. A19, Darbuotojo, kuriam neprivaloma elektrotechnikos darbuotojo kvalifikacija dirbant įvairiais elektros įrenginiais, saugos ir sveikatos instrukcija; I t., b. l. 31–49) šaltkalvio pareigos taip pat nėra detalizuotos, todėl nelemia priešingos išvados, nei padarė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, atitinkamai analizuojami atsakovo atstovo apeliacinio skundo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti.

42. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovo atstovo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su darbo saugos priemonių išdavimu, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė konkrečius atvejus, kai pareiškėjui nebuvo išduotos darbo saugos priemonės (žr. šios nutarties 16–17 p.), t. y. tuo metu, kai buvo virinamos cinkuotos grotos vasaros metu lauke (šią aplinkybę patvirtinto Vilniaus PN Ūkio skyriaus viršininkas K. E. teismo posėdžio metu; II t., b. l. 191–193) bei 2017 m. vasario 27 d., kai pareiškėjui buvo sužalota akis, į ją patekus metalo drožlėms (šią aplinkybę patvirtina medicininiai dokumentai; II t., b. l. 11). Nors Vilniaus PN Ūkio skyrius pateikė teismui pažymą (II t., b. l. 5), pasirašytą jo viršininko K. E., jog pareiškėjui 2016 m. birželio 15 d. – 2017 m. rugpjūčio 16 d. nuolat buvo išduodamos saugos priemonės, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šią pažymą pagrįstai įvertino kritiškai, nes ji yra pernelyg abstrakti, kad patvirtintų, jog pareiškėjui kiekvieną jo darbo dieną ginčo laikotarpiu minėtos priemonės buvo išduodamos; pažymoje nurodytas laikotarpis apima ir dienas, kai pareiškėjas nedirbo šaltkalviu; be to, prieš tai nurodyti liudytojo parodymai ir medicininiai dokumentai patvirtina, kad bent du kartus pareiškėjui darbo saugos priemonės tikrai nebuvo išduotos. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo atstovo teiginiai, jog liudytojas K. E. teismo posėdžio metu, nežinodamas tikslių aplinkybių, neteisingai nurodė dėl saugos priemonių pareiškėjui neišdavimo pirmuoju atveju, yra nepagrįsti, nes minėta pažyma buvo išduota 2018 m. vasario mėnesį, o teismo posėdis įvyko 2018 m. birželio 14 d. Taigi, teismo posėdžio metu K. E. buvo žinomos aplinkybės, dėl kurių jis davė parodymus, nėra jokio pagrindo manyti, jog jis buvo suklaidintas ar apie tam tikras aplinkybes neturėjo informacijos. Taip pat nėra jokio pagrindo teigti, jog pareiškėjas sąmoningai nenaudojo darbo saugos priemonių, ypač, kad atsakovo atstovas nepateikė jokių duomenų, jog saugos priemonės buvo išduotos pareiškėjui pasirašytinai ar kad iš viso atsakovo atstovas tokias priemones turi. Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, nagrinėjami atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

43. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad dėl šios nutarties 34 punkte nurodytų atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, t. y. neturtinę žalą.

44. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliacinių skundų argumentus dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio, pažymi, kad iš administracinių teismų praktikos matyti, jog asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

45. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika panašiose bylose. EŽTT, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02); 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, jog ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

46. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms šiuo aspektu ir jų nekartodama, papildomai atkreipdama dėmesį, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ar pirmosios instancijos teismo priteista 500 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, atitinkamai ir pareiškėjui nenurodžius jokių pagrįstų argumentų, kodėl jam priteista neturtinės žalos atlyginimo suma yra per maža, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo, tuo tarpu pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. K. ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Gintaras Kryževičius Ramutė Ruškytė Skirgailė Žalimienė