2020-06-23 Nr. AB-12604-3-62-3-02197-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1413-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02197-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų- atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, atsakovo atstovas), 9 600 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2018 m. birželio 13 d. iki 2018 m. rugsėjo 17 d. (iš viso 96 paras) atliko bausmę Pravieniškių PN-AK 1 sektoriuje kamerų tipo patalpose. Kiekvieną dieną ėjo į pasivaikščiojimo kiemelį, kuriame intensyviai sportavo. Pareigūnai netenkino jo prašymo po sporto nuvesti į dušą. 2018 m. liepos 23 d. kreipėsi į Pravieniškių PN-AK direktorių su prašymu leisti išsimaudyti duše kiekvieną dieną pasinaudojus sporto įrenginiais, tačiau prašymas nebuvo tenkintas. 2018 m. rugpjūčio 22 d. pateikė skundą Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriui, prašymas taip pat buvo atmestas. Atsakovo atstovas, neleisdamas pasinaudoti dušu pasinaudojus sporto įrenginiais, pareiškėjui sukėlė didelius nepatogumus, neužtikrino jo asmeninės higienos, sukėlė dvasinius išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad Pravieniškių PN-AK, vadovaudamasi teisės aktais, užtikrina pareiškėjui galimybę ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pareiškėjas patvirtino, kad jo teisė vieną kartą per savaitę nusiprausti duše buvo užtikrinta. Gyvenamuosiuose bendrabučiuose ir kamerose yra įrengtos praustuvės, kur nuteistieji bet kada gali nusiprausti. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Psichologinės tarnybos specialistus nesikreipė. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjo A. V. skundą atmetė.

6. Teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintas valstybės atsakomybės sąlygas, atkreipdamas dėmesį į įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įvertinęs Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 258 punkto ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) 44 punkto nuostatas, pabrėžė, kad teisiniu reglamentavimu yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Leisti nuteistajam dažniau nei kartą į savaitę praustis po dušu yra pataisos įstaigos direktoriaus diskrecijos teisė.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjo kalinimo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK asmenys į dušus buvo vedami vadovaujantis Nuteistųjų, perkeltų į 1 sektoriaus kamerų tipo patalpas, ir patalpintų karantino patalpose, išvedimo į dušą ir kirptis tvarka, patvirtinta Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. V-306.

8. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju nebuvo teigiama, kad pareiškėjui iš viso nebuvo užtikrinama teisė pasinaudoti dušu, pareiškėjas neneigia, kad kartą per savaitę jis turėjo galimybę praustis po dušu, todėl nacionalinis reguliavimas dėl prausimosi kartų skaičiaus suteikimo savaime nebuvo pažeidžiamas.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. liepos 20 d. kreipėsi į Pravieniškių PN-AK direktorių su prašymu leisti jam maudytis duše kiekvieną kartą pasinaudojus sporto įrenginiais. Pravieniškių PN-AK 2018 m. rugpjūčio 21 d. raštu pareiškėjo prašymą atmetė. Šį Pravieniškių PN-AK atsakymą pareiškėjas apskundė Departamentui, kuris 2018 m. rugsėjo 5 d. išnagrinėjo surinktą dokumentinę medžiagą ir pareiškėjo skundą atmetė.

10. Teismas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tokia situacija, kai nėra galimybės po sporto pasinaudoti dušu, iš karto persirengti, pasinaudoti sporto metu tualetu, yra apgailėtina, bet ne tokia, kuri visiškai atimtų galimybę sportuoti bei palaikyti asmeninę higieną. Todėl vertinant pažeidimą, susijusį su asmens higiena sporto metu ir po jo, atsižvelgiama į tai, ar pareiškėjui realiai buvo sudaryta galimybė (nebuvo trukdžių) tualetu pasinaudoti prieš ir po sporto, persirengti prieš sportuojant ir po sporto, nusiprausti po sporto kameroje, o nustatyta tvarka, vėliau, pasinaudoti ir dušu.

11. Teismas iš Pravieniškių PN-AK 1 sektoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2018 m. spalio 26 d. pažymos nustatė, kad visose uždarose zonos kamerose yra įrengti praustuvai su šalto vandens tiekimo sistema. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neginčijo šios aplinkybės.

12. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui Pravieniškių PN-AK buvo suteikta teisė kartą per savaitę pasinaudoti dušu, nenustatęs ypač prastų kalinimo sąlygų, nesant jokių duomenų, kad pareiškėjui dėl sveikatos būklės ar kitų priežasčių buvo būtina dažniau maudytis po dušu (jį gydančio gydytojo rekomendacijų ar pan.), bei atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjas turėjo galimybę nusiprausti kamerų tipo patalpose, kuriose įrengtos praustuvės bei šalto vandens tiekimo sistema, sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjo teisė palaikyti kūno higieną Pravieniškių PN-AK buvo pažeista.

13. Teismas, nenustatęs Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nevertino kitų valstybės atsakomybės sąlygų ir konstatavo, kad atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima.

III. 14. Pareiškėjas A. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

15. Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimu yra žeminamas jo orumas. Pagal teismo logiką, pareiškėjas po sporto galėjo praustis praustuvėje po šaltu vandeniu. Atsižvelgiant į tai, kad moterys kiekvieną dieną gali naudotis šiltu vandeniu, pripažintina, kad pareiškėjas šiuo aspektu yra diskriminuojamas. Pareiškėjo teigimu, valstybė turi užtikrinti nuteistiesiems žmoniškas gyvenimo sąlygas.

16. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

17. Atsakovo atstovas, pritardamas teismo atliktam įrodymų vertinimui ir padarytoms išvadoms, nurodo, kad apeliacinis skundas yra visiškai nemotyvuotas, abstraktus ir nepagrįstas jokiais argumentais, kuriais remdamasis pareiškėjas mano, kad teismo sprendimas turėtų būti pakeistas arba panaikintas.

18. Atsakovo atstovas akcentuoja, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Atsakovo atstovo nuomone, teismas įvertino visas faktines byloje reikšmingas aplinkybes, taip pat atlikęs išsamią teisės normų, reguliuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose analizę, konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios jo orumą, sveikatą ir gerovę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Bylos dalykas – 9 600 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui A. V. iš Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl Pravieniškių PN-AK nesudarytos galimybės kiekvieną kartą po sporto pasinaudoti dušu nuo 2018 m. birželio 13 d. iki 2018 m. rugsėjo 17 d.

20. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su netinkamomis kalinimo sąlygomis ir pareiškėjo patirta neturtine žala, atsakovo atsikirtimus į skundą, byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėjo skundas netenkintinas, nes pagal CK 6.271 straipsnį atsakovo viešoji atsakomybė negalima (nėra būtinosios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybės institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo)).

21. Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ginčo esmės ir laikosi pozicijos, kad jo skundas turėjo būti tenkintas.

22. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, higienos normos HN 134:2015 44 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendžiant dėl asmens laikymo sąlygų privaloma atsižvelgti į asmens sveikatos būklę ir esant asmens sveikatos sutrikimams užtikrinti pareiškėjui galimybę dažniau naudotis dušu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3301-858/2017; kt.).

23. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta minėtoje higienos normoje, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo argumentai, susiję su tuo, jog jam turi būti sudaryta galimybė naudotis dušu daugiau nei vieną kartą per savaitę, atmestini.

24. Teismų praktikoje taip pat yra nurodyta, kad teisės aktai nenustato teisės kalinamiems asmenims praustis šiltu vandeniu daugiau nei vieną kartą savaitę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017; 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-475-415/2020; kt.). Taip pat teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose (ne rečiau kaip kartą per savaitę), taip pat pareiškėjui neneigiant, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše, sprendžiama, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės į tinkamas higienos sąlygas naudotis dušu nepažeistos (žr., pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018, 2019 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2908-662/2019; kt.)

25. Dėl pareiškėjo akcentuojamos aplinkybės, kad kamerų tipo patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu jis buvo laikomas, praustuvėse nebuvo šilto vandens, pažymėtina, kad teisės aktuose nenustatytas šilto vandens tiekimas kamerų tipo patalpų prausyklose. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad teisės aktuose nėra nustatyta reikalavimo įrengti prie sporto salės dušą.

26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad tokia situacija, kai nėra galimybės po sporto pasinaudoti dušu, yra apgailėtina, bet ne tokia, kuri visiškai atimtų galimybę sportuoti bei palaikyti asmeninę higieną, dėl to vertinant aplinkybes, susijusias su asmens higiena sporto metu ir po jo, atsižvelgiama į tai, ar pareiškėjui realiai buvo sudaryta galimybė (nebuvo trukdžių) nusiprausti po sporto kameroje (sanitarinėje švarykloje), o nustatyta tvarka vėliau pasinaudoti ir dušu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017; 2020 m. kovo 4. nutartį administracinėje byloje Nr. A-541-756/2020; kt.).

27. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad pareiškėjui buvo trukdžių apsiprausti po sporto kameros praustuvėje bei, kaip minėta, nustatyta tvarka vėliau nusiprausti duše. Byloje nenustatyta, kad dėl to, jog pareiškėjas negalėjo nusiprausti duše dažniau (kiekvieną kartą po sporto), jam būtų kilę kokių nors sveikatos sutrikimų. Pats pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kad buvo kreipęsis į gydytojus ir jam buvo nustatytos sveikatos problemos, nulemtos to, kad kiekvieną kartą po sporto jis negalėjo nusiprausti duše šiltu vandeniu.

28. Akcentuotina, kad įsiteisėjusiu Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 19 d. sprendimu (įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2019 m. vasario 13 d. priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. A-1556-492/2019) nustatyta, jog pareiškėjui suteikta teisė nusiprausti duše vieną kartą per savaitę ir nesudaryta galimybė jam nusiprausti duše pasportavus jo teisių nepažeidžia, kad atsakovo atstovas neturėjo sudaryti pareiškėjui galimybių nusiprausti duše po sporto.

29. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr.2), Nr.74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimas byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 4451/70). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (2007 m. gruodžio 4 d. sprendimas byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 44362/04). Asmens, kaip įkalintojo, statusas yra svarbi aplinkybė, daranti svarią įtaką vertinant patiriamų apribojimų (iš jų ir dėl esančių apribojimų sportuojant laisvės atėmimo vietoje) proporcingumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1556-492/2019; kt.)

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo argumentus, susijusius su jo diskriminacija Pravieniškių PN-AK dėl to, kad kalinčioms moterims po sporto yra sudaryta galimybė praustis duše šiltu vandeniu.

31. Diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties pakeitimas palyginti su kitais asmenimis be objektyviai pateisinamo pagrindo. Tačiau tam tikrais atvejais, įstatymu atskiroms subjektų grupėms galima nustatyti specialų teisinį statusą ar įtvirtinti tam tikrus teisinės padėties ypatumus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimas). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundo, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas ir kuriame buvo apibrėžtos šios bylos nagrinėjimo ribos, negrindė argumentais, susijusiais su jo diskriminacija, neteikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad būtent jis Pravieniškių PN-AK be jokio teisėto pagrindo buvo diskriminuojamas tuo aspektu, jog Pravieniškių PN-AK kalinčioms moterims po sporto yra sudaryta galimybė praustis duše šiltu vandeniu, o jam nesudaryta. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nenagrinėjo aplinkybių, susijusių su pareiškėjo diskriminacija.

32. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).

33. Kadangi šioje byloje nenustatyti neteisėti atsakovo atstovo veiksmai, dėl kurių pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą, todėl pagrįstai netenkintas pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pažymėtina, kad viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala, ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

34. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ramutė Ruškytė

Dalia Višinskienė