2024-10-23 Nr. AB-15501-3-61-3-04903-2024-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedteismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. rugsėjo 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Legislator headnote
AI generated2024-10-23 Nr. AB-15501-3-61-3-04903-2024-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: Pareiškėjas S. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą Nr. 24S194608 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.
Full text
Administracinė byla Nr. eAS-711-1188/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04903-2024-7
Procesinio sprendimo kategorija 49
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2024 m. spalio 23 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. rugsėjo 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Pareiškėjas S. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą Nr. 24S194608 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.
Pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo dalies dėl jo išsiuntimo į (duomenys neskelbtini) vykdymą, kol nebus priimtas galutinis sprendimas byloje. Pareiškėjas prašymą grindė tuo, kad jo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo buvo išnagrinėtas skubos tvarka, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 139 straipsnio 1 dalies 3 punktu sprendimo dėl prieglobsčio nesuteikimo apskundimas šio sprendimo vykdymo nesustabdo. Netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių pareiškėjui gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Byloje sprendžiamas galimo pavojaus pareiškėjui kilmės šalyje klausimas. Nenustačius ar pareiškėjui kilmės šalyje gresia pavojus, išsiųsti jį į kilmės šalį negalima, nes kilmės šalyje jam gali kilti realus pavojus pareiškėjo laisvei ir sveikatai.
II. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. rugsėjo 16 d. nutartimi pareiškėjo skundą priėmė, prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės netenkino.
Teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai dėl ateityje galinčios kilti žalos yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais duomenimis ar įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokią žalą, netenkinus pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, patirtų pareiškėjas, todėl jie nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės.
Teismas pabrėžė, kad pagal Įstatymo 221 straipsnio 2 dalį prieglobsčio prašytojai turi teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje iki sprendimo dėl jų teisinės padėties priėmimo. Teisė likti Lietuvos Respublikos teritorijoje neužkerta kelio priimti ir vykdyti sprendimus dėl užsieniečių grąžinimo į užsienio valstybę ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos Įstatymo 125 ir 126 straipsniuose nurodytais pagrindais (Įstatymo 221 str. 3 d.). Byloje nepateikta įrodymų, kad atsakovas pradėjo pareiškėjo išsiuntimo į kilmės šalį procedūras.
Teismas nurodė, kad pareiškėjas nedetalizavo galinčių atsirasti pasekmių ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Tai, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.
Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybės, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamuoju atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą. Esant šioms aplinkybėms, prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones teismas netenkino.
III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. rugsėjo 16 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir išspręsti klausimą iš esmės, t. y., taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Sprendimo vykdymą iki bus priimtas galutinis sprendimas dėl jo teisėtumo.
Pareiškėjas pažymi, jog skundžiamas Sprendimas yra iškart privalomai vykdomas pagal Įstatymą (139 str. 1 d. 3 p.) ir pareiškėjas neturi jokios objektyvios galimybės pateikti teismo nurodomus įrodymus. Sprendimu nuspręsta tiek nesuteikti prieglobsčio, tiek pareiškėją išsiųsti į (duomenys neskelbtini). Pagal Įstatymo 127 straipsnio 2 dalį sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos privalo būti įvykdytas nedelsiant, jeigu nėra aplinkybių, dėl kurių sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos vykdymas gali būti sustabdytas. Būtent nurodytas teisinis reguliavimas patvirtina, kad pareiškėjas turi būti išsiunčiamas nedelsiant iš Lietuvos. Pareiškėjo išsiuntimo į kilmės šalį procedūrų pradžią nustato Įstatymas, todėl jokių atskirų sprendimų dėl išsiuntimo nei Migracijos departamentas nei Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) nepriima ir pareiškėjo apie juos neinformuoja. Institucijos vykdo išsiuntimą pagal šioje byloje jau priimtą sprendimą vadovaudamosis savo vidinėmis tvarkomis. Pareiškėjas neturi ir negali turėti jokių teismo nurodytų įrodymų, kad atsakovas pradėjo pareiškėjų išsiuntimo į kilmės šalį procedūras, nes tokių įrodymų neegzistuoja.
Pareiškėjas teigia, kad pagal suformuotą teismų praktiką, turi būti atsižvelgta ir į tai, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui. Šiuo atveju prašomos priemonės taikymas yra adekvatus ir proporcingas. Pritaikius nurodytą priemonę, pareiškėjo nebūtų galima išsiųsti, kol nebūtų priimtas galutinis sprendimas byloje. Tai nesukurtų jokios papildomos naštos valstybei (jei galiausiai sprendimas būtų neigiamas, tai reikštų, kad jo vykdymas buvo atidėtas maždaug 4–6 mėnesiams, kiek užtrunka procesas teismuose). Tuo tarpu, jei galiausiai būtų priimtas teigiamas sprendimas, o asmuo būtų išsiųstas, galimos pasekmės būtų itin skaudžios (asmuo galimai susidurtų su kankinimais ar netektų laisvės). Teismui priėmus teigiamą sprendimą (nusprendus, kad prieglobsčio prašymas buvo išnagrinėtas netinkamai ir turi būti nagrinėjamas iš naujo), toks sprendimas galimai nebeturėtų prasmės, nes pareiškėjas jau būtų patyręs kankinimus ar praradęs laisvę, todėl nebūtų galima atstatyti pažeistų teisių. Be to, teisiniame reguliavime neegzistuoja procedūra, kaip pareiškėjas turėtų būti perkeliamas iš kilmės valstybės į Lietuvą, kai nustatoma, kad buvo išsiųstas nepagrįstai. Tai patvirtina, kad prašoma priemonė yra adekvati ir proporcinga.
Pareiškėjas pažymi, kad prieglobsčio prašymą pateikė 2023 m. spalį, o Migracijos departamentas Sprendimą priėmė 2024 m. rugpjūčio 23 d. Todėl sustabdžius sprendimo vykdymą 4–6 mėnesiams, tai nebūtų neproporcinga priemonė, lyginant su tuo, kiek nagrinėjamas prieglobsčio prašymas Migracijos departamente.
Pareiškėjas nurodo, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, neturi būti reikalaujama pateikti dokumentinių įrodymų, kad pareiškėjas patirs kankinimus. Toks įrodinėjimo standartas būtų akivaizdžiai neproporcingas.
Pareiškėjas teigia, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pabrėžiama, jog atsižvelgiant į neatitaisomą žalą, kuri gali būti padaryta, jei tariama kankinimų ir netinkamo elgesio grėsmė materializuosis, ir į EŽTT teikiamą svarbą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniui, remiantis EŽTK 13 straipsniu, „veiksmingos teisių gynimo priemonės“ sąvoka reikalauja: 1) nepriklausomo ir kruopštaus patikrinimo, ar egzistuoja grėsmė, kad, asmenį išsiuntus į kilmės valstybę, jam gresia kankinimai arba netinkamas elgesys; 2) teisių gynimo priemonės su automatiniu suspensyviniu efektu.
Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmestas, turi būti panaikinta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. rugsėjo 16 d. nutarties dalies, kuria atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo dalies dėl jo išsiuntimo į (duomenys neskelbtini) vykdymą, kol nebus priimtas galutinis sprendimas byloje, teisėtumas ir pagrįstumas.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę netenkino motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas nepagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybės, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamuoju atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą.
Pareiškėjas atskirajame skunde pažymi, kad Sprendimas yra iškart privalomai vykdomas pagal Įstatymą, o jis neturi galimybės pateikti teismui įrodymus apie tai, išsiuntus pareiškėją į kilmės šalį jis gali susidurti su kankinimais ar netekti laisvės, nenumatyta procedūra kaip asmuo grąžinamas iš kilmės valstybės, jei būtų priimtas teigiamas pareiškėjui sprendimas, Sprendimo vykdymo sustabdymas būtų proporcinga priemonė, atsižvelgiant į pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimo terminą, kuris buvo ilgesnis nei numatyta Įstatyme.
Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016).
Reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019).
Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010).
Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016 ir kt.). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).
Įstatymo 139 straipsnio 1 dalies 3 punktas reglamentuoja, kad apskųsto sprendimo vykdymas sustabdomas, kai skundžiamu sprendimu užsieniečiui atsisakyta suteikti prieglobstį, išskyrus atvejį, kai sprendimas priimtas prašymą suteikti prieglobstį išnagrinėjus iš esmės skubos tvarka. Pagal šio straipsnio 2 dalį šio straipsnio 1 dalyje nenustatytais atvejais apskųsto sprendimo vykdymas gali būti sustabdomas Regionų administracinio teismo nutartimi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių.
Įstatymo 130 straipsnio 1 dalis nustato, kad draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Pagal šio straipsnio 2 dalį užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Šio straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos užsieniečiui, kuris dėl svarbių priežasčių kelia grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui arba jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir kelia grėsmę visuomenei (Įstatymo 130 str. 3 d.).
Byloje nustatyta, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį išnagrinėtas skubos tvarka ir priimtas Sprendimas nesuteikti asmeniui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); išsiųsti asmenį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 5 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo dalies dėl jo išsiuntimo į (duomenys neskelbtini) vykdymą, kol nebus priimtas galutinis sprendimas byloje. Bylos duomenys, be kita ko, patvirtina, kad 2023 m. birželio 22 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 23S95166, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760140115, galiojusį iki 2024 m. birželio 20 d. Šis sprendimas priimtas vadovaujantis Policijos departamento išvada Nr. 5-S-12363, gauta 2023 m. gegužės 30 d., kurioje nurodoma, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei. 2023 m. spalio 13 d. Vilniaus regiono apylinkės teismas sprendimu administracinėje byloje Nr. A20.-520-1156/2023 iš dalies tenkino VSAT Užsieniečių registracijos centro teikimą sulaikyti S. K. 1 mėnesiui, bet ne ilgiau nei bus įvykdytas išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos procedūra. 2023 m. spalio 17 d. VSAT priėmė sprendimą Nr. 23S185946 išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), išsiuntimo organizavimą pavedant VSAT Užsieniečių registracijos centro tyrimų skyriui. Su sprendimu užsienietis supažindintas 2023 m. spalio 18 d. ir tą pačią 2023 m. spalio 18 d. pareiškėjas pateikė ranka rašytą prieglobsčio prašymą, kuris Migracijos departamento sprendimu buvo priimtas nagrinėti skubos tvarka, nes asmuo pateikė prašymą tik siekdamas sutrukdyti įvykdyti sprendimą išsiųsti į užsienio valstybę.
Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką, kilusio ginčo esmę, pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį, pareiškėjo argumentus bei bylos medžiagą, pritaria pirmosios instancijos teismui, kad pareiškėjas nepagrindė būtinųjų sąlygų prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti.
Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentai, kad jis bus išsiųstas į kilmės šalį ir teigiamo teismo sprendimo atveju nebus grąžintas, savaime nereiškia, kad pareiškėjui bus padaryta didelė, neatitaisoma žala. Pareiškėjo teiginiai dėl ateityje jam galinčios kilti žalos yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais duomenimis ar įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokią žalą, netenkinus pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, patirtų pareiškėjas, todėl jie nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės.
Pagal Įstatymo 221 straipsnio 2 dalį prieglobsčio prašytojai turi teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje iki sprendimo dėl jų teisinės padėties priėmimo. Teisė likti Lietuvos Respublikos teritorijoje neužkerta kelio priimti ir vykdyti sprendimus dėl užsieniečių grąžinimo į užsienio valstybę ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos šio Įstatymo 125 ir 126 straipsniuose nurodytais pagrindais (Įstatymo 221 str. 3 d.).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas realiai yra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos. Šiuo aspektu pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir atskirajame skunde nurodyti argumentai vertintini kaip susiję su tikėtinais atsakovo veiksmais bei nesudaro pagrindo šioje bylos stadijoje konstatuoti, jog pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017; 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-507-822/2023 ir kt.).
Nors pareiškėjas skunde ir atskirajame skunde nurodė, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės jam gali kilti neigiamos pasekmės dėl Migracijos departamento Sprendimo nesustabdymo, tačiau nedetalizavo galinčių atsirasti pasekmių ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės jam ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju šioje proceso stadijoje nėra pagrindo patenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo ir sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo dalies vykdymą. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį dėl atskirajame skunde nurodytų motyvų, todėl ši nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo S. K. atskirąjį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. rugsėjo 16 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Gintaras Kryževičius
Dainius Raižys
Egidijus Šileikis