2K-517/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-517/2012

Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00164-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija

(S)

1.2.14.10; 2.1.7.4.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. B. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 16 d. nutarties.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu K. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 48 straipsnio 1, 2 dalimis, 6 dalies 3 punktu jam paskirta laisvės apribojimo bausmė dvylikai mėnesių, įpareigojant mokytis; pagal BK 187 straipsnio 2 dalį nuteistas laisvės atėmimo bausme dvejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, 65 straipsniu, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu kartu su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 7 d. nuosprendžiu paskirta bausme, taikant bausmių keitimo taisykles, ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė dvejiems metams šešiems mėnesiams.

Pritaikius BK 92 straipsnio 1, 2 dalis, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, vadovaujantis BK 82 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktu, 83 straipsniu, 87 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 3 dalies 4, 5 punktu, paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės – įspėjimas ir elgesio apribojimas dvylikai mėnesių, įpareigojant mokytis, uždraudžiant bendrauti su E. K. ir keisti gyvenamąją vietą be elgesio apribojimo vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios.

Iš K. B. K. M. priteista 10 217 Lt, UAB „Pikolė“ 5000 Lt turtinės žalos atlyginimo, o nesant jo uždarbio ar pajamų iki pilnametystės, šios sumos priteistos iš jo įstatyminių atstovų E. B. ir R. B. subsidiariai. Iš K. B. priteista 22 Lt proceso išlaidų valstybei.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 16 d. nutartimi nuteistojo K. B. gynėjo apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Piesliako pranešimą,

n u s t a t ė:

K. B. nuteistas už tai, kad 2011 m. balandžio 6 d., apie 12 val., M. K. vidurinėje mokykloje, esančioje Panevėžyje, S. D. ir S. G. g. 26, biologijos kabinete, slapta pagrobė svetimą, A. J. priklausantį turtą: mobiliojo ryšio telefoną „Vodafone 845“ 748 Lt vertės su SIM kortele 5 Lt vertės iš viso pagrobė svetimo turto už 753 Lt.

Be to, jis 2011 m. gegužės 7 d., apie 22.03 val., tyčia, suprasdamas, kad jo veiksmais gali būti padaryta žala aplinkiniams žmonėms ir kitam turtui, be to, ketindamas sunaikinti ar sužaloti, padegė UAB „Pikolė“ prekybinio kiosko, esančio Panevėžyje, Parko g. 24, kieme prie kiosko pastato buvusias plastikines dėžes ir tokiu visuotinai pavojingu būdu sugadino ir sunaikino svetimą turtą bendros 15 217 Lt vertės; dėl pastato sužalojimo padarydamas UAB “Pikolė“ 5000 Lt turtinę žalą, dėl prekių ir įrangos sunaikinimo ir sužalojimo K. M. individualiai įmonei – 10 217 Lt turtinę žalą.

Kasaciniu skundu nuteistasis K. B. prašo pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 16 d. nutarties dalis dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 2 dalyje, ir jį išteisinti arba bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Nuteistojo įsitikinimu, abiejų instancijų teismų sprendimai nepagrįsti ir neteisėti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų 369 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktas.

Kasatorius teigia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti grindžiamos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę, padarius nusikalstamą veiką. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Nesilaikyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.4, 3.1.8 punktuose nustatytų reikalavimų.

Be to, akivaizdu, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 2, 5 dalies nuostatas, priėmė sprendimą, prieštaraujantį objektyvumo ir teisingumo principams, o apkaltinamąjį nuosprendį ir nutartį priėmė nepašalinę visų prieštaravimų ir abejonių, vertindami įrodymus pažeidė nustatytą tvarką ir juos vertino nuteistojo nenaudai.

Pažymėtina, kad kiekvienu atveju turi būti nustatomas priežastinis ryšys tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių, o nusikaltimas – padarytas tik tyčia. Atsižvelgiant į tai pažymėtina, kad teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį dėl veikos, numatytos BK 187 straipsnio 2 dalyje, padarymo nenurodė nusikaltimo padarymo aplinkybių, motyvų ir tyčios. Teismas motyvuodamas tik deklaratyviai nurodė ir išvardijo liudytojų parodymus, kad nuteistasis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje, t. y. tyčia visuotinai pavojingu būdu sunaikino svetimą turtą, tačiau visiškai neanalizavo jo veiksmų apimties, padegimo aplinkybių, kuo reiškėsi visuotinai pavojingas būdas, juolab sudegęs kioskelis buvo nuošalioje negyvenamoje vietoje. To nepadarė ir apeliacinės instancijos teismas. Todėl kvalifikavimo motyvai dėl BK 187 straipsnio 2 dalies laikytini neaiškiais ir nepagrįstais, atsižvelgiant į tai, konstatuotinas BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimas.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad byloje nėra tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių nuteistojo kaltę, jie yra išvestiniai ir prieštaraujantys vieni kitiems, nes liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymai apie nuteistojo buvimą padegimo vietoje yra skirtingi, skiriasi asmens matymo nusikaltimo vietoje laikas. Be to, tuo metu, kai nuteistasis aiškina, kad buvo namuose - niekas jo nusikaltimo vietoje nematė. Esminiai duomenys, kurių teismas nevertino, yra laikas, kada kilo gaisras ir kur buvo nuteistasis. Nurodoma, kad pagrindine liudytoja šioje byloje laikytina N. G., kuri teigia, kad apie 21.30 val. matė degančias dėžes prie kiosko ir nuteistąjį, vedžiojantį šunį, o ji bėgo kviesti gaisrinės pagalbos, bet nebeiškvietė, nes išgirdo sirenas. Šios liudytojos parodymai yra prieštaraujantys bylos medžiagai, nes, kaip matyti iš Panevėžio priešgaisrinės tarnybos pranešimo, gaisras kilo 22.03 val., todėl liudytoja N. G. negalėjo girdėti gaisrinių sirenų, nes iki kilusio gaisro laiko dar buvo likę daugiau nei pusė valandos. Tai, kad liudytoja matė nuteistąjį, vedžiojantį šunį, tik patvirtina K. B. parodymus, kad jis buvo pavedžioti šuns, tačiau toliau nuo kioskų. Nuteistojo parodymai, kad jis grįžęs į namus apie 22 val. išgirdo sirenas, patvirtina priešgaisrinės tarnybos pranešimą, jog gaisras kilo 22.03 val. Kaltinime nurodytas gaisro laikas taip pat 22.03 val. Be to, liudytoja pati klysta, parodymuose nurodo, kad gaisro nesimatė, tačiau teigia, jog matėsi padegta dėžė už kiosko. Skunde pažymima, kad kitas svarbus liudytojas yra E. K., kuris nurodė, jog K. B. jam einant sakė, kad reikia padegti kioską ir pažiūrėti, kaip atvažiuoja gaisrinė. Tačiau šio liudytojo parodymai savaime dar neįrodo nuteistojo kaltės, nes, kaip matyti iš bylos medžiagos (byla nutraukta) ir nuteistojo parodymų, E. K. taip liepė sakyti gaisrininkai, kad byla būtų nutraukta. Tai yra akivaizdus siekimas apkalbėti kitą asmenį. Be to, taip ir liko nepaneigta aplinkybė, kad kioską galėjo padegti benamiai.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė atsiliepime į nuteistojo K. B. kasacinį skundą prašo jį atmesti. Ji nurodo, kad iš nuteistojo skundo argumentų matyti, kad jis iš esmės ginčija savo kaltę, padarius BK 187 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, t. y. ginčija nuosprendžio pagrįstumą ir įrodymų vertinimą, o tai pagal BK 376 straipsnio 1 dalies nuostatas nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad įrodymų vertinimo, jų patikimumo ir pakankamumo klausimai yra išsamiai išanalizuoti ir aptarti apeliacinės instancijos teismo nutartyje, o išvados dėl K. B. kaltės pagrįstos byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtų įrodymų visuma. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismai visus byloje surinktus įrodymus išsamiai išanalizavo, vertino šiuos įrodymus tiek atskirai, tiek visų byloje esančių įrodymų kontekste ir pateikė dėl jų vertinimo motyvuotas išvadas. Visos byloje nurodytos aplinkybės, taip pat pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolas, nuosprendžio ir apeliacinės nutarties turinys patvirtina, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintų nuostatų teismai laikėsi.

Prokurorė teigia, kad kasatorius nepagrįstai teigia, jog teismas nuosprendyje nenurodė veikos padarymo aplinkybių, motyvų, tyčios ir kuo pasireiškė visuotinai pavojingas būdas, ir taip pažeidė nuosprendžio surašymui keliamus reikalavimus, numatytus BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Iš nuosprendžio nustatomosios dalies ir turinio matyti, kad esminės įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra išdėstytos, taip pat išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nurodytos ir teismo išvados dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 187 straipsnio 2 dalį. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas išsamiai, nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl visų esminių jo apeliacinio skundo argumentų, nurodyta, kodėl gynėjo skundo argumentai atmetami, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas pagrįstu ir teisėtu, todėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalies nuostatų apeliacinės instancijos teismas nepažeidė.

Nuteistojo K. B. kasacinis skundas netenkinamas.

Dėl K. B. nuteisimo pagal BK 187 straipsnio 2 dalį

Kasatorius ginčija nuteisimą pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, teigdamas, kad nuosprendis pagrįstas prielaidomis ir nėra įrodymų, neginčijamai patvirtinančių jo kaltę. Iš tikrųjų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkte nurodoma, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti grindžiamos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę, padarius nusikalstamą veiką. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Kaltinamasis neprisipažino padaręs BK 187 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Iš tikrųjų byloje nėra liudijimų asmenų, kurie matė, kad būtent kasatorius padegė kioskus. Nustatyta, kad gaisro židinys - vieta prie kiosko šiaurinės sienos, kur sukrautos plastikinės dėžės. Taigi akivaizdu, kad gaisras kilo ne dėl techninių priežasčių, o dėl žmogaus poelgio – padegimo. Kasatorius dėl gaisro kaltina benamius, tačiau nė vienas liudytojas neparodė, kad anksčiau matė, jog benamiai kažką degintų. Liudytoja E. P. tą dieną prieš pat 21 val. išeidinėjo iš kiosko ir jokių benamių šalia nematė. Ji parodė: „Išėjusi už kiosko aš jokių įtartinų asmenų nemačiau, jokie benamiai ten nesėdėjo“. Tačiau po valandos kioskas jau degė.

Beje apie kasatoriaus pomėgį žaisti prie kioskų ir kurti laužus netoli jų, kažką deginti parodė ne vienas liudytojas ( N. G. , E. K. ).

Be to, liudytoja N. G. parodė, kad apie 21.30 val. ar šiek tiek vėliau, t. y. prieš pat pranešimą apie gaisrą ėjo pro kioskus ir pamatė rūkstančius dūmus. Dūmai rūko nuo kioskų, esančių Parko g. 24 kiemo pusės, priėjusi arčiau ji pamatė liepsną, – degančią dėžę. Prie degančios liepsnos pamatė stovintį vaikiną su šunimi. Tas vaikinas, pasak jos, „gal mane pamatęs greitai nuėjo tempdamas šunį už kioskelio, tai yra nuo ugnies. Tą vaiką aš pažinau, nes jis gyvena gretimame name, tai K. B. . Aš liepsnos išsigandau, pagalvojau, jog gali užsidegti kioskeliai, pagreitinau žingsnį namų link“. Taigi ji parodė, kad matė kasatorių įvykio vietoje ir bekylantį gaisrą, nes jau buvo pasiruošusi skambinti į gaisrinę.

Kasatoriaus draugas E. K. parodė, kad „prieš 21 val., tikslaus laiko nepamenu, mes pėsčiomis ėjome į namus. Einant K. B. pradėjo šnekėti, kad eis padeginti už kiosko. Jis sakė, jog nori pažiūrėti, kaip dega ir atvažiuoja gaisrinė“.

Pagaliau pats kasatorius neneigia, kad buvo išvedęs šunį pavaikščioti prie kioskų. Taigi, nors kasatorius neigia padegęs kioską, byloje yra pakankamai įrodymų išvadai, kad kioskus padegė būtent K. B. . Kasatoriaus įpročiai, laikas, kai jis buvo pastebėtas prie kioskų, ugnies buvimas tuo laiku, leidžia padaryti įrodymais pagrįstą išvadą, kad būtent kasatorius yra atsakingas už svetimo turto sunaikinimą.

Tikėtina, kad kasatorius nesiekė padegti kiosko, o ugnis atsitiktinai, tik dėl didelio vėjo persimetė į kioską. Tačiau kasatoriui neigiant padegimo faktą, nėra galimybės veiką vertinti kaip svetimo turto sunaikinimą dėl neatsargumo.

Kolegija laiko, kad ši teismų sprendimų dalis yra teisėta ir pagrįsta, o jų keisti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo K. B. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Albinas Sirvydis

Vytautas Piesliakas