2013-10-09 Nr. AB-6041-3-61-3-02624-2013-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS822-768/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02624-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. spalio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. M. (T. M.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. M. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiasis suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato viešosios policijos skyriaus Migracijos poskyrio 2013 m. liepos 9 d. sprendimą „Dėl Azerbaidžano piliečio T. M. grąžinimo į Azerbaidžaną“ Nr. 10-88-3-SP24-2, kuriuo, remiantis įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Užsieniečių teisinės padėties įstatymas, UTPĮ) 125 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir atsižvelgiant į šio įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, pareiškėjas įpareigotas per 10 dienų (iki 2013 m. liepos 19 d.) savanoriškai išvykti į Azerbaidžaną.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti atsakovo 2013 m. liepos 9 d. sprendimo dėl pareiškėjo grąžinimo į Azerbaidžaną vykdymą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 18 d. nutartimi pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo priimti du sprendimai: 2013 m. birželio 28 d. – dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir ginčijamas sprendimas dėl grąžinimo į Azerbaidžaną (priėmus sprendimą neišduoti leidimo gyventi šalyje, pareiškėjas išsiunčiamas į kilmės valstybę).

Teismas pažymėjo, kad Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 139 straipsnio 4 punktas numato, kad apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas, kai užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos. Šio straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos netaikomos tuo atveju, kai išsiuntimo pagrindas yra susijęs su užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje keliama grėsme valstybės saugumui arba viešajai tvarkai.

Nustatyta, kad sprendimas dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje priimtas motyvuojant tuo, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Šis sprendimas atskirai ginčijamas teisme (Nr. 4659). Teismas pažymėjo, kad nagrinėjant pastarąjį skundą ir bus nagrinėjamos aplinkybės, ar pagrįsta sprendimo argumentacija. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje pagal skundą, kuriuo ginčijamas sprendimas dėl pareiškėjo grąžinimo į kilmės valstybę, nebus nagrinėjamos aplinkybės, ar pagrįstai pripažinta, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Todėl teismas padarė išvadą, kad spręsti klausimą dėl ginčijamo sprendimo vykdymo nėra pagrindo ir prašymas netenkintinas.

III. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartį, kuria netenkintinas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir pareiškėjo prašymą tenkinti.

Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pareiškėjui nesuprantama, kokiu teisiniu pagrindu remdamasis Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo, kad „priėmus sprendimą neduoti leidimo gyventi šalyje, pareiškėjas išsiunčiamas į kilmės valstybę“, nes nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai reglamentuojantys užsieniečių teisinę padėtį nenumato tokio išsiuntimo pagrindo taip pat ir leidimo gyventi „nedavimo“ procedūrų. Užsieniečių išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrindai yra numatyti UTPĮ 126 straipsnyje, tačiau teismo nutartyje minimo pagrindo jame nėra numatyta. Skundžiamas Migracijos poskyrio sprendimas priimtas vadovaujantis UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 4 punktu (pareiškėjas gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui), pareiškėjo skunde išdėstyti reikalavimai grindžiami motyvais, kad Migracijos poskyris priimdamas skundžiamą sprendimą neatsižvelgė į UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ir priėmė neteisėtą ir neproporcingą sprendimą.

2. Vilniaus apygardos administracinis teismas supainiojo išsiuntimo ir grąžinimo institutus, kuriuos numato UTPĮ, todėl teismas nutartyje nepagrįstai rėmėsi 139 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 2 dalimi, nes pareiškėjas nėra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jo atžvilgiu pritaikyta grąžinimo procedūra t. y., jam buvo nustatytas 10 dienų terminas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos į Azerbaidžaną. Be to, grąžinimo procedūra pritaikyta ne dėl grėsmės viešajai tvarkai, o dėl to, kad pareiškėjas yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimo laikui. UTPĮ nustato specialią procedūrą užsieniečių išsiuntimui iš Lietuvos Respublikos dėl galimos grėsmės viešajai tvarkai (UTPĮ 127 straipsnio 5 dalis, 140(1) straipsnio 2 dalis).

