2015-10-28 Nr. AB-20897-3-61-3-02753-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-1005-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02753-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija: 63.3; 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. R. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–7), prašydamas: 1) atnaujinti terminą paduoti skundą dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies priteisimo; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM), 2 867,60 Eur neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 23 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.; 3) priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 25 d. nutartimi (b. l. 23–25) netenkino pareiškėjo S. R. prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti skundo dalį dėl prašymo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 23 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.; nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais grąžino pareiškėjui.

Iš skundo turinio ir prie jo pridėtų dokumentų teismas nustatė, kad pareiškėjas prašo atnaujinti specialųjį 3 metų terminą skundui dėl nuo 2010 m. sausio 23 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnį pareiškėjui sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo. Sprendžiant dėl specialaus 3 metų termino atnaujinimo, paminėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose (1 d.); prašyme atnaujinti terminą pareiškėjas turi nurodyti termino praleidimo priežastis ir pateikti praleidimo priežastis patvirtinančius įrodymus (2 d.).

Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010). Pagal LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo taikytinas 3 metų procesinis terminas, skaičiuotinas nuo tada, kai asmuo sužinojo ar/ir turėjo sužinoti apie pirmąją nepriemoką. Pažymėtina, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymuose įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (LVAT 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis pripažįstamos aplinkybės, sudarančios kliūtis asmeniui laiku įgyvendinti savo valią atlikti tam tikrus veiksmus, paprastai tokios aplinkybės yra objektyvaus pobūdžio, nepriklauso nuo asmens valios (pavyzdžiui, fizinio asmens sunki liga, kitų asmenų veikla, ribojanti asmens veiksmų laisvę, valią, ir pan.); sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, atsižvelgiama į svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, į tai, ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą, taip pat vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai, be to, pažymėtina, kad kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (LVAT 2013 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2085/2013).

Pagal naujausią LVAT praktiką (2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014), išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes. Tokiais atvejais vertintina tai, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų.

Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje LVAT jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.).

Atsižvelgiant į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, darytina išvada, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Vertintina, jog paminėtos priežastys, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui.

Prašydamas atnaujinti terminą skundui paduoti dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, susidariusios nuo 2010 m. sausio 23 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, priteisimo, pareiškėjas paaiškina, kad po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimo, 2010 m. birželio 29 d. nutarimo ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimo jis įgijo teisėtą lūkestį, kad turtiniai praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, jam bus kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka ir terminais, t. y. išvengiant teismų įsikišimo. Be to, 3 metų senaties terminas, pasak pareiškėjo, turėtų būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., nes tik nuo šios datos buvo oficialiai paskelbta Konstitucinio Teismo suformuota jurisprudencija dėl teisinio reguliavimo ydingumo.

Pagal pareiškėjo pateiktą Sveikatos priežiūros tarnybos 2015 m. balandžio 21 d. pažymą Nr. 11DP(P)-2270 „Apie 2010–2013 m. pensijos dydį“ pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo mažinama nuo 2010 m. sausio 23 d., vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu. Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 15 straipsnyje buvo nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d. Apie savo pažeistas teises dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d., pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau, kaip 2010 m. vasario mėnesį, gavęs pirmą sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už 2010 m. sausio mėnesį. Dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d., pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2012 m. vasario mėnesį, gavęs pirmą sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už 2012 m. sausio mėnesį.

Į Vilniaus apygardos administracinį teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2015 m. gegužės 18 d., t. y. tiek praleidęs 3 metų terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2011 m. gruodžio mėnesio, tiek praleidęs 3 metų terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos už laikotarpį nuo 2012 m. sausio mėnesio iki 2013 m. gruodžio mėnesio, todėl pareiškėjo kreipimasis į teismą tuo labiau vertintinas kaip jo neatsakingas ir protingo laiko tarpo neatitinkantis delsimas kreiptis dėl savo galbūt pažeistų subjektinių teisių gynimo į teismą. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir priežastys, dėl kurių, jo teigimu, jis praleido specialų 3 metų terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, nelaikytinos objektyviomis, svarbiomis, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis (tokiomis priežastimis galėtų būti pripažįstamos, pavyzdžiui, fizinio asmens sunki liga, kitų asmenų veikla, ribojanti asmens veiksmų laisvę, valią, ir pan.).

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas dėl specialaus 3 metų termino skundui paduoti atnaujinimo, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, netenkintinas.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 23 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą administracinio teismo teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu praleistas skundo padavimo terminas ir teismas atmeta pareiškėjo prašymą šį terminą atnaujinti. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad, netenkinus prašymo dėl specialaus 3 metų termino kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo atnaujinimo, nėra teisinio pagrindo priimti pareiškėjo prašymą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, susidariusios nuo 2010 m. sausio 23 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., priteisimo. Šią skundo dalį atsisakytina priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu (kai teismas atmeta pareiškėjo prašymą atnaujinti skundo padavimo teismui terminą).

III. Pareiškėjas S. R. atskiruoju skundu (b. l. 27–34) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartį, terminą skundui dėl valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies priteisimo atnaujinti ir pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas ir nukrypo nuo administracinių teismų formuojamos praktikos. Specialaus 3 metų termino pareiškėjas nėra praleidęs. Kita vertus, termino atnaujinimo klausimą teismas turi spręsti atsižvelgęs į visas byloje nustatytas aplinkybes – pareiškėjo amžių, išsilavinimą, profesinę veiklą, kitas jo asmenines savybes, materialinę padėtį, sveikatos būklę ir kt. Terminas turi būti atnaujinamas, kai ekstraordinarios aplinkybės sutrukdė asmeniui laikui kreiptis į teismą. Pareiškėjo teigimu, tokiomis aplinkybėmis yra tai, kad termino kreiptis į teismą dėl sumažintos valstybinės pensijos priteisimo skaičiavimo taisyklės buvo išaiškintos tik LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, o iki tol vyravo teisinio neapibrėžtumo situacija. Minėtas 3 metų terminas turi būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos, t. y. nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., arba nuo minėtos LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutarties.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas S. R. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartį, kuria teismas atsisakė priimti jo skundą, kuriuo jis prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 23 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas perskaičiuota pareigūnų ir karių valstybinė pensija pirmą kartą išmokėta 2010 m. vasario mėnesį, o pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatas – 2012 m. vasario mėnesį, tačiau skundą teismui pareiškėjas padavė tik 2015 m. gegužės 18 d., t. y. praleidęs skundo padavimo terminą, skaičiuotiną nuo pirmos pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotos pensijos išmokėjimo. Teismas, atmesdamas prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių individualių aplinkybių, dėl kurių gali būti atnaujintas praleistas terminas skundui paduoti.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartis, kolegijos vertinimu, motyvuota ir atitinka suformuotą bei neprieštaringą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartį adm. byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį adm. byloje Nr. A444-2232/2013, 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį adm. byloje Nr. AS602-1145/2014; 2015 m. sausio 28 d. nutartį Nr. AS-125-146/2015 ir kt.).

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pagal Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą bei Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija), teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pabrėžęs, jog iš Konstitucijos kylančios nuostatos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Nagrinėjamame ginče nenustatyta tokių individualių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nukrypti nuo aptartos LVAT suformuotos praktikos. Dėl to atmestinas atskirojo skundo argumentas, jog nagrinėjamu atveju pagal analogiją taikomas Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytas 3 metų terminas turi būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos (2012 m. rugsėjo 21 d.) arba LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo.

Pasisakydama dėl pareiškėjo atskirajame skunde nurodytų argumentų, susijusių su 3 metų termino atnaujinimu, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į šiuo klausimu reikšmingą LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, jog pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau. Nagrinėjamu atveju skundo padavimas 2015 m. gegužės 18 d. nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, teisėjų kolegijos įsitikinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

Pažymėtina, kad naujausioje savo praktikoje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tais atvejais, kai į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo buvo kreiptasi 2015 m. vasario mėnesį, vertino, jog praėjo itin ilgas laikotarpis nuo pirmos sumažintos valstybinės pensijos gavimo, taip pat nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo, LVAT išaiškinimų 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, ir pareiškėjams nenurodžius objektyvių, individualių skundo padavimo termino praleidimo priežasčių, sprendė, kad šis terminas neatnaujintinas (žr., pvz., 2015 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-618-520/2015; 2015 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-832-556/2015).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą dėl reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog svarbiomis termino praleidimo priežastimis, dėl kurių gali būti atnaujinamas praleistas terminas, laikytinos tik objektyvios, nuo apelianto valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl galbūt pažeistos teisės gynimo. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės (amžius, teisinis neišprusimas ir kt.) per se nesuponuoja, kad turi būti atnaujintas praleistas terminas, kadangi terminą galima atnaujinti tik dėl tų aplinkybių, kurios objektyviai sutrukdė laiku pateikti skundą.

Be to, pažymėtina ir tai, kad 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas (toliau – ir Kompensavimo įstatymas), vadovaujantis kuriuo, be kita ko, nustatoma valstybinių pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarka, dydžiai ir terminai ir šis įstatymas taip pat taikomas asmenims, kuriems, įgyvendinant Laikinąjį įstatymą, dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo buvo sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Vadovaujantis Kompensavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, valstybinės pensijos kompensuojamosios sumos apskaičiuojamos nereikalaujant iš asmenų, kurie pagal šį įstatymą turi teisę gauti šias kompensuojamąsias sumas, prašymų ir vadovaujantis atitinkamų valstybinių pensijų gavėjų duomenimis ir apskaičiuotos valstybinės pensijos kompensuojamosios sumos pradedamos mokėti nereikalaujant iš pensijų gavėjų prašymų, išskyrus asmenims, kurie pagal šį įstatymą turi teisę gauti valstybinės pensijos kompensuojamąsias sumas, tačiau kuriems valstybinių pensijų mokėjimas yra nutrauktas (sustabdytas) – šie asmenys, vadovaujantis Kompensavimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka bei terminais turi pateikti prašymą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus bei įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2015 m. gegužės 18 d. ir prašydamas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą jokių individualių, objektyviai sukliudžiusių pareiškėjui kreiptis į teismą, skundo padavimo termino praleidimą pateisinančių aplinkybių nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą ir panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį, kuria atsisakyta priimti jo skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. R. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Virginija Volskienė