2018-07-05 Nr. AB-12636-3-61-3-00457-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2157-624/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00457-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 29.1.3.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. liepos 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vamgresta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Vamgresta“) skundą dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra, atsakovas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. sausio 5 d. sprendimą Nr. 3R-9 (AG-375/04-2016) (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Vamgresta“ skundas tenkintas iš dalies, t. y. buvo panaikintas Agentūros 2015 m. liepos 31 d. sprendimas Nr. SKP-323 dėl UAB „Vamgresta“ išmokėtos paramos dalies susigrąžinimo, byla dalyje dėl įpareigojimo Agentūrą sustabdyti lėšų susigrąžinimo procedūrą nutraukta (toliau – ir Sprendimas dėl paramos susigrąžinimo).

2. Atsakovas nurodė, kad UAB „Vamgresta“ (toliau – ir Paramos gavėjas, pareiškėjas) Agentūros Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento Utenos paramos administravimo skyriui 2010 m. lapkričio 9 d. pateikė paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtra)“ (toliau – ir Priemonė) paramai gauti (toliau – ir Paraiška). Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1109 Paramos gavėjui buvo paskirta 1 329 236,00 Lt / 384 973,35 Eur parama, t. y. iki 65 proc. visų tinkamų kompensuoti projekto „Gamybos bazės kaimiškoje vietovėje steigimas ir plėtra“ (toliau – ir Projektas) išlaidų. Paramos gavėjas ir Agentūra 2011 m. sausio 26 d. pasirašė paramos sutartį pagal Priemonės veiklos sritį „Ne žemės ūkio veikla“ (toliau – ir Paramos sutartis). Paramos sutarties 1.1 papunkčiu Paramos gavėjas įsipareigojo įgyvendinti Projektą nepažeisdamas Paramos sutarties sąlygų, teisės aktų, kiek jie susiję su Projekto įgyvendinimu, reikalavimų. Paramos gavėjas pagal Paraišką ketino vykdyti ne žemės ūkio veiklą, o dirbti inžinierinių statinių statybos srityje, Projektą įgyvendinti Bičionių k., Anykščių r. Paramos gavėjas 2011 m. liepos 11 d. Agentūrai pateikė pirmą mokėjimo prašymą, kuriame prašė kompensacijos už įsigytą vamzdžių gręžimo įrenginį. Paramos gavėjas investicijas įsigijo už 954 595,00 Lt / 276 469,82 Eur. Vietoj prašytos išmokėti 620 486,75 Lt / 179 705,38 Eur paramos sumos suteikta 539 823,47 Lt / 156 343,68 Eur parama, nes mokėjimo prašymas pateiktas pavėluotai. Paramos gavėjas 2012 m. kovo 8 d. Agentūrai pateikė antrą mokėjimą, kuriame prašė kompensacijos už įsigytus vamzdžių kalimo įrenginį, ekskavatorių ir ekskavatorių-krautuvą, kuriuos įsigijo už 1 019 994,24 Lt / 295 410,75 Eur. Pareiškėjui 2012 m. balandžio 23 d. išmokėta 662 996,00 Lt (192 016,92 Eur) paramos suma.

3. Atsakovas paaiškino, kad atlikusi administracinį patikrinimą, Agentūra nustatė, kad UAB „Vamgresta“ 2014 m. savarankiškai darbus atliko pagal 4 sutartis - Turgelių k., Trakų r. sav., Utenoje, Vilniuje ir Latvijos mieste Liepojoje. Tokiu būdu buvo nustatyta, kad Paramos gavėjas vykdo veiklą ne tik kaimo vietovėse, bet ir miestuose, taip pat Latvijoje. Pagal Programos Priemonę reikalaujama projektą vykdyti tik Lietuvos Respublikos teritorijoje. Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programa parengta Lietuvos Respublikai ir yra taikoma visoje šalies teritorijoje. 2015 m. kovo 26 d.

– 2015 m. kovo 30 d. atliktos patikros vietoje metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2011 m. iki 2014 m. pabaigos iš viso atliko darbų už 2 867 602 Lt / 803 514,94 Eur, iš kurių Latvijoje - už 35 766 Lt / 10 358,55 Eur. Dalį veiklos vykdydamas Latvijoje, UAB „Vamgresta“ pažeidė Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ įgyvendinimo taisyklių (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtra) (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės), patvirtintų žemės ūkio ministro 2010 m. rugsėjo 29 d.

įsakymu Nr. 3D-882, 7.1.1 papunktį bei Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos, patvirtintos 2007 m. spalio 19 d. Komisijos sprendimu Nr. C(2007)5076 (su paskutiniais pakeitimais, patvirtintais 2009-12-14 Europos komisijos sprendimu Nr. C(2009)l 0216) (toliau – ir Programa), 2.1 papunktį. Norėdamas vykdyti veiklą ne Lietuvos teritorijoje, pareiškėjas privalėjo su Agentūra derinti nukrypimus nuo Projekto ir gauti raštišką sutikimą tokiai veiklai vykdyti. Neužtikrindamas, kad Projektas būtų įgyvendinamas be nukrypimų, Paramos gavėjas pažeidė Paramos sutarties 17.4 punktą, Įgyvendinimo taisyklių 20.12 punktą ir Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 metų balandžio 6 d.

įsakymu Nr. 3D-153 (toliau – ir Administravimo taisyklės), 190 punktą. Žemės ūkio ministerijos 2015 m. liepos 21 d. posėdžio protokole Nr. 8D-356 (5.50) užfiksuota, kad UAB „Vamgresta“ atstovai su nustatytu pažeidimu sutiko. Už nurodytus pažeidimus Agentūra, vadovaudamasi Įgyvendinimo taisyklių 64 punktu bei Paramos sutarties 19.1 punktu, Paramos gavėjui pritaikė 10 358,55 Eur paramos susigrąžinimo sankciją, kuri yra proporcinga padarytiems pažeidimams. Ši suma yra lygi sumai, kuri buvo gauta už paslaugas, suteiktas Latvijoje.

4. Atsakovas pažymėjo, kad Komisija, priimdama sprendimą, netinkamai aiškino teisės aktų nuostatas, neįvertino visų ginčui aktualių aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Neatsižvelgė į tai, kad Programos 2 skyriaus 2.1 punkte nurodyta, jog ši kaimo plėtros programa parengta Lietuvos Respublikai ir yra taikoma visoje šalies teritorijoje. Projektui įgyvendinti teikiama parama yra tikslinė ir turi būti naudojama siekiant Programos ir Priemonės tikslų. Programa ir Priemonė yra orientuotos bei parengtos atsižvelgiant būtent į Lietuvos teritoriją ir nacionalinius ekonomikos, verslo, žemės ūkio sektoriaus ypatumus. Ši aplinkybė patvirtina Įgyvendinimo taisyklių 7.1.1 papunkčio nuostatos esmę – remti ne žemės ūkio veiklą, įskaitant su žemės ūkiu nesusijusių paslaugų Lietuvos Respublikos teritorijoje teikimą. Pareiškėjas, 2010 m. lapkričio 9 d. pateikdamas Paraišką, savo parašu patvirtino žinant, kad, jei jis netinkamai vykdys Projektą ar kitaip pažeis teisės aktų, reglamentuojančių paramos teikimą ir administravimą, reikalavimus, gali būti taikomos teisės aktų numatytos sankcijos.

5. Atsakovas nesutiko su Komisijos sprendimo argumentu, jog pareiškėjas neįsipareigojo veiklą vykdyti išimtinai tik Lietuvos Respublikoje. Nurodė, kad pareiškėjas teiktos Paraiškos III dalies „Informacija apie projektą, kuriam prašoma paramos“ 4 punkte nurodė, kad „3. Ne žemės ūkio paslaugos, teikiamos Lietuvos Respublikos teritorijoje: 3.1. Inžinerinių statinių statyba F 42.2“. Be to, Paraiškos XIV dalies „Pareiškėjo atitiktis tinkamumo reikalavimams“ 6 punktu, siekdamas gauti paramą, pareiškėjas įsipareigojo Projektą įgyvendinti kaimo vietoje, kaip nurodyta Taisyklių 20.9 punkte, taip pat Paraiškos XIV dalies 10 punktu pareiškėjas įsipareigojo be Agentūros rašytinio sutikimo <..> nekeisti projekto įgyvendinimo vietos“. Pareiškėjas įsipareigojo laikytis visų prašomos paramos teikimą reglamentuojančių teisės aktų, inter alia, Įgyvendinimo taisyklių reikalavimų. Atitinkamas pareiškėjo įsipareigojimas buvo numatytas ir Paramos sutarties 1.1 papunktyje. Atsakovas vertino, kad pareiškėjas, nesilaikydamas įsipareigojimo ir vykdydamas Projekto veiklą už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų, neturi teisės į paramą pagal Priemonę, t. y. vadovaujantis Įgyvendinimo taisyklių 7.1.1 papunkčiu, tokia veikla yra neremtina.

6. Atsakovas pažymėjo, kad įsipareigojimas Projekto veiklą vykdyti Lietuvos Respublikos teritorijoje neturėtų būti vertinamas kaip pareiškėjo įmonės veiklos apribojimas ar paslaugų teikimo laisvės apribojimas. Minėtas įsipareigojimas vertintinas kaip sąlyga paramai pagal Priemonę gauti, kaip vykdomos veiklos remtinumo kriterijus. Pareiškėjas turi teisę veikti bet kurios kitos šalies teritorijoje tiek, kiek tai leidžia atitinkami teisės aktai, tačiau tokiu atveju, kitos valstybės teritorijoje vykdoma veikla nebus remiama.

7. Atsakovas teigė, kad Komisija neįvertino ir tos aplinkybės, jog pareiškėjui yra taikomas priežiūros laikotarpis, kuris skirtas tam, kad Agentūra turėtų galimybę tikrinti, ar ji laikosi prisiimtų įsipareigojimų, tame tarpe, tikrinti ar veiklą vykdo Lietuvos Respublikoje. Veiklos vykdymas ne Lietuvos Respublikos teritorijoje neatitinka prisiimtų įsipareigojimų, todėl negali būti remiama veikla ir, be kita ko, sunkina Agentūros galimybes atlikti projekto priežiūrą.

8. Atsakovas nurodė, kad Agentūros Sprendime pareiškėjo padaryti pažeidimai yra detaliai aprašyti ir nurodytos pažeistos teisės aktų normos, taip pat nurodytos teisės aktų nuostatos, pagal kurias apskaičiuotos bei pritaikytos sankcijos. Sprendimo pabaigoje pateikiama bendra visų teisės aktų, kuriais remiantis nustatyti pažeidimai ir pritaikytos sankcijos, suvestinė. Sprendimas yra pagrįstas objektyviais faktais bei teisės aktų nuostatomis, motyvų išdėstymas sprendime yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Sprendimas pasirašytas tam įgaliojimus turinčio asmens, patvirtintas antspaudu. Todėl Agentūros sprendimas visiškai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimus, todėl Komisija neturėjo pagrindo jo naikinti.

9. Pareiškėjas UAB „Vamgresta“ atsiliepime į skundą su Agentūros skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

10. Pareiškėjas nurodė, kad Paraiškoje deklaravo, jog bendrovės pagrindinė veikla – komunalinių statinių statyba, o pagrindinė veiklos sritis yra susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų statyba taikant betranšėjes technologijas. Taikant šias technologijas tiesiami nauji vamzdynai, esantys po kelio dangomis, geležinkelio bėgiais, pastatais, medžiais, upėmis ir t. t. Ši veikla yra itin inovatyvi ir technologiškai sudėtinga, todėl projekto metu įsigytos technologijos leidžia pagerinti bendrą šalies specializuotos statybos sektoriaus inovatyvumą ir konkurencingumą. Paraiškoje nurodė, kad įmonės strateginis tikslas – įkurti ir plėtoti efektyvų, saugų aplinkai bei ekonomiškai gyvybingą inžinerinių tinklų klojimo statybos verslą, naudojant pačias pažangiausias technologijas, leidžiančias dirbti efektyviai ir konkurencingai. Paraiška buvo įvertinta teigiamai, pasirašyta Paramos sutartis, pateikus mokėjimo prašymus, išmokėta parama, tačiau dalį jos Agentūra įpareigojo grąžinti.

11. Pareiškėjas pažymėjo, kad Agentūros 2015 m. liepos 31 d. sprendimas dėl dalies paramos sugrąžinimo neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų. Iš jo turinio nėra aišku, kokią ir kokio teisės akto nuostatą pareiškėjas pažeidė pagal jam inkriminuojamus pažeidimus, t. y. dėl veiklos vykdymo Latvijoje ir dėl nukrypimo nuo Projekto įgyvendinimo plano ir nesuderinimo su Agentūra raštu nukrypimų nuo Projekto įgyvendinimo plano.

12. Pareiškėjas paaiškino, kad nei vienas iš inkriminuojamų pažeidimų negali būti traktuotinas kaip pažeidimas, nes nėra pažeidimo sudėties. Projektas buvo ir yra įgyvendinamas taip, kaip nurodyta Paraiškoje, kurią patvirtino Agentūra ir buvo skirta bei išmokėta parama. Programos priemonės tikslai, kurie nurodyti ir Paraiškoje, yra sėkmingai įgyvendinami: įmonė įregistruota ir veikia kaimo vietovėje, sukurtos naujos darbo vietos, iš kurių daugiau kaip 50 proc. sudaro kaimo gyventojai ir t. t. Agentūra 2015 m. rugsėjo 17 d. raštu davė pritarimą saugoti techniką kitoje vietoje. Draudimo paramą gavusiai kaimo vietovės įmonei teikti paslaugas kitoje Europos Sąjungos valstybėje nėra. Todėl UAB „Vamgresta“ nepagrįstai inkriminuojami pažeidimai ir taikoma neadekvati sankcija.

13. Pareiškėjas teigė, kad Komisija priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą panaikinti Agentūros sprendimą dėl dalies paramos sugrąžinimo.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 19 d. sprendimu atsakovo skundą tenkino.

15. Teismas nustatė, kad UAB „Vamgresta“ 2010 m. lapkričio 9 d. Agentūros Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento Utenos paramos administravimo skyriui pateikė paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos priemonę „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtra) paramai gauti, reg. Nr. 3VK-KU-10-2-003705-PR001. Paraiška įvertinta ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1109 „Dėl projektų, kuriems skiriama parama pagal Lietuvos Kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonė „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ ir „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“, sąrašo patvirtinimo“, pareiškėjo projektui „Gamybos bazės kaimiškoje vietovėje steigimas ir plėtra“ skirta 1 329 236,00 Lt (384 973,35 Eur) parama.

UAB „Vamgresta“ ir Agentūra 2011 m. sausio 26 d. sudarė Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtra) veiklos srities „Ne žemės ūkio veikla“ paramos sutartį Nr. 3VK-KU-10-2-003705-PR001. Pareiškėjas 2011 m. liepos 11 d. pateikė mokėjimo prašymą Nr. 3VK-KU-10-2-003705-MP001, pagal kurį Agentūra išmokėjo 156 343,68 Eur paramos. Pareiškėjas 2012 m. kovo 8 d. Agentūrai pateikė dar vieną mokėjimo prašymą Nr. 3VK-KU-10-2-003705-MP002, pagal kurį Agentūra išmokėjo 192 016,92 Eur paramos.

Agentūros Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento Projektų administravimo skyrius 2013 m. gruodžio 19 d. ir 2014 m. gruodžio 15 d. atliko administracinį patikrinimą ir parengė Administracinio tikrinimo ataskaitas Nr. V-PA-0710282 ir Nr. V-PA-0601712. Administracinio tikrinimo ataskaitoje Nr. V-PA-0710282 nurodyta, kad bendrovė daugiausia darbų atlieka kaip UAB „Kerista“ subrangovas. Savarankiškai darbų 2014 metais atliko pagal keturias rangos sutartis Trakų r. Turgelių k., Utenos m., Vilniaus m. ir Latvijos mieste Liepojoje.

Agentūros Teisės departamento Atstovavimo skyrius 2015 m. kovo 26 d. – 2015 m. kovo 30 d. atliko Paraiškos patikrą vietoje ir parengė ataskaitą Nr. V-VV-0734002. Šios Ataskaitos dalyje „Pastabos ir paaiškinimai“, be kita ko, nurodyta, kad visos įsigytos investicijos naudojamos pagrindinei veiklai vykdyti. Įmonė veiklą vykdo rajonuose ir mieste. Agentūros Komisijos pažeidimų administravimo klausimams spręsti posėdyje, vykusiame 2015 m. gegužės 19 d., atsižvelgiant į patikrinimo rezultatus, konstatuota, kad UAB „Vamgresta“ padarė Paramos sutarties 17.1, 17.8, 17.13, 17.30 punktų ir Įgyvendinimo taisyklių 7.1.1., 20.9 ir 20.12 papunkčių pažeidimus, kuriuos nutarta registruoti.

UAB „Vamgresta“ 2015 m. balandžio 17 d. kreipėsi į Agentūrą su prašymu pakeisti projekto įgyvendinimo vietą iš Bičionių k., Anykščių r. į Rudaminos k., Vilniaus r., kurį tikslino 2015 m. gegužės 13 d. ir 2015 m. birželio 8 d. Agentūra 2015 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. BRK-6312(10.3.8) nepritarė pareiškėjo prašymams dėl Projekto įgyvendinimo vietos pakeitimo. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijoje, dalyvaujant UAB „Vamgresta“ atstovams, 2015 m. liepos 6 d. buvo svarstomi UAB „Vamgresta“ administracinių tikrinimų metu užfiksuoti pažeidimai ir pasiūlyta Agentūrai susigrąžinti 10 366,95 Eur sumą už veiklos vykdymą Latvijoje.

Agentūros Rizikų vertinimo ir valdymo departamentas, nustatęs, kad Paramos gavėjas vykdo veiklą Latvijoje, ir, kad nukrypo nuo Projekto įgyvendinimo plano ir nesuderino su Agentūra rašytu nukrypimų nuo projekto įgyvendinimo plano, 2015 m. liepos 31 d. priėmė sprendimą Nr. SKP-323 iš pareiškėjo susigrąžinti dalį, t. y. 10 358,55 Eur, išmokėtos paramos. UAB „Vamgresta“ kreipėsi į Komisiją su skundu dėl Agentūros Rizikų vertinimo ir valdymo departamento 2015 m. liepos 31 d. sprendimo Nr. SKP-323 panaikinimo ir lėšų susigrąžinimo procedūros sustabdymo.

Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2017 m. sausio 5 d. priėmė sprendimą Nr. 3R-9 (AG-375/04-2016) panaikinti Agentūros sprendimą, o bylą dalyje dėl įpareigojimo sustabdyti lėšų susigrąžinimo procedūrą nutraukti.

16. Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl Komisijos 2017 m. sausio 5 d. sprendimo dalies, kuria panaikintas Agentūros 2015 m. liepos 31 d. sprendimas dėl dalies paramos lėšų susigrąžinimo.

17. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos bei pagal Programą finansuojamų projektų bendrą administravimo tvarką nustato Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos administravimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 metų balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153. Pagal Administravimo taisyklių 253.2 punktą pažeidimą Agentūra gali nustatyti, kai pareiškėjas arba paramos gavėjas pažeidžia Programos paramos gavimo ir naudojimo sąlygas, t. y. nesilaiko su skirta parama susijusių įsipareigojimų (Paramos sutarties 25.22 punktas), vykdydamas projektą, pažeidė Lietuvos Respublikos ir / arba Europos Sąjungos teisės aktų reikalavimus, kiek jie yra susiję su projekto įgyvendinimu (Administravimo taisyklių 253.3 punktas, Paramos sutarties 25.3 punktas), pažeidžia kitas paramos skyrimo ir naudojimo sąlygas (Administravimo taisyklių 253.13 punktas, Paramos sutarties 25.23 punktas).

18. Teismas nustatė, kad Agentūra, įtarusi, kad Paramos gavėjas įgyvendindamas Projektą, padarė pažeidimą, atliko įtariamo pažeidimo tyrimą ir nustatė du pažeidimus, kuriuos, anot jos, padarė UAB „Vamgresta“ vykdydamas Projektą. Pirma, UAB „Vamgresta“ vykdo veiklą Latvijoje, antra, bendrovė nukrypo nuo Projekto įgyvendinimo plano ir nesuderino su Agentūra raštu nukrypimų nuo Projekto įgyvendinimo plano.

19. Teismas akcentavo, kad iš Komisijos sprendimo turinio matyti, kad Agentūros 2015 m. liepos 31 d. sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą Komisija motyvuoja tuo, jog skiriant finansinę paramą paslaugos tiekėjui, turi būti saugomos ir paslaugos gavėjo teisės gauti paslaugą net ir tuo atveju, jei paslaugos teikėjas, kaip veikianti įmonė, yra įregistruotas kitoje valstybėje narėje. Komisija sprendime pažymėjo, kad nustatymas, jog paslaugos, jei jų teikimui yra teikta finansinė pagalba, gali būti teikiamos tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, turi būti objektyviai pateisinamas. Vien ta aplinkybė, kad teikiant finansinę pagalbą buvo naudojamos ne tik Europos Sąjungos lėšos, tačiau dalis finansavimo buvo skirta iš Lietuvos Respublikos biudžeto lėšų, negali būti laikoma objektyviu pateisinimu, dėl ko įrangos, pirktos iš dalies finansuojant Lietuvos Respublikos biudžeto lėšomis, negalima naudoti teikiant paslaugą Latvijos Respublikoje. Kitų objektyvių aplinkybių, dėl kurių paslauga negalėjo būti teikiama Latvijos Respublikoje, Agentūra nenurodė. Todėl Komisija sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog paramos tikslai – skatinant ne žemės ūkio srities veiklą, sukuriančių naujų darbo vietų bei papildomų pajamų šaltinių ir tokiu būdu gerinant gyvenimo kokybę kaime, nebuvo pasiekti. Agentūra su tokiais Komisijos sprendimo argumentais nesutiko, mano, kad Komisija netinkamai aiškino ir taikė ginčą reglamentuojančius teisės aktus, pilnai ir visapusiškai neištyrė visų šiam ginčui reikšmingų aplinkybių, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

20. Teismas nustatė, kad pareiškėjas paramą pagal pateiktą Projektą gavo pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos, patvirtintos 2007 m. spalio 19 d. Komisijos sprendimu Nr. C(2007)5076 (su paskutiniais pakeitimais, patvirtintais 2009-12-14 Europos komisijos sprendimu Nr. C(2009)10216) nustatytas nuostatas. Šios Programos 2.1 punkte nustatyta, kad ši kaimo plėtros programa parengta Lietuvos Respublikai ir yra taikoma visoje šalies teritorijoje. Laikoma, kad visa Lietuvos Respublikos teritorija atitinka pagal konvergencijos tikslą keliamus reikalavimus. Programos I priedo 2 priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ 2.1 punkte nustatytas priemonės apibūdinimas: priemonė skirta kaimo gyventojų verslumui skatinti, užimtumui didinti, kaimo ekonomikai įvairinti ir plėtoti smulkųjį verslą kaime. Priemonės bendrasis tikslas yra remti labai mažų įmonių ir kitų smulkiojo verslo iniciatyvų kūrimąsi ir plėtrą kaime, skatinant ne žemės ūkio srities veiklą, sukuriančią naujų darbo vietų bei papildomų pajamų šaltinių, ir tokiu būdu gerinant gyvenimo kokybę kaime. Vienas iš specialiųjų tikslų yra didinti ne žemės ūkio srities veiklos įvairovę ir apimtis kaime. Šios nuostatos reiškia, kad projektui įgyvendinti teikiama parama yra tikslinė ir turi būti naudojama siekiant Programos ir Priemonės tikslų.

21. Teismas nurodė, kad Įgyvendinimo taisyklių (akto redakcija, galiojusi Paraiškos pateikimo metu, nuo 2010-11-07 iki 2011-04-03) 7.1.1 papunktyje nustatyta, kad pagal Priemonę remiama veiklos sritis – ne žemės ūkio veikla, įskaitant su žemės ūkiu nesusijusių paslaugų Lietuvos Respublikos teritorijoje teikimas. Todėl teismas darė išvadą, kad pagal Priemonę remiamos įmonės, kurios teikia su žemės ūkiu nesusijusias paslaugas Lietuvos Respublikos teritorijoje. Šis remtinumo kriterijus nedraudžia paramos siekiančiam ūkio subjektui vykdyti veiklą už Lietuvos Respublikos ribų, tačiau tokia veikla nebus remiama, nes nepatenka į paramos veikimo sritį, numatytą Programos įgyvendinimo taisyklėse.

22. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo pateiktoje Paraiškoje buvo deklaruota, kad Paramos gavėjas Projektą vykdys būtent Lietuvos Respublikos teritorijoje (Paraiškos III dalies „Informacija apie projektą, kuriam prašoma paramos“ 4 p.). Bylos duomenys rodo, kad Agentūra patikrinimų metu nustatė, jog dalį darbų, kuriems atlikti pareiškėja panaudojo skirtos paramos lėšomis įsigytą techniką, pareiškėjas vykdė Latvijoje ir gavo 35 766 Lt (10 358,55 Eur) pajamų. Pareiškėjo atstovai 2015 m. liepos 21 d. posėdyje, vykusiame Žemės ūkio ministerijoje, pripažino, kad Projekte numatytą veiklą vykdė ir Latvijoje, nors Paramos sutartyje Projekto vykdymo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, ir su aptariamu pažeidimu sutiko.

23. Teismas, atsižvelgdamas į Programos priemonės tikslus, jos įgyvendinimo sąlygas bei administracinio patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes, darė išvadą, kad UAB „Vamgresta“, teikdamas Paraiškoje deklaruotas ne žemės ūkio paslaugas Latvijoje, pažeidė tiek Įgyvendinimo taisyklių 7.1.1 papunkčio, tiek Programos 2.1 papunkčio nuostatas.

24. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui dalies paramos susigrąžinimo sankcija yra pritaikyta ir už tai, kad jis, būdamas Paramos gavėjas, nukrypo nuo Projekto įgyvendinimo plano ir nukrypimų nuo Projekto įgyvendinimo plano su Agentūra nesuderino, tuo pažeisdamas Įgyvendinimo taisyklių 20.12 punktą, Paramos sutarties 17.4 punktą, Administravimo taisyklių 190 punktą.

25. Teismas akcentavo, jog Įgyvendinimo taisyklių 20.12 punkte įtvirtinta, kad pareiškėjas įsipareigoja be rašytinio Agentūros sutikimo mažiausiai penkerius arba, projektą įtraukus į rizikingų projektų sąrašą, septynerius metus nuo sprendimo skirti paramą priėmimo dienos nekeisti remiamos veiklos pobūdžio, projekto įgyvendinimo reikalavimų ir nuosavybės formos, neparduoti ir kitaip neperduoti kitam asmeniui už paramos lėšas įgytos nuosavybės, nenutraukti projekto veiklos, nekeisti projekto įgyvendinimo vietos. Administravimo taisyklių 190 punkte (akto redakcija, galiojusi skundžiamo sprendimo priėmimo metu; analogiška nuostata galiojo ir Paraiškos pateikimo metu), nustatyta, kad jokie su Agentūra raštu nesuderinti nukrypimai nuo planuoto projekto įgyvendinimo, keičiantys projekto apimtį, keičiantys projekto išlaidas, pratęsiantys projekto įgyvendinimo laikotarpį ar kitaip keičiantys projektą ar paramos sutartyje ir (arba) paraiškoje bei sprendime skirti paramą nustatytus paramos gavėjo įsipareigojimus, nėra leidžiami. Paramos gavėjas privalo raštu informuoti Agentūrą apie visus numatomus pakeitimus, susijusius su projekto įgyvendinimu. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Paramos sutarties 17.4 punkte.

26. Teismas pabrėžė, kad nurodyti įsipareigojimai, kuriuos privalo prisiimti Paramos gavėjas, siekdamas gauti finansinę paramą jo vykdomam projektui, pareiškėjui buvo žinomi, tai patvirtina pareiškėjo atstovo parašas Paraiškoje. Paraiškos XIV dalyje „Pareiškėjo atitiktis tinkamumo reikalavimams“ 6 punkte aiškiai numatytas tinkamumo reikalavimas, jog Paramos gavėjas, siekdamas gauti paramą, įsipareigoja Projektą įgyvendinti kaimo vietoje, kaip nurodyta Taisyklių 20.9 punkte, taip pat Paraiškos XIV dalies 10 punkte Paramos gavėjas įsipareigojo be Agentūros rašytinio sutikimo <..> nekeisti projekto įgyvendinimo vietos“.

27. Teismas nurodė, kad pareiškėjas Projekte numatytas paslaugas teikė ne tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, bet ir Latvijos Respublikoje, nors pagal Paraišką ne žemės ūkio paslaugos turėjo būti teikiamos Lietuvos Respublikoje. Nustatytos aplinkybės yra nukrypimas nuo Projekto, kuris turėjo būti derinamas su Agentūra ir gautas raštiškas šios institucijos sutikimas tokiai veiklai vykdyti. Byloje duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl veiklos vykdymo Latvijoje ir buvo gautas Agentūros sutikimas nėra. Pareiškėjas į Agentūrą 2015 m. balandžio 13 d. su prašymu kreipėsi dėl Projekto įgyvendinimo vietos (iš Bičionių k., Anykščių r., į Rudaminos k., Vilniaus r.) pakeitimo. Toks prašymas nebuvo patenkintas. Apibendrinęs, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui inkriminuotas Įgyvendinimo taisyklių 20.12 punkto, Paramos sutarties 17.4 punkto, Administravimo taisyklių 190 punkto pažeidimas yra įrodytas byloje esančiais rašytiniais dokumentais. Nustačius Įgyvendinimo taisyklių, Paramos sutarties ir Administravimo taisyklių pažeidimus, Agentūra, vadovaudamasi Administravimo taisyklių 197.3.14, 255 ir 256 punktais, pareiškėjui pagrįstai paskyrė paramos dalies susigrąžinimo sankciją.

28. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui už inkriminuotus pažeidimus paskirta sankcija lygi pajamų, gautų už veiklą Latvijoje, dydžiui, vertino, jog sankcijos dydis yra proporcingas padarytam pažeidimui.

29. Teismas pažymėjo, kad nors Agentūra 2015 m. liepos 31 d. sprendime konkrečiai nenurodė, kokiais kriterijais remiantis buvo nustatytas sankcijos dydis, tačiau sankcijos dydis buvo parinktas atsižvelgiant į Žemės ūkio ministerijos 2015 m. liepos 21 d. posėdyje nustatytas aplinkybes, kad Paramos gavėjas, siekdamas pasiekti projekte planuotus rodiklius, vykdo veiklą, su pažeidimu susijusios informacijos neslėpė, bendradarbiavo su Agentūra. Teismas sutiko su šių aplinkybių vertinimu.

30. Teismas vertino, kad Agentūros 2015 m. liepos 31 d. sprendime pakankamai aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės ir jų teisinis vertinimas. Sprendime atskirai aptartas kiekvienas iš inkriminuotų pažeidimų, nurodytos pažeistos teisės normos, taikomų poveikio priemonių teisinis pagrindas, taikomos poveikio priemonės dydis. Todėl darė išvadą, kad Agentūros 2015 m. liepos 31 d. spendimas atitinka visus būtinuosius Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

31. Teismas sprendė, kad Komisija netinkamai taikė ir aiškino ginčą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą panaikinti Agentūros 2015 m. liepos 31 d. sprendimą dėl dalies paramos susigrąžinimo. Todėl Komisijos 2017 m. sausio 5 d. sprendimas dalyje dėl Agentūros 2015 m. liepos 31 d. sprendimo panaikinimo naikintinas.

III. 32. Pareiškėjas UAB „Vamgresta“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimą ir Agentūros 2015 m. liepos 31 d. sprendimą Nr. SKP-323, jo skundą tenkinti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nesutikimą su pirmosios instancijos teismo ir Agentūros sprendimais pareiškėjas grindžia šiais argumentais:

32.1. teismas netinkamai, nevisapusiškai ir neobjektyviai įvertino bylos aplinkybes, netinkamai aiškino bei taikė teisės normas, o dalį reikšmingų aplinkybių, kurias pareiškėjas nurodė skunde, nenagrinėjo, neteisingai taikė VAĮ 8 straipsnį.

32.2. iš Agentūros ginčijamo sprendimo nėra aišku, kokią teisės akto nuostatą jis pažeidė. Sprendime nurodytos tik bendros nuostatos, tačiau nenurodomas priežastinis ryšis tarp faktinių aplinkybių, paramos gavėjo kaltės, pažeistos teisės akto nuostatos ir sankcijos dydžio. Pažeidimas buvo inkriminuotas, nustačius pajamų iš Latvijos subjekto (užsakovo) gavimo faktą. Tačiau teismas nerinko bei objektyviai nevertino aplinkybių ir įrodymų: kur yra įgyvendinamas Projektas; kuriai valstybei ir Lietuvos Respublikos regionui pareiškėjas moka mokesčius; su kokia technika buvo atlikti darbai; pareiškėjas sukūrė darbo vietas Lietuvos kaimo gyventojams. Sprendimas priimtas remiantis prielaidomis, bet ne objektyviais duomenimis.

32.3. nei vienas iš inkriminuojamų pažeidimų negali būti traktuotinas kaip pažeidimas, nes nėra pažeidimo sudėties. Projektas buvo ir yra įgyvendinamas taip, kaip aprašyta Paraiškoje, kurią patvirtino Agentūra ir buvo skirta bei išmokėta parama. Todėl sprendime neteisingai teigiama, kad pareiškėjas nukrypo nuo Projekto įgyvendinimo.

32.4. Agentūra yra viešojo administravimo subjektas, o jos priimtas ginčijamas sprendimas yra individualus administracinis aktas, kuris turi atitikti VAĮ 8 straipsnyje tokiam aktui nustatytus reikalavimus, t.y. turi būti pagristas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Agentūros sprendime išvardijamos tik pažeistų teisės aktų ir Paramos sutarties nuostatos, konkrečiai nenurodant faktinių aplinkybių, būtinų pažeidimui konstatuoti. Todėl teismo išvada, kad Agentūros sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nepagrįsta ir neteisėta.

32.5. teismas nevertino aktualių šiam ginčui Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų. 2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai (toliau – ir Reglamentas Nr. 1698/2005) 52 straipsnio (a) dalies (ii) papunktyje aiškiai apibrėžta, kad parama apima priemones kaimo ekonomikai įvairinti, kurią sudaro parama įmonių kūrimui ir plėtrai siekiant skatinti verslumą ir plėtoti ekonominę struktūrą. Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programoje, patvirtintoje 2007 m. spalio 19 d. Komisijos sprendimu Nr. C (2007) 5076, nurodyta, kad priemonė „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ skirta kaimo gyventojų verslumui skatinti, užimtumui didinti, kaimo ekonomikai įvairinti ir plėtoti smulkųjį verslą kaime. Šie tikslai buvo paminėti ir Paraiškoje, kurie sėkmingai įgyvendinami, t. y. įregistruota įmonė veikia kaimo vietovėje, sukurtos naujos darbo vietos, iš kurių daugiau kaip 50 proc. sudaro kaimo gyventojai ir t. t.

32.6. Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatyta ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje patvirtinta, kad įsisteigimo laisvė ir laisvė teikti paslaugas užtikrina verslo ir specialistų judumą ES. Siekiant toliau įgyvendinti šias dvi laisves, labai daug tikimasi iš E. P. ir Tarybos 2006 m. gruodžio 12 d. direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (toliau – ir Direktyva 2006/123/EB), nes ji itin svarbi siekiant užbaigti kurti vidaus rinką (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 26, 49–55, 56–62 str.). Savarankiškai dirbantys asmenys ir specialistai arba juridiniai asmenys, nurodyti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 54 straipsnyje, kurie teisėtai vykdo veikla vienoje valstybėje narėje, gali: i) nuolat ir nepertraukiamai vykdyti ekonomine veikla kitoje valstybėje narėje (įsisteigimo laisvė, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 49 str.) arba ii) laikinai siūlyti ir teikti paslaugas kitoje valstybėje narėje, likdami savo kilmės šalyje (laisvė teikti paslaugas, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 56 str.). Taip siekiama panaikinti diskriminaciją dėl pilietybės. Jei norima šiomis laisvėmis naudotis veiksmingai, reikia priimti priemones, kurios padėtų šiomis laisvėmis naudotis, įskaitant nacionalinių prieigos taisyklių derinimo arba abipusio jų pripažinimo priemones.

32.7. Nei Reglamentas Nr. 1698/2005, nei Paramos programa draudimo paramą gavusiai kaimo vietovės įmonei teikti paslaugas kitoje Europos Sąjungos valstybėje nenumato. Direktyvos 2006/123/EB IV skyriaus „Laisvas paslaugų judėjimas“ 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės gerbia tiekėjų teisę teikti paslaugas ne toje valstybėje narėje, kurioje jie yra įsisteigę, o tai reiškia laisvę teikti paslaugas Europos Sąjungoje. Įsisteigimo teisė apima asmens teisę užsiimti savarankiška veikla ir ja verstis, taip pat steigti ir valdyti įmones – tokia veikla gali būti ilgalaikė, vykdoma nuolat ir nepertraukiamai – tokiomis pačiomis sąlygomis, kurios nustatytos valstybės narės teisės aktuose dėl šios valstybės piliečių įsisteigimo. Laisvė teikti paslaugas taikoma visoms paslaugoms, kurios paprastai teikiamos už atlyginimą ir kurių nereglamentuoja nuostatos dėl prekių, kapitalo ir asmenų judėjimo laisvės.

32.8. vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, Agentūra, įgyvendindama jai priskirtas kontrolės funkcijas, kaip ir bet kuri kita valdžios įstaiga, yra saistoma bendrųjų, inter alia (be kita ko), konstitucinių teisės principų bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų, o tai reiškia, kad Agentūros sprendimas dėl sankcijų taikymo visais atvejais privalo būti pagrįstas pakankamais įrodymais bei teisės normomis, o taikytos poveikio priemonės motyvuotos. Be to, bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais.

32.9. Agentūros skirta sankcija yra apskaičiuota, įskaitant pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM), tačiau kai parama išmokama, PVM nekompensuojamas. Šios aplinkybės teismas nevertino.

33. Atsakovas Agentūra atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas nesutikimą su apeliaciniu skundu iš esmės grindžia pirmosios instancijos teismui nurodytomis aplinkybėmis ir motyvais. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai, objektyviai ir visapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus, dėl ko priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 34. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Agentūros 2015 m. liepos 31 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui taikyta sankcija – dalies paramos susigrąžinimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

35. Bylos duomenimis, 1 329 236,00 Lt (384 973,35 Eur) parama pareiškėjo projektui „Gamybos bazės kaimiškoje vietovėje steigimas ir plėtra“ skirta Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 1109 „Dėl projektų, kuriems skiriama parama pagal Lietuvos Kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonė „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ ir „Perėjimas prie ne žemės ūkio veiklos“, sąrašo patvirtinimo“, įvertinus jo 2010 m. lapkričio 9 d. paramos paraišką pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos priemonę „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtra) paramai gauti. UAB „Vamgresta“ ir Agentūra 2011 m. sausio 26 sudarė Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programos priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtra) veiklos srities „Ne žemės ūkio veikla“ paramos sutartį Nr. 3VK-KU-10-2-003705-PR001, kuria, be kita ko, pareiškėjas įsipareigojo įgyvendinti projektą „Gamybos bazės kaimiškoje vietovėje steigimas ir plėtra“, nepažeisdamas šios sutarties sąlygų, Europos Bendrijos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų, kiek tai susiję su Projekto įgyvendinimu, reikalavimų, o Agentūra – sutartyje ir teisės aktuose nustatyta tvarka ir sąlygomis vykdyti Projekto priežiūrą ir išmokėti paramos lėšas. Vykdant šią sutartį, Agentūra pagal 2011 m. liepos 11 d. ir 2012 m. kovo 8 d. pateiktus mokėjimo prašymus išmokėjo pareiškėjui 156 343,68 Eur ir 192 016,92 Eur paramos sumas.

36. Agentūrai 2013 m. gruodžio 19 d., 2014 m. gruodžio 15 d. atlikus administracinius patikrinimus, o 2015 m. kovo 26-30 d. – paraiškos patikrą vietoje, buvo parengtos administracinio tikrinimo ataskaitos Nr. V-PA-0710282 ir Nr. V-PA-0601712, patikros vietoje ataskaita Nr. V-VV-0734002, kuriose, be kita ko, nurodyta, kad: bendrovė daugiausia darbų atlieka kaip UAB „Kerista“ subrangovas, o savarankiškai darbus pagal keturias rangos sutartis 2014 metais atliko Trakų r., Turgelių k., Utenos m., Vilniaus m. ir Latvijos mieste Liepojoje; visos įsigytos investicijos naudojamos pagrindinei veiklai, vykdomai rajonuose ir mieste, vykdyti.

37. UAB „Vamgresta“ 2015 m. balandžio 17 d. pasikreipus į Agentūrą su prašymu, kurį tikslino 2015 m. gegužės 13 d. ir 2015 m. birželio 8 d., pakeisti Projekto įgyvendinimo vietą iš Bičionių k., Anykščių r. į Rudaminos k., Vilniaus r., Agentūra 2015 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. BRK-6312(10.3.8) nepritarė pareiškėjo prašymams dėl Projekto įgyvendinimo vietos pakeitimo.

38. Patikrinimų rezultatus apsvarsčius Agentūros Komisijoje pažeidimų administravimo klausimams spręsti, kur buvo konstatuota UAB „Vamgresta“ padarius Paramos sutarties 17.1, 17.8, 17.13, 17.30 punktų bei Įgyvendinimo taisyklių 7.1.1., 20.9 ir 20.12 papunkčių pažeidimus ir nutarta juos registruoti, bei Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijoje, kur Agentūrai pasiūlyta susigrąžinti 10 366,95 Eur sumą už veiklos vykdymą Latvijoje, Agentūros Rizikų vertinimo ir valdymo departamentas 2015 m. liepos 31 d. priėmė sprendimą Nr. SKP-323, kuriuo, konstatavęs, kad pareiškėjas, veiklą vykdęs Latvijoje raštu nesuderinęs su Agentūra, nukrypęs nuo Projekto įgyvendinimo plano ir nesuderinęs su Agentūra raštu nukrypimų nuo projekto įgyvendinimo plano, pažeidė Įgyvendinimo taisyklių, Programos, Paramos sutarties ir Administravimo taisyklių nuostatas, nutarė susigrąžinti dalį, t. y. 10 358,55 Eur, pareiškėjui išmokėtos paramos.

39. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl Agentūros 2015 m. liepos 31 d. sprendimo Nr. SKP-323 panaikinimo ir lėšų susigrąžinimo procedūros sustabdymo, 2017 m. sausio 5 d. sprendimu Nr. 3R-9 (AG-375/04-2016), motyvuodama tuo, kad Agentūrai nenurodžius objektyvių aplinkybių, pateisinančių reikalavimo paslaugas, kurių teikimui yra skirta parama, teikti tik Lietuvos Respublikos teritorijoje nustatymą, suteikus paramą ir įsigijus išskirtinę įrangą, kurios panaudojimas yra galimas ir kitose Europos Sąjungos šalyse, yra neproporcinga paramos gavėjui skirti sankciją remiantis vien Įgyvendinimo taisyklių nuostata ir nesivadovaujant nuostatomis dėl laisvo paslaugų judėjimo Europos Sąjungos valstybėse, panaikino Agentūros sprendimą, o bylą dalyje dėl įpareigojimo sustabdyti lėšų susigrąžinimo procedūrą nutraukė.

40. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs Agentūros skundą dėl Komisijos 2017 m. sausio 5 d. sprendimo dalies, kuria panaikintas Agentūros 2015 m. liepos 31 d. sprendimas dėl dalies paramos lėšų susigrąžinimo, skundą tenkino – panaikino Komisijos 2017 m. sausio 5 d. sprendimo Nr. 9(AG-375/04-2016) dalį, kuria panaikintas Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos Rizikų vertinimo ir valdymo departamento 2015 m. liepos 31 d. sprendimas Nr. SKP-323 dėl UAB „Vamgresta“ išmokėtos paramos dalies susigrąžinimo, ir šį Agentūros sprendimą paliko galioti, motyvuodamas tuo, kad Komisija netinkamai taikė ir aiškino ginčą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą panaikinti Agentūros 2015 m. liepos 31 d. sprendimą, kuris atitinka visus būtinuosius Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kadangi: atsižvelgiant į Programos priemonės tikslus, jos įgyvendinimo sąlygas bei administracinio patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes, UAB „Vamgresta“, teikdama Paraiškoje deklaruotas ne žemės ūkio paslaugas Latvijoje, pažeidė tiek Įgyvendinimo taisyklių 7.1.1 papunkčio, tiek Programos 2.1 papunkčio nuostatas; pareiškėjui inkriminuotas Įgyvendinimo taisyklių 20.12 papunkčio, Paramos sutarties 17.4 papunkčio, Administravimo taisyklių 190 punkto pažeidimas yra įrodytas byloje esančiais rašytiniais dokumentais; sankcijos dydis parinktas atsižvelgiant į Žemės ūkio ministerijos 2015 m. liepos 21 d. posėdyje nustatytas aplinkybes.

41. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti ir, atsižvelgiant į dėstomų reikalavimų turinį, palikti galioti Komisijos 2017 m. sausio 5 d. sprendimą, motyvuodamas netinkamu teisės aktų, reglamentuojančių ginčo santykį, aiškinimu ir taikymu.

42. Apeliacinės instancijos teismas, pareiškėjo apeliacinio skundo ribose patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nesutinka su pirmosios instancijos išvadomis dėl Agentūros sprendimo teisėtumo: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostata, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis įpareigoja viešojo administravimo subjektus motyvuoti priimamus sprendimus, t. y. pagrįsti nustatytais objektyviais duomenimis (faktais) ir konkrečiai nurodytomis atitinkamų teisės aktų normomis. Sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17–174/2007, administracinę jurisprudenciją Nr. 1(11), 2007; 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5–990/2007, 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5–964/2007, administracinę jurisprudenciją Nr. 3 (13), 2007).

43. Kaip matyti iš ginčijamo Agentūros sprendimo turinio, sankcija pareiškėjui taikyta nustačius, kad vykdydamas Projektą, jis dalį paslaugų suteikė Latvijos Respublikoje ir tokiais veiksmais pažeidė: Įgyvendinimo taisyklių 7.1.1. papunktį, nustatantį, kad pagal Priemonę remiama veiklos sritis – ne žemės ūkio veikla, įskaitant su žemės ūkiu nesusijusių paslaugų Lietuvos Respublikos teritorijoje teikimas; Programos 2.1 papunktį, kuriame apibrėžiama Programos priemonių taikymo geografinė teritorija – Lietuvos Respublika; Administravimo taisyklių 190 punktą, Įgyvendinimo taisyklių 20.12 papunktį, Paramos sutarties 17.4 papunktį, įpareigojančius pareiškėją, norintį veiklą vykdyti ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, suderinti su Agentūra nukrypimus nuo Projekto ir gauti raštišką sutikimą tokiai veiklai vykdyti. Pažymėtina, kad ginčijamu Agentūros 2015 m. liepos 31 d. sprendimu Nr. SKP-323 sankcija skirta ne dėl Projekto įgyvendinimo vietos, kuri yra Bičionių k., Anykščių r., pakeitimo, todėl ši aplinkybė nėra reikšminga nagrinėjamo ginčo kontekste.

44. Taigi, vertinant ginčijamo Agentūros sprendimo teisėtumą, esminė aplinkybė – teisės aktuose / šalių sudarytoje sutartyje nustatyto įpareigojimo pareiškėjui, gavusiam paramą Projekto pagal Priemonę įgyvendinimui, teikti paslaugas tik Lietuvos Respublikos teritorijoje buvimas.

45. Vertindama ginčą minėtu aspektu, visų pirma teisėjų kolegija pažymi, jog Agentūra nemotyvavo, kodėl pareiškėjo projekto „Gamybos bazės kaimiškoje vietovėje steigimas ir plėtra“ įgyvendinimo vieta yra tapatinama su paslaugų, teikiamų vykdant šį Projektą, teikimo vieta. Pažymėtina, jog pagrindinis reikalavimas projektams, įgyvendinamiems pagal šią Priemonę, įtvirtintas Programoje, ir savo ruožtu pakartotas Įgyvendinimo taisyklėse – projektas turi būti įgyvendinamas kaimo vietovėje, čia nėra ekspressis verbis (tiesiogiai) ir, atsižvelgiant į aktų, kurių pagrindu jie parengti (Programos 1 priedo Priemonių aprašymai III krypties Gyvenimo kokybė kaimo vietovėse ir kaimo ekonomikos įvairinimas 2 priemonė Parama verslo kūrimui ir plėtrai; Įgyvendinimo taisyklių 1 p.,), neturėtų būti nuostatų, kurios ribotų galimybę pareiškėjui, projektą įgyvendinančiam kaimo vietovėje, paslaugas ar dalį jų teikti ne kaimiškoje vietovėje ar už Lietuvos Respublikos ribų. Ginčo atveju, atsižvelgiant į tai, kad nėra teigiama, jog Projektas yra įgyvendintas ne kaimiškoje vietovėje ar ne Lietuvos teritorijoje, Agentūros ir pirmosios instancijos teismo akcentuojama Programos 2.1. nuostata nėra aktuali.

46. Aiškinant taip Agentūros akcentuojamą Įgyvendinimo taisyklių 7.1.1. papunkčio nuostatą, netgi taikant tik lingvistinį teisės aiškinimo metodą, kuris, pažymėtina, nėra nei vienintelis, nei universalus, ji (nuostata) turėtų būti cituojama tiksliai: Įgyvendinimo taisyklių III skyriaus, reglamentuojančio priemonės tikslus ir veiklos sritis, 7 punktas, skirtas apibrėžti pagal Priemonę remiamos veiklos sritis, nustato, be kita ko, kad: pagal Priemonę remiamos veiklos sritys (7 p.): pirmoji veiklos sritis – ne žemės ūkio veikla, įskaitant (7.1. p.): su žemės ūkiu nesusisijusių paslaugų Lietuvos Respublikos teritorijoje teikimą (7.1.1. p.); produktų, išskyrus bioetanolį ir kitus biokurui, maistui ir pašarams priskiriamus produktus, patenkančius į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo I priedą (toliau – ir Sutarties I priedas), nedidelės apimties gamybą. Parama neteikiama produktų gamybai, kai galutinis gaminamas, numatytas gaminti produktas yra bioetanolis ar kitas į Sutarties I priedą patenkantis biokurui, maistui ar pašarams priskiriamas produktas, kurių gamybai parama teikiama pagal Programos I krypties priemones (7.1.2. p).

47. Taigi, net ir aiškinat šias nuostatas pažodžiui, atsižvelgiant į tiek teisės normos struktūrą, tiek naudojamus žodžius („įskaitant“, t. y. žodis, nesuponuojantis baigtumo, tikslumo („Kanceliarinės kalbos patarimuose“ (Vilnius, 2002) teigiama, kad žodis „įskaitant“ vartojamas, kai „kalbama ne apie eilės paskutinį narį, o apie įtraukimą į visumą; pagal reikšmę artimas pasakymams iš jų, tarp jų, tik už juos kanceliariškesnis“, pvz., Mokesčių inspekcija turi teisę reikiamus dokumentus gauti iš įmonių, įstaigų ir organizacijų, įskaitant bankus ir kitas kredito įstaigas (p. 109). (http://www.vlkk.lt/konsultacijos/3988-iskaitant)), nėra pagrindo teigti, kad pagal jas pirmajai veiklos sričiai gali būti priskiriamas su žemės ūkiu nesusisijusių paslaugų teikimas tik Lietuvos Respublikos teritorijoje.

48. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, svarbiausia, kad, kaip pagrįstai savo sprendime nurodė Komisija, Agentūra nepagrindė, jog reikalavimo su žemės ūkiu nesusisijusių paslaugų teikti tik Lietuvos Respublikos teritorijoje nustatymas būtų objektyviai pateisinamas, juo labiau – pagrįstas teisės aktų nuostatomis: Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ įgyvendinimo taisyklės yra parengtos vadovaujantis jų 1 punkte nurodytais teisės aktais, tarp jų –Tarybos 2005 m. rugsėjo 20 d. reglamentu (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai (OL 2005 L 277, p. 1) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2009 m. gegužės 25 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 473/2009 (OL 2009 L 144, p. 3), 2006 m. gruodžio 15 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1974/2006, nustatančiu išsamias Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai taikymo taisykles (OL 2006 L 368, p. 15), su paskutiniais pakeitimais, padarytais Komisijos 2010 m. vasario 8 d. reglamentu (ES) Nr. 108/2010 (OL 2010 L 36, p. 4), Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programa, patvirtinta 2007 m. spalio 19 d. Komisijos sprendimu Nr. C(2007)5076, todėl jas aiškinant, turi būti atsižvelgiama į šių teisės aktų nuostatas. Ginčo atveju Agentūra nepagrindė, kad šiuose teisės aktuose būtų ekplicitinės ar implicitinės nuostatos, įpareigojančios arba įgalinančios riboti pagal Priemonę remiamų veiklų vykdymo metu siūlomų (teikiamų) paslaugų teikimo teritoriją.

49. Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ pagrindimas, apibūdinimas, bendrasis tikslas, specialieji ir veiklos tikslai apibrėžti Programoje, kurioje, be kita ko, nurodoma: ši priemonė skirta kaimo gyventojų verslumui skatinti, užimtumui didinti, kaimo ekonomikai įvairinti ir plėtoti smulkųjį verslą kaime (2. Priemonės apibūdinimas); bendrasis tikslas – remti labai mažų įmonių ir kitų smulkiojo verslo iniciatyvų kūrimąsi ir plėtrą kaime, skatinant ne žemės ūkio srities veiklą, sukuriančią naujų darbo vietų bei papildomų pajamų šaltinių, ir tokiu būdu gerinant gyvenimo kokybę kaime (3.1. Bendrasis tikslas); specialieji tikslai: sukurti naujas ir išlaikyti esamas darbo vietas kaimo gyventojams; didinti ne žemės ūkio srities veiklos įvairovę ir apimtis kaime; skatinti paslaugų plėtrą; remti ir gaivinti kaimo paveldo vertybes (3.2. Specialieji tikslai); veiklos tikslai: skatinti kaimo gyventojų, ypač jaunimo ir moterų, verslumą; remti naujas smulkaus verslo iniciatyvas kaime; stiprinti veikiančių labai mažų įmonių gyvybingumą ir skatinti jų modernizavimą; puoselėti amatų technologijas, sudaryti sąlygas reprezentuoti amatų gaminius ir jais prekiauti (3.3 Veiklos tikslai).

50. Taigi, kaip matyti iš šių Programos nuostatų, priemonė „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ orientuota gerinti gyvenimo kokybę skatinant ne žemės ūkio srities veiklą tam, kad kaimo vietovėje būtų sukuriamos naujos darbo vietos bei papildomi pajamų šaltiniai, o kiti galimi tikslai, kaip pavyzdžiui, paslaugų prieinamumo didinimas tam tikroje vietovėje ar net šalyje, tiesiogiai nėra net ir minimi.

51. Kadangi aplinkybė, jog pareiškėjas, vykdydamas Projektą, paslaugas teikė ne tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, bet ir Latvijos Respublikoje, nesudaro pagrindo konstatuoti Įgyvendinimo taisyklių 7.1.1. papunkčio nuostatos pažeidimo ir nukrypimo nuo Projekto, kuris (nukrypimas) turi būti derinamas su Agentūra, nėra pagrindo konstatuoti ir Įgyvendinimo taisyklių 20.12 papunkčio, Paramos sutarties 17.4 papunkčio, Administravimo taisyklių 190 punkto pažeidimų, todėl Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. liepos 31 d. sprendimas Nr. SKP-323 dėl UAB „Vamgresta“ išmokėtos paramos dalies susigrąžinimo negali būti laikomas teisėtu (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.) ir Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2017 m. sausio 5 d. sprendimu Nr. 3R-9 (AG-375/04-2016) pagrįstai panaikintas.

52. Atsižvelgiant į aptartą, apeliacinis skundas yra tenkinamas: pirmosios instancijos teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimas yra naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos skundas dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2017 m. sausio 5 d. sprendimo Nr. 3R-9 (AG-375/04-2016) dalies, kuria panaikintas Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. liepos 31 d. sprendimas Nr. SKP-323 dėl UAB „Vamgresta“ išmokėtos paramos dalies susigrąžinimo, panaikinimo yra atmetamas.

53. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 41 str. 1 d.). Atsižvelgusi į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, o nauju sprendimu pareiškėjo skundas tenkinamas, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas turi teisę gauti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų, patirtų, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. ABTĮ 35 straipsnio 2 dalis nustato, kad už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 15 eurų žyminis mokestis, o 3 dalis, jog šiame straipsnyje nurodytus skundus (prašymus, pareiškimus) paduodant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą skundą (prašymą, pareiškimą) mokėtinos žyminio mokesčio sumos. ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu reikia pagal šį įstatymą. Į bylą pateiktas 2017 m. birželio 19 d. mokėjimo nurodymas Nr. 1233, kuris patvirtina, kad pareiškėjas už apeliacinio skundo pateikimą per elektroninių paslaugų portalą sumokėjo 15 Eur žyminio mokesčio, t.y. 3,75 Eur daugiau, negu to reikėjo pagal nurodytą teisinį reglamentavimą, todėl šį permokėta žyminio mokesčio dalis pareiškėjui grąžinama, o iš atsakovo pareiškėjo naudai priteisiamos jo patirtos 11,25 Eur bylinėjimosi išlaidos žyminiam mokesčiui apmokėti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vamgresta“ apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimą panaikinti.

Atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos skundą dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2017 m. sausio 5 d. sprendimo Nr. 3R-9 (AG-375/04-2016) dalies, kuria panaikintas Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. liepos 31 d. sprendimas Nr. SKP-323 dėl UAB „Vamgresta“ išmokėtos paramos dalies susigrąžinimo, panaikinimo atmesti.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Vamgresta“ iš atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 11,25 Eur (vienuolika eurų, 25 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Grąžinti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Vamgresta“ 3,75 (tris eurus, 75 ct) Eur permokėto žyminio mokesčio.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė