d8ef0dde-c470-495a-8312-4bc34bf2b3df · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2A-131-196/2015Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00456-2013-0Procesinio sprendimo kategorija: 27.3.2.5.; 75.7.; 126.8. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMASn u t a r t i sLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2015 m. vasario 4 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų ArtÅ«ro Driuko, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovo bankrutavusios individualios įmonės G.

V. vaistinės, atsakovų G. V. ir L. V. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-497-755/2014 pagal ieÅ¡kovo bankrutavusios individualios įmonės G. V. vaistinės ieÅ¡kinį atsakovams G. V. ir L. V. dėl atsakomybės pagal juridinio asmens prievoles, skolos priteisimo. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ apeliacine tvarka, n u s t a t ė :I. Ginčo esmė IeÅ¡kovas bankrutavusi individuali įmonė (toliau – ir BIÄ®) G.

V. vaistinė kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, kuriame prašė ieÅ¡kovui subsidiariai iÅ¡ atsakovų G. V. ir L. V. (toliau – ir atsakovas, atsakovė, atsakovai) priteisti 2 849 686,36 Lt. IeÅ¡kovas nurodė, kad Panevėžio apygardos teismas 2009 m. gruodžio 17 d. nutartimi iÅ¡kėlė ieÅ¡kovui BIÄ® G. V. vaistinei, kuri buvo įsteigta atsakovų santuokos metu, bankroto bylÄ . Teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumÄ sudaro 2 849 686,36 Lt. 2010 m. gegužės 14 d. pirmojo kreditorių susirinkimo metu ieÅ¡kovo kreditorių susirinkimas patvirtino bankroto administratoriaus atlyginimÄ nuo 2010 m. gegužės 14 d. iki 2011 m. lapkričio 13 d.– 5 000 Lt (neįskaitant pridėtinės vertės mokesčio) mėnesiui, t. y. atlyginimas administratoriui iki 2011 m. lapkričio 13 d. sudaro 90 000 Lt (neįskaitant pridėtinės vertės mokesčio).

Bankroto proceso metu buvo realizuotas įmonės turtas ir gauta 187 630,19 Lt suma. Ieškovo bankroto administratorius teismine tvarka nuginčijo 2008 m. rugsėjo 19 d. atsakovams priklausiusio buto, esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartį, kurio rinkos vertė yra 95 600 Lt, mokestinė vertė – 105 000 Lt. Ieškovo bankroto procesas dar nėra pasibaigęs, vyksta teisminiai ginčai, turto realizavimas, ieškovas ateityje neabejotinai patirs papildomų bankroto administravimo išlaidų, todėl iš buto pardavimo gautos lėšos bus skirtos ieškovo bankroto administravimo išlaidoms padengti ir iš jų nebus tenkinami ieškovo kreditorių reikalavimai.

Kadangi net ir realizavus perimtÄ butÄ iÅ¡ varžytynių, ieÅ¡kovo turimo turto neužteks kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti, todėl ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovų subsidiariai turėtų bÅ«ti priteista ieÅ¡kovo nepatenkintų kreditorinių reikalavimų suma.Atsakovė L. V. yra atsakovo G. V. sutuoktinė. Sutuoktinio atsakomybė už individualios įmonės prievoles gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra Å¡eimos verslas (abu sutuoktiniai dalyvauja įmonės veikloje), o įmonės turto neužtenka.

Atsakovė dirbo vaistinėje nuo 1997 m. gegužės 1 d. Å«kio dalies vedėja bei vadybininke, įkeitė jai kartu su sutuoktiniu nuosavybės teise priklausantį nekilnojamÄ jį turtÄ tam, kad bÅ«tų užtikrintas prievolių įvykdymas ieÅ¡kovo kreditoriams. Atsakovų veikla laikytina jungtine ir jos tikslas buvo bendromis lėšomis bei darbu vystyti verslÄ , todėl ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovės subsidiariai taip pat priteistina 2 849 686,36 Lt ieÅ¡kovo nepatenkintų kreditorinių reikalavimų suma.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Panevėžio apygardos teismas 2014 m. birželio 9 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino iÅ¡ dalies, t. y. pripažino, kad L. V. yra subsidiariai atsakinga pagal BIÄ® G. V. vaistinės prievoles, taip pat pripažino BIÄ® G. V. vaistinei teisę vykdyti iÅ¡ieÅ¡kojimÄ iÅ¡ L. V. turto; civilinės bylos dalį pagal BIÄ® G. V. vaistinės ieÅ¡kinį G. V. ir L. V. dėl skolos subsidiariai BIÄ® G. V. vaistinei priteisimo nutraukė kaip nenagrinėtinÄ teisme.Teismas nurodė, kad BIÄ® G.

V. vaistinė yra privatus juridinis asmuo, G. V. yra jo dalyvis, Å¡io asmens civilinė atsakomybė neribota (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.34, 2.45, 2.50 straipsniai). Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir Ä®BÄ®) (2001 m. kovo 20 d. įstatymo Nr. IX-216 redakcija) 1 straipsnio 3 dalimi, 2 straipsnio 2 dalimi, 10 straipsnio 7 dalies 1 punktu, 33 straipsniu, sprendė, kad įstatymas nustato, jog iÅ¡ieÅ¡kojimo nukreipimas į įmonės ir savininko bet kurios rÅ«Å¡ies turtÄ yra atliekamas vykstant bankroto procedÅ«roms iki įmonės likvidavimo ir nenustato galimybės, jog tokios iÅ¡ieÅ¡kojimo procedÅ«ros po to dar galėtų bÅ«ti tęsiamos.

Kadangi subsidiari savininko civilinė atsakomybė yra nustatyta įstatyme (CK 2.50 straipsnio 4 dalis), o Ä®BÄ® 33 straipsnyje nustatyti Å¡ios atsakomybės įgyvendinimo, kai iÅ¡kelta bankroto byla, bÅ«dai ir priemonės, todėl, teismo nuomone, „papildomas priteisimas“, kurio siekiama byloje pareikÅ¡tu ieÅ¡kiniu, nebegalimas ir nereikalingas. Teismas pažymėjo, kad ieÅ¡kinio tenkinimo atveju įmonės savininko atsakomybė laike taptų iÅ¡ esmės neribota, nes ieÅ¡kovÄ likvidavus reikalavimo teisės įgijėjas (ieÅ¡kovas paaiÅ¡kino, kad patenkinus ieÅ¡kinį jis įgis reikalavimo teisę, kuriÄ kaip turtinę teisę galės parduoti) bÅ«tų saistomas tik vykdomojo dokumento pateikimo terminų, o bankrutavusios įmonės likvidavimo faktas taikant subsidiariÄ atsakomybę bÅ«tų nebesvarbus.

Toks ieÅ¡kojimas paneigtų tiek Ä®BÄ® nustatytos tvarkos laikymosi reikalingumÄ , tiek prieÅ¡tarautų įstatymo normoms ir kasacinio teismo praktikai, kad likvidavus neribotos atsakomybės juridinį asmenį baigiasi ir jo savininko prievolės. Teismas nurodė, kad ieÅ¡kovas bankroto byloje jau yra pateikęs praÅ¡ymÄ dėl iÅ¡ieÅ¡kojimo nukreipimo iÅ¡ atsakovų turto – buto, o ieÅ¡kovų kreditorių komitetas 2013 m. lapkričio 29 d. protokolu nutarė pardavinėti atsakovų asmeninį turtÄ .

Dėl šių priežasčių teismas konstatavo, kad ieškovo reikalavimas atsakovui G. V. teisme nenagrinėtinas, todėl bylos dalį dėl šio reikalavimo nutraukė (Lietuvos respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 293 straipsnio 1 punktas). Individualios įmonės teisinė padėtis lemia jos civilinės atsakomybės ypatumus, t. y. tuo atveju, kai tokia įmonė neturi pakankamai turto atsiskaityti pagal prisiimtas turtines prievoles, jos savininkui atsiranda subsidiari prievolė atsakyti už įmonės skolas.

Subsidiariai atsakingas už individualios įmonės prievoles gali bÅ«ti įmonės savininko sutuoktinis. Individualios įmonės buvimo Å¡eimos verslu faktas nėra preziumuojamas, šį faktÄ turi įrodyti individualios įmonės kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimÄ iÅ¡ įmonės savininko sutuoktinio turto (CPK 178 straipsnis). Teismo nuomone, ieÅ¡kovas aplinkybę, kad BIÄ® G. V. vaistinė buvo atsakovų Å¡eimos verslas įrodė. L. V. aktyviai dalyvavo versle, Å¡io verslo pajamos buvo pagrindiniu Å¡eimos ir atsakovės pajamų Å¡altinių, nes atsakovė nuo 1995 m. sausio 2 d. iki bankroto bylos iÅ¡kėlimo 2010 m. dirbo tik ieÅ¡kovo direktore (nuo 1995 m. sausio 2 d.), Å«kio dalies vedėja (nuo 1997 m. gegužės 1 d.), vadybininke (nuo 2005 m. kovo 2 d. iki bankroto bylos pradžios) nuolat, visÄ darbo dienÄ , kitokių nei iÅ¡ Å¡ių darbų pajamų atsakovė negavo, atsakovei buvo žinomos įvairios įmonės veiklos sritys, ji atliko vadybininko (verslo organizatoriaus) funkcijas, todėl privalėjo iÅ¡manyti ir savarankiÅ¡kai spręsti įvairius veiklos klausimus, organizuoti ir koordinuoti darbuotojų darbÄ , dirbti su lėšomis ir kt. 2005 ir 2008 metais atsakovė įkeitė jai su atsakovu priklausantį jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise nekilnojamÄ jį turtÄ , siekiant užtikrinti 700 000 Lt ir 200 000 Lt dydžio paskolas, suteiktas ieÅ¡kovui.

Taigi atsakovei buvo žinomi įmonės prisiimami įsipareigojimai, ji jiems neprieÅ¡taravo ir rizikavo savo bei Å¡eimos turtu užtikrinant prievoles. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovės turtinį suinteresuotumÄ vaistinės veiklos rezultatais rodo ir tai, kad atsakovai 2009 m. rugsėjo 10 d. pardavė jiems jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį žemės sklypÄ ir ant jo esantį IÄ® G. V. vaistinei priklausantį pastatÄ â€“vaistinę. Atsakovai už žemės sklypÄ gavo 69 000 Lt.

Teismo vertinimu, pardavus įmonės, kuri vertėsi vaistinės veikla, materialinę bazę – pačias vaistinės patalpas, faktiÅ¡kai buvo pasitraukta iÅ¡ Å¡io verslo ir atsakovė gavo dalį pardavimo lėšų. Tai rodo, kad verslas atsakovei davė pajamų, taip pat atsakovės suinteresuotumÄ jo perleidimu. Remiantis Å¡iomis aplinkybėmis teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad atsakovė veikė ieÅ¡kovo interesais, todėl pagal individualios įmonės skolas atsakovė atsakinga subsidiariai. Teismas pažymėjo, kad ieÅ¡kovas procesinių dokumentų rezoliucinėse dalyse nesuformulavo reikalavimo dėl atsakovės L.

V. pripažinimo atsakinga už bankrutuojančios įmonės skolas, o reiÅ¡kia reikalavimÄ dėl skolos priteisimo, tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad ginčas kilęs iÅ¡ bankroto teisinių santykių, kurie susiję su vieÅ¡uoju interesu, pasisakė dėl L. V. atsakomybės pagal BIÄ® G. V. vaistinės prievoles pobÅ«džio. Teismo nuomone, tokį pažeistų teisių gynimo bÅ«dÄ leidžia CK 1.138 straipsnio 1 punktas. Kadangi buvo nuspręsta, kad L. V. kaip bendraturtė yra subsidiariai atsakinga už įmonės prievoles, iÅ¡ieÅ¡kojimas iÅ¡ jos turto turi bÅ«ti atliekamas pagal Ä®BÄ® procedÅ«ras kaip ir iÅ¡ieÅ¡kant iÅ¡ įmonės savininko G.

V.. Papildomai priteisus pagal subsidiarų reikalavimÄ , bÅ«tų sudarytos prielaidos priverstiniam iÅ¡ieÅ¡kojimui iÅ¡ atsakovės ir po įmonės iÅ¡registravimo. Tokiu atveju L. V. atsakomybė laiko požiÅ«riu taptų ilgesne (didesne) nei paties įmonės savininko, kito solidaraus skolininko, nes įmonės savininko subsidiari civilinė atsakomybė pagal įmonės prievoles pasibaigtų likvidavus įmonę (CK 6.6 straipsnio 3 dalis). Tokia situacija prieÅ¡tarautų ir CK 6.975 straipsnio 3 dalies nuostatai, kurioje nustatyta, kad visi jungtinės veiklos partneriai pagal bendras prievoles atsako solidariai.

Kadangi Å¡iuo atveju (kaip ir atsakovo G. V. atveju) nereikalingas bei negalimas savarankiÅ¡kas teismo sprendimas dėl žalos subsidiariai priteisimo, nes iÅ¡ieÅ¡kojimas vykdytinas bankroto byloje, bylos dalį dėl reikalavimo dėl skolos priteisimo iÅ¡ L. V. teismas taip pat nutraukė. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į jį argumentai Apeliantas (ieÅ¡kovas) BIÄ® G. V. vaistinė apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ tenkinti ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį visiÅ¡kai.

Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais pagrindiniais argumentais:Teismas, palikdamas reikalavimÄ dėl skolos priteisimo nenagrinėtÄ , neįvertino aplinkybės, kad atsakovai turi turto, į kurį Ä®BÄ® nustatyta tvarka iÅ¡ieÅ¡kojimas negali bÅ«ti nukreipiamas. Atsakovai turi lėšų, o Ä®BÄ® 33 straipsnio nuostatos nenumato galimybės bankroto administratoriui nukreipti iÅ¡ieÅ¡kojimo į neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens savininkui ir jo sutuoktinei priklausančias lėšas Ä®BÄ® nustatyta tvarka.

Teismas darydamas iÅ¡vadÄ , kad neegzistuoja kliÅ«tys vykdyti iÅ¡ieÅ¡kojimÄ iÅ¡ atsakovės L. V. turto ieÅ¡kovo bankroto byloje, neatsižvelgė į esamÄ teisinį reguliavimÄ . SistemiÅ¡kai aiÅ¡kinant CK 3.7 straipsnį, Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo ir Ä®BÄ® 2 straipsnio 9 dalies ir 28 straipsnio 2 dalies nuostatas, darytina iÅ¡vada, kad individualios įmonės savininkas ir jo sutuoktinis yra atskiros sÄ vokos, kurios negali bÅ«ti sutapatintos. Tai reiÅ¡kia, kad Ä®BÄ® nenumato galimybės individualios įmonės bankroto administratoriui net ir įrodžius jungtinę individualios įmonės savininko ir jo sutuoktinio veiklÄ , Ä®BÄ® 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka vykdyti iÅ¡ieÅ¡kojimÄ iÅ¡ asmeninio individualios įmonės savininko sutuoktinio turto.

Teismas ignoravo aplinkybę, kad visas nekilnojamasis turtas, į kurį apeliantas galėtų nukreipti iÅ¡ieÅ¡kojimÄ , atsakovei priklauso asmeninės nuosavybės teise. Atsakovai G. V. ir L. V. apeliaciniame skunde praÅ¡o panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimo dalį, kuria atsakovė L. V. buvo pripažinta subsidiariai atsakinga pagal ieÅ¡kovo prievoles kreditoriams, ir visÄ civilinę bylÄ nutraukti; pripažinus, kad teismas turėjo teisę spręsti dėl atsakovės L.

V. subsidiarios atsakomybės pagal ieÅ¡kovo prievoles kreditoriams klausimÄ , Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimo dalį, kuria atsakovė L. V. buvo pripažinta subsidiariai atsakinga pagal ieÅ¡kovo prievoles kreditoriams, panaikinti ir dėl Å¡ios dalies priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį atsakovei L. V. atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais pagrindiniais argumentais:Teismas, nesant atitinkamo ieÅ¡kovo reikalavimo, ieÅ¡kovo teises gynė jas pripažindamas, tačiau teismas neturėjo pagrindo atsakovės atsakomybės ieÅ¡kovo kreditoriams klausimÄ iÅ¡spręsti Å¡ioje civilinėje byloje.

Teismas ne tik įsiveržė į bankroto bylÄ nagrinėjančio teismo kompetencijÄ , bet ir nepagrįstai „primetė“ jam savo iÅ¡vadÄ , nes Å¡is teismas, vėliau nagrinėdamas ieÅ¡kovo praÅ¡ymÄ dėl leidimo iÅ¡ieÅ¡koti iÅ¡ atsakovų turto, privalės vadovautis Å¡ioje byloje atsakovei L. V. priimtu prejudiciniu sprendimu, nors šį klausimÄ turėtų spręsti pats bankroto bylÄ nagrinėjantis teismas. Teismas, sprendime nuspręsdamas dėl atsakovės atsakomybės ieÅ¡kovo kreditoriams, vienodoje situacijoje esančius asmenis traktavo skirtingai ir pažeidė asmenų lygybės įstatymui, Å¡alių procesinio lygiateisiÅ¡kumo, teismų neÅ¡aliÅ¡kumo ir kitus civilinio proceso principus.

PrieÅ¡ingai nei nurodė teismas, atsakovė direktore įmonėje niekada nedirbo. Atsakovė visÄ jos darbo įmonėje laikotarpį buvo tiesiogiai pavaldi ieÅ¡kovo savininkui ir vadovui G. V. ir neturėjo jokių ypatingų įgalinimų, t. y. jos santykiai su kitais darbuotojais buvo horizontalÅ«s. Nei vienu ieÅ¡kovo veiklos laikotarpiu atsakovė nebuvo atsakinga už ieÅ¡kovo finansinius klausimus, buhalterijÄ , nedalyvavo jokiose derybose su tiekėjais ar kitais asmenimis, nepasiraÅ¡inėdavo jokių buhalterinių dokumentų, sutarčių ir nepriiminėdavo jokių ieÅ¡kovo veiklai svarbių sprendimų (iÅ¡skyrus Å«kio dalį, už kuriÄ buvo atsakinga).

Atsakovės darbo santykiai įmonėje negali bÅ«ti vertinami kaip jos dalyvavimas ieÅ¡kovo versle ir jungtinė veikla su atsakovu. Atsakovės pasisakymai kitose civilinėse bylose po to, kai ieÅ¡kovui buvo iÅ¡kelta bankroto byla ir atsakovė kartu su atsakovu įgijo atsakovo statusÄ net keliose civilinėse bylose bei vartojimas sÄ vokos „mes“ neturi jokios reikÅ¡mės sprendžiant klausimÄ dėl atsakovų jungtinės veiklos bei atsakovės dalyvavimo ieÅ¡kovo versle. Atsakovė ilgÄ laikÄ dirbo įmonėje, be to, yra savininko žmona, todėl, natÅ«ralu, kad jai yra žinomos visos svarbios ieÅ¡kovo veiklos bei bankroto aplinkybės. Tai, kad atsakovė davė sutikimÄ Ä¯keisti kartu su atsakovu turimÄ turtÄ , neleidžia spręsti, jog įmonė buvo atsakovų Å¡eimos verslas.

Visais su įkeitimu, sutikimu ir panaÅ¡iais klausimais rÅ«pinosi tik atsakovas. IeÅ¡kovas veiklÄ vykdė keliose vaistinėse, todėl, prieÅ¡ingai nei nurodė teismas, vienų vaistinės patalpų pardavimas nenulėmė ir nebÅ«tų nulėmęs atsakovo pasitraukimo iÅ¡ vaistinių verslo. Žemės sklypas, ant kurio yra parduotos patalpos, nuo pat pradžių bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausė atsakovams, todėl jo pardavimas ir tam tikrų pajamų už jį gavimas yra nesusijęs su ieÅ¡kovu ir nelaikytinas pajamų iÅ¡ ieÅ¡kovo verslo pardavimo gavimu.

Ieškovo įsteigimo ir veiklos pradėjimo vykdyti metu galioję teisės aktai draudė vaistinę steigti ir būti jos savininku (dalininku) fiziniams asmenims, kurie neturėjo aukštojo farmacinio išsilavinimo. Atsakovė nei ieškovo steigimo metu, nei jo veiklos vykdymo metu neturėjo aukštojo ir specialiojo vidurinio farmacinio išsilavinimo, todėl negalėjo ir negali būti laikoma ieškovo steigėja ir / ar savininke kartu su atsakovu. Juo labiau, kad preziumuojant sutuoktinių dalių bendrojoje jungtinėje nuosavybėje lygybę, atsakovas nebūtų turėjęs daugiau nei pusės vaistinės, kaip to reikalavo Lietuvos Respublikos farmacinės veiklos įstatymo (toliau – ir Farmacinės veiklos įstatymas) 11 straipsnis.

Atsakovai G. V. ir L. V. atsiliepime į ieÅ¡kovo apeliacinį skundÄ nurodo, kad sprendimo dalis dėl bylos nutraukimo yra teisėta ir pagrįsta, todėl tenkinti ieÅ¡kovo skundÄ nėra pagrindo. Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais pagrindiniais argumentais:Ä®BÄ® 28 ir 33 straipsniuose nurodomas individualios įmonės savininko turtas, į kurį gali bÅ«ti nukreipiamas iÅ¡ieÅ¡kojimas pagal įmonės prievoles kreditoriams, neiÅ¡skiriant jokios kategorijos turto, į kurį toks iÅ¡ieÅ¡kojimas negalėtų bÅ«ti nukreiptas.

IeÅ¡kovas pareikÅ¡tu ieÅ¡kiniu siekia ne iÅ¡ieÅ¡kojimo nukreipimo į atsakovų turtÄ , o neribotos atsakovų atsakomybės pagal ieÅ¡kovo prievoles kreditoriams užsitikrinimo, už tam tikrÄ pinigų sumÄ perleidžiant reikalavimÄ Ä¯ atsakovus tretiesiems asmenims. IÅ¡ieÅ¡kojimÄ vykdant pagal Ä®BÄ® nuostatas ieÅ¡kovo bankroto proceso metu galėtų bÅ«ti iÅ¡ieÅ¡koma iÅ¡ viso atsakovų turto, tačiau atsakovų atsakomybė pasibaigtų ieÅ¡kovÄ likvidavus. Ä®BÄ® nenustato draudimo priimti Ä®BÄ® 28 straipsnio 2 dalyje nurodytÄ nutartį, leidžiant iÅ¡ieÅ¡koti ne tik iÅ¡ individualios įmonės savininko, bet ir iÅ¡ jo sutuoktinio turto (egzistuojant atitinkamoms sÄ lygoms).

IeÅ¡kovas BIÄ® G. V. vaistinė atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundÄ praÅ¡o atsakovų G. V. ir L. V. apeliacinį skundÄ atmesti. Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais pagrindiniais argumentais:Teismas pagrįstai sprendė atsakovės subsidiarios atsakomybės klausimÄ Å¡ioje civilinėje byloje. Apeliantai nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 27 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-611/2013, nes Å¡ios ir nurodomos bylos aplinkybės yra skirtingos.Teismas pagrįstai įvertino faktÄ , kad atsakovė nuo ieÅ¡kovo įsteigimo dirbo pas ieÅ¡kovÄ ir tai buvo jos vienintelė darbovietė, kaip vienÄ iÅ¡ įrodymų, leidžianti spręsti, jog atsakovė aktyviai dalyvavo ieÅ¡kovo veikloje.

Be to, kiti byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė buvo ne paprasta ieÅ¡kovo darbuotoja, o savo intelektiniu ir fiziniu darbu bei turtu prisidėjo prie ieÅ¡kovo veiklos vykdymo. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliantų (Å¡iuo atveju ieÅ¡kovo ir atsakovų) apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 320 straipsnio 1 dalis).Byloje nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismas 2009 m. gruodžio 17 d. nutartimi BIÄ® G.

V. vaistinei iÅ¡kėlė bankroto bylÄ , nutartis įsiteisėjo (I t., b. l. 7). Panevėžio apygardos teismas 2010 m. balandžio 6 d. nutartimi patvirtino kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sÄ raÅ¡Ä , iÅ¡ viso 1 724 378,41 Lt sumai (I t., b. l. 9-10), vėlesnėmis teismo nutartimis kreditorių sÄ raÅ¡as buvo tikslinimas (I t., b. l. 11-17), ieÅ¡kovo ieÅ¡kinyje nurodyta kreditorių finansinių reikalavimų suma ieÅ¡kovui iÅ¡ viso sudaro 2 849 686,36 Lt, ginčo dėl Å¡ios aplinkybės nėra.

Bankroto proceso metu buvo realizuotas įmonės turtas ir gauta 187 630,19 Lt suma (I t., b. l. 25). Atsakovo vardu nekilojamojo turto Nekilnojamojo turto registre nėra registruota, atsakovės – keturi, t. y. žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), statiniai, esantis (duomenys neskelbtini), žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 26, 27). ButÄ , esantį (duomenys neskelbtini), atsakovai 2008 m. rugsėjo 19 d. padovanojo, tačiau Å¡is dovanojimo sandoris įsiteisėjusiomis teismų nutartimis pripažintas negaliojančiu nuo sudarymo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2012, teismų informacinės sistemos Liteko duomenys).

IÅ¡ BIÄ® G. V. vaistinės 2013 m. lapkričio 29 d. komiteto posėdžio protokolo matyti, kad pirmuoju darbotvarkės klausimu buvo priimtas nutarimas pripažinti, kad nepakaks BIÄ® G. V. įmonės lėšų bankroto administravimo iÅ¡laidoms bei kreditorių kreditoriniams reikalavimams padengti. Pagal Ä®BÄ® 33 straipsnio 1 dalį ir CK 2.50 straipsnio 4 dalį BIÄ® G. V. įmonės savininkų G. V. ir L. V. asmeninį turtÄ , į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali bÅ«ti nukreiptas iÅ¡ieÅ¡kojimas, pardavinėti (I t., b. l. 138-141).

IeÅ¡kovas BIÄ® G. V. vaistinė kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu ginčo teisenos tvarka, praÅ¡ydamas priteisti ieÅ¡kovui subsidiariai iÅ¡ atsakovų G. V. ir L. V. 2 849 686,36 Lt (BIÄ® G. V. vaistinės bankroto byloje kreditorių pareikÅ¡tų finansinių reikalavimų suma, kuri, administratoriaus nuomone, iÅ¡ įmonės turimo ir realizuoto turto ateityje nebus patenkinta). IeÅ¡kinys buvo grindžiamas neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens savininko ir jo sutuoktinės atsakomybe pagal juridinio asmens prievoles.

Dėl apelianto BIĮ G. V. vaistinės apeliacinio skundo Bankrutuojant neribotos civilinės atsakomybės juridiniam asmeniui ir jo turto nepakankant atsiskaityti su kreditoriais, yra realizuojamas ne tik juridinio asmens, bet ir jo dalyvio – fizinio asmens turtas, kurį šis asmuo turėjo bankroto bylos nagrinėjimo metu (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas, 33 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004, 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2010).

Individualios įmonės bankroto byloje atsakovas yra ne tik pati bankrutuojanti įmonė, bet ir įmonės savininkas, nes materialinės atsakomybės subjektas, be pačios įmonės, yra jos savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-36/2010). Apeliantas BIÄ® G. V. vaistinė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, palikdamas reikalavimÄ dėl skolos priteisimo nenagrinėtÄ , neįvertino aplinkybės, jog atsakovai turi lėšų, o Ä®BÄ® 33 straipsnio nuostatos nenumato galimybės bankroto administratoriui nukreipti iÅ¡ieÅ¡kojimo į neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens savininkui ir jo sutuoktinei priklausančias lėšas Ä®BÄ® nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija su Å¡iuo apelianto argumentu nesutinka. Ä®BÄ® 33 straipsnio 1 nustatyta, kad įmonės turtas ir (arba) neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turtas, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali bÅ«ti nukreiptas iÅ¡ieÅ¡kojimas, įskaitant ir turtÄ , kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, įsiteisėjus Å¡io įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje nurodytai teismo nutarčiai, parduodamas:

1) gyvÅ«nai, produktai, kitas greitai gendantis ar galintis greitai prarasti savo prekinę vertę turtas – už administratoriaus, atsižvelgiant į analogiÅ¡kų objektų (prekių) faktinių sandorių rinkoje kainas, nustatytÄ (kai turtas įkeistas – suderinus su įkaito turėtoju) kainÄ ;

2) nekilnojamasis ir įkeistas turtas, išskyrus šios dalies 1 punkte ir šio straipsnio 4, 5 dalyse nurodytus atvejus, – iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka;

3) kitas ir neparduotas dvejose varžytynėse nekilnojamasis turtas – kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka. Kreditorių susirinkimo nutarimu Å¡is turtas gali bÅ«ti parduodamas Å¡ios dalies 2 punkte nurodyta tvarka. Visų pirma pažymėtina, kad Å¡i Ä®BÄ® 33 straipsnio nuostata reguliuoja turto pardavimo ir perdavimo tvarkÄ , o konkrečiai Å¡io straipsnio 1 dalis – skirtingų rÅ«Å¡ių turto pardavimo tvarkÄ . Lėšų, kaip vieno iÅ¡ civilinių teisių objekto rÅ«Å¡ių (CK 1.97 straipsnio 1 dalis), pardavinėti nereikia, todėl vien tai, kad Ä®BÄ® 33 straipsnio 1 dalyje nėra įvardytos lėšos, prieÅ¡ingai nei nurodo apeliantas, nereiÅ¡kia, jog Ä®BÄ® 33 straipsnio nuostatos neįtvirtina galimybės nukreipti iÅ¡ieÅ¡kojimÄ Ä¯ lėšas.

Pinigai yra civilinių teisių objektas, turtas. Ä®BÄ® 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas priima nutartį iÅ¡ieÅ¡koti iÅ¡ neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turimo turto, įskaitant ir turtÄ , kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu Å¡alys iki nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo nesusitarė dėl taikos sutarties sudarymo. Esant Å¡ioms aplinkybės nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad Ä®BÄ® nustatyta tvarka iÅ¡ieÅ¡kojimo nukreipimas į lėšas nėra galimas.

Apeliantas BIÄ® G. V. vaistinė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog iÅ¡ieÅ¡kojimas iÅ¡ atsakovės turto turi bÅ«ti vykdomas bankroto byloje, tokiÄ savo pozicijÄ apeliantas sieja su tuo, kad įmonės savininkas ir jo sutuoktinis yra sÄ vokos, kurios negali bÅ«ti tapatinamos, o Ä®BÄ® 28 straipsnio 2 dalis, net ir įrodžius jungtinę individualios įmonės savininko ir jo sutuoktinio veiklÄ , nenumato galimybės vykdyti iÅ¡ieÅ¡kojimÄ iÅ¡ asmeninio individualios įmonės savininko sutuoktinio turto.

Å iuo atveju teisėjų kolegija sutinka su atsakovų atsiliepime į ieÅ¡kovo apeliacinį skundÄ nurodytu argumentu, kad pripažinus, jog individuali įmonė buvo Å¡eimos verslas, tiek įmonės savininkas, tiek jo sutuoktinis į bankroto bylÄ turėtų bÅ«ti įtraukiami atsakovais, kaip materialinės atsakomybės subjektai, ir egzistuojant abiejų atsakovų subsidiariai atsakomybei už individualios įmonės prievoles, iÅ¡ieÅ¡kojimas į iÅ¡ neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko ir jo sutuoktinio turimÄ turtÄ turi bÅ«ti nukreipiamas ta pačia Ä®BÄ® įstatymo 28 straipsnio 2 dalies tvarka.

TokiÄ iÅ¡vadÄ pagrindžia ir tai, kad įrodžius, jog individuali įmonė yra Å¡eimos verslas, pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių prievolė yra solidari, bet įmonės atžvilgiu Å¡i jų solidarioji prievolė yra subsidiari. Tai reiÅ¡kia, kad pirmiausia prievolė vykdoma iÅ¡ individualios įmonės turto, o jo nesant ar nepakankant – iÅ¡ sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės, o Å¡ios nesant ar nepakankant – iÅ¡ asmeninio kiekvieno sutuoktinio turto.

Dėl apeliantų G. V. ir L. V. apeliacinio skundo Atsakovai iÅ¡ esmės neginčija pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados dėl reikalavimo dėl skolos priteisimo nutraukimo, tačiau teigia, kad nutraukdamas civilinę bylÄ dėl abiejų atsakovų CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu, teismas neturėjo teisės spręsti ir atsakovės L. V. atsakomybės ieÅ¡kovo kreditoriams klausimo.Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl subsidiarios atsakomybės pagal BIÄ® G. V. vaistinės prievoles atsakomybės taikymo atsakovei klausimÄ , veikė peržengdamas ieÅ¡kinio ribas, tÄ konkrečiai įvardydamas skundžiamame sprendime, taip pat to priežastis.

Argumentų dėl to, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės peržengti ieÅ¡kinio ribas (ieÅ¡kinio reikalavimas buvo nukreiptas į skolos subsidiariai iÅ¡ atsakovų priteisimo, nors faktinį ieÅ¡kinio pagrindÄ sudarančios aplinkybės buvo dėl neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens savininko ir jo sutuoktinės atsakomybės pagal juridinio asmens prievoles), atsakovai apeliaciniame skunde nenurodo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Å¡i civilinė byla dėl skolos ieÅ¡kovui subsidiariai iÅ¡ atsakovų priteisimo Panevėžio apygardos teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartimi buvo nutraukta pagal CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindÄ , tačiau Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartimi Å¡i nutartis buvo panaikinta ir byla perduota nagrinėti iÅ¡ naujo pirmosios instancijos teismui (II t., b. l. 50-54).

Nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas nurodė, kad siekiant iÅ¡ieÅ¡koti individualios įmonės skolas ne tik iÅ¡ individualios įmonės savininko, bet ir iÅ¡ savininko sutuoktinio, nukreipiant iÅ¡ieÅ¡kojimÄ Ä¯ asmeninį sutuoktinio turtÄ , įmonės kreditoriui (bankroto administratoriui) privalu įrodyti faktÄ , kad Å¡i individuali įmonė buvo Å¡eimos verslas, o tam reikalingas bylos nagrinėjimas ginčo teisenos tvarka. Taigi Lietuvos apeliacinis teismas jau anksčiau buvo pripažinęs bÅ«tinybę Å¡ioje byloje iÅ¡spręsti klausimÄ dėl G.

V. sutuoktinės atsakomybės už individualios įmonės prievoles ginčo teisenos tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šį klausimÄ sprendė. Byloje konstatavęs individualios įmonės buvimÄ Å¡eimos verslu faktÄ , pirmosios instancijos teismas iÅ¡sprendė ir iÅ¡ieÅ¡kojimo nukreipimo į asmeninį sutuoktinio turtÄ klausimÄ . Teisėjų kolegija pirmiau Å¡ioje nutartyje jau buvo nurodžiusi, kad iÅ¡ieÅ¡kojimas tiek į individualios įmonės savininko, tiek į jo sutuoktinio turtÄ turi bÅ«ti nukreipiamas Ä®BÄ® nustatyta tvarka.

Reikalavimas visus su bankrutuojančia įmone susijusius klausimus spręsti bankroto byloje yra susijęs su bankroto proceso racionalumu, operatyvumu ir efektyvumu, tačiau tai, kad pirmosios instancijos teismas, iÅ¡sprendęs klausimÄ dėl G. V. sutuoktinės atsakomybės už individualios įmonės prievoles, iÅ¡sprendė ir iÅ¡ieÅ¡kojimo nukreipimÄ Ä¯ atsakovės turtÄ , savaime nepaneigia tokios bylÄ nagrinėjusio teismo iÅ¡vados teisingumo. Be to, nėra pagrindo sutikti su atsakovais, kad, ginčijamu sprendimu iÅ¡sprendus iÅ¡ieÅ¡kojimo nukreipimo į atsakovės turtÄ klausimÄ , toks klausimas turės pakartotinai sprendžiamas bankroto byloje.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad skolos priteisimas šioje byloje yra negalimas, atsižvelgiant į tai, kad atsakovų atsakomybė už individualios įmonės prievoles yra subsidiari, o BIĮ G. V. vaistinei yra iškelta bankroto byla, todėl visi su bankrutuojančia įmone susiję klausimai turi būti sprendžiami bankroto byloje. Be to, tai yra susiję ir su individualios įmonės prievolių pabaiga. Likviduojamos individualios įmonės prievolės pasibaigia likvidavus įmonę ir tenkinus kreditorių reikalavimus iš įmonės turto, o jo nepakakus, – iš įmonės savininko turto, kurio neužtekus individualios įmonės prisiimtos ar kitaip įgytos prievolės pasibaigia.

Pagal CK 6.128 straipsnio 3 dalį likvidavus individualiÄ Ä¯monę pasibaigia tos įmonės prievolės, tačiau Å¡iuo pagrindu nepasibaigia neįvykdytos likviduotos individualios įmonės savininko prievolės. Dėl to, likus visiÅ¡kai nepadengtam kreditoriaus reikalavimui likvidavus individualiÄ Ä¯monę, kreditoriui iÅ¡lieka galimybė nukreipti reikalavimÄ Ä¯ individualios įmonės savininkÄ , jeigu kreditoriaus reikalavimo teisiniu pagrindu esantys prievoliniai santykiai atsirado tarp kreditoriaus ir individualios įmonės savininko, kaip atskiro subjekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-331/2011).

Dėl individualios įmonės savininko sutuoktinio atsakomybės pagal individualios įmonės prievoles Atsakovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad atsakovė L. V., kaip individualios įmonės savininko G. V. sutuoktinė, yra atsakinga už BIÄ® G. V. vaistinės prievoles.Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimÄ dėl individualios įmonės savininko sutuoktinio atsakomybės pagal individualios įmonės prievoles, teisingai nurodė, jog kasacinio teismo praktikoje yra iÅ¡aiÅ¡kinta, kad individualios įmonės turto teisinis režimas ir iÅ¡ jos veiklos gautų pajamų panaudojimas Å¡eimos interesais negali bÅ«ti pagrindas atsirasti sutuoktinio prievolei atsakyti už kito sutuoktinio individualios įmonės prievoles, tokia sutuoktinio prievolė negali bÅ«ti siejama tik su individualios įmonės turto priklausymo bendrosios jungtinės nuosavybės teise faktu, nes Å¡eimos ir įmonių teisės normose tokios sutuoktinio atsakomybės nenustatyta.

Tačiau individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už Å¡ios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra Å¡eimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Tokiu atveju sutuoktinių veikla kvalifikuotina kaip jungtinė veikla, kurios tikslas yra bendromis lėšomis ir darbu vykdyti individualios įmonės verslÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012).

IÅ¡plėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad individualios įmonės buvimo Å¡eimos verslu faktas nėra preziumuojamas, šį faktÄ turi įrodyti individualios įmonės kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimÄ iÅ¡ įmonės savininko sutuoktinio turto (CPK 178 straipsnis). Jeigu tokia aplinkybė įrodyta, tai pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių prievolė yra solidari, bet įmonės atžvilgiu Å¡i jų solidarioji prievolė yra subsidiari.

Tai reiÅ¡kia, kad pirmiausia prievolė vykdoma iÅ¡ individualios įmonės turto, o jo nesant ar nepakankant – iÅ¡ sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės, o Å¡ios nesant ar nepakankant – iÅ¡ asmeninio kiekvieno sutuoktinio turto. Jei kreditorius neįrodo, kad individualios įmonės savininko sutuoktinis jungtinės veiklos pagrindais dalyvavo sutuoktinio individualios įmonės kaip Å¡eimos versle, tai individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė atsakyti pagal individualios įmonės prievoles neatsiranda.Nagrinėjamu atveju individualios įmonės buvimo Å¡eimos verslu faktÄ Ä¯rodinėjo ne individualios įmonės kreditorius, o BIÄ® G.

V. vaistinė, atstovaujama bankroto administratorius, siekdama bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimÄ nukreipti ne tik į įmonės savininko, bet ir į įmonės savininko sutuoktinio turtÄ . Pirmosios instancijos teismas spręsdamas, kad atsakovų įmonė buvo Å¡eimos verslas, o atsakovė aktyviai dalyvavo jame, Å¡io verslo pajamos buvo pagrindiniu Å¡eimos ir atsakovės pajamų Å¡altiniu, visų pirma analizavo atsakovės, kaip asmens, dirbusio bankrutavusioje įmonėje nuo 1995 m. sausio 2 d.

įvairiose pareigose (defektorės (pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime klaidingai nurodė, kad direktorės), Å«kio dalies vedėjos, vadybininkės) pagal darbo sutartis iki bankroto bylos įmonei iÅ¡kėlimo, ir ieÅ¡kovo darbo teisinių santykių faktÄ , taip pat tai, kad iÅ¡ darbo santykių Å¡ioje įmonėje gautos pajamos buvo pagrindinės atsakovės pajamos. Teisėjų kolegija Å¡iuo atveju sutinka su atsakovais, kad vien ta aplinkybė, jog individualiÄ Ä¯monę ir atsakovę siejo darbo teisiniai santykiai, nepatvirtina Å¡io asmens dalyvavimo įmonės veikloje, kaip pagrindo individualiÄ Ä¯monę pripažinti Å¡eimos verslu, fakto.

Visgi kiti byloje esantys ir teismo įvertinti duomenys sudarė pagrindÄ iÅ¡vadai pripažinti individualiÄ Ä¯monę Å¡eimos verslu. Kaip vienu iÅ¡ įrodymu, kuris patvirtina atsakovės aktyvų dalyvavimÄ individualios įmonės veikloje, pirmosios instancijos teismas rėmėsi pačios atsakovės paaiÅ¡kinimais, duotais 2010 m. spalio 20 d. civilinėje byloje Nr. 2-708-278/2010 pagal BIÄ® G. V. vaistinė ieÅ¡kinį atsakovams L. V., G. V., V. J., S. J., L. R., A. R. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais (II t., b. l. 66-87).

IÅ¡ teismo posėdžio protokolo matyti, kad L. V., teikdama paaiÅ¡kinimus, iÅ¡ tikrųjų nurodė aplinkybes, patvirtinančias, kad ne tik atsakovas, bet ir ji aktyviai dalyvavo įmonės veikloje, sprendė su įmones veikla susijusius klausimus, t. y. gerai žinojo įmonės veiklÄ , įmonės turimÄ turtÄ , kartu su sutuoktiniu sprendė nereikalingo įmonei turto realizavimo klausimus, kitus su įmonės veikla susijusius klausimus (II t., b. l. 77-78). Nors atsakovai apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovė įmonės veiklÄ Å¾inojo, nes joje dirbo, be to, yra atsakovo sutuoktinė, tačiau minėti paaiÅ¡kinimai apie atsakovams bendrai sprendžiant įvairius su įmonės veikla susijusius organizacinius, plėtros, finansinius klausimus, leidžia daryti labiau tikėtinÄ iÅ¡vadÄ apie tai, kad sutuoktiniai bendromis lėšomis ir darbu vykdė individualios įmonės verslÄ , o ne kad tokios aplinkybės jai buvo žinomos dėl atsakovę ir bankrutavusiÄ Ä¯monę siejusių darbo teisinių santykių ar dėl atsakovų, kaip sutuoktinių, statuso.

Be to, tokiÄ iÅ¡vadÄ sustiprina ir tai, kad 2005 ir 2008 metais atsakovė įkeitė jai kartu su sutuoktiniu bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį nekilojamÄ jį turtÄ , turėdama tikslÄ užtikrinti G. V. vaistinės prievolių įvykdymÄ pagal kreditavimo sutartis (I t., b. l. 34-40). Atsakovai akcentuoja tai, kad buvo įkeistas ne visas, o tik dalis atsakovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto, tačiau Å¡i aplinkybė nepaneigia to, jog atsakovė veikė įmonės interesais, siekdama įmonės plėtros, rizikavo jai kartu su sutuoktiniu bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančiu turtu.

Pirmosios instancijos teismas remdamasis Lietuvos Aukščiausio teismo 2013 m. birželio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2013 pagal BIĮ G. V. vaistinės ieškinį atsakovams G. V., L. V., O. A. dėl 2009 m. pirkimo–pardavimo sutartimi už 100 000 Lt parduoto bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės valdyto 0,0591 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nustatytomis aplinkybėmis, sprendė apie atsakovės aktyvius veiksmus disponuojant nekilnojamuoju turtu, siekiant BIĮ G.

V. vaistinei teigiamų tikslų, t. y. siekė sklypo pardavimo ir iÅ¡ pardavimo gautas lėšas panaudoti įmonei priklausančiam pastatui renovuoti; pastato nepardavus, sklypÄ Ä¯keitė prievolėms pagal paskolos, skirtos pastatui renovuoti, sutartį įvykdymui užtikrinti; sklypÄ pardavė, už sklypÄ gautinÄ sumÄ Å¾emės sklypo pirkėjas sumokėjo tiesiogiai hipotekos kreditoriui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne kartÄ pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifikÄ â€“ nenustatyta, kad teismas gali daryti iÅ¡vadÄ apie tam tikrų aplinkybių buvimÄ tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių.

IÅ¡vadÄ apie faktų buvimÄ teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo iÅ¡lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamÄ faktÄ buvus, nei jo nebuvus. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teisėjo nepriklausomumo principo iÅ¡raiÅ¡ka, nes niekas negali nurodyti teisėjui, kaip vertinti vienÄ ar kitÄ Ä¯rodymÄ (žr., pvz.,Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 4 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2008).

Teisėjų kolegijos, įvertinusi faktinius bylos duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovės, kaip individualios įmonės savininko, sutuoktinės subsidiarios atsakomybės pagal juridinio asmens prievoles. Pagal byloje esančius ir pirmiau šioje nutartyje nurodytus duomenis labiau tikėtina, kad individuali įmonė buvo šeimos verslas ir verslui buvo naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvavo įmonės veikloje.Atsakovai taip pat nesutinka su sprendimo dalimi, kurioje buvo atmestas kaip nepagrįstas jų argumentas dėl atsakovės negalėjimo nei formaliai, nei realiai būti individualios įmonės savininke, nes atsakovė nei įmonės steigimo metu, nei jos veiklos vykdymo metu neturėjo aukštojo ir specialiojo vidurinio farmacinio išsilavinimo, kaip to reikalavo Farmacinės veiklos įstatymo 11 straipsnis, todėl negalėjo ir negali būti laikoma ieškovo steigėja ir / ar savininke kartu su atsakovu G.

V.BIÄ® G. V. vaistinė Juridinių asmenų registre buvo įregistruota 1993 m. birželio 21 d. Apeliantai teisingai apeliaciniame skunde nurodo, kad netrukus po įmonės įsteigimo įsigaliojo nauja Farmacinės veiklos įstatymo 11 straipsnio redakcija, kuri buvo papildyta 2 dalimi (pakeista 1993 liepos 8 d. įstatymu Nr. I-205), kurioje buvo nustatyta, jog vaistinės, iÅ¡skyrus valstybines, valstybines akcines ir labdaros organizacijų vaistines, gali priklausyti nuosavybės teise tik turintiems aukÅ¡tÄ jį farmacinį iÅ¡silavinimÄ fiziniams asmenims arba fizinių asmenų grupėms, kuriose daugiau kaip pusė vaistinės (vaistinės dalies) įstatinio kapitalo priklauso asmenims, turintiems aukÅ¡tÄ jį ar specialųjį vidurinį farmacinį iÅ¡silavinimÄ .

Apeliantai, remdamasi šia įstatymo nuostata, nutyli tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarimu buvo pripažinta, jog šio įstatymo 11 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria ribojama fizinių asmenų, neturinčių aukštojo farmacinio išsilavinimo, taip pat fizinių asmenų grupių teisė turėti nuosavybės teise vaistinių, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 46 straipsnio 1 daliai ir 48 straipsnio 1 daliai (Žin., 2002, Nr. 28-1003).

Be to, 11 straipsnio 2 dalis 2002 m. birželio 14 d. buvo pakeista, joje nustatyta, kad įmonės, kuri verčiasi vaistinės veikla, ir jos filialų, kurie verčiasi vaistinės veikla, administracijos vadovai turi būti licencijuoti vaistininkai. Jeigu įmonėje, kuri verčiasi vaistinės veikla, sudaroma valdyba, trys ketvirtadaliai valdybos narių turi būti vaistininkai. Taigi atsakovų nurodomos aplinkybės dėl Lietuvos Respublikos farmacinės veiklos 11 straipsnio, nepaneigia to, kad individuali įmonė, įgyta santuokos metu, yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, be to, byloje nustatytų aplinkybių pagrindu konstatuotas individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas.

Teisėjų kolegija, remdamasi nustatytomis teisiÅ¡kai reikÅ¡mingomis Å¡iai bylai iÅ¡nagrinėti faktinėmis aplinkybėmis, vadovaudamasi nutartyje nurodytomis materialiosios teisės normomis, reglamentuojančiomis ginčo teisinius santykius, kasacinio teismo jurisprudencija, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė byloje teisingÄ sprendimÄ , todėl apeliaciniai skundai netenkinami, apskųstas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a :Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjai                                                                                                         ArtÅ«ras Driukas                                                                                                                       Konstantinas Gurinas                                                                                                           Egidijus Žironas