2018-03-28 Nr. AB-6500-3-61-3-04528-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1585-502/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04528-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir parnėšėjąs), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VST), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad buvo konvojuotas laikotarpiais nuo 2004 m. sausio 6 d. iki 2012 m. balandžio 23 d. į (iš) Jonavos policijos komisariatą, Kauno policijos komisariatą, Kauno tardymo izoliatorių, Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą, Marijampolės pataisos namus, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, neužtikrinant tinkamų konvojavimo sąlygų. Konvojaus automobiliuose pareiškėjui nebuvo pakankamai sėdimos vietos ploto, nebuvo įrengtos vėdinimo ir šildymo sistemos, neįrengti saugos diržai. Konvojuojamas tokiomis sąlygomis pareiškėjas patyrė orumo pažeminimą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VST atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad konvojavimas vykdomas specialiaisiais automobiliais, kuriuose kameros įrengtos pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus. Automobiliuose įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, atsarginiai išėjimai. Atsakovas užtikrina, kad specialios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius – tiek bendras skaičius, tiek skaičius pagal atskiras kameras. Pažymėjo, kad konvojavimo automobiliuose teisės aktai nenumato saugos diržų įrengimo kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Taip pat pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 20 d. sprendimu pareiškėjo S. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

7. Teismas nustatė, kad skundą dėl žalos už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 6 d. iki 2012 m. balandžio 23 d. priteisimo teismui pareiškėjas pateikė 2016 m. lapkričio 17 d. Teismas sprendė, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jo teisės konvojuojant yra pažeidžiamos, todėl atsižvelgęs į atsakovo atstovo prašymą, teismas taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimams.

8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teigia iki 2014 m., kai buvo pradėta viešai skelbti apie tai, jog kalinamų asmenų teisės yra pažeidinėjamos, apie tokius pažeidimus nežinojęs. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjas kiekvieno konvojavimo metu galėjo žinoti, jog atitinkamos jo teisės yra pažeidžiamos, todėl objektyvių pagrindų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nenustatyta (CK 1.131 str. 2 d.). Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 9. Pareiškėjas S. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VST, 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

10. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad patirtą neturtinę žalą dėl netinkamų konvojavimo sąlygų kildina ne iš nacionalinių teisės aktų, o iš Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio reikalavimų nesilaikymo. Todėl mano, kad atsakovo atstovo prašymas taikyti ieškinio senaties terminą turi būti atmestas. Pažymi, kad Konvencijos 3 straipsnis nenumato senaties termino pažeistoms teisėms apginti. Pareiškėjas teigia, kad iš Konstitucijos neišplaukia, jog įstatymais galima nustatyti išimtis, remiantis kuriomis asmenims padaryta žala nebūtų atlyginama. Todėl pareiškėjas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai. Pareiškėjas paaiškina, kad savo teisių pažeidimą jautė, tačiau nežinojo apie teisių gynimo būdą, kreipiantis į teismą dėl žalos atlyginimo, kadangi kalinimo įstaigose internetas yra draudžiamas, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimai nėra išversti į lietuvių kalbą ir jų gauti negalėjo. Kalinimo įstaigose taip pat nebuvo apmokamos pašto paslaugos, todėl pareiškėjas negalėjo teikti paaiškinimų advokatui. Pareiškėjas prašo išreikalauti iš VST visus duomenis apie pareiškėjo konvojavimo sąlygas bei bylą nagrinėti vaizdo konferencijos būdu, kad jis galėtų dalyvauti teismo posėdyje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo pareiškėjui S. S., padarytos konvojuojant pareiškėją netinkamomis sąlygomis.

12. Dėl pareiškėjo prašymo dalyvauti teismo posėdyje naudojant vaizdo konferencijos įrangą, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos šalys savo poziciją dėl ginčo esmės savo pateiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstė aiškiai ir išsamiai. Todėl, teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes ir apelianto prašymo motyvus, nenustatė pagrindo taikyti išimtį iš Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendrosios taisyklės ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

13. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.124–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgęs į aplinkybę, kad atsakovo atstovai prašė taikyti ieškinio senatį, konstatavo, jog pareiškėjas praleido trejų metų senaties terminą reikalauti atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2004 m. sausio 6 d. iki 2012 m. balandžio 23 d., nes skundą padavė tik 2016 m. lapkričio 17 d.

14. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio termino savo teisėms apginti, taip pat kad ieškinio senaties terminą praleido dėl objektyvių priežasčių.

15. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl senaties taikymo negalimumo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

16. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamos kategorijos bylose paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

17. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, ir ginčo dėl to nėra, jog pareiškėjas kreipėsi dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį, kuriam jau buvo pasibaigęs senaties terminas.

18. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

19. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑301‑858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

20. Nagrinėjamu bylos apsektu pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai padarė išvadą, kad byloje nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą, egzistavimą.

21. Apelianto teiginius dėl senaties termino netaikymo dėl to, kad jis apie savo teisių pažeidimą nežinojo, nes atsakovo atstovas jo nesupažindino su kalinimo sąlygas reglamentuojančiais teisės aktais, EŽTT sprendimai nebuvo išversti į lietuvių kalbą, o kalinimo įstaigose internetas yra draudžiamas, taip pat kad pašto paslaugos už susirašinėjimą su advokatu nebuvo apmokamos, teisėjų kolegija laiko nepagrįstais. Tokio pobūdžio aplinkybės laikytinos subjektyviomis, priklausiusiomis nuo pareiškėjo valios, todėl nesudarančiomis pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Juo labiau, kad pareiškėjas nenurodė, jog buvo kokiu nors būdu apribotos jo galimybės domėtis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, rašyti atsakovo atstovo administracijai ar kitoms institucijoms prašymus, paklausimus ar skundus, ar kad į minėtus raštus pareiškėjui nebuvo atsakyta. Tuo labiau, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde pats nurodo, jog savo teisių pažeidimus jautė. Taigi pareiškėjas realiai suvokė savo teisių pažeidimą ir galėjo atitinkamai į tai reaguoti.

22. Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėjas padavė skundą ieškinio senaties terminui pasibaigus ir kad nėra svarbių priežasčių ieškinio senaties terminui atnaujinti, pagrįstai taikė ieškinio senatį, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir dėl to atmetė pareiškėjo skundą.

23. Dėl apelianto teiginių, kad senaties terminas negali būti taikomas, nes tokie terminai nenumatyti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, pasisakytina, jog Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau Žmogaus Teisių Teismas yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 189 p. (pareiškimo Nr. 36813/97). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑1864‑624/2017 ir kt.).

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl CK 1.125 straipsnio 8 dalies atitikimo Konstitucijai. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, jog jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Taigi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl nagrinėjamoje byloje taikytinų CK nuostatų atitikties Konstitucijai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nenurodo teisiškai reikšmingų argumentų dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

25. Pritaikius pareiškėjo skundo reikalavimui ieškinio senatį ir dėl to nenagrinėjant šios bylos iš esmės, nėra pagrindo vertinti pareiškėjo prašymo išreikalauti papildomus duomenis pagrįstumo.

26. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė