2015-10-20 Nr. AB-20288-3-62-3-01998-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2379-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01998-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, (toliau – ir atsakovas) 70 000 Lt (20 000 Eur) neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą nuo 2011 m. birželio 20 d. iki 2014 m. gruodžio 22 d. teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas nurodė, kad jis yra priverstas jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje atlikti nežmoniškomis, žeminančiomis orumą, teisės aktų ir higienos normų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kurios prilygsta kankinimui. Pareiškėjo teigimu, Kauno visuomenės sveikatos centro specialistai daug kartų yra nustatę Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) pažeidimus, nes patalpose veisiasi buitiniai parazitai, purvini ir suplėšyti lovos čiužiniai, neišvalytos pagalvės, antklodės ir užvalkalai, tualeto patalpose nevalyti, nedezinfekuoti unitazai, per mažas kiekis pisuarų, unitazų, prausyklų, nebuvo nei karšto, nei šilto vandens.

Dėl nuolatinių blakių įkandimų pareiškėjui sutriko miegas, pasidarė dirglus, dėl nemigos sutriko širdies veikla, pakilo spaudimas, nuolat kankina galvos skausmai. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, psichologinį sukrėtimą, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, sumažėjo pasitikėjimas savimi. Apšvietimas buvo tik 57 lx, nors minimalus lygis yra 200 lx, dėl to yra pablogėjęs pareiškėjo regėjimas, nuolat ašaroja ir skauda akis.

Pareiškėjas nurodė, kad daug kartų žodžiu kreipėsi į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos administraciją dėl antisanitarinių gyvenimo sąlygų, kurios neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21, 29, 33 straipsnių, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalies ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, jo patirta neturtinė žala turi būti atlyginta vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250, 6.271 straipsniais ir remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Kauno apygardos administracinio teismo analogiškose bylose suformuota praktika.

Pareiškėjas akcentavo, kad pareiga paneigti jo nurodytus pažeidimus tenka atsakovui.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pataisos namuose gyvenamosios patalpos įrengtos laikantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patalpų įrengimui nustatytų reikalavimų. Patalpos buvo remontuojamos, keičiami įrenginiai, tvarkoma teritorija ir infrastruktūra. Pagal Higienos normos HN 76:2010 58 punkto nuostatas laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Administracijos paskyrimu eilės tvarka budėti gyvenamosiose patalpose yra sudaryti, patvirtinti ir gyvenamosiose patalpose iškabinti nuteistųjų budėjimo grafikai. Budėtojai aprūpinami švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi, nes pagal teisės aktus įkalinimo įstaigose gyvenamąsias ir bendrojo naudojimo patalpas turi tvarkyti ir valyti ten apgyvendinti nuteistieji. Kalinimo laikotarpiu į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl pablogėjusios emocinės savijautos, susijusios su įkalinimo sąlygomis, pareiškėjas nesikreipė, todėl teiginiai apie pablogėjusią sveikatą nepagrįsti. Atsakovo teigimu, jokių neteisėtų pataisos įstaigos veiksmų nebuvo, pareiškėjas neįrodė žalos buvimo fakto, todėl nėra įrodytos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos. Atsakovas, vadovaudamasis CK 6.250 ir 6.271 straipsniais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nurodė, kad pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo A. K. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje sąlygas; pareiškėjo A. K. reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais priteisimo atmetė.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje atlieka nuo 2011 m. birželio 20 d.; pareiškėjas nuo 2014 m. gegužės 8 d. buvo apgyvendintas 16 būrio 2 brigadoje. Kauno visuomenės sveikatos centras pagal gautus skundus 2012 m. liepos 2 d., 2014 m. liepos 29 d. atliko operatyviuosius patikrinimus, nustatė Higienos normos HN 76:2010 60 punkto, pagal kurį laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų, pažeidimą, nurodė 16 būrio 2 brigadoje ir Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-ojo sektoriaus 15 ir 16 būrių patalpose papildomai atlikti patalpų valymą, dezinsekciją ir apie tai informuoti Kauno visuomenės sveikatos centrą. Nors Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje kenkėjų kontrolę, patalpų dezinsekcijas, deratizacijas nuolat atlikdavo kenkėjų kontrolės ekspertai, o aptiktus buitinius parazitus sunaikindavo, tačiau jie vėl atsirasdavo. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad nors atsakovo atstovas ir vykdė teisės aktuose nustatytus veiksmus, t. y. organizavo profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą, tačiau tai neužtikrino Higienos normos HN 76:2010 60 punkto reikalavimų laikymosi, todėl pareiškėjas galėjo patirti papildomus nepatogumus, pakankamus patirtos žalos faktui konstatuoti.

Teismas atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėjas skunde nurodė, jog ginčo laikotarpiu gyvenamųjų patalpų apšvietimas neatitiko teisės aktuose, t. y. Higienos normos HN 76:2010 22 punkte, nustatytų reikalavimų, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių jo argumentus dėl Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, netinkamo apšvietimo patvirtinančių įrodymų. Teismas rėmėsi atsakovo pateiktu Kauno visuomenės sveikatos centro 2014 m. rugpjūčio 18 d. patikrinimo aktu, kuriame konstatuota, kad Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-os valdybos 16 būrio patalpų dirbtinis apšvietimas atitinka normas, t. y. Higienos normos HN 76:2010 pažeidimų nenustatyta. Teismas nustatė, kad byloje nėra įrodymų apie patalpų, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas, apšvietimo neatitikimą teisės aktų reikalavimams, todėl negalima vienareikšmiškai teigti, jog pareiškėjas dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo galėjo patirti nepatogumus.

Išanalizavęs surinktus įrodymus, teismas neteisėtus atsakovo veiksmus ir patį neturtinės žalos egzistavimo faktą dėl nevalomų patalpų ir nešvarios patalynės laikė neįrodytais. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas tik konstatavo prausyklų, klozetų arba unitazų, pisuarų taip pat karšto, šilto vandens trūkumą, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo patirtomis subjektyviomis pasekmėmis. Atsižvelgęs į tai, teismas minėtas pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl prausyklų, klozetų arba unitazų, pisuarų per mažo kiekio, karšto, šilto vandens nebuvimo, vertintino deklaratyviomis, nepagrįstomis ir neindividualizuotomis, subjektyviomis neigiamomis pasekmėmis (išgyvenimais), todėl neturtinės žalos faktą laikė nepagrįstu.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Psichologinės tarnybos specialistus dėl pablogėjusios emocinės savijautos nuo 2011 m. birželio 20 d. nesikreipė. Dėl to teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, jog atsakovui pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, įpareigojančius naikinti vabzdžius bei graužikus, pareiškėjas galėjo patirti jo nurodytus sveikatos sutrikimus ir jo nurodytą neturtinę žalą. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus bei byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo įkalinimo sąlygos (gyvenimo ir buities) buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, jog atsakovo pareigūnų elgesys su pareiškėju galėtų būti vertintinas kaip Konvencijos 3 straipsnyje draudžiamas kankinimas. Įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, byloje nėra.

Teismas, remdamasis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, konstatavo, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, nes teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, t. y. ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Teismo nuomone, pareiškėjo motyvai apie sveikatos būklę yra niekuo neišsiskiriantys nuo laisvėje esančių asmenų sveikatos problemų, o įrodymų apie ypatingai neigiamus fizinius ar psichinius nepatogumus, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant netinkamų laikymo sąlygų, neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, pareiškėjas nepateikė.

Pareiškėjo kalinimas ginčo laikotarpiu Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje byloje nustatytomis Higienos normos HN 76:2010 60 punkto reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis jam sukėlė papildomų išgyvenimų, kurių galėjo būti išvengta, jei jis būtų buvęs kalinamas visus Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus atitinkančiose patalpose; netinkamos kalinimo sąlygos padidino tuos nepatogumus ir išgyvenimus, kurie yra neišvengiami asmeniui, kalinamam teisės aktų nustatytus reikalavimus neatitinkančiomis sąlygomis. Tačiau teismas sprendė, kad yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Dėl to buvo pripažinta, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestas.

III. Pareiškėjas A. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimą ir jo (pareiškėjo) skundą tenkinti.

Pareiškėjas pakartoja skunde išdėstytus argumentus. Pareiškėjo teigimu, dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradę skunde nurodyti sveikatos sutrikimai yra susiję su jam nustatytu 50 proc. nedarbingumu. Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos patalpos paskutinį kartą buvo remontuotos 2008 metais nuteistųjų iniciatyva, prausyklų ir tualetų remontas nuteistųjų iniciatyva ir jų lėšomis taip pat atliekamas ir šiuo metu. Pareiškėjas paaiškina, kad nuteistieji nebuvo aprūpinami valymo inventoriumi, kurį turėdavo įsigyti už savo lėšas. Pareiškėjas nurodo, kad kreipėsi į psichiatrą, kuris pasakė, kad reikėtų padidinti psichologų ir psichiatrų skaičių atsižvelgiant į nuteistųjų skaičių ir kad parazitų naikinimas yra ne nuteistųjų, o Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos administracijos sena problema. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovo atstovas sutvarkė apšvietimą, kuris šiuo metu atitinka higienos normas, tačiau buitinių parazitų išnaikinti nepavyko iki šiol. Pareiškėjas remiasi EŽTT, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Kauno apygardos administracinio teismo praktika.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertino visas reikšmingas aplinkybes byloje, į jas atsižvelgė ir priėmė motyvuotą, teisėtą bei teisingą sprendimą, kurio keisti ar naikinti nėra pagrindo. Be to, atsakovas pakartoja pagrindines pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui A. K. iš Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį už kalinimą Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 130 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčijami klausimai, įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas, privalo būti išdėstytos būtent apeliaciniame skunde, o ne paaiškinimuose ar kitokio pobūdžio dokumentuose. Taigi toliau analizuojami pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, nustatė, jog atsakovas neužtikrino, kad laisvės atėmimo vietoje nebūtų graužikų ir buitinių parazitų, tačiau sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pakanka apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstu pareiškėjo, kuris pateikė apeliacinį skundą, skundo argumentą dėl Higienos normos HN 76:2010 60 punkto reikalavimų pažeidimo, šie aspektai plačiau nevertinami. Tačiau nagrinėjamu atveju yra reikšminga tai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog Pravieniškių pataisos namų-atviroji kolonija pažeidė ir kitas pareiškėjo skunde nurodytas teises bei padarė pareiškėjo skunde įvardytus kitus pažeidimus, susijusius su purvinais ir suplėšytais lovos čiužiniais, neišvalytomis pagalvėmis, antklodėmis ir užvalkalais, tualeto patalpose nevalytais, nedezinfekuotais unitazais, per mažu kiekiu pisuarų, unitazų, prausyklų, nei karšto, nei šilto vandens nebuvimu ir prastu apšvietimu.

Pareiškėjas, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo (pareiškėjo) skundą tenkinti, būtent ir akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė kitų, išskyrus buitinių parazitų buvimą, pareiškėjo nurodytų teisių pažeidimų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo teiginiu, kad pareiga paneigti skunde nurodytus pažeidimus tenka atsakovui. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėmis taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo teisės yra nustatytos ABTĮ. Materialiųjų teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą (ABTĮ 143 str.). Proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.). Taip pat pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti panaikintas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje, ir byla perduota nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 141 str. 1 d.). Pabrėžtina, kad ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje yra nurodyti tokie proceso teisės normų pažeidimai, kurie iš esmės reiškia, kad pirmosios instancijos teisme apskritai nebuvo tinkamo proceso.

Įvertinusi pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais.

ABTĮ 57 straipsnio 1–2 dalyse nustatyta, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra; minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, šiuos įrodymus įvertino, laikydamasis minėtų ABTĮ nuostatų. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas vertino tiek pareiškėjo paaiškinimus, tiek atsakovo paaiškinimus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių; Kauno visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų duomenis; atsakovo pateiktą medžiagą apie pareiškėjo kalinimo sąlygas. Tai, kad remiantis byloje surinktais įrodymais nebuvo nustatyti kiti, išskyrus buitinių parazitų buvimą, pareiškėjo nurodyti pažeidimai, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog teismas įrodymus vertino netinkamai.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, o pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikti argumentai taip pat nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumo ir teisėtumo. Kauno visuomenės sveikatos centras atliktų patikrinimų metu nustatė, kad unitazai išvalyti, dezinfekuojami, patalpų apšvietimas atitinka normas (b. l. 60–61), nuteistiesiems patalynė keičiama kartą per savaitę (b. l. 64–65), asmenys yra aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi (b. l. 66–67). Pareiškėjas nepagrįstai skundėsi karšto ir šilto vandens nebuvimu prausykloje, nes pagal Higienos normos HN 76:2010 21 punktą sanitariniame mazge, kuriame ir yra įrengta praustuvė, turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, o šalto ir karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje (Higienos normos HN 76:2010 27 p.).

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas ne tik atsakovą įpareigojo pateikti su skundo nagrinėjimu susijusius dokumentus, bet ir kreipėsi į Kauno visuomenės sveikatos centrą, prašydamas pateikti duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, t. y. pirmosios instancijos teismas aktyviai rinko įrodymus (b. l. 2, 41–42, 57). Kauno visuomenės sveikatos centras 2015 m. vasario 26 raštu informavo pirmosios instancijos teismą, kad pareiškėjas į Kauno visuomenės sveikatos centrą dėl Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos nėra kreipęsis.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė kitų pareiškėjo skunde nurodytų teisės aktų pažeidimų, išskyrus buitinių parazitų buvimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išreikalauti naujus įrodymus (duomenis apie pareiškėjo sveikatą, Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos įrengimą, pareiškėjui išduotas patalpų valymo priemones), kurie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo apribota teisė teikti prašymus išreikalauti įrodymus pirmosios instancijos teisme, tačiau pareiškėjas prašymo pirmosios instancijos teismui išreikalauti apeliaciniame skunde nurodytus įrodymus neteikė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo priežasčių, dėl kurių prašymo išreikalauti apeliaciniame skunde minimus įrodymus neteikė pirmosios instancijos teismui, ir nepagrindžia aplinkybės, kad naujų įrodymų išreikalavimo būtinybė iškilo jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytas aplinkybes, pareiškėjo prašymo išreikalauti naujus įrodymus netenkina.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia klausimą, dėl kokių priežasčių pirmosios instancijos teismo posėdyje dalyvavo Alytaus pataisos namų atstovė, kuri atstovavo Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolonijai. Pagal ABTĮ 94 straipsnio 2 dalį, kol sprendimas neįvykdytas, teismas gali savo iniciatyva ar bylos šalių prašymu ištaisyti sprendime aptiktus rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas; ištaisymų klausimas išsprendžiamas nepranešus šalims, priimant nutartį; dėl tokios teismo nutarties gali būti duodamas atskirasis skundas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo įžanginėje dalyje nurodyta, jog teismo posėdyje dalyvavo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovė Gintarė Sodonienė. Tačiau pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 94 straipsnio 2 dalimi, 2015 m. balandžio 9 d. nutartimi (b. l. 98), kuri tą pačią dieną buvo išsiųsta pareiškėjui ir atsakovui susipažinti (b. l. 99–100), ištaisė pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo įžanginėje dalyje aptiktą rašymo apsirikimą ir nustatė, kad vietoje žodžių „Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų“ turi būti „Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos“. Byloje esantys Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus pavaduotojo, atliekančio direktoriaus funkcijas, 2015 m. vasario 4 d. įgaliojimas ir Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2015 m. kovo 3 d. įgaliojimas (b. l. 35, 84) taip pat patvirtina, kad Gintarė Sodonienė 2015 m. vasario 9 d. ir 2015 m. kovo 9 d. vykusiuose pirmosios instancijos teismo posėdžiuose (b. l. 41–42, 85–86) atstovavo būtent atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismo posėdyje dalyvavo Alytaus pataisos namų atstovė, kuri atstovavo Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolonijai, neatitinka tikrovės.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo netikėti pareiškėjo tvirtinimu, jog neteisėti atsakovo veiksmai sukėlė pareiškėjui tam tikrus neigiamus išgyvenimus, tačiau atkreipė dėmesį, jog byloje neįrodyta, kad Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos veiksmai (neveikimas) būtų neigiamai paveikę pareiškėjo sveikatą. Atsižvelgęs į visas byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisės pažeidimo fakto konstatavimą pirmosios instancijos teismas laikė pakankama ir teisinga pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo priemone ir atmetė jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės sutinka, kad teisės pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama moralinė satisfakcija, t. y. nėra pagrindo priteisti žalos atlyginimą pinigais.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, byloje surinktus įrodymus, taip pat neturi pagrindo nesutikti su minėta pirmosios instancijos teismo išvada, nes įvertinus pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, į kurias buvo atsižvelgta, nustatant, kad pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjui, bei pareiškėjo nurodytas aplinkybes, susijusias su tuo, kad jis patyrė reikšmingą neturtinę žalą, kuri šiuo atveju turi būti įvertinta pinigais (70 000 Lt (20 000 Eur)), ši išvada yra sąžininga, teisinga bei protinga šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste.

Pažymėtina, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą Daktaras prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą Meilus prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtas administracines bylas Nr. A-676-858/2015, A-716-575/2015, A-716-575/2015, A-984-575/2015 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai, o laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsia pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė (žr., pvz., 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1676-575/2015). Pažymėtina, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba, nes dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus 3,5 metų nuo ginčui aktualaus laikotarpio pradžios.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių individualių aplinkybių, kaip neturtinė žala pasireiškė būtent jam, o pakartojo CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus neturtinės žalos elementus. Pažymėtina, kad abstraktūs teiginiai apie patirtą neturtinę žalą negali būti pagrindas daryti išvadą, kad būtent tas asmuo patyrė itin didelę neturtinę žalą, kuri patiriama individualiai. Skundo ir apeliacinio skundo argumentai apie dėl kalinimo sąlygų atsiradusius sveikatos sutrikimus yra nepagrįsti, nes byloje nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų. Iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Psichologinės tarnybos 2015 m. sausio 9 d. pažymos (b. l. 21) matyti, kad pareiškėjas į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Psichologinės tarnybos specialistus dėl pablogėjusios emocinės savijautos, susijusios su įkalinimo sąlygomis, nuo 2011 m. birželio 20 d. nesikreipė. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus bei byloje nustatytas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo įkalinimo sąlygos (gyvenimo ir buities) buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, jog atsakovo pareigūnų elgesys su pareiškėju galėtų būti vertintinas kaip Konvencijos 3 straipsnyje draudžiamas kankinimas. Įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, byloje taip pat nėra.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad neteisėtais atsakovo veiksmais pareiškėjui nebuvo padarytas tokio laipsnio neigiamas poveikis, kuris sukėlė pareiškėjui ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas bei sudarė kliūtis, kurios yra sudėtingos ar sunkiai įveikiamos. Byloje nustatyta, kad šiuo atveju buvo padarytas Higienos normos HN 76:2010 60 punkto reikalavimų pažeidimas, tačiau kiti pareiškėjo nurodyti nusiskundimai nepasitvirtino. Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, ir vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos padaryta išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo pareiškėjo patirtą neturtinę žalą įvertinti pinigais. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad jam buvo padaryta tokia neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog pareiškėjo patirti nepatogumai, dvasiniai išgyvenimai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, bei sutikdama ir nekartodama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai taikė materialiosios teisės normas (CK 6.271 str. bei 6.250 str.) bei proceso teisės normos, reglamentuojančias įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą, pareiškėjo teisę į tinkamą procesą, teisingą bei nešališką teismą (nenustatyti proceso teisės pažeidimai, dėl kurių galėjo būti neteisingai išspręsta byla), nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinimas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Pažymėtina, kad 2015 m. spalio 19 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjo atsikirtimas į atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą, tačiau jame taip pat nėra nurodyta jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo sudaryti visas sąlygas, kad jis galėtų dalyvauti teismo posėdyje, o tai vertinama prašymu bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Taigi minėtoje ABTĮ normoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (EŽTT 2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas Dory prieš Švediją). Žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (EŽTT 1991 m. spalio 29 d. sprendimas Helmers prieš Švediją).

Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, teisėjų kolegija nustatė, kad nagrinėjamu atveju nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pareiškėjas, prašydamas sudaryti visas sąlygas, kad jis galėtų dalyvauti teismo posėdyje, taip pat nenurodė jokių išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka, byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, iš jų ir apeliaciniame skunde bei atsiliepime į apeliacinį skundą. Dėl šių nurodytų priežasčių teisėjų kolegija netenkino apelianto prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Romanas Klišauskas

Dalia Višinskienė