2019-02-05 Nr. AB-3692-3-62-3-00585-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-177-438/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00585-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas E. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – Alytaus PN) 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2012 m. gegužės 18 d. iki 2017 m. sausio 24 d. buvo laikomas Alytaus PN gyvenamojoje zonoje netinkamomis sąlygomis. Jam gyvenant 15-jo būrio 6-je sekcijoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, kadangi ankštoje 32,2 kv. m. patalpoje buvo įrengta 11 miegamųjų vietų, šių vietų skaičius patalpoje buvo sumažintas tik 2017 m. sausio mėnesį. Gyvenamojoje patalpoje nebuvo vėdinimo sistemos, dėl ko kaupėsi nemalonus kvapas ir drėgmė. Paaiškino, kad buvo laikomas kartu su ŽIV, epilepsija, žvyneline sergančiais asmenis, todėl pareiškėjui kilo pavojus užsikrėsti šiomis ligomis. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y. neužtikrinus tinkamų kalinimo sąlygų, patyrė didelį psichologinį spaudimą, sukrėtimą, pablogėjo sveikata, atsirado baimė.

3. Pareiškėjas teigė, kad atskaičiavus baldų užimamą plotą, vienam nuteistajam patalpoje teko tik apie 1 kv. m ploto. Pareiškėjo teigimu, atsakovo atstovo atsiliepime pateikti duomenys apie gyvenamosios patalpos plotą neteisingi, kadangi į šį plotą yra įskaičiuotas ir sanitarinio mazgo užimamas plotas. Pažymėjo, kad gyvenimo sąlygas dar labiau apsunkino patalpoje susikaupęs nemalonus kvapas.

4. Atsakovas Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas visą bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Jis buvo paskirtas į 15 būrio 6 miegamąjį, kurio plotas 33,02 kv. m., jame įrengta 11 miegamųjų vietų, taigi esant užimtoms visoms vietoms pareiškėjui teko 3 kv. m ploto. Atsakovo nuomone, reikšminga aplinkybė yra ta, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos namuose, t. y. įstaigoje, kuri nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Bendrabučio tipo patalpose nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali patys, nelydimi pareigūno, laisvai judėti įstaigos teritorijoje, sportuoti, dirbti ūkio brigadoje, dvasiškai tobulėti, lankytis nuteistųjų koplyčioje ir pan. Akcentavo, jog galiojantys teisės aktai nereglamentuoja gyvenamojo ploto pataisos įstaigoje skaičiavimo su baldais ar be jų. Jei pareiškėjo netenkino gyvenimo sąlygos paskirtame būryje, jis galėjo kreiptis į įstaigos administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar jo perkėlimo į kitą būrį, tačiau šia teise nepasinaudojo. Alytaus visuomenės sveikatos centras ne kartą tikrino pataisos namus dėl sveikatos saugos reikalavimų atitikties nustatytiems reikalavimams, tačiau pažeidimų nebuvo nustatyta, šią aplinkybę patvirtina Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Alytaus pataisos namų sveikatos priežiūros tarnybą dėl galvos skausmų, ūmių virusinių ligų, slogos, skrandžio dispersijos ir akinių paskyrimo. Pareiškėjo argumentai dėl pablogėjusios sveikatos yra atmestini, nes šios ligos yra tipinės ir jomis galima sirgti tiek esat laisvėje, tiek bausmę atliekant pataisos įstaigoje. Pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, jis konkrečiai neįvardijo atsakovo kaltės ir priežastinio ryšio. Pareiškėjas nenurodė, kuo yra grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Prašė taikyti sutrumpintą ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti.

II. 6. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu pareiškėjo E. B. patenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė.

7. Teismas, atsižvelgęs į bylos aplinkybes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Alytaus pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei higieninių sąlygų į pataisos namų administraciją. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos. Teismas sprendė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi 2017 m. balandžio 6 d., todėl praleido senaties terminą daliai reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo.

8. Teismas pažymėjo, kad jeigu pareiškėjas jautė minėtus nepatogumus, išgyvenimus, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar teisinės pagalbos. Akcentavo, kad pareiškėjas, gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas atsakovo atstovo prašymą tenkino ir skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 18 d. iki 2014 m. balandžio 5 d. taikė 3 metų ieškinio senatį ir pareiškėjo reikalavimo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo, yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Alytaus pataisos namuose nuo 2014 m. balandžio 6 d. iki 2017 m. sausio 24 d.

9. Teismas nurodė, kad šiuo atveju būtina nustatyti, ar Alytaus pataisos namai arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

10. Teismas pažymėjo, kad į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 111.1 punkte įtvirtintą minimalią ploto normą – 3,1 kv. m – turi būti įskaičiuojamas jose esančių baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas, tačiau nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Todėl teismas sutiko su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad gyvenamojoje patalpoje esantys baldai ir kiti įrenginiai dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Teismas sprendė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2014 m. balandžio 6 d. iki 2017 m. sausio 24 d. (iš viso 1024 paras) kalint Alytaus pataisos namų bendrabučio tipo patalpoje nebuvo užtikrinta Taisyklių 111.1. punkte nustatyta minimali (3,1 kv. m.) gyvenamojo ploto norma, kadangi pareiškėjui minėtu laikotarpiu trūko 0,1 kv. m. ploto.

11. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, tuo pačiu išvengiant ir drėgmės patalpose. Nenustačius atsakovo atstovo veiksmuose neteisėtumo šiuo aspektu, teismas pareiškėjo argumentus dėl netinkamo vėdinimo atmetė kaip nepagrįstus.

12. Teismas vertino, kad nors pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė sukrėtimą, ir sveikatos pablogėjimą, tačiau į bylą pateikti medicinos dokumentų išrašai patvirtina, kad galvos ir nugaros skausmai pareiškėjui kilo po galvos smegenų traumos bei šautinio stuburo sužalojimo. Teismas sprendė, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje tai pat nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas. Tačiau teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų trukmę ir mastą, padarė išvadą, kad pareiškėjas dėl konstatuoto pažeidimo galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

13. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, trukmę, bendrąsias kalinimo Alytaus pataisos namuose sąlygas, taip pat atsižvelgęs į aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, sprendė, kad pareiškėjo vertinamuoju laikotarpiu patirti neigiami išgyvenimai nebuvo tokio masto bei trukmės, jog atsirastų pakankamas pagrindas spręsti klausimą dėl realios neturtinės žalos atsiradimo ir jos atlyginimo pinigine išraiška, todėl teismas pripažino, kad pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeistos ir nurodė, jog šis pripažinimas yra pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus.

III. 14. Pareiškėjas E. B. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

15. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai pripažino, jog pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose 35 mėnesius ir jam trūko tik 0,19 kv. m ploto, nors pareiškėjas pateikė Kalėjimų departamento 2016 m. sausio 12 d. pažymą, iš kurios matyti, jog 6 lokalinio 6 sekcijos kvadratūra yra 32,2 kv. m ir joje gyvena 11 nuteistųjų, o vienam nuteistajam priklauso ne mažiau kai 3,1 kv. m. Teismas neteisingai konstatavo, kad pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas yra beveik tinkamas ir jam nepadaryta jokia žala. Pareiškėjas taip pat pateikė pažymas dėl sveikatai padarytos žalos (buvo laikinas rankų paralyžius, kuris nuolat kartojosi, nes gydytojai nežinojo kaip gydyti). Tačiau pareiškėjui teko gyventi vienoje sekcijoje su nuteistaisiais, sergančiais tuberkulioze, psoriaze, epilepsija, ŽIV, dėl kurių ligų sklido nemalonūs kvapai, o ventiliacijos nėra.

16. Pareiškėjas pažymi, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I-1357-406/2017 R. G. (su kuriuo pareiškėjas kartu gyveno vienoje sekcijoje) už 15 dienų, praleistų tokiomis pat sąlygomis, priteisė 400 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kadangi teismai yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, todėl šiuo atveju turi būti taikomas minėtas precedentas ir neturi būti formuojama nauja praktika.

17. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nesilaikė Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, pagal kurią kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturi būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, todėl šiuo atveju patalpos plotas sumažėjo 1,6 kv. m. Taigi skaičiuojant plotą vienam asmeniui reikėtų iš bendro ploto atimti tualeto užimamą plotą ir padalinti 30,1 kv. m. vienuolikai nuteistųjų asmenų, todėl galutinis vienam asmeniui tenkantis plotas šiuo atveju yra tik 2,6 kv. m.

18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.

19. Atsakovas nurodo, kad Kauno apygardos administraciniam teismui buvo pateikti visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į pareiškėjo skundą, kurie buvo objektyviai įvertinti. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė, kuo yra grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Pareiškėjas siekė žalos atlyginimo, todėl privalėjo visas aplinkybes tinkamai įrodyti, tačiau jokių įrodymų nepateikė, taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą tariamą neturtine žalą. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardijo valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą.

20. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus, taip pat įrodyti, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų. Šiuo atveju pripažinimas, kad pareiškėjo teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, yra pakankama satisfakcija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.“ Tokiu būdu, apeliacinio skundo turinys apsprendžia bylos, nagrinėjamos apeliacine tvarka, ribas.

22. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia trimis pagrindais, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai aritmetiškai apskaičiavo bei nustatė jam tenkantį gyvenamąjį plotą, kalint Alytaus pataisos namų bendrabučio tipo patalpoje, be to iš šio ploto neatėmė ploto, kurį užima sanitariniai mazgai; nepaisė teismų praktikos šios kategorijos bylose, nes analogiškoje byloje kitam nuteistajam R. G. buvo priteista kompensacija pinigais; dėl netinkamų kalinimo sąlygų jo sveikatai buvo padaryta žala,

23. Šie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai apsprendžia ir bylos, nagrinėjamos apeliacine tvarka, bylos dalyką bei ribas.

24. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Taisyklės) 111.1. punktą pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui.

25. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Alytaus pataisos namų 15 būrio 6 miegamojoje patalpoje (bendrabučio tipo patalpa), kurios plotas 33,02 kv. m., joje įrengta 11 miegamųjų vietų, taigi vienam asmeniui teko 3,00 kv. m. (33,02/11) ploto (b. l. 7-12, 14, 36-41). Nors pareiškėjas ir teigia, kad šios gyvenamosios patalpos buvo tik 32,2 kv. m., tačiau šių pareiškėjo teiginių nepatvirtina byloje surinkti įrodymai. Priešingai, jie paneigia šiuos pareiškėjo teiginius, dėl ko jie pripažintini nepagrįstais ir neteisingais.

26. Tai, kad Alytaus pataisos namų 15 būrio 6 miegamosios patalpos (bendrabučio tipo patalpa), plotas sudaro 33,02 kv. m., yra konstatuota ir pareiškėjo nurodomoje Kauno apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-1357-406/2017.

27. Dėl pareiškėjo teiginių, kad iš bendro ploto turėjo būti atimtas plotas, kurį užima sanitariniai mazgai, pažymėtina, jog nacionalinei teisės aktai tokios ploto skaičiavimo tvarkos nenumato, o Europos Žmogaus Teisių Teismas 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), yra išaiškinęs, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą.

28. Visa tai lemia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei teisingai nustatė, jog pareiškėjo teisė būti kalinamam atitinkamo ploto patalpoje, buvo pažeista tik nežymiai – 0,1 kv. m. bei kad tai nėra susiję su Konvencijoje nustatytų standartų pažeidimu.

29. Šiuo atveju pažymėtina ir tai, kad pataisos namuose paprastai bausmės atlikimo režimas yra toks, jog dienotvarkės numatytu laiku nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais gali naudotis nuteistieji. Todėl nuteistųjų galimybė judėti po visą lokalinį sektorių neribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Buvimas gyvenamojoje patalpoje privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Taigi, bausmę atliekantys nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla, todėl šiuo atveju santykinai mažą patalpų plotą iš dalies gali kompensuoti suteikta judėjimo laisvė pataisos namų teritorijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-722-415/2017, 2017 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-557-146/2017, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016, taip pat žr., pvz., EŽTT 2013 m. kovo 14 d. sprendimo byloje Insanov prieš Azerbaidžaną (pareiškimo Nr. 16133/08) 120 p., 2006 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Živulinskas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 34096/02), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98).

30. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl padarytos žalos kompensavimo, ne visais atvejais padarytus pažeidimus būtina atlyginti pinigais. Įvertinus pareiškėjo individualią situaciją, konkrečius konstatuotus neteisėtus veiksmus, suteikiamą judėjimo laisvę pataisos įstaigose, neretai taikomas teisės pažeidimo pripažinimas, kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo patirtą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-722-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2147-624/2017, 2017 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-557-146/2017, 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1806-575/2017 ir kt.).

31. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tik labai nežymus gyvenamojo ploto reikalavimo pažeidimas, pareiškėjui kalint bendrabučio tipo patalpoje bei turint galimybę būti bei judėti ir kitose erdvėse, nėra susijęs su tokiu žalos jam padarymo lygiu, kuris turėtų būti kompensuotas pinigais.

32. Nors pareiškėjas ir teigia, kad jis dėl šių kalinimo sąlygų susirgo laikinu rankų paralyžiumi, tačiau įrodymų, kurie patvirtintų, jog būtent minėtos kalinimo sąlygos buvo priežastiniame ryšyje su šios ligos kilimu, nepateikė. Pareiškėjas taip pat nedetalizuoja, kokios konkrečios kalinimo sąlygos galėjo sukelti jam šią ligą. Įrodymų vertinimo prasme, tai reiškia, kad pareiškėjas neįrodė priežastinio ryšio tarp kalinimo sąlygų tik nežymiai mažesniame plote ir ligos atsiradimo.

33. Pažymėtina ir tai, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

34. Šis reglamentavimas reiškia, kad žalos kompensavimo būdas kiekvienu atveju yra individualus, ir kaip taisyklė, negali būti besąlygiškai lyginamas su kitiems asmenims padarytos žalos kompensavimo būdais. Paprastai žalos kompensavimo būdą apsprendžia asmeniui padarytos žalos pobūdis, mastas, intensyvumas trukmė ir kiti veiksniai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti kalinamam atitinkamo ploto gyvenamojoje patalpoje buvo pažeista tik labai nežymiai, todėl tai negali būti vertinama kaip žymus jo subjektinių teisių šioje srityje pažeidimas. Dėl ko pirmosios instancijos teismo išvada nepriteisti pareiškėjui atlygio pinigais, yra atitinkanti CK 6.250 straipsnio reikalavimus bei padarytos žalos kompensavimo pagal individualius kriterijus principą.

35. Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

36. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

37. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

38. Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys