2021-11-10 Nr. AB-23836-3-61-3-01752-2020-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-742-756/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01752-2020-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), priteisti 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, jog nuo 2018 m. rugsėjo 14 d. iki 2019 m. birželio 4 d. jam nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos Vilniaus PN, todėl jis patyrė asmens laisvių ir teisių pažeidimus, kankinimus, nepatogumus, depresiją, nervinę įtampą, psichozę, dvasinių išgyvenimų, menkinimo jausmą, nežmonišką elgesį, garbės ir orumo pažeminimą.

3. Pareiškėjo teigimu, jo kalinimo sąlygos kamerose neatitiko galiojančių nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas buvo laikomas kamerose, priskirtose pagalbinėms patalpoms, kuriose gyvenamasis plotas neskaičiuojamas, taip pat buvo įrengtas orumą žeminantis sanitarinis mazgas, daug perteklinių ir netinkamai sumontuotų baldų, trukdžiusių tinkamai judėti, o gyvenamosios kameros buvo rakinamos 23 val. per parą.

4. Pareiškėjo tvirtinimu, kamerų, kuriose jis buvo laikomas, vidutinis plotas buvo apie 75 kv. m, atitvaras užimdavo apie 1 kv. m. Šiose kamerose nebuvo įrengtas atskiras sanitarinis mazgas su pilnai atitverta patalpa nuo gyvenamosios dalies, todėl praustuvė ir klozetas buvo atviras kaip viena patalpa visoje kameroje. Pareiškėjas nurodė, jog kameros, kuriose jis buvo apgyvendintas, neatitiko galiojusių bei galiojančių teisės aktų reikalavimų ir negalėjo būti eksploatuojamos. Pareiškėjo įsitikinimu, Vilniaus PN neteisingai skaičiuoja kamerų bei sanitarinio mazgo plotus.

5. Paaiškino, jog kameros, kuriose pareiškėjas buvo apgyvendintas, priskirtinos pagalbinių patalpų tipui ir sudaro sanitarinio mazgo plotą, gyvenamasis plotas nėra fiksuotas, todėl jam buvo suteikta 0,00 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. nesuteikta patalpų, kuriose vadovaujantis teisės aktais būtų galima apskaičiuoti gyvenamąjį plotą. Pareiškėjas pateikė kamerų plotus ir lovų skaičių jose bei savarankiškai apskaičiavo jam tenkantį gyvenamąjį plotą.

6. Pareiškėjo teigimu, sanitarinis mazgas įrengtas netinkamai, yra nesandarus, neturi atskiros vėdinimo sistemos, netinkamai izoliuotas garsas. Iš sanitarinio mazgo nuolat sklido nemalonus kvapas, kuris trikdė gyvenimą kameroje ir kėlė realią grėsmę pareiškėjo sveikatai. Prausimosi vieta buvo įrengta patalpos viduryje, todėl neatitiko protingumo ir teisėtumo principų. Pareiškėjo tvirtinimu, buvo pažeidžiamas ir jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kadangi jį galėjo stebėti dirbančios pareigūnėmis moterys. Patikino, jog paminėti pažeidimai sukėlė nemalonių emocinių potyrių, psichologinių problemų bei orumo pažeminimą. Pareiškėjas buvo priverstas gyventi, miegoti, naudotis sanitariniu mazgu kartu su kitais kameroje kalinčiais asmenimis, o tai savaime lėmė kančias ir sunkumus, kurių intensyvumas viršijo suėmimo atlikimui būdingą kentėjimo laipsnį kiekvieną dieną bei sukėlė kančias, nevisavertiškumo jausmą, kuris menkino jį, nes suprato, kad buvo apgyvendintas tualete.

7. Pareiškėjo tvirtinimu, dušo patalpomis jis galėjo naudotis tik vieną kartą per savaitę. Kameros viduryje buvo įrengtas neteisėtas vandens nutekėjimo sifonas, kuris Vilniaus PN nuomone, sudarė tinkamas sąlygas švarai palaikyti. Buvo priverstas praustis kameroje, o vieną kartą į savaitę suteiktas dušas prieštarauja geros moralės principui ir vidaus tvarkos reikalavimui laikytis švaros, tinkamai rūpintis savo higieną. Nurodė, jog dėl paminėtų priežasčių patyrė nežmoniškas suėmimo sąlygas, nes pasinaudoti dušu galėjo tik kartą į savaitę, buvo verčiamas patirti antisanitarines sąlygas, nebuvo sudarytos sąlygos palaikyti tinkamą ir švarią aplinką. Pareiškėjas pažymėjo, jog daugumoje kamerų vandens čiaupai buvo surūdiję, todėl geriamam vandeniui ir rūbų plovimui teko naudoti rudą vandenį.

8. Nurodė, jog kamerose, kuriose jis buvo apgyvendintas, nebuvo įrengtas mygtukas (aliarmo mygtukas) pareigūnams iškviesti. Susisiekti su pareigūnais nepatogu, o beldimas į duris neefektyvus, nes sukeldavo daug triukšmo koridoriuose, dėl kurio pareigūnams būdavo sunku tiksliai ir operatyviai nustatyti kamerą, iš kurios kviečiami pareigūnai, tačiau tai buvo vienintelis būdas išsikviesti pagalbą. Pareiškėjo įsitikinimu, aliarmo mygtuko nebuvimas ar jo nefunkcionavimas kėlė pavojingą ir nesaugią aplinką, nepatogumus, žemino orumą. Be to, pažymėjo, jog kamerose buvę radiatoriai surūdiję ir maži, todėl šaltuoju metų laiku buvo nepakankamai šilti.

9. Atsakovo atstovas Vilniaus PN pateikė atsiliepimą, kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

10. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas Vilniaus PN buvo kalinamas nuo 2018 m. rugsėjo 14 d. iki 2019 m. birželio 4 d. skirtingose kamerose. Atsakovo atstovas pateikė išrašą, iš kurio matyti pareiškėjo judėjimas, apgyvendinimo Lukiškių TI-K laikotarpiai bei kameros, kuriose jis buvo laikomas. Pabrėžė, jog pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje atitiko nustatytus reikalavimus.

11. Vilniaus PN patikino, jog visose kamerose gultai yra vienodi (be kopėtėlių), ir teisės aktai nenumato, kad dviejų aukštų gultuose būtų įrengtos kopėtėlės. Gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo 2-4 lovos buvo įrengti stalai su dvejomis prisukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai buvo tose kamerose, kuriose buvo daugiau nei 4 lovos. Kiekvienoje kameroje buvo lentyna maisto produktams sudėti (konkreti lentynos tvirtinimo vieta gyvenamojoje kameroje nėra nustatyta), pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m). Stalo matmenys yra apie 0,6 m x 0,5 (0,3 kv. m) gyvenamosiose kamerose, kuriose yra iki 4 gultų. Kitose gyvenamosiose kamerose stalai buvo atitinkamo dydžio priklausomai nuo lovų skaičiaus. Kėdės matmenys buvo apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m), suolai atitinkantys stalo dydį. Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys buvo apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m). Toks gyvenamųjų kamerų įrengimas atitiko nustatytų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių.

12. Atsakovo atstovas paaiškino, jog atliekant gyvenamųjų korpusų kadastrinius matavimus sanitarinio mazgo vieta nebuvo matuojama, kadangi tai nėra atskira patalpa. Neturėjo akredituotos įmonės atliktų matavimų, kuriuose būtų paskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas, tačiau jį nurodė apytiksliai padauginus sienelės ilgį iš atstumo nuo pertvaros iki kameros sienos. Gyvenamosiose kamerose buvo sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m). Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m). Taip pat nurodo, kad dalyje kamerų, sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

13. Atsakovo atstovas nurodė, kad Vilniaus PN kameros vėdinamos per specialiai tam pritaikytus langus, natūraliu būdu ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Nuteistieji, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

14. Vilniaus PN teigimu, asmenų išvedimas į dušą buvo organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus, kurių gyvenamosiose kamerose yra laikomi suimtieji (nuteistieji) asmenys. Siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, įstaigos dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis yra 1,6 metro (tame tarpe – 0,4 metro atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 metro. Į dušo patalpas suimtieji ir nuteistieji vedami tos pačios lyties pareigūnų. Dušų patalpos sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi, grindys neslidžios, turi nuolydį į vandens nutekėjimo angą. Patalpose įrengta vieta nusirengimui/apsirengimui, kur yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė ir jie buvo valomi kiekvieną dieną naudojant dezinfekcines priemones. Dušuose veikė mechaninė vėdinimo sistema – įrengti ventiliatoriai, įrengti hermetiniai šviestuvai, kurie tinkamai apšviečia patalpą. Dušų maišytuvas techniškai tvarkingas, karšto bei šalto vandens tiekimo sistema veikia. Dušuose nuolat tiekiamas karštas vanduo, todėl suimtiesiems, nuteistiesiems visada sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą į savaitę. Dušo patalpos kiekvieną dieną valomos naudojant dezinfekcijos priemones, todėl dušų įrengimas atitiko nustatytus reikalavimus.

15. Atsakovo atstovas paaiškino, kad visi asmenys, apgyvendinti gyvenamosiose kamerose, pareiškėjo nurodytu laikotarpiu turėjo galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Taip pat svarbu, jog jokie teisės aktai nenustato konkretaus laiko, per kurį pareigūnams privaloma prieiti prie kameros, kurioje įjungtas aliarminis iškvietimas ar kurioje suimtasis ar nuteistasis kitais būdais kviečia prižiūrėtoją. Pažymėjo, jog pareiškėjas skunde nenurodė nė vieno atvejo, kai dėl realios grėsmės jis nebuvo iškvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba, todėl jis galėjo patirti žalą, todėl teigti, jog pareiškėjas buvo laikomas nesaugiai arba netinkamomis sąlygomis pagrindo nėra.

16. Vilniaus PN teigimu, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, o reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs. Būtina įrodyti, kad tam tikri skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai padarė įtaką pareiškėjui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Tam tikras suimtųjų arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, o pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas ir lėmė jo patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovo atstovo teigimu, nagrinėjamu atveju neįrodytos būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, todėl nėra pagrindo deliktinei atsakomybei kilti.

17. Atsakovo atstovas pateikė atsiliepimo patikslinimą, kuriame paaiškino, kad planiniu etapu atvykę asmenys buvo uždaromi į laikino laikymo patalpas, kurios buvo administraciniame pastate. Pagal teisės aktus, asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo atlikimo, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, galėjo būti laikinai uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras ir taip nebuvo pažeisti nustatytų teisės aktų reikalavimai. Atkreipė dėmesį, jog teisės aktai nenustato vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto laikinojo (trumpalaikio) laikymo patalpoje. Paaiškino ir tai, kad asmeniui, norint pasinaudoti tualetu, esančiam laikino (trumpalaikio) laikymo kamerose, visada buvo suteikiama tokia galimybė – paprašius, nuteistieji ir suimtieji buvo išvedami iš laikinojo (trumpalaikio) laikymo kamerų ir nuvedami į laikinojo (trumpalaikio) laikymo patalpose esantį tualetą. Į priėmimo ir paskirstymo skyriuje esantį sanitarinį mazgą suimtieji ir nuteistieji buvo vedami po vieną dėl būtinybės užtikrinti izoliaciją ir saugumą. Sanitarinis mazgas buvo skirtas bendram naudojimui (taip pat ir darbuotojams, tačiau juo niekada nesinaudojama kartu su suimtaisiais ir nuteistaisiais dėl saugumo), jis turėjo atskirą įėjimą bei uždaromas durimis, dėl šios priežasties suimtajam ar nuteistajam, būnančiam šioje patalpoje, buvo užtikrinamas privatumas.

II. 18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

19. Pirmosios instancijos teismas remdamasis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 (akto redakcija galiojanti nuo 2011 m. vasario 1 d.) „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3 papunkčiu, nurodė, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pagal EŽTT praktiką, sprendžiant, ar konkrečiu atveju buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimamas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal nacionalinės teisės reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis minimalus kameros plotas būtų mažesnis nei 3,6 kv. m. Teismas vadovaudamasis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, priėjo išvados, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui tekęs kameros plotas, atsižvelgus į kamerose kartu su pareiškėju buvusių asmenų skaičių ir atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, svyravo nuo 3,5 kv. m iki 7,38 kv. m. Taigi teismas sprendė, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas nepažeidžiant Konvencijos 3 straipsnio, nacionalinės teisės aktų nuostatų dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto. Taip pat pripažino nepagrįstu pareiškėjo argumentą, jog kamerų plotas nepriskirtinas gyvenamosios paskirties plotui, kadangi iš byloje esančių nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos duomenų nustatė, jog kameros išskirtos tarpe kitos paskirties patalpų ir nepriskiriamos prie pagalbinių ar negyvenamosios paskirties patalpų. Pareiškėjo argumentus dėl perteklinių baldų, kurių užimamas plotas ir tūris mažina gyvenamąjį kameros plotą, laikė nekonkretizuotus ir nepagrįstus konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis. Be to skundų dėl perteklinio inventoriaus kamerose, į kuriuos atsakovas būtų turėjęs galimybę sureaguoti, pareiškėjas neteikė.

20. Vilniaus apygardos administracinis teismas vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TIĮET, akto redakcija galiojanti nuo 2016 m. sausio 28 d.) 14.5 papunkčiu nurodė, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas. Teismas nustatė, jog atsakovo atstovas atsiliepime nurodė apytikslius sienelės atstumo matavimus nuo minėtos pertvaros iki kameros sienos. Gyvenamosiose kamerose buvo sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys – apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv.

m) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m). Vilniaus PN pažymėjo ir tai, kad taisyklės nereglamentuoja sanitarinio mazgo vietos ir ploto, sanitarinio mazgo pertvaros pločio ir ilgio bei praustuvės įrengimo aukščio sanitariniame mazge. Pateikė duomenis, iš kurių matyti, jog tam tikrose gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, tačiau pareiškėjas gyvenamosiose kamerose, kurios turėtų atskirą sanitarinio mazgo kabiną – negyveno. Gyvenamosiose kamerose, kuriose įrengti sanitarinio mazgo kabinų techninės galimybės nėra, nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad pareiškėją kartu su kitais nuteistaisiais atstovavusi NVO „Justitia est fundamentum“, kreipėsi į Vilniaus PN dėl informacijos suteikimo. Vilniaus PN suteikė informaciją, iš kurios matyti, kad sanitariniai mazgai atitiko reikalavimus. Nuo 2016 m. gruodžio iki 2017 m. kovo mėnesio kamerose papildomai buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios pilnai uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse, todėl teisės aktų nepažeidė. Kitų byloje pateiktų duomenų, kad aktualiu ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų teikęs skundus Vilniaus PN administracijai teismas nenustatė.

21. Teismas pažymėjo, jog Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 6 punkte nurodoma, jog „laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę“. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtintų 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176, III skyriuje yra kalbama apie tardymo izoliatorių kamerų įrengimą. O 14.2. punkte nurodoma, kad kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Langelio durys turi atsidaryti tiktai į koridoriaus pusę ir gali būti rakinamos. Vidinėse ir išorinėse duryse įtaisomi mechaniniai arba elektromechaniniai užraktai, kad jų negalėtų atsklęsti kameroje laikomi asmenys.

Vidinių durų konstrukcija turi būti iš skersinių metalo juostų ir įstatomų į jas strypų. Išorinės ir vidinės durys turi atsidaryti tiktai į koridoriaus pusę, išorinėms durims įrengiamas atidarymo ribotuvas. Išorinių durų užraktas gali būti montuojamas į sieną. Žymėtina, kad minėtose taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Teismas, įvertinęs faktinę situaciją dėl sanitarinio mazgo kamerose įrengimo, sienelės ir esant poreikiui, užtraukiamos užuolaidos įrengimas, konstatavo, kad yra pakankamas asmens privatumui užtikrinti.

22. Teismas vadovaudamasis Lietuvos higienos normos (HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 17 punktu nurodė, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Iš byloje pateikto atsakovo atstovo atsiliepimo nustatė, kad gyvenamosiose kamerose esantys langai buvo pritaikyti vėdinimui, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu būtent per juos ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Pažymėjo, jog kiti nuteistieji, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo jokių problemų dėl patalpų vėdinimo. Atsižvelgęs į tai, kad natūralus gyvenamosios kameros vėdinimas per atvirus langus neprieštaravo galiojantiems teisės aktams, nekonstatavo atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.

23. Teismas nurodė, jog įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Išvedimas į dušą buvo organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus, kurių gyvenamosiose kamerose yra laikomi suimtieji (nuteistieji) asmenys. Dušuose įrengtos pertvaros privatumui užtikrinti. Bendrasis pertvarų aukštis 1,6 metro (tame tarpe – 0,4 metro atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis 1,2 metro. Į dušo patalpas nuteistieji ir suimtieji buvo vedami tos pačios lyties pareigūnų. Taip pat pateikti duomenys, jog dušų patalpos sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi, grindys neslidžios, turi nuolydį į vandens nutekėjimo angą. Patalpose buvo įrengta vieta nusirengimui ir apsirengimui, kur yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė ir jie buvo valomi kiekvieną dieną naudojant dezinfekcines priemones. Dušuose veikė mechaninė vėdinimo sistema – įrengti ventiliatoriai, hermetiniai šviestuvai, kurie tinkamai apšviečia patalpą. Vandens maišytuvai dušuose tvarkingi, karšto bei šalto vandens tiekimo sistema veikianti. Nuolatos buvo tiekiamas karštas vanduo, todėl suimtiesiems ir nuteistiesiems visada buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu, ne rečiau kaip kartą per savaitę. Dušo patalpos kiekvieną dieną buvo valomos naudojant dezinfekcines priemones.

24. Dėl neveikiančių iškvietimo mygtukų, teismas nurodė, jog nuo 2016 m. iki 2017 m. rugsėjo mėnesio įstaigoje buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose ir ji buvo veikianti ir patikina, kad visi asmenys, laikomi gyvenamosiose kamerose, pareiškėjo nurodytu laikotarpiu turėjo galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Taip pat pažymėjo, jog teisės aktai, reglamentuojantys tardymo izoliatorių veiklą, nenumato konkretaus laiko, per kurį pareigūnams privaloma prieiti prie kameros. Vilniaus PN akcentavo, jog pareiškėjas skunde nenurodė jokio konkretaus atvejo, kada dėl realios grėsmės jam nepavyko iškviesti pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba, dėl to jis galėjo patirti žala, tačiau tokių duomenų byloje nėra.

25. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjas kalinimo įstaigoje buvo laikomas pažeidžiant teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 26. Pareiškėjas R. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

27. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pareiškėjas pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas nenustatė dalies pažeidimų, nemotyvuotai atmetė pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nepateikė racionalių argumentų, išvadas teikė atsakovo atstovo naudai, nepagrįstai gerindamas šios šalies procesinę padėtį byloje, šališkai konstatavo išvadas arba visai jų nepateikė, nesivadovavo naujausia nacionalinių ir tarptautinių teismų praktika, paliko neišspręstas ir dviprasmiškas aplinkybes, neįvertino neturtinės žalos atlyginimo. Teismas be jokio motyvų laikė dalį pareiškėjo nurodytų aplinkybių nereikšmingomis, hipotetinėmis ir nepagrįstomis, jų neanalizavo ir nevertino, todėl paliko neišnagrinėtą dalį skundo. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę.

28. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

29. Vilniaus PN atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimą pateiktą pirmosios instancijos teismui. Laikosi pozicijos, jog nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas šiuo atveju patyrė neigiamus, dvasinius išyvenimus ar kitus nepatogumus. Vilniaus PN nurodo, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei nepagrindė prašomo priteisti žalos dydžio jokiais objektyviais įrodymais. Todėl nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 14 d. iki 2019 m. birželio 4 d., atlyginimo priteisimo.

31. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nenustatęs, kad ginčui reikšmingu laikotarpiu pareiškėjas Vilniaus PN buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigia, kad teismas formaliai, nevisapusiškai išnagrinėjo bylą, rėmėsi tik atsakovo atstovo byloje pateiktais duomenimis ir neatsižvelgė į pareiškėjo nurodytas aplinkybes.

33. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

34. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

35. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo aplinkybių vertinimo, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016).

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas ABTĮ nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo ir atsakovo atstovo byloje pateiktus įrodymus, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms dėl pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų nepagrįstumo. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, jame aptarti visi pareiškėjo skunde nurodyti pažeidimai, kurie detaliai išanalizuoti, visapusiškai ir objektyviai bei išsamiai įvertinti, remiantis byloje pateiktais įrodymais. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti byloje esančiais įrodymais, todėl sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų.

37. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl riboto judėjimo kameroje, pagrįstai vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 papunkčiu ir EŽTT praktiką dėl gyvenamojo ploto nustatytos normos. Teismas, be kita ko, įvertino atsakovo atstovo pateiktus rašytinius įrodymus dėl pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu tekusio kameros ploto, iš kurių duomenų matyti, jog atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą, jis svyravo nuo 3,5 kv. m iki 7,38 kv. m., neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo patalpos ploto – nuo 3,78 kv. m iki 7,94 kv. m. Teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas nepažeidžiant Konvencijos 3 straipsnio, nacionalinės teisės aktų nuostatų dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto. Tai, jog subjektyviai pareiškėjui atrodė, jog nurodytos kameros buvo nuolat pilnos ir perpildytos tiek asmenimis, tiek ir inventoriumi (kas nepasitvirtino teisminio nagrinėjimo metu), nebuvo laisvos vietos judėti, priskirtos pagalbinių patalpų tipui, nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų. Tuo pačiu, nepagrįsti pareiškėjo argumentai, jog kamerų plotas nepriskirtinas gyvenamosios paskirties plotui, kadangi pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš byloje pateiktos nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos duomenų nustatė, jog kameros išskirtos tarp kitų paskirties patalpų ir nepriskirtinos prie pagalbinių ar negyvenamosios paskirties patalpų. Teismas pagrįstai laikė pareiškėjo argumentus dėl perteklinių baldų nepagrįstais, kadangi jie nebuvo konkretizuoti ir pagrįsti konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis.

38. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo argumentas, esą sanitarinis mazgas buvo netinkamai įrengtas ir jame nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas, nepagrindžia jokių neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų, nepateikus šiuos įrodymus paneigiančių argumentų. Teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių nuostatomis (toliau – ir TIĮET), taip pat rėmėsi atsakovo atstovo atsiliepime pateiktais apytiksliais skaičiavimais. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo apgyvendintas pareiškėjas, buvo sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys – apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv.

m) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m). Vilniaus PN pateikė duomenis, iš kurių matyti, jog tam tikrose gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, tačiau pareiškėjas jose negyveno, o gyvenamosiose kamerose, kuriose įrengti sanitarinio mazgo kabinų techninės galimybės nebuvo, nuo likusio kameros ploto patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai, todėl pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas, naudojantis taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, nėra konstatuojamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-509-822/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-379-822/2017 ir kt.).

Kadangi teismas iš Vilniaus PN pateiktos informacijos NVO „Justitia est fundamentum“ nustatė, kad sanitariniai mazgai atitiko reikalavimus, t. y. buvo atitverti ne tik mūrine sienele, bet ir nuo 2016 m. gruodžio iki 2017 m. kovo mėnesio kamerose papildomai buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios pilnai uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse, pagrįstai nenustatė pažeidimo dėl privatumo užtikrinimo. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumento dėl jam neužtikrinto privatumo naudojantis sanitariniu mazgu įvertino Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijas, patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d.

įsakymu Nr. V-362. Teismas, vadovaudamasis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtintų 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, III skyriumi dėl tardymo izoliatorių kamerų įrengimo, pagrįstai konstatavo, kad minėtose taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose būtų įrengti sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių, nes tokiu būdu užtikrinama nuteistųjų priežiūra, todėl ir šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.

39. Vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl asmeninės higienos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos higienos normos HN134:2015 44 punktu, kuriame numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Taip pat remdamasis įstaigos direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1-264 "Dėl Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo" nurodė, jog įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Išvedimas į dušą buvo organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus, kurių gyvenamosiose kamerose yra laikomi suimtieji (nuteistieji) asmenys. Teismas iš Vilniaus PN pateiktų duomenų nustatė, kad dušuose įrengtos pertvaros privatumui užtikrinti, periodiškai tvarkomos ir valomos dušo patalpos. Pareiškėjas neneigė aplinkybės, jog į dušą buvo vedamas vieną kartą per savaitę, todėl jam buvo užtikrinama galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę praustis duše. Teismas, be kita ko, atsižvelgė ir į atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie švarą dušuose, kurie buvo įrengti laikantis jų įrengimo taisyklių. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas neteikė skundų Vilniaus PN administracijai, susijusių su netvarka duše, neišvedimu bent kartą per savaitę nusiprausti, todėl atsižvelgdamas į tai, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo atžvilgiu teisės aktai nebuvo pažeisti. Taigi, pirmosios instancijos teismui nenustačius būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, pagrįstai sprendė, jog negali kilti ir viešoji atsakomybė.

40. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija pažymi, jog teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4585-968/2020). Kadangi dėl kitų apeliacinio skundo argumentų išsamiai pasisakyta skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime arba jie neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, dėl jų teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

41. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė