2018-04-26 Nr. AB-8491-3-61-3-01327-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Adm

Administracinė byla Nr. A-208-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01327-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 21.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. L. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinei dėl nuobaudos panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas D. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės (toliau – ir atsakovas, Rinktinė) vado 2016 m. kovo 1 d. įsakymą Nr. TE-78 „Dėl nuobaudos skyrimo D. L.“ (toliau – ir Skundžiamas įsakymas), kuriuo jam paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad tarnybinė nuobauda jam paskirta dėl jo esą netinkamai patikrintų asmenų ir transporto priemonės dokumentų. Rinktinės 2016 m. vasario 11 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. (21/20)-27-6 „Dėl pareigūno D. L. netinkamo tarnybinių funkcijų vykdymo“ (toliau – ir Išvada) konstatuota, kad jis tikrino asmenų ir automobilio dokumentus, antspaudavo juos, todėl pareiškėjas manė, kad teiginiai, jog jis netinkamai vykdė sienos kirtimo tvarką reglamentuojančius teisės aktus, yra nepagrįsti objektyviais duomenimis.

Pareiškėjas pažymėjo, jog jis tikrino automobilį, įvertino jo spalvą ir modelį, vizualiai apžiūrėjo saloną, todėl jam yra nesuprantama, kodėl jis kaltinamas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2012 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 4-116 patvirtintų Sienos kontrolės nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 251.4 punkto pažeidimu. Pabrėžė, jog visų asmenų ir automobilio duomenys buvo suvedami į Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informacinės sistemos (toliau – ir VSAT IS) duomenų registrą, o dėl galimo sistemos sutrikimo galėjo neišsisaugoti kai kurių asmenų ar tikrintų transporto priemonių duomenys, tačiau pareiškėjas nėra atsakingas už tinkamą sistemos veikimą.

Teigė, jog VSAT IS yra tik papildoma priemonė tikrinti ir kaupti duomenis apie sieną kertančius asmenis ir transporto priemones, nes pagrindinis sienos kirtimo fiksavimo būdas yra spaudų žymėjimas asmens dokumentuose. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju nėra jokių duomenų, kad asmenys, kurių netinkamu patikrinimu pareiškėjas yra kaltinamas, būtų pažeidę vizų režimus ir pan., todėl nėra jokių prielaidų manyti, kad pareiškėjas arba šie asmenys galėjo turėti motyvą kirsti sieną neatskleidžiant tapatybės ar be patikrinimo.

Be to, pareiškėjas pažymėjo, jog jis 2016 m. sausio 14 d. buvo iškviestas į Rinktinės Imuniteto poskyrį, kur buvo verčiamas parašyti prašymą atleisti iš tarnybos, o neatlaikęs spaudimo tokį prašymą parašė, tačiau 2016 m. sausio 15 d. pateikė tarnybinį pranešimą, kuriame Rinktinės vadą informavo apie minėtus įvykius. Po šio tarnybinio pranešimo, Rinktinės Imuniteto poskyrio pareigūnas surašė tarnybinį pranešimą pareiškėjo atžvilgiu, kurio pagrindu buvo priimtas šioje byloje Skundžiamas įsakymas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog pagal jo pateiktą tarnybinį pranešimą joks tarnybinis patikrinimas nebuvo pradėtas, todėl teigė, kad pareigūnams yra taikomi dvigubi standartai.

Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas taip pat akcentavo, jog pareiškėjas buvo spaudžiamas išeiti iš tarnybos, šis faktas yra užfiksuotas pareiškėjo tarnybiniame pranešime. Tik po to, kai pareiškėjas atsisakė iš tarnybos išeiti savo noru, buvo surašytas tarnybinis pranešimas jo atžvilgiu. Pabrėžė, kad vaizdo kamerų įrašai buvo peržiūrėti bei tarnybinis pranešimas pareiškėjo atžvilgiu buvo surašytas po įvykusio konflikto. Atsižvelgęs į tai, teigė, kad pažeidimas, kuriuo kaltinamas pareiškėjas, yra „pritemptas“.

Paaiškino, kad nagrinėjamu atveju iš esmės buvo atliktos visos privalomos asmenų ir automobilio patikrinimo procedūros, o už duomenų elektroninėje sistemoje neišsisaugojimą pareiškėjas neatsako, todėl nuobauda jam paskirta nepagrįstai.

3. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinė atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 10–13) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas 2006 m. kovo 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 562/2006, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijos kodeksą (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas), nustatyta tvarka neatliko nuodugnaus Baltarusijos Respublikos pilietės T. P. patikrinimo jai išvykstant iš Lietuvos Respublikos bei neužfiksavo šio asmens vykimo per valstybės sieną fakto atitinkamuose duomenų registruose, pareiškėjas neįsitikino, ar ji išvyko nepažeidusi buvimo Šengeno erdvėje sąlygų ir termino, ar nesukėlė grėsmės, neįvykdė nusikalstamos ar neteisėtos veikos, bei nesutikrino automobilio duomenų.

Tuo tarpu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. 126 patvirtintų Lietuvos Respublikos pasienio kontrolės punktų veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 12.5 ir 12.6 punktais, Nuostatų 251.1 ir 251.4 punktais, Rinktinės vado 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. 8-198 patvirtintos Medininkų pasienio kontrolės punkto darbo instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) priedų Nr. 4 ir Nr. 5 3.4 ir 3.6 punktais, pareiškėjas turi pareigą pertikrinti, ar visi duomenys teisingai įvesti į duomenų registrą.

Tarnybinio patikrinimo metu peržiūrėtuose Medininkų pasienio kontrolės punkto vaizdo stebėjimo sistemos įrašuose matyti, kad 2015 m. gruodžio 14 d. 14.48 val. tikrindamas į Medininkų pasienio kontrolės punktą atvykusio Baltarusijos Respublikos piliečio V. P. vairuotą automobilį pareiškėjas neapžiūrėjo šios transporto priemonės salono, bagažinės ir nesulygino valstybinių numerių bei nepastebėjo, kad transporto priemone vyko ne vienas, o du asmenys, todėl pareiškėjui Skundžiamu įsakymu tarnybinė nuobauda skirta pagrįstai.

Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu papildomai nurodė, jog kelių dienų skirtumu buvo pradėti keli tarnybiniai patikrinimai pareiškėjo atžvilgiu, t. y. šioje byloje nagrinėjamas atvejis ir antras atvejis – kai per Lietuvos Respublikos sieną buvo praleistas vogtas automobilis. Pokalbis, apie kurį kalbėjo pareiškėjas šioje byloje, vyko būtent dėl minėto antro patikrinimo, o ne siekiant, kad pareiškėjas savo noru išeitų iš darbo. Be to, pažymėjo, jog duomenų suvedimas į sistemą reikalingas tam, kad išsiaiškinti, ar duomenys yra nesuklastoti, ar dokumentus pateikė tas pats žmogus, kuriam jie priklauso, ir tik gavus duomenis iš šios sistemos galima įsitikinti, kad duomenys yra teisingi, t. y. patikra privalo būti atliekama tiek fiziškai, tiek per sistemą.

Pareigūnas taip pat privalo išeiti iš patalpos ir fiziškai apžiūrėti automobilį, kad būtų įsitikinta, jog juo nėra gabenami neleistini daiktai ar asmenys. Atitinkamai pareiškėjas buvo nubaustas būtent dėl to, kad jis fiziškai neapžiūrėjo automobilio, o tik paėmė patikrai dokumentus.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu (b. l. 79–83) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui tarnybinė nuobauda – papeikimas – skirta už Šengeno sienų kodekso 10 straipsnio 1 dalies a punkto, Taisyklių 12.5 ir 12.6 punktų, Nuostatų 250.2, 250.6, 251.1 ir 251.4 punktų bei Instrukcijos priedo Nr. 4 3.3, 3.4, 3.6 punktų ir priedo Nr. 5 3.4 ir 3.6 punktų pažeidimą. Šiame kontekste pabrėžė, kad Šengeno sienų kodekso 7 straipsnio 3 dalies b punkte nustatyta, jog nuodugnius patikrinimus išvykstant sudaro:

1) patikrinimas, ar trečiosios šalies pilietis turi galiojantį dokumentą, kuris yra tinkamas kirsti sieną;

2) kelionės dokumento patikrinimas ieškant klastojimo ar padirbimo požymių;

3) kai įmanoma, patikrinimas, ar trečiosios šalies pilietis nėra laikomas grėsme bet kurios iš valstybių narių viešajai tvarkai, vidaus saugumui ar tarptautiniams santykiams. Šio straipsnio 3 dalies c punkte nustatyta, kad be b punkte nurodomų patikrinimų nuodugnius patikrinimus išvykstant taip pat gali sudaryti:

1) patikrinimas, ar asmuo turi galiojančią vizą, jei to reikalaujama pagal Reglamentą (EB) Nr. 539/2001, išskyrus atvejus, kai jis turi galiojantį leidimą gyventi;

2) patikrinimas, ar asmuo neviršijo maksimalios leidžiamo buvimo valstybės narės teritorijoje trukmės;

3) informacijos apie asmenis ir daiktus, dėl kurių į SIS ir nacionalines duomenų rinkmenas įtrauktas įspėjimas, patikrinimas. Taisyklių 12.5 ir 12.6 punktai nustato, kad valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai pasienio kontrolės punktuose atsako už asmenų ir transporto priemonių vykimo per valstybės sieną kontrolę. Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai tikrina nustatytose įskaitose, duomenų bazėse ir kituose informacijos šaltiniuose duomenis apie kertančius valstybės sieną asmenis ir transporto priemones bei tikrina transporto priemones, ar jose nėra pasislėpusių asmenų.

Nuostatų 250.2, 250.6, 251.1 ir 251.4 punktai nustato, jog pareigūnas(-ai), vykdantis užduotį „Dokumentų tikrinimas“, privalo Šengeno teisyno nustatyta tvarka nuodugniai patikrinti trečiųjų šalių piliečius, dokumentus tikrinti vadovaujantis tarnybos vado patvirtinta Dokumentų tikrinimo instrukcija. Pareigūnas(-ai), vykdantis užduotį „Autotransporto priemonių tikrinimas“, privalo patikrinti, ar autotransporto priemonės tipas, modelis, spalva, valstybinis numerio ženklas atitinka nurodytus registracijos dokumentuose, apžiūrėti transporto priemonę, ypatingą dėmesį skirti vietoms, kur gali būti pasislėpę asmenys.

Prireikus naudoti turimas technines apžiūros priemones ir tarnybinį šunį. Teismas pažymėjo, jog iš esmės tokios pačios nuostatos įtvirtintos ir Instrukcijoje. Taigi, teismas nurodė, kad iš minėtų teisės normų turinio aiškiai matyti, jog pareiškėjui yra nustatyta imperatyvi pareiga tikrinti ne tik trečiųjų šalių asmenis, išvykstančius iš Lietuvos Respublikos, bet ir nuodugniai patikrinti jų automobilį. Taip pat, priešingai, nei skunde teismui teigia pareiškėjas, jis turi pareigą patikrinti, ar visi duomenys teisingai įvesti į duomenų registrą.

Todėl šioje byloje nustačius, jog pareiškėjas nepatikrino ar netinkamai patikrino sieną kirtusius asmenis, jų automobilį bei neteisingai ar iš viso nesuvedė bei nepatikrino, ar visi duomenys teisingai suvesti į duomenų registrą, galima konstatuoti, jog jis padarė tarnybinį nusižengimą neveikimu.

7. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde iš esmės teigia, jog transporto priemonės patikrinimą atliko vadovaudamasis Nuostatų reikalavimais, t. y. vertino jo spalvą ir modelį, vizualiai apžiūrėjo saloną, visų asmenų ir automobilių duomenys buvo suvedami į VSAT IS duomenų registrą, o dėl galimo sistemos sutrikimo galėjo neišsisaugoti kai kurių asmenų ar tikrintų transporto priemonių duomenys. Tačiau šiuo aspektu teismas pažymėjo, jog iš teismui skaitmeninėje laikmenoje pateikto vaizdo įrašo matyti, kad į pasienio punktą 2015 m. gruodžio 14 d. apie 14.48 val. atvykus juodos spalvos automobiliui VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pasienio pareigūnas paima dokumentus ir nueina į darbo vietą. Iš vaizdo įrašo aiškiai matyti, jog automobilyje sėdi vyras ir moteris. Automobilyje sėdėjusi moteris atsiėmė dokumentus ir abu asmenys išvažiavo iš patikros vietos. Rinktinės Imuniteto poskyrio vyriausiojo tyrėjo M. K. 2016 m. sausio 19 d. tarnybiniame pranešime Nr. (21/20)-11-126 nurodyta, jog patikrinus minėtu automobiliu keliavusių asmenų duomenis nustatyta, kad minėtame automobilyje sėdėjęs vyras Lietuvos Respublikos sieną kirto pėsčiomis, o moteris sienos iš viso nekirto. Šį faktą patvirtina teismui pateikti sienos kirtimo naršyklės duomenys. Nors pareiškėjas teigė, jog tokie neatitikimai atsirado dėl sistemos sutrikimų, teismas akcentavo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog sistema tą dieną veikė netinkamai, ar sistemos sutrikimai buvo fiksuoti kitais atvejais. Teismui pateikto žiniaraščio pastaboms ir įrašams apie įvykius skirtame 4 skyriuje taip pat nėra jokių įrašų apie sistemos sutrikimus. Be to, pareiškėjas skunde teismui šios aplinkybės niekuo nepagrindė. Todėl teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio pagrindo abejoti valstybės institucijos teismui pateiktais oficialiais duomenimis. Juolab, kad iš minėto vaizdo įrašo matyti, jog jokie automobilio tikrinimo veiksmai nebuvo atlikti. Pareiškėjas tik paėmė automobilyje buvusių asmenų dokumentus, tačiau automobilio vidaus ir bagažinės netikrino.

8. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjui skirta pagrįstai. Kartu nurodė, kad Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 34 straipsnio 1 dalis nustato, jog už tarnybinius nusižengimus muitinės pareigūnams gali būti skiriama viena iš šių nuobaudų: 1) pastaba; 2) papeikimas; 3) griežtas papeikimas; 4) perkėlimas į žemesnės kategorijos pareigas; 5) atleidimas iš pareigų. Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tarnybinė nuobauda skiriama atsižvelgiant į muitinės pareigūno kaltę, asmenybę, tarnybinio nusižengimo priežastis, aplinkybes ir padarinius. Atitinkamai, įvertinęs pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo mastą ir pobūdį, pareiškėjo charakteristiką, kurioje pareiškėjas vertinamas gerai, bei tai, jog kitų tarnybinių nusižengimų jis nėra padaręs, teismas sprendė, kad tarnybinė nuobauda – papeikimas – yra proporcinga padarytam pažeidimui. Be to, teismas pažymėjo, jog Lietuvos pasienio pareigūnų profesinė sąjunga, kuri atstovauja pasienio pareigūnų interesus, taip pat buvo davusi sutikimą skirti pareiškėjui tarnybinę nuobaudą. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad tarnybinė nuobauda – papeikimas – pareiškėjui skirta pagrįstai ir yra proporcinga padarytam nusižengimui, todėl naikinti skundžiamą Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės vado 2016 m. kovo 1 d. įsakymą Nr. TE-78 „Dėl nuobaudos skyrimo D. L.“ nėra jokio teisinio bei faktinio pagrindo, ir pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. 9. Pareiškėjas D. L. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 86–89), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės vado 2016 m. kovo 1 d. įsakymą Nr. TE-78 „Dėl nuobaudos skyrimo D. L.“, kuriuo jam paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas.

10. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į jo skundą, ginčo situaciją vertino formaliai, taikydamas netinkamus teisės aktus. Šiuo aspektu akcentuoja, kad teismas, be kita ko, rėmėsi Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statutu, nors pareiškėjas yra Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnas, o ne Lietuvos Respublikos muitinės departamento ar jam pavaldžios įstaigos pareigūnas, todėl jam yra taikomas Vidaus tarnybos statutas ir jame numatytos tarnybinės nuobaudos.

Be to, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytas iki 2016 m. liepos 1 d. galiojęs apskundimo terminas, o tai, pasak pareiškėjo, taip pat patvirtina, kad teismas neįsigilino į administracinę bylą. Pareiškėjas kartu pabrėžia, kad skunde nurodė, jog Šengeno sienų kodekso 10 straipsnio 1 dalies a punktas neįpareigoja fiksuoti duomenis apie asmenų patikrinimą – šis punktas įpareigoja antspauduoti sieną kertančių trečiųjų šalių piliečių dokumentus. Tuo tarpu VSAT IS nefiksuojamas antspaudavimo faktas, o nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad pareiškėjas antspaudavo dokumentus (tai matėsi ir vaizdo įraše), tačiau teismas šios aplinkybės nevertino ir nenagrinėjo Šengeno sienų kodekso 10 straipsnio reikalavimų, priešingai, teismas nagrinėjo Šengeno sienų kodekso 7 straipsnio reikalavimus.

Teismas taip pat nesigilino, kaip veikia VSAT IS sistema ir ar patikimi įrodymai yra šios sistemos pateikiami duomenys, o atsakovo atstovas negalėjo išsamiai paaiškinti, kaip (kokiu algoritmu) yra išsaugomi duomenys VSAT IS. Šiuo atveju teismas atsakovo pateiktus duomenis vertino kaip prima facie įrodymus, paneigdamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje išplėtotą in dubio pro reo principą, pagal kurį abejonės aiškinamos atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Pareiškėjo teigimu panašiai vertintina situacija ir dėl kitų jam inkriminuojamų pažeidimų – iš teismo metu peržiūrėtos medžiagos matyti, kad pareiškėjas visiškai įvykdė Nuostatų 251.1 punktą: automobilis apžiūrėtas, sutikrinta markė, modelis, spalva, valstybinis numeris.

Tuo tarpu Nuostatų 250.6 punktas yra blanketinė norma, tačiau Skundžiamame įsakyme nėra detalizuota, kokios konkrečios dokumentų tikrinimo taisyklės pareiškėjas neįvykdė. Nepaisant to, teismas paliko galioti pareiškėjui paskirtą nuobaudą visais Skundžiamame įsakyme nurodytais pagrindais, konstatuodamas, kad nuobauda parinkta tinkamai. Pareiškėjas papildomai atkreipia dėmesį į tai, jog skunde teismui nurodė motyvą, kodėl atsakovas jo atžvilgiu galėjo priimti neteisėtą sprendimą – pareiškėjas patyrė spaudimą rašyti prašymą išeiti iš tarnybos savo noru ir buvo parašęs tokį prašymą, spaudžiamas Rinktinės Imuniteto poskyrio pareigūnų, bet vėliau šį prašymą atsiėmė.

Tačiau teismas, nagrinėdamas bylą, nevertino minėtų aplinkybių, todėl šia apimtimi teismo sprendimas yra be jokių argumentų.

11. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinė atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 95–97) prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą nepakeistą.

12. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas nuodugniai ištyrė nagrinėjamam ginčui aktualaus įvykio faktines aplinkybes ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Šengeno sienų kodekso 10 straipsnio 1 dalies a punktą trečiųjų šalių piliečių kelionės dokumentai sistemingai antspauduojami jiems atvykstant ir išvykstant; visų pirma, atvykimo ar išvykimo spaudu žymimi dokumentai, kuriuose yra galiojanti viza, leidžianti trečiųjų šalių piliečiams kirsti sieną. Nors pareiškėjas nurodė, kad minėtos nuostatos neįpareigoja fiksuoti duomenų apie asmenų patikrinimą, atsakovas akcentuoja, jog tik įvedus kelionės dokumentų duomenis į VSAT IS duomenų registrą pareigūnas turi galimybę įvertinti vizos galiojimą bei priimti atitinkamą sprendimą dėl trečiosios šalies piliečio atvykimo į Šengeno erdvę ar išvykimo iš jos.

Be to, VSAT IS duomenų bazėje transporto priemonių bei jais vykstančių asmenų patikrinimas ir pėsčiomis vykstančių asmenų patikrinimas yra atskiros tikrinimų kategorijos ir prieš atlikdamas tikrinimą pareigūnas turi pasirinkti tam tikrą tikrinimo kategoriją. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas automobilio VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), duomenų į VSAT IS registrą nesuvedė, Baltarusijos Respublikos piliečius V. P., A. P. ir P. P. duomenų bazėje pažymėjo kaip pėsčiomis vykstančius asmenis (nors registre privaloma pažymėti, kad V.

P. vairavo transporto priemonę, kiti asmenys vyko kaip keleiviai), o keleivės T. P. dokumentų išvis nepatikrino. Atitinkamai nei Rinktinės Bendrųjų reikalų skyriaus surašytoje Išvadoje, nei atsakovo pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą, nei kitoje byloje esančioje medžiagoje nėra konstatuota, kad pareiškėjas Baltarusijos Respublikos piliečių kelionės dokumentų nepažymėjo datos spaudais, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jam nuobauda skirta už tai, jog vykstančių keleivių dokumentai nebuvo pažymėti datos spaudais.

Atsakovas kartu pabrėžia, kad pareiškėjo teiginius, jog jis vizualiai apžiūrėjo tikrintą transporto priemonę, akivaizdžiai paneigia vaizdo stebėjimo sistemos įrašai, kuriuose aiškiai užfiksuota, kad 2015 m. gruodžio 14 d. 14.48 val. tikrindamas į Medininkų pasienio kontrolės punktą atvykusio Baltarusijos Respublikos piliečio V. P. vairuotą automobilį VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pareiškėjas neapžiūrėjo šios transporto priemonės keleivių salono, bagažinės ir nesulygino valstybinių numerių, paėmęs keleivių dokumentus neįsitikino, ar nuotraukoje yra būtent tie asmenys, kurie pateikė dokumentus.

Tuo tarpu Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2006 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 4-705 patvirtintos Dokumentų tikrinimo instrukcijos 3.5 punkte nurodyta, kad pareigūnui tikrinant dokumentus būtina sutapatinti nuotrauką, esančią dokumente, su pateikėjo asmeniu, įsitikinti, ar nuotraukoje yra būtent tas asmuo, kuris pateikė dokumentą; taip pat teisės aktų nustatyta tvarka patikrinti dokumentą Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinėje sistemoje (3.9 p.). Taigi, šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas, aplaidžiai atlikdamas pasienio tikrinimo procedūras, neapžiūrėdamas automobilio salono ir jame vykstančių keleivių bei nepatikrindamas Baltarusijos pilietės dokumento VSAT IS duomenų bazėje, nesivadovavo minėtomis nuostatomis.

Atsakovas taip pat pabrėžia, kad jam nėra žinomos pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jo bendravimo su Rinktinės Imuniteto poskyrio pareigūnais, be to, šios aplinkybės su byla nesusijusios.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės vado 2016 m. kovo 1 d. įsakymo Nr. TE-78 „Dėl nuobaudos skyrimo D. L.“, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

14. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė panaikinti minėtą VSAT Rinktinės vado 2016 m. kovo 1 d. įsakymą Nr. TE-78, tačiau teismas, konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju tarnybinė nuobauda pareiškėjui skirta pagrįstai ir yra proporcinga padarytam nusižengimui, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą.

15. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

16. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus faktinius duomenis bei ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais, todėl jiems pritaria ir plačiau dėl jų nepasisako. Juolab, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų argumentų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių įrodymų.

17. Pažymėtina, kad tarnybinės atsakomybės inter alia tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindas yra tarnybinis nusižengimas. Tarnybinis nusižengimas – tai Vidaus tarnybos statuto ir kitų teisės aktų nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas, padarytas priešingais teisei kaltais pareigūno veiksmais ar neveikimu (iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 6 dalis). Panašiai tarnybinis nusižengimas apibrėžiamas ir nuo 2016 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 7 dalyje: tarnybinis nusižengimas – šiame statute ir kituose teisės aktuose nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas, padarytas dėl pareigūno kaltės. Taigi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tarnybinis nusižengimas yra viena iš teisės pažeidimų rūšių, todėl jam būdingi visi teisės pažeidimo elementai, t. y. objektas, subjektas, objektyvioji ir subjektyvioji pusės. Tarnybinio nusižengimo subjektu laikomas statutinis valstybės tarnautojas, turintis tarnybinį teisnumą ir veiksnumą. Tarnybos pažeidimo objektu pripažįstama nustatyta vidaus tarnybos tvarka. Tarnybinio nusižengimo objektyvioji pusė – tai statutinio valstybės tarnautojo neteisėtas elgesys. Tarnybinio nusižengimo subjektyvioji pusė – tai statutinio valstybės tarnautojo, neatlikusio ar netinkamai atlikusio pareigas, kaltė, kuri gali pasireikšti tiek tyčios, tiek neatsargumo forma (žr., pvz., LVAT 2012 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-3015/2012, 2013 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-577/2013, 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2901/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2434-520/2016 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių duomenų visumą ir nagrinėjamam ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju egzistuoja visi nurodyti tarnybinio nusižengimo sudėties elementai ir yra pagrindas pareiškėjo tarnybinei atsakomybei kilti.

18. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui tarnybinė nuobauda – papeikimas – skirta už Šengeno sienų kodekso 10 straipsnio 1 dalies a punkto, Taisyklių 12.5 ir 12.6 punktų, Nuostatų 250.2, 250.6, 251.1 ir 251.4 punktų bei Instrukcijos priedo Nr. 4 3.3, 3.4, 3.6 punktų ir priedo Nr. 5 3.4 ir 3.6 punktų pažeidimą, kadangi nustatyta, jog pareiškėjas, tikrindamas 2015 m. gruodžio 14 d. 14.48 val. į Medininkų pasienio kontrolės punktą atvykusio Baltarusijos Respublikos piliečio V. P. vairuotą automobilį, neapžiūrėjo šios transporto priemonės salono, bagažinės ir nesulygino valstybinių numerių, minėto automobilio duomenų nesuvedė į VSAT IS duomenų registrą, paėmęs keleivių dokumentus neįsitikino, ar nuotraukoje yra būtent tie asmenys, kurie pateikė dokumentus, Baltarusijos Respublikos piliečius V. P., A. P. ir P. P. duomenų bazėje pažymėjo kaip pėsčiomis vykstančius asmenis, o keleivės T. P. duomenų išvis nepatikrino ir neįvedė į VSAT IS duomenų registrą. Pabrėžtina, kad minėtas aplinkybes patvirtina objektyvūs byloje esantys įrodymai – Asmenų, kirtusių Lietuvos Respublikos valstybinę sieną sąrašas (VSAT IS duomenų registro išrašas), vaizdo stebėjimo kamerų įrašai, 2015 m. gruodžio 14 d. Padvarionių užkardos Medininkų SPP pasienio tikrinimo posto tarnybinis žiniaraštis Nr. 20151214-1/3, 2015 m. gruodžio 14 d. Padvarionių užkardos pasienio sargybų pamainos darbo planas Nr. 20151214-1, VSAT Vilniaus rinktinės Imuniteto poskyrio vyriausiojo tyrėjo M. K. 2016 m. sausio 19 d. tarnybinis pranešimas Nr. (21/20)-11-126 ir kt. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju tarnybinė nuobauda pareiškėjui skirta pagrįstai, o pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, jog teismas nepagrįstai paliko galioti jam paskirtą nuobaudą visais Skundžiamame įsakyme nurodytais pagrindais, atmestini.

19. Pažymėtina, kad šiuo atveju pareiškėjas nepateikė nurodytus byloje esančius įrodymus paneigiančių duomenų. Nors pareiškėjas tvirtino, jog neatitikimai VSAT IS duomenų registre atsirado dėl sistemos sutrikimų, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog sistema tą dieną neveikė ar veikė netinkamai. Tuo tarpu pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nesigilino, kaip veikia VSAT IS duomenų registras, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo abejoti minėtų byloje esančių įrodymų patikimumu. Taigi, šiuo atveju teismui nekilus abejonių dėl minėtų duomenų, pareiškėjo akcentuojamas in dubio pro reo (lot. bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai) principas nebuvo pažeistas. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pagrįstai vadovavosi, be kita ko, VSAT IS duomenų registro išrašais. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Šengeno sienų kodekso 10 straipsnio 1 dalies a punktas neįpareigoja fiksuoti duomenis apie asmenų patikrinimą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal minėto punkto nuostatas trečiųjų šalių piliečių kelionės dokumentai sistemingai antspauduojami jiems atvykstant ir išvykstant; visų pirma, atvykimo ar išvykimo spaudu žymimi dokumentai, kuriuose yra galiojanti viza, leidžianti trečiųjų šalių piliečiams kirsti sieną. Tuo tarpu, kaip paaiškino atsakovas, tik įvedus kelionės dokumentų duomenis į VSAT IS duomenų registrą pareigūnas turi galimybę įvertinti vizos galiojimą bei atitinkamai priimti sprendimą dėl trečiosios šalies piliečio atvykimo į Šengeno erdvę ar išvykimo iš jos. Pareiškėjas šios aplinkybės iš esmės neneigė. Taigi, šiuo atveju, priešingai, nei teigia pareiškėjas, buvo pagrįstai konstatuotas ir minėtos nuostatos pažeidimas.

20. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta ir likusius pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl kitų nuostatų pažeidimo, kurios pakankamai detaliai ir išsamiai jau buvo įvertintos apygardos administracinio teismo, ir šiuo aspektu, pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, plačiau nebepasisako. Šiame kontekste pabrėžtina, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

21. Nors teismas ginčijamame sprendime klaidingai pacitavo Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto nuostatas dėl tarnybinių nuobaudų ir jų skyrimo, atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš esmės identiškas teisinis reguliavimas įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statute. Todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad jam yra taikomas Vidaus tarnybos statutas, todėl teismas nepagrįstai rėmėsi Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statutu, šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimo esmės nekeičia ir pati savaime nesudaro pagrindo jį laikyti neteisėtu bei panaikinti. Juolab, kad nagrinėjamu atveju tarnybinė nuobauda pareiškėjui ginčijamu Rinktinės vado 2016 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. TE-78 buvo paskirta, be kita ko, vadovaujantis būtent Vidaus tarnybos statuto nuostatomis. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, minėta pirmosios instancijos teismo padaryta klaida gali būti ištaisyta apeliacinės instancijos teismo. Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai šiuo aspektu atitinkamai keistini, nurodant, kad šiuo atveju vadovaujamasi Vidaus tarnybos statuto nuostatomis.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat tvirtina, kad patyrė Rinktinės Imuniteto poskyrio pareigūnų spaudimą rašyti prašymą išeiti iš tarnybos savo noru ir buvo parašęs tokį prašymą, bet vėliau jį atsiėmė, o dėl to atsakovas jo atžvilgiu galėjo priimti neteisėtą sprendimą. Tačiau šiuo aspektu pabrėžtina, jog pareiškėjas nepateikė jokių minėtą teiginį pagrindžiančių įrodymų, be to, tai niekaip negalėtų paneigti paties nagrinėjamoje byloje konstatuoto tarnybinio nusižengimo padarymo fakto, už kurį pareiškėjui, kaip jau minėta, buvo pagrįstai ir teisėtai skirta tarnybinė nuobauda. Todėl šie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai atmestini.

23. Tai, kad skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytas iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos ABTĮ įtvirtintas sprendimo apskundimo terminas, taip pat nesudaro pagrindo naikinti minėtą sprendimą. Juolab, kad tai nesukliudė pareiškėjui pasinaudoti savo teise į apeliaciją.

24. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė