2013-07-09 Nr. AB-3435-3-61-3-02308-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinės byla Nr. A822-1432/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02308-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 20

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Tirchan“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Tirchan“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo arba įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Tirchan“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydama panaikinti atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – Departamentas) 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutarimą Nr. ATK2-163/12 taikyti ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus (toliau – Nutarimas), kuriuo pareiškėjui paskirta 500 Lt bauda už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimą, o jo nepanaikinus – įpareigoti Departamentą pašalinti padarytus pažeidimus ir pritaikyti atsakomybę pažeidimą galimai padariusiam asmeniui.

Paaiškino, kad ginčijamas atsakovo sprendimas priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas), kitų norminių teisės aktų reikalavimus, teisės principus, šiurkščiai pažeidžiant administracines procedūras, neatitinka bylos medžiagos, prieštarauja teismų praktikai analogiškose bylose, yra visiškai nemotyvuotas, nelogiškas, nepagrįstas, neteisingas ir neteisėtas, paremtas tik bendro pobūdžio teiginiais ir pamąstymais, bet ne įrodymais ir todėl naikintinas.

Nurodė, kad remiantis Departamento patikrinimo protokolu Nr. ATK2-200, surašytu 2012 m. liepos 24 d. 22 val. 10 min. (toliau – Protokolas) ir Nutarimu, galimą pažeidimą padarė įmonės darbuotoja – barmenė-kasininkė N. R., t. y. Departamento pareigūnai vienareikšmiškai ir neginčijamai nustatė, kad pažeidimą galėjo padaryti tik darbuotoja, tai konstatuota procesiniuose dokumentuose. Faktas, kad UAB „Tirchan“ būtų prisidėjęs prie šio pažeidimo ar bendrininkavęs su darbuotoja, įvykdant pažeidimą, nebuvo nustatytas, tačiau Departamentas už Įstatymo pažeidimą, nubaudė būtent pareiškėją, nors jis jokiais veiksmais (neveikimu) Įstatymo nepažeidė, tai nėra nustatyta ir pagrįsta jokia administracinės bylos medžiaga, todėl 500 Lt baudos paskyrimas pareiškėjui už fizinio asmens galimai padarytą teisės pažeidimą yra neteisėtas ir nepagrįstas, pažeidžiantis protingumo ir teisingumo principus.

Pareiškėjas pažymėjo, jog Departamentas nenurodė jokio norminio akto, kurio pagrindu už darbuotojos atliktus veiksmus būtų atsakingas darbdavys UAB „Tirchan“. Bet kokia atsakomybė, juolab administracinė, gali kilti tik sutarties arba teisės norminio akto pagrindu. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatyta vienintelė darbdavio atsakomybės forma – už darbuotojo padarytą žalą, tačiau šioje administracinėje byloje jokia žala nenustatyta, todėl nėra ir negali būti jokios darbdavio atsakomybės už darbuotojo veiksmus.

Juridinis asmuo ir jo darbuotojas (fizinis asmuo) yra du skirtingi asmenys, jų veiksmų ir atsakomybės sutapatinimas nėra teisingas ir pagrįstas. Taigi, UAB „Tirchan“ nubaustas be jokio teisinio pagrindo ir be jokios kaltės. Nurodė, kad UAB „Tirchan“ darbuotoja įmonėje dirba pagal darbo sutartį, savarankiškai atlieka pareigas, kurias pagal Lietuvos Respublikos darbo kodeksą privalo atlikti tinkamai, laikydamasi visų įstatymų reikalavimų, be to, yra materialiai atsakinga už savo darbą ir jo metu padarytus pažeidimus; UAB „Tirchan“ ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad darbuotoja laikytųsi visų norminių aktų reikalavimų, taip pat ir Įstatymo, už kurio tariamą pažeidimą buvo nubaustas pareiškėjas, reikalavimų: 2012 m. gegužės 30 d.

įsakymu Nr. B-K5, su kuriuo minėta darbuotoja supažindinta pasirašytinai, pareiškėjas įpareigojo ją vadovautis ir laikytis visų norminių aktų, taip pat ir Įstatymo, nuostatų reikalavimų, tik po to jai leista dirbti. Remdamasis tuo, pareiškėjas teigė, kad jis ėmėsi visų įmanomų, protingų bei proporcingų priemonių tam, kad UAB „Tirchan“ būtų laikomasi visų norminių teisės aktų reikalavimų, taigi, dėl galimai padaryto teisės pažeidimo jis nėra kaltas, negali ir neprivalo administracine tvarka atsakyti už savo darbuotojos galimai neteisėtus veiksmus ir galimai įvykdytus įstatymų pažeidimus, todėl negali būti baudžiamas.

Paaiškino, kad UAB „Tirchan“ jokiais aktyviais ar pasyviais veiksmais neprisidėjo prie N. R. galimai padarytų teisės norminių aktų pažeidimų, su ja nebendrininkavo, neliepė ir nedavė nurodymų pažeisti norminių aktų reikalavimus, taip pat, kad N. R. praeityje nebuvo bausta už nurodytų norminių aktų pažeidimus. Pažymi, jog UAB „Tirchan“ veiksmuose, N. R. galimai padarius nurodytą teisės pažeidimą, nėra kaltės, kaip esminio elemento administracinei atsakomybei kilti, todėl, nesant atsakomybės subjekto kaltės, pareiškėjui negali būti taikoma administracinė atsakomybė ir teigia, kad nuobaudos skyrimas nekaltam asmeniui akivaizdžiai pažeidžia administracinėje teisėje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus, iškreipia teisės esmę.

Teigė, jog Nutarime nurodyti tik bendro pobūdžio teiginiai ir pamąstymai, neparemti konkrečia bylos medžiaga, nenurodytas konkretus tokių teiginių norminis pagrindas, iš jo neįmanoma suprasti, kokius konkrečius neteisėtus veiksmus atliko pareiškėjas, kokius konkrečius norminius aktus ir kokiais konkrečiais veiksmais pažeidė būtent UAB „Tirchan“, o ne jo darbuotoja; Nutarime vartojami terminai „butelis buvo parduotas“, „pirkėjas nebuvo informuotas“, „neturi pagrindo vertinti priežasčių“ adresuoti neaišku kam, yra bendro pobūdžio, iš jų neįmanoma suprasti, ką blogo šiuo atveju padarė būtent pareiškėjas; toks individualus administracinis teisės aktas, kuriame išdėstyti tik bendro pobūdžio teiginiai ir pamąstymai be konkrečių faktų ir norminių pagrindų, negali būti laikomas tinkamu, motyvuotu ir pagrįstu.

Pažymėjo, kad Nutarime nurodytas Įstatymo papildymo įstatymo aiškinamasis raštas negali sukurti jokių teisių ir pareigų, o su juo susiję Departamento teiginiai yra nepagrįsti. Nesutiko su Departamento teiginiu, kad UAB „Tirchan“ nesiėmė visų galimų veiksmų užtikrinti įstatyme nustatytos imperatyvios pareigos – prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiamu laiku atidarytoje pakuotėje ir tik vartojimui vietoje. Tokie Departamento teiginiai nepagristi ir prieštarauja bylos medžiagai: 2012 m. gegužės 30 d. įsakymas Nr. B-K5 „Dėl darbinių funkcijų nustatymo bei atlikimo“ akivaizdžiai patvirtina, kad UAB „Tirchan“ ėmėsi visų protingų, proporcingų, būtinų ir galimų veiksmų, kad būtų laikomasi imperatyvių įstatyme įtvirtintų pareigų.

Pažymėjo, kad Nutarime nurodytas bendro pobūdžio teiginys „visų galimų veiksmų“ yra nesuprantamas, Departamentas, manydamas, kad pareiškėjas nesiėmė kažkokių veiksmų, kurių privalėjo imtis, turėjo tuos konkrečius veiksmus nurodyti Nutarime. Nesutiko su Nutarimo teiginiu, jog pareiškėjo pozicija liudija, kad jis nesupranta šio verslo specifikos ir pažeidimų šioje ypatingo reglamentavimo srityje daromos žalos ir teigė, kad UAB „Tirchan“ pozicija liudija, kad pareiškėjas šio verslo specifiką ir daromą žalą supranta, todėl dirba labai atsakingai ir atidžiai, tuo tarpu Departamento veiksmai, kai atsakomybė taikoma nekaltam juridiniam asmeniui, be jokio teisinio pagrindo, nenurodant konkrečių to juridinio asmens veiksmų, nulėmusių tą atsakomybę, akivaizdžiai rodo Departamento poziciją bausti neteisėtai, nepagrįstai ir be jokio teisinio pagrindo, taip pat, visišką teisingumo, protingumo, proporcingumo ir kitų teisės principų bei pačios teisės doktrinos nesupratimą arba tyčinį ignoravimą.

Pažymėjo, kad buvo šiurkščiai pažeistos procedūros – byla nagrinėta nepranešus juridiniam asmeniui, neleidžiant dalyvauti nagrinėjant jo bylą (pažeista Įstatymo 38 straipsnio 3 dalis), taigi, ir šiuo aspektu ginčijamas nutarimas yra neteisėtas ir niekinis. Nurodė, kad Protokole nurodyti faktiniai duomenys yra nesuprantami ir prieštaraujantys vienas kitam: Protokolas surašytas 2012 m. liepos 24 d. 22 val. 10 min., prieš tai turėjo būti paskelbtas pavedimas atlikti patikrinimą, tuo tarpu skiltyje „Patikrinimo metu nustatyta“ nurodyta, jog kasos kvitas 5277 1045 (LF ID 12001614), pagal kurį tariamai parduotas pažeidimo objektas, išmuštas 2012 m. liepos 24 d. 22 val. 18 min. ir darė išvadą, kad šie Protokole užfiksuoti faktai akivaizdžiai rodo, kad arba darbuotoja neteisėtai pardavė pažeidimo objektą tuo metu, kai jau buvo įpusėjęs atliekamas patikrinimas, t. y. patikrinimą atliekančių pareigūnų akivaizdoje, arba kad Protokolas buvo surašomas prieš pradedant patikrinimą ir paskelbiant pavedimą atlikti patikrinimą, t. y. ne patikrinimo vietoje ir ne patikrinimo metu (neteisėtai).

Atsakovas atsiliepime į skundą (b. l. 29-34) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas skunde nepripažįsta fakto, kad pagal atsakovo surinktą medžiagą nustatyta, jog pareiškėjas po 22 val. prekiauja alkoholiniais gėrimais išsinešimui, tuo tarpu Departamento darbuotojai 2012 m. liepos 24 d. patikrinimo metu, kaip matyti iš Protokolo, nustatė, kad pareiškėjai priklausančiame bare, (duomenys neskelbtini), prekiaujama alkoholiniais gėrimais išsinešimui po 22 val., nors licencijoje verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais Nr. A425-227(2.17.2.20-EK6) (toliau – ir Licencija), alkoholinių gėrimų pardavimo būdas nurodytas „vartoti vietoje“.

Pažymėjo, kad alkoholio produktai priskiriami specialiesiems gaminiams, kurių apskaitai, gamybai, įvežimui, taip pat prekybai ir vartojimui pagal Įstatymą ir kitus įstatymus bei teisės aktus taikomas ypatingas valstybinio reglamentavimo režimas (Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis), todėl alkoholio verslas yra licencijuojama veikla, kuri turi būti vykdoma itin atsakingai, o pareiškėjo pozicija liudija šį nesuprantant šio verslo specifikos ir pažeidimų šioje srityje daromos žalos. Pagal Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punktą, prekiauti nuo 22 val. iki 8 val. alkoholiniais gėrimais viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, draudžiama;

šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Paminėtoje Įstatymo nuostatoje įtvirtinta formali pažeidimo sudėtis, t. y. pažeidimui nustatyti pakanka, kad alkoholiniai gėrimai būtų parduoti draudžiamu laiku nuo 22 val. iki 8 val. Tam, kad pareiškėjui, kaip mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojui kiltų atsakomybė už minėtos nuostatos pažeidimą, užtenka nustatyti tik pažeidimo, numatyto normos dispozicijoje, faktą.

Kitaip tariant, teisės pažeidimas formaliose sudėtyse yra baigtas, kai pažeidėjas atliko veiksmus, kuriuos draudžia įstatymas. Nustatyto draudimo pažeidimo faktas yra pakankamas pagrindas taikyti ekonomines sankcijas. Pažymėjo, kad pareiškėjas skunde iš esmės neginčija fakto, kad alkoholinis gėrimas buvo išsineštas iš jam priklausančio baro patalpų, tačiau nurodo, kad atsakomybės klausimas turi būti keliamas darbuotojai N. R., nes ji padarė galimą pažeidimą, tuo tarpu pareiškėjo veikime (neveikime) nėra kaltės kaip esminio elemento administracinei atsakomybei atsirasti.

Tokie pareiškėjo argumentai ir toks teisės aktų aiškinimas ir taikymas vertintini kritiškai, kaip gynybinio pobūdžio, prieštaraujantys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikai, todėl nepagrįsti ir atmestini. Atsakovas, pagrįsdamas savo poziciją, remiasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarime Nr. 618 patvirtintomis Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), nurodo, jog teisės aktų leidėjas, reglamentuodamas prekybos alkoholiniais gėrimais licencijavimo klausimus, susiejo išduodamos mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos pagrindu licencijos turėtojui atsirandančią teisę prekiauti alkoholiniais gėrimais su reikalavimu, kad tokia veikla būtų vykdoma laikantis licencijoje nustatytų sąlygų, be kita ko, kad tokia veikla būtų vykdoma tik licencijoje nurodytoje vietoje.

Darytina išvada, jog licencija, kurioje leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais vartoti vietoje ir išsinešimui kavinėje, suteikia teisę prekiauti alkoholiniais gėrimais tik nurodytoje vietoje ir nurodytu būdu, nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Vadovaujantis šiuo teisiniu reguliavimu, veikla turi būti vykdoma pagal licencijoje nurodytas sąlygas tam tikroje prekybos vietoje ir nurodytu būdu. Tą patvirtina ir LVAT formuojama praktika. Rėmėsi Įstatymo 1 ir 2 straipsniais, Licencija ir darė išvadą, kad Licencija siekiama mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą ir jo prieinamumą bei piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui; būtent Licencijos gavėjui kyla pareiga laikytis joje nustatytų reikalavimų ir apribojimų.

Licencijos gavėjas ir jo atstovai privalo imtis visų priemonių, kad būtų laikomasi Licencijoje nustatytų reikalavimų, jų laikymasis negali būti perkeliamas kitiems subjektams. Pareiškėjas turi diskrecinę teisę ir veiklos laisvę bei Įstatyme įtvirtintas pareigas užtikrinti Įstatymo reikalavimus, nes tik pareiškėjo iniciatyva ir veiksmai lemia, kad jis yra mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojas, vykdantis Įstatymo reikalavimus. Atkreipė dėmesį, jog pagal Įstatymą, už jo reikalavimų pažeidimą, juridiniams asmenims atsakomybė taikoma Įstatyme nustatyta tvarka, o fiziniams asmenims – Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatyta tvarka.

Pažymėjo, kad Departamentas nenukrypo nuo Įstatyme įtvirtintų reikalavimų, Departamento darbuotojai, nustatę ir įvertinę Įstatymo pažeidimą, surašė nustatyto turinio Protokolą juridiniam asmeniui – pareiškėjui. Be to, rėmėsi LVAT praktika dėl tinkamo atsakomybės už minėto draudimo nuostatų pažeidimą subjekto ir nurodė, kad juridiniai asmenys savo veiklą vykdo per savo atstovus bei darbuotojus, kurių atitinkami teisės aktus pažeidžiantys veiksmai sąlygoja juridinio asmens atsakomybę, todėl pareiškėjo argumentai, esą, jo veiksmuose nebuvo nustatyta ir nagrinėjama kaltė, atmestini kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys LVAT praktikai.

Pažymėjo, kad vien tik abstraktus įsakymas (pareiškėjo nurodytas 2012 m. gegužės 30 d. įsakymas Nr. B-K5, pasirašytinai paskelbtas darbuotojai N. R.) negali būti laikomas pakankama ir veiksminga priemone, siekiant įgyvendinti Įstatymo reikalavimus, todėl tokie pareiškėjo argumentai vertintini kaip nepagrįsti. Įstatyme įtvirtinti kriterijai, kurių laikantis įgyvendinamas Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto reikalavimas draudžiamu metu alkoholinius gėrimus vartoti vietoje, t. y. turi būti parduodami pilstomi alkoholiniai gėrimai ar alkoholiniai gėrimai, parduodami atidarytoje pakuotėje, užtikrinant jų vartojimą tik vietoje.

Nei įstatymų leidėjas, nei kontroliuojanti institucija nėra įpareigota juridiniam asmeniui, šiuo atveju viešojo maitinimo įmonėms, pateikti priemonių sąrašą, nustatyti detalų verslo modelį, siekiant įgyvendinti teisės aktų norminius reikalavimus, numatant, kad tai galėtų būti nepakeliama ir neproporcinga našta atskiriems ūkio subjektams, neteisėtas ir neleistinas ūkio subjektų pasirinkimo laisvės varžymas, konkurencijos ribojimas. Kokį priimtiną veikimo modelį pasirinks atskiras ūkio subjektas, siekdamas įgyvendinti įstatyme jam nustatytą pareigą prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiamu laiku (nuo 22 val. iki 8 val.) tik vartojimui vietoje, yra kiekvieno ūkio subjekto diskrecijos teisė.

Alkoholinių gėrimų pilstymas, jų pateikimas stiklinėse, taurėse, bokaluose, stikliukuose ir pan. yra neatsiejama įprasto viešojo maitinimo veikla. Nagrinėjamu atveju tiek licencijos gavėjas, tiek bare dirbantys darbuotojai privalo užtikrinti tokį alkoholinių gėrimų pateikimo būdą, kad jie būtų suvartoti vietoje ir taip būtų užtikrintas Licencijos sąlygų laikymasis. Pareiškėjas turi Licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais su nustatytu alkoholinių gėrimų pardavimo būdu – vartoti vietoje, nesuteikiant teisės prekiauti alkoholiniais gėrimais išsinešimui, t. y. vartoti ne vietoje, ne tik draudžiamu laiku (nuo 22 val. iki 8 val.), bet ir visą parą, todėl nuo 2012 m. sausio 1 d.

įsigaliojęs draudimas po 22 val. iki 8 val. prekiauti alkoholiniais gėrimais išsinešimui, t. y. nevartojimui vietoje, pareiškėjui nėra naujas ir jau žinotas Licencijos išdavimo metu. Remdamasis bylos medžiaga, atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas jam priklausančiame bare vykdo prekybinę funkciją alkoholiniais gėrimais, t. y. vartojimui ne vietoje. Jis neužtikrino imperatyvios Įstatyme numatytos pareigos įvykdymo, alkoholinis gėrimas parduotas neatidarytoje pakuotėje ir išsineštas iš pareiškėjo baro patalpų; pareiškėjo darbuotoja, parduodama alkoholinį gėrimą uždarytoje taroje, negalėjo nesuprasti, kad alkoholinis gėrimas bare nebus vartojamas.

Taigi, pareiškėjas nevykdo visų, net ir imperatyviai Įstatyme nurodomų priemonių, kad būtų užtikrinamas Įstatymo laikymasis. Patikrinimo metu Departamento darbuotojų užfiksuotos faktinės aplinkybės, kad viešojo maitinimo patiekalai pareiškėjo bare negaminami, valgiaraščio nėra, pilstomų alkoholinių gėrimų kainininko nėra, rastas tik vienas pradėtas pilstyti 0,5 1 talpos, 40 proc. alk. tūrio trauktinės „Dainava“ butelis tik patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjas iš esmės tik de jure deklaruoja viešojo maitinimo funkciją, o de facto verčiasi prekybine veikla.

Pareiškėjo argumentas, kad šioje administracinėje byloje nenustatyta padaryta žala, atsakovo teigimu taip pat yra nepagrįstas, kadangi Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punktas yra formalios teisės pažeidimo sudėties – nustatant šį pažeidimą, užtenka fakto, kad buvo pažeista teisinė tvarka, nelaukiant, kol atsiras reali žala. Remiantis Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 14 d. nutarimu, darytina prezumpcija, kad visi ūkio subjektai, pagal turimas licencijas užsiimantys didmenine ar mažmenine prekyba alkoholio produktais (kaip ir bet kuria kita licencijuojama veikla), žino ir supranta sąlygas, kurių privalo laikytis.

Pareiškėjui neužtikrinus alkoholinių gėrimų vartojimo vietoje, nors pagal Įstatymą jis buvo imperatyviai įpareigotas tokiais alkoholiniais gėrimais neprekiauti, iškeliant savo individualius komercinius interesus virš Įstatymo ir viešojo intereso, sąžiningos konkurencijos principų, jis pažeidė Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto reikalavimus. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad jam nepranešta apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, todėl byla negalėjo būti nagrinėjama: Departamento darbuotojai kartu su Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) pareigūnais 2012 m. liepos 24 d. atlikę patikrinimą pareiškėjui priklausančiame bare, (duomenys neskelbtini), tinkamai surašę dviem vienodą juridinę galią turinčiais egzemplioriais Protokolą, vieną egzempliorių perdavė pareiškėjos darbuotojai, dalyvavusiai patikrinime.

Nors pareiškėjo darbuotoja pasirašyti ant procesinių dokumentų atsisakė, tačiau tai nepanaikina dokumentų juridinės galios ir žinojimo apie juos. Prie Protokolo pridėtame 2012 m. liepos 24 d. pranešime nurodoma bylos nagrinėjimo vieta ir laikas, procesinės teisės išaiškintos ir patikrinimo metu alkoholinį gėrimą pardavusiai bei patikrinime dalyvavusiai pareiškėjo darbuotojai. Pažymėjo, kad į bylos nagrinėjimą atvyko moteris, prisistačiusi UAB „Tirchan“ barmene-kasininke N. R., tačiau nepateikė asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų bei įgaliojimo atstovauti pareiškėją šioje byloje bei minėtos moters atstovas, advokato padėjėjas K.

P., kuris tinkamų UAB „Tirchan“ atstovavimo dokumentų taip pat nepateikė, todėl atvykę asmenys atstovauti įmonės interesams nagrinėjamoje byloje negalėjo. Be to, pareiškėjas skunde vadovaujasi Protokolu, tokiu būdu neginčijama aplinkybė, kad pareiškėjui buvo žinomos aplinkybės apie patikrinimo protokolo surašymą ir bylos nagrinėjimo vietą bei laiką. Atsakovas pažymėjo, jog priimant nutarimą Nr. ATK2-163/12 nei materialinės, nei procesinės teisės normos nebuvo pažeistos. Rėmėsi Departamento direktoriaus 2011 m. kovo 31 d.

įsakymu Nr. T1-1 patvirtintų Departamento Kontrolės skyriaus nuostatų 11.4 punktu ir paaiškino, kad pagal teisės aktuose Departamento darbuotojams suteiktas teises ir pareigas, pareiškėjui priklausantis baras buvo stebimas ir, užfiksavus alkoholinio gėrimo išsinešimo faktą iš šio baro patalpų, buvo surašytas Protokolas, kuriame pažymėta, kad patikrinimas pradėtas 2012 m. liepos 24 d. 22 val. 10 min., baigtas 2012 m. liepos 24 d. 23 val. 20 min. Iš to matyti, jog pareiškėjo keliama abejonė dėl Protokolo surašymo pradžios ir pirkimo fakto atmestina ir nepaneigia pareiškėjo atsakomybės dėl Įstatyme įtvirtinto draudimo pažeidimo.

Atsižvelgiant į išdėstytą, Nutarimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 22 d. sprendimu (b. l. 68–78) pareiškėjo UAB „Tirchan“ skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas UAB „Tirchan“ neginčija faktinių aplinkybių, jog UAB „Tirchan“ priklausančiame bare, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo prekiaujama alkoholiniais gėrimais išsinešimui po 22 val.: 2012 m. liepos 24 d. 22 val. 18 min. pagal kasos kvitą 5277 1045 (LF ID 12001614) minėtame bare dirbusi barmenė-kasininkė N. R. už 3,90 Lt pardavė gamykliniu būdu uždarytą 0,5 l talpos alaus „Švyturys Gintarinis“ butelį.

Teismas pažymėjo, kad UAB „Tirchan“ buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punktą, kurio taikymą yra išaiškinęs LVAT – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-326/2013 bei 2013 m. sausio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-370/2013 pabrėžė: „Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.) 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte buvo nustatyta, kad draudžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 22 iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Teisėjų kolegija, įvertinusi normos turinį, daro išvadą, kad joje imperatyviai nurodoma, jog alkoholiniai gėrimai nuo 22 val. iki 8 val. gali būti parduodami tik atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje, t. y. turi būti tenkinamos abi sąlygos. Todėl atsakomybei atsirasti pakanka to, kad alkoholiniai gėrimai nebuvo suvartoti vietoje, nors ir buvo parduoti atidarytoje pakuotėje“. Atsižvelgiant į tai konstatavo, kad šioje administracinėje byloje atsakomybė pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punktą buvo kvalifikuota tinkamai, nes 0,5 l talpos alaus „Švyturys Gintarinis“ butelis buvo parduotas net nepradarytas po 22 val. ir dėl to ginčo nėra.

Teismas nustatė jog pareiškėjo skunde keliamas klausimas, kas turėtų atsakyti už šios neteisėtos veikos padarymą. Teismas nesutiko su pareiškėjo nuomone, kad atsakyti turėtų minėtą butelį pardavusi jo darbuotoja, kuri UAB „Tirchan“ 2012 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. B-K5 buvo įpareigota laikytis teisės aktų, be kita ko, Įstatymo, reikalavimų. Teismas nurodė, kad juridinis asmuo pareigas ir atsakomybę prisiima savo darbuotojų veiksmais: byloje nustatyta, kad alaus butelį pardavė būtent UAB „Tirchan“, tai įrodo net dokumentas – kasos kvitas 5277 1045 (LF ID 12001614), todėl sprendė, kad šiuo aspektu nėra teisinio pagrindo naikinti Nutarimą.

Įvertinęs susiklosčiusią situaciją, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad vien pareiškėjo skunde nurodyti procesiniai trūkumai (2012 m. liepos 24 d. patikrinimo protokolo Nr. ATK2-200 surašymo pažeidimai), kai nėra ginčo dėl to, jog UAB „Tirchan“ priklausančiame bare, esančiame (duomenys neskelbtini), 0,5 l talpos alaus „Švyturys Gintarinis“ butelis buvo parduotas net nepradarytas po 22 val. (t. y. nėra esminio ginčo dėl teisės pažeidimo padarymo), negali būti pagrindas šią bylą nutraukti: teismas įvertino visas aplinkybes ir konstatavo, kad UAB „Tirchan“ pagrįstai pripažintas padariusiu teisės pažeidimą, įtvirtintą Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte, todėl Departamento Nutarimo šiuo aspektu naikinti negalima.

Pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Departamentą pašalinti padarytus pažeidimus ir pritaikyti atsakomybę pažeidimą galimai padariusiam asmeniui teismas vertino kaip nepagrįstą.

Atsižvelgdamas į teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovų išreikštą prašymą sušvelninti paskirtą nuobaudą, pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad Nutarimu UAB „Tirchan“ paskirta minimali 500 Lt bauda, o tam, kad būtų galima paskirti švelnesnę negu įstatyme nustatyta minimali bauda, teismas turėtų nustatyti ypatingas aplinkybes, švelninančias pareiškėjo atsakomybę. Vertindamas tai, jog pareiškėjas yra verslo subjektas, be to, tokio verslo, kuris susijęs su žalingu poveikiu žmogaus sveikatai, teismas, įvertinęs pareiškėjo UAB „Tirchan“ 2011 m. balansą bei UAB „Tirchan“ 2011 m. pelno (nuostolių) ataskaitą, konstatavo, kad sunki materialinė pareiškėjo padėtis nėra ta aplinkybė, kuri leistų teismui paskirti švelnesnę negu minimali įstatyme nustatyta nuobauda.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 81–83) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo UAB „Tirchan“ skundą.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas. Pirmosios instancijos teisme tiek pareiškėjas, tiek atsakovas sutiko ir neginčijo tos aplinkybės, kad pareiškėjo darbuotoja N. R. padarė Protokole užfiksuotą pažeidimą – pardavė gamykliniu būdu uždarytą 0,5 l butelį alaus „Švyturys gintarinis“, o pirkėja jį iš baro išsinešė. 2012 m. liepos 24 d. 22 val. 10 min. surašytame Protokole užfiksuota, kad minėtas pažeidimas padarytas pareigūnų atlikto patikrinimo metu, jį padarė UAB „Tirchan“ darbuotoja, tačiau nubaustas buvo pareiškėjas. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė pareiškėjo darbuotojos padarytą Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimą, tačiau, nustatydamas, kad jį padarė pareiškėjas, teismas turėjo nustatyti aplinkybę, ar pareiškėjo darbuotoja veikė taip, kaip jai buvo nurodyta turinčių teises ir įgalinimus veikti atsakingų pareiškėjo darbuotojų, ar ji veikė savo iniciatyva. Teismas ne tik, kad nesiaiškino šių aplinkybių, bet ir padarė nepagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju juridinis asmuo pareigas ir atsakomybę priima savo darbuotojų veiksmais.

Paaiškino, kad pareiškėjas, atsižvelgiant į taikomas pinigines sankcijas bei tai, jog gali būti atimta licencija ar apribotas prekybos alkoholiu laikas, yra suinteresuotas vengti su alkoholio prekyba susijusių pažeidimų. Pažymi, jog atsakovas, nustatęs UAB „Tirchan“ darbuotojos padaryto pažeidimo faktą, inicijavo atitinkamus savivaldybės veiksmus, kas lėmė, jog 2012 m. gruodžio 19 d. (dar neišnagrinėjus bylos) Vilniaus miesto savivaldybės taryba priėmė nutarimą Nr. 1-987 apriboti prekybos alkoholiu laiką, uždraudžiant UAB „Tirchan“ prekiauti alkoholiu nuo 22 val. iki 8 val.

Šį nutarimą pareiškėjas apskundė teismui, tačiau nors byla dar nėra nagrinėjama, akivaizdu, jog dėl užfiksuoto darbuotojos elgesio pareiškėjas gali patirti didelių nuostolių. Negana to, 2013 m. sausio 25 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas priėmė įsakymą Nr. A30-59, kuriuo įspėjo pareiškėją dėl licencijos sustabdymo, jei ji nebus patikslinta, nurodant, kad leidžiama prekiauti alkoholiu tik iki 22 val. Atsižvelgiant į tai, taip pat į tai, kad pareiškėjas, samdydamas darbuotojus, vertino aplinkybę, jog reikės dirbti ir nakties metu (pasamdė daugiau asmenų), UAB „Tirchan“ nuostoliai, jau dabar yra akivaizdūs: apribojus laiką prekiauti alkoholiu reikėtų šiuos asmenis atleisti, dėl ko kiltų neigiami socialiniai padariniai, kurių, suprasdamas savo atsakomybę už pažeidimų pasekmes, pareiškėjas stengiasi išvengti.

Pažymi, jog nuolatinis kontroliuojančio asmens buvimas šalia barmeno-pardavėjo naktinės prekybos metu yra neįmanomas, įmonė gali tik supažindinti darbuotojus su prekybos alkoholiu tvarka ir reikalavimais, įspėti juos, kad esant pažeidimams, darbuotojai bus atleidžiami iš darbo. Tai ir buvo padaryta pareiškėjo 2012 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. B-K5, su kuriuo buvo supažindinti visi, įskaitant ir pažeidimą padariusiąją, pareiškėjo darbuotojai. Atsižvelgiant į tai, kad nieko daugiau pareiškėjas padaryti negalėjo, pirmosios instancijos teismas turėjo padaryti išvadą, jog dėl pažeidimo yra kalta UAB „Tirchan“ darbuotoja, o ne pareiškėjas, kuriam, kaip ir pažeidimą padariusiai darbuotojai (kuri bus atleista iš pareigų), kilo ir tebesitęsia neigiamos pasekmės. Teigia, jog vadovaujantis Alkoholio prevencijos įstatyme numatytu leidimu bausti ir fizinį asmenį, kol nėra įrodyta, kad pareiškėjo darbuotoja veikė UAB „Tirchan“ vadovų nurodymu arba kad tokių pažeidimų būta tiek daug, jog galima daryti išvadą, kad tai daroma su UAB „Tirchan“ vadovų žinia, būtent tai ir turėtų būti daroma, laikant, kad pareiškėjas įrodė nepadaręs pažeidimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo veiksmuose nenustatė kaltės, esančios pagrindu kilti administracinei atsakomybei, jo veiksmai nepripažinti priešingais teisei, nebuvo ir baustino neveikimo, t. y. pareiškėjas jokiais (nei aktyviais, nei pasyviais) veiksmais neprisidėjo prie jo darbuotojos veiksmų, jų nesiekė ir neskatino. Pabrėžia, kad N. R. buvimas pareiškėjo darbuotoja, savaime nesudaro pagrindo atsakomybei už jos veiksmus kilti būtent pareiškėjui – ši darbuotoja nėra nei juridinio asmens dalyvis, nei kitas vadovaujantis pareiškėjo darbuotojas, kuris galėtų priimti valinius sprendimus įmonės vardu.

Todėl, nuobaudos pareiškėjui skyrimas, neįrodžius jo (o ne jo darbuotojos) kaltės, prieštarauja teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams ir iškreipia teisės esmę.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 89-93) atsakovas prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimą.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas, pagrįstas faktinėmis bylos aplinkybėmis, atitinka materialinės teisės normas, reglamentuojančias mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais tvarką draudžiamu metu, LVAT praktiką. Nurodo, kad atsakovo argumentai yra detaliai išdėstyti procesiniuose dokumentuose, t. y. atsiliepime į pareiškėjo skundą ir Nutarime. Nesutinka su LVAT praktikai prieštaraujančia pareiškėjo pozicija, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad juridinis asmuo (pareiškėjas) pareigas ir atsakomybę priima savo darbuotojų veiksmais:

LVAT 2011 m. rugsėjo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A62-2928/2011 pažymėjo, kad Įstatymas, kaip specialus aktas, reglamentuojantis klausimus, susijusius su ekonominių sankcijų dėl Įstatymo nuostatų pažeidimo taikymu, numato savarankišką atsakomybę subjektams, kurie verčiasi alkoholinių gėrimų pardavimu, tarp jų – ir juridiniams asmenims, pagal atitinkamą licenciją savo ūkinėje veikloje besiverčiantiems prekyba šiais gėrimais; dėl tinkamo subjekto LVAT 2009 m. lapkričio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-929/2009 ir kituose sprendimuose pažymėjo, kad „<...> bet kokia juridinio asmens vykdoma ūkinė veikla <...> ūkio subjekto (pareiškėjo) yra vykdoma per atitinkamus darbo santykiais su pareiškėju susijusius asmenis (pardavėjus).

Tai yra vienintelis įmanomas ūkio subjekto (pareiškėjo) tokios veiklos būdas (vienintelė jos išraiškos forma). Todėl ūkio subjekto darbuotojų, kurie pagal atitinkamas darbo sutartis darbdavio vardu vykdo šią veiklą, vykdoma veikla laikytina paties ūkio subjekto veikla, t. y. objektyvi nurodytos veiklos išraiška yra ta pati“; LVAT išplėstinė kolegija 2005 m. kovo 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A15-39/2005 taip pat pažymėjo, kad „juridinis asmuo, dirbtinai sukurtas teisės subjektas, pats negali padaryti įstatyme uždraustos veikos, todėl jis visuomet atsako už savo atstovo ar darbuotojo (fizinio asmens) padarytą pažeidimą“; kt.

Atsižvelgiant į tai, juridiniai asmenys savo veiklą vykdo per savo atstovus ir darbuotojus, kurių atitinkamus teisės aktus pažeidžiantys veiksmai lemia juridinio asmens atsakomybę. Pažymi, kad šio teisės pažeidimo kvalifikavimui reikšmės neturi pareiškėjo akcentuojamos kaltės pasireiškimas: kaltė, kaip psichologinis santykis, nėra būdinga juridiniam asmeniui, todėl juridinio asmens kaltės problema negali būti išspręsta vadovaujantis psichologinės kaltės samprata; juridinio asmens kaltė gali būti tik normatyvinė ir nustatoma nurodant jam pareigą atidžiai ir rūpestingai kontroliuoti savo veiklą.

Todėl pareiškėjo argumentai, kad jo veiksmuose nėra kaltės yra atmestini. Pabrėžia, kad pareiškėjo darbuotoja veikė savo įgaliojimų ribose, atliko jos darbo sutartyje ir kituose jos darbo santykius apibrėžiančiuose pareiškėjo priimtuose teisės aktuose numatytas funkcijas, dirbo darbdavio jai sudarytose sąlygose, tačiau būtent darbdavys (pareiškėjas) turi diskrecinę teisę ir veiklos laisvę bei Įstatyme numatytas pareigas užtikrinti šio įstatymo reikalavimus, nes tik darbdavio iniciatyva ir veiksmai lemia, kad jis yra mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijos turėtojas, vykdantis Įstatymo reikalavimus.

Atsižvelgiant į išdėstytą, sutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, jog „Juridinis asmuo pareigas ir atsakomybę prisiima savo darbuotojų veiksmais: šioje byloje nustatyta, kad UAB „Tirchan“ pardavė alaus butelį, ir tai įrodo net dokumentas – kasos kvitas <...>“.

Remiasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika ir nurodo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui alkoholinių gėrimų prekyba nėra uždrausta visiškai, tik yra aiškiai apibrėžtu laiku nustatyti prekybos ribojimai (vartojimui vietoje), siekiant Įstatymu įtvirtintų tikslų. Pareiškėjas privalo laikytis Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų reikalavimų ir veiksmingomis, o ne pasyviomis priemonėmis užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi,ypač atsižvelgiant į tai, kad pats pareiškėjas yra įsitikinęs prisiimtų veikimo priemonių efektyvumo stoka. Pažymi, jog tai, kad ūkio subjektai skelbiasi neparduodą alkoholinių gėrimų išsinešimui, nepanaikina jų atsakomybės įvykus teisės pažeidimui.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjui nepavyko įgyvendinti Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto reikalavimo, prekiaujant alkoholiniais gėrimais vykdyti viešojo maitinimo funkciją: atsakovas užfiksavo alkoholinių gėrimų išsinešimo faktą, kai alkoholinis gėrimas pirkėjai buvo parduotas net neatidarytoje pakuotėje. Atsakovo pozicija ir pirmosios instancijos teismo sprendimas neprieštarauja LVAT formuojamai praktikai, nurodančiai juridinį asmenį kaip tinkamą atsakomybės subjektą administracinei atsakomybei taikyti ir kuris, veikdamas per savo atstovus darbuotojus, yra pripažįstamas kaltu pažeidęs Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punktą. LVAT 2013 m. sausio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A444-326/2013 konstatavo, kad „Teisėjų kolegija, įvertinusi normos turinį, daro išvadą, kad joje imperatyviai nurodoma, jog alkoholiniai gėrimai nuo 22 val. iki 8 val. gali būti parduodami tik atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje, t. y. turi būti tenkinamos abi sąlygos. Todėl atsakomybei atsirasti pakanka to, kad alkoholiniai gėrimai nebuvo suvartoti vietoje, nors ir buvo parduoti atidarytoje pakuotėje“; „Įstatymu leidėjas nenustatė priemonių, kurių reikėtų imtis ūkio subjektui, Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte nustatytas reikalavimas nuo 22 val. iki 8 val. parduoti alkoholinius gėrimus tik vartoti vietoje būtų įvykdytas. Tokias priemones gali pasirinkti patys ūkio subjektai, tačiau jos turi būti efektyvios, kad užtikrintų Alkoholio kontrolės įstatyme nustatytų imperatyvų laikymąsi“. Remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo jurisprudencijoje nustatytais teisėtumo principo kriterijais, leidžiančiais ūkinės (ir kitos) veiklos laisvės ribojimą siekiant apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes bei konstituciškai svarbius tikslus, kuriems priskiriama ir žmonių sveikatos apsauga, taip pat Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, kurioje numatyta, kad dėl alkoholio vartojimo keliamo pavojaus bei neigiamų pasekmių, alkoholiniai gėrimai yra laikomi konkrečia, itin griežtai reglamentuota, maisto produktų kategorija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Ginčas kilęs dėl Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutarimo Nr. ATK2-163/12, kuriuo pareiškėjui pritaikyta ekonominė sankcija ir paskirta 500 Lt bauda už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimą, teisėtumo.

Išnagrinėjęs bylą pirmosios instancijos teismas 2013 m. vasario 22 d. sprendimu Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutarimą paliko galioti.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Vykdydama šią įstatymo nuostatą, teisėjų kolegija patikrino visą bylą ir sprendžia dėl ginčo esmės, o ne tik nagrinėja apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus.

Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (2011 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XI-1911 redakcija) 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte nustatyta, kad draudžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 22 iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Įvertinus normos turinį, darytina išvada, kad joje imperatyviai nurodyta, jog alkoholiniai gėrimai nuo 22 iki 8 valandos gali būti parduodami tik atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje, t. y. turi būti tenkinamos abi sąlygos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-370/2013). Atsižvelgiant į tai, atsakomybei atsirasti pakanka ir to, kad alkoholiniai gėrimai buvo parduoti neatidarytoje pakuotėje.

Byloje nustatyta, kad būtent pareiškėjas (o ne jo darbuotoja) pažeidimo padarymo metu turėjo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos išduotą licenciją (b. l. 44). 2011 m. lapkričio 21 d. licencijoje verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais Nr. A425-227 (2.17.2.20-EK6) prekybos alkoholiniais gėrimais vieta nurodomas baras, esantis (duomenys neskelbtini), kaip įmonės veiklos rūšis nurodomas viešasis maitinimas, prekybos alkoholiniais gėrimais laikas nurodomas – visą parą, alkoholinių gėrimų pardavimo būdas – vartoti vietoje.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2012 m. liepos 24 d. atsakovas surašė patikrinimo protokolą Nr. ATK2-200 (b. l. 37-38), kuriame konstatuota, kad pareiškėjui UAB „Tirchan“ priklausančiame bare, esančiame (duomenys neskelbtini), prekiaujama alkoholiniais gėrimais išsinešimui po 22 valandos. Prekybos alkoholiniais gėrimais faktą patvirtina byloje esanti kasos kvito kopija (b. l. 40), iš kurios matyti, kad alus buvo parduotas 22 val. 18 min. bei alkoholį pirkusios D. B. paaiškinimo (b. l. 39). Alkoholinis gėrimas pirkėjai buvo parduotas neatidarytame butelyje, jai nebuvo nurodyta, kad jis parduodamas gerti vietoje, o ne išsinešimui. Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tais atvejais, kai ūkio subjekto pasirinktos priemonės, kurias panaudoja jo darbuotojai, yra neefektyvios ir neužtikrina įstatyme numatytos imperatyvios pareigos vykdymo, administracinėn atsakomybėn traukiamas minėtas ūkio subjektas, o ne jo darbuotojas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-326/2013, 2013 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-370/2013).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytą, daro išvadą, kad pareiškėjas buvo pagrįstai nubaustas už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto nuostatų pažeidimą. Pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 3 dalį už tokį pažeidimą įmonės gali būti baudžiamos nuo penkių šimtų iki dviejų tūkstančių litų bauda. Pareiškėjui buvo skirta minimali įstatyme nustatyta 500 Lt bauda. Aplinkybių, dėl kurių paskirta bauda turėtų būti mažinama, teismas nenustatė.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisės aktai, reglamentuojantys ginčo teisinius santykius, ginčijamame nutarime buvo taikyti tinkamai, surinkti įrodymai įvertinti teisingai, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nenukrypo nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos panašaus pobūdžio bylose, todėl pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo UAB „Tirchan“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Skirgailė Žalimienė