3. Laikantis Vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos, pareiškėjas neturi jokio teisinio pagrindo skunde dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Nr. 4659) prašyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę neišsiųsti jo iš Lietuvos Respublikos arba sustabdyti Migracijos poskyrio sprendimo vykdymą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 4 ir 5 dalimis ir UTPĮ 139 straipsnio 3 dalimi, bei atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neturi realios galimybės įvykdyti skundžiamu sprendimu nustatyto įpareigojimo iki 2013 m. liepos 19 d. išvykti į Azerbaidžaną, nes jo su Azerbaidžano Respublika nesieja jokie ryšiai, jis neturi kilmės valstybėje nei gyvenamosios vietos, nei pragyvenimo šaltinio, o neįvykdžius nustatyto įpareigojimo pareiškėjo atžvilgiu bus pritaikytas priverstinis išsiuntimas iš šalies ir išnagrinėjus pareiškėjo skundą teisme bei pripažinus, kad sprendimas dėl grąžinimo buvo neteisėtas, pareiškėjas neturės realios galimybės įgyvendinti teismo sprendimo, prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti sprendimo dėl grąžinimo į kilmės valstybę vykdymą.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo nuomone, pareiškėjo skundžiamas 2013 m. liepos 9 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės – stabdyti šio sprendimo vykdymą. Pažymi, kad pareiškėjas nėra įtrauktas į užsieniečių, kuriems yra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą, todėl išvykus į Azerbaidžaną, jam nėra jokių kliūčių teisėtai, t. y. su viza, sugrįžus į Lietuvos Respubliką tęsti verslą, palaikyti šeimyninius ryšius su tėvais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymi, kad pareiškėjas šiuo metu Lietuvos Respublikoje gyvena neteisėtai (jo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra negaliojantis), o Migracijos departamento sprendimo dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje apskundimas teismui nesuteikia pareiškėjui teisės būti Lietuvos Respublikoje. Net pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdžius atsakovo sprendimo dėl pareiškėjo grąžinimo į kilmės šalį vykdymą, jis Lietuvos Respublikoje gyvens neteisėtai. Remiantis UTPĮ 28 straipsnio 3 dalimi, užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje, sprendžiant klausimą dėl leidimo gyventi jam išdavimo, turi būti teisėtas. Sprendimas grąžinti pareiškėją į Azerbaidžianą neužkerta jam kelio kreiptis i kompetentingas institucijas dėl vizos išdavimo, atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje teisėtai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas.

Pareiškėjas prašo laikinai sustabdyti nagrinėjamoje byloje jo ginčijamo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato viešosios policijos skyriaus Migracijos poskyrio 2013 m. liepos 9 d. sprendimo „Dėl Azerbaidžano piliečio T. M. grąžinimo į Azerbaidžaną“ Nr. 10-88-3-SP24-2 vykdymą, kuriuo pareiškėjas įpareigotas per 10 dienų (iki 2013 m. liepos 19 d.) savanoriškai išvykti į Azerbaidžaną, motyvuodamas iš esmės tuo, jog su Azerbaidžano valstybe jo nesieja jokie ryšiai, kilmės valstybėje jis neturi nei gyvenamosios vietos, nei pragyvenimo šaltinio, o neįvykdęs nustatyto įpareigojimo jis bus priverstinai išsiųstas iš šalies. Teismui pripažinus, kad sprendimas dėl pareiškėjo grąžinimo buvo neteisėtas, pareiškėjas nebegalės įvykdyti teismo sprendimo, nes jau bus išsiųstas iš šalies.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas, o atsižvelgiant į tai, kas paminėta, ir realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokių neigiamų pasekmių, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., administracines bylas Nr. AS5-155/2005, AS5-230/2005). Tad tuo atveju, jei iš bylos medžiagos galima daryti pagrįstą prielaidą, kad, nesiėmus užtikrinimo priemonių, administracinis aktas realiai gali sukelti neigiamų pasekmių, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas arba sudėtingas, yra pagrindas svarstyti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad, net ir nustačius galimą teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS16-528/2007). Teisėjų kolegija nurodo, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje konkrečioje byloje paprastai būna individualus.

Patikrinusi bylą, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir laikinai sustabdyti sprendimo dėl pareiškėjo grąžinimo į kilmės valstybę vykdymą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Lietuvoje gyvena nuo 1995 metų, kai būdamas 5 metų atvyko čia su tėvais. Lietuvoje mokėsi ir 2011 metais baigė vidurinę mokyklą, o 2013 m. Ukmergės technologijų ir verslo mokykloje įgijo automobilių mechaniko kvalifikaciją. Nuo 2013 m. balandžio 30 d. pareiškėjas dirba jam priklausančioje UAB „EJM“. 2013 m. gegužės 8 d. pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento 2013 m. birželio 28 d. sprendimu šis prašymas atmestas. Migracijos departamento sprendimą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2013 m. spalio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4695-426/2013 pareiškėjo skundą tenkino, panaikindamas skundžiamą sprendimą ir įpareigodamas Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo. Sprendimas neįsiteisėjęs.

Nustatyta, kad šioje byloje pareiškėjo skundžiamas atsakovo 2013 m. liepos 9 d. sprendimas „Dėl Azerbaidžano piliečio T. M. grąžinimo į Azerbaidžaną“ priimtas vadovaujantis Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 4 punktu, pagal kurį sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus leidimo laikinai gyventi galiojimui.

Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš šalies, jei jis per nustatytą laiką neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos arba savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą laiką.

Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas, jeigu sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos apskundžiamas teismui, išskyrus atvejus, kai užsienietis turi būti išsiųstas dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, o Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, jo šeimos narys arba kitas asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, – dėl jo keliamos labai rimtos grėsmės valstybės saugumui.

Tai, kad ginčijamas sprendimas, kuriuo pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti, savo pobūdžiu nėra priverstinis, t. y. juo užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savarankiškai (Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 2 straipsnio 7 dalis), teisėjų kolegijos nuomone, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybės nagrinėjamu atveju nepaneigia ir kelio ją taikyti neužkerta, nes ABTĮ tiesiogiai nenumato, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės būtų taikomos tik tiems aktams, kurie yra vykdomi priverstinai. Pareiškėjui neįvykdžius ginčijamo sprendimo dėl įpareigojimo išvykti iš šalies, jam kils realios pasekmes – bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies, kuris bus vykdomas priverstiniu būdu, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nebūtų pagrįsta, jei pareiškėjas negalėtų sustabdyti ir ginčijamo sprendimo dėl įpareigojimo išvykti, darančio įtaką jo teisinei padėčiai, vykdymo (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-73/2012).

Iš bylos duomenų taip pat matyti, jog pareiškėjas Lietuvoje gyvena ilgą laiką, su ja yra susijęs socialiniais ir ekonominiais ryšiais, turi savo verslą. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 4 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-4695-426/2013 nustatyta, kad pareiškėjo artimieji – tėvas ir motina – gyvena Lietuvos Respublikoje, jis pats kalba tik lietuvių kalba ir nemoka kilmės valstybės kalbos, buvo auklėjamas pagal Lietuvos tautos įpročius ir tradicijas, taigi su kilmės valstybe (Azerbaidžano Respublika) jo nesieja nei ekonominiai, nei socialiniai, nei šeimyniniai ryšiai, o pareiškėjo padaryti administraciniai teisės pažeidimai nėra ypatingai sunkūs (ATPK 123 str. 1 ir 5 d., 1241 str. 7 d., 1851 str. 2 d., 124 str. 4 d. ir 174 str.), todėl teisėjų kolegija nemano, jog laikinai sustabdžius ginčijamą sprendimą bus pažeistas proporcingumo principas, proceso šalių interesų pusiausvyra ar viešųjų interesų principas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neišsprendė reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimo. Pareiškėjo atskirasis skundas tenkintinas, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina bei pareiškėjo prašymas tenkintinas – laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, sustabdant Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato viešosios policijos skyriaus Migracijos poskyrio 2013 m. liepos 9 d. sprendimo „Dėl Azerbaidžano piliečio T. M. grąžinimo į Azerbaidžaną“ Nr. 10-88-3-SP24-2 galiojimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 71 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo T. M. atskirąjį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartį, kuria atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, ir šį pareiškėjo prašymą tenkinti – laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, sustabdyti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato viešosios policijos skyriaus Migracijos poskyrio 2013 m. liepos 9 d. sprendimo „Dėl Azerbaidžano piliečio T. M. grąžinimo į Azerbaidžaną“ Nr. 10-88-3-SP24-2 galiojimą.

Nutartį vykdyti skubiai. Nutarties kopiją siųsti ir nutartį pavesti vykdyti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato viešosios policijos skyriaus Migracijos poskyriui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė