2016-08-03 Nr. AB-15466-3-61-3-02159-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-668-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02159-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. rugpjūčio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos AS Eesti Meedia skundą atsakovei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja AS Eesti Meedia (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovės Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Taryba, atsakovė) 2016 m. gegužės 6 d. nutarimo Nr. 2S-17/2015 „Dėl atsisakymo duoti leidimą vykdyti koncentraciją AS Eesti Meedia netiesiogiai per OÜ Classify įsigijus 100 proc. bendrovės Allepal OÜ akcijų“ (toliau – ir Nutarimas) rezoliucinės dalies 1 ir 2 punktus. Pareiškėja skunde taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkto galiojimą.

Pareiškėja, prašydama taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nurodė, kad tuo atveju, jeigu pareiškėja neįvykdytų Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkte nustatyto įpareigojimo pašalinti koncentracijos neigiamas pasekmes konkurencijai, Taryba turėtų teisę skirti pačią griežčiausią piniginę sankciją – iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais (Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 36 str. 1 d.). Tokia situacija suponuoja, kad pareiškėja, jau faktiškai pardavusi dalį verslo ir taip eliminavusi bet kokias prielaidas Nutarime įvardytoms konkurencijos problemoms, yra įpareigota per 3 mėnesius papildomai kažką parduoti, nes priešingu atveju pareiškėjai grės piniginės baudos. Be to, nėra aišku, ką dar turėtų padaryti pareiškėja tam, kad Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkte numatytas įpareigojimas būtų laikomas įvykdytu. Pareiškėjos teigimu, jeigu ji bandytų įvykdyti Nutarimo rezoliucinės 2 punkto įpareigojimą, dar papildomai parduodama savo verslo dalį, pareiškėjai palankaus teismo sprendimo šioje byloje atveju objektyviai nebūtų įmanoma atkurti iki tol buvusios padėties, t. y. pareiškėja neturėtų galimybės natūra susigrąžinti papildomai perleisto verslo. Nėra jokios teisinės priemonės, kuri tokioje situacijoje leistų pareiškėjai susigrąžinti parduotą turtą / verslą iš teisėtu įgijėju esančio trečiojo asmens. Pareiškėja prarastų ne tik skelbimų svetainę kaip galutinį produktą, tačiau ir visą su tuo susijusį nematerialų turtą. Be to, verslo dalies perleidimas šiuo atveju reiškia, kad kartu su pastoviu pajamų šaltiniu perleidžiama ir ne vienerius metus kurta programinė įranga. Pareiškėjos verslo gyvybingumą užtikrina skirtingos darbuotojų komandos ir skirtingi informacinių technologijų sprendimai, todėl papildomai pardavus tam tikrą pareiškėjos svetainę, jai tektų atleisti ir su svetaine dirbančius darbuotojus. Palankaus pareiškėjai teismo sprendimu atveju šių darbuotojų susigrąžinimas dirbti vėl pas pareiškėją yra sunkiai įsivaizduojamas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 27 d. nutartimi pareiškėjos skundą priėmė ir tenkino pareiškėjos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo – iki teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdė Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkto galiojimą.

Teismas nustatė, kad skundžiamu Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punktu pareiškėja įpareigota ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo Nutarimo paskelbimo Tarybos interneto svetainėje atlikti veiksmus, kad būtų atkurta ankstesnė padėtis, arba pašalinti koncentracijos nagrinėjimo metu nustatytas pasekmes klasifikuotų nekilnojamojo turto ir transporto priemonių skelbimų internete Lietuvoje rinkose. Teismo vertinimu, jeigu pareiškėjos skundas būtų patenkintas, buvusi padėtis negalėtų būti atkurta, nes pareiškėja dalį savo verslo būtų perleidusi tretiesiems asmenims, o šiems esant teisėtais įgijėjais, šios dalies verslo pareiškėja negalėtų susigrąžinti. Be to, kaip nurodo pareiškėja, tektų atleisti dalį darbuotojų, kurių susigrąžinimas taptų praktiškai neįmanomas. Teismas nenustatė, kad Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkto galiojimo sustabdymas pažeistų trečiųjų asmenų teises, todėl pareiškėjos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę tenkino.

II. Atsakovė Taryba atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 27 d. nutarties dalį, kuria nutarta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir išspręsti šį klausimą iš esmės – atmesti pareiškėjos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Atsakovės teigimu, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikytinos tik tais atvejais, kai egzistuoja reali, o ne tik prielaidomis paremta grėsmė pareiškėjo interesams. Tarybos priimami nutarimai vienokiu ar kitokiu būdu sukelia tam tikras pasekmes subjektams, dėl kurių jie būna priimami, tačiau tai nereiškia, kad visais atvejais yra būtinybė stabdyti jų galiojimą, nes tai savaime nereiškia, kad teismo sprendimo, jei jis būtų palankus pareiškėjui, būtų neįmanoma įvykdyti. Nors pareiškėja skunde nurodė, kad jai neišvengiamai kils neigiami padariniai dėl galimos baudos, tačiau pirmosios instancijos teismas šių argumentų nevertino kaip pagrindžiančių reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymą ir Taryba su tuo sutinka, nes pareiškėja remiasi tik teorinėmis prielaidomis.

Atsakovė pažymi, kad pareiškėjos prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra grįstas prieštaringa pozicija. Kadangi pačios pareiškėjos nuomone, ji panaikino Tarybos įžvelgtas konkurencijos problemas, t. y. jau atliko visus reikiamus veiksmus, jai tokiu atveju nekils neigiamų pasekmių, nes jai nereikės atlikti dar kokių nors papildomų veiksmų. Akivaizdu, kad tuomet nėra būtinybės sustabdyti Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkto galiojimą. Pareiškėja siekia sustabdyti Tarybos galimybes įvertinti, ar ji įvykdė įpareigojimus, nors pati teigia, kad juos įvykdė.

Atsakovė atkreipia dėmesį, kad Taryba nebuvo įpareigojusi pareiškėją būtinai perleisti kokį nors turtą ar / ir atleisti darbuotojus. Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkte suformuluotas įpareigojimas savaime nereiškia, kad pareiškėjos minimi struktūrinio pobūdžio veiksmai yra neišvengiami, tuo labiau, kai pati pareiškėja skunde akcentuoja, jog ji jau atliko reikiamus veiksmus ir eliminavo konkurencijos problemas. Pareiškėja nenurodė jokių konkrečių veiksmų, kuriuos jai būtinai reikėtų atlikti, pavyzdžiui, neidentifikavo jokio konkretaus turto, kurį turėtų perleisti. Taryba šiuo metu taip pat negali teigti, kad pareiškėjai iš tikrųjų reikės perleisti kokią nors konkrečią turto dalį ir to neteigė Nutarime. Šiuo atveju pareiškėja nepagrindė būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes, priešingai nei teigia pareiškėja, Taryba neįpareigojo pareiškėjos per 3 mėnesius perleisti kokį nors turtą; jeigu pareiškėja iš tiesų jau yra eliminavusi konkurencijos problemas, nustatytas Nutarime (kaip ji pati teigia), jai nebereikia atlikti kokių nors papildomų veiksmų.

Dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės adekvatumo ir proporcingumo atsakovė akcentuoja, kad nėra nustatyta, dėl kokių aplinkybių iš tiesų pasunkėtų teismo sprendimo įvykdymas. Tačiau net jei pirmosios instancijos teismas būtų pagrįstai nustatęs tokį pasunkėjimą, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti savo sprendimo galimą poveikį veiksmingam Konkurencijos įstatymo įgyvendinimui ir viešojo intereso apsaugai. Atsakovė atkreipia dėmesį, kad Nutarime Taryba konstatavo, jog įgyvendinus koncentraciją buvo sukurta dominuojanti padėtis ir itin apribota konkurencija klasifikuotų nekilnojamojo turto ir transporto priemonių skelbimų internete Lietuvoje rinkose. Taryba negali patvirtinti, kad pareiškėja eliminavo konkurencijos problemas, kaip ji teigia. Taryba Nutarime pažymėjo, kad ji per nagrinėti koncentraciją likusį laikotarpį neturėjo galimybės įvertinti, ar nurodytu sandoriu buvo išspręstos koncentracijos nagrinėjimo metu identifikuotos konkurencijos problemos bei užtikrinta, kad klasifikuotų nekilnojamojo turto ir transporto priemonių skelbimų internete rinkos Lietuvoje išliks konkurencingos. Tai reiškia, kad sustabdžius Tarybos įpareigojimą tokios neigiamos pasekmės (sukurta dominuojanti padėtis ir itin apribota konkurencija) gali tęstis dar pakankamai ilgai, kadangi bylos nagrinėjimas gali užtrukti kelerius metus, t. y. dėl Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkto galiojimo sustabdymo pareiškėja iš esmės toliau pakankamai ilgą laiką galėtų riboti konkurenciją, o tai be jokios abejonės, galėtų pažeisti trečiųjų asmenų interesus bei viešąjį interesą. Pavyzdžiui, Taryba nustatė, kad skelbimo paslaugų kainos išaugo, taigi neigiamos pasekmės yra realios.

Atsakovės teigimu, jeigu verslo dalis buvo perleista netinkamam įgijėjui, nesuinteresuotam užtikrinti ir išlaikyti klasifikuotų skelbimų svetainių aktualumą ir konkurencingumą, kyla reali grėsmė, kad per teisminio nagrinėjimo laikotarpį perleista verslo dalis praras konkurencingumą ir konkurencijos atkūrimas atitinkamose rinkose bus itin sudėtingas ar netgi nebeįmanomas. Todėl Taryba turi pareigą įvertinti ir įsitikinti, kad koncentracijos dalyvių atlikti veiksmai yra tinkami ir pakankami nustatytoms problemoms išspręsti. Sustabdžius Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkto galiojimą ir pasibaigus teismo procesui Tarybai būtų itin apsunkintos galimybės įvertinti, ar pareiškėja iš tiesų buvo tinkamai įvykdžiusi įpareigojimus iki Nutarimo galiojimo sustabdymo, nes po kelerių metų situacija rinkoje iš esmės jau galėtų būti kitokia, todėl remtis šiuo metu turimais duomenimis tuo metu esančiai padėčiai vertinti tikriausiai būtų netikslinga. Atsakovė nesutinka, kad Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkto galiojimo sustabdymas būtų adekvatus, proporcingas ir atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą.

Pareiškėja AS Eesti Meedia atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 27 d. nutartį.

Pareiškėjos vertinimu, Tarybos atskirajame skunde pateikiama pozicija iškraipo tiek bylos faktines aplinkybes, tiek pirmosios instancijos teismo poziciją priimant nutartį. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino situaciją ir priėmė pagrįstą sprendimą. Taryba nepagrįstai nurodo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymas tariamai nesuponuotų neigiamų pasekmių pareiškėjai ar kad neigiamos pasekmės, kurios kiltų nesustabdžius Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkto, yra tik teorinės. Taryba taip pat nepagrįstai nurodo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas būtų neadekvatus ir neproporcingas. Priešingai, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas užtikrintų niekam žalos nekeliančią status quo situacijos išlaikymą ir užkirstų kelią negrįžtamoms neigiamoms pasekmėms, kurios kiltų vykdant minėtą Nutarimo įpareigojimą, iki tol, kol bus priimtas teismo sprendimas.

Nors pareiškėja 2016 m. balandžio 26 d. perleido visas uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Vertikali medija“ akcijas ir turtą trečiajam asmeniui ir tokiu būdu dar iki Nutarimo priėmimo eliminavo bet kokias prielaidas konkurencijos problemoms, kurias Nutarime įžvelgė Taryba, tačiau Nutarimu Taryba, net ir būdama tinkamai informuota apie UAB „Vertikali medija“ akcijų perleidimą, pareiškėjai vis tiek nustatė galiojantį ir vykdytiną įpareigojimą pašalinti kažkokias konkurencijos problemas, t. y. tokiu būdu Taryba pareiškėjai sukūrė visiško teisinio neapibrėžtumo situaciją ir neišvengiamai verčia pareiškėją imtis dar kažkokių papildomų veiksmų. Nors Nutarime nėra paaiškinta, ką dar konkrečiai turėtų padaryti pareiškėja, tačiau, kaip skundžiamoje nutartyje pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, šiuo atžvilgiu Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punktas iš esmės verčia pareiškėją papildomai perleisti tam tikrą savo verslo dalį. Tokią išvadą suponuoja aplinkybė, kad Nutarime įžvelgiamas tariamas konkurencijos problemas Taryba sieja su pareiškėjos rinkos dalies padidėjimu, t. y. pareiškėja galėtų sumažinti rinkos dalį tik tretiesiems asmenims perleisdama dalį verslo. Pati Taryba nepaaiškina, kaip kitaip pareiškėja galėtų įgyvendinti nustatytą įpareigojimą.

Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjai dar papildomai pardavus savo verslo dalį, o vėliau panaikinus skundžiamą Nutarimą, objektyviai nebūtų įmanoma atkurti iki tol buvusios padėties. Pareiškėja negali nesiimti jokių papildomų veiksmų dėl jai gresiančios sankcijų taikymo rizikos, o sankcijos grėsmė, priešingai nei teigia Taryba, negali būti laikoma tik teorine prielaida, nes ji nustatyta įstatyme. Šiuo atveju pareiškėja negali pasikliauti ta aplinkybe, kad ji, perleisdama UAB „Vertikali medija“ akcijas, dar iki Nutarimo priėmimo pašalino bet kokias prielaidas konkurencijos problemoms, nes Taryba, nors ir būdama informuota apie pastarąją aplinkybę, vis tiek pareiškėjai pritaikė Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkte nustatytą įpareigojimą. Pareiškėja negali atsisakyti vykdyti nustatytą įpareigojimą, tačiau įgyvendinti įpareigojimą per 3 mėnesius taip, kad palankaus teismo sprendimo atveju būtų galima atkurti ankstesnę situaciją, irgi nėra galimybės.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Tarybos pozicija dėl viešojo ir trečiųjų asmenų interesų pažeidimo yra grindžiama ne faktinėmis aplinkybėmis, bet hipotetinėmis prielaidomis, kurias lemia tai, kad Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkto įpareigojimas buvo nustatytas neįvertinus iš esmės pasikeitusių faktinių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas įvertino faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai nenustatė, kad Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkto galiojimo sustabdymas pažeistų viešąjį interesą ar trečiųjų asmenų teises. Tokių įrodymų nepateikė ir Taryba atskirajame skunde. Nutarime pateikiama Tarybos pozicija grindžiama faktiškai neaktualiomis prielaidomis, kuriose niekaip neatsispindi situacijos vertinimas po 2016 m. balandžio 26 d. atlikto turto perleidimo, kuris eliminavo bet kokias prielaidas konkurencijos problemoms, kurias Nutarime įžvelgė Taryba. Atsižvelgiant į susiklosčiusias faktines aplinkybes, būtent Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkto neatidėliotinas įgyvendinimas būtų neadekvatus, neproporcingas ir pažeistų šalių interesų pusiausvyrą. Neatidėliotinas Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkto įgyvendinimas galėtų būti pateisinamas tik tuo atveju, jei Taryba tokiu būdu siektų koncentracijų kontrolės procedūra siekiamų tikslų įgyvendinimo, tačiau šioje byloje grėsmė sąžiningos konkurencijos laisvei apskritai nekyla, kadangi pareiškėja jau yra eliminavusi bet kokias prielaidas Tarybos įžvelgiamoms konkurencijos problemoms. Sustabdžius Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkto galiojimą nebūtų padaryta jokia žala sąžiningos konkurencijos laisvei.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 27 d. nutarties dalis, kuria pirmosios instancijos teismas pareiškėjos AS Eesti Meedia prašymu taikė reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdė Tarybos 2016 m. gegužės 6 d. nutarimo Nr. 2S-17/2015 „Dėl atsisakymo duoti leidimą vykdyti koncentraciją AS Eesti Meedia netiesiogiai per OÜ Classify įsigijus 100 proc. bendrovės Allepal OÜ akcijų“ rezoliucinės dalies 2 punkto galiojimą.

Pažymėtina, kad šis atskirasis skundas nagrinėjamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies pagrįstumas ir teisėtumas pagal atskirąjį skundą pradėtas nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 148 str.; Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nustatyta, kad Nutarimu Taryba: atsisakė duoti leidimą vykdyti koncentraciją AS Eesti Meedia netiesiogiai per OÜ Classify įsigijus 100 proc. Allepal OÜ akcijų (1 p.); įpareigojo pareiškėją ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo Nutarimo paskelbimo Tarybos interneto svetainėje atlikti veiksmus, kad būtų atkurta ankstesnė padėtis, arba pašalinti koncentracijos nagrinėjimo metu nustatytas pasekmes klasifikuotų nekilnojamojo turto ir transporto priemonių skelbimų internete Lietuvoje rinkose (2 p.); įpareigojo pareiškėją ne vėliau kaip per 14 dienų nuo Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkte nurodyto įpareigojimo įvykdymo apie tai informuoti Tarybą pateikiant patvirtinančius įrodymus (3 p.).

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutarties dalimi tenkino pareiškėjos skunde suformuluotą prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir iki teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdė Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkto galiojimą. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties turinio matyti, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra grindžiamas pareiškėjos skunde nurodytomis aplinkybėmis, kad jeigu ji, vykdydama Tarybos įpareigojimą, perleistų dalį verslo tretiesiems asmenims ir atleistų dalį darbuotojų, vėliau nebegalėtų susigrąžinti nei verslo, nei darbuotojų, t. y. buvusi padėtis negalėtų būti atkurta. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nenustatyta, kad Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkto galiojimo sustabdymas pažeistų trečiųjų asmenų teises.

Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pateikė atskirąjį skundą, kuriame teigia, kad pareiškėjos prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra grįstas prieštaringa pozicija, ir atkreipia dėmesį, jog Taryba nebuvo įpareigojusi pareiškėją būtinai perleisti kokį nors turtą ar / ir atleisti darbuotojus. Atsakovės teigimu, pareiškėja nepagrindė būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes jeigu pareiškėja iš tiesų jau yra eliminavusi konkurencijos problemas, nustatytas Nutarime (kaip ji pati teigia), jai nebereikia atlikti kokių nors papildomų veiksmų. Atsakovė nesutinka, kad Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkto galiojimo sustabdymas būtų adekvatus, proporcingas ir atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą, nes šiuo metu Taryba negali patvirtinti, jog pareiškėjos nurodomi atlikti veiksmai yra tinkami ir pakankami nustatytoms konkurencijos problemoms išspręsti, o sustabdžius Tarybos įpareigojimą, sukurta dominuojanti padėtis ir itin apribota konkurencija toliau tęstųsi ir dėl to konkurencijos atkūrimas atitinkamose rinkose būtų itin sudėtingas ar netgi nebeįmanomas.

Pareiškėja atsiliepime į atsakovės atskirąjį skundą laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino situaciją ir priėmė pagrįstą sprendimą, o Taryba nepagrįstai nurodo, kad nesustabdžius Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkto galiojimo, pareiškėjai nekiltų neigiamos pasekmės. Pareiškėjos teigimu, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas užtikrintų niekam žalos nekeliančią status quo situacijos išlaikymą, būtų adekvatus, proporcingas ir atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą. Pareiškėja pažymi, kad Taryba Nutarimu jai sukūrė visiško teisinio neapibrėžtumo situaciją, nes pareiškėja, manydama, jog ji dar iki Nutarimo priėmimo yra eliminavusi bet kokias prielaidas Nutarime įvardytoms konkurencijos problemoms, negali atsisakyti vykdyti nustatytą įpareigojimą dėl gresiančių sankcijų, tačiau neturi galimybės įgyvendinti įpareigojimą taip, kad palankaus teismo sprendimo atveju būtų galima atkurti ankstesnę situaciją. Tarybos pozicija dėl viešojo ir trečiųjų asmenų interesų pažeidimo yra grindžiama tik neaktualiomis hipotetinėmis prielaidomis, nes neįvertintos iš esmės pasikeitusios faktinės aplinkybės, dėl kurių šioje byloje grėsmė sąžiningos konkurencijos laisvei nekyla.

Nagrinėdama šiuos atsakovės ir pareiškėjos išsakytus argumentus, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012).

Iš nusistovėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos taip pat matyti, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, kad netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.) (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-832/2011). Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-371-602/2016; 2016 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-540-602/2016). Kaip administracinio akto vykdymo sukeliama didelė žala galėtų būti vertinamas atvejis, kai dėl administracinio akto įvykdymo gali reikšmingai pablogėti įmonės finansinė padėtis, dėl ko įmonė nebegalėtų toliau vykdyti savo vykdomos veiklos, negalėtų pakeisti vykdytos veiklos, turėtų atleisti daug darbuotojų, negalėtų atsiskaityti su kreditoriais (taip pat valstybe, darbuotojais ir kt.), įmonei grėstų bankrotas arba atsirastų kitokios sunkios pasekmės, kurios galėtų pakenkti ne tik įmonės reputacijai, jos galimybėms plėtoti verslą, bet ir viešajam interesui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Nr. AS525-747/2014). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010).

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, kad neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti asmens interesus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-735/2014). Taigi šiuo atveju pareiškėja, prašydama pirmosios instancijos teismo sustabdyti Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkto galiojimą, turėjo nurodyti argumentus, dėl kurių reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra būtinas, ir pateikti tai pagrindžiančius įrodymus. Atsižvelgusi į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą teisėtumą, toliau vertins, ar pagrįstai atsakovė atskirajame skunde teigia, kad pareiškėja nagrinėjamu atveju nepagrindė būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Dėl pirmosios instancijos teismo atlikto pareiškėjos nurodytų aplinkybių apie planuojamą dalies verslo perleidimą ir darbuotojų atleidimą, kad būtų įvykdytas Tarybos įpareigojimas, vertinimo teisėjų kolegija pažymi, jog šie argumentai tam tikru atveju galėtų būti reikšmingi pagrindžiant faktą, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra būtinas, t. y. jog nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Tačiau skundo reikalavimų užtikrinimo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos individualios bylos aplinkybių bei pateiktų įrodymų ir kiekvienoje konkrečioje byloje paprastai būna specifinis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-186/2014).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos teiginiai dėl planuojamo dalies verslo perleidimo ir darbuotojų atleidimo yra nepakankamai detalizuoti (nenurodyta konkreti verslo dalis, kurią pareiškėja planuoja perleisti vykdydama Nutarimą, nenurodytas nei planuojamų atleisti darbuotojų kiekis, nei kokias pareigas jie užima, nenurodyta, kokius nuostolius dėl to patirtų įmonė ir kt.) ir nėra pagrįsti įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokia verslo dalis būtų perleista, kiek ir kokios srities darbuotojų netektų darbo, kokius nuostolius dėl to patirtų įmonė ir pan. Be to, nėra įrodymų, kokią įtaką pareiškėjos darbuotojams turėjo 2016 m. balandžio 26 d. sudarytas sandoris (pvz., ar dalis darbuotojų buvo atleisti), kai dalis verslo buvo perleista tretiesiems asmenims, kaip teigia pareiškėja. Dėl to konstatuotina, kad šiuo atveju nėra galimybės įvertinti pareiškėjos nurodytų neigiamų pasekmių vadovaujantis interesų pusiausvyros principu.

Atsakovė atskirajame skunde pagrįstai nurodo, kad pareiškėjos prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra grįstas prieštaringa pozicija. Teisėjų kolegija, įvertinusi Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkte suformuluotą įpareigojimą, neturi pagrindo nesutikti su atsakovės atskirajame skunde išdėstyta pozicija, kad Taryba nebuvo įpareigojusi pareiškėją būtinai perleisti kokį nors turtą ar / ir atleisti darbuotojus, t. y. atsakovė nenurodo konkretaus būdo (-ų), kaip turi būti įvykdytas Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkto įpareigojimas. Pati pareiškėja procesiniuose dokumentuose tvirtina, kad ji, sudarydama 2016 m. balandžio 26 d. sandorį ir perleisdama dalį verslo, dar iki Nutarimo priėmimo eliminavo bet kokias prielaidas konkurencijos problemoms, kurias Nutarime įžvelgė Taryba, ir apie tai informavo Tarybą. Taryba Nutarime nurodė ir atskirajame skunde patvirtina, kad ji, priimdama Nutarimą, nevertino, ar pareiškėjos nurodomi atlikti veiksmai (2016 m. balandžio 26 d. sudarytas sandoris) yra tinkami ir pakankami nustatytoms konkurencijos problemoms išspręsti. Atsakovės atskirojo skundo argumentas, kad jeigu pareiškėja iš tiesų jau yra eliminavusi konkurencijos problemas, nustatytas Nutarime (kaip ji pati teigia), jai nebereikia atlikti kokių nors papildomų veiksmų, paneigia pareiškėjos poziciją, jog Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punktas iš esmės verčia pareiškėją papildomai perleisti tam tikrą savo verslo dalį. Aplinkybės, susijusios su tuo, ar Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkte suformuluotas įpareigojimas buvo įvykdytas dar iki Nutarimo priėmimo, nėra atskirojo skundo nagrinėjimo dalykas, nes šioje (reikalavimo užtikrinimo priemonės (ne)taikymo) stadijoje ginčas iš esmės nėra sprendžiamas.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad ginčo šalių pozicija dėl to, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas būtų adekvatus, proporcingas ir atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą, yra skirtinga. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad nenustatyta, jog Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkto galiojimo sustabdymas pažeistų trečiųjų asmenų teises, tačiau plačiau neanalizavo, ar reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes bus adekvatus siekiamam tikslui, nepažeis proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Nutarimo 1 punktu buvo atsisakyta duoti pareiškėjai leidimą vykdyti koncentraciją, o Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkto įpareigojimas pareiškėjai buvo duotas dėl to, kad ji buvo pripažinta įgyvendinusi koncentraciją ir taip sukūrusi dominuojančią padėtį bei itin apribojusi konkurenciją tam tikrose rinkose. Pareiškėjos nurodyti argumentai apie pasikeitusią faktinę padėtį nepaneigia atsakovės teiginio, kad jeigu Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkto galiojimas būtų sustabdytas ir tokia padėtis užsitęstų, o neigiamos koncentracijos pasekmės iš tikrųjų nėra (nebūtų) eliminuotos, konkurencijos atkūrimas atitinkamose rinkose būtų itin sudėtingas ar netgi nebeįmanomas. Tai neabejotinai pažeistų su Nutarime tirtomis rinkomis susijusių trečiųjų asmenų interesus ir viešąjį interesą saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę.

Atsižvelgusi į pareiškėjos ir atsakovės išdėstytų argumentų visumą ir įvertinusi pareiškėjos pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju pareiškėja, kuriai tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo būtinybę, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų jos teiginį, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus, proporcingas ir atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą. Atkreiptinas dėmesys, kad ši nutartis neužkerta kelio proceso dalyviams pateikti motyvuotą (pagrįstą faktinėmis aplinkybėmis bei įrodymais) prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo bet kurioje proceso stadijoje.

Apibendrindama anksčiau nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas tenkinti atsakovės atskirąjį skundą, todėl skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 27 d. nutarties dalis, kuria teismas tenkino pareiškėjos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkto galiojimą, naikintina, o pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 3 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovės Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 27 d. nutarties dalį, kuria teismas tenkino pareiškėjos AS Eesti Meedia prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2016 m. gegužės 6 d. nutarimo Nr. 2S-17/2015 „Dėl atsisakymo duoti leidimą vykdyti koncentraciją AS Eesti Meedia netiesiogiai per OÜ Classify įsigijus 100 proc. bendrovės Allepal OÜ akcijų“ rezoliucinės dalies 2 punkto galiojimą, panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjos AS Eesti Meedia prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo dienos sustabdyti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2016 m. gegužės 6 d. nutarimo Nr. 2S-17/2015 „Dėl atsisakymo duoti leidimą vykdyti koncentraciją AS Eesti Meedia netiesiogiai per OÜ Classify įsigijus 100 proc. bendrovės Allepal OÜ akcijų“ rezoliucinės dalies 2 punkto galiojimą, netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė