2022-07-04 Nr. AB-18061-3-61-3-00409-2022-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2775-492/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00409-2022-2

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijai, Lietuvos Respublikos Vyriausybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“, akcinei bendrovei „LTG Infra“, Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui, Antrajam operatyvinių tarnybų departamentui prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybai, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) su skundu kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 2022 m. sausio 5 d. nutarimą Nr. 22-K-1 (toliau – ir Nutarimas); 2) panaikinti Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 16 d. išvadą Nr. PD-46 (toliau – ir Išvada); 3) įpareigoti Komisiją iš naujo pagal 2021 m. lapkričio 10 d. akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Lietuvos geležinkeliai“ raštą Nr. SD(LG)-2566 atlikti tarp AB „LTG Infra“ su (duomenys neskelbtini) įregistruota bendrove (duomenys neskelbtini) ketinamos sudaryti „Rail Baltica“ geležinkelio linijos įrengimo ruože Kaunas-Panevėžys-LT/LV naujo tilto per Neries upę rangos (statybos) darbų pirkimo sutarties atitikties nacionalinio saugumo interesams patikrą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Nutarimu ir Išvada pripažinta, jog pareiškėjo ketinamas sudaryti sandoris su AB „LTG Infra“ (toliau – ir LTG Infra) dėl geležinkelio vėžės „Rail Baltica“ geležinkelio tilto per Nerį (toliau – ir Tiltas) statybos (toliau – ir Projektas) neatitinka nacionalinio saugumo interesų. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) įsteigta ir be jokių apribojimų veikianti įmonė, kurios pagrindinė veikla yra kelių ir tiltų statyba. Vienintelis pareiškėjo akcininkas – (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėjas paaiškino, kad 2020 m. birželio 24 d. AB „Lietuvos geležinkeliai“ (toliau – ir LG) paskelbė tarptautinį pirkimą, vykstantį pagal dinaminę pirkimo sistemą, Nr. 17949 „Rail Baltica“ geležinkelio linijos įrengimas ruože Kaunas-Panevėžys-LT/LV rangos darbai (1 etapas): Naujo tilto per Neries upę statyba“ rangos darbų pirkimas (CVP IS Nr. 547807) (toliau – ir Konkursas). Konkurso sutarties projektas bei techninė užduotis tiesiogiai patvirtina, kad nors Projektas turi strateginę reikšmę, jis nėra susijęs su jautrios informacijos atskleidimu pareiškėjui (visa informacija apie Tiltą, įskaitant Tilto projektą, buvo atskleista viešai). Pareiškėjas, įgyvendindamas Projektą, neįgis prieigos prie ryšių ar informacinių sistemų ir negaus prieigos prie strateginės infrastruktūros, negaus jokios konfidencialios informacijos. Pareiškėjas turės pareigą tik atlikti statybos rangos darbus, kurių vykdymą prižiūrės kompetentingos Lietuvos Respublikos institucijos bei statybos darbų techninis prižiūrėtojas.

4. Pareiškėjas 2021 m. gruodžio 20 d. raštu kreipėsi į Vyriausybę ir Komisiją, pateikdamas esminę informaciją bei argumentus apie pareiškėjo valdymą, patvirtinančius, jog pareiškėjas ar jo įgyvendinamas projektas nekelia grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui. 2021 m. gruodžio 30 d. (duomenys neskelbtini) pateikė poziciją dėl pareiškėjo įgyvendinamų projektų. 2022 m. sausio 3 d. pareiškėjas pateikė konkrečias siūlomas galimas įgyvendinti priemones, jeigu, Komisijos ar Vyriausybės vertinimu, tai būtų būtina atsižvelgus į nacionalinio saugumo interesus. Pareiškėjas paprašė Vyriausybės įvertinti galimybę nustatyti tam tikrus reikalavimus projektą įgyvendintiems pareiškėjos darbuotojams, informacijos saugojimo procedūras ar reikalavimus, kompetentingų Lietuvos Respublikos institucijų įtraukimą į projekto vykdymą ir jo priežiūrą ir pan.

5. Pareiškėjo vertinimu, Nutarimas ir Išvada yra naikintini kaip neteisėti, nes: 1) juos priimdami, Komisija ir Vyriausybė pažeidė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 13 straipsnio 6 dalį, jie neatitinka Vyriausybės 2009 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 1540 patvirtinto Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos darbo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 57 punkte, Įstatymo 12 straipsnio 17 dalyje bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 1 dalyje jų turiniui keliamų reikalavimų; 2) neatitinka proporcingumo, Lietuvos Respublikos paslaugų įstatymo (toliau – ir Paslaugų įstatymas) 9 straipsnio 3, 5 dalyse, 10 straipsnio 2 dalyje, 27 straipsnio 2, 3 dalyse, 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (toliau – ir Paslaugų direktyva) 16, 18, 35 straipsniuose, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 56 straipsnyje nustatytų reikalavimų; 3) juos priimant pažeistos pagrindinės procedūros, taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių sandorio atitikties nacionalinio saugumo interesams patikros procedūroje įvertinimą ir teisingo bei teisėto galutinio sprendimo dėl to priėmimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 3 p.).

6. Pareiškėjas teigė, kad Išvadoje, kurios pagrindu priimtas Nutarimas, esantys teiginiai neatitinka tikrovės, nepagrįsti realiais faktais, paremti tik prielaidomis. Tai inter alia (be kita ko) reiškia, jog ir Vyriausybė, priimdama Nutarimą, jį pagrindė ne realiais faktais, o tik prielaidomis. Vadovaujantis Įstatymo 12 straipsnio 17 dalimi ir Aprašo 57 punktu, tiek Išvada, tiek ir Nutarimas turi būti teisiškai ir faktiškai pagrįsti. Komisija ir Vyriausybė sandorių atitikties nacionalinio saugume interesams procedūroje (Įstatymo 13 str.) veikė kaip viešojo administravimo subjektai, kurių sprendimams (jų motyvavimui) taip pat taikomi VAĮ reikalavimai.

7. Pareiškėjas nurodė, kad Išvadoje nepagrįstai teigiama, jog (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini). Pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punktą turi būti vertinami ir pripažįstami reikšmingais išimtinai asmens, su kuriuo planuojamas sudaryti sandoris (planuojamo sudaryti sandorio šalies), ryšiai. Ne sandorio šalies juridinių asmenų ryšiai neturi būti vertinami atliekant sandorio patikrą. Komisijos išvados dėl pareiškėją kontroliuojančių asmenų, jais laikant (duomenys neskelbtini), turėjo būti grindžiamos Įstatymo 2 straipsnio 15 dalyje aptarta kontroliuojančio asmens sąvoka, tačiau tai Išvadoje nėra padaryta. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 15 dalį sąvoką „kontroliuojantis asmuo“ reikia suprasti taip, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme. Vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 10 dalimi kontroliuojantis asmuo – tai juridinis ar fizinis asmuo, turintis arba įgyjantis ūkio subjekto kontrolės teisę. Išvadoje ir Nutarime nėra nurodyta, kokių Lietuvos Respublikos įstatymų ar (duomenys neskelbtini) įstatymų, kitos užsienio šalies įstatymų pagrindu, ar kokio sandorio (-ių) pagrindu kuri nors iš Išvadoje nurodytų (duomenys neskelbtini) ir / ar tiesiogiai neįvardytų (duomenys neskelbtini) turi ar įgyja pareiškėjo kontrolės teisę Konkurencijos įstatymo nuostatų prasme; kokią konkrečią įtaką (duomenys neskelbtini) turi galimybę daryti pareiškėjui; ar ta galimybė susijusi su lemiamos įtakos darymu pareiškėjo ūkinei veiklai, jo organų sprendimams ar personalo sudėčiai. Išvadoje nurodyta aplinkybė, kad Išvadoje minimos (duomenys neskelbtini) turi ryšių su (duomenys neskelbtini), yra prižiūrimos bei kontroliuojamos (duomenys neskelbtini), jos įpareigotos teikti atitinkamą informaciją (duomenys neskelbtini), per se (savaime) neįrodo šiuo atveju teisiškai reikšmingo ryšio Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme tarp (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjos buvimo, nes Išvadoje minimos (duomenys neskelbtini) neturi ne tik pareiškėjo valdymo teisės ir tokio valdymo galimybės, bet ir neturi galimybės įgyti kontrolės teisės Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio nuostatų prasme.

8. Pareiškėjas teigė, kad (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini), savaime nekelia grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punktą turi būti vertinami ir pripažįstami reikšmingais būtent asmens, su kuriuo planuojamas sudaryti sandoris (t. y. planuojamo sudaryti sandorio šalies), o ne trečiųjų asmenų, jokiais kontrolės (valdymo) teisiniais santykiais nesusijusiais su asmeniu, su kuriuo planuojamas sudaryti pagal Įstatymo 13 straipsnį vertinamas sandoris, ryšiai su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis. Įstatymas numato poveikio priemonės – asmens pripažinimo neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų – taikymą būtent už vertinamos sandorio šalies veiksmus ir ryšius, nes tai susiję su bendrai teisinės atsakomybės asmeniui už būtent jo veikas taikymo pagrindais (sąlygomis).

9. Pareiškėjo vertinimu, nei Išvadoje, nei Nutarime nėra pateikta jokių faktų bei duomenų, kurie pagrįstų, kad (duomenys neskelbtini). Kadangi nėra atskleistos esminės priežastys, dėl kurių pareiškėjas pripažintas neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų, neaišku, ar tokios priežastys apskritai gali būti pašalinamos ir, ar pareiškėjas turi galimybę tokias priežastis pašalinti ir atitinkamai įgyvendinti įstatymo tikslą.

10. Pareiškėjo įsitikinimu, aplinkybę, jog Bendrovė iš tikrųjų niekaip ir jokia apimtimi nekelia grėsmės Lietuvos nacionalinio saugumo interesams, inter alia patvirtina (duomenys neskelbtini).

11. Pareiškėjas teigė, kad Nutarime ir Išvadoje nėra pagrįsta, kaip ketinamo su pareiškėju sudaryti sandorio sudarymas keltų realią ir pakankamą grėsmę Lietuvos nacionalinio saugumo interesams. Grėsmė grįsta vien paties sandorio su pareiškėju sudarymu, bet nebuvo vertinama, kokią konkrečiai grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui sudarytų sandorio su sudarymas, kaip pasireikštų šios grėsmės pareiškėjui vykdant Tilto statybos rangos darbų sutartį. Ketinamo sudaryti sandorio sudarymas pripažintas keliančiu grėsmę nacionalinio saugumo interesams niekaip ir jokia apimtimi individualiuose teisės aktuose, t. y. Išvadoje ir Nutarime, teisiškai ir faktiškai nenurodžius bei nepagrindus, tuo pažeisti Įstatymo 12 straipsnio 17 dalies, Aprašo 57 punkto bei VAĮ 10 straipsnio 1 dalies reikalavimai.

12. Pareiškėjas pažymėjo, jog visa su sandorio pagrindu atliktinais Tilto statybos rangos darbais susijusi informacija Konkurso dalyviams buvo pateikta dar iki jų pasiūlymų pateikimo. Buvo siekiama iš Konkurso laimėtojo įsigyti tik Tilto statybos rangos darbus, bet nebuvo siekiama įsigyti Tilto statybos projektavimo rangos darbų. Tilto statybos darbų rangovui nebus teikiama jokia įslaptinta ar kitą konfidencialią reikšmę turinti informacija, pareiškėjas negautų jokios prieigos prie esamos ypatingos svarbos (strateginės) infrastruktūros, įrenginių ar kitokių turto objektų, nes ketinama sudaryti statybos rangos sandorį, kurio pagrindu pagal Konkurso dalyviams pateiktą statinio statybos projektinę dokumentaciją būtų (duomenys neskelbtini).

13. Pareiškėjas teigė, kad jo saugumą ir patikimumą tiesiogiai patvirtina tai, kad jis pripažintas Konkurso laimėtoju, kaip atitinkantis visus Konkurso keliamus techninio ir profesinio pajėgumo reikalavimus. Bendrovės įgyvendinami projektai, įskaitant nacionalinio saugumo srityje, (duomenys neskelbtini) tiesiogiai patvirtina pareiškėjo atitiktį nacionalinio saugumo reikalavimui; (duomenys neskelbtini) tiesiogiai patvirtino pareiškėjo, kaip statybos darbų rangovo, patikimumą ir saugumą. Pagal Konkurso metu pateiktą konkursinį pasiūlymą Tilto statybos rangos darbus pareiškėjas ketina vykdyti su jos pasitelktų subrangovų, Lietuvos įmonių: uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini), UAB (duomenys neskelbtini) pagalba. Tuos darbus, kuriuos ketina atlikti pareiškėjas, vykdytų jo darbuotojai, vadovaujami pareiškėjo įgaliotų asmenų, kurie visi yra (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) negalėjimą daryti jokios įtakos Tilto statybos rangos darbų proceso eigai, rezultatui bei rezultato naudojimo galimybėms, lemia ir Konkurso sutarties projekto nuostatos (Konkurso sutarties 4.4 punktas, 5.12 punktas, 4.1 punktas).

14. Pareiškėjo vertinimu, Išvada ir Nutarimas neatitinka proporcingumo principo, Paslaugų įstatymo 9 straipsnio 3, 5 dalyse, Paslaugų įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje, 27 straipsnio 2, 3 dalyse, Paslaugų direktyvos 16, 18, 35 straipsniuose bei SESV 56 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

15. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsižvelgiant į Įstatymo 11–13 straipsnius galima teigti, jog Vyriausybės sprendimas pripažinti investuotoją (sandorio šalį) neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų ir tokiam asmeniui nenustatyti rekomendacijų, kurios leistų pašalinti priežastis, keliančias Komisijos ar Vyriausybės konstatuotą grėsmę nacionalinio saugumo interesams, iš esmės vertintina kaip ultima ratio (kraštutinė priemonė), kurią galimą taikyti tinkamai motyvuotai Vyriausybei pagrindus, kodėl investuotojo (sandorio šalies) atžvilgiu negali būti taikomos mažiau jo teises varžančios priemonės. Ūkio subjektų veiklos priežiūra apima ne tik poveikio priemonių jiems taikymą, bet ir jų konsultavimą priežiūrą atliekančio subjekto kompetencijos klausimais ir kitų prevencinių veiksmų, skirtų užkirsti kelią galimiems teisės aktų pažeidimams, atlikimą (VAĮ 361 str. 2 d. 1 p.). Prieš priimant Nutarimą, pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Vyriausybę, prašydamas įvertinti galimybę, esant poreikiui, nustatyti papildomas sąlygas, susijusias su ketinamos sudaryti sutarties sudarymu, jeigu Vyriausybei kyla bent kokių pareiškėjui nežinomų nacionalinio saugumo rizikų. Nepaisant to, Vyriausybė, niekaip ir jokia apimtimi nurodytų pareiškėjo argumentų nevertino, o jo atžvilgiu buvo pritaikyta pati griežčiausia sankcija, nors tiek Įstatymas, tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika numato būtinybę pirmiausia spręsti dėl mažiau investuotojo (potencialios sandorio šalies) elgesį ribojančių priemonių. Mažiau ribojančių priemonių negalimumas grindžiamas vien tik tuo, kad pareiškėjas turi grėsmę nacionaliniam saugumui keliančių (duomenys neskelbtini). Tokių (duomenys neskelbtini) tinkamai neatskleidus, neaišku, kodėl nėra galimybės pareiškėjui taikyti mažiau ribojančias, proporcingas (adekvačias) priemones, kurios vertinamo konkretaus sandorio pagrindu leistų išvengti nacionalinio saugumo rizikų (grėsmių), jeigu tokios, Komisijos ir Vyriausybės nuomone, gali ateityje kilti. Išvada ir Nutarimas dėl pritaikytos priemonės (sankcijos) neproporcingumo taip pat prieštarauja VAĮ 10 straipsnio 1 dalies reikalavimams.

16. Pareiškėjas nurodė, jog Išvada ir Nutarimas neatitinka SESV 56 straipsnio, Paslaugų direktyvos ir paslaugų įstatymo nuostatų. Pareiškėjas laikytinas teikėju Paslaugų direktyvos 4 straipsnio 2 dalies ir Paslaugų įstatymo 2 straipsnio 14 dalies prasme, kurios paslaugų teikimui taikomos Paslaugų direktyvos ir Paslaugų įstatymo nuostatos. Konkurso sutarties su LTG Infra sudarymas dėl Tilto statybos rangos darbų atlikimo laikytinas „paslauga“ Paslaugų direktyvos ir Paslaugų įstatymo prasme ir nurodytam sandoriui yra taikomos Paslaugų direktyvos ir Paslaugų įstatymo nuostatos. Visuomenės saugumas paprastai yra pagrindas, galintis pateisinti laisvo paslaugų judėjimo apribojimą, tačiau šiuo atveju tokio pagrindo būtinumas nėra pateisinamas pagal ESTT praktiką, kadangi: laisvo paslaugų judėjimo apribojimo pateisinimas turi būti aiškinamas siaurai (žr. sujungtas bylas Nr. C-482 ir 493/01 Orfanopoulos v. Land Baden-Württemberg, 53 p.); valstybės narės turi pateikti tikslius įrodymus, skirtus patvirtinti leidžiančios nukrypti nuostatos egzistavimą. Nepakanka bendrųjų pareiškimų apie viešosios politikos interesą (žr. bylos Nr. C-161/07 Komisija prieš Austriją, 37 p.); nors ESTT pripažino, kad valstybės narės turi tam tikrą diskreciją nustatydamos, kas yra visuomenės saugumas, ši diskrecija nėra besąlyginė. ESTT laikosi pozicijos, kad visuomenės saugumu galima remtis tik tada, jei buvo „reali ir pakankamai rimta grėsmė pagrindiniam visuomenės interesui“ (bylos Nr. 36/75 Rutili, 28 p.; bylos Nr. 348/96 Calfa, 21 p.). Nagrinėjamu atveju nebuvo laikomasi būtinumo principo, kadangi Nutarime bei Išvadoje nėra pateikta jokių duomenų, kurie pagrįstų „realios ir pakankamai rimtos grėsmės“ Lietuvos nacionaliniam saugumui buvimą. Draudimas sudaryti sutartį taip pat nėra proporcingas. Taikytos priemonės proporcingumo įrodinėjimo našta tenka Vyriausybei siekiant įrodyti, kad nėra kitų alternatyvų, išskyrus draudimą. Kaip apribojimų, taikomų panašiais atvejais gynybos ir saugumo viešuosiuose pirkimuose, taikytinoje direktyvoje (Direktyva 2009/81), pavyzdys pateikiamos nuostatos, skirtos užtikrinti informacijos saugumą (22 straipsnis) ir tiekimo saugumą (23 straipsnis). Vyriausybė, esant poreikiui, galėjo nustatyti tokias priemones, kurios apskritai laikomos pakankamomis gynybos sutarčių tikslais.

17. Pareiškėjo vertinimu, priimant Nutarimą ir Išvadą buvo pažeisti Paslaugų įstatymo 10 straipsnio 2 dalies ir 27 straipsnio 2, 3 dalių reikalavimai. Nei Vyriausybė, nei kita kompetentinga institucija nepateikė valstybės narės teikėjo įsteigimo valstybės narės ((duomenys neskelbtini)) kompetentingai institucijai prašymo dėl priemonių konkrečiam teikėjui (pareiškėjui) taikymo, nepranešė Europos Komisijai ir teikėjo įsteigimo valstybei narei apie savo ketinimą imtis priemonių, priemones pradėjo taikyti iškart.

18. Pareiškėjas teigė, kad Nutarimu bei Išvada nustatytas neteisėtas laisvės teikti paslaugas apribojimas prieštarauja SESV 56 straipsniui, pagal kurį: „Sąjungoje uždraudžiami laisvės teikti paslaugas apribojimai, taikomi valstybių narių nacionaliniams subjektams, kurie yra įsisteigę kitoje valstybėje narėje negu valstybė, kurios subjektu yra asmuo, kuriam tos paslaugos teikiamos.“

19. Pareiškėjas nurodė, kad priimant Išvadą ir Nutarimą buvo padaryta esminių procedūrinių pažeidimų. Pagal Įstatymo 13 straipsnio 6 dalį sprendimai dėl sandorio šalies (trečiojo asmens) bei sandorio pripažinimo keliančiu riziką nacionaliniams saugumo interesams ar neatitinkančiu tokių interesų turi būti priimami mutatis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) laikantis šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytos tvarkos. Pagal Įstatymo 12 straipsnio 5, 6 dalis apie pradėtą ketinamą sudaryti sandorio patikrą Komisija privalo pranešti potencialiai vertinamai sandorio šaliai. Šiuo atveju, apie LG 2021 m. lapkričio 10 d. rašto pagrindu 2021 m. lapkričio 18 d. pradėtą sandorio atitikties nacionalinio saugumo interesams patikrą Komisija pareiškėjui nepranešė ir taip suvaržė pareiškėjui VAĮ 22 straipsnyje nustatytą teisę susipažinti su LG 2021 m. lapkričio 10 d. raštu, kitais sandorio patikros metu gautais dokumentais bei pateikti Komisijai savo paaiškinimus bei papildomą informaciją. Komisija nesiekė išsamiai bei objektyviai nustatyti visas nagrinėjamam klausimui spręsti įtakos turinčias aplinkybes, surinkti visus nagrinėjamam klausimui spręsti reikalingus duomenis bei visą tai tinkamai įvertinti, nepasinaudojo Įstatymo 12 straipsnio 12 dalies 1 punkte įtvirtinta teise sustabdyti sandorio patikros procedūrą, sudarant galimybę Bendrovei pateikti papildomą informaciją bei dokumentus. Komisija neveikė taip, kaip reikalauja VAI 3 straipsnio 5, 9 punktuose įtvirtinti principai bei 22 straipsnio nuostatos.

20. Pareiškėjas teigė, kad Nutarime niekaip ir jokia apimtimi nėra nurodyta, jog Vyriausybė, priimdama galutinį sprendimą dėl pareiškėjo neatitikimo nacionalinio saugumo interesams, vertino pareiškėjo raštais pateiktą informaciją. Todėl priimant Išvadą ir Nutarimą nebuvo laikomasi esminių procedūrinių taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų, visapusišką ir išsamų aplinkybių, atliekant sandorio atitikties nacionalinio saugumo interesams patikrą, ištyrimą, nustatymą bei įvertinimą, nagrinėjamu klausimu priimamo sprendimo (daromų išvadų) motyvacijos pateikimą.

21. Pareiškėjas nurodė, kad personalinė Komisijos sudėtis patvirtinta Ministro Pirmininko 2018 m. kovo 2 d. potvarkiu Nr. 39. Šio potvarkio redakcija, galiojanti nuo 2021 m. spalio 12 d, nustato, kad Komisijos narys (pirmininkas) yra R. K. ((duomenys neskelbtini)), o šio Komisijos nario pakaitinis Komisijos narys yra A. M. ((duomenys neskelbtini)). Tai reiškia, kad Komisijos posėdyje, vykusiame 2021 m. gruodžio 16 d., kuriame buvo priimta Išvada, galėjo dalyvauti tik vienas iš šių asmenų, tame posėdyje dalyvavo ir R. K., ir A. M.. Bendrovės vertinimu, tai reiškia, jog Išvados buvo patvirtintos neteisėtos sudėties Komisijos, nes A. M. Vyriausybės 2018 m. vasario 28 d. nutarimas Nr. 186 neleido (nesuteikė teisės) būti kito Komisijos nario (t. y. ne R. K.) pakaitiniu Komisijos nariu, o dalyvauti Komisijos posėdyje A. M. galėjo (turėjo teisę) tik R. K. tame posėdyje negalint eiti Komisijos nario (pirmininko) pareigų.

22. Atsakovo Vyriausybės atstovas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija (toliau – ir Susiekimo ministerija) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

23. Atsakovas nurodė, kad skundžiami sprendimai priimti laikantis teisės aktų reikalavimų ir atitinka tokio pobūdžio dokumentams keliamus reikalavimus. Įstatymas numato pareigą nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbioms įmonėms kreiptis į Komisiją dėl ketinamų sudaryti sandorio atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimo. AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir LTG Infra yra nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbios įmonės, priskirtinos antros kategorijos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbioms įmonėms. Lietuvos Respublikos Seimas 2011 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. XI- 1612 pripažino projektą „Rail Baltica“ ypatingos valstybinės svarbos projektu. Projektas „Rail Baltica“ yra svarbus viešajam interesui, t. y. valstybės ekonomikai ir nacionaliniam saugumui. Sandorio šaliai sandorio pagrindu yra suteikiama teisė dalyvauti įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektą ar valstybei svarbų projektą, t. y. tenkinamas Įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 1 punkto b papunktyje nurodytas kriterijus. Projekto „Rail Baltica“ tikslas – integruoti Baltijos šalis į Europos geležinkelių sistemą, o Europos Sąjunga projektą „Rail Baltica“ laiko viena iš pavyzdinių transporto infrastruktūros plėtros iniciatyvų. Komisija nepažeidė jokių procedūrų, reglamentuojančių sandorio patikrą; priešingai, Komisija, išpildydama visus Įstatyme nustatytus reikalavimus, kreipėsi į kompetentingas institucijas, atlikusi surinktos informacijos vertinimą, faktiškai ir teisiškai pagrindė Išvados motyvus.

24. Susisiekimo ministerija teigė, kad pareiškėjas neturėjo būti informuotas apie pradėtą patikros procedūrą ir į ją įtrauktas. Vadovaujantis Įstatymo 13 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir Aprašo 8 punktu, Komisija turi teisę, o ne pareigą kreiptis ir į kitą sandorio šalį dėl papildomos informacijos gavimo, jeigu toks poreikis egzistuoja pagal Įstatymo 13 straipsnio 11 dalį. Nepaisant to, pareiškėjo iniciatyva teikta informacija buvo vertinta, jis turėjo visas galimybes žinoti, kad bus inicijuotos patikros procedūros, tai buvo išviešinta pirkimo dokumentuose ir turėjo būti žinoma visiems pirkimo dalyviams.

25. Susisiekimo ministerija nurodė, kad A. M. pavaduoja Komisijos pirmininką R. K., kai šis šių pareigų eiti negali, tačiau tai reiškia tik tai, kad Komisijos posėdžiuose gali balsuoti tuo metu Komisijos pirmininko ir narių pareigas atliekantys asmenys, o ne Komisijos posėdyje dalyvio teisėmis dalyvaujantys asmenys. Jokio procedūrinio pažeidimo šiuo atveju nėra, ypač įvertinus tai, kad pagal Aprašo 37.4 papunktį, Komisijos posėdžiuose gali dalyvauti ir kiti asmenys. Be to, Komisijos išvada priimta vienbalsiai.

26. Susisiekimo ministerija teigė, kad Išvada ir Nutarimas buvo priimti atlikus nuoseklų ir išsamų tyrimą, pagrindžiant išvadas objektyviais duomenimis. Nutarimo turinys yra nedviprasmiškas ir aiškus – nurodytas konkretus faktinis ir teisinis pagrindas, aiškiai suformuluota Vyriausybės išvada. Nutarimas priimtas Išvados pagrindu, kuri taip pat atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus. Nutarime ir Išvadoje pagrįstai konstatuota, kad ketinamas sudaryti sandoris neatitinka nacionalinio saugumo interesų. Tyrimo metu surinkta informacija atskleidė, jog egzistuoja Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 13 straipsnio 4 dalies 1 punkto b papunktyje nustatyti kriterijai, leidžiantys pripažinti Sandorį neatitinkančiu nacionalinio saugumo reikalavimų. Kompetentingų valstybės institucijų pateikti duomenys aiškiai bei nedviprasmiškai atskleidė (duomenys neskelbtini) dėl (duomenys neskelbtini). Susisiekimo ministerija aptarė (duomenys neskelbtini) ir nurodė, kad atsižvelgiant į pateiktus duomenis, pagrįstai nustatyti (duomenys neskelbtini). Raštuose, teiktuose Komisijai ir Vyriausybei, pareiškėjas neneigė (duomenys neskelbtini). Nėra jokio prieštaravimo tarp Išvadoje pateiktos informacijos ir (duomenys neskelbtini).

27. Atsakovo teigimu, sprendimuose pagrįstai konstatuota, kad (duomenys neskelbtini) siekis gauti prieigą prie strateginiuose ūkio sektoriuose veikiančių įmonių ypač reikšmingos infrastruktūros atitinka (duomenys neskelbtini). Kartu sudaromos sąlygos (duomenys neskelbtini). Valstybės institucijoms neturint teisės vertinti galutinių naudos gavėjų, galėtų kilti situacija, kai nacionalinio saugumo interesams grėsmę keliančiam asmeniui pakaktų įsteigti vieną ar daugiau tarpinių juridinių asmenų ir taip būtų išvengiama jo paties vertinimo, nors yra aišku, kad naudą gauna ir sprendimus priima būtent asmuo, keliantis grėsmę nacionaliniam saugumui. Tai reikštų, kad įstatymas palieka teisės spragą ir sudaro prielaidas Lietuvoje veikti asmenims, keliantiems grėsmę nacionaliniam saugumui. Aplinkybė, kad būtent galutinio naudos gavėjo (tiek tiesioginio, tiek ir netiesioginio) galbūt keliama grėsmė yra svarbi vertinant atitiktį nacionalinio saugumo interesams, pripažįstama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje.

28. Susisiekimo ministerija nurodė, kad sprendimuose pagrįstai konstatuota, jog Sandoriu kitai Sandorio šaliai būtų buvusi suteikta teisė dalyvauti įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektą, nes Sandorio šalis įsipareigotų įrengti naują viešosios geležinkelio infrastruktūros statinį, t. y. naują tiltą per Neries upę, ir taip įgyvendintų projektą „Rail Baltica“, kuris Lietuvos Respublikos Seimo 2011 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. XI-1612 „Dėl projekto „Rail Baltica“ pripažinimo ypatingos valstybinės svarbos projektu“ yra pripažintas ypatingos valstybinės svarbos projektu. (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į projekto svarbą bei reikšmę Lietuvos Respublikai ir visam Baltijos šalių regionui, skundžiamuose sprendimuose pagrįstai konstatuota, kad (duomenys neskelbtini). Nacionalinio saugumo strategijoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Seimo (2021 m. gruodžio 16 d. nutarimo Nr. XIV-795 redakcija) (toliau – ir Strategija) nustatyta, jog (duomenys neskelbtini). Išvada ir Nutarimas yra proporcingi ir neprieštarauja Europos Sąjungos teisės ir kitiems teisės aktams, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui buvo pritaikytas neproporcingas draudimas.

29. Susisiekimo ministerija pažymėjo, kad Tilto statybos metu (duomenys neskelbtini), skundžiamuose sprendimuose pagrįstai konstatuota, jog toks infrastruktūros statinys turi būti įrengtas tik patikimų ir saugių projekto vykdytojų, o mažiau ribojančių priemonių pritaikymas nebūtų veiksmingas. Priešingas šios situacijos vertinimas nesudarytų sąlygų tinkamai užtikrinti Lietuvos nacionalinio saugumo interesų.

30. Atsakovo teigimu, skundžiami sprendimai neprieštarauja Paslaugų įstatymui, Paslaugų direktyvai ir neriboja laisvo paslaugų judėjimo (SESV 56 str.). Sutartis su pareiškėju nesudaryta ne Paslaugų įstatymo, o Įstatymo pagrindu, kuris skirtas reglamentuoti nacionalinio saugumo klausimus. Įstatymo 1 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių atskiras juridinių asmenų teisines formas ir veiklą reglamentuojantys įstatymai, taip pat kiti įstatymai taikomi tiek, kiek jie neprieštarauja šiam įstatymui, todėl skunde nurodomos Paslaugų įstatymo nuostatos ginčo atveju netaikytinos ir jų aiškinimas šiam ginčui neaktualus. Be to, Paslaugų direktyvos preambulės 78 konstatuojamoje dalyje įtvirtinta, kad jokios šios direktyvos nuostatos neturėtų trukdyti nustatyti specialius reikalavimus, būtinus dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo arba visuomenės sveikatos ir aplinkos apsaugos priežasčių. Įstatyme nustatytas draudimas sudarinėti nacionalinio saugumo interesų neatitinkančių sandorių niekaip nepažeidžia pareiškėjo nurodomų Paslaugų direktyvos nuostatų. ES valstybės narės turi teisę spręsti dėl priemonių, kurios yra būtinos siekiant užtikrinti kiekvienos valstybės nacionalinio saugumo interesus. Priešingu atveju būtų pažeistas valstybės nacionalinis savitumas ir neproporcingai ribojamos esminės valstybių funkcijos, įskaitant nacionalinio saugumo užtikrinimą.

31. Atsakovas Komisija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

32. Komisija atsiliepimą į skundą grindė iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsakovo Vyriausybės atstovas Susisiekimo ministerija.

33. Trečiasis suinteresuotas asmuo Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

34. AOTD vertinimu, (duomenys neskelbtini) gali kelti riziką Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) AOTD nesutiko su pareiškėju, jog Komisija ir Vyriausybė nepagrįstai ir be faktinių aplinkybių nustatė pareiškėjo, kaip ketinamo sudaryti sandorio šalies, neatitikimą Įstatymo 11 straipsnio 2 punkte įtvirtinam kriterijui.

35. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

36. VSD vertinimu, Nutarimas ir Išvada yra teisėti ir pagrįsti, priimti tinkamai įvertinus visas faktines aplinkybes ir ginčo santykių teisinį reglamentavimą, todėl nėra pagrindo juos panaikinti. (duomenys neskelbtini) pareiškėjas atitinka Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą kriterijų, o ketinamas sudaryti sandoris suteiktų galimybę pareiškėjui dalyvauti įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektą (Įstatymo 13 str. 4 d. 1 p. b) p.p.). Ši išvada paremta išsamia faktinių aplinkybių analize, atlikta tiek kompetentingų institucijų, tiek pačios Komisijos (tai patvirtina tiek Komisijos išvada, tiek Komisijos posėdžio protokolas (-ai)). Pareiškėjo (duomenys neskelbtini). VSD ne viename viešai publikuojamame metiniame grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini), patvirtina, kad pareiškėjas atitinka vieną iš Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatytų kriterijų, rodančių (duomenys neskelbtini) keliamą grėsmę nacionalinio saugumo interesams arba neatitiktį nacionalinio saugumo interesams. Tai, kad galutinis naudos gavėjas veikia per kitus juridinius asmenis, nepaneigia nei jo intereso, nei ryšio su kitais naudos gavėjais, kad ir kiek tarpinių juridinių asmenų būtų. Priešingas šios situacijos vertinimas neatitiktų valstybės interesų ir galimybių apginti savo nacionalinio saugumo interesus, laiku identifikuoti ir įvertinti kylančias rizikas bei grėsmes. Įstatymo tikslas – nacionaliniam saugumui svarbius objektus apsaugoti nuo visų galinčių kelti grėsmę nacionalinio saugumo interesams rizikos veiksnių. Įstatyme aprašytų procedūrų paskirtis – prevencinė, o Įstatymo 11 straipsnyje įtvirtinti kriterijai remiasi vertinamuoju požymiu. Todėl įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kuri gali iškilti „čia ir dabar“ ar gali ateityje realizuotis, praktiškai nėra įmanoma. Panašaus pobūdžio administracinėse bylose nėra reikalaujama atsakovų būtinai nurodyti konkretaus ryšio stiprumą ir jo įtaką grėsmės lygiui, nėra taikoma skaitinės vertės (skaitinio ekvivalento) skalė ryšio stiprumui ar jo grėsmės lygiui įvardyti ir pan. Nagrinėjamuoju atveju grėsmė gali realizuotis ne tik konkrečiais pareiškėjo priimamais sprendimais, atliekamais darbais, bet ir (duomenys neskelbtini).

37. Tretieji suinteresuoti asmenys AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir AB „LTG Infra“ atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

38. AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir LTG Infra nurodė, kad Komisija ir Vyriausybė turėjo pareigą vertinti pareiškėjo atitiktį nacionaliniam saugumui. Išvada ir Nutarimas pagrįsti atsakingų institucijų gautomis išvadomis, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jie paremti tik prielaidomis. Išvadoje ir Nutarime yra nurodyti motyvai dėl kurių pareiškėjas pripažintas keliančiu grėsmę nacionaliniam saugumui. Išvada ir Nutarimas nepagrįstai neriboja laisvo paslaugų judėjimo, taip pat nepažeidžia Paslaugų direktyvos ir Paslaugų įstatymo. Proporcingumo principas nepažeistas, kadangi tiek Išvadoje, tiek Nutarime buvo nurodytos priežastys, dėl kurių pareiškėjo atžvilgiu negalėjo būti taikomos mažiau jo teises varžančios priemonės. Teiginiai dėl neteisėtos Komisijos sudėties nepagrįsti, nes Komisijos 2021 m. gruodžio 16 d. posėdyje procedūrinių pažeidimų, galėjusių nulemti Išvados neteisėtumą, padaryta nebuvo.

39. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba (toliau – ir STT) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

40. STT vertinimu, pareiškėjo ūkinė laisvė buvo apribota pagrįstai, teisėtai ir proporcingai siekiant visuomenei reikšmingo ir svarbaus intereso – siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą.

41. Pareiškėjas 2022 m. kovo 10 d. pateikė prašymą kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl šių klausimų: 1) ar, atsižvelgiant į SESV 56 straipsnį ir siekiant 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje tikslų, valstybė narė, taikanti laisvą paslaugų judėjimą ribojančią priemonę, grindžiamą nacionalinio saugumo interesu, kaip nurodyta Ginčijame nutarime, privalo atlikti nediskriminavimo, būtinybės ir proporcingumo testus, kaip įtvirtinta 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje 16 straipsnyje ar laikytis 18 straipsnyje nurodytų sąlygų?; 2) ar 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje 16 straipsnio 1 dalis, 18 straipsnio 2 dalies d punktas bei Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 56 straipsnis turėtų būti aiškinami taip, kad su jais nėra suderinamas nacionalinis reguliavimas, kaip aptariamoje byloje, pagal kurį nėra nustatyta įstatyminių kriterijų, pagal kuriuos būtų sprendžiama, kada sandorio sudarymas su ūkio subjektu kelia riziką nacionaliniam saugumui, o kada neatitinka nacionalinio saugumo interesų? 3) jei nagrinėjamu atveju taikytinas 18 straipsnis, ar 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje 18 ir 35 straipsniai turėtų būti aiškinami taip, kad pagal juos yra nesuderinamas toks nacionalinis reguliavimas, kaip aptariamoje byloje, pagal kurį atliekant sandorio patikrą nacionalinio saugumo interesams bei uždraudžiant teikti paslaugas nėra laikomasi direktyvos 35 straipsnyje nustatytų procedūrų? 4) ar Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis bei Europos Sąjungos teisės bendrasis teisės į gerą administravimą principas turėtų būti aiškinami taip, kad pagal juos yra nesuderinamas toks nacionalinis reguliavimas, kaip nagrinėjamoje byloje, kai atliekant ūkio subjekto atitikties nacionalinio saugumo interesams vertinimą ūkio subjektui nėra numatyta galimybė pateikti paaiškinimus, dalyvauti procedūroje užtikrinant veiksmingą teisinę gynybą iki galutinio teisiškai privalomo sprendimo priėmimo?

42. Atsakovo Vyriausybės atstovas Susiekimo ministerija ir atsakovas Komisija 2022 m. kovo 14 d. ir 2022 m. kovo 15 d. pateikė paaiškinimus, jog Išvada ir Nutarimas nepažeidžia jokių ES teisės aktų nuostatų, todėl, jų manymu, nėra pagrindo kreiptis į ESTT.

43. Tretieji suinteresuoti asmenys AOTD, VSD, STT, LG ir LTG Infra pareiškėjo prašymo prašė netenkinti, kadangi nėra kreipimosi į ESTT dėl prejudicinio sprendimo pagrindų.

II. 44. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. balandžio 12 d. sprendimu pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atmetė.

45. Teismas nustatė, kad LG 2021 m. birželio 4 d. Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje paskelbė skelbimą apie numatomus įsigyti „Rail Baltica“ geležinkelio linijos ruože Kaunas-Panevėžys- Lietuvos / Latvijos rangos darbus (I etapas): Naujo tilto per Neries upę statybą. Įvertinus tiekėjų pasiūlymus 2021 m. lapkričio 8 d. buvo sudaryta pasiūlymų eilė ir priimtas sprendimas laimėtoju pripažinti geriausią pasiūlymą pateikusį pareiškėją (duomenys neskelbtini) kurio pasiūlymo kaina (duomenys neskelbtini) Eur be PVM. LG 2021 m. lapkričio 10 d. kreipėsi į Komisiją su prašymu įvertinti planuojamo su pareiškėju sudaryti sandorio atitiktį nacionalinio saugumo interesams; nurodoma, kad kreipimosi dėl sandorio atitikties nacionalinio saugumo interesams pagrindas yra Įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 1 punkto b papunktis, nes pirkimo laimėtojas atliks tilto rangos (statybos) darbus „Rail Baltica“ projekte, kuris 2011 m. spalio 11 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Nr. XI-1612 „Dėl projekto „Rail Baltica“ pripažinimo ypatingos valstybinės svarbos projektu“ yra priskirtas ypatingos valstybinės svarbos projektui. Pirkimo laimėtojui atliekant jam pavestus darbus bus suteikiam teisė dalyvauti įgyvendinant valstybinės svarbos projektą. Taip pat nurodoma, jog vadovaujantis Įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, Komisijai atsiranda pagrindas įvertinti ketinamo sudaryti sandorio atitiktį nacionalinio saugumo interesams, nes jo vertė – (duomenys neskelbtini) Eur be PVM, o tai sudaro daugiau kaip 10 proc. praėjusių finansinių metų (2020 m.) LTG Infra pajamų. Minėtame rašte nurodyta, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini).

46. Komisija 2021 m. lapkričio 18 d. posėdyje svarstė LG pateiktą informaciją, nustatė, kad LTG Infra ketinamas sudaryti su pareiškėju rangos (statybos) darbų pirkimo sandoris yra reikšmingas nacionaliniam saugumui, ir nutarė pradėti šio sandorio atitikties nacionalinio saugumo interesams patikros procedūrą (išrašas ir Komisijos 2021 m. lapkričio 18 d. posėdžio protokolo Nr. PD-41). 2021 m. lapkričio 19 d. raštu Nr. S-3504 Komisija informavo LG apie sprendimą pradėti LTG Infra ketinamo sudaryti „Rail Baltica“ geležinkelio linijos įrengimo ruože Kaunas-Panevėžys-LT/LV naujo tilto per Neries upę rangos (statybos) darbų pirkimo sandorio su pareiškėju (toliau – ir Sandoris) atitikties nacionalinio saugumo interesams patikrą. 2021 m. lapkričio 19 d. raštu Nr. S-3505 „Dėl Sandorio atitikties nacionalinio saugumo interesams įvertinimo“ Komisija kreipėsi į Įstatymo 12 straipsnio 7 dalyje nurodytas institucijas, kad šios pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus įvertintų kitą Sandorio šalį (t. y. pareiškėją ir ketinamus pasitelkti subtiekėjus – (duomenys neskelbtini), ir į Susisiekimo ministeriją, kad ši įvertintų sandorį pagal Įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodytus kriterijus.

47. Teismas nustatė, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2021 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. SD(LG)-2655 Komisijai pateikė papildomą informaciją, kurioje nurodė, jog po kreipimosi į Komisiją gavo pirkime dalyvavusios įmonės pretenziją, kurioje, be kitų argumentų, nurodyta, kad laimėjęs tiekėjas (duomenys neskelbtini).

48. (duomenys neskelbtini).

49. Komisija 2021 m. gruodžio 16 d. priėmė Išvadą (įforminta 2021 m. gruodžio 16 d. protokolu Nr. PD-46), kuria buvo nutarta, kad Sandoris yra reikšmingas nacionaliniam saugumui ir neatitinka nacionalinio saugumo interesų, nes yra nustatyta (duomenys neskelbtini) neatitiktis Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punkto kriterijui; Sandoriu kitai Sandorio šaliai yra suteikiama teisė dalyvauti įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektą, nes Sandorio šalis įsipareigotų įrengti naują viešosios geležinkelio infrastruktūros statinį, t. y. naują tiltą per Neries upę, ir taip įgyvendintų „Rail Baltica“ projektą, kuris Seimo 2011 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. XI-1612 yra pripažintas ypatingos valstybinės svarbos projektu; projektas „Rail Baltica“ yra ir transeuropinio transporto tinklo Europoje prioritetinis projektas, gyvybiškai svarbus ne tik Lietuvai, bet ir visai Europos Sąjungai. Sandorio objekto, t. y. naujo tilto, ypatingą svarbą valstybės nacionaliniam saugumui pagrindžia tai, kad (duomenys neskelbtini), todėl toks infrastruktūros statinys turi būti įrengtas tik patikimų ir saugių projekto vykdytojų. Mažiau ribojančių priemonių pritaikymas (nustatytų Įstatymo 12 straipsnio 10 dalies 2 punkte) šiuo atveju nebūtų veiksmingas, nes jų taikymas lemtų Sandorio sudarymą, o tai lemtų ir Sandorio šalies, turinčios grėsmę nacionaliniam saugumui keliančių ryšių dalyvavimą įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektą.

50. Komisija 2021 m. gruodžio 20 d. raštu Nr. S-3879 apie 2021 m. gruodžio 16 d. posėdyje priimtą sprendimą informavo pareiškėją, pažymėdama, kad Išvada nėra galutinis sprendimas dėl sandorio neatitikties, o galutinį teisiškai ir faktiškai pagrįstą sprendimą dėl sandorių atitikties nacionalinio saugumo interesams per 15 darbo dienų nuo Išvados gavimo turi priimti Vyriausybė. Taip pat pareiškėjas informuotas, kad Išvada tą pačią dieną yra pateikta Vyriausybei.

51. Pareiškėjas 2021 m. gruodžio 20 d. raštu kreipėsi į Komisiją ir Vyriausybę, pateikdamas duomenis apie (duomenys neskelbtini). 2021 m. gruodžio 27 d. raštu pareiškėjas prašė sudaryti galimybę pristatyti pateiktus duomenis ir informaciją, o 2022 m. sausio 3 d. raštu kreipėsi į Vyriausybę prašydamas ypatingai atidžiai ir visapusiškai įvertinti priimamą sprendimą bei galimas jo alternatyvas.

52. Teismas nustatė, kad Vyriausybė, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 2 dalimi, 12 straipsnio 17 dalimi ir 13 straipsnio 4 dalies 1 punkto b papunkčiu ir 6 dalimi, atsižvelgdama į tai, kad AB „LTG Infra“ ketinamas sudaryti Sandoris su (duomenys neskelbtini) reikšmingas nacionaliniam saugumui dėl atitikties Įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 1 punkto b papunktyje nurodytam kriterijui, taip pat atsižvelgdama į tai, kad Komisijos Išvadoje yra nurodytos Bendrovės neatitikties nacionalinio saugumo interesams aplinkybės dėl grėsmę nacionaliniam saugumui keliančių (duomenys neskelbtini), įvertinus tai, kad mažiau ribojančių priemonių pritaikymas nebūtų veiksmingas, nes šios priemonės vis tiek lemtų Bendrovės, turinčios grėsmę nacionaliniam saugumui keliančių (duomenys neskelbtini), dalyvavimą įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektą, nutarė: 1) pripažinti, kad LTG Infra ketinamas sudaryti „Rail Baltica“ geležinkelio linijos įrengimo Kaunas – Panevėžys – Lietuvos ir Latvijos valstybių siena naujo tilto per Neries upę rangos (statybos) darbų pirkimo sandoris su Bendrove neatitinka nacionalinio saugumo interesų; 2) pavesti LTG Infra, gavus informaciją pagal Įstatymo 12 straipsnio 17 dalį, informuoti Bendrovę – pateikti jai Vyriausybės sprendimą ir Komisijos išvadą.

53. Teismas, aptaręs aktualias Įstatymo nuostatas, nurodė, kad sandorių patikra Komisijoje buvo pradėta pagal LG kreipimąsi. Skunde nurodoma, jog priimant Išvadą ir Nutarimą buvo pažeista Sandorio patikros procedūra.

54. Teismas nustatė, kad pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį ir 2 priedo 12 punktą LG, o pagal 13 punktą LTG Infra priskirtos prie antros kategorijos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių. Pagal LG pateiktus duomenis Sandorio vertė – (duomenys neskelbtini) Eur be PVM, o tai sudaro daugiau kaip 10 proc. praėjusių finansinių metų (2020 m.) LTG Infra pajamų, todėl pagal Įstatymo 13 straipsnio 1 dalį įmonėms atsiranda pareiga kreiptis, o Komisijai pagrindas įvertinti ketinamo sudaryti sandorio atitiktį nacionalinio saugumo interesams. Tokią pareigą lemia ir Įstatymo 13 straipsnio 2 dalis, nustatanti, jog pirmos ir antros kategorijos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbios įmonės privalo informuoti Komisiją, kai sandorio šaliai suteikiamos 13 straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodytos teisės. Šio straipsnio 4 dalies 1 punkto b papunktis nustato atvejus, kai sandorio šaliai sandorio pagrindu yra suteikiama teisė dalyvauti įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektą ar valstybei svarbų projektą. Nagrinėjamu atveju LG paskelbtu tarptautiniu pirkimu numatoma įsigyti rangos (statybos) darbus „Rail Baltica“ geležinkelio linijos ruože Kaunas-Panevėžys- Lietuvos/Latvijos (I etapas) – naujo geležinkelio tilto per Nerį statybą. 2011 m. spalio 11 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo Nr. XI-1612 „Dėl projekto „Rail Baltica“ pripažinimo ypatingos valstybinės svarbos projektu“ 1 straipsniu „Rail Baltica“ projektas yra pripažintas ypatingos valstybinės svarbos projektu. Kadangi pirkimo laimėtojui atliekant statybos darbus bus suteikiama teisė dalyvauti įgyvendinant valstybinės svarbos projektą, šiuo pagrindu Komisija taip pat privalėjo įvertinti ketinamo sudaryti sandorio atitiktį nacionalinio saugumo interesams.

55. Teismas pažymėjo, kad dėl pareiškėjo informavimo apie patikros procedūros inicijavimą ir vykdymą, Įstatymo 13 straipsnio 3 dalis nustato, jog Komisija, gavusi šio straipsnio 1, 2 ar 7 dalyje nurodytą pranešimą, ne vėliau kaip per 10 darbo dienų jį apsvarsto ir informuoja nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbią įmonę, ypatingos svarbos informacinės infrastruktūros valdytoją arba atitinkamai šio įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje nurodytą subjektą, ar ketina pradėti sandorio patikrą. Jeigu Komisija nustato, kad šioje dalyje nurodytam sprendimui priimti reikia gauti ar išnagrinėti papildomą informaciją iš nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbios įmonės, valstybės ar savivaldybių institucijų ar kitų asmenų, ji ne vėliau kaip kitą darbo dieną kreipiasi į šiuos subjektus dėl papildomos informacijos gavimo ir nurodo, kad asmuo per 10 darbo dienų nuo tokio pranešimo gavimo dienos turi pateikti Komisijos prašomą informaciją. Komisija, gavusi šioje dalyje nurodytą informaciją, ne vėliau kaip per 8 darbo dienas turi nuspręsti, ar ketina pradėti sandorio patikrą. Jeigu Komisija patikros nepradeda, laikoma, kad sandoris, dėl kurio buvo kreiptasi, gali būti sudaromas.

56. Teismas vertino, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog Komisija laikėsi nustatytos procedūros, t. y. į Komisiją kreipėsi AB „Lietuvos geležinkeliai“, todėl Komisija pareigą informuoti turėjo ne pareiškėją, bet AB „Lietuvos geležinkeliai“. Įstatymo 13 straipsnio 3 dalis nurodo, kad apie pradėtą sandorio vertinimą informuojamas pareiškėjas (nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbi įmonė), kadangi AB „Lietuvos geležinkeliai“ buvo informuoti, darytina išvada, jog Komisija laikėsi nustatytų teisės aktų reikalavimų.

57. Teismas pažymėjo, kad pirkimo dokumentų bendrųjų sąlygų 12.6 punkte buvo nustatyta, jog prieš sudarant sutartį LTG Infra inicijuoja procedūrą, nustatančią, ar numatoma sudaryti sutartis atitinka nacionalinio saugumo interesus ir, ar tokia sutartis gali būti sudaroma ir vykdoma, jeigu numatoma sudaryti sutartis neatitinka nacionalinio saugumo interesų, ji negali būti sudaryta tol, kol nebus pašalintos nacionalinio saugumo interesams grėsmę keliančios priežastys, jeigu tokios priežastys gali būti pašalintos. Sprendimą, ar ketinama sudaryti sutartis atitinka nacionalinio saugumo interesus, priima Vyriausybė. Teismas vertino, kad jau paskelbus pirkimus pareiškėjui buvo žinoma apie sandorio patikrą, LG turėjo pareigą kreiptis dėl sandorio patikros, o Komisija turėjo teisinį pagrindą pradėti sandorio patikros procedūrą. 2021 m. lapkričio 18 d. posėdyje Komisija nutarė pradėti Sandorio atitikties nacionalinio saugumo interesams patikros procedūrą.

58. Teismas nurodė, kad pagal Įstatymo 12 straipsnio 5 dalį, Komisijai išvadą dėl šio straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodyto vertinimo teikia Komisijos nurodytos institucijos, taip pat institucija, atsakinga už konkrečios nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbios įmonės, kurios ketinamas sudaryti ar sudarytas sandoris yra vertinamas fizinės ir veiklos apsaugos reikalavimų, nurodytų Įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje, parengimą (nagrinėjamu atveju Susisiekimo ministerija). Sandorio patikra buvo atliekama Komisijos 2021 m. gruodžio 16 d. posėdyje. Pagal Aprašo 38 ir 41 punkto nuostatas Komisijos nariai turi turėti leidimą dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija, o Komisijos posėdžiai, įvertinus svarstomos informacijos jautrumą, yra uždari. Taigi kitų asmenų dalyvavimas Komisijos posėdžiuose yra lemtas objektyvių aplinkybių, tačiau Įstatymu ir Aprašu reglamentuota patikros procedūra užtikrina vertinamų sandorių šalių teises ginčyti jų atžvilgiu priimtus sprendimus.

59. Teismas sprendė, kad pareiškėjas pagrįstai nurodo, jog Komisijos narys A. M. pavaduoja Komisijos pirmininką R. K., jam negalint eiti pareigų, tačiau be Komisijos narių, pagal Aprašo 37.4 punktą posėdžiuose gali dalyvauti ir kiti asmenys, todėl A. M. dalyvaujant posėdyje kaip kitam asmeniui, t. y. ne kaip Komisijos nariui, argumentas, jog Išvada buvo priimta neteisėtos sudėties Komisijos, atmestinas.

60. Teismas nurodė, kad pagal Įstatymo 12 straipsnio 16 dalį, išvadą Komisija ne vėliau kaip per 2 darbo dienas po jos priėmimo pateikia Vyriausybei. Teikiant šioje dalyje nurodytą išvadą, kartu pridedamos šio straipsnio 7 dalyje nurodytų institucijų išvados (jeigu institucijos jas pateikė), pareiškėjo, investuotojo ar patikrą inicijavusio subjekto kreipimasis, kiti Komisijos darbo tvarkos apraše nurodyti dokumentai ir informacija. Apie išvados, kad investuotojas neatitinka nacionalinio saugumo interesų, pateikimą Vyriausybei pranešama pareiškėjui, investuotojui ir patikrą inicijavusiam subjektui. Nagrinėjamu atveju Komisija Išvadą su pridedamais dokumentais pateikė Vyriausybei ir susisiekimo ministrui, taip pat apie tai pranešė Sandorio patikrą inicijavusiai LG ir pareiškėjui.

61. Teismas pažymėjo, kad galutinį sprendimą dėl Sandorio patikros priėmė Vyriausybė (Įstatymo 12 str. 17 d.), jį įformindama 2022 m. sausio 5 d. nutarimu Nr. 22-K-2. (duomenys neskelbtini).

62. Teismas pažymėjo, kad ginčijama Išvada ir Nutarimas priimti nustačius pareiškėjo neatitiktį Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punkto kriterijui ir tai, jog ketinamas sudaryti sandoris suteiktų galimybę pareiškėjui dalyvauti įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektą (Įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 1 punkto b) papunktis).

63. Teismas, aptaręs Įstatymo reguliavimą, pažymėjo, kad investuotojo atitikties nacionalinio saugumo interesams patikrą atlieka Komisija, kuri, įvertinusi investuotojo atitiktį Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1–5, 9 ir 10 punktuose nustatytiems kriterijams ir 12 straipsnio 7 dalyje nurodytų institucijų pateiktas išvadas ir Ryšių palaikymo punkto pateiktą informaciją, priima Išvadą, kurioje gali konstatuoti, kad investuotojas: 1) atitinka nacionalinio saugumo interesus; 2) kelia riziką nacionalinio saugumo interesams (tokiu atveju nustatomos rekomendacijos, kurių laikantis jo ketinami sudaryti sandoriai ar ketinamai vykdyti veiksmai nekeltų rizikos nacionaliniam saugumui); 3) investuotojas neatitinka nacionalinio saugumo interesų. Komisijai nusprendus, kad investuotojas neatitinka nacionalinio saugumo interesų, galutinį sprendimą dėl investuotojo atitikties nacionalinio saugumo interesams priima Vyriausybė (Įstatymo 12 str. 16 ir 17 d.).

64. Teismas nurodė, kad vertindama pagal būsimą Sandorį sandorio šaliai suteikiamas teises, Komisija nustatė, jog Sandoriu pareiškėjui bus suteikta teisė dalyvauti įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektą ar valstybei svarbų projektą, t. y. tenkinama Įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 1 punkto b papunktyje nustatyta sąlyga. 2011 m. spalio 11 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu Nr. XI-1612 „Dėl projekto „Rail Baltica“ pripažinimo ypatingos valstybinės svarbos projektu“ „Rail Baltica“ projektas yra pripažintas ypatingos valstybinės svarbos projektu. Minėtas Seimo nutarimas priimtas pabrėžiant tai, jog projektas „Rail Baltica“ yra transeuropinio transporto tinklo Europoje prioritetinis projektas, kaip nurodyta 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendime Nr. 884/2004/EB, iš dalies keičiančiame Sprendimą 1692/96/EB, pateiksiantį Bendrijos gaires dėl transeuropinio transporto tinklo plėtros (OL 2004 m. specialusis leidimas, 7 skyrius, 8 tomas, p. 254).

65. Teismas nurodė, kad Komisija, vertindama projekto „Rail Baltica“ ypatingą svarbą, atsižvelgusi į (duomenys neskelbtini), Išvadoje akcentavo, jog pripažįstama šio projekto svarba ne tik Lietuvos Respublikai, bet ir Europos Sąjungai. Remiantis 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu Nr. 884/2004/EB – „Rail Baltica“ projektas yra (duomenys neskelbtini).

66. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus, kad jam, kaip ir visiems konkurso dalyviams buvo pateiktas techninis projektas, o statybos darbų rangovui nebus teikiama jokia įslaptinta ar kitą konfidencialią reikšmę turinti informacija, pažymėjo, kad statinio techninio projekto sprendiniai detalizuojami darbo projekte. Teismas, atsižvelgęs Statybų techninio reglamento STR 1.04.04:2017 „Statinio projektavimas, projekto ekspertizė“, nesutiko su pareiškėjo argumentais, jog techninis projektas yra galutinis dokumentas, nes galutiniai techninio projekto sprendiniai bus detalizuoti darbo projekte ir žinomi tik rangovui.

67. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas ir kelia abejones dėl projekto svarbos, vien „Rail Baltica“ projekto pripažinimo ypatingos valstybinės svarbos projektu pakanka tam, kad būtų tenkinamas Įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 1 punkto b papunktyje nurodytas kriterijus. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgdama į tai, kad projektas yra transeuropinio transporto tinklo Europoje prioritetinis projektas, į jo svarbą Baltijos šalių regionui, Komisija pagrįstai nurodė, kad toks infrastruktūros statinys turi būti įrengtas tik patikimų ir saugių projekto vykdytojų.

68. Teismas sprendė, kad Sandoris atitiko kriterijų, nustatytą Įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 1 punkto b papunktyje, nes Sandorio šaliai bus suteikta teisė dalyvauti įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektą ar valstybei svarbų projektą. Pareiškėjos argumentai, kad konkurso dalyviams buvo prieinami brėžiniai, reikalavimai darbams ir medžiagoms, rangovui nebus teikiama jokia įslaptinta ar konfidenciali informacija, nekeičia Komisijos nustatytos aplinkybės dėl Sandorio šalies dalyvavimo ypatingos valstybinės svarbos projekte, nes rangos darbų atlikimas suteikia tiesioginę prieigą prie nacionaliniam saugumui užtikrinti strateginę reikšmę turinčios infrastruktūros. Nustačius Įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 1 punkto b papunktyje sąlygą, pagrįstai buvo atliekama ir tolimesnė Sandorio patikros procedūra.

69. Teismas nurodė, kad atlikdama sandorio šalies (pareiškėjo) patikrą, Komisija nustatė, jog pareiškėjas neatitinka nacionalinio saugumo interesų, nes nustatytas Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas kriterijus, kai (duomenys neskelbtini). Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad (duomenys neskelbtini).

70. Teismas pažymėjo, kad Komisijai ir Vyriausybei teiktame 2020 m. gruodžio 20 d. rašte pareiškėjas taip pat nurodė, jog (duomenys neskelbtini).

71. Teismas nurodė, kad įvertinusi institucijų pateiktą informaciją apie pareiškėjo (duomenys neskelbtini) Komisija Išvadoje konstatavo, kad (duomenys neskelbtini). Komisija pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini).

72. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad vertindama Sandorį Komisija turėjo vertinti tik pareiškėjo ryšius, o ne jo juridinių asmenų ryšius, taip pat, kad (duomenys neskelbtini) nedaro jokios realios įtakos pareiškėjo veiklai ir negali būti laikomos kontroliuojančiu asmeniu. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 dalį investuotojas yra Lietuvos Respublikos ar užsienio investuotojas arba trečiosios valstybės investuotojas, kuris, be kita ko, siekia vykdyti ar vykdo veiklą nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbiame ūkio sektoriuje.

Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje Lietuvos Respublikos ar užsienio investuotojas apibrėžiamas kaip Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės, Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijai, Europos laisvosios prekybos asociacijai ir (arba) Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai priklausančios valstybės pilietis arba šiose valstybėse įsteigtas juridinis asmuo ar kita organizacija, išskyrus atvejus, kai 1/4 ar daugiau balsavimo teisių tokio juridinio asmens ar kitos organizacijos dalyvių susirinkime priklauso trečiajai valstybei, jos kontroliuojamiems juridiniams asmenims arba piliečiams.

Pagal Įstatymo 10 straipsnio 1 dalį investuotojais gali būti fiziniai asmenys, privatūs ir viešieji juridiniai asmenys, kitos organizacijos, kurie nekelia grėsmės nacionalinio saugumo interesams, o pagal šio straipsnio 7 dalį, kai investuotojas yra juridinis asmuo ar kita organizacija, laikoma, kad jis atitinka nacionalinio saugumo interesus, jeigu juos atitinka jis pats ir jį kontroliuojantys asmenys. Taigi, kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, vertinant investuotojo atitiktį nacionaliniam saugumui yra vertinamas tiek pats juridinis asmuo, tiek ir jį kontroliuojantys asmenys.

Todėl investuotojas gali būti laikomas neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų, jeigu jis pats arba jį kontroliuojantys asmenys įvertinami kaip atitinkantys bent vieną iš Įstatymo 11 straipsnio 1–10 punktuose nustatytų kriterijų. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje pateiktą investuotojo apibrėžimą, nustatytas ne daugiau kaip ¼ balsavimo teisių juridinio asmens ar kitos organizacijos dalyvių susirinkime priklausymas trečiajai valstybei, jos kontroliuojamiems juridiniams asmenims arba piliečiams. Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, kad (duomenys neskelbtini).

Todėl, įvertinusi (duomenys neskelbtini), Komisija pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas atitinka Įstatymo 11 straipsnio 2 punkte nurodytam kriterijui (jeigu jis kreipimosi į Komisiją metu turi ar praeityje turėjo didinančių riziką ar keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis).

73. Teismas laikė nepagrįstais pareiškėjo argumentus, jog įmonės vidaus dokumentai, įstatai ir jų nuostatos galėtų keisti vertinimą dėl rizikų nacionaliniam saugumui, kadangi, nors įstatuose tam tikrais klausimais reikia kvalifikuotos daugumos, tačiau įstatai ir vidaus dokumentai gali būti nesudėtingai pakeičiami paties akcininko. Be to didžiausią akcijų dalį turintis asmuo iš esmės turi ir didžiausią įtaką įmonės vidaus gyvenime, svarbių sprendimų priėmime arba priimamų sprendimų atmetime, įskaitant sprendimus dėl įmonės naudos paskirstymo tarp akcininkų.

74. Teismas nustatė, kad Išvadoje pateikti argumentai, kodėl mažiau ribojančių priemonių pritaikymas būtų neveiksmingas – jų taikymas lemtų Sandorio sudarymą, o tai lemtų ir sandorio šalies, turinčios grėsmę nacionaliniam saugumui keliančių ryšių dalyvavimą įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektą. Kaip matyti iš (duomenys neskelbtini), šiuo metu atsakovas taikaus ginčo sprendimo galimybių nemato. Šios aplinkybės neleidžia tvirtinti, kad mažiau ribojančių priemonių taikymas nebuvo įvertintas. Priešingai – Komisijos ir Vyriausybės teigimu, minėtos priemonės lemtų Sandorio sudarymą. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad priimant Išvadą ir Nutarimą padarytas proporcingumo principo pažeidimas. Tiek Išvadoje, tiek ir Nutarime buvo nurodytos priežastys, dėl kurių pareiškėjo atžvilgiu negalėjo būti taikomos mažiau jo teises varžančios priemonės Tokių priemonių Komisija nenustatė, o ir pats pareiškėjas jų nekonkretizuoja.

75. Teismas, aptaręs VAĮ keliamus reikalavimus individualiam administraciniam aktui, Išvados turinio reikalavimus, nustatytus Apraše, pažymėjo, kad iš Išvados turinio matyti joje nurodytas teisinis pagrindas (Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 2 dalis, 13 straipsnio 4 dalies 1 punkto b papunktis ir 13 straipsnio 6 dalis) ir faktinės aplinkybės, kurios lėmė tokios Išvados priėmimą. Nutarime nurodytas faktinis pagrindas – projekto „Rail Baltica“ pripažinimas ypatingos valstybinės svarbos projektu, taip pat Komisijos Išvadoje nurodytos sandorio šalies neatitikties nacionalinio saugumo interesams aplinkybės dėl (duomenys neskelbtini). Taip pat nurodytas ir teisinis pagrindas – nurodyta, jog Nutarimas priimtas Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 12 straipsnio 17 dalies ir 13 straipsnio 4 dalies 1 punkto b papunkčio ir 6 dalies pagrindu, taip pat Nutarimas priimtas įvertinus, kad mažiau ribojančių priemonių pritaikymas nebūtų veiksmingas, nes šios (duomenys neskelbtini). Teismas konstatavo, kad Nutarimas buvo priimtas atlikus tyrimą bei vadovaujantis Išvada. Tai, jog pačiame Nutarime nėra nurodyti visi atlikto tyrimo duomenys, savaime nereiškia, kad Nutarimas yra nepagrįstas ir nemotyvuotas. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tuo atveju, kai viešojo administravimo subjekto sprendimas yra priimtas kito dokumento pagrindu, sprendime gali būti nenurodomi jo motyvai. Tokiu atveju sprendimo motyvuojamoji dalis yra dokumentas, įvardytas sprendime, kuris turi būti pateikiamas kartu su priimtu sprendimu kaip sprendimo sudėtinė dalis. Teismas sprendė, kad Komisija dėl Sandorio priėmė motyvuotą Išvadą, grįsdama ją (duomenys neskelbtini) ir atsižvelgdama į Įstatymo nuostatas, todėl Išvada ir Nutarimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

76. Teismas pažymėjo, kad vien ta aplinkybė, jog pareiškėjo teikti raštai nėra paminėti Nutarime, neleidžia spręsti, jog pareiškėjo pateikta informacija nebuvo vertinta priimant Nutarimą. Iš (duomenys neskelbtini) matyti, jog iš pareiškėjo ir jos atstovų gauta informacija, kuri buvo pristatyta (duomenys neskelbtini) buvo vertinta ir išnagrinėta. Taigi Nutarimas buvo priimtas įvertinus ir pareiškėjo pateiktą informaciją, todėl šie pareiškėjo teiginiai nepagrįsti.

77. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad Išvada ir Nutarimas neatitinka Paslaugų įstatymo 9 straipsnio 3 ir 5 dalyse, 10 straipsnio 2 dalyje, 27 straipsnio 2, 3 dalyse ir Paslaugų direktyvos 16, 18, 35 straipsniuose nustatytų reikalavimų, taip pat riboja laisvą paslaugų judėjimą (SESV 56 straipsnis), pažymėjo, kad direktyva nėra tiesiogiai taikoma, o pirmiausia yra perkeliama į nacionalinę teisę. Šiuo atveju į nacionalinę teisę ji buvo perkelta priimant Paslaugų įstatymą. Be to, Paslaugų direktyvos preambulės 57 punkte nurodyta, kad ji netaikoma taisyklėms dėl viešųjų pirkimų, o 78 punkte nustatyta, jog jokios šios direktyvos nuostatos neturėtų trukdyti nustatyti specialius reikalavimus, būtinus dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo arba visuomenės sveikatos ir aplinkos apsaugos priežasčių. Šie specialūs reikalavimai yra nustatyti Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme, kurio 1 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių atskiras juridinių asmenų teisines formas ir veiklą reglamentuojantys įstatymai, taip pat kiti įstatymai taikomi tiek, kiek jie neprieštarauja šiam įstatymui. Taigi pareiškėjo skunde nurodomos Paslaugų direktyvos ir Paslaugų įstatymo nuostatos nagrinėjamu atveju netaikytinos, todėl jų aiškinimas nėra aktualus.

78. Teismas dėl pareiškėjo argumentų dėl laisvo paslaugų judėjimo ribojimo pažymėjo, kad Europos Sąjungos teisė nedraudžia riboti ūkio subjektų veiklos ar nuosavybės dėl nacionalinio saugumo interesų. SESV 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog Sąjunga gerbia valstybių narių lygybę prieš Sutartis bei nacionalinį jų savitumą, neatsiejamą nuo pagrindinių politinių bei konstitucinių jų struktūrų, įskaitant regioninę ir vietos savivaldą. Ji gerbia esmines valstybines jų funkcijas, įskaitant valstybės teritorinio vientisumo, viešosios tvarkos bei nacionalinio saugumo užtikrinimą. Kiekviena valstybė narė išimtinai išlieka atsakinga visų pirma už savo nacionalinį saugumą.

79. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje (pvz., ESTT sprendimas Europos Komisija prieš Graikijos Respubliką (C-244/11, ECLI:EU:C:2012:694); sprendimas Association Eglise de scientologie de Paris ir Scientology International Reserves Trust prieš Premier ministre (C-54/99, ECLI:EU:C:2000:124) pripažįstama, kad apskritai valstybės narės gali laisvai nustatyti viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo reikalavimus, atsižvelgdamos į jų nacionalinius poreikius, jeigu tai yra proporcinga. Pagal Įstatymo 5 priedą (2020 m. birželio 30 d. redakcija) Įstatymu inter alia įgyvendinamas 2019 m. kovo 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 2019/452 (toliau – ir Reglamentas), kuriuo nustatoma tiesioginių užsienio investicijų į Sąjungą tikrinimo sistema. Reglamento preambulės 7 konstatuojamoje dalyje nurodyta, jog šis reglamentas nekeičia galiojančio atitikties nacionalinio saugumo interesams investuotojų patikros reglamentavimo, tik nustato bendruosius principus ir minimalius reikalavimus, kurie taikomi Europos Sąjungos valstybėse narėse galiojančiam investuotojų patikros reguliavimui. Taigi tiesiogiai taikomu Reglamentu nėra daromas poveikis išimtinei kiekvienos Europos Sąjungos valstybės narės atsakomybei už savo nacionalinį saugumą, kaip numatyta Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 2 dalyje, ir kiekvienos valstybės narės teisei ginti savo saugumo interesus pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 346 straipsnį.

80. Teismas konstatavo, kad dėl pareiškėjo iškeltų Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimų nėra poreikio kreiptis į ESTT, kad šis pateiktų išaiškinimą. Paslaugų direktyvos nuostatos nėra aktualios šioje byloje, o kitais klausimais nacionaliniuose teisės aktuose ginčo santykiai reglamentuojami pakankamai aiškiai. Teismo vertinimu, nacionalinė Įstatymo nuostatų aiškinimo praktika, inter alia, pagrįsta Europos Sąjungos teise ir jos aiškinimu, yra pakankamai aiški ir nuosekliai taikoma, jog šalių ginčą būtų galima išnagrinėti be papildomo specialios institucijos sprendimo.

81. Teismas pažymėjo, kad administracinių teismų praktikoje, nagrinėjant skundus dėl Vyriausybės ir (ar) Komisijos Įstatymo pagrindu priimtų aktų teisėtumo ir suderinamumo su Europos Sąjungos teise, yra laikomasi pozicijos, kad laisvas prekių, paslaugų ir kapitalo judėjimas Europos Sąjungoje nėra absoliutus, jis gali būti ribojamas nacionalinio saugumo motyvais, be kita ko, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 36 straipsnio pagrindu. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 30 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-400-816/2019, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-5024-662/2019 buvo paliktas nepakeistas, nurodyta, kad pareiškėjų argumentai, susiję su kapitalo judėjimo, įsisteigimo laisvėmis nepagrįsti ir teismas pritaria iš esmės išsamiai atsakovo ir trečiųjų asmenų atsiliepimuose išdėstytiems argumentams apie Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio taikymą, aiškinimą, numatytą laisvių ribojimą ir netgi ES lygmeniu pirminėje teisėje numatytu kiekvienos valstybės narės teise ir netgi diskrecija nacionaliniuose teisės aktuose nustatyti proporcingus apribojimus, jeigu tai būtina viešosios tvarkos ir nacionalinio saugumo užtikrinimo interesais (žr. SESV 4 straipsnį), nes SESV įtvirtintos laisvo kapitalo ir paslaugų teikimo laisvės (kaip ir bet kuri laisvė) nėra absoliučios: SESV nustato, kad šios laisvės gali būti ribojamos, atsižvelgus į valstybės narės nacionalinio saugumo interesus (žr. SESV 36, 52 ir 65 straipsnius).

82. Teismas, įvertinęs pareiškėjo 2022 m. kovo 10 d. pateiktame prašyme nurodytų klausimų formuluotes, sprendė, kad keliami klausimai susiję su nacionalinių teisės normų taikymu, o ne ES teisės normų aiškinimu. ESTT neturi kompetencijos priimti prejudicinio sprendimo dėl nacionalinės teisės normų suderinamumo su ES teise.

83. Teismas aptarė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2556-492/2020 pateiktus išaiškinimus į šios kategorijos ginčų nagrinėjimo administraciniuose teismuose reikšmingus procesinius aspektus, kurie, be kita ko, aptarti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. sausio 11 d. sprendime Nr. KT2-S2/2019 ir 2019 m. balandžio 2 d. sprendime Nr. KT11-S8/2019. Teismas pažymėjo, kad tais atvejais, kai bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui), įvertinusiam byloje esančius įrodymus bei kitą bylos medžiagą ir nustačiusiam reikšmingas aplinkybes, nekyla abejonių dėl valstybės valdžios priimto akto, jis turi konstitucinius įgaliojimus išnagrinėti bylą iš esmės.

84. Teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti Išvadą neteisėta ar nepagrįsta, kadangi ji atitinka VAĮ 10 straipsnį, taip pat nėra pagrindo jos naikinti ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Teismui nekilo abejonių dėl ginčijamo Nutarimo teisinio pagrindo, t. y. kad jis paremtas aukštesnės galios teisės akto – Įstatymo nuostatomis, pagal kurias Vyriausybė turi teisę vertinti potencialią sandorių grėsmę nacionaliniam saugumui remdamasi nustatytais investuotojo atitikties nacionalinio saugumo interesams vertinimo kriterijais, taip pat, kad Nutarimas priimtas laikantis nustatytų procedūrų, remiantis įstatymų normomis ir nustačius jų taikymui reikšmingas faktines aplinkybes. Tiek Išvada, tiek Nutarimas priimti įstatymuose nustatytais terminais ir laikantis nustatytų procedūrų. Ginčijamuose aktuose nurodytas jų priėmimo teisinis pagrindas, nurodytos konkrečios įstatymo nuostatos, iš Nutarimo ir jo sudedamosios dalies Išvados turinio aiškiai suvokiamas sprendimų faktinis bei teisinis pagrindas.

III. 85. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo patenkinti pareiškėjo skundą.

86. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, jog Komisija neturėjo pareigos pranešti Bendrovei apie numatomą pradėti Sandorio patikrą ir nurodyti, kad Bendrovė pateiktų Komisijos nurodytus dokumentus ir informaciją dėl to, jog Bendrovei apie atliktiną Sandorio patikrą buvo žinoma iš Pirkimų bendrųjų sąlygų 12.6 punkto ir, kad dėl tokio Komisijos neveikimo nebuvo pažeistos Bendrovės teisės administracinės procedūros metu. Teismas nepagrįstai nusprendė, jog Komisija laikėsi nustatytos Sandorio patikros procedūros ir jos nepažeidė. Bendrovės įsitikinimu, tokia teismo pozicija neatitinka Įstatymo 12 straipsnio 5, 6 dalyse įtvirtintų taisyklių, kurios taikytinos Sandorio patikros atveju (Įstatymo 13 straipsnio 6 dalis); VAĮ 3 straipsnio 5, 9 punktuose įtvirtintų principų turinio, VAĮ 22 straipsnyje įtvirtintų asmens, dėl kurio teisių ir / ar teisėtų interesų pradėta administracinė procedūra, teisių, kurios Byloje nagrinėjamu atveju priklausė Bendrovei.

87. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą konstatuoti, jog A. M., būdamas pakaitiniu Komisijos nariu, negalėjo (neturėjo teisės) Vyriausybės 2018 m. vasario 28 d. nutarimo Nr. 186 3.1 punkto požiūriu dalyvauti Komisijos 2021 m. gruodžio 16 d. posėdyje, kuriame buvo priimta (patvirtinta) Išvada, nes tame posėdyje dalyvavo Komisijos narys R. K.. Išvada ir Nutarimas byloje buvo ginčijami kaip savarankiški aktai, savarankiškais pagrindais, o aplinkybė, kad Vyriausybė priėmė Nutarimą Išvados pagrindu, nereiškia, kad Nutarimu Išvada tokiu būdu buvo legitimizuota ir / ar, jog Nutarimu buvo patvirtintas / pripažintas Komisijos sudėties teisėtumas. Bendrovės įsitikinimu, teismo sprendime nėra išsamiai ištirtos visos reikšmingos aplinkybės, susijusios su Komisijos sudėtimi, dėl šių aplinkybių ir galimos jų įtakos Nutarimo pagrįstumui / teisėtumui.

88. Pareiškėjo vertinimu, teismo sprendime nėra nurodyta jokių motyvų, paaiškinimų dėl to, kokiu būdu ir kokiais konkrečiais Lietuvos Respublikos įstatymuose ir teisės aktuose įtvirtintais kriterijais Komisija ir Vyriausybė pagal turimus duomenis sprendė ir turi spręsti, ar (tikrinamo sandorio šalis) kelia riziką nacionalinio saugumo interesams, ar vis dėlto neatitinka nacionalinio saugumo interesų. Teismas pareiškėjo argumentų šiuo klausimu teisiškai nevertino ir nemotyvavo, kodėl juos atmetė, tuo pažeidė ABTĮ 86, 87 straipsniuose įtvirtintus reikalavimus, įpareigojančius administracinį teismą tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą. Teismas nepagrįstai nepripažino, jog Nutarime ir Išvadoje nėra motyvuotai pagrįsta, kad Bendrovė realiai neatitinka nacionalinio saugumo interesų ir dėl to su Bendrove ketinamas sudaryti Sandoris neatitinka Lietuvos nacionalinio saugumo interesų Įstatymo 13 straipsnio 6 dalies požiūriu. Bendrovės įsitikinimu, teismas turėjo pakankamą teisinį pagrindą konstatuoti, kad Išvada ir Nutarimas neatitinka Įstatymo 12 straipsnio 17 dalies, Aprašo 57 punkto ir VAĮ 10 straipsnio 1 dalies reikalavimų, tačiau to nepagrįstai nepadarė.

89. Pareiškėjas teigia, kad nepagrįsta Komisijos, Vyriausybės ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad mažiau ribojančių priemonių pritaikymas būtų neveiksmingas, nes jų taikymas lemtų Sandorio sudarymą, nes tokia pozicija prieštarauja Įstatymo 12 straipsnio 10 dalies 2 punkto nuostatoje įtvirtinto reguliavimo esmei. Bendrovės raštas dėl taikaus ginčo užbaigimo galimybių ir Vyriausybės kanceliarijos 2022 m. kovo 8 d. raštas buvo parengti iš išsiųsti jau po Išvados ir Nutarimo priėmimo. Todėl teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad galimybė taikyti mažiau ribojančias priemones buvo svarstoma Komisijos ir Vyriausybės. Komisija ir Vyriausybė iš esmės laikėsi nuomonės, kad jei bus sudaroma Sutartis, tai jokios ir bet kokios priemonės nėra tikslingos ar veiksmingos. Tačiau atitinkamų priemonių aptarimo ir parinkimo esmė ir yra tai, kad jas pritaikius, atitinkamas sandoris galėtų būti sudaromas be jokios rizikos ar grėsmės nacionaliniam saugumui. Todėl buvo padaryta nepagrįsta ir neteisėta išvada, kad mažiau ribojančių priemonių (ne)taikymas buvo tinkamai išnagrinėtas Komisijos ir (ar) Vyriausybės ir dėl jų buvo priimtas pakankamai motyvuotas sprendimas. Kadangi Išvada ir Nutarimu sankcija Bendrovei buvo paskirta visiškai nevertinant jos proporcingumo, o teismas tokios sankcijos pritaikymui pritarė, šiuo požiūriu Išvada, Nutarimas ir teismo sprendimas pažeidžia VAĮ 10 straipsnio reikalavimus bei neatitinka teismų praktikos.

90. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino Išvados ir Nutarimo atitikties Paslaugų įstatymo reikalavimams, kadangi pagal Įstatymo 1 straipsnio 5 dalį Paslaugų įstatymo nuostatos apskritai yra netaikytos nagrinėjamam ginčui. Pareiškėjas su tokia išvada nesutinka, nes Įstatymo 1 straipsnio 5 dalis niekaip ir jokia apimtimi nepaneigia Paslaugų įstatymo reikalavimų taikymo galimumo bei būtinumo, esant tokio taikymo pagrindui. Teismas nepagrįstai atsisakė taikyti Paslaugų įstatymo nuostatas, net ir nevertindamas jų turinio bei santykio su Įstatymo reikalavimais. Byloje nagrinėjamas ginčas patenka į Paslaugų įstatymo taikymo sritį, nes Bendrovė laikytina teikėju Paslaugų įstatymo 2 straipsnio 14 dalies prasme, kurios paslaugų teikimui taikomos Paslaugų įstatymo nuostatos. Sutarties su LTG Infra sudarymas dėl Tilto statybos rangos darbų atlikimo laikytinas paslauga Paslaugų įstatymo prasme ir nurodytam Sandoriui taikytinos Paslaugų įstatymo nuostatos. Be to, Paslaugų įstatymo nuostatos turi viršenybę kitų teisės aktų reikalavimų atžvilgiu. Paslaugų įstatymas nenumato, kad Įstatymas turėtų pirmenybę Paslaugų įstatymo atžvilgiu. Pagal Paslaugų įstatymo 9 straipsnio 5, 6 dalis tuo atveju, jeigu kitu nacionaliniu teisės aktu nustatomi reikalavimai, panaikinantys Paslaugų įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatytų principų taikymą, apie tokio reguliavimo nustatymą privalo būti informuota Europos Komisija, pateikiant jai tokių reikalavimų panaikinimo priežastis. Tokiu atveju, jeigu būtų Paslaugų įstatymo bei Įstatymo kolizija, Paslaugų įstatymas vertintinas kaip lex specialis (specialusis įstatymas).

91. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad Paslaugų direktyva nėra taikoma ginčo atveju. Teismas nepagrįstai atmetė Paslaugų direktyvos tiesioginį taikymą, nors, kaip nurodyta ekspertės dr. A. S. 2022 m. kovo 10 d. teisinėje išvadoje, dėl kurios pirmosios instancijos teismas nepasisakė, ginčo atveju tam yra visos būtinos sąlygos. Paslaugų direktyvos tiesioginio veikimo sąlygos yra šios: Paslaugų direktyvos įgyvendinimo laikas yra pasibaigęs; Paslaugų direktyvos 16, 18, 35 straipsniuose nustatyti reikalavimai paslaugų teikimo apribojimams yra aiškūs, tikslūs ir besąlygiški, t. y. sudarantys galimybę jais remtis tiesiogiai; subjektas, kurio atžvilgiu taikomas Paslaugų direktyvos tiesioginis veikimas, atitinka „valstybės“ sampratą.

92. Pareiškėjas nurodo, kad remiantis Paslaugų direktyvos preambulės 57 punktu, Paslaugų direktyva nėra taikoma taisyklėms dėl viešųjų pirkimų, tai paaiškinama tuo, kad viešųjų pirkimų teisinius santykius reguliuoja Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2014/24/ES dėl viešųjų pirkimų. Tačiau šiuo atveju ginčas kilęs ne dėl viešųjų pirkimų procedūrų vykdymo teisėtumo, o dėl atsakovų priimtų administracinių teisės aktų – Išvados ir Nutarimo – teisėtumo. Paslaugų direktyvos preambulės 78 punktas tiesiogiai patvirtina, kad valstybei narei taikant reikalavimus, būtinus dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos priežasčių, turi būti laikomasi direktyvos reikalavimų, inter alia 16 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Tai, kad Paslaugų direktyva yra taikoma paslaugų teikimo ribojimams, susijusiems su paslaugų saugumu, patvirtina ir kitos Paslaugų direktyvos nuostatos. Paslaugų direktyvos 18 straipsnis expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nustato sąlygas, kurių valstybė narė privalo laikytis, siekiant apriboti paslaugų teikimą dėl saugumo reikalavimų. Remiantis Paslaugų direktyvos 4 straipsnio 2 dalimi, Bendrovė laikytina teikėju Paslaugų direktyvos 4 straipsnio 2 dalies, kurios paslaugų teikimui taikomos Paslaugų direktyvos nuostatos. Teismas nepagrįstai nesivadovavo Paslaugų direktyvos nuostatomis bei nepagrįstai jų neaiškino ginčui spręsti aktualios Lietuvos Respublikos nacionalinės teisės kontekste.

93. Pareiškėjas nurodo, kad įrodinėjo, jog draudimas sudaryti Sandorį tarp pareiškėjo ir LTG Infra nėra pateisinamas dėl viešosios tvarkos ar visuomenės saugumo priežasčių, kadangi jis neatitinka būtinumo principo reikalavimo. Pareiškėjas remiasi A. S. 2022 m. kovo 10 d. teisine išvada, kad atliekant atitikties būtinybės principui vertinimą, valstybės narės institucija turi laikytis išvardytų sąlygų: 1) nors valstybės narės turi teisę, atsižvelgdamos į savo nacionalinius poreikius nustatyti viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo reikalavimus, šie pagrindai ES kontekste, ypač kai tai susiję su pagrindinių laisvių apribojimais, turi būti suprantami ir taikomi siaurai, kad jų taikymo srities negalėtų vienašališkai nustatyti kiekviena valstybė narė nekontroliuojamai ir pažeidžiant vidaus rinkos laisves; 2) viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo reikalavimais galima remtis tik tuo atveju, jei kyla reali ir pakankamai rimta grėsmė pagrindiniam visuomenės interesui; 3) valstybės narės turi pateikti tikslius įrodymus, skirtus patvirtinti leidžiančios nukrypti nuostatos egzistavimą; nepakanka bendrųjų pareiškimų apie viešosios politikos interesą. Pareiškėjo įsitikinimu, nė viena iš aukščiau nurodytų būtinybės principo taikymo sąlygų, priimant teismo sprendimą nebuvo vertinta, t. y. teismas nevertino, ar egzistuoja ir, jei egzistuoja, tai kokia, reali ir pakankamai rimta grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui.

94. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino, ar Nutarimas bei Išvada atitinka proporcingumo principą, taip, kaip jis yra aiškinamas ESTT praktikoje. Nei Komisija, nei Vyriausybė nepagrindė, kodėl draudimas sudaryti Sandorį yra vienintelė galima priemonė, nebuvo pateikta jokia pasirinktos priemonės (draudimo sudaryti Sandorį) – tinkamumo ir proporcingumo analizė, nepateikti jokie konkretūs įrodymai, pagrindžiantys pasirinktos priemonės proporcingumą ir konkrečią riziką. Taigi teismas, priimdamas Sprendimą, neįvertino tų reikalavimų pagal ES teisę, kurie būtini siekiant taikyti paslaugų laisvės ribojimą nustatančią priemonę, tokią kaip uždraudimas pareiškėjui sudaryti Sandorį, kas lėmė neteisėto teismo sprendimo priėmimą.

95. Pareiškėjo vertinimu, teismas nepagrįstai rėmėsi 2019 m. kovo 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2019/452, kadangi jis ginčo atveju yra netaikytinas. Reglamento 1 straipsnio 1 dalis nustato, kad reglamentu nustatoma valstybių narių atliekamo tiesioginių užsienio investicijų į Sąjungą tikrinimo saugumo ar viešosios tvarkos sumetimais sistema ir valstybių narių tarpusavio bei valstybių narių ir Europos Komisijos bendradarbiavimo tiesioginių užsienio investicijų, kurios gali daryti poveikį saugumui ar viešajai tvarkai, klausimais mechanizmas.

96. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesikreipė į ESTT dėl bylai aktualių ES teisės normų išaiškinimo, tuo pažeidė ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį. Teismas nesiekė bylą išspręsti teisingai, nes nesiekė išsiaiškinti, koks yra tikrasis bylos baigčiai reikšmingos ES teisės turinys. Pareiškėjas tvirtina, kad Paslaugų direktyvos nuostatos bei jų aiškinimas yra aktualus ginčo atveju bei nurodyta direktyva yra taikytina ginčo santykiui. Teismo teiginys, jog kitais klausimais nacionaliniuose teisės aktuose ginčo santykiai reglamentuojami pakankamai aiškiai, nėra pagrįstas. Pareiškėjas pažymi, kad administracinės bylos Nr. eI-400-816/2019 ir šios bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) iš esmės skiriasi, todėl teismo sprendime minėta byla nėra aktuali ginčo atveju ir minėtoje byloje pateiktais išaiškinimais nebuvo jokio pagrindo remtis. Teismo išvada, kad pareiškėjo pateikti klausimai dėl kreipimosi į ESTT susiję su nacionalinių teisės normų taikymu, o ne ES teisės normų aiškinimu, yra nepagrįsta bei nemotyvuota. Pareiškėjo 2022 m. kovo 10 d. prašymo turinys tiesiogiai patvirtina, kad pareiškėjas pateikė klausimus dėl kreipimosi į ESTT, kurie yra tiesiogiai susiję su SESV 56 straipsnio, Paslaugų direktyvos 16, 18, 35 straipsnių ir Chartijos 47 straipsnio aiškinimu bei taikymu.

97. Atsakovas Komisija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

98. Komisija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime detaliai pasisakė dėl pareiškėjo skundo argumentų ir pagrindė, kodėl juos atmetė. Teismas neperžengė jam nustatytos kompetencijos ribų: teismas analizavo, ar Komisija, o vėliau Vyriausybė laikėsi tiek materialinių, tiek procesinių teisinių reikalavimų. Skundžiamame sprendime pagrįstai konstatuota, kad šių reikalavimų buvo laikomasi. Sandorio patikros procesas buvo žinomas pareiškėjui, todėl jis galėjo bet kada paaiškinimus Komisijai pateikti ir savo iniciatyva, jei manė, kad tai reikalinga.

Komisija neprivalėjo kreiptis į pareiškėją dėl dokumentų pateikimo Sandorio patikrai, nes dokumentus šiuo atveju pagal Įstatymo 13 straipsnio 2 dalį ir Aprašo 30-32 punktus Komisijai teikia nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbios įmonės, o Komisija turi teisę, bet ne pareigą, kreiptis ir į kitą sandorio šalį, jeigu nustato, kad nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbios įmonės pateiktų dokumentų ar informacijos nepakanka (Įstatymo 13 str. 11 d.). Taigi pareiškėjas apie Sandorio patikrą žinojo, naudojosi savo teise teikti paaiškinimus, ir jie, kaip rodo bylos dokumentai, buvo gauti ir vertinti dar prieš Vyriausybei priimat galutinį sprendimą dėl Sandorio.

Pareiškėjo atstovai taip pat buvo pakviesti (duomenys neskelbtini). Komisija ir Vyriausybė nepadarė jokių procedūrinių pažeidimų vykdydamos Sandorio patikrą, todėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl patikros procedūrų yra pagrįstos. Komisijos sprendimas priimtas teisėtos sudėties Komisijos. Teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad A. M. dalyvavo posėdyje kaip kitas asmuo, t. y. ne kaip Komisijos narys. Teismo sprendime pagristai konstatuota, kad tiek Komisijos, tiek Vyriausybės sprendimai yra teisiškai ir faktiškai pagrįsti, atitinka tokiems sprendimams taikomus teisės aktų reikalavimus.

Nei Išvada, nei Nutarimas nepažeidžia proporcingumo ar ūkinės veiklos laisvės principų, priešingai, šie principai būtų pažeidžiami, jei valstybė nesiimtų jokių priemonių ir neužkirstų kelio nacionalinio saugumo ar kitų gyvybiškai svarbių valstybės interesų pažeidimui. Nutarimas ir Išvada nepažeidžia jokių Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų. Įstatymu įtvirtinta investuotojų patikra nacionalinio saugumo interesais ir kriterijai, kurių pagrindu gali būti nustatoma grėsmė šiems interesams, yra pagrįsti Europos Sąjungos teise ir nepažeidžia fundamentalių Europos Sąjungos laisvių ir teisių.

99. Atsakovas Vyriausybė, atstovaujama Susisiekimo ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

100. Susisiekimo ministerija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad tiek Komisija, tiek Vyriausybė, atlikdamos Sandorio atitikties nacionalinio saugumo interesams vertinimą, laikėsi procedūrinių reikalavimų, pagrindė Išvadą ir Nutarimą iš valstybės institucijų gauta informacija, atskleidė visas esmines priežastis ir motyvus, kodėl Vyriausybė priėmė sprendimą pripažinti sandorį neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų. Vien tas faktas, kad Išvados ar Nutarimo turinys pareiškėjui nėra priimtinas, nesudaro prielaidų jų panaikinti, o ABTĮ 3 straipsnio 2 dalis tai tiesiogiai draudžia.

Pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstomi teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingas išvadas dėl Sandorio atitikties nacionalinio saugumo interesams patikros procedūros, nepagrįsti. Komisijos išvadoje ir Vyriausybės nutarime pagrįstai konstatuota, kad ketinamas sudaryti sandoris neatitinka nacionalinio saugumo interesų. Tyrimo metu surinkta informacija atskleidė, jog egzistuoja Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 13 straipsnio 4 dalies 1 punkto b papunktyje nustatyti kriterijai, leidžiantys pripažinti Sandorį neatitinkančiu nacionalinio saugumo reikalavimų.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo argumentai dėl įmonės vidaus dokumentų ir įstatų, kurie, anot pareiškėjo, turėjo keisti Komisijos ir Vyriausybės vertinimą dėl rizikų nacionaliniam saugumui, yra nepagrįsti. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, įstatai ir vidaus dokumentai gali būti nesudėtingai pakeičiami paties akcininko, o didžiausią įtaką įmonės vidaus gyvenimui ir svarbių sprendimų priėmimui turi didžiausią akcijų dalį turintis asmuo, kuris taip pat priima sprendimus dėl įmonės naudos paskirstymo tarp akcininkų.

Tilto statybos metu Sandorio šaliai taptų prieinami visi tilto parametrai, tarp jų ir (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į projekto svarbą bei reikšmę Lietuvos Respublikai ir visam Baltijos šalių regionui, toks infrastruktūros statinys turi būti įrengtas tik patikimų ir saugių projekto vykdytojų. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagristai konstatavo, kad tiek Komisijos, tiek Vyriausybės sprendimai yra teisiškai ir faktiškai pagrįsti, atitinka tokiems sprendimams taikomus teisės aktų reikalavimus. Surinkus duomenis iš atsakingų institucijų, Išvadoje ir Nutarime nustačius aplinkybes, kurios vienareikšmiškai patvirtina faktines aplinkybes dėl pareiškėjo neatitikties nacionalinio saugumo interesams, nėra jokio pagrindo teigti, kad buvo pažeistas proporcingumo principas.

Išvada ir Nutarimas neprieštarauja Paslaugų įstatymui, Paslaugų direktyvai ir neriboja laisvo paslaugų judėjimo (SESV 56 straipsnis). Sutartis su pareiškėju nesudaryta ne Paslaugų įstatymo, o Nacionalinio saugumo įstatymo pagrindu, kuris skirtas reglamentuoti nacionalinio saugumo klausimus. Europos Sąjungos valstybės narės turi teisę spręsti dėl priemonių, kurios yra būtinos siekiant užtikrinti kiekvienos valstybės nacionalinio saugumo interesus. Priešingu atveju būtų pažeistas valstybės nacionalinis savitumas ir neproporcingai ribojamos esminės valstybių funkcijos, įskaitant nacionalinio saugumo užtikrinimą.

Nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas bei konstituciškai svarbus tikslas, į kurį būtina atsižvelgti reguliuojant ūkinę veiklą valstybėje. Įstatymų leidėjas Įstatymu siekė sureguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų konstituciškai svarbiam tikslui – užtikrinti valstybės ir visuomenės saugumą. Įstatymų leidėjas turėjo pareigą, siekdamas bendros tautos gerovės, nustatyti specialų teisinį reguliavimą valstybės ir visuomenės saugumui svarbiems ūkio sektoriams (ūkinės veiklos subjektams ar objektams), inter alia specialius reikalavimus (sąlygas) ūkinei veiklai siekiant išvengti grėsmės valstybės ar visuomenės saugumui.

Nustatant tokį teisinį reguliavimą gali būti numatyta asmenų, siekiančių vykdyti ūkinę veiklą valstybės ir visuomenės saugumui svarbiuose ūkio sektoriuose, patikra pagal rizikos valstybės ir visuomenės saugumui vertinimo kriterijus (ribojimai), inter alia tokius, kurie leistų iš anksto užkirsti kelią grėsmėms valstybės ar visuomenės saugumui tam tikrame ūkio sektoriuje. Todėl nėra pagrindo teigti, jog Išvada ir Nutarimas pažeidė proporcingumo principus, apribojo paslaugų laisvę ar neatitiko Europos Sąjungos teisės aktų.

101. Trečiasis suinteresuotas asmuo STT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

102. STT vertinimu, pareiškėjas nurodo tuos pačius argumentus ir aplinkybes, kuriuos pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino. Vien nesutikimas su pirmos instancijos teismo išvadomis ir motyvais nesudaro pagrindo teigti, jog pirmos instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas. Vien tai, jog teismas nepasisakė dėl kiekvieno iš pareiškėjo keliamų argumentų nereiškia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas (ar) neteisėtas. Pagal nuoseklią teismų praktiką, teismo sprendimo teisėtumui pagrįsti nėra reikalaujama atsakyti į kiekvieną keliamą argumentą.

103. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

104. VSD nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, kaip vienu iš neginčijamų įrodymų rėmėsi (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas pats apeliaciniame skunde patvirtina, kad (duomenys neskelbtini), patvirtina, kad pareiškėjas atitinka vieną iš Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatytų kriterijų, rodančių investuotojo keliamą riziką nacionalinio saugumo interesams arba neatitiktį nacionalinio saugumo interesams. Pareiškėjas turi (duomenys neskelbtini). VSD pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A- 4161-756/2015 konstatavo, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo sąsajumas su tam tikrais asmenimis, užsiimančiais neteisėta veikla, gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Taip pat turi būti įvertintas ir tarptautinis kontekstas, kuriame veiksmai atliekami. VSD vertinimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs teismas, iš esmės nenurodė, nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Įstatymu nustatyta pareiga šalinti kylančias grėsmes Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui, todėl ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas bei atitinkantis Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimus.

105. Tretieji suinteresuoti asmenys AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir LTG Infra atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

106. Tretieji suinteresuoti asmenys nurodo, kad LTG Infra, laikydamasi įstatyminės pareigos ir pirkimo dokumentų reikalavimų privalėjo kreiptis į Komisiją, prašydama įvertinti LTG Infra su Pirkimo laimėtoju pareiškėju planuojamo sudaryti sandorio atitiktį nacionalinio saugumo interesams. Teismas ginčijame sprendime pagrįstai konstatavo, kad Komisijos 2021 m. gruodžio 16 d. posėdyje procedūrinių pažeidimų, galėjusių nulemti Komisijos Išvados neteisėtumą, padaryta nebuvo, todėl naikinti skundžiamą sprendimą nėra jokio pagrindo. Teismas pagristai konstatavo, kad Komisija dėl sandorio priėmė motyvuotą Išvadą, grįsdama ją iš valstybės institucijų gautais faktiniais duomenimis ir atsižvelgdama į Įstatymo nuostatas, todėl Išvada ir Nutarimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Teismas pagrįstai sutiko su Išvados bei Nutarimo išvadomis dėl mažiau ribojančių priemonių pritaikymo tikslingumo nebuvimu, kadangi tiek Išvadoje, tiek ir Nutarime buvo nurodytos priežastys, dėl kurių pareiškėjo atžvilgiu negalėjo būti taikomos mažiau jo teises varžančios priemonės. Tretieji suinteresuoti asmenys sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad dėl pareiškėjo iškeltų Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimų nėra poreikio kreiptis į ESTT dėl išaiškinimo pateikimo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

107. Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. sausio 5 d. nutarimo Nr. 22-K-1 bei Nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos koordinavimo komisijos 2021 m. gruodžio 16 d. išvados Nr. PD-46 teisėtumo bei pagrįstumo. Nutarimu ir Išvada pripažinta, jog pareiškėjo ketinamas sudaryti Sandoris su AB „LTG Infra“ dėl geležinkelio vėžės „Rail Baltica“ geležinkelio tilto per Nerį statybos neatitinka nacionalinio saugumo interesų.

108. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo ginčijamus ketinamo sudaryti Sandorio patikros procedūros aspektus, Komisijos nustatytus faktus apie (duomenys neskelbtini), skundą atmetė. Teismas padarė išvadą, kad Komisija pagrįstai pripažino, jog pareiškėjas atitinka Įstatymo 11 straipsnio 2 punkte nurodytam kriterijui (jeigu jis kreipimosi į Komisiją metu turi ar praeityje turėjo didinančių riziką ar keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis), bei kad mažiau ribojančių priemonių pritaikymas būtų neveiksmingas – jų taikymas lemtų Sandorio sudarymą, o tai lemtų ir Sandorio šalies, turinčios grėsmę nacionaliniam saugumui keliančių ryšių dalyvavimą įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektą. Teismas konstatavo, kad dėl pareiškėjo iškeltų Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimų nėra poreikio kreiptis į ESTT, nes pareiškėjo skunde nurodomos Paslaugų direktyvos ir Paslaugų įstatymo nuostatos nagrinėjamu atveju netaikytinos, todėl jų aiškinimas nėra aktualus byloje; rėmėsi 2019 m. kovo 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2019/452, kuriuo nustatoma tiesioginių užsienio investicijų į Sąjungą tikrinimo sistema.

109. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, akcentavo, kad padarytos nepagrįstos išvados dėl patikros procedūros pažeidimų nebuvimo, t. y. jog Komisija neturėjo pareigos pranešti Bendrovei apie numatomą pradėti Sandorio patikrą, jog A. M., pakaitinio Komisijos nario dalyvavimas posėdyje neturėjo įtakos sprendžiant dėl Komisijos sudėties teisėtumo; teigė, jog Nutarime ir Išvadoje nėra motyvuotai pagrįsta, kad Bendrovė realiai neatitinka nacionalinio saugumo interesų ir dėl to su Bendrove ketinamas sudaryti Sandoris neatitinka Lietuvos nacionalinio saugumo interesų, o Komisijos, Vyriausybės ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad mažiau ribojančių priemonių pritaikymas būtų neveiksmingas, nepagrįsta. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino Išvados ir Nutarimo atitikties Paslaugų įstatymo reikalavimams, nepagrįstai atmetė argumentus dėl SESV 56 straipsnio, Chartijos 47 straipsnio bei Paslaugų direktyvos tiesioginio taikymo, nepagrįstai nesikreipė į ESTT dėl bylai aktualių ES teisės normų išaiškinimo; nepagrįstai rėmėsi ginčo atveju netaikytinu 2019 m. kovo 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2019/452.

110. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (2 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotos nuostatos, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme nei pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga.

111. Nagrinėjamoje byloje nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinių skundų ribas, bei padariusi išvadą, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais duomenimis grindžiamos teismo išvados, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, pasisako tik dėl pagrindinių apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.)

112. Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų apsaugos įstatymas priimtas įgyvendinant 2019 m. kovo 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (ES) 2019/452 (toliau – ir Reglamentas), kuriuo nustatoma tiesioginių užsienio investicijų į Sąjungą, galinčių daryti poveikį Sąjungos svarbos projektams ir programoms, tikrinimo saugumo ar viešosios tvarkos sumetimais sistema, ir valstybių narių tarpusavio bei valstybių narių ir Komisijos bendradarbiavimo tiesioginių užsienio investicijų, kurios gali daryti poveikį saugumui ar viešajai tvarkai, klausimais mechanizmas (1 str. 1 d.). Reglamento 2 straipsnio „Terminų apibrėžtys“ 1 dalyje nurodyta, kad tiesioginė užsienio investicija – bet kokios rūšies investicija, kuria užsienio investuotojas siekia užmegzti arba palaikyti ilgalaikius tiesioginius ryšius tarp užsienio investuotojo ir verslininko ar įmonės, kuriems teikiamas kapitalas ekonominei veiklai valstybėje narėje vykdyti, įskaitant investicijas, leidžiančias veiksmingai dalyvauti valdant arba kontroliuojant ekonominę veiklą vykdančią bendrovę. Pagal šį Reglamentą valstybės narės gali savo teritorijoje toliau taikyti, iš dalies keisti arba priimti tiesioginių užsienio investicijų tikrinimo saugumo ar viešosios tvarkos sumetimais mechanizmus (3 straipsnio 1 dalis).

113. Įstatymo 2 straipsnyje apibrėžiant investuotojo sąvoką, be kita ko, 6 punkte nurodoma, kad investuotojas – Lietuvos Respublikos ar užsienio investuotojas arba trečiosios valstybės investuotojas, kuris siekia vykdyti ar vykdo veiklą nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbiame ūkio sektoriuje. Taigi investuotojais Įstatymo prasme laikytini ne tik tiesiogines užsienio investicijas ekonominei veiklai valstybėje narėje teikiantys užsienio subjektai, bet ir siekiantys vykdyti ar vykdantys veiklą nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbiame ūkio sektoriuje. Pareiškėjas laikytinas investuotoju, siekiančiu vykdyti veiklą nacionaliniam saugumui užtikrinti strategiškai svarbiame ūkio sektoriuje, todėl vadovaujantis Įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi, atliekama investuotojo patikra dėl atitikties nacionalinio saugumo interesams (toliau – patikra arba patikra dėl atitikties nacionalinio saugumo interesams). Patikra atliekama ir sprendimas dėl jo priimamas vadovaujantis šio įstatymo 11 straipsnyje nustatytais kriterijais ir šio įstatymo 12 straipsnyje nustatyta tvarka.

114. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį ir 2 priedo 12 punktą AB „Lietuvos geležinkeliai“, o pagal 13 punktą AB „LTG Infra“ priskirtos prie antros kategorijos nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių. Pagal AB „Lietuvos geležinkeliai“ pateiktus duomenis Sandorio vertė – (duomenys neskelbtini) Eur be PVM, o tai sudaro daugiau kaip 10 proc. praėjusių finansinių metų (2020 m.) AB „LTG Infra“ pajamų, todėl pagal Įstatymo 13 straipsnio 1 dalį įmonėms atsiranda pareiga kreiptis, o Komisijai pagrindas įvertinti ketinamo sudaryti sandorio atitiktį nacionalinio saugumo interesams.

115. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad Komisija apie pradėtą investuotojo patikrą turėjo informuoti pareiškėją, gauti iš jo dokumentus ir informaciją. Įstatymo 12 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad kai dėl investuotojo patikros į Komisiją kreipiasi šio straipsnio 4 dalyje nurodyti subjektai (t. y. ne pats investuotojas), Komisija praneša investuotojui apie numatomą pradėti patikrą ir nurodo, kad investuotojas per 10 darbo dienų nuo tokio pranešimo gavimo dienos Komisijai turi pateikti Komisijos darbo tvarkos apraše nurodytus dokumentus ir informaciją, ir pradeda patikrą ne vėliau kaip kitą darbo dieną, iš investuotojo gavusi visus Komisijos darbo tvarkos apraše nurodytus dokumentus ir informaciją. Be to, šio straipsnio 6 dalyje numatyta, kad apie pradėtą patikrą Komisija ne vėliau kaip kitą darbo dieną praneša investuotojui, pareiškėjui, taip pat Vyriausybei, Vyriausybės paskirtai institucijai, atliekančiai Reglamente (ES) 2019/452 ir šiame įstatyme nurodytas ryšių palaikymo punkto funkcijas (toliau – Ryšių palaikymo punktas), ir patikrą inicijavusiam subjektui.

116. Pirmosios instancijos teismas vertino Sandorio patikros procedūros teisėtumą ir akcentavo, kad apie pradėtą patikros procedūrą pakako informuoti AB „Lietuvos geležinkelius“ (nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbi įmonė), nes pagal Įstatymo 13 straipsnio, reglamentuojančio Sandorių atitikties nacionalinio saugumo interesams patikrą, 3 dalį, Komisija, gavusi šio straipsnio 1, 2 ar 7 dalyje nurodytą pranešimą, ne vėliau kaip per 10 darbo dienų jį apsvarsto ir informuoja nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbią įmonę, ypatingos svarbos informacinės infrastruktūros valdytoją arba atitinkamai šio įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje nurodytą subjektą, ar ketina pradėti sandorio patikrą. Jeigu Komisija nustato, kad šioje dalyje nurodytam sprendimui priimti reikia gauti ar išnagrinėti papildomą informaciją iš nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbios įmonės, valstybės ar savivaldybių institucijų ar kitų asmenų, ji ne vėliau kaip kitą darbo dieną kreipiasi į šiuos subjektus dėl papildomos informacijos gavimo ir nurodo, kad asmuo per 10 darbo dienų nuo tokio pranešimo gavimo dienos turi pateikti Komisijos prašomą informaciją. Be to, teismas nurodė, kad apie patikros procedūrą pareiškėjui turėjo būti žinoma iš pateiktų pirkimo dokumentų Pirkimų bendrųjų sąlygų, kurių 12.6 punkte buvo nustatyta, kad prieš sudarant sutartį LTG inicijuoja procedūrą, nustatančią, ar numatoma sudaryti sutartis atitinka nacionalinio saugumo interesus ir ar tokia sutartis gali būti sudaroma ir vykdoma; jeigu numatoma sudaryti sutartis neatitinka nacionalinio saugumo interesų, ji negali būti sudaryta tol, kol nebus pašalintos nacionalinio saugumo interesams grėsmę keliančios priežastys, jeigu tokios priežastys gali būti pašalintos. Sprendimą, ar ketinama sudaryti sutartis atitinka nacionalinio saugumo interesus, priima Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

117. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad apie patikros procedūrą pareiškėjas (investuotojas) turėjo būti informuojamas, atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas pagrįstai nurodo, jog aptariamu atveju taip pat taikytinos Įstatymo 12 straipsnio 5 bei 6 dalyje įtvirtintos Komisijos veiklą reglamentuojančios nuostatos, nes tai įtvirtinta Įstatymo 13 straipsnio 6 dalyje, kurioje numatyta, kad nustačius, jog sandorio pagrindu sandorio šaliai būtų ar yra suteiktos šio straipsnio 4 dalies 1 punkte, o trečiajam asmeniui – šio straipsnio 4 dalies 1 punkto a papunktyje nurodytos teisės ir tokia sandorio šalis arba trečiasis asmuo kelia riziką arba neatitinka nacionalinio saugumo interesų, toks sandoris laikomas atitinkamai keliančiu riziką arba neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų. Šioje dalyje nurodyti sprendimai priimami mutatis mutandis laikantis šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytos tvarkos. Kita vertus, turi būti įvertinta tokio procedūros trūkumo įtaka patikros rezultatams bei nustatyta, ar pareiškėjo teisų suvaržymas galėjo lemti nepagrįsto ir tuo pačiu neteisėto sprendimo priėmimą. Pažymėtina, kad pareiškėjas nėra teismui nurodęs duomenų ar aplinkybių, kurios Komisijai nebūtų buvę žinomos ir kurių ji nebūtų vertinusi patikros procedūros metu.

118. Atlikusi Sandorio patikrą Komisija apie jos rezultatus informavo abi Sandorio šalis. Pareiškėjas apie patikros rezultatus buvo informuotas tiesiogiai. Pareiškėjas nėra paneigęs pirmosios instancijos teismo nurodytų aplinkybių, kad pareiškėjo pateikta informacija buvo vertinama priimant Vyriausybės Nutarimą (žr. nutarties 76 p.); taip pat nėra paneigęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės teismui (t. 5, l. 151) nurodytų aplinkybių, kad su pareiškėju buvo komunikuojama ir tada, kai jis 2021 m. gruodžio – 2022 m. sausio mėn. teikė informaciją, paaiškinimus ir siūlomas įgyvendinti priemones. Pareiškėjo 2022 m. kovo 9 d. prašymo dėl kreipimosi į ESTT 55 punkte nurodoma, kad pareiškėjo, (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini) buvo organizuotas tam, kad Pareiškėjas būtų išklausytas ir įvertinta jo pateikta informacija.

119. Įvertinusi nustatytas aplinkybes – kad pagal Pirkimų bendrųjų sąlygų 12.6 punkte įtvirtintas nuostatas pareiškėjui turėjo būti žinoma apie numatomos sudaryti sutarties patikrą dėl jos atitikties nacionalinio saugumo interesams, jis teikė informaciją, paaiškinimus ir siūlomas įgyvendinti priemones, dalyvavo 2022 m. sausio 3 d. Vyriausybės organizuotame susitikime, be to, bylos nagrinėjimo metu nebuvo nurodyta jokių naujų duomenų ar aplinkybių, kurios nebūtų buvę žinomos Nutarimo priėmimo metu – teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo nurodomas Įstatymo 12 straipsnio 5, 6 dalyje nustatytos pareigos Komisijai informuoti pareiškėją (investuotoją) bei gauti iš jo dokumentus ir informaciją nesilaikymas laikytinas formalaus pobūdžio procedūros trūkumu, kuris neturi esminės reikšmės ginčijamų Nutarimo ir Išvados teisėtumui ir pagrįstumui.

120. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad Išvada buvo priimta neteisėtos sudėties Komisijos, nes posėdyje neteisėtai dalyvavo A. M., būdamas pakaitiniu Komisijos nariu, kai posėdyje dalyvavo Komisijos narys R. K., atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams, kad Komisijos narys A. M., pavaduojantis Komisijos pirmininką R. K., jam negalint eiti pareigų, ginčo posėdyje dalyvavo kaip kitas asmuo, ne kaip Komisijos narys, tokią galimybę numato Aprašo 37.4 punktas, plačiau šio argumento, kaip neturinčio reikšmės ginčijamų Nutarimo ir Išvados teisėtumui, nenagrinėja.

121. Byloje ginčijamu Vyriausybės Nutarimo 1 punktu buvo pripažinta, kad AB „LTG Infra“ ketinamas sudaryti „Rail Baltica“ geležinkelio linijos įrengimo Kaunas – Panevėžys – Lietuvos ir Latvijos valstybių siena naujo tilto per Neries upę rangos (statybos) darbų pirkimo sandoris su Bendrove neatitinka nacionalinio saugumo interesų, Nutarimas grindžiamas Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 2 dalimi, 12 straipsnio 17 dalimi ir 13 straipsnio 4 dalies 1 punkto b papunkčiu ir 6 dalimi, t. y. sandorio šaliai sandorio pagrindu yra suteikiama teisė dalyvauti įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektą ar valstybei svarbų projektą; investuotojas kreipimosi į Komisiją metu turi ar praeityje turėjo didinančių riziką ar keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis.

122. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar Išvada ir Nutarimu pagrįstai Sandoris buvo pripažintas neatitinkančių nacionalinio saugumo interesų, nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

123. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad vertinant investuotojo atitiktį nacionaliniam saugumui yra vertinamas tiek pats juridinis asmuo, tiek ir jį kontroliuojantys asmenys. Pagal Įstatymo 10 straipsnio 1 dalį investuotojais gali būti fiziniai asmenys, privatūs ir viešieji juridiniai asmenys, kitos organizacijos, kurie nekelia grėsmės nacionalinio saugumo interesams, o pagal šio straipsnio 7 dalį, kai investuotojas yra juridinis asmuo ar kita organizacija, laikoma, kad jis atitinka nacionalinio saugumo interesus, jeigu juos atitinka jis pats ir jį kontroliuojantys asmenys. Investuotojas gali būti laikomas neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų, jeigu jis pats arba jį kontroliuojantys asmenys įvertinami kaip atitinkantys bent vieną iš Įstatymo 11 straipsnio 1–10 punktuose nustatytų kriterijų, ginčo atveju 11 straipsnio 2 punkte nustatytą – kai investuotojas kreipimosi į Komisiją metu turi ar praeityje turėjo didinančių riziką ar keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui ryšių su užsienio valstybių institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis.

124. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad (duomenys neskelbtini).

125. Įgyvendinamas „Rail Baltica“ projektas, remiantis 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu Nr. 884/2004/EB – yra transeuropinio transporto tinklo Europoje prioritetinis projektas, sujungsiantis Lenkiją, Lietuvą, Latviją, Estiją ir Suomiją. Projektas „Rail Baltica“, remiantis 2013 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1316/2013, yra sudėtinė Europos Sąjungos tarptautinio transporto koridoriaus „Šiaurės jūra-Baltijos jūra“ dalis. 2013 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente, be kita ko, nustatyta, kad transeuropinis transporto tinklas yra gyvybiškai svarbus tinkamam vidaus rinkos veikimui užtikrinti.

126. Komisijos Išvadoje nurodyta, kad geležinkelio tiltas per Neries upę yra (duomenys neskelbtini).

127. (duomenys neskelbtini).

128. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad dar iki potencialių rangovų patikros pagal Įstatymą, visiems rangovams, įskaitant ir Bendrovę, buvo pateikta visa esminė informacija apie Projektą, kuri rengiant Tilto darbo projektą gali būti pildoma ne riboto prieinamumo, bet viešai prieinamais duomenimis. Tilto statybos metu Sandorio šaliai taptų prieinami visi tilto parametrai, detalizuoti darbo projektai, tarp jų ir reikalavimai, (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant (duomenys neskelbtini), toks infrastruktūros statinys turi būti įrengtas tik patikimų ir saugių projekto vykdytojų.

129. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Komisijos ir Vyriausybės plačią diskreciją priimant sprendimus dėl investuotojų bei su jais sudaromų sandorių kontrolės jų atitikties nacionalinio saugumo interesams aspektu lemia Įstatymo tikslas – užtikrinti, kad valstybės nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbūs objektai (įmonės, įrenginiai ir turtas bei ūkio sektoriai) ir nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių, įrenginių ir turto apsaugos zonose (toliau – apsaugos zonos) esantis turtas ir teritorija bei ypatingos svarbos informacinės infrastruktūros valdytojų sandoriai būtų apsaugoti nuo visų galinčių kelti grėsmę nacionalinio saugumo interesams rizikos veiksnių, ir šalinti tokių veiksnių atsiradimo priežastis ir sąlygas (1 str. 1 d.). Teismas, spręsdamas dėl Komisijos Išvados bei Vyriausybės Nutarimo pagrįstumo, atsižvelgdamas į teisinių santykių ypatumus, patikrina, ar buvo laikomasi Sandorio patikros procedūros reikalavimų, ar jos metu iš esmės buvo tiriamos Išvados priėmimui reikšmingos aplinkybės, ar priimant Nutarimą buvo nustatyti jį pagrindžiantys reikšmingi faktai, tačiau teismas neturi vertinti Komisijos bei Vyriausybės kompetencijai priskirtų klausimų iš esmės, ypač kai tai susiję su sprendimų priėmimo politiniu ar ekonominiu tikslingumu (ABTĮ 3 str. 1 d.). Aptariamu apsektu, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, kad Komisija ir/ ar Vyriausybė netinkamai įgyvendino Įstatymu jai suteiktą diskrecijos teisę.

130. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus dėl Išvados neatitikties VAĮ 10 straipsnio reikalavimams. Išvados turinio reikalavimai nustatomi Komisijos darbo tvarkos apraše (Įstatymo 12 straipsnio 15 dalis). Aprašo 57 punktas nustato, kad Komisijos išvadoje, kuria investuotojas pripažįstamas neatitinkančiu nacionalinio saugumo interesų, turi būti nurodytas teisinis ir faktinis pagrindas. Iš Išvados turinio matyti, kad joje nurodytas teisinis pagrindas (Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 2 dalis, 13 straipsnio 4 dalies 1 punkto b papunktis ir 13 straipsnio 6 dalis) ir faktinės aplinkybės, kurios lėmė tokios Išvados priėmimą. Vien tai, kad pareiškėjas ginčydamas Išvadą teikia nesutikimo dėl jos esmės argumentus, negali būti pagrindu spręsti, jog ji neatitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimų. Vyriausybė nėra viešojo administravimo subjektas, todėl ginčijamas Nutarimas vertintinas ne atitikties VAĮ, bet Įstatyme įtvirtintų reikalavimų aspektu.

131. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad mažiau ribojančių priemonių taikymas būtų neveiksmingas, nurodo, kad jų taikymo galimybė nebuvo tinkamai išnagrinėta nei Komisijoje, nei Vyriausybėje. Teigia, kad teismo sprendime nepagrįstai nurodyta, kad (duomenys neskelbtini), šiuo metu Komisija taikaus ginčo sprendimo galimybių nemato, patvirtina, kad galimybė taikyti mažiau ribojančias priemones buvo svarstoma, tačiau jų taikymo tikslingumo buvo nenustatyta. Tiek Bendrovės raštas dėl taikaus ginčo užbaigimo galimybių, tiek (duomenys neskelbtini) buvo parengti iš išsiųsti jau po Išvados ir Nutarimo priėmimo.

132. Teisėjų kolegija, vertindama pritaikytos priemonės būtinumą ir proporcingumą, vadovaujasi kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2021 m. kovo 4 d. nutarime, kuriuo buvo vertinama Įstatymo 11 straipsnio 4 punkto atitiktis Konstitucijai pateiktais išaiškinimais dėl nagrinėjamu atveju reikšmingų valstybės ir visuomenės saugumo bei ūkinės veiklos reguliavimo suderinamumo aspektų. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostatą, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, reikia aiškinti taip, kad ši gerovė nėra įmanoma be valstybės ir visuomenės saugumo, kurio užtikrinimas yra būtina prielaida siekti tautos gerovės. Atsižvelgiant į tai, pagal Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį valstybės ir visuomenės saugumas yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas, kurio privalu paisyti valstybei reguliuojant ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų tautos gerovei. Pagal Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį įstatymų leidėjas, reguliuodamas ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, inter alia konstituciškai svarbiam tikslui užtikrinti valstybės ir visuomenės saugumą, turi nustatyti specialų teisinį reguliavimą valstybės ir visuomenės saugumui svarbiems ūkio sektoriams (ūkinės veiklos subjektams ar objektams), inter alia specialius reikalavimus (sąlygas) ūkinei veiklai siekiant išvengti grėsmės valstybės ar visuomenės saugumui. Nustatant tokį teisinį reguliavimą gali būti numatyta asmenų, siekiančių vykdyti ūkinę veiklą valstybės ir visuomenės saugumui svarbiuose ūkio sektoriuose, patikra pagal rizikos valstybės ir visuomenės saugumui vertinimo kriterijus, inter alia tokius, kurie leistų iš anksto užkirsti kelią grėsmėms valstybės ar visuomenės saugumui tam tikrame ūkio sektoriuje. Įstatymas, jo pagrindu taikomos patikros procedūros dėl investuotojų ir sandorių atitikties nacionalinio saugumo interesams bei atlikus šias procedūras priimami sprendimai yra tiesioginis nurodytų konstitucinių vertybių apsaugos ir jų užtikrinimo garantas. Tai, kad Įstatymo pagrindu priimami sprendimai tam tikra apimtimi riboja atskirų subjektų ūkinės veiklos laisvę, yra neišvengiama nurodytų konstitucinių vertybių įgyvendinimo pasekmė, kuri pati savaime nėra pagrindas kelti klausimą dėl priimtų sprendimų teisėtumo.

133. Nagrinėjamoje byloje konstatavus, kad Komisijos Išvada buvo nustatytos aplinkybės, patvirtinančios (duomenys neskelbtini) (žr. nutarties 127 p.), mažiau ribojančių priemonių, kurios neturėtų įtakos (duomenys neskelbtini), taikymas nėra tikslingas, nes neturėtų įtakos numatomo sudaryti Sandorio neatitikimui nacionalinio saugumo interesams. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, jog įstatai ir vidaus dokumentai gali būti nesudėtingai pakeičiami paties akcininko, o didžiausią įtaką įmonės vidaus gyvenimui ir svarbių sprendimų priėmimui turi didžiausią akcijų dalį turintis asmuo, kuris taip pat priima sprendimus dėl įmonės naudos paskirstymo tarp akcininkų. Dėl to pritaikyta priemonė laikytina būtina bei proporcinga, ir tokiam vertinimui neturi reikšmės pareiškėjo nurodomi argumentai, kad nebuvo nagrinėjamas Bendrovės siūlymas užbaigti ginčą taikiai, nes nurodomas siūlymas niekaip nesietinas su faktine (duomenys neskelbtini) situacija, kas nagrinėjamu atveju ir lėmė ginčijamų Išvados ir Nutarimo priėmimą.

134. Pirmosios instancijos teismas atsisakydamas tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo nurodė, kad Paslaugų direktyvos nuostatos nėra aktualios šioje byloje, o kitais klausimais nacionaliniuose teisės aktuose ginčo santykiai reglamentuojami pakankamai aiškiai. Teismas vertino, kad nacionalinė Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo įstatymo nuostatų aiškinimo praktika inter alia pagrįsta Europos Sąjungos teise ir jos aiškinimu, yra pakankamai aiški ir nuosekliai taikoma, jog šalių ginčą būtų galima išnagrinėti be papildomo specialios institucijos sprendimo. Be to, anot teismo, iš pareiškėjo pateiktame prašyme nurodytų klausimų formuluočių matyti, kad keliami klausimai susiję su nacionalinių teisės normų taikymu, o ne ES teisės normų aiškinimu, tačiau ESTT neturi kompetencijos priimti prejudicinio sprendimo dėl nacionalinės teisės normų suderinamumo su ES teise (žr. nutarties 77-82 p.).

135. Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesikreipė į ESTT dėl bylai aktualių ES teisės normų išaiškinimo, tuo pačiu pažeisdamas ABTĮ 4 straipsnio 3 dalies reikalavimus, o tai reiškia, jog nebuvo siekiama šią administracinę bylą išspręsti teisingai, nes nebuvo siekiama išsiaiškinti, koks yra tikrasis bylos baigčiai reikšmingos ES teisės turinys. Dėl šios priežasties, pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas taip pat negali būti pripažįstamas teisiškai pagrįstu.

136. Kreipimosi į Teisingumo Teismą dėl bylai aktualių ES teisės normų išaiškinimo kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsniu, Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso priimti prejudicinį sprendimą dėl Sutarčių išaiškinimo ir Sąjungos institucijų, įstaigų ar organų aktų galiojimo ir išaiškinimo. Tokiam klausimui iškilus nagrinėjant bylą valstybės narės teisme, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, tas teismas dėl jo kreipiasi į Teisingumo Teismą.

Vis dėlto, Teisingumo Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad galutinės instancijos teismo pareiga kreiptis į Teisingumo Teismą pagal minėtą nuostatą nėra absoliuti ir teismas gali nuspręsti nesikreipti prejudicinio sprendimo, pirma, kai Teisingumo Teismas savo praktikoje jau yra išaiškinęs iš esmės identišką klausimą panašioje byloje (Teisingumo Teismo 1963 m. kovo 27 d. sprendimas byloje Da Costa, sujungtos bylos C-28/62, C-29/62, C-30/62), antra, kai vadovaujamasi acte clair doktrina (Teisingumo Teismo 1982 m. spalio 6 d. sprendimas byloje CILFIT, C-283/81).

Pastarajame sprendime Teisingumo Teismas yra pabrėžęs, kad galutinės instancijos teismai, kaip ir visi kiti teismai, turi teisę patys nuspręsti, ar nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje reikalinga atsakyti į Europos Sąjungos teisės klausimą siekiant išspręsti bylą (t. y. nacionalinis teismas nėra saistomas bylos šalių iniciatyvos ir sprendimą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo priima savo iniciatyva (ex officio). Taigi, tokie teismai nėra įpareigoti kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, jei šalių keliamas Europos Sąjungos teisės klausimas yra neaktualus, t. y. jei nagrinėjamos bylos sprendimas nepriklauso nuo Teisingumo Teismo išaiškinimo.

Taip pat nacionalinis galutinės instancijos teismas neprivalo kreiptis prejudicinio sprendimo tais atvejais, kai dėl teisingo Europos Sąjungos teisės aiškinimo nekyla pagrįstos abejonės. Papildomai pažymėtina, kad Teisingumo Teismo vaidmuo procese dėl prejudicinio sprendimo priėmimo yra aiškinti Europos Sąjungos teisę arba nuspręsti dėl jos galiojimo, o ne taikyti šią teisę faktinei situacijai, kuria grindžiama pagrindinė byla. Šis vaidmuo tenka nacionaliniam teismui, todėl Teisingumo Teismui nepriklauso nei nagrinėti vykstant pagrindinei bylai iškeltų fakto klausimų, nei priimti sprendimo dėl galėjusių atsirasti skirtingų nuomonių, kaip aiškinti ar taikyti nacionalinės teisės normas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3259-629/2020, 2021 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3326-629/2021, 2022 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-318-575/2022).

137. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija įvertina, ar nagrinėjamoje administracinėje byloje aktualios ES teisės normos kelia pagrįstų abejonių dėl jų turinio aiškinimo.

138. Prašydamas kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateiktame prašyme nurodė, kad Paslaugų direktyvos 16 straipsnis nustato principus, kurių privaloma laikytis nustatant paslaugų teikimui taikytinus reikalavimus, o pareiškėjo nuomone, ginčijami Išvada ir Nutarimas neatitinka, aiškinant kartu su SEVS 56 straipsniu, nei Paslaugų direktyvos 16 straipsnio, reikalavimų, nei paslaugų ribojimo pagrindų, nustatytų Paslaugų direktyvos 18 straipsnyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia ginčijamų aktų neatitiktis atitinkamoms Paslaugų direktyvos normoms, kurią pareiškėjas teigia esant, ipso facto nagrinėjamos bylos aplinkybėmis neimplikuoja abejonių dėl tokių normų turinio aiškinimo.

139. Paslaugų direktyvos 16 straipsnis iš esmės nustato valstybėms narėms draudimą apriboti kitoje valstybėje narėje įsisteigusio teikėjo laisvę teikti paslaugas, taikant reikalavimus, kuriais būtų pažeidžiami nediskriminavimo, būtinybės, proporcingumo principai, taip pat draudžia taikyti konkrečius to straipsnio 2 dalyje nustatytus reikalavimus bei nustato aplinkybes, kurioms esant reikalavimus paslaugų teikimui taikyti vis dėlto nekliudoma. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal nuoseklią ir nusistovėjusią, dar iki Paslaugų direktyvos priėmimo išplėtotą Teisingumo Teismo praktiką nacionalinės priemonės, kurios gali trukdyti naudotis pagal Sutartį garantuotomis pagrindinėmis laisvėmis arba dėl kurių jų vykdymas gali būti mažiau patrauklus, privalo tenkinti keturias sąlygas: jos privalo būti nediskriminuojančios; būti pagrįstos privalomais bendrojo intereso pagrindais; tinkamos užtikrinti, kad jomis siekiamas tikslas bus pasiektas; ir neviršyti to, kas būtina pasiekti tikslą (žr., pvz., 1993 m. kovo 31 d. Teisingumo Teismo sprendimo Kraus, C‑19/92, Rink. p. I‑1663, 32 punktą, 1995 m. lapkričio 30 d. Teisingumo Teismo sprendimo Gebhard, C‑55/94, EU:C:1995:411, 37 punktą ir pan.). Taigi, Direktyvos 16 straipsnis nenustato iš esmės naujų paslaugų laisvės ribojimo kriterijų aspektų, kiek tai reikšminga nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, o pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, tinkamai įvertino pareiškėjo patirto ribojimo atitiktį atitinkamiems principams (atsižvelgiant į skundo ribas) ir teisėjų kolegija neturi pagrindo su tokiu vertinimu nesutikti.

140. Pagal Paslaugų direktyvos 18 straipsnį, nukrypdama nuo 16 straipsnio nuostatų ir tik išimtinėmis aplinkybėmis, valstybė narė kitoje valstybėje narėje įsisteigusio teikėjo atžvilgiu gali imtis priemonių, susijusių su paslaugų saugumu. Teisingumo Teismo praktikos, susijusios su šios normos aiškinimu, nėra, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, šioje nuostatoje vartojamas terminas „priemonės, susijusios su paslaugų saugumu“ (angl. measures relating to the safety of services; pranc. mesures relatives à la sécurité des services) aiškiai atskleidžia, kad aptariama norma yra susijusi su teikiamų paslaugų saugumo aspekto problematika. Tačiau šioje byloje nustatytos aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, nepatvirtina, kad ginčijamais Išvada ir Nutarimu buvo kvestionuojamas ar konstatuotas pačių paslaugų, kurias pareiškėjas turėjo suteikti pagal ketintą sudaryti Sandorį, (ne)saugumas. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, Paslaugų direktyvos 18 straipsnis šioje administracinėje byloje yra neaktualus.

141. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nutartyje išdėstytus motyvus, nenustačiusi pagrindų tenkinti, pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą. Kai nėra tenkinamas apeliacinis skundas, pareiškėjas neįgyja teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Dainius Raižys

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė