2023-04-26 Nr. AB-9012-3-61-3-01888-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-495-1047/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01888-2021-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (iki reorganizavimo – Vilniaus pataisos namai, iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas) (toliau – ir atsakovas) neturtinę žalą, kurią patyrė dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) veiksmų, kuriais buvo suvaržyta jo religijos laisvė nuo 2019 m. kovo 21 d. iki 2019 m. birželio 21 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

2. Pareiškėjas nurodė, kad ginčo laikotarpiu (92 dienos) neteisėtai ir nepagrįstai buvo apribota jo religinė, saviraiškos ir socialinė teisė, suvaržyta teisė gauti religinę literatūrą, būdamas kataliku jis negalėjo pasimelsti, atlikti religinių apeigų, nebuvo vedamas į koplyčią. Pareiškėjas negalėjo susitikti su kitais religinės bendruomenės nariais ir kunigu. Jis keletą kartų žodžiu ir raštu prašė nuvesti į koplyčią, sudaryti sąlygas atlikti religines apeigas, tačiau jo žodiniai prašymai nebuvo tenkinti, pareigūnai atsakydavo, kad jis gali pasimelsti ir kameroje, žiūrėdamas į sieną. Pareiškėjas negavo atsakymų į rašytinius prašymus.

3. Atsakovo atstovas Lietuvos kalėjimų tarnyba (toliau – ir atsakovo atstovas, LKT) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nustatytos tvarkos. Pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas, todėl jam atliekant nuobaudą buvo taikomi BVK nustatyti apribojimai, kurie pripažįstami Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje. Dėl to nepagrįsti pareiškėjo skundo argumentai dėl suvaržytų jo teisių. Tam tikras suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais, saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai sietini su jo paties elgesiu. Pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos, pareiškėjas neįrodė skundu prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo sumos. Kadangi pareiškėjas neįrodė valstybės atsakomybei kilti būtinųjų sąlygų, todėl jo skundas atmestinas.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. vasario 13 d. sprendimu atmetė pareiškėjo M. Š. skundą.

6. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

6.1. Pareiškėjas 2021 m. birželio 7 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

6.2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. liepos 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. gruodžio 7 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 14 d. sprendimą pakeitė, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 14 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinės žalos, patirtos dėl Lukiškių TI-K veiksmų, kuriais buvo suvaržyta pareiškėjo religijos laisvė nuo 2019 m. kovo 21 d. iki 2019 m. birželio 21 d., atlyginimą, ir šią bylos dalį perdavė nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. liepos 14 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

6.3. Bylos dalykas – neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui iš atsakovo dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, t. y. suvaržytos religijos laisvės.

7. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, reglamentuojančiomis valstybės civilinę atsakomybę, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika neturtinės žalos atlyginimo aspektu, BVK 106 straipsnio 1–3 dalimis, Pataisos įstaigų ir tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2020 m. sausio 21 d. įsakymu Nr. 1R-25, 113 punktu ir nurodė, kad nuteistieji, atliekantys laisvės atėmimo bausmę, negali naudotis absoliučiomis teisėmis pagal savo norus ar religinius įsitikinimus. Šias teises riboja tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tiek BVK, Taisyklėse ir kituose teisės aktuose nustatytos pareigos bei draudimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-424/2014).

8. Teismas nenustatė pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateikta informacija (atsiliepime nurodytais duomenimis, Vilniaus PN direktoriaus 2018 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr. 3-90, kuriuo, vadovaujantis BVK 15 str. 1 d., 106 str. ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, (toliau – ir Taisyklės) 184-186 p., siekiant užtikrinti drausmės grupei priskirtų nuteistųjų bei nuteistųjų atliekančių nuobaudą kamerų tipo patalpose teisę išpažinti tikėjimą ir atlikti religines apeigas, taip pat vadovaujantis BVK 137 str. 4 d. nuostatomis bei vykdant Nuteistųjų pozityvaus užimtumo priemonių programą, patvirtintą Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2014 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 3-116, siekiant didinti drausmės grupės nuteistųjų laisvalaikio užimtumą, patvirtino Vilniaus PN drausmės grupės nuteistųjų bei nuteistųjų, atliekančių nuobaudą kamerų tipo patalpose, koplyčios ir poilsio kambario lankymo tvarką) apie Lukiškių TI-K užtikrinamą BVK 106 straipsnio nuostatų vykdymą. Teismas konstatavo, kad, esant patvirtintai koplyčios ir poilsio kambario lankymo tvarkai, pareiškėjas turėjo galimybę lankytis koplyčioje ir poilsio kambaryje.

9. Teismas pripažino pareiškėjo teiginius, susijusius su religinės laisvės suvaržymu, abstrakčiais, deklaratyviais, nesusietais su pareiškėjo asmeniais poreikiais. Nenustatęs būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

III. 10. Pareiškėjas M. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 13 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą.

11. Pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimu, nes byla išnagrinėta neobjektyviai ir nekokybiškai, nesilaikant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio reikalavimų, priimtas sprendimas šališkas, remtasi išskirtinai tik atsakovo pateiktu atsiliepimu, neatsižvelgiant į esminius pareiškėjo argumentus, todėl sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas.

12. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nevertino atsikirtime į atsiliepimą pateiktos informacijos, kad į bylą pateiktas ne Lukiškių TI-K, o visai kitos įstaigos koplyčios lankymo grafikas. Lukiškių TI-K prijungtas prie Vilniaus PN nuo 2019 m. balandžio 1 d., o tai reiškia, kad 2018 m. iki prijungimo Lukiškių TI-K veikė kaip atskira įstaiga, kurioje buvo savos taisyklės, t. y. atskiras Lukiškių TI-K (o ne Vilniaus PN) lankymosi koplyčioje grafikas. Todėl atsiliepime pateiktas Vilniaus PN 2018 m. balandžio 10 d. koplyčios lankymo grafikas Nr. 3-90 yra siekis suklaidinti ir nesusijęs su šia byla, nes tuo metu Lukiškių TI-K dar nebuvo prijungtas prie Vilniaus PN. Tad liko nepaneigta skundo dalis dėl nebuvusios galimybės, esant drausmės grupėje kamerų tipo patalpose, lankytis koplyčioje.

13. Pareiškėjas teigia, kad jo skundo dalis dėl nepriimamų ir neregistruojamų prašymų ir skundų taip pat liko nepaneigta, nes į bylą nebuvo pateikta nei gautų prašymų dėl išvedimo į koplyčią registracijos žurnalo kopijos, nei gautų skundų žurnalo kopijos už skundo laikotarpį. Taigi atsakovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo atsiliepimo teiginius, kad nei Lukiškių TI-K, nei Vilniaus PN administracija nebuvo gavusi pareiškėjo prašymų arba skundų dėl religinės literatūros išdavimo, religinių apeigų atlikimo, išvedimo į koplyčią, galimybės susitikti su kunigu arba dėl kitų aplinkybių, susijusių su galimu religijos laisvės suvaržymu.

14. Pareiškėjas akcentuoja įrodymų vertinimo taisykles ir pažymi, kad teismas pasitikėjo atsakovo atsiliepime pateikta informacija, nevertindamas jos tikrumo, neatsižvelgdamas į tai, ar ji susijusi su pareiškėjo skundu ir ginčo laikotarpiu, nesilaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (žr., pvz., 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4751-520/2017; 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-584-520/2020; 2020 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2794-968/2020; 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-476-821/2022).

15. Atsakovo atstovas LKT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

16. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nepateikė jokių konkrečių duomenų, leidžiančių konstatuoti teismo sprendimo netinkamumą. Pareiškėjo apeliacinis skundas neatitinka ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies reikalavimų, kadangi apeliaciniame skunde yra nurodomi abstraktūs teiginiai bei nepateikiama jokių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas. Atsakovo atstovo nuomone, teismas tinkamai, išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus ir bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes bei priėmė teisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas M. Š. sieja su neteisėtais atsakovo veiksmais, neužtikrinus jam tinkamų kalinimo sąlygų (suvaržyta religijos laisvė) Lukiškių TI-K nuo 2019 m. kovo 21 d. iki 2019 m. birželio 21 d.

18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, nustatęs, kad pareiškėjas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nuro dytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybės institucijos (Lukiškių TI-K) ar jos pareigūnų neteisėtos veikos (neveikimo), o nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir laikosi pozicijos, jog byla išnagrinėta neobjektyviai, šališkai, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

20. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo. Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves (Konstitucijos 26 str. 4 d.).

22. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 9 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad kiekvienas turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę; tai teisė laisvai keisti savo religiją ar tikėjimą, taip pat tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, laisvai skelbti savo religiją ar tikėjimą, laikant pamaldas, atliekant apeigas, praktikuojant tikėjimą ir mokant jo. Laisvė skelbti savo religiją ar tikėjimą gali būti tik tiek apribojama, kiek yra nustatęs įstatymas ir kiek būtinai reikia demokratinėje visuomenėje visuomenės saugumui, viešajai tvarkai, sveikatai ir moralei ar kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (Konvencijos 9 str. 2 d.).

23. BVK (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. liepos 1 d. iki 2019 m. balandžio 3 d.) 106 straipsnis reglamentuoja nuteistųjų teisę atlikti religines apeigas. Laisvės atėmimo bausmę atliekantys tikintys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu pataisos įstaigose vieni arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas (BVK 106 str. 1 d.). Pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad religinės apeigos netrukdytų kitų nuteistųjų poilsiui (BVK 106 str. 2 d.). Tikinčių nuteistųjų grupiniu pageidavimu, suderinus su pataisos įstaigos administracija, religinėms apeigoms atlikti gali būti pakviestas dvasininkas (BVK 106 str. 3 d.). Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (BVK 106 str. 4 d.).

24. Taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. spalio 20 d. iki 2020 m. sausio 22 d.) 184 punkte nustatyta, jog atsižvelgiant į kiekvieno nuteistojo religinius, dvasinius ir moralinius poreikius, turi būti leidžiama dalyvauti pamaldose arba susirinkimuose, vykstančiuose pataisos įstaigoje, ir turėti tam reikalingas knygas ir literatūrą. Taisyklių 185 punkte įtvirtinta, kad religinėms apeigoms atlikti pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į dvasininkų rekomendacijas, įrengia atitinkamas patalpas; pataisos įstaigose turi teisę lankytis visų konfesijų dvasininkai. Dvasininkai nuteistuosius gali lankyti suderintu su pataisos įstaigos administracija laiku (Taisyklių 186 p.).

25. Nors byloje nėra Lukiškių TI-K nuo 2019 m. kovo 21 d. iki 2019 m. kovo 31 d. galiojusios koplyčios lankymo tvarkos, tačiau vien lokalinių teisės aktų, reglamentuojančių nuteistųjų išvedimo į koplyčią Lukiškių TI-K tvarką, nebuvimas, nesuteikia pagrindo išvadai, kad pareiškėjo atžvilgiu Lukiškių TI-K nebuvo laikomasi šios nutarties 21–24 punktuose išvardinto teisinio reglamentavimo, garantuojančio religijos laisvę ir kuris nenumato jokių religijos laisvės suvaržymų (religinių apeigų atlikimo išimčių), kad ir kokiomis priežiūros sąlygomis nuteistieji būtų laikomi. Atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, dėl nebuvusios galimybės, esant drausmės grupėje kamerų tipo patalpose, lankytis koplyčioje, nes juos paneigia byloje esantys įrodymai (Resocializacijos skyriaus vyresn. specialisto 2023 m. balandžio 7 d. tarnybinis pranešimas Nr. RV-25-1163 „Dėl nuteistojo M. Š. skundo aplinkybių“ (toliau – ir Tarnybinis pranešimas) apie galimybes Lukiškių TI-K suimtiesiems ir nuteistiesiems būti nuvestiems į pataisos įstaigoje veikiančią koplyčią ir susitikti su dvasininkais.

26. Tiek pagal BVK 106 straipsnį, tiek pagal Taisykles, tiek pagal Tarnybiniame pranešime pateiktą informaciją, nuteistajam siekiant pasinaudoti teise atlikti religines apeigas, būtina nuteistojo valia. Vertinant, ar pataisos įstaiga privalėjo užtikrinti pareiškėjo teisę atlikti religines apeigas (nuvesti jį į koplyčią, pakviesti kunigą), gauti religinės literatūros, reikšminga aplinkybe laikytinas pareiškėjo kreipimasis į pataisos įstaigos administraciją su atitinkamais prašymais, t. y. sudaryti galimybę religines apeigas atlikti (nuvesti jį į nuteistųjų koplyčią ar pakviesti kunigą), suteikti religinės literatūros. Šios aplinkybės buvimas įrodomas pagal įrodymų naštos paskirstymo ir vertinimo taisykles.

27. Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo tokio pobūdžio bylose EŽTT atidžiai atsižvelgia į objektyvius sunkumus, kuriuos patiria pareiškėjas, rinkdamas įrodymus tam, kad pagrįstų savo teiginius, susijusius su kalinimo sąlygomis. Vis dėlto, pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08). Šis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad bylose, susijusiose su nepriimtinomis kalinimo sąlygomis, neįmanoma pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principo, nes prieigą prie informacijos, galinčios pagrįsti ar paneigti kaltinimus, paprastai turi tik atsakovas (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą byloje Olszewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 21880/03; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08). EŽTT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad kaltinimai netinkamu elgesiu turi būti pagrįsti tinkamais įrodymais. Vertindamas įrodymus, teismas remiasi įrodinėjimo standartu, pagal kurį reikalaujama pagrįsti teiginius taip, kad neliktų pagrįstų abejonių.

28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013). Pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

30. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su suvaržyta jo religijos laisve (teise pasimelsti koplyčioje atliekant bausmę kamerų tipo patalpose, religinės literatūros išdavimo, galimybės susitikti su kunigu ir kt.), teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo argumentus, kad jis kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl teisės atlikti religines apeigas, gauti religinės literatūros, naudojosi savo teise teikti skundus pataisos įstaigos administracijai dėl netinkamų kalinimo sąlygų šiuo aspektu. Tiek pirmosios instancijos teismo surinkti įrodymai (Lietuvos kalėjimų tarnybos 2023 m. sausio 10 d. raštas Nr. 1S-220 „Dėl duomenų pateikimo“, b. l. 60–61 p.), tiek apeliacinės instancijos teismo papildomai išreikalauti paaiškinimai (Lietuvos kalėjimų tarnybos 2023 m. balandžio 11 d. raštas Nr. 1S-2135 „Dėl informacijos pateikimo“, b. l. 109–110) bei juos pagrindžiantys įrodymai (elektroninės dokumentų valdymo sistemos išrašas, b. l. 114) suteikia pagrindą prieiti prie pagrįstos išvados, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad jis kreipėsi (tiek žodžiu, tiek raštu) į pataisos įstaigos administraciją dėl religinių apeigų atlikimo, tačiau šių aplinkybių jokiame procesiniame dokumente (skunde, atsikirtime į atsiliepimą, apeliaciniame skunde, 2023 m. kovo 30 d. gautame rašte „Dėl papildomos informacijos pateikimo“) nedetalizavo ir konkrečiai nenurodė kada ir kokiomis aplinkybėmis jo prašymai buvo išreikšti, kokie pareigūnai atsisakė tenkinti jo prašymus. Nesant aiškiai išreikšto pareiškėjo pageidavimo atlikti religines apeigas (nuvesti jį į koplyčią, pakviesti kunigą), gauti religinės literatūros, pataisos įstaigos administracijai nekilo pareiga imtis atitinkamų veiksmų. Pareiškėjo argumentai dėl jo prašymų neregistravimo ir negalėjimo jam pateikti prašymus ginčo laikotarpiu atmetami. Į bylą pateiktas elektroninės dokumentų valdymo sistemos išrašas (b. l. 114) patvirtina, kad pareiškėjo prašymai buvo registruojami, nes užregistruotas jo prašymas dėl maitinimo. Remiantis teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis ginčo laikotarpiu pareiškėjas aktyviai naudojosi savo teise teikti skundus ir prašymus teismui (administracinės bylos Nr. I-3126-816, Nr. I-3127-789/2019, Nr. AS-418-261/2019, Nr. I-3675-281/2019).

31. Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo vadovautis pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nes visose išvardintose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose administracinėse bylose buvo nustatyta tinkamai išreikšta nuteistojo valia pasinaudoti jo teise išpažinti religiją.

32. Vertinant pareiškėjo argumentus, susijusius su teismo šališkumu, pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011; ir kt.). Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog teismas vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai vertinti, kad teismas buvo šališkas. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas. Be to, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog šis teismas byloje buvo šališkas.

33. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes bei atsižvelgęs į jame suformuluotus reikalavimus ir ginčo santykių specifiką, tinkamai įvertino pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, visišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu bei teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis