2013-05-14 Nr. AB-1698-3-61-3-01545-2012-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-822/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01545-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 8.1; 8.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lithun“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lithun“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas akcinė bendrovė „Lithun“ (toliau – ir pareiškėjas, AB „Lithun“) su skundu (1 t., b. l. 1-14) kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI prie FM) 2012 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. (23.19-08)-322-264 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti VMI prie FM visas pareiškėjo mokestines nepriemokas, susidariusias iki 2011 m. liepos 11 d., pripažinti beviltiškomis.

Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimu atsakovas atsisakė tenkinti dalį bendrovės prašymo, pasisakydamas tik dėl dalies prašyme nurodytų motyvų, iš esmės nespręsdamas jame išdėstytų reikalavimo motyvų dėl nepriemokų susidarymo priežasčių (neteisėtų veiksmų) ir konkrečiai neapibrėždamas (neidentifikuodamas) mokestinių nepriemokų, kurių atžvilgiu priėmė ginčijamą Sprendimą. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas, pažeisdamas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnį, Sprendime ir jo pagrindu esančioje Išvadoje nenurodė, kada ir kokiu pagrindu atsiradusių mokestinių nepriemokų atžvilgiu yra priimtas Sprendimas.

Tokiu būdu Sprendimu buvo nesuformuluotos įmonės teisės ir pareigos konkrečių nepriemokų atžvilgiu ir apribota jos teisė ginčyti administracinį aktą teisme. Pažymėjo, kad bendrovės prašyme išdėstytos, įsiteisėjusių teismų nustatytos ir bylose surinktais įrodymais pagrįstos aplinkybės, patvirtinančios susidariusių nepriemokų ryšį su valstybės institucijų neteisėtais veiksmais, Spendime neįvertintos. Kadangi atsakovas netyrė ir nevertino minėtų teisiškai reikšmingų aplinkybių, liko neįvertinti ir teisinį pareiškėjo prašymo pagrindą sudarantys motyvai dėl teisingumo, protingumo principams ir konstituciniam teisinės valstybės siekiui prieštaraujančio ir įmonės nuosavybės teises pažeidžiančio priemokų išieškojimo.

Tvirtino, kad pareiškėjo mokestinės nepriemokos yra tiesioginė tiek mokesčio administratoriaus, tiek iš valstybės (savivaldybės) biudžeto finansuojamų subjektų deliktų – neteisėtų veiksmų bei neveikimo – pasekmė. Taigi mokestinės nepriemokos išieškojimas iš pareiškėjo prieštarautų teisingumo bei protingumo principams, yra netikslingas socialiniu požiūriu, todėl mokestinė nepriemoka turėtų būti pripažinta beviltiška. Pareiškėjui neteisėtais valstybės ir savivaldybės institucijų veiksmais padaryta žala yra jo reikalavimas valstybei (savivaldybei).

Pabrėžė, kad tai pripažino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 28 d. sprendimu. Valstybė atsako ne tik už savo institucijų, tinkamai nevykdžiusių joms pavestų funkcijų ir nebendradarbiavusių tarpusavyje veiksmus (neveikimą), bet ir už privačių vienetų, kuriems buvo pavestos valstybės funkcijos, veiksmus (neveikimą) vykdant šias funkcijas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1983 m. lapkričio 23 d. sprendimas Van der Mussele v. Belgija, taip pat 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas). Akcentavo, kad bendrovė mokestinių nepriemokų negali geranoriškai įvykdyti, nes galimybė jas įvykdyti tiesiogiai priklauso (priklausė) nuo galimybės laisvai disponuoti savo turtu, inter alia reikalavimais dėl asignavimų valdytojų neįvykdytų prievolių (neteisėtai neįskaityti priešpriešiniai reikalavimai), sąskaitose esančiomis lėšomis ir prarastomis darbo priemonėmis, o taip pat reikalavimu dėl daugiau negu 149 mln.

Lt negauto pelno. Bendrovė negalėjo ir negali padengti mokestinių nepriemokų dėl neteisėtų pačios valstybės (savivaldybės) institucijų veiksmų. Įstatymas nereikalauja neįmanomų dalykų (Ad impossibilia lex non cogit). Pareiškėjo įsitikinimu, vietos mokesčių administratorius privalo priimti sprendimą visas jo mokestines nepriemokas pripažinti beviltiškomis, įskaitant šiame skunde nurodytus priešpriešinius reikalavimus dėl 149 229 549,98 Lt turtinės žalos atlyginimo ir mokestinių nepriemokų, susidariusių iki prašymo pateikimo dienos (2011 m. liepos 11 d.), nes šių mokestinių nepriemokų išieškojimas yra netikslingas socialiniu ir ekonominiu požiūriu, jis prieštarautų teisingumo ir protingumo principams, pažeistų nuosavybės teises.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 77-81) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad bendrovė prašyme prašė pripažinti beviltiškomis visas jos mokestines nepriemokas, susidariusias iki 2011 m. liepos 11 d., įskaitant šiame prašyme nurodytus priešpriešinius reikalavimus dėl 149 229 549,98 Lt turtinės žalos atlyginimo ir mokestinių nepriemokų, susidariusių iki šio prašymo pateikimo dienos. Atsakovas pažymėjo, kad jis nesutinka, jog Sprendimu buvo apribota bendrovės teisė ginčyti administracinį aktą teisme, nes buvo nesuformuluotos jos teisės ir pareigos konkrečių nepriemokų atžvilgiu.

Pažymėjo, kad Sprendime nurodyta, jog nuspręsta nepripažinti 15 553 037,87 Lt mokestinės nepriemokos beviltiška ir pareiškėjas pasinaudojo savo teise apskųsti Sprendimą teismui. Tvirtino, kad pareiškėjui, teikiant prašymą pripažinti mokestines nepriemokas beviltiškomis, buvo žinoma, jog jo reikalavimas dėl 149 229 549,98 L turtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas. Pareiškėjas 2009 m. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kurio vienas iš reikalavimų buvo priteisti iš Lietuvos Respublikos bei Vilniaus miesto savivaldybės solidariai 149 29 549,98 Lt turtinės žalos bei 5 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 6 d. sprendimu šį reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, reikalaudamas atlyginti Lietuvos Respublikos bei Vilniaus miesto savivaldybės darbuotojų padarytą tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, remiasi tik samprotavimais bei prielaidomis, jog jis nepateikė teismui jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad Lietuvos Respublikos bei Vilniaus miesto savivaldybės darbuotojai elgėsi neteisėtai, ir kad jis dėl to patyrė turtinę ir neturtinę žalą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą, teismui konstatavus, kad jis neįrodė priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodomos neteisėtos atsakovų veikos ir atsiradusios jam žalos (LVAT 2010 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-502/2012). Taigi, pateikdamas prašymą ir prašydamas pripažinti beviltiškomis visas mokestinės nepriemokas, įskaitant šiame prašyme nurodytus priešpriešinius reikalavimus dėl 149 229 549,98 Lt turtinės žalos atlyginimo ir mokestinių nepriemokų, susidariusių iki šio prašymo pateikimo dienos, žinojo, kad 149 229 549,98 Lt turtinės žalos suma jam nėra priteista ir įskaityti mokestinę nepriemoką šia suma nėra pagrindo.

Kitų dokumentų, patvirtinančių apie valstybinių institucijų įsiskolinimus bendrovei, pareiškėjas nepateikė. Akcentavo, kad mokesčių administratorius, priimdamas ginčijamą Sprendimą, vertino, ar yra Mokesčių administravimo įstatyme (toliau – ir MAĮ) numatyti pagrindai pripažinti jo mokestinę nepriemoką beviltiška. Atkreipė dėmesį, kad įstatymų leidėjas yra nustatęs baigtinį sąrašą, kada mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, yra pripažintina beviltiška.

Pabrėžė, kad vertinant, ar yra pagrindas pripažinti pareiškėjo mokestinę nepriemoką beviltiška pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 1 punktą, buvo vertinti bendrovės 2010 metų balanso, valstybės įmonės Registrų centro 2012 m. balandžio 26 d. išrašų ir valstybės įmonės „Regitra“ Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro išrašo duomenys. Nustačius, kad pareiškėjo turimo turto vertė leidžia daryti prielaidą, jog yra galimybė išieškoti bent dalį mokestinės nepriemokos, konstatuota, kad nėra pagrindo pripažinti mokestinę nepriemoką beviltiška pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Taip pat konstatuota, kad nėra pagrindo pripažinti nepriemoką beviltiška pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes, įvertinus mokestinės nepriemokos dydį ir galimas priverstinio išieškojimo išlaidas, jos akivaizdžiai mažesnės už susidariusią mokestinę nepriemoką. Pažymėjo, kad pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 2 punktą, mokestinė nepriemoka pripažįstama beviltiška, atsižvelgiant į priverstinio išieškojimo išlaidas, apskaičiuotas VMI prie FM viršininko įsakymu patvirtinta Mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo išlaidų apskaičiavimo metodika.

Neišieškomos tos nepriemokos, kurių išieškojimas nėra tikslingas ekonominiu požiūriu, t. y. konkrečios mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo išlaidos yra didesnės už pačią nepriemoką, o MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytos mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas netaikomas juridiniams asmenims, todėl atsakovas jo ir nevertino. Taigi nėra pagrindo pripažinti bendrovės mokestinę nepriemoką beviltiška pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 1-3 punktus, be to, pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių apie valstybinių institucijų įsiskolinimus jam.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimu (1 t., b. l. 180-185) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl VMI prie FM 2012 m. balandžio 27 d. sprendimo Nr. (23.19-08)-322-264 „Nepripažinti mokestinės nepriemokos beviltiška“, kuriuo atsisakyta pareiškėjo mokestines nepriemokas pripažinti beviltiškomis. Taigi nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas yra Sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas, o ginčo objektas – mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindai ir sąlygos. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2011 m. liepos 11 d. su prašymu „Dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška“ (toliau – ir Prašymas) kreipėsi į VMI prie FM ir prašė:

1) visas AB „Lithun“ mokestines nepriemokas, susidariusias iki 2011 m. liepos 11 d., pripažinti beviltiškomis;

2) sustabdyti (nepradėti) mokestinių nepriemokų, susidariusių iki 2011 m. liepos 11 d., priverstinio išieškojimo procedūras;

3) atleisti nuo baudų ir delspinigių sumų, priskaičiuotų iki 2011 m. liepos 11 d. Atsakovas, išnagrinėjęs minėtą bendrovės Prašymą, Sprendimu nepripažino mokestinės nepriemokos beviltiška. Sprendime nurodyta, kad jis priimtas remiantis 2012 m. balandžio 27 d. Išvada Nr. (23.23-08)-326-25340 „Dėl AB „Lithun“ mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška“ (toliau – ir Išvada). Kaip matyti iš Išvados turinio, atsakovas joje nurodė, kad atleidimo nuo baudų ir delspinigių klausimą nagrinėja Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir šiuo klausimu bus priimtas atskiras sprendimas, o atsižvelgusi į tai, jog pareiškėjas prašė atleisti nuo baudų ir delspinigių sumų priskaičiuotų iki 2011 m. liepos 11 d., Išvadoje vertino 15 553 037,87 Lt mokesčių nepriemokos pripažinimo beviltiška.

Taigi, išnagrinėjusi minėtą pareiškėjo Prašymą, be kita ko, nustačiusi, kad bendrovės turtas 2010 m. balanso duomenimis sudaro 19 351 567,00 Lt, ilgalaikis turtas – 5 291 703,00 Lt, trumpalaikis turtas sudaro 14 059 864,00 Lt, iš jo atsargos – 408 903,00 Lt, per vienerius metus gautinos sumos – 13 624 511,00 Lt, pinigai ir pinigų ekvivalentai – 26 450,00 Lt, įmonė nepateikė dokumentų įrodančių, kad jos turimas turtas yra nelikvidus, vadovaudamasi MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktų nuostatomis bei Mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška, jos revizavimo bei apskaitos taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2004 m. gegužės 21 d.

įsakymu Nr. VA-92 (VMI prie FM 2007 m. spalio 5 d. įsakymo Nr. VA-65 redakcija) (toliau – ir Taisyklės) 7.1, 7.2 ir 7.3 punktais, pasiūlė bendrovės 15 553 037,87 Lt mokestinę nepriemoką (12 016,67 Lt mokesčio už aplinkos teršimą, 4 993 696,97 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio, 1 940 097,82 Lt gyventojų pajamų mokesčio, 424 277,42 Lt kelių mokesčio, 704 414,00 Lt nekilnojamojo turto mokesčio, 62 670,00 Lt pelno mokesčio, 3 295,00 Lt privalomojo sveikatos draudimo įmokos, 7 408 244,99 Lt pridėtinės vertės mokesčio, 4 325,00 Lt socialinio mokesčio), susidariusią iki 2011 m. liepos 11 d., nepripažinti beviltiška bei nepriskirti prie nepriemokų, kurioms neteikiama priverstinio išieškojimo pirmenybė ir į kurią neatsižvelgiama planuojant biudžeto pajamas.

Teismas taip pat nustatė, kad VMI prie FM 2012 m. gegužės 8 d. raštu Nr. (23.1.08)-RNA-20280 „Dėl prašymo“ informavo pareiškėją, jog dėl prašymo sustabdyti (nepradėti) mokestinių nepriemokų, susidariusių iki 2011 m. liepos 11 d., priverstinio išieškojimo procedūras, mokestinės nepriemokos išieškojimo veiksmai gali būti stabdomi tik esant MAĮ 110 straipsnyje nurodytiems pagrindams. Teismas atkreipė dėmesį, kad įsiteisėjusia LVAT 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS602-540/2012 buvo pripažinta, jog nėra jokio įstatyminio pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdyti pareiškėjo mokestinių nepriemokų, susidariusių iki 2011 m. liepos 11 d., priverstinio išieškojimo procedūras.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsniu, MAĮ 2 straipsnio 18 dalimi, 66 straipsnio 1 dalimi, 73 straipsnio 1 dalimi, MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktais, Taisyklių 3 punktu. Teismas konstatavo, kad nurodytų teisės normų sisteminė analizė suponuoja, jog įstatymų leidėjas expressis verbis yra nustatęs baigtinį sąrašą, kada mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, yra pripažintina beviltiška.

Teismas pažymėjo, kad atsakovas teisingai pareiškėjo atžvilgiu netaikė MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto, nes jis yra taikomas tik fiziniams asmenims. Teismas akcentavo, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Teismas nurodė, kad objektyvi ir visapusiška faktinių bylos aplinkybių analizė teismui leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog vertinti kitaip bylos aplinkybes, kaip jas įvertino centrinis mokesčių administratorius, nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo.

Teismo vertinimu, atsakovas teisėtai ir pagrįstai pareiškėjo atžvilgiu taikė MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus. Bylos rašytinių įrodymų visuma patvirtina, kad pareiškėjas turi turto, jog jis nėra likvidus, bendrovė nei teismui, nei mokesčių administratoriui prejudicinę reikšmę turinčių rašytinių įrodymų nepateikė. Pareiškėjo mokestinės nepriemokos dydis ir galimo priverstinio išieškojimo išlaidos yra akivaizdžiai mažesnės už susidariusią mokestinę nepriemoką. Teismo nuomone, VMI prie FM išsamiai atsakė į visus bendrovės Prašyme keltus klausimus bei priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą, kuris atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.

Sprendime aiškiai ir konkrečiai yra nurodyti mokesčiai ir jų sumos. Pagal MAĮ 66 straipsnio 1 dalį, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, todėl visiškai yra nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad atsakovas nenurodė, kada ir kokiu pagrindu susidariusių nepriemokų atžvilgiu ir kodėl yra priimtas toks Sprendimas. Dėl įrodymų rinkimo, jų vertinimo bei įrodinėjimo naštos (onus probandi) paskirstymo LVAT 2006 m. rugpjūčio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (Administracinių bylų teisenos įstatymo 53 str. 2 d. ir 57 str. 4 d.).

Tačiau Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Todėl, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, remdamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištyręs bylos rašytinių įrodymų visumą, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatavo, kad Sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas.

Atsakovas tinkamai taikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, procedūrinių pažeidimų nepadarė. Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnyje individualiam teisės aktui keliamus reikalavimus, jis pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų normomis, jį priėmė kompetentingas subjektas, pasirašytas ir patvirtintas atspaudu. Sprendimo nurodytais ir kitais motyvais, vadovaujantis ABTĮ 89 straipsnio nuostatomis, naikinti ir įpareigoti VMI prie FM visas pareiškėjo mokestines nepriemokas, susidariusias iki 2011 m. liepos 11 d., pripažinti beviltiškomis nėra jokio nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Teismas akcentavo, kad jis nepasisako dėl kitų pareiškėjo skundo argumentų, t. y. priešpriešinių reikalavimų dėl 149 229 549,98 Lt turtinės žalos atlyginimo, nes Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 6 d. sprendimu šį pareiškėjo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą, o LVAT bendrovės apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodomos neteisėtos atsakovų veikos ir atsiradusios jam žalos (LVAT 2010 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-502/2010).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (1 t., b. l. 187-201) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - skundą patenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai išaiškino bei pritaikė materialines teises normas (ABTĮ 143 str.), be to, padarė procesinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių buvo neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.).

2. Įsiteisėjusiais LVAT 2010 m. birželio 28 d. nutartimi ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundo pagrindą sudarantys argumentai buvo pripažinti teisėtais ir pagrįstais, inter alia buvo konstatuotas neteisėtų valstybės (savivaldybės) aktų ir atsiradusios pareiškėjo mokestinės nepriemokos priežastinis ryšys.

3. Nei ginčijamame atsakovo akte, nei skundžiamame teismo sprendime nėra apibrėžta, dėl kokių (kada susidariusių) pareiškėjo mokestinių nepriemokų yra sprendžiama. Dėl šio argumento teismas sprendime nepasisakė. Tokiu būdu nėra suformuluotos pareiškėjo teisės ir pareigos konkrečių nepriemokų atžvilgiu ir ribojama pareiškėjo teisė į teisminę gynybą.

4. Mokesčių nepriemoka, susikaupusi iki 2011 m. liepos 11 d., kurią prašoma pripažinti beviltiška, sudaro 15 553 037,87 Lt. 90 procentų prašomos pripažinti beviltiška mokestinės nepriemokos, t. y. 13 223 819,14 Lt, atsirado daugiau negu prieš 10 metų, taigi dar negaliojant 2004 m. balandžio 13 d. MAĮ Nr. IX- 2112. 2004 m. balandžio 13 d. MAĮ 168 straipsnio 1 dalis expressis verbis reguliuoja, kad iki šio Įstatymo įsigaliojimo pradėtos ir neužbaigtos mokesčių administravimo procedūros užbaigiamos pagal jų pradėjimo metu galiojusių teisės aktų nuostatas. 2004 m. balandžio 13 d. MAĮ 107 straipsnio 1 dalis numato, kad mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai. Tuo tarpu pareiškėjo prašomos pripažinti mokestinės nepriemokos yra atsiradusios prieš dešimt ir daugiau metų dėl valstybės pareigūnų ir valstybės institucijų neteisėtos veikos, todėl net nepritaikius senaties termino, o vertinant tik protingumo, sąžiningumo kriterijus, tokios mokestinės nepriemokos turėtų būti pripažintos beviltiškomis. Nėra abejonės, kad pareiškėjas turėtų būti atleistas ir nuo delspinigių, priskaičiuotų nuo pripažintinų beviltiškomis mokestinių nepriemokų. Dėl to tiek atsakovas ginčijamu aktu, tiek teismas skundžiamu sprendimu, neapibrėžę prašomų pripažinti beviltiškomis pareiškėjo mokestinių nepriemokų ir nemotyvuotai taikę 2004 m. balandžio 13 d. MAĮ 113 straipsnį, akivaizdžiai pažeidė materialinės teisės normas, reguliuojančias mokestinių nepriemokų pripažinimą beviltiškomis.

5. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002 m. vasario 11 d. sprendimu bei LVAT 2002 m. balandžio 25 d. nutartimi buvo pripažinta, kad Valstybinė mokesčių inspekcija bei Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių nuo 1999 m. iki 2002 m. netinkamai sprendė pareiškėjo prašymus dėl mokestinių nepriemokų pripažinimo beviltiškomis ir pagal pareiškėjo prašymus iki šiol nepriėmė jokio sprendimo. VMI prie FM daugiau negu 10 metų nevykdė įsiteisėjusių teismų sprendimų, nepripažino pareiškėjo mokestinių nepriemokų beviltiškomis, pareiškėjui skaičiavo naujas mokesčių ir su jais susijusių sumų nepriemokas, toliau tęsė realiai neegzistuojančių nepriemokų priverstinį išieškojimą tuo sukeldama vis naujų mokestinių nepriemokų susidarymą.

6. Teismo nustatytų neteisėtų valstybės ir savivaldybės institucijų aktų poveikis bendrovei nėra pasibaigęs iki šios dienos - dėl neteisėtų aktų susidariusių nepriemokų atžvilgiu toliau vykdomi priverstinio išieškojimo veiksmai, neteisėtais veiksmais neatkuriamai pakirstos esminės bendrovės verslo atramos ir padaryta virš 149 mln. Lt turtinė žala. Negalėdama įvykdyti dėl valstybės ir savivaldybės institucijų neteisėtų aktų 1998-2001 metais susidariusios nepriemokos, kurios atžvilgiu 10 metų vykdomi neteisėti priverstinio išieškojimo veiksmai, bendrovė juo labiau nėra pajėgi vykdyti ir vėliau susidarančių mokestinių nepriemokų - vėliau atsiradusių mokestinių prievolių vykdymo galimybės ir perspektyvos yra ir toliau tiesiogiai lemiamos neteisėtų aktų pagrindu jau anksčiau neįvykdytų mokestinių prievolių apimties, su tuo susijusių bendrovės disponavimo turtu suvaržymų ir vykdomų išieškojimo veiksmų. Pareiškėjo 2011 m. liepos 11 d. prašyme išdėstytos, įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytos ir bylose surinktais įrodymais pagrįstos aplinkybės, patvirtinančios susidariusių nepriemokų ryšį su valstybės institucijų neteisėtais veiksmais, nei ginčijamame akte, nei skundžiamame sprendime neįvertintos.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 1) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti galioti, o pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas be tinkamo teisinio pagrindo teigia, jog VMI prie FM nagrinėdama jo prašymą dėl mokestinių nepriemokų pripažinimo beviltiškomis turi vadovautis res judicata principu. Šio principo taikymą nenumato viešąjį administravimą reglamentuojantys teisės aktai. LVAT 2010 m. birželio 28 d. nutartimi nėra konstatuota, kad valstybė, Vilniaus miesto savivaldybė ar kiti subjektai savo neteisėtais veiksmais padarė pareiškėjui bet kokią žalą. Be to, šis teismas nagrinėjo bylą, kurioje buvo keliami klausimai dėl kitų pareiškėjo mokestinių nepriemokų, nuo kurių šiuo metu AB „Lithun“ yra atleista. VMI prie FM nėra kompetentinga nagrinėti ir konstatuoti konkrečios žalos padarymo faktus AB „Lithun“, tai yra teismų prerogatyva. Taip pat VMI prie FM neturi teisinio pagrindo atlyginti mokesčių mokėtojui padarytą žalą atleidžiant jį nuo nesumokėtų mokesčių. VMI prie FM priėmė sprendimą dėl iki 2011 m. liepos 11 d. susidariusios AB „Lithun“ mokestinės nepriemokos sumos, t. y. kaip ir prašė AB „Lithun“. AB „Lithun“ neginčija mokestinės nepriemokos sumos dydžio, dėl kurios sprendė VMI prie FM, teisingumo. AB „Lithun“ nenurodo fakto, nuo kurio, dar galiojant 2004 m. balandžio 13 d. MAĮ, prasidėjo prašomų pripažinti beviltiškomis mokestinių nepriemokų pripažinimo beviltiškomis nagrinėjimo procedūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 47, 84, 85, 97, 127, 130, 137, 138, 139, 150, 154 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 471 straipsniu 2012 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr. XI-1973, kuris įsigaliojo nuo 2012 m. liepos 1 d., 8 straipsniu buvo pakeista šio Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis nustatant, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Apeliacinis skundas surašytas bei pateiktas po 2012 m. liepos 1 d., žodiniam nagrinėjimui būtinumo nekilo, todėl byla apeliacine tvarka nagrinėta rašytinio proceso tvarka.

Pasisakant dėl apeliacinio skundo argumentų dėl mokestinių nepriemokų nekonkretumo bei jų neapibrėžtumo laike atkreiptinas dėmesys į keletą juridinę reikšmę turinčių aplinkybių.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009-04-06 sprendimu panaikino Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2002-10-10 sprendimą Nr. 325 „Dėl AB Lithun“ skolos biudžetui pripažinimo beviltiška“ ir įpareigojo Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją priimti sprendimą, pripažįstant AB „Lithun“ mokestines nepriemokas beviltiškomis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010-06-28 nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009-04-06 sprendimą paliko nepakeistą, o tai reiškia, kad įgijo teisinę galią įpareigojimas AB „Lithun“ priskaičiuotą 2779361 Lt fizinių asmenų pajamų mokestį, 1011602 Lt pridėtinės vertės mokestį ir 108886 Lt atskaitymą į Kelių fondą, kaip mokestines nepriemokas, pripažinti beviltiškomis.

Mokesčių administratoriaus 2010-09-10 sprendime Nr. (14.5)-161-1 nurodyta, kad šis sprendimas priimamas remiantis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009-04-06 sprendimu ir LVAT 2010-06-28 nutartimi, t. y. šis sprendimas buvo priimtas vykdant teismų procesinius sprendimus, kuriais buvo panaikintas Inspekcijos 2002-10-10 sprendimas Nr. 325, ir taip nurodyta apimtimi AB „Lithun“ mokestinės nepriemokos pripažintos beviltiškomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556 - 2081/2012).

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012-04-27 jau kitu sprendimu bei kita mokesčių apimtimi atsisakė pripažinti 15.553.037, 87 Lt mokestinę nepriemoką beviltiška (1 T, b.l. 31-32).

Apeliaciniame skunde pareiškėjas (apeliantas) pripažįsta, kad būtent tokio dydžio mokestinę nepriemoką ir buvo prašoma pripažinti beviltiška 2011-07-11 prašymu (1 T, b.l. 18).

Taigi iš šių aukščiau paminėtų aplinkybių yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad 2011-07-11 pareiškėjas (apeliantas) kreipėsi į Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją dėl 15.553.037, 87 Lt mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška, todėl nėra jokio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad nebuvo apibrėžta dėl kokių (kada susidariusių) mokestinių nepriemokų buvo sprendžiama.

Antra vertus, Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška, beviltiškų mokestinių nepriemokų revizavimo bei apskaitos tvarką ir mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo išlaidų apskaičiavimo metodiką nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru.

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2004 m gegužės 12 d. įsakymu Nr. VA-92 ir buvo patvirtintos Mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška, jos revizavimo ir apskaitos taisyklės.

Taisyklėse įtvirtintų nuostatų pagrindu galima teigti, jog mokesčių administratorius priima sprendimą dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška arba atsisako tai padaryti, kai yra gaunamas mokesčių mokėtojo prašymas. Šis prašymas, teisėjų kolegijos vertinimu, turi būti pakankamai konkretus bei aiškus. Mokesčių mokėtojas turi žinoti už kokį laiko tarpą ir kokio dydžio yra susidariusios mokestinės nepriemokos, o prašydamas jas pripažinti beviltiškomis privalo konkrečiai įvardyti būtent kokias iš jų bei kokiu faktiniu bei teisiniu pagrindais prašo pripažinti beviltiškomis. Siekis įgyti atitinkamą teisę negali būti atsietas nuo atitinkamos pareigos. Pastarosios nuostatos teikiant prašymą dėl mokestinių nepriemokų pripažinimo beviltiškomis tiksliai nesilaikyta (2011-07-11 prašymo rezoliucinėje dalyje naudojama teisinė abstrakcija – „Prašome visas AB „Lithun“ mokestines nepriemokas susidariusias iki 2011-07-11, pripažinti beviltiškomis“), todėl nėra pagrindo apeliaciją grįsti mokesčių administratoriaus teisei prieštaraujančiais veiksmais. Atvirkščiai, mokesčių administratorius, priimdamas ginčijamą sprendimą, įvardijo konkrečią mokestinės nepriemokos aritmetinę išraišką, remdamasis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nepriemokų administravimo departamento Nepriemokų išieškojimo organizavimo skyriaus I poskyrio 2012 m. balandžio 27 d. išvada dėl UAB „Lithun“ mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška, su kuria (konkrečia aritmetine išraiška) apeliaciniame skunde pareiškėjas (apeliantas) sutiko.

Pasisakant dėl kitų apeliacinio skundo argumentų pažymėtina, jog Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, beviltiška gali būti pripažįstama ta mokesčių mokėtojo mokestinė nepriemoka, kurios neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių arba kurią priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai:

1) nerasta mokesčių mokėtojo turto arba rastas turtas yra nelikvidus (mažai likvidus);

2) priverstinio išieškojimo išlaidos didesnės už mokestinę nepriemoką;

3) netikslinga priverstinai išieškoti nepriemoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis.

Mokestinę nepriemoką prašyta pripažinti beviltiška visais šiais įstatymų leidėjo įvardytais ir ką tik paminėtais pagrindais, tačiau tai padaryti atsisakyta, ir, teisėjų kolegijos nuomone, visiškai pagrįstai. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino surinktus įrodymus ir turėjo pagrindą palikti galioti mokesčių administratoriaus 2012-04-27 sprendimą.

Sprendžiant dėl Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo buvo vertintas AB „Lithun“ 2010 metų balansas, VĮ Registrų centro pateikti duomenys, bylojantys apie pareiškėjo (apelianto) vardu registruotą įvairų nekilnojamąjį turtą, valstybės įmonės „Regitra“ pateikta informacija (1 T, b.l. 102-107, 109, 111-112, 114-115, 120-121, 123-139, 153-157, 164-165) ir padaryta pagrįsta išvada, kad bendrovė turi turto ir šis turtas yra likvidus.

Mokesčių mokėtojas nepateikė priešingų duomenų apie turto neturėjimą arba nors ir turimą turtą, bet esantį nelikvidų, todėl galimybė į mokestinės nepriemokos pripažinimą beviltiška pagal Mokesčių administravimo 113 straipsnio 1 dalies 1 punktą buvo paneigta turint tam pakankamą pagrindą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.).

Teisės į mokestinės nepriemokos pripažinimą beviltišką realizavimas pagal Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktą būtų įmanomas tuo atveju, kai priverstinio išieškojimo išlaidos nusveria mokestinės nepriemokos sumą, t.y. jei pastaroji yra mažesnė nei priverstinio išieškojimo metu patirtinos išlaidos, tokios mokestinės nepriemokos išieškojimas tampa iracionalus ir turėtų būti priimtas sprendimas dėl šios mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška. Tikrinamu atveju, mokesčių administratorius, būdamas vienas iš subjektų atsakingų už mokesčių surinkimą, tvirtina, kad priverstinio išieškojimo išlaidos yra mažesnės nei išieškotina suma, ir pirmosios instancijos teismas, neturėdamas kitokios informacijos, neturėjo pagrindo pripažinti egzistuojant situaciją įtvirtintą Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte, lemiančią prašymo tenkinimą.

Pareiškėjas yra juridinis asmuo. Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte pasisakyta, kad šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis. Taigi įtvirtintos Mokesčių administravimo įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte taisyklės taikymas eliminuotas pagrįstai, apie ką byloja ir formuojama administracinių teismų praktika (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-10-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-2343/2011).

Prašomas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas ir Mokesčių administravimo įstatymo 168 straipsniu. Čia įtvirtinta taisyklė reguliuoja situaciją, kaip turi būti užbaigtos pradėtos ir neužbaigtos procedūros iki Mokesčių administravimo įstatymo įsigaliojimo. Šis Mokesčių administravimo įstatymas įsigaliojo 2004-05-01. Prašymas dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška pas mokesčių administratorių registruotas 2011-07-11 (1T, b.l. 18). Vadinasi, mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška procedūra prasidėjo po šio Mokesčių administravimo įstatymo įsigaliojimo, todėl, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde minima norma nėra aktuali nagrinėjamai situacijai.

Dėl išdėstytų aplinkybių apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti, kaip teisėtas bei pagrįstas faktinių duomenų visuma.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o akcinės bendrovės „Lithun“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius