2021-10-13 Nr. AB-21190-3-61-3-01814-2020-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2622-575/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01814-2020-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 13.6.1.7; 13.7.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rikusta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rikusta“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos teritorinė muitinė) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Rikusta“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2020 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. S-84(7-49/2020) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2020 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 1A-29 „Dėl „UAB „Rikusta“ skundo“ (toliau – ir Muitinės departamento sprendimas); 3) panaikinti Klaipėdos teritorinės muitinės (toliau – ir Klaipėdos TM) 2019 m. spalio 25 d. sprendimo Nr. 6(SR10)-119 „Dėl mokestinės prievolės muitinei atsiradimo“ (toliau – ir Klaipėdos TM sprendimas) dalį, kurioje skolininke pripažinta UAB „Rikusta“; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Šiaulių oro uosto poste Bendrijos tranzito procedūrai buvo įformintos T1 deklaracijos:

1) MRN 15LTSA100014ADEC67 (2015 m. rugsėjo 3 d.), pagal kurią prekės paskirties įstaigai turėjo būti pristatytos iki 2015 m. rugsėjo 7 d.;

2) MRN 16LTSA100014DCEE21 (2016 m. sausio 16 d.), pagal kurią prekės paskirties įstaigai turėjo būti pristatytos iki 2016 m. sausio 24 d.;

3) MRN 16LTSA100014E6AD57 (2016 m. vasario 13 d.), pagal kurią prekės paskirties įstaigai turėjo būti pristatytos iki 2016 m. vasario 20 d. (toliau – ir Deklaracijos). Visas šias tranzito deklaracijas užpildė ir pateikė tranzito procedūros vykdytoja Bendrovė. Deklaracijose nurodyta, jog prekės – kvepalai, tualetiniai vandenys ir avalynė plastikiniais padais, o prekių siuntėju ir procedūros vykdytoju nurodoma Bendrovė; prekių gavėjai – OOO „Optima“ (Rusijos Federacija) ir TOO „Meridian Imports“ (Kazachstano Respublika); prekių paskirties įstaiga – Zilupes MKP (Latvijos Respublika).

Prekių pristatymo į Latvijos Respubliką oficialioje Europos Komisijos skelbiamoje informacijoje apie užbaigtas tarptautines tranzito procedūras buvo nurodyta, jog prekės pagal MRN 15LTSA100014ADEC67 deklaraciją pristatytos paskirties įstaigai 2015 m. rugsėjo 5 d., pagal MRN 16LTSA100014DCEE21 deklaraciją – 2016 m. sausio 16 d., pagal MRN 16LTSA100014E6AD57 deklaraciją – 2016 m. vasario 15 d. Tai reiškia, kad tranzito procedūra buvo baigta Naujojoje kompiuterizuotoje tranzito sistemoje (toliau – ir NCTS), t. y. Latvijos Respublikos muitinės pareigūnas paskirties įstaigoje patvirtino, kad tranzitu gabentos prekės bei dokumentai pristatyti į paskirties įstaigą.

Klaipėdos TM 2018 m. kovo 16 d. pareiškėjui pateikė raštą, kuriuo informavo, kad vyksta tyrimas dėl Bendrijos tranzito procedūros užbaigimo pagal Deklaracijas, kadangi buvo gauta Latvijos Respublikos valstybinės pajamų tarnybos (toliau – ir Latvijos Respublikos VPT) informacija apie neteisėtai Latvijos Respublikoje užbaigtas tranzito procedūras pagal Deklaracijas. Su Latvijos Respublikos VPT informacija pareiškėjui nebuvo leista susipažinti. Klaipėdos TM 2018 m. balandžio 25 d. priėmė sprendimą, konstatavusi, kad tranzito procedūros pagal Deklaracijas buvo užbaigtos neteisėtai, pareiškėjui šį sprendimą apskundus, jis buvo panaikintas.

Klaipėdos TM 2019 m. spalio 25 d. priėmė ginčijamą sprendimą, kuriame nustatė, kad dvi tranzito procedūros – MRN 16LTSA100014DCEE21 ir MRN 16LTSA100014E6AD57, neteisėtai užbaigtos Latvijos Respublikos muitinės pareigūnų, todėl pareiškėjas ir vežėjas D. D. DAR-POL solidariai privalo sumokėti mokestinę prievolę Lietuvos Respublikos muitinei, iš viso – 387 641 Eur. Muitinės departamentas ir Komisija skundžiamais sprendimais minėtą Klaipėdos TM sprendimą paliko nepakeistą.

2.2. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2454/93 1993 m. liepos 2 d. išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (toliau – ir Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatos) 366 straipsnio 2 dalyje išvardinti dokumentai nėra baigtinis ir vienintelis tinkamų įrodymų sąrašas, kadangi tie dokumentai laikomi tik papildomais įrodymais. Pareiškėjas pateikė mokesčių administratoriui oficialius rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad Latvijos Respublikos muitinės pareigūnai NCTS patvirtino prekių gavimą Latvijos Respublikoje. Tai reiškia, jog pareiškėjas įvykdė visus jam keliamus reikalavimus. Prieigą prie minėtos tranzito sistemos turi tik specialiai tam įgalioti muitinės darbuotojai, todėl įrašas sistemoje yra oficialus įrodymas.

2.3. Pareiškėjas nėra atsakingas už prekių pristatymą gavėjui, kadangi jis atsako tik už prekių pristatymą į paskirties įstaigą. Turėtų būti kritiškai vertinama prekių gavėjo TOO „Meridian Imports“ pretenzija dėl negautų prekių, kurią, be kita ko, neaišku, koks asmuo pasirašė.

2.4. Latvijos Respublikos VPT 2016 m. birželio 29 d. ir 2018 m. spalio 31 d. atsakymuose, su kuriais pareiškėjas galėjo susipažinti tik mokestinį ginčą nagrinėjant Komisijoje, nėra užsiminta apie tai, jog prekės nebuvo pristatytos į paskirties įstaigą, esančią Latvijos Respublikoje. Viename iš atsakymų tik nurodyta, jog ginčo tranzito deklaracijos buvo atliktos neteisingai, nes, atliekant papildomus patikrinimus, buvo padaryta išvada, jog ginčo prekės iš paskirties įstaigos toliau už Europos Sąjungos nebuvo išgabentos su geležinkelio važtaraščiais. Vien tai, jog prekės Latvijos Respublikoje dėl nežinomų priežasčių nebuvo pakrautos į traukinio vagonus, nereiškia, kad jos liko Lietuvos Respublikoje, o pateikti duomenys patvirtina, jog prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos ir įvežtos į Latvijos Respubliką, kur vėliau dingo. Pagal 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92 nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas) 92 straipsnį tranzito procedūra yra baigiama, kai prekės yra pristatytos į paskirties vietą. Pareiškėjo pateikti įrodymai patvirtina, kad prekės buvo pristatytos į paskirties įstaigą, o Latvijos VPT atsakymai to nepaneigia. Todėl Komisijos sprendimas, kuriuo atsisakyta panaikinti pareiškėjui apskaičiuotus mokėtinus mokesčius, yra naikintinas

2.5. Pareiškėjas, vadovaudamasis Teisingumo Tesimo išaiškinimais (žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2008 m. balandžio 3 d. sprendimą byloje Nr. C-230/06 (Militzer & Münch GmbH prieš Ministero delle Finanze)), tvirtino, kad ginčui pagal analogiją turėtų būti taikomos Bendrijos muitinės kodekso 239 straipsnio 1 dalies nuostatos, kadangi šis straipsnis paremtas bendraisiais teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisingumo principais. Įrašas, kurį NCTS atliko Latvijos Respublikos muitinės pareigūnai, sukūrė pareiškėjui pagrįstus lūkesčius, jog procedūros sėkmingai užbaigtos ir jokių pažeidimų nenustatyta. Latvijos Respublikos pareigūnų veiksmai lėmė tai, jog skola muitinei atsirado dėl kompetentingos valdžios institucijos padarytos klaidos. Pareiškėjas tik po 2 metų sužinojo apie netinkamai užbaigtas tranzito procedūras ir nebeturėjo galimybių patikrinti šios informacijos tikslumo. Pareiškėjo veiksmuose nenustatyta jokių apgaulės ar aplaidumo požymių. Pareiškėjui, gavusiam oficialią informaciją apie prekių pristatymą paskirties vietoje, kuri galiojo net pusę metų, atsirado teisėti lūkesčiai, jog prekės yra tinkamai pristatytos į paskirties įstaigą.

2.6. Buvo pažeista Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnyje įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė. Klaipėdos TM sprendimas buvo grindžiamas vieninteliu deklaratyviu teiginiu, t. y. tuo, kad buvo gauti Latvijos VPT atsakymai, kuriuose teigiama, jog ginčo tranzito deklaracijos buvo užbaigtos neteisėtai Latvijos Respublikoje. Šie Latvijos VPT atsakymai yra vienintelis mokesčių administratoriaus įrodymas, tačiau mokesčių administratorius, kuriam pagal įstatymą priklauso įrodinėjimo našta, šių dokumentų pareiškėjui nepateikė. Vien informacijos, gautos iš Latvijos VPT, perkėlimas į Klaipėdos TM sprendimą, nėra pakankamas MAĮ 67 straipsnio prasme. Atsižvelgiant į tai, kad kartu su Klaipėdos TM sprendimu pareiškėjui nebuvo pateikti Latvijos VPT atsakymai, kurie yra vieninteliai mokesčių administratoriaus įrodymai dėl apskaičiuotų mokesčių, pareiškėjui apskaičiuoti mokesčiai negali būti laikomi teisėtais, nes pareiškėjas neturėjo jokių galimybių įvertinti mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių pagrįstumo, teikiant skundą centriniam mokesčių administratoriui ir Komisijai. Tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjo fundamentali teisė į teisingą ir tinkamą bylos nagrinėjimą ir vien dėl šios priežasties skundžiami sprendimai naikintini.

3. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsiliepime paaiškino, jog:

3.1. Tranzito procedūros vykdymo metu paskirties įstaiga Zilupes MKP (LV) buvo pakeista į Rezeknės 2 MKP (LV). Latvijos Respublikos VPT 2016 m. birželio 29 d. informavo Muitinės departamentą, jog tranzito procedūros buvo neteisingai užbaigtos Latvijos Respublikos Rezeknės muitinės kontrolės punkte elektroniniu būdu be muitinės kontrolės, o prekės neišvyko iš Europos Sąjungos muitų teritorijos ir jų buvimo vieta nėra nežinoma. Atsižvelgdama į tai, Klaipėdos TM 2018 m. balandžio 25 d. sprendimu pripažino pareiškėją skolininku muitinei, įpareigodama jį sumokėti apskaičiuotus mokesčius.

3.2. Muitinės departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl Klaipėdos teritorinės muitinės sprendimo, paprašė kompetentingos Latvijos Respublikos institucijos pateikti visą tyrimo medžiagą, įskaitant ir SMGS važtaraščių, su kuriais ginčo prekės turėjo būti išgabentos iš Europos Sąjungos teritorijos, kopijas. Atsižvelgiant į pateiktą papildomą informaciją, kurios Klaipėdos teritorinė muitinė sprendimo priėmimo metu neturėjo galimybės įvertinti, buvo įpareigota priimti naują sprendimą. Klaipėdos teritorinė muitinė 2019 m. spalio 25 d. sprendimu vis dėlto pripažino pareiškėją solidariu skolininku muitinei, o Muitinės departamentas šį jos sprendimą patvirtino.

3.3. Latvijos Respublikos VPT nepatvirtino prekių pateikimo paskirties muitinės įstaigai, 2016 m. birželio 29 d. rašte nurodydama, kad nurodytos tranzito deklaracijos „atliktos“ neteisingai ir tranzito procedūros buvo „užpildytos“ elektroniniu būdu (ne muitinės priežiūroje) Latvijos Respublikos muitinės kontrolės poste Rezekne 2 pagal paskirties muitinėje gautą informaciją apie prekių eksportavimą iš Europos Sąjungos muitinės teritorijos geležinkelių transportu. Prekės paskirties muitinės įstaigai pateiktos nebuvo, o ginčui aktualios tranzito procedūros užbaigtos nepagrįstai pagal pateiktą neteisingą informaciją apie prekių išgabenimą iš Europos Sąjungos muitų teritorijos. Latvijos Respublikos VPT taip pat nurodė, kad geležinkelio stotyje Rezekne 2 tranzito deklaracijose MRN 16LTSA100014DCEE21 ir MRN 16LTSA100014E6AD57 nurodytos prekės turėjo būti pakrautos į traukinio vagonus ir išgabentos iš Bendrijos muitų teritorijos, tačiau tai padaryta nebuvo.

3.4. Pareiškėjo pateiktas Europos Komisijos viešai skelbiamos informacijos apie prekių, gabenamų įforminus Deklaracijas, atvykimą į paskirties įstaigą išrašas nėra laikomas Bendrijos tranzito procedūros užbaigimo įrodymu, kadangi Latvijos kompetentinga institucija paneigė prekių pateikimo paskirties įstaigai faktą.

3.5. Muitinės departamentas nesutiko ir su pareiškėjo argumentais dėl jam nesuteiktos galimybės susipažinti su Latvijos Respublikos VPT pateikta informacija tyrimo metu. Šiuo atveju Klaipėdos TM, išnagrinėjusi pareiškėjo atstovo prašymą leisti susipažinti su visa tyrimo medžiaga, leido susipažinti su mokestinės bylos medžiaga, išskyrus viešai neskelbtiną ir neteiktiną informaciją. Latvijos Respublikos VPT pateiktos informacijos turinys pareiškėjui buvo atskleistas tiek Klaipėdos TM 2019 m. rugsėjo 6 d. rašte, tiek skundžiamame Klaipėdos TM sprendime. Migracijos departamentas taip pat nesutiko ir su pareiškėjo teiginiais dėl teisėtų lūkesčių apsaugos principų pažeidimo, kadangi pačio pareiškėjo veiksmai lėmė atsiradusias teisines pasekmes.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos teritorinė muitinė atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti ir nurodė, kad palaiko atsakovo Muitinės departamento atsiliepimą – ir Komisija, ir atsakovas skundžiamuose sprendimuose įvertino visas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, todėl šie sprendimai teisėti, pagrįsti ir nėra pagrindo juos naikinti.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstas.

6. Byloje buvo nustatyta, kad:

6.1. Latvijos Respublikos valstybinė pajamų tarnyba 2016 m. birželio 29 d. pateikė Muitinės departamentui raštą Nr. 27.20.1-2/10545 „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir 2016 m. birželio 29 d. raštas), kuriame nurodoma, kad Latvijos Respublikos valstybinės pajamų tarnybos Nacionalinė muitinių tarnyba patikrinimo metu nustatė, jog tranzito procedūros, parengiant tranzito T1 deklaracijas, įskaitant MRN 15LTSA100014ADEC67, MRN 16LTSA100014DCEE21, MRN 16LTSA100014E6AD57, buvo atliktos neteisėtai; šios deklaracijos buvo užpildytos elektroniniu būdu (ne muitinės priežiūroje) Latvijos Respublikos muitinės kontrolės punkte Rezekne II; paskirties muitinėje buvo pateikta tokia informacija, kad prekės buvo eksportuotos iš Europos Sąjungos muitinės teritorijos geležinkeliu su geležinkelio važtaraščiais (SMGS), tačiau atliekant papildomus tikrinimus buvo padaryta išvada, kad prekės, kurioms taikomos nurodytos tranzito procedūros, nebuvo išgabentos su geležinkelio važtaraščiais; Latvijos VPT taip pat informavo, kad neturi jokių dokumentų, patvirtinančių, jog prekės pagal deklaracijas buvo eksportuotos iš Europos; Klaipėdos TM reikalavimu pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 25 d. pateikė tarptautinių krovinių transportavimo važtaraščių (toliau – ir CMR važtaraščiai), užpildytų 2015 m. rugsėjo 3 d., 2016 m. sausio 16 d. ir 2016 m. vasario 12 d., ir sąskaitų faktūrų Nr. K-118, Nr. K-123 ir Nr. K-136 patvirtintas kopijas bei išrašus iš tranzito MRN paieškos sistemos; CMR važtaraščių kopijos buvo pateiktos be gavėjo žymų.

6.2. Klaipėdos TM 2016 m. rugpjūčio 31 d. raštais užklausė prekių vežėjus K. V. ir firmą „D. D. D.-Pol“ su prašymu informuoti, ar prekės buvo pristatytos gavėjui, ir, jei taip, pateikti muitinei CMR važtaraščių kopijas su gavėjų žymomis ar kitą informaciją, patvirtinančią prekių gabenimą, Tačiau prekių vežėjai prašomų dokumentų nepateikė.

6.3. Klaipėdos TM, įvertinusi visas aplinkybes, 2018 m. balandžio 25 d. priėmė sprendimą Nr. 6(SR10)-146, kuriuo nusprendė, be kita ko, pripažinti skolininke UAB „Rikusta“ ir pripažinti, kad dėl nebaigtos Bendrijos tranzito procedūros pagal Deklaracijas atsirado mokestinė prievolė muitinei.

6.4. Pareiškėjas dėl tokio Klaipėdos TM sprendimo pateikė skundą Muitinės departamentui, kuris 2018 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. 1A-305 nusprendė sustabdyti pareiškėjo skundo nagrinėjimą iki tol, kol bus gautas atsakymas iš Latvijos Respublikos muitinės administracijos. Latvijos VPT 2018 m. rugsėjo 5 d. pateikė raštą, kuriame nurodė neturinti įrodymų, kad prekės pagal T1 deklaracijas MRN 15LTSA100014ADEC67, MRN 16LTSA100014DCEE21 ir MRN 16LTSA100014E6AD57 buvo išvežtos iš Europos Sąjungos muitų teritorijos. Be to, Deklaracijos buvo nepagrįstai įformintos Elektroninėje muitinės duomenų tvarkymo sistemoje, remiantis klaidingai tranzito deklaracijų sąrašuose nurodyta informacija, kuria teigiama, jog prekės, kurioms buvo surašytos minėtos tranzito deklaracijos, įtrauktos į traukinio vagonų sąrašus.

6.5. Muitinės departamentas 2019 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. 1A-75 atnaujino pareiškėjo skundo nagrinėjimą ir, be kita ko, nusprendė panaikinti Klaipėdos TM 2018 m. balandžio 25 d. sprendimą Nr. 6(SR10)-146 bei pavesti jai priimti naują sprendimą.

6.6. Klaipėdos TM, pakartotinai atlikusi tyrimą, 2019 m. spalio 25 d. priėmė skundžiamą sprendimą, kuriame nusprendė, be kita ko, pripažinti UAB „Rikusta“ solidariu skolininku; nustatyti tranzito deklaracijomis MRN 16LTSA100014DCEE21 ir MRN 16LTSA100014E6AD57 deklaruotų prekių muitines vertes taip, kaip nurodyta sprendimo lentelėje, pripažinti, kad dėl neteisėtai baigtos Bendrijos tranzito procedūros pagal tranzito deklaracijas MRN 16LTSA100014DCEE21 ir MRN 16LTSA100014E6AD57 atsirado mokestinės prievolė muitinei taip, kaip nurodyta sprendimo lentelėje, iš viso: akcizo – 136 891 Eur, PVM – 120 405 Eur; apskaičiuoti ir įtraukti į apskaitą sprendimo 1 priede nurodytus delspinigius; skirti skolininkėms 25 730 Eur baudą. Muitinės departamentas patvirtino Klaipėdos TM sprendimą, o Komisija – Muitinės departamento sprendimą.

7. Teismas vadovavosi Bendrijos muitinės kodekso 92 straipsnio 1 dalimi, 96 straipsnio 1 dalimis, aktualia ESTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

8. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad tranzito procedūra buvo baigta, kadangi NCTS Latvijos muitinės pareigūnas (paskirties įstaigoje) patvirtino, kad tranzitu gabentos prekės bei dokumentai pristatyti į paskirties įstaigą. Teismas pastebėjo, kad teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, kad byloje yra pateikti oficialūs rašytiniai įrodymai, kurie patvirtina, kad prekės pagal ginčo tranzito deklaracijas buvo pristatytos į paskirties įstaigą: 1) oficiali Europos Komisijos skelbiama informacija apie užbaigtas tarptautines tranzito procedūras; 2) šiuo metu oficialioje Latvijos VPT sistemoje skelbiama informacija, kad prekės pagal ginčo tranzito deklaracijas išvyko iš paskirties įstaigos; 3) Klaipėdos TM pateikta informacija, t. y. patvirtinti išrašai iš Nacionalinės tranzito kontrolės sistemos (toliau – ir NKTS) duomenų bazės; 4) atsakovo pateikti Latvijos VPT pareigūnų pasirašyti lydraščiai, kurie adresuoti Latvijos geležinkeliams.

9. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 366 straipsnį tinkamu dokumentu (įrodymu), patvirtinančiu Bendrijos tranzito procedūros užbaigimą, yra muitinės paskirties įstaigos patvirtintas dokumentas apie šios procedūros užbaigimą, pažymėjo, kad minėto straipsnio 2 dalyje nurodytų dokumentų sąrašas yra baigtinis.

10. Teismo nuomone, pareiškėjo pateikti duomenys (informacija), atsižvelgiant į cituotas Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatas, negali būti laikomi užbaigtos Bendrijos tranzito procedūros įrodymu; jie akivaizdžiai neatitinka teisės aktų nuostatų. Įrašai sistemose yra tik tam tikro juridinio veiksmo (fakto) fiksavimas, kuris atliekamas, remiantis tam tikrais dokumentais. Kituose šaltiniuose skelbiama informacija apie neva užbaigtas tranzito procedūras taip pat yra netinkamas įrodymas, Latvijos VPT pareigūnų pasirašyti lydraščiai (kanceliariniai dokumentai, be to, turintys visai kitą paskirtį), teismo vertinimu, šioje byloje taip pat nepatvirtino apie tinkamą tranzito procedūros užbaigimą.

11. Teismas akcentavo, jog pareiškėjo teiginius apie prekių pristatymą į paskirties muitinės įstaigą iš esmės paneigė Latvijos VPT atsiųsti raštai – 2016 m. birželio 29 d. raštas Nr. 27.20.1.-2/1054 ir 2018 m. spalio 31 d. raštas Nr. 27.23-1/10447, kuriuose nurodyta, kad ginčo tranzito procedūros buvo užbaigtos per klaidą (be muitinės kontrolės). Šie raštai buvo atsiųsti Klaipėdos TM atliekant tyrimą dėl tinkamos tranzito procedūros užbaigimo. Teismo nuomone, šie Latvijos VPT raštai, kurių turinys yra vienareikšmis ir aiškus, atsižvelgiant į bylos aplinkybių visumą, yra pakankami padaryti išvadą, kad tranzito procedūra nebuvo baigta. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių kitų tinkamų įrodymų apie prekių pristatymą į paskirties vietą. Minėta, kad net ir pati Latvijos VPT, atlikusi tyrimą, nurodė, jog tranzito procedūra užbaigta neteisingai, tačiau pareiškėjas šių aplinkybių nepaneigė jokiais papildomais duomenimis. Teismo vertinimu, pareiškėjui buvo suteikta galimybė pateikti tinkamus įrodymus, pagrindžiančius tranzito procedūros užbaigimą, tačiau tai padaryta nebuvo, o pati muitinė aktyviai rinko duomenis, t. y. Klaipėdos TM, atlikdama tyrimą, papildomai prašė ir vežėjų K. V. V. (Ukraina) bei D. D. „Dar-Pol“ (Lenkija) pateikti informaciją, ar prekės buvo pristatytos į paskirties vietą, tačiau tokie dokumentai taipogi nebuvo pateikti.

12. Atsižvelgęs į Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 366 straipsnį, teismas konstatavo, jog pareiškėjo į bylą pateikti įrodymai (informacija) negali būti laikomi tinkamai užbaigtos Bendrijos tranzito procedūros įrodymais.

13. Teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo argumentai dėl teisėtų lūkesčių ir kitų principų pažeidimo yra atmestini kaip deklaratyvūs ir visiškai nepagrįsti. Remiamasi tik pareiškėjo subjektyvia nuomone. Bylos duomenys patvirtina, jog mokestinė prievolė pareiškėjui kilo dėl jo paties veiksmų.

14. Teismas nurodė, jog Sprendimai yra pagrįsti objektyviais duomenimis, kurie yra susieti su taikomomis konkrečiomis teisės normomis. Motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Sprendimuose aiškiai ir pakankamai nurodytas jų teisinis ir faktinis pagrindas. Pažymėjęs, kad kiti pareiškėjo argumentai yra teisiškai nereikšmingi arba dėl jų yra pasisakiusi Komisija, su kurios vertinimu teismas sutiko, teismas nurodė, kad plačiau dėl jų nepasisakys.

15. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, kaip procedūros vykdytojas, turėjęs įvykdyti prievoles, susijusias su tinkamai įformintomis muitinės procedūromis bei tinkamu procedūrų taikymu, teisėtai laikomas solidariu skolininku pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalį. Teismas pripažino pagrįstomis Kauno TM sprendimo išvadas, kad skolos muitinei atsiradimo data pagal tranzito deklaraciją MRN 16LTSA100014DCEE21 (2016 m. sausio 16 d.) yra 2016 m. sausio 25 d., o pagal tranzito deklaraciją MRN 16LTSA100014E6AD57 (2016 m. vasario 13 d.) – 2016 m. vasario 21 d. Teismas nenustatė pagrindo atleisti pareiškėją nuo mokėtinų mokesčių.

16. Nusprendęs pareiškėjo skundą atmesti, teismas nurodė, kad pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

18. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai ir neišsamiai vertino byloje pateiktus rašytinius įrodymus dėl prekių pristatymo į paskirties įstaigą. Teismas teisingai konstatavo, kad apeliantas yra atsakingas tik už prekių ir atitinkamu dokumentu pristatymą į paskirties įstaigą, tačiau savo sprendime neargumentavo, kokiu teisiniu pagrindu ir dėl kokių priežasčių apelianto pateikti įrodymai apie prekių pristatymą į paskirties įstaigą yra netinkami ir kaip Latvijos VPT raštai, kuriuose visiškai nekalbama apie prekių pristatymo į paskirties įstaigą faktą, yra susiję su apelianto mokestinėmis prievolėmis

18.2. Teismas nepagrįstai nustatė, kad pareiškėjas nepateikė tinkamų įrodymų apie prekių pristatymą į paskirties įstaigą pagal Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 92 straipsnį išorinio tranzito procedūra baigiama ir jos vykdytojo įsipareigojimai įvykdomi, kai prekės ir atitinkami dokumentai pateikiami paskirties muitinės įstaigai. Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 366 straipsnio 1 dalyje yra pateikta bendra taisyklė, pagal kurią tinkamu dokumentu (įrodymu), patvirtinančiu Bendrijos tranzito procedūros užbaigimą, yra muitinės paskirties įstaigos patvirtintas dokumentas apie šios procedūros užbaigimą. Šioje teisės normoje nėra kalbama, kokia forma turėtų būti pateiktas muitinės paskirties įstaigos patvirtinimas apie šios procedūros užbaigimą, todėl tinkamu įrodymų turėtų būti laikomas bet koks (elektroninis, ar ne) muitinės įstaigos patvirtinimas apie prekių pristatymą. Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 366 straipsnio 1 dalis numato, kad pagal bendrąją taisyklę, tinkamu įrodymu yra laikomas bet koks muitinės paskirties įstaigos patvirtintas dokumentas apie šios procedūros užbaigimą, o tuo tarpu šio straipsnio 2 dalis numato tik papildomus dokumentus, kurie taip pat gali būti tinkami įrodinėjant tranzito procedūros užbaigimus. Pareiškėjas yra įsitikinęs, kad iš pateiktų rašytinių įrodymų galima daryti išvadą, jog labiau tikėtina, kad prekės buvo pristatytos į Latvijos Respublikoje esančią paskirties įstaigą, nei kad jos nebuvo pristatytos.

18.3. Priešingai nei teigiama pirmosios instancijos teismo sprendime, pareiškėjas pasinaudojo galimybe pateikti tinkamus įrodymus dėl prekių pristatymo į paskirties įstaigą ir juos pateikė. Teismo sprendime buvo apsiribota vien tik deklaratyviais teiginiais, kad pareiškėjo pateikti duomenys (informacija) apie prekių pristatymą į paskirties įstaigą yra neva netinkami įrodymai. Teismo sprendime buvo konstatuota, kad pareiškėjo pateikti įrodymai apie prekių pristatymą į paskirties įstaigą yra netinkami įrodymai, tačiau nebuvo paaiškinta, kodėl, kokiais motyvais ir kokiu teisiniu pagrindu jie buvo pripažinti netinkamais. Teismas nepagrįstai nustatė, jog byloje nėra tinkamų įrodymų apie prekių pristatymą į paskirties įstaigą.

18.4. Teismas neteisingai ir nevisapusiškai įvertino Latvijos Respublikos VPT raštų turinį. Iš teismo sprendimo matyti, jog pirmosios instancijos teismas ne tik kad į tai nesigilino, bet ir interpretuodamas šiuos raštus neanalizavo jų Bendrijos muitinės kodekso 92 straipsnio kontekste. Latvijos VPT raštuose yra vien tik nurodoma, kad tranzito deklaracijos buvo užbaigtos per klaidą, nes prekės, jau esančios Latvijos Respublikos paskirties įstaigoje, galbūt nebuvo perkrautos į geležinkelio vagonus ir toliau nebuvo eksportuotos į trečiąsias šalis. Latvijos Respublikos VPT raštai šioje byloje nėra reikšmingi, nes jie nepaneigia prekių pristatymo į paskirties įstaigą, o, kaip pripažino ir pats pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas atsako tik už prekių pristatymą į paskirties įstaigą. Vien tai, kad prekės Latvijos Respublikoje esančioje paskirties įstaigoje galbūt vėliau nebuvo perkrautos į traukinio vagonus, savaime nereiškia, kad prekės nebuvo pristatytos į paskirties įstaigą. Dėl tokių aplinkybių Bendrijos muitinės kodeksas nenumato jokios pareiškėjo, kaip tranzito procedūros vykdytojo, atsakomybės. Byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad labiau tikėtina, jog prekės buvo tinkamai pristatytos į paskirties įstaigą, kur dėl Latvijos Respublikos muitinės pareigūnų kaltės galimai vėliau dingo ir (ar) nebuvo pakrautos į traukinio vagonus eksporto procedūrai. Kadangi pareiškėjas atsako tik už prekių pristatymą į paskirties įstaigą, jam negali kilti jokių mokestinių pasekmių pagal Bendrijos muitinės kodekso 92 straipsnį.

18.5. Teismo sprendime klaidingai nustatyta, jog pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas. Pareiškėjo atžvilgiu ne tik buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas, bet ir teisinio tikrumo principas bei bendroji teisingumo nuostata. Pirmosios instancijos teismas absoliučiai nevertino pareiškėjo argumentų, kad apskaičiuoti mokesčiai turėtų būti panaikinti ir pagal Bendrijos muitinės kodekso 239 straipsnį. Latvijos Respublikos muitinės pareigūno veiksmai, atlikti ir užfiksuoti specialiai sukurtoje ir administruojamoje tik muitinės pareigūnų kompiuterinėje Nacionalinės tranzito kontrolės sistemoje, sukūrė pareiškėjui pagrįstus lūkesčius, jog procedūros buvo sėkmingai užbaigtos ir jokių pažeidimų nenustatyta. Pareiškėjas pagrįstai turėjo teisę remtis Latvijos Respublikos muitinės pareigūno veiksmais, kuriais buvo konstatuota, jog tranzitu gabenta prekė buvo pristatyta į muitinės paskirties įstaigą. Vėliau paaiškėję galbūt klaidingi Latvijos Respublikos pareigūnų veiksmai šioje byloje lėmė, kad skola muitinei atsirado dėl kompetentingos valdžios institucijos padarytos klaidos. Teisėtų lūkesčių principo pažeidimą patvirtina ir tai, kad Latvijos Respublikos VPT tik 2016 m. birželio 29 d. pateikė informaciją, jog Latvijos muitinės pareigūnai 2016 m. sausio 16 d. ir 2016 m. vasario 13 d. įformintas tranzito deklaracijas užbaigė galimai klaidingai. Nuo 2016 metų pradžios iki 2016 metų vidurio, t. y. pusę metų, galiojo oficiali informacija, kad tranzito deklaracijos buvo užbaigtos teisingai. Pareiškėjas apie neva klaidingai užbaigtas tranzito procedūras sužinojo tik 2018 m. kovo 16 (praėjus 2 metams).

18.6. Teismas nepagrįstai nustatė, jog mokesčių administratoriaus sprendimai buvo teisėti ir pagrįsti. Klaipėdos TM sprendimas, kuriuo buvo apskaičiuoti pareiškėjui mokėtini mokesčiai yra individualus administracinis aktas, kuris turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis, o mokesčių administratorius privalo turėti ir pateikti mokesčių mokėtojui atitinkamus įrodymus, priimdamas ir grįsdamas savo sprendimus. Pirmosios instancijos teismo sprendime nebuvo vertinami esminiai pareiškėjo argumentai dėl mokesčių administratoriaus sprendimų ir veiksmų neteisėtumo. Klaipėdos TM sprendimas buvo grindžiamas vieninteliu deklaratyviu teiginiu, t. y. tuo, kad buvo gauti Latvijos Respublikos VPT raštai, kuriuose teigiama, jog ginčo tranzito deklaracijos buvo užbaigtos neteisėtai Latvijos Respublikoje. Šie Latvijos Respublikos VPT raštai yra vienintelis mokesčių administratoriaus įrodymas, tačiau mokesčių administratorius, kuriam pagal įstatymą priklauso įrodinėjimo našta, šių dokumentų pareiškėjui nepateikė. Klaipėdos TM turėjo išsiaiškinti pagrindinį dalyką – ar prekės buvo pristatytos Latvijos Respublikoje esančioje paskirties įstaigoje. Tą Klaipėdos TM galėjo padaryti užduodama konkretų klausimą Latvijos Respublikos VPT dėl prekių pristatymo į paskirties įstaigą fakto. Klaipėdos TM bylos nagrinėjimo metu pati pripažino, kad atliko mokestinį patikrinimą analizuodama dokumentus užsienio kalbomis, t. y. neturint oficialių vertimų į lietuvių kalbą. Tai patvirtina, kad Klaipėdos TM atliktas mokestinis patikrinimas yra neišsamus ir atliktas galimai netinkamai įvertinus visas aplinkybes. Byloje taip ir liko neaišku, kaip pasireiškė mokesčių administratoriaus nurodytas tariamas tranzito procedūros neteisėtumas, kas kaltas dėl tokio neteisėto tranzito procedūros užbaigimo, neaišku, kur paskirties įstaigoje dingo prekės, kurių gavimą paskirties įstaigoje patvirtino Latvijos Respublikos muitinės pareigūnas. Pareiškėjas neturėjo jokių galimybių įvertinti mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių pagrįstumo, teikiant skundą centriniam mokesčių administratoriui ir Komisijai. Tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjo fundamentali teisė į teisingą ir tinkamą bylos nagrinėjimą.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

20. Atsakovas atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir jį laiko nepagrįstu. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

20.1. Muitinės departamentas, siekdamas visapusiškai ir išsamiai išnagrinėti kilusį mokestinį ginčą bei nustatyti visas šiam ginčui reikšmingas aplinkybes, iniciavo užklausos Latvijos Respublikos kompetentingai institucijai pateikimą, kurioje prašė pateikti papildomą informaciją. Latvijos Respublikos VPT pateikė papildomos informacijos, kurios Klaipėdos teritorinė muitinė skundžiamo sprendimo priėmimo metu negalėjo vertinti, todėl Muitinės departamentas pavedė priimti naują sprendimą.

20.2. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad Latvijos Respublikos VPT nepaneigė prekių pristatymo į paskirties įstaigą fakto. Šie apeliacinio skundo teiginiai prieštarauja mokestinio ginčo byloje esantiems duomenims. Akivaizdu, kad prekės paskirties muitinės įstaigai nebuvo pateiktos, o ginčui aktualios tranzito procedūros užbaigtos nepagrįstai pagal pateiktą neteisingą informaciją apie prekių išgabenimą iš Europos Sąjungos muitų teritorijos.

20.3. Pareiškėjas klaidingai nurodo, jog Latvijos Respublikos VPT pateikti SMGS važtaraščiai yra anspauduoti muitinės spaudais ir pasirašyti muitinės pareigūnų. Šie dokumentai nėra nei pasirašyti muitinės pareigūnų, nei anspauduoti muitinės spaudais.

20.4. Bendrijos muitinės kodekso taikymo nuostatų 366 straipsnio 2 dalyje nurodytų dokumentų sąrašas yra baigtinis. Tai reiškia, jog kiti įrodymai, kurie neatitinka šioje straipsnio dalyje nustatytų reikalavimų, Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų taikymo požiūriu negali būti pripažinti tinkamais įrodinėjant Bendrijos tranzito procedūrų užbaigimą.

20.5. Pareiškėjo teiginiai, kad išrašai iš NTKS neginčijamai patvirtina prekių pateikimą paskirties muitinės įstaigai Latvijos Respublikoje, prieštarauja teisiniam reglamentavimui. Vadovaujantis Bendrijos kodekso įgyvendinimo nuostatų 363 straipsnio 3 dalimi, 1 ir 2 dalyse nurodytas pranešimas apie atvykimo patvirtinimą, negali būti naudojamas kaip įrodymas, kad procedūra užbaigta kaip apibrėžta 366 straipsnio 1 dalyje. Taip pat Latvijos Respublikos VPT pateikė informaciją ir dokumentus apie netinkamą procedūrų užbaigimą. Europos Komisijos oficialiai skelbiama informacija apie užbaigtas tranzito procedūras nelaikytina tinkamu tranzito procedūros užbaigimo įrodymu pagal muitų teisės aktus.

20.6. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo išdėstyta pozicija, jog, atsižvelgiant į tai, kad Klaipėdos teritorinė muitinė nesuteikė galimybės pareiškėjui susipažinti su Latvijos Respublikos VPT pateikta informacija, buvo pažeista fundamentali teisė į teisingą ir tinkamą bylos nagrinėjimą. Informacija gali būti naudojama išimtinai apmokestinimo ar mokesčių teisės pažeidimų tyrimo tikslais. Informacija galima naudotis teismo bylose ar procedūrose, atitinkamai iškeltose dėl muitinės ar žemės ūkio teisės aktų nesilaikymo. Pareiškėjas į centrinį mokesčių administratorių dėl Latvijos Respublikos VPT raštų pateikimo nesikreipė, o ginčą nagrinėjant Komisijoje jam buvo pateikta visa informacija. Nėra jokio pagrindo teigti, jog pareiškėjas neturėjo galimybės įvertinti mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių pagrįstumo. Taip pat pažymima, jog muitinės pareigūnai ir valstybės tarnautojai atlikdami teisės aktų jiems priskirtas funkcijas, savo veikloje vertina daugybę ne lietuvių kalba pateikiamų dokumentų.

20.7. Atsakovas nepagrįstais laiko pareiškėjo argumentus dėl teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisingumo principų pažeidimo. Pareiškėjo veiksmai lėmė atsiradusias teisines pasekmes. Apeliacinio skundo teiginys, jog pareiškėjas apie netinkamai užbaigtas Bendrijos tranzito procedūras sužinojo tik po 2 metų, neturi jokios įtakos sprendžiant dėl skundžiamų sprendimų pagrįstumo, kadangi vietos mokesčių administratorius skolą muitinei apskaičiavo ir įregistravo griežtai laikydamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos TM atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl akcizo, pridėtinės vertės mokesčio, delspinigių ir baudos, muitinės pareigūnų priskaičiuotų muitinės procedūros vykdytojui dėl nebaigtos Bendrijos tranzito procedūros.

23. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau ir – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius dokumentus, padarė išvadą, kad ginčo tranzito procedūra nebuvo baigta. Su šiomis išvadomis apeliantas nesutinka, be kita ko, kelia tinkamo įrodymų vertinimo klausimą. Dėl šių argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.

25. MAĮ 10 straipsnyje numatyta, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Taigi, esminis dalykas šioje byloje yra ar faktiškai tranzito procedūra baigta ir ginčo prekės faktiškai išgabentos iš Europos Sąjungos teritorijos. Gi iš apelianto argumentų seka, kad jis ignoruoja realų turinį ir dėmesį akcentuoja į tai, ką formaliai patvirtina vienas ar kitas sistemos įrašas ar dokumentas.

26. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino Latvijos institucijų pateiktus raštus. Latvijos VPT raštai (2016 m. birželio 29 d. raštas Nr. 27.20.1.-2/10545 ir 2018 m. spalio 31 d. raštas Nr. 27.23-1/10447) yra pakankami padaryti išvadą, kad tranzito procedūra nebuvo baigta ir prie šios išvados Latvijos pareigūnai priėjo atlikę reikiamą tyrimą. Teismas pažymi, kad tiek 2016 m. birželio 29 d. rašto Nr. 27.20.1-2/10545, tiek 2018 m. spalio 31 d. rašto Nr. 27.23-1/10447 turinys yra aiškus, suprantamas ir iš jo seka, kad prekės paskirties muitinės įstaigai pateiktos nebuvo, prekės turėjo būti pakrautos į traukinio vagonus ir išgabentos iš Bendrijos muitų teritorijos, tačiau tai padaryta nebuvo. Ginčui aktualios tranzito procedūros užbaigtos nepagrįstai pagal pateiktą neteisingą informaciją apie prekių išgabenimą iš Europos Sąjungos muitų teritorijos (Komisijos bylos II t., b. l. 77–80).

27. Pažymėtina, kad apeliantas klaidingai nurodo, kad Latvijos Respublikos valstybinės pajamų tarnybos pateikti SMGS važtaraščiai yra anspauduoti muitinės spaudais ir pasirašyti muitinės pareigūnų - šie dokumentai nėra nei pasirašyti muitinės pareigūnų, nei anspauduoti muitinės spaudais (Komisijos bylos I t., b. l. 98–99, 114–116, 121–124). O apelianto teiginys, kad išrašai iš Nacionalinės tranzito kontrolės sistemos neginčijamai patvirtina prekių pateikimą paskirties muitinės įstaigai Latvijoje prieštarauja Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 363 straipsnio 3 daliai, kurioje nurodyta, kad pranešimas apie atvykimo patvirtinimą negali būti naudojamas kaip įrodymas, kad procedūra užbaigta kaip apibrėžta 366 straipsnio 1 dalyje (prekės pateikimas paskirties įstaigai, procedūros užbaigimas). Be to, byloje įrodyta, kad kompetentinga institucija pati paneigė prekių pateikimo paskirties muitinės įstaigai faktą.

28. Apeliantas remiasi sugeneruotais elektroniniais pranešimais muitinės elektroninėse sistemose. Atsakovas teigia, kad sugeneruoti elektroniniai pranešimai muitinės elektroninėse sistemose nekeičiami ir nešalinami, ir tai jokiu būdu nereiškia, kad juose pateikta informacija negali būti paneigta vėliau atlikto tyrimo rezultatais. Apeliantas šių atsakovo teiginių nenuginčijo, teismas daro išvadą, kad elektroniniai pranešimai muitinės elektroninėse sistemose nėra viską lemiantis įrodymas.

29. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad nebuvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad pagal Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 1 dalį, už prievolių, susijusių su išorinio Bendrijos tranzito procedūra, įvykdymą atsako jos vykdytojas (nagrinėjamu atveju pareiškėjas), t. y. jis atsako: a) už nesugadintų prekių pristatymą per nustatytą terminą į paskirties muitinės įstaigą, deramai prižiūrint, kad nebūtų pažeistos muitinės panaudotos prekių identifikavimo priemonės; b) už nuostatų, susijusių su Bendrijos tranzito procedūra, laikymąsi.

30. UAB „Rikusta“ buvo ginčo prekių siuntėja ir procedūros vykdytoja. Apeliaciniame skunde iš esmės nėra jokių argumentų, ką bendrovė padarė, kad šios nutarties 29 punkte nurodytos pareigos būtų įvykdytos tinkamai, kad ji nebūtų įtrauktą į sukčiavimo schemas. Byloje ne tik įrodyta, kad ginčo prekės nebuvo išgabentos iš Europos Sąjungos muitų teritorijos, bet yra duomenų, kad ginčo transporto priemonė net nekirto Lietuvos Respublikos valstybinės sienos (Komisijos bylos I t., b. l. 43). Mokestinio ginčo metu apeliantui buvo suteikta galimybė pateikti tinkamus įrodymus, pagrindžiančius tranzito procedūros užbaigimą, tačiau tai padaryta nebuvo.

31. ESTT išaiškino, kad procedūros vykdytojas, kaip Bendrijos išorinio tranzito procedūrą vykdantis asmuo, yra atsakingas už skolą muitinei, kuri atsirado dėl šios procedūros nuostatų nesilaikymo. Tokia procedūros vykdytojui nustatyta atsakomybe siekiama užtikrinti kruopštų ir vienodą skolos muitinei išieškojimo nuostatų taikymą tam, kad būtų apsaugoti Bendrijos ir jos valstybių narių finansiniai interesai. Tai, kad procedūros vykdytojas yra įpareigotas sumokėti skolą muitinei, nepaisant šios skolos dydžio, palyginti su atlyginimu, jo gaunamu už muitinės tarpininko veiklą, kaip antai pagrindinėje byloje, neprieštarauja proporcingumo principui. Tai, kad procedūros vykdytojas yra sąžiningas ir kad Bendrijos išorės tranzito procedūros pažeidimą sudaro sukčiavimo veiksmai, kuriuos atliekant jis nedalyvavo, taip pat negali pažeisti proporcingumo principo. Jeigu taip būtų, procedūros vykdytojas nebūtų taip įtikinamai skatinamas užtikrinti gerą tranzito operacijų vykdymą (žr., ESTT 2008 m. balandžio 3 d. sprendimą byloje C-230/06).

32. Teismas gali ginti ne bet kokius lūkesčius, bet tik teisėtus, tai yra betarpiškai susijusius su konkrečiomis subjektinėmis teisėmis ir teisėtais interesais, kylančius iš konkrečių teisės normų. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-942-575/2021). Tokios teisės normos, kurios atleistų aplaidžiai pareigas vykdantį tranzito procedūros vykdytoją nuo atsakomybės neegzistuoja. Todėl apeliantas neturi jokių teisėtų lūkesčių, kuriuos galėtų ginti teismas.

33. Apeliantas akcentuoja procesinius pažeidimus mokestinio tyrimo metu. Teismas, išanalizavęs byloje esančius dokumentus, mano, kad skundžiami atsakovo sprendimai tinkamai motyvuoti. Ginčą nagrinėjant Komisijoje atsakovui buvo pateikta visa Latvijos Respublikos valstybinės pajamų tarnybos informacija, todėl nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad apeliantas neturėjo galimybės įvertinti mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių pagrįstumo, pateikti naujus paaiškinimus ar įrodymus.

34. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad apie netinkamai užbaigtas Bendrijos tranzito procedūras sužinojo tik po 2 metų, neturi įtakos sprendžiant dėl skundžiamų sprendimų pagrįstumo, kadangi vietos mokesčių administratorius skolą muitinei apskaičiavo ir įregistravo nepažeisdamas senaties terminų. Kiti apelianto argumentai nėra reikšmingi.

35. Apibendrinant pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad UAB „Rikusta“, kaip procedūros vykdytoja, turėjusi įvykdyti prievoles, susijusias su tinkamai įformintomis muitinės procedūromis ir tinkamu tranzito procedūrų taikymu, teisėtai laikoma solidaria skolininke pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalį, yra teisinga. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

36. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, taigi jis neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Rikusta“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius