2019-01-24 Nr. AB-2602-3-61-3-04188-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-59-502/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04188-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2019 m. sausio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos (toliau – ir atsakovas, Kelių policijos valdyba) 2018 m. spalio 24 d. sprendimą, priimtą išnagrinėjus pareiškėjo 2018 m. spalio 24 d. prašymą grąžinti teisę vairuoti transporto priemones 2015/52; 2) įpareigoti Kelių policijos valdybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. spalio 24 d. prašymą grąžinti teisę vairuoti transporto priemones 2015/52 ir priimti materialiosios ir proceso teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 30 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo A. V. skundą, nutarė nutarčiai įsiteisėjus, R. P. grąžinti už pareiškėją A. V. sumokėtus 30 eurų žyminio mokesčio, išaiškino pareiškėjui teisę skundą dėl Kelių policijos valdybos sprendimo paduoti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas teismui ginčija Kelių policijos valdybos sprendimą, kuriuo netenkintas jo 2018 m. spalio 24 d. prašymas grąžinti teisę vairuoti transporto priemones. Pareiškėjas skunde teigia, kad skundžiamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnių reikalavimų, yra netinkamai motyvuotas, jame nėra nurodyta jo apskundimo tvarka, todėl prašo įpareigoti atsakovą priimti materialiosios ir proceso teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Pareiškėjui teisė vairuoti buvo atimta už administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 straipsnio 4 dalyje, padarymą. Pareiškėjas siekia sutrumpinti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą, todėl kreipėsi į atsakovą su atitinkamu prašymu, o Kelių policijos valdyba tokio prašymo netenkino. Teismas sprendė, kad ginčas kilo ne dėl Kelių policijos valdybos, kaip viešojo administravimo subjekto, veikiančio pagal Viešojo administravimo įstatymą, veiklos ir priimto sprendimo, o pareiškėjui siekiant sutrumpinti jam paskirtos kartu su administracine nuobauda administracinio poveikio priemonės už administracinį teisės pažeidimą terminą ir iš esmės nesutinkant su jo prašymo nagrinėjimu rezultatu – jam atimtos specialiosios teisės vairuoti transporto priemones termino nesutrumpinimu.

Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 621 straipsnį šio kodekso 615 straipsnio 1 dalyje nurodytų institucijų nutarimų administracinių nusižengimų bylose teisėtumas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme. ANK 673 straipsnis reglamentuoja nutarimų skirti administracines nuobaudas vykdymo kontrolę ir su šių nutarimų vykdymu susijusių klausimų sprendimą. Nutarimo skirti administracinę nuobaudą vykdymo kontrolę atlieka ir su šio nutarimo vykdymu susijusius klausimus sprendžia nutarimą ne teismo tvarka priėmusi institucija (pareigūnas), o tais atvejais, kai nutarimą priėmė teismas, – institucija, kurios pareigūnas atliko administracinio nusižengimo tyrimą (ANK 673 str. 1 d.). Skundus dėl nutarimus skirti administracines nuobaudas vykdančių institucijų ir dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų institucijų veiksmų nagrinėja apylinkės teismai, laikydamiesi šio kodekso XXXIV ir XXXVI skyriuose nustatytų reikalavimų (ANK 673 str. 3 d.). Nei ANK, nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatos nenustato, kad administraciniai teismai sprendžia ginčus, kylančius administracinių nusižengimų teisenoje, taip pat klausimus, susijusius su paskirtų kartu su administracine nuobauda administracinio poveikio priemonių vykdymu. Todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka ir skundą atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu bei, vadovaudamasis ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nutarė R. P. grąžinti už pareiškėją sumokėtą žyminį mokestį.

III. Pareiškėjas A. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 30 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės arba panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 30 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, kad jis kreipėsi į atsakovą su prašymu sutrumpinti teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminą. Jis teigia, kad kreipėsi į Kelių policijos valdybą pasibaigus teisės vairuoti transporto priemones atėmimo laikui, todėl neprašė sutrumpinti vairuoti transporto priemones atėmimo laiko, bet prašė grąžinti teisę vairuoti transporto priemones, pasibaigus teisės atėmimo terminui.

Pareiškėjas akcentuoja, kad jam nebuvo taikyta administracinio poveikio priemonė 10 metų – apie tokį Kelių policijos valdybos žodinį sprendimą jis sužinojo parašęs prašymą grąžinti teisę vairuoti transporto priemones. Pareiškėjui pateikus minėtą prašymą, pareigūnė iš karto priėmė sprendimą grąžinti teisę vairuoti transporto priemones ir pareiškėjui esant institucijoje – Kelių policijos valdyboje, ėmėsi veiksmų, tai patvirtina nereikalingų žodžių: „atsisakyti grąžinti“ išbraukimas prašymo formoje, tačiau savo sprendimą staiga pakeitė. Pareiškėjui nesuprantamos tokio atsisakymo priežastys, nes teisė vairuoti transporto priemones jam buvo atimta 24 mėnesiams. Pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo suteikta galimybė, nesutinkant su sprendimu 10 metų atimti teisę vairuoti transporto priemones, kreiptis į teismą. Administracinių nusižengimų registro 2018 m. spalio 18 d. išraše Nr. 10ANR-I-18465-2018 nurodyta, kad specialiosios teisės atėmimas vairuoti transporto priemones terminas – 24 mėnesiai, bet ne 10 metų, kaip nurodyta skundžiamame sprendime.

Pareiškėjas teigia, kad analogiški skundai teismingi būtent administraciniams teismams ir remiasi Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3892-279-2018, teisminio proceso Nr. 3-65-3-00147-2018-0.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 30 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo A. V. skundą, kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo nutartimi nesutinka, jo nuomone, teismas neteisingai nustatė jo kreipimosi į Kelių policijos valdybą tikslą – jis kreipėsi ne dėl teisės vairuoti transporto priemones termino sutrumpinimo, o dėl teisės vairuoti transporto priemones grąžinimo, be to, byla pagal jo skundą teisminga administraciniam teismui.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Tačiau Konstitucijoje yra įtvirtintos ne tik asmens teisės, bet yra įtvirtinta ir tai, jog žmogus, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 str.). Taigi teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, visais atvejais turi būti įgyvendinama laikantis ABTĮ nustatytų reikalavimų (žr., pvz., 2012 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-224/2012).

Administracinių teismų kompetencijai priskiriami visi ginčai, kilę iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą (ABTĮ 1 str. 1 d., 3 str. 1 d.). ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 23 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Administracinis ginčas – asmens ir viešojo administravimo subjekto konfliktas arba vienas kitam nepavaldžių viešojo administravimo subjektų konfliktas (ABTĮ 2 str. 1 d.). Viešasis administravimas yra suprantamas kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 str. 1 d.). Viešojo administravimo subjektas – valstybės institucija ar įstaiga, savivaldybės institucija ar įstaiga, pareigūnas, valstybės tarnautojas, valstybės ar savivaldybės įmonė, viešoji įstaiga, kurios savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė, asociacija, šio įstatymo nustatyta tvarka įgalioti atlikti viešąjį administravimą (Viešojo administravimo įstatymo 2 str. 4 d.).

Taigi administraciniai teismai turi tik jiems įstatymu suteiktą kompetenciją, jie privalo savo nagrinėjamas bylas susieti su tomis ABTĮ nuostatomis, kurios jiems suteikia arba riboja teisę nagrinėti tam tikrą ginčą. ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1–9 punktuose yra numatytas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas nutartimi atsisako priimti skundą. Jei teismas skundo priėmimo stadijoje nustato bent vieną iš minėtoje teisės normoje nurodytų aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą. Viena iš ABTĮ numatytų teisės kreiptis į teismą procesinių prielaidų yra ginčo priskirtinumas atitinkamos kompetencijos teismui (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Vadovaujantis ABTĮ 18 straipsnio 1 dalimi, administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams. Administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Kompetencijos nebuvimas gali lemti skundo nepriėmimą (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.) arba bylos perdavimą pagal rūšinį teismingumą, jei aplinkybė, jog ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui, paaiškėja jau po skundo priėmimo (ABTĮ 22 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teisėsaugos institucijos pagal savo vykdomų funkcijų pobūdį gali veikti tiek kaip viešojo administravimo subjektas, tiek kaip subjektas, skiriantis administracines nuobaudas už padarytus administracinius nusižengimus bei atliekantis kitus veiksmus administracinių nusižengimų teisenoje. Todėl teismas, sprendžiantis skundo priėmimo klausimą, turi įvertinti, ar keliamas ginčas yra siejamas su viešojo administravimo sritimi, ar kilo iš kitos atsakovo veiklos, nesusijusios su viešuoju administravimu.

Pagal ANK 28 straipsnio 1 dalį asmeniui suteiktos specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones, <...>) atėmimas yra administracinio poveikio priemonė, kurią kartu su administracine nuobauda skiria teismas ar ne teismo tvarka administracinio nusižengimo bylą nagrinėjanti institucija (pareigūnas), jeigu naudodamasis šia teise asmuo padarė administracinį nusižengimą. Asmeniui suteiktos specialiosios teisės atėmimas gali būti skiriamas, kai tai numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnyje, nustatančiame administracinę atsakomybę už asmens padarytą veiką (ANK 28 str. 2 d.).

ANK 673 straipsnio 1 dalis nustato, kad nutarimo skirti administracinę nuobaudą vykdymo kontrolę atlieka ir su šio nutarimo vykdymu susijusius klausimus sprendžia nutarimą ne teismo tvarka priėmusi institucija (pareigūnas), o tais atvejais, kai nutarimą priėmė teismas, – institucija, kurios pareigūnas atliko administracinio nusižengimo tyrimą. Skundus dėl nutarimus skirti administracines nuobaudas vykdančių institucijų ir dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų institucijų veiksmų nagrinėja apylinkės teismai, laikydamiesi šio kodekso XXXIV ir XXXVI skyriuose nustatytų reikalavimų (ANK 673 str. 3 d.).

Teisės vairuoti transporto priemones sustabdymo ANK nustatytais pagrindais, teisės vairuoti atėmimo Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje ir (arba) ANK nustatytais pagrindais ir teisės vairuoti grąžinimo tvarką taip pat reglamentuoja ir Teisės vairuoti transporto priemones atėmimo ir grąžinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2009 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1V-418.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde prašo panaikinti Kelių policijos valdybos 2018 m. spalio 24 d. sprendimą, priimtą išnagrinėjus pareiškėjo 2018 m. spalio 24 d. prašymą grąžinti teisę vairuoti transporto priemones 2015/52 ir įpareigoti Kelių policijos valdybą iš naujo išnagrinėti jo prašymą grąžinti teisę vairuoti transporto priemones ir priimti materialiosios ir proceso teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Iš pareiškėjo su skundu pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjui specialioji teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta už administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 straipsnio 4 dalyje, padarymą. Nors pareiškėjas skundą, be kita ko, grindžia tuo, kad skundžiamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nes yra nemotyvuotas, nepagrįstas teisės aktų nuostatomis, nėra aišku, kokiais objektyviais duomenimis atsakovas atsisakė grąžinti teisę vairuoti transporto priemones, ginčas šiuo atveju kyla ne iš Kelių policijos valdybos viešojo administravimo veiklos, bet pareiškėjui paskirtos administracinės nuobaudos už padarytą administracinį nusižengimą kartu su administracinio poveikio priemone – specialiosios teisės atėmimu, vykdymo veiksmų, kuriuos atliko Kelių policijos valdyba. Taigi skundas dėl Kelių policijos valdybos veiksmų administracinės nuobaudos vykdymo metu nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme (ANK 673 str. 3 d.). Administraciniai teismai nesprendžia ginčų, kylančių administracinių nusižengimų teisenoje (ABTĮ 17 str. 1 d., 18 str.). Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje teisingai nustatė kilusio ginčo pobūdį ir pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka.

Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis pareiškėjo atskirajame skunde nurodyto Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. rugsėjo 10 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-3892-279-2018, teisminio proceso Nr. 3-65-3-00147-2018-0, teisėtumas ir pagrįstumas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme apeliacine tvarka tikrintas nebuvo, todėl minėtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, kaip suformuota administracinių teismų praktika, remtis nėra pagrindo.

Apibendrinant konstatuotina, kad pareiškėjas siekia inicijuoti bylą administraciniame teisme ne dėl ginčo, kilusio viešojo administravimo srityje. Kadangi pareiškėjo reikalavimas kyla ne iš administracinių teisinių santykių viešojo administravimo srityje, todėl jis nenagrinėtinas administraciniuose teismuose pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o šiuo skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. V. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė