2025-02-12 Nr. AB-2750-3-61-3-05239-2024-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1275-815/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05239-2024-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Ivetos Pelienės, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. N. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. N. skundą atsakovams Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas P. N. (toliau – pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. 24S206779 (toliau – ir Sprendimas 1); 2) panaikinti Migracijos departamento 2024 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 24S208559 (toliau – ir Sprendimas 2) (toliau abu kartu – ir sprendimai); 3) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2024 m. rugpjūčio 23 d. išvadą (toliau – ir Išvada).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2022 m. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis, ir leidimas, galiojęs iki 2024 m. rugpjūčio 19 d. jam buvo išduotas. Baigiantis leidimo laikinai gyventi galiojimo terminui, pareiškėjas pateikė prašymą išduoti naują leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pačiu pagrindu, tačiau atsakovas priėmė Sprendimą 1, kuriuo atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Sprendimas 1 grindžiamas VSD Išvada. Taip pat Sprendime 1 nurodyta, jog pareiškėjas 2008 m. atlikęs privalomąją karo tarnybą, 2008–2010 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje. Tarnyba Baltarusijos Respublikos valstybės kariuomenėje reiškia, kad asmuo privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią. Kartu tai reiškia, kad jis ir ateityje, gavęs leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad gavo informaciją, jog buvo priimtas Sprendimas 2, kuriuo jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. rugsėjo 13 d. iki 2029 m. rugsėjo 12 d. vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 5 dalimi.

4. Pareiškėjas nurodė, jog su sprendimais ir Išvada nesutinka, nes jie yra visiškai nepagrįsti, todėl turi būti panaikinti. Paaiškino, kad faktas dėl tarnavimo kariuomenėje 2008–2010 m. egzistavo ir išduodant leidimą laikinai gyventi 2022 m., tačiau atsakovams tai nesukėlė jokių įtarimų ar prielaidų, kad pareiškėjas galėtų kelti grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui. Pareiškėjas 2 m. gyveno Lietuvos Respublikoje, ir VSD nenustatė jokių pareiškėjo realių veiksmų, kurie galėtų kelti grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui, t. y. VSD Išvada pagrįsta prielaidomis, grindžiamomis 14 m. senumo įvykiu.

5. Pareiškėjas teigė, jog jis dirba tinkuotoju statybų veikla užsiimančioje įmonėje, kuri nėra didelė, neužima didelės rinkos dalies, nedalyvauja jokiuose nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų statybų pirkimuose, t. y. pareiškėjo pareigos nesudaro ir net teoriškai negalėtų jam sudaryti jokių galimybių gauti ar rinkti valstybės saugumui svarbią informaciją.

6. Pareiškėjas tvirtino, kad pildydamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, nenuslėpė fakto, jog 2008–2010 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje ir Migracijos departamentui pateikė išsamią informaciją bei paaiškinimus, kas rodo pareiškėjo sąžiningumą. Paaiškino, jog jis 2008–2010 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, nes dėl aukšto nedarbo lygio, itin prastos ekonominės situacijos Baltarusijos Respublikoje 2008 m. buvo labai sunku susirasti darbą, tačiau ištarnavęs vos dvejus metus, jis suprato, kad darbas kariuomenėje jam nepriimtinas, todėl 2010 m. įgijo staliaus profesiją, taip pat išklausė saugaus darbo aukštyje (aukštalipio darbo) kursus. Aplinkybė, kad jis prieš 14 m. savanoriškai pasirinko nutraukti tarnybą kariuomenėje, įgijo kitą kvalifikaciją, kad galėtų dirbti kitos profesijos darbą, visiškai nesusijusį su kariuomene ar juo labiau žvalgyba ir šnipinėjimu, patvirtina, kad jo pažiūros nesutampa su kariuomenės tvarka, jis nėra jai lojalus. Pareiškėjas niekada neneigė, kad jo laikino gyvenimo Lietuvos Respublikoje tikslas – darbas, tą nurodė ir 2022 m., ir 2024 m. teiktuose prašymuose dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respubliką darbui pasirinko, nes ji yra Baltarusijos Respublikos, kurioje gyvena jo šeima, kaimynystėje, kad galėtų dažniau grįžti aplankyti savo sutuoktinės ir mažamečių vaikų, nuvežti jiems pinigų bei reikiamų daiktų. Pareiškėjo nuomone, tokios aplinkybės atskleidžia, kodėl jis dažnai vyksta į Baltarusijos Respubliką. Akcentavo, kad Migracijos departamentas ir VSD nenustatė, jog pareiškėjas nuvykęs į Baltarusijos Respubliką bendrautų su asmenimis, kurie keltų grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui.

7. Pareiškėjas tvirtino, kad jo karinio laipsnio pasikeitimas iš „eilinio“ į „praporščiką“, nepatvirtina jo tariamo pavojingumo Lietuvos Respublikos saugumui, nes laipsnis jam buvo suteiktas ne dėl ideologinių priežasčių, o dėl ramaus būdo, drausmingumo ir atsakingumo, kas tarp eilinių paprastai būna reta savybė. Be to, pareiškėjas nurodė, jog, ištarnavęs dvejus metus, paliko tarnybą, o tai patvirtina, kad jis nesiekė daryti karjeros kariuomenėje ir savo ateities su ja nesiejo.

8. Pareiškėjo nuomone, Sprendimas 2, kuriuo jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką net penkerius metus labai apriboja jo judėjimo laisvę ir yra grindžiamas tik nepagrįstomis prielaidomis, todėl laikytinas neproporcingu ir naikintinu.

9. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

10. Atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi ir Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi, akcentavo, jog užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, bei pažymėjo, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, o uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai.

11. Atsakovas paaiškino, jog 2022 m., kai pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, Migracijos departamentui nebuvo žinomos aplinkybės, kad jis tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje. Aplinkybė, jog pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nereiškia, kad jis turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam šis leidimas ateityje turės būti pakeistas ar negalės būti panaikintas Įstatyme įtvirtintais pagrindais. Lietuvos Respublika neturi pareigos leisti laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu toks leidimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų, o keičiantis geopolitinei situacijai, gali kisti ir su pareiškėju susijusių aplinkybių vertinimas.

12. Atsakovas, vadovaudamasis suformuota teismų praktika, tvirtino, jog grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus, ir toks reikalavimas yra pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylai. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui.

13. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjas tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje savo noru, t. y. pagal kontraktą, tarnybą pradėjo turėdamas karinį laipsnį eilinis, o ją baigė turėdamas karinį laipsnį „praporščik“ – buvo pakeltas pareigose (laipsnis), o tai reiškia, kad jis buvo patikimas ir lojalus asmuo. Kadangi, kaip nurodė pats pareiškėjas, jis buvo paaukštintas dėl savo būdo, todėl, atsakovas vertino, jog pareiškėjas iki šiol gali palaikyti ryšius su Baltarusijos Respublikos kariuomenėje likusiais kolegomis, ir tai yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad toks ryšių palaikymas gali suponuoti jo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

14. Atsakovas pažymėjo, kad buvo įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai (nėra duomenų apie Lietuvos Respublikoje gyvenančius šeimos narius), socialiniai bei ekonominiai. Iš jų matyti, kad pareiškėją su Lietuvos Respublika iš esmės sieja tik ekonominiai ryšiai, kurie nenusveria jo grėsmės valstybės saugumui, įvertinus tai, kad siekiama apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką.

15. Atsakovo nuomone, pareiškėjo nurodomos aplinkybės, t. y. praėjęs laiko tarpas nuo tarnybos, darbo pobūdis Lietuvos Respublikoje, įgyta kvalifikacija, charakteristika ir t.t., nesudaro pagrindo paneigti jo galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykus. Be to, priešingai nei nurodo pareiškėjas, iš Migracijos departamentui pateiktų įrodymų (karinio bilieto), matyti, kad karinę tarnybą jis nutraukė 2010 m. sausio 23 d. pasibaigus kontraktui, o ne savo noru.

16. Atsakovas pažymėjo, kad lojalumo Rusijos Federacijos / Baltarusijos Respublikos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos Federacijos / Baltarusijos Respublikos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui.

17. Atsakovas tvirtino, kad atliko savarankišką tyrimą ir vertinimą: įvertino pareiškėjo pateiktus dokumentus ir jų turinį, t. y. klausimyną, karinį bilietą, santuokos liudijimą ir pan. Migracijos departamento atliktą vertinimą ir padarytą išvadą sustiprina ir kitos nustatytos aplinkybės: pareiškėjas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje tarnavo iš ekonominių paskatų, savanoriškai sudarė kontraktą, taip pat periodiškai grįžta į Baltarusijos Respubliką (fiksuoti 47 sienos kirtimai), o tai reiškia, kad jo socialiniai ryšiai su kilmės valstybe nėra nutrūkę. Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurių Migracijos departamentas nebūtų įvertinęs, todėl, atsakovo nuomone, nėra pagrindo iš esmės paneigti jo lojalumo Baltarusijos Respublikos valdžiai.

18. Atsakovas teigė, jog Sprendimu 2 nėra apribojama pareiškėjo laisvė judėti Europos Sąjungos (toliau – ir ES) ar Šengeno šalyse, o uždraudimo laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.

19. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo.

20. Atsakovas VSD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

21. VSD teigė, jog skundžiami Migracijos departamento sprendimai priimti pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir ES teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

22. Vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 3 ir 4 dalimis, įpareigojančiomis jį atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, VSD tvirtino, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas, tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos Respublikos valstybės teisėsaugos tarnybose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybos, kurios užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD nuomone, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos Respublikos valdžiai asmuo.

23. VSD paaiškino, kad Baltarusijos Respublikos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie baigia darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, tačiau tebeturi ar įgyja naujas žvalgybines galimybes – gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Baltarusijos Respublikos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Baltarusijos Respublikoje gyvenantiems giminaičiams, pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.

II. 24. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

25. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas Sprendimu 1 atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Sprendime 1 pažymėta, kad VSD Išvadoje nurodyta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, nes jis tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Sprendime 1 taip pat nurodyta, kad pareiškėjas karinę tarnybą pagal kontraktą pasirinko savanoriškai, pasibaigus privalomajai tarnybai, iš jos išėjo pasibaigus kontraktui, tarnybą pradėjo turėdamas karinį laipsnį „eilinis“, o baigė būdamas puskarininkiu „praporščik“. Migracijos departamento duomenimis, pareiškėjas Lietuvos Respublikoje dirba nuo 2021 m., turėjo vizą ir leidimą laikinai gyventi, dažnai vyksta į Baltarusijos Respubliką (fiksuoti 47 sienos kirtimai), be to, nenustatyti pareiškėjo šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Sprendime 1, Migracijos departamentas vertino, kad pareiškėjo asmeninis interesas gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Sprendimo 1 pagrindu ir analogiškais motyvais Migracijos departamentas priėmė Sprendimą 2, kuriuo pareiškėjui uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką 60 mėn.

26. Pasisakydamas dėl pareiškėjo keliamos grėsmės, teismas rėmėsi Įstatymo nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika.

27. Teismas nurodė, kad grėsmė valstybės saugumui konstatuota atsižvelgiant į VSD Išvadą, jog pareiškėjo tarnavimas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje suponuoja jo galimą pažeidžiamumą ir iš to galinčią kilti grėsmę.

28. Teismas akcentavo, kad nors Migracijos departamentui nėra suteikta teisė kvestionuoti VSD išvadų, ir jis nėra Įstatymo įpareigotas prieš priimdamas tokio pobūdžio sprendimą, gauti papildomus pareiškėjo paaiškinimus, tačiau teismui atliekant Migracijos departamento priimto sprendimo teisminę kontrolę, jis vertina tiek Migracijos departamento sprendimo, tiek VSD išvados, kurios pagrindu buvo priimtas sprendimas, teisėtumą ir pagrįstumą.

29. Vertindamas pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurios, pareiškėjo nuomone, Migracijos departamento sprendimai neatitinka, teismas atkreipė dėmesį, jog tiek vėliausia, tiek faktinėmis aplinkybėmis panašiose bylose suformuota šio teismo praktika iš esmės yra vienareikšmė, konstatuojant, jog asmuo, tarnaudamas pagal kontraktą, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, todėl išdavus leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas jos valdžiai asmuo.

30. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju faktai: jog pareiškėjas savanoriškai, motyvuodamas ekonominėmis priežastimis, pabaigęs privalomąją karinę tarnybą 2008 m. pasirinko įsidarbinti kariuomenėje pagal kontraktą ir tarnybą paliko tik jai pasibaigus 2010 m., kad pareiškėjo karinis laipsnis per dviejų metų laikotarpį pasikeitė iš „eilinis“ į „puskarininkis“ („praporščik“), jog pareiškėjas nepateikė ir byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių jo veiklą, kuri galėtų paneigti lojalumo buvimą tiek tarnybos metu, tiek jai pasibaigus, VSD ir Migracijos departamento pagrįstai buvo laikomi pakankamais pareiškėjo potencialiai grėsmei konstatuoti.

31. Teismas nurodė, jog pareiškėjo opoziciniai vertybiniai (politiniai) įsitikinimai, jei tokių ir buvo, neturėjo prioriteto prieš ekonominius, o tai, kad pareiškėjui buvo suteikiami vis aukštesnio rango kariniai laipsniai, suponuoja, jog jis tarnyboje buvo vertinamas labai teigiamai. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė ne tik jo lojalumą paneigiančių įrodymų, bet apskritai jokių jo pažiūras tarnybos metu ar po jos demonstruojančių įrodymų. Be to, teismas vertino, jog faktas, kad Baltarusijos Respublikoje yra likusi pareiškėjo šeima (sutuoktinė ir mažamečiai vaikai) ir jis dažnai lankosi Baltarusijos Respublikoje, taip pat sustiprina išvadą dėl jo galimo pažeidžiamumo išnaudojant jį Baltarusijos Respublikos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, kurie sudarytų pagrindą nukrypti nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kuria pirmosios instancijos teismui privalu vadovautis. Be to, teismas akcentavo, jog laiko tarpas, praėjęs nuo pareiškėjo tarnybos kariuomenėje pabaigos, nėra toks didelis, kad pats savaime lemtų tarnybos metu susiklosčiusių ryšių ir galimo poveikio išnykimą.

32. Įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus, Sprendimo 1 bei Išvados turinį, teismas sprendė, kad jie yra grindžiami aktualiu teisiniu reglamentavimu, teismų praktika, juose įvertintos individualios pareiškėjo aplinkybės, todėl skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo juos panaikinti.

33. Pasisakydamas dėl Sprendimo 2, teismas rėmėsi Įstatymo, Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtinta Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT praktika.

34. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas Migracijos departamento Sprendimą 2 ginčijo pateikdamas analogiškus argumentus, susijusius su grėsmės valstybės saugumui nebuvimu, todėl sprendė, jog nagrinėjamoje byloje konstatavus, kad Migracijos departamento ir VSD išvada, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, yra teisėta ir pagrįsta, vertinant Sprendimo 2 teisėtumą anksčiau nurodyti argumentai nekartojami.

35. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju faktinis pagrindas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką buvo jo keliama grėsmė valstybės saugumui, todėl vertino, kad Migracijos departamentas, nustatydamas 60 mėn. draudimo atvykti laikotarpį, Įstatymo nuostatų nepažeidė, nes tokiu atveju gali būti nustatytas ir ilgesnis nei 5 m. draudimo laikotarpis.

36. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju VSD siūlė pareiškėjui uždrausti penkerius metus atvykti į Lietuvos Respubliką, o Migracijos departamentas Sprendimu 2 nustatė analogišką – 5 metų terminą. Kadangi pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką esmingai suvaržytų jo teises ir galėtų nusverti valstybės saugumo interesus, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti Migracijos departamento Sprendimo 2 teisėtumu ir pagrįstumu. Taip pat teismas pažymėjo, kad ginčijamais sprendimais pareiškėjo teisė lankytis kitose ES ir Šengeno šalyse nėra apribota.

III. 37. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti: panaikinti Migracijos departamento Sprendimą 1, Sprendimą 2, VSD Išvadą bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja ginčui aktualias bylos faktines aplinkybes ir teigia, jog pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į kitus jo skunde ir bylos nagrinėjimo metu nurodytus argumentus, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris turi būti panaikintas, o pareiškėjo skundas – patenkintas.

39. Pasisakydamas dėl grėsmės Lietuvos Respublikai nebuvimo, pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, EŽTT praktika ir teigia, jog itin svarbi aplinkybė, kad VSD nesurinko ir neturėjo jokių konkrečių įrodymų, kurie darytų prielaidas, jog pareiškėjas realiai kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui. Atkreipia dėmesį, kad jis ne tik dvejus metus gyveno ir dirbo Lietuvos Respublikoje, bet jo pašymas pakeisti (pratęsti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo nagrinėjamas tris mėnesius. Pareiškėjas tvirtina, kad VSD, būdamas civilinės žvalgybos institucija, kuris žvalgybą ir kontržvalgybą vykdo visuomeninėje politinėje, ekonominėje, mokslo, technologijų, informacinės veiklos srityse, prieš priimdamas Išvadą, turėjo visas technines ir specialias priemones per prašymo nagrinėjimo laikotarpį patikrinti, ar pareiškėjas turi kokių įtartinų kontaktų, ar jo elgesys, pasisakymai socialiniuose tinkluose kelia įtarimų dėl pareiškėjo galbūt kilsiančios grėsmės Lietuvos Respublikos saugumui. Aplinkybė, kad VSD tokių įrodymų visiškai nesurinko, pareiškėjo nuomone, patvirtina, kad jų nėra ir jis nekelia jokios grėsmės Lietuvos Respublikos saugumui. Pareiškėjo vertinimu, VSD Išvada grindžiama tik aplinkybe, įvykusia prieš 16 m., kurią jis pats atskleidė Migracijos departamentui, pildydamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo.

40. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja aplinkybes, susijusias su jo tarnybos pradžia ir pabaiga Baltarusijos Respublikos kariuomenėje ir papildomai nurodo, jog užimamos pareigos jam nesuteikia jokios galimybės ir prieigos prie kokios slaptos ar strategiškai reikšmingos informacijos rinkimo ar gavimo, kad jis bent teoriškai galėtų kelti grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui.

41. Pareiškėjas sutinka su teismų praktikoje suformuota nuostata, jog valstybė neturi pareigos suteikti užsieniečiams galimybę laikinai gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje, tačiau, jo įsitikinimu, sprendimai turi būti pagrįsti, argumentuoti ir teisėti, nes priešinga praktika sudarytų pareigūnams galimybes piktnaudžiauti savo pareigomis, asmenų diskriminacijai dėl jų tautybės, o tai prieštarautų esminiams demokratinės valstybės principams. Pareiškėjo vertinimu, šiuo atveju laikant, kad Baltarusijos Respublikos piliečių atvykimas kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui, kompetentingos institucijos valstybės lygmeniu turėtų priimti atitinkamus norminius aktus, o ne individualiai atsakovų darbuotojai turėtų nuspręsti, kad Baltarusijos Respublikos piliečiams tokie leidimai nebus išduodami dėl šios valstybės grėsmės Lietuvos Respublikai, nesant jokių realių prielaidų dėl konkrečių asmenų grėsmės ir dar uždraudžiant atvykti penkerius metus (maksimalų terminą).

42. Pareiškėjas tvirtina, kad VSD Išvada ir Migracijos departamento Sprendimas 1 yra visiškai nepagrįsti, nes nebuvo individualizuoti, be to, paremti bendromis prielaidomis apie Baltarusijos Respublikos režimą. Pareiškėjo nuomone, VSD Išvadą ir Migracijos departamentas sprendimus priėmė formaliai, vadovaudamiesi vienintele aplinkybe, kad jis prieš 14 m. tik dvejus metus dirbo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, visiškai neatsižvelgdami į aplinkybę, jog pareiškėjas prieš daugelį metų savanoriškai pasitraukė iš jos, kad pareiškėjas visą laiką dirbo su statybomis susijusį darbą, jog laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2022 m. nedirbo jokio darbo ir neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų kelti bent prielaidas, kad jis gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui, to nenustatyta ir jam dvejus metus gyvenant ir dirbant Lietuvos Respublikoje, todėl, pareiškėjas laikosi pozicijos, kad sprendimai ir Išvada yra formalūs ir turi būti panaikinti.

43. Pareiškėjo vertinimu, aplinkybė, jog jo pavojų Lietuvos Respublikos saugumui pagrindžia faktas, kad jis buvo pakeltas iš eilinio į „praporščiką“, t. y. buvo pakeltas pareigose (laipsnis), nepatvirtina pareiškėjo tariamo pavojingumo Lietuvos Respublikos saugumui. Akcentuoja, jog jis yra ramaus būdo, drausmingas, atsakingas, sportiškas (ką patvirtina ir įgyta aukštalipio kvalifikacija), kas paprastai tarp eilinių būna reta savybė, dėl to, bet ne dėl kokių ideologinių priežasčių, jam buvo suteiktas „praporščiko“ laipsnis, o tai, kad pareiškėjas ištarnavęs dvejus metus paliko tarnybą, patvirtina, jog jis nesiekė daryti karjeros kariuomenėje ir nesiejo su ja savo ateities.

44. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas, gavęs VSD Išvadą, turėjo įvertinti joje esančią informaciją individualiai, atsižvelgiant į pareiškėjo pateiktus paaiškinimus ir priimti sprendimą – tenkinti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

45. Pasisakydamas dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus, pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ir teigia, kad Migracijos departamento Sprendimas 1 ir VSD Išvada jam sukėlė itin neigiamas pasekmes, nes jų pagrindu Migracijos departamentas priėmė Sprendimą 2, kuriuo pareiškėjui uždraudė atvykti į Lietuvos Respubliką net penkerius metus, t. y. maksimalų terminą, ir tokiu būdu apribojo jo judėjimo laisvę itin ilgam laikotarpiui.

46. Pareiškėjas tvirtina, kad Migracijos departamento Sprendimas 1 ir VSD Išvada grindžiami niekuo realiai nepagrįstomis prielaidomis, nesant jokių įrodymų ar bent aplinkybių, leidžiančių realiai įtarti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos Respublikai. Sprendimai ir Išvada grindžiami remiantis prieš 14 m. įvykusiu faktu, kad pareiškėjas porą metų, būdamas jaunas ir neturėdamas išsilavinimo, dirbo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje.

47. Pareiškėjo vertinimu, Sprendimas 2 grindžiamas tik nepagrįstomis prielaidomis, nesant jokiems neteisėtiems ar valstybės saugumui grėsmę keliantiems veiksmams ar bent įsitikinimams, yra neproporcinga priemonė, itin varžanti pareiškėjo teises, todėl Sprendimas 2 turi būti panaikintas.

48. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti galioti Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimą.

49. Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą, pakartoja ginčui aktualias bylos faktines aplinkybes ir teigia, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika neaktuali nagrinėjamai bylai, kadangi nagrinėjamos ir nurodytos administracinės bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa, todėl nėra pagrindo ja remtis. Migracijos departamento nuomone, pareiškėjo nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo sprendžiami klausimai susiję su užsieniečių atsakymais į Migracijos departamento klausimyno 11 klausimą (pažymėjo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai) ir išreikšta pozicija dėl Rusijos Federacijos agresijos prieš Ukrainos Respubliką.

50. Migracijos departamento teigimu, nagrinėjamu atveju priešingai, nei siekiama sudaryti įspūdį, VSD Išvada yra individualizuota ir pakankamai motyvuota bei pagrįsta. Pagrindo ja abejoti nenustatė nei Migracijos departamentas, nei pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjas taip pat nepateikė objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą abejoti VSD, kaip kompetentingos institucijos, galinčios vertinti kylančią grėsmę valstybės saugumui, pateiktos informacijos teisingumu bei pagrįstumu. Be to, pažymėjo, kad užsieniečio keliama grėsmė kiekvienu atveju vertinama individualiai.

51. Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad ginčijamas Sprendimas 1 yra paremtas spėjimais ir įtarimais. Nurodo, kad nėra ginčo, jog pareiškėjas tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, t. y. Baltarusijos Respublikos valdžiai ir vykdomai politikai pavaldžioje institucijoje, kurioje, nepaisant vykdomų pareigų ir funkcijų, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir jos vykdomai politikai. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Migracijos departamentas pažymi, kad pareiškėjas turėjo „praporščik“ laipsnį ir tokia aplinkybė, ją vertinant pasikeitusios geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos Respublikos, nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjo pažeidžiamumą, suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

52. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės, t. y. darbas, komandiruotės, korporacijos veikla ir pan., nepaneigia pareiškėjo galimų ryšių su Baltarusijos Respublikos tarnybomis ir jo keliamos grėsmės valstybės saugumui. Taip pat nenustatyta jokių aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų pareiškėjo akivaizdų priešiškumą Baltarusijos Respublikos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš režimą, todėl, Migracijos departamento įsitikinimu, nėra pagrindo iš esmės paneigti pareiškėjo lojalumo Baltarusijos Respublikos valdžiai. Be to, Migracijos departamentas nurodo, jog tarnybos pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, ar asmuo gali būti vertinamas kaip Baltarusijos Respublikos valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis.

53. Migracijos departamentas pažymi, jog aplinkybė, kad pareiškėjui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi ir faktinė aplinkybė, kad kompetentingų institucijų nustatyti ryšiai, suponuojantys pareiškėjo pažeidžiamumą ir galbūt kilsiančią grėsmę valstybės saugumui, yra nutolę laiko požiūriu nuo sprendimų, susijusių su pareiškėjo teisine padėtimi Lietuvos Respublikoje, priėmimo, neatima iš VSD teisės reikšmingas pareiškėjo biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui ir savaime neeliminuoja teisinės išvados dėl pareiškėjo potencialios grėsmės valstybės saugumui pagrįstumo. Be kita ko, tokia aplinkybė nereiškia, kad pareiškėjas turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam bus išduotas (pakeistas) leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.

54. Migracijos departamentas tvirtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai siekia sumenkinti savo tarnybą, jos trukmę ir laiko tarpą, praėjusį nuo tarnybos. Nagrinėjamu atveju laiko tarpas, praėjęs nuo pareiškėjo tarnybos kariuomenėje pabaigos, nėra toks didelis, kad pats savaime lemtų tarnybos metu susiklosčiusių ryšių ir galimo poveikio išnykimą.

55. Migracijos departamento įsitikinimu, atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad Migracijos departamentas neatliko jo visapusiško grėsmės vertinimo. Pažymi, jog grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę. Nurodo, kad toks reikalavimas yra pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokios kategorijos bylai, nes jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galbūt kilsiančią grėsmę valstybės saugumui. Teigia, kad pareiškėjas tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje savo noru, t. y. pagal kontraktą, tarnybą pradėjo turėdamas karinį laipsnį eilinis, o ją baigė turėdamas karinį laipsnį „praporščik“, t. y. buvo pakeltas pareigose (laipsnis), kas reiškia, kad jis buvo patikimas ir lojalus asmuo. Akcentuoja, jog pareiškėjas ir pats skunde nurodė, kad buvo paaukštintas dėl savo būdo (individualių bruožų), todėl, atsakovo nuomone, jis iki šiol gali palaikyti ryšius su Baltarusijos Respublikos kariuomenėje likusiais kolegomis ir tai yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad toks ryšių palaikymas gali suponuoti pareiškėjo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Tvirtina, kad buvo įvertinti ir pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika – šeiminiai (nėra duomenų apie Lietuvos Respublikoje gyvenančius šeimos narius), socialiniai, ekonominiai, o iš jų matyti, kad pareiškėją su Lietuvos Respublika iš esmės sieja tik ekonominiai ryšiai, kurie nenusveria jo grėsmės valstybės saugumui, įvertinus tai, kad siekiama apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką.

56. Migracijos departamento nuomone, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, jis atliko savarankišką tyrimą ir vertinimą: įvertino pareiškėjo pateiktus dokumentus ir jų turinį, t. y. klausimyną, karinį bilietą, santuokos liudijimą ir pan. Migracijos departamento atliktą vertinimą ir padarytą išvadą sustiprina ir kitos nustatytos aplinkybės: pareiškėjas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje tarnavo iš ekonominių paskatų, sudarė kontraktą savanoriškai, periodiškai grįžta į Baltarusijos Respubliką (fiksuoti 47 sienos kirtimai), o tai reiškia, kad jo socialiniai ryšiai su Baltarusijos Respublika nėra nutrūkę. Pareiškėjas daugiau nenurodė jokių aplinkybių, kurių Migracijos departamentas nebūtų įvertinęs. Migracijos departamento vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo iš esmės paneigti pareiškėjo lojalumo Baltarusijos Respublikos valdžiai, be to, pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą abejoti VSD, kaip kompetentingos institucijos, galinčios vertinti kylančią grėsmę valstybės saugumui, pateiktos informacijos teisingumu bei pagrįstumu.

57. Migracijos departamentas nurodo, kad iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas nėra pasiekęs ilgalaikės ir tvarios integracijos lygio Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo siekiui gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti teikiama prioritetas prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus, ypač įvertinus tai, kad jis turi stiprius ryšius su Baltarusijos Respublika. Pareiškėjas ilgą laiką dirbo ir gyveno Baltarusijos Respublikoje, Lietuvos Respublikoje gyvena tik nuo 2022 m., gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jis periodiškai grįžta į Baltarusijos Respubliką, nemoka lietuvių kalbos. Stiprius ryšius su Baltarusijos Respublika turinčio pareiškėjo, kurio atžvilgiu surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui, tikslas likti gyventi Lietuvos Respublikoje, negali būti pateisintas vien pareiškėjo ar jo šeimos interesais.

58. Migracijos departamento nuomone, pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo pareiškėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

59. Atsakovas VSD atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

60. VSD nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad skundžiami Migracijos departamento sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. VSD laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos valstybei realumą ir akivaizdumą, pagrįstai suteikė prioritetą visos Lietuvos Respublikos valstybės nacionalinio saugumo interesams, o ne vieno Baltarusijos Respublikos piliečio teisėms ir interesams. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas tinkamai laikantis Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme nustatyto imperatyvo visus valstybės institucijų priimamus sprendimus, taip pat ir susijusius su užsieniečių teisine padėtimi, analizuoti tuo aspektu, kaip jie prisidės prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.

61. VSD vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas, visiškai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (taip pat ir pačią naujausią) praktiką analogiško pobūdžio bylose, nes tarnyba Lietuvos Respublikai priešiškos valstybės ginkluotosiose pajėgose net ir praėjus ilgam laikui po tarnybos pabaigos, pripažįstama kaip grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui keliantis veiksnys.

62. VSD teigimu, pareiškėjas 2008–2010 m. tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti jos valdžią bei vykdomą agresyvią užsienio politiką. VSD nuomone, tokią aplinkybę pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, remdamasis visų byloje esančių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų visuma.

63. Vadovaudamasis naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, VSD nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo keliamą grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, pagrįstai nesuabejojo jo lojalumu Baltarusijos Respublikos valdžiai.

64. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, VSD tvirtina, kad pareiškėjas gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje ir (ar) kitose valdžios struktūrose dirbančiais Baltarusijos Respublikos režimui lojaliais asmenimis, pavyzdžiui, buvusiais kolegomis – ir tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia jo pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. VSD akcentuoja, jog susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste pareiškėjo ryšiai gali aktualizuotis, jo kilmės valstybės žvalgybos bei saugumo tarnyboms potencialiai siekiant verbuoti pareiškėją ir taip sukeliant grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. Pareiškėjas dėl savo ankstesnės tarnybos bei ryšių su Baltarusijos Respublikos valdžios institucijomis bei pareigūnais, taip pat dėl periodiškų kelionių į ją tampa lengviau palenkiamu vykdyti kilmės šalies specialiųjų tarnybų užduotis ir tuo kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. Be to, pareiškėjas nepateikė į bylą jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų pareiškėjo akivaizdų priešiškumą Baltarusijos Respublikos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką. VSD pažymi, kad tarnybos pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, kad asmuo gali būti vertinamas kaip Baltarusijos valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis.

65. VSD teigia, kad iš Migracijos departamento Sprendimų 1 turinio matyti, jog buvo atliktas individualus pareiškėjo situacijos vertinimas, t. y. vertinti jo šeiminiai, socialiniai bei ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika. VSD nurodo, jog Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjas nėra pasiekęs aukšto tvarios ir ilgalaikės integracijos lygio Lietuvos Respublikoje, todėl jo siekiui gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti teikiama pirmenybė prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus, ypač įvertinus tai, kad pareiškėjas turi stiprius ryšius su Baltarusijos Respublika. Pareiškėjo, kurio atžvilgiu yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui, tikslas likti gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pateisintas vien pareiškėjo ekonominiais interesais.

66. VSD nuomone, pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Vien aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo apeliacinį skundą pateikęs pareiškėjas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. VSD tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus ir byloje esančius įrodymus, priėjo pagrįstą išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, nepažeidė teisės aktų reikalavimų. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių argumentų, kodėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, o tik pakartotinai dėsto aplinkybes, kodėl Migracijos departamento sprendimai priimti neteisėtai.

67. VSD laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu buvo tinkamai įvertintos bylos faktinės aplinkybės ir taikytinos teisės aktų bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos nuostatos, todėl jo naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 68. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Sprendimo 1, kuriuo Migracijos departamentas atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, Sprendimo 2, kuriuo Migracijos departamentas uždraudė pareiškėjui 5 m. atvykti į Lietuvos Respubliką bei VSD Išvados, teisėtumo ir pagrįstumo.

69. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovų atsiliepimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad skundžiami Migracijos departamento sprendimai ir VSD Išvada yra pagrįsti ir teisėti, atitinkantys reikalavimus, nustatytus teisės aktuose ir teismų praktikoje, priimti įvertinus pareiškėjo individualią situaciją, be to, ginčijamais Migracijos departamento sprendimais ir VSD Išvada nebuvo apribota pareiškėjo teisė lankytis kitose ES ir Šengeno šalyse.

70. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į pareiškėjo skunde ir bylos nagrinėjimo metu nurodytus argumentus, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Akcentuoja, jog VSD Išvada ir Migracijos departamento sprendimai neindividualizuoti, formalūs, paremti bendromis ir niekuo nepagrįstomis prielaidomis bei priimti nesurinkus ir neturint jokių konkrečių įrodymų dėl pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos Respublikos saugumui, ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas 2 neproporcingas, itin ilgam laikotarpiui apribojantis pareiškėjo judėjimo laisvę, todėl Migracijos departamento sprendimai ir VSD Išvada naikintini.

71. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

72. Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT), bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba VSAT. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.

73. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

74. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai ir formaliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).

75. Migracijos departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai VSD išvados perkelti į sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvos Respublikoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023).

76. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, įvertino kompetentingos institucijos – VSD – pateiktą Išvadą, kurioje nurodoma, jog pareiškėjas tarnaudamas Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos Respublikos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos Respublikos žvalgybos tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. VSD turimais duomenimis, pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusijos Respubliką, o tai gali kelti papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos Respublikos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje jis gali būti išnaudotas Baltarusijos Respublikos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas jos valdžiai asmuo.

77. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors Migracijos departamento sprendimai iš esmės yra grindžiami VSD pateikta informacija ir aplinkybėmis, tačiau iš jų turinio taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo situacijos, t. y. jo šeiminių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika vertinimą, ir nustatė, kad pareiškėjas, 2008–2010 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje pagal kontraktą, jog pareiškėjui 2021 m. gegužės 10 d. buvo išduota nacionalinė viza, galiojusi iki 2021 m. lapkričio 2 d., ir 2022 m. rugpjūčio 19 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojęs iki 2024 m. rugpjūčio 19 d., kad pareiškėjas dirba Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas taip pat nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, o jo naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra informacijos apie pareiškėjo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, be to, VSAT duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusiją Respubliką (fiksuoti 47 sienos kirtimai) – pareiškėjas į ten vyksta kas 2–3 mėn. ir būna po 2–3 sav., todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais, kad VSD Išvada ir Migracijos departamento sprendimai nebuvo individualizuoti, yra formalūs, paremti bendromis ir niekuo nepagrįstomis prielaidomis.

78. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo teiginius, kad atsakovai neteisingai aiškino grėsmės nacionaliniam saugumui klausimus, nes nenustatė jokio asmeninio pareiškėjo elgesio, rodančio grėsmės realumą, pažymi, jog Migracijos departamentui siekiant priimti grėsme valstybės saugumui pagrįstą sprendimą dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvos Respublikoje, nebūtina konstatuoti konkrečių užsieniečio neteisėtų veiksmų. Tokiais Migracijos departamento sprendimais asmeniui nėra taikomos kokios nors sankcijos ir jis nėra pripažįstamas padaręs kokią nors teisei priešingą veiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2049-463/2023).

79. Pareiškėjas nesutinka, kad aplinkybė, jog jis 2008–2010 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje pagal kontraktą, vertintina kaip grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui ir lemia jo teisės į leidimo laikinai gyventi išdavimą praradimą. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvos Respublikoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko ir įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1434-822/2024; kt.).

80. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023; kt.). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia Įstatyme vartojama sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės taikymo ir aiškinimo dalykas (žr., pvz., 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1086-1188/2024; kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia Įstatyme vartojama sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės taikymo ir aiškinimo dalykas (žr., pvz., 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1086-1188/2024; kt.). EŽTT taip pat yra nurodęs, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo valstybėje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Tokia galimybė šiuo atveju yra nustatyta ir nepaneigta.

81. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl fakto, jog pareiškėjas 2008–2010 m. tarnavo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje pagal kontraktą. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl jo pareigų Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, teisėjų kolegija pažymi, kad lojalumo Rusijos Federacijos / Baltarusijos Respublikos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems ar tarnaujantiems Rusijos Federacijos / Baltarusijos Respublikos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023; 2024 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1434-822/2024; 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1853-575/2024; kt.). Asmens ryšiai su Lietuvos Respublikai priešiškų valstybių tarnybomis, fiziniais ar juridiniais asmenimis gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą šių subjektų atžvilgiu, dėl to galinčia kelti grėsmę valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 2 d. nutarimą, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2117-1188/2023; kt.).

82. Nagrinėjamo ginčo kontekste svarbu paminėti, kad Baltarusijos Respublikos keliama grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Seimo 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. IX-907, 16 punkte, kuriame nurodyta, jog autoritarinio Baltarusijos Respublikos politinio režimo priešiškumas ir vykdomos provokacijos prieš Lietuvos Respubliką bei kitas demokratines valstybes didina nenuspėjamumą ir kelia naujų saugumo grėsmių. Auganti Rusijos Federacijos įtaka Baltarusijos Respublikai, politinės, ekonominės ir karinės abiejų valstybių integracijos stiprinimas neigiamai veikia Lietuvos Respublikos ir viso regiono saugumo aplinką. Papildomas grėsmes nacionaliniam saugumui kelia šių valstybių kuriamos šiuolaikinės technologijos ir programinė įranga, įgalinanti kenkiamąją jų veiklą.

83. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo ryšiai, susiklostę jam dirbant Baltarusijos Respublikos kariuomenėje, nepaisant jo darbo pobūdžio, pareigų, leidžia spręsti apie potencialų pareiškėjo pažeidžiamumą šios valstybės žvalgybos ir saugumo institucijų atžvilgiu, nes atitinkamos institucijos, tikėtina, disponuoja asmenine bei profesine informacija apie pareiškėją, jo kontaktais ir kitais reikšmingais duomenimis. Šią išvadą teisėjų kolegija daro nepaisant to, jog nuo pareiškėjo darbo Baltarusijos Respublikos kariuomenėje pabaigos praėjo ilgas laiko tarpas (apie 16 m.). Pareiškėjo ryšiai gali aktualizuotis, nes Baltarusijos Respublikos žvalgybos bei saugumo tarnybos potencialiai gali siekti verbuoti pareiškėją, taip sukeliant grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui. Taigi, dėl savo ankstesnių darbinių santykių bei ryšių su Baltarusijos Respublikos pareigūnais pareiškėjas tampa lengviau palenkiamas vykdyti kilmės šalies specialiųjų tarnybų užduotis ir tuo kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2392-552/2023; 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-520/2024; 2024 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1950-575/2024; kt.). Todėl, teisėjų kolegija sprendžia, jog Migracijos departamentas ir VSD pagrindė išvadą dėl pareiškėjo galimos grėsmės valstybės saugumui.

84. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas nepateikė jokių duomenų ir byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo veiklą, kuri galėtų paneigti jo lojalumo buvimą tiek tarnybos metu, tiek jai pasibaigus bei, kurie neabejotinai patvirtintų jo akivaizdų priešiškumą Baltarusijos Respublikos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką. Jo tarnybos pobūdis, pareigos, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, kad asmuo gali būti vertinamas kaip Baltarusijos Respublikos valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis.

85. Teisėjų kolegija, pažymi, kad aplinkybė, jog pareiškėjui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, neatima iš VSD teisės reikšmingas pareiškėjo biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023). Taip pat minėta aplinkybė nereiškia, kad pareiškėjas turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam bus išduotas (pakeistas) leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais. Kaip jau minėta, teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.

86. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018; ir kt.).

87. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas nuostatas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus galbūt vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Aplinkybės, kad pareiškėjui buvo išduota nacionalinė viza, leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jog jis dirba, Migracijos departamento klausimyne išreiškė savo poziciją dėl karo Ukrainos Respublikoje ir Krymo priklausomybės klausimu ir kitos pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepaneigia Migracijos departamento ir VSD padarytų išvadų, kurioms pagrįstai pritarė pirmosios instancijos teismas.

88. Atkreiptinas dėmesys, jog Migracijos departamentas Sprendimu 2 uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėn. (5 m.). Įvertinus šio sprendimo turinį, konstatuotina, kad jis yra grindžiamas aktualiu teisiniu reglamentavimu. Jame detaliai įvertintas pareiškėjo socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje pobūdis ir konstatuota, kad pareiškėjo buvimo ir darbo laikotarpis nelaikytinas ilgalaikiu ryšiu su Lietuvos Respublika ir neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, Migracijos departamento Sprendimas 2 yra pakankamai konkretizuotas, motyvuotas ir individualizuotas, o jame pareiškėjui nustatytas 5 m. draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.

89. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Likę neaptarti procesiniuose dokumentuose nurodyti proceso šalių argumentai ir pirmosios instancijos teismo motyvai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui esminės reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

90. Apibendrindama aptartas faktines ir teisines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo abejoti, jog atsakovai turėjo faktinį bei teisinį pagrindus priimti Sprendimus ir Išvadą, todėl šie Sprendimai ir Išvada dėl išdėstytų motyvų pripažintini pagrįstais ir teisėtais. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas, nes atsakyta į pagrindinius pareiškėjo skundo argumentus, nustatytos šiai bylai išnagrinėti teisiškai reikšmingos aplinkybės, nurodyti argumentai, dėl kurių padarytos išvados dėl Sprendimų ir Išvados pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl Sprendimų ir Išvados pagrįstumo ir teisėtumo, todėl šio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas. Atmetus pareiškėjo skundą, nėra pagrindo tenkinti ir jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. N. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė