2015-12-29 Nr. AB-6-3-64-3-00430-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2853-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00430-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), 6 000 Lt (1 737,72 Eur) neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis Šiaulių TI buvo laikomas 2011 m. rugpjūčio–lapkričio mėnesiais, 2013 m. gegužės ir rugpjūčio mėnesiais bei 2014 m. balandžio–gegužės mėnesiais pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintas nuostatas. Buvo pažeistas Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencijoje nustatytas minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti 3 kv. m kameros gyvenamojo ploto (neįskaitant baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto) reikalavimas, nes apie 20 kv. m dydžio kamerose, kurios yra užstatytos baldais ir jose įrengtas sanitarinis mazgas, buvo laikoma nuo 12 asmenų.

Pareiškėjo nuomone, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) nustatytas 3,6 kv. m minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimas prieštarauja Konvencijos 3 straipsnio nuostatoms. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad kamerose buvo tamsu, langai nešvarūs, kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko sanitarinių ir higienos normų reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis patyrė neturtinę žalą, t. y. patyrė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2009 metų yra neįgalus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą prašė taikyti reikalavimo senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2011 m. rugsėjo 6 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. Atsakovo nuomone, šiuo atveju taikytinas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Atsakovas, vadovaudamasis CK 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė taikyti ieškinio senatį, terminą skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Atsakovas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008.

Dėl pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygų atsakovas nurodė, kad nuo 2010 m. gegužės mėnesio kameroje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, buvo kalinamas kamerose Nr. 15, 19, 26, 57 ir 67, kuriose jam teko nuo 1,76 iki 10 kv. m. Atsakovas atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, t. y. į tai, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, todėl keičiantis kalinčių asmenų skaičiui per parą, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, nes įstaiga negali daryti įtakos dėl atvykstančiųjų asmenų skaičiaus, tačiau administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Pareiškėjas Šiaulių TI minėtu laikotarpiu iš viso buvo laikomas tik 21 dieną. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu, taip pat laisvalaikio užimtumo metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Be to, EŽTT praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Konvenciją, o vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Atsakovo teigimu, Šiaulių TI kamerų būklės atitikimo higienos normų reikalavimams patikrinimai, kai jose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo atliekami. Nagrinėjamu atveju taikytinos tik tos teisės aktų, reglamentuojančių pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, nuostatos ir tie higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Dėl to negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl oro trūkumo. Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus bei duris. Atsakovas nurodė, kad teisės aktuose pareiga rūpintis švara ir tvarka patalpoje yra nustatyta patiems kamerose esantiems asmenims, todėl būtent nuo jų elgesio pirmiausia ir priklauso kamerų būklė, o atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymo sąlygomis kamerose. Šiaulių TI neturi galimybės visas gyvenamąsias kameras aprūpinti valymo inventoriumi, tačiau esant poreikiui ir suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, kuris, pasinaudojus juo, turi būti grąžinamas atsakingiems pareigūnams. Atsakovo teigimu, Šiaulių TI pareigūnai niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų bei netaikė kokių nors teisės aktuose nenustatytų apribojimų. Patalpų priežiūra (valymas, dezinsekcija, dezinfekcija, deratizacija) Šiaulių TI buvo vykdoma vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais ir jų nustatytais reikalavimais bei medicinos normomis.

Atsakovas pažymėjo, kad kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, tačiau suimtieji ir nuteistieji dažnai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti remontą. Šiaulių TI kamerose langai yra skaidraus stiklo. Atsakovas pažymėjo, kad Šiaulių TI pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, pavyzdžiui, nėra galimybės padidinti langų angas ar įrengti papildomą ventiliacijos sistemą. Atsakovo teigimu, Šiaulių TI gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Atsakovas pažymėjo, kad kamerose dirbtinis apšvietimas yra įrengtas pagal higienos normų reikalavimus. Kiekvienoje kameroje yra 2 šviestuvai, kuriuose yra 2–4 dienos šviesos lempos ir dirbtinė naktinė šviesa. Be to, Šiaulių TI nuolat atliekamas elektros instaliacijos ir apšvietimo remontas, nes nuteistieji (suimtieji) nuolat gadina ir laužo elektros instaliaciją, šviestuvus. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros erdvės atskirtas mūrine sienele, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida; toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų.

Atsakovo teigimu, pagal EŽTT praktiką tam tikra kančia ar pažeminimas yra dažnai būdingi ar neišvengiami bausmės formos ar laisvės atėmimo priemonių elementai. Atsakovo nuomone, pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta; pareiga įrodyti, kad tam tikra žala buvo patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Tačiau pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą ir kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Atsakovo nuomone, pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pagal EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, o neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjo J. K. skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašo priteisti jam neturtinės žalos, kuri atsirado nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d., atlyginimą, todėl šiuo atveju turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime į skundą pareikštą prašymą taikyti senaties terminą. Vadovaudamasis CK 1.124–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas daliai savo reikalavimų yra praleidęs senaties terminą, nes į teismą kreipėsi tik 2015 m. vasario 5 d. Todėl teismas konstatavo, kad šiuo atveju yra taikytinas 3 metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos.

Teismo vertinimu, pritaikius ieškinio senatį, bylai aktualus laikotarpis yra nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gegužės 31, nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. ir nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. gegužės 2 d. Teismas nustatė, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 67 (plotas – 23,02 kv. m), Nr. 26 (plotas – 16,96 kv. m), Nr. 57 (plotas – 19,99 kv. m), Nr. 19 (plotas – 17,62 kv. m) ir Nr. 15 (plotas – 18,85 kv. m). Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas sprendė, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos (3,6 kv. m), tačiau iš atsakovo pateiktų duomenų ne visais atvejais galima nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos. Teismo vertinimu, šios aplinkybės aiškintinos pareiškėjo naudai, kadangi pareiga įrodyti aplinkybes, kada pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, tenka atsakovui. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog kalėjimo Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. gegužės 31 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 31 d. ir nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. gegužės 2 d. (iš viso 16 dienų) pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktuose nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam kameroje laikomam asmeniui teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Nors pareiškėjas skunde nurodė, jog patalpos, kuriose jis buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų, t. y. kamerose buvo tamsu, tačiau teismas nustatė, kad pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo atlikti sąlygų atitikimo higienos normų reikalavimams patikrinimai; pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Šiaulių TI administraciją nesikreipė; byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas, pavyzdžiui, Šiaulių visuomenės sveikatos centrą, dėl netinkamų kalinimo sąlygų; pažymoje „Apie J. K. laikymo sąlygas“ nurodytas patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, aprašymas, iš kurio matyti, kad patalpos įrengtos pagal higienos normų reikalavimus, tačiau objektyvių duomenų, ar šios patalpos visiškai atitiko higienos normų reikalavimus, byloje nėra. Įvertinęs visumą byloje nustatytų aplinkybių, teismas konstatavo, jog neįrodyta, kad kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitiko higienos normų reikalavimų.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas pažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos reikalavimus, į pareiškėjo sveikatos būklę, jo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, sprendė, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Tačiau teismas šiuo atveju taip pat įvertino tai, kad pažeidimas buvo trumpalaikis, su pertraukomis, byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, pareiškėjas buvimo Šiaulių TI laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Įvertinęs pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje esančius duomenis, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju nenustatyti pareiškėjo sveikatos sutrikimai, atsiradę būtent dėl kalinimo Šiaulių TI sąlygų.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba, nes į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus daugiau nei 9 mėnesiams nuo jo teisių pažeidimo pabaigos. Teismas, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, sprendė, kad nustatytas pažeidimas neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Teismo vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III. Pareiškėjas J. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą ir nors iš dalies tenkinti jo (pareiškėjo) skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė 3 metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjo nuomone, Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Pareiškėjo teigimu, jis negalėjo anksčiau kreiptis į teismą dėl to, jog EŽTT „nutarimai, kuriuose išaiškinami europietiški kalinimo standartai,“ nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjas negalėjo su jais susipažinti. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad skunde prašė taikyti „europietišką standartą“ ir skaičiuoti 4 kv. m vienam asmeniui, atskaičiavus baldų užimamą plotą. Pareiškėjo teigimu, jis skunde iš viso neprašė teismo remtis Lietuvos teise, kuri prieštarauja EŽTT praktikai. Jeigu pareiškėjo patirtas skausmas būtų įvertintas atsižvelgiant į tai, jog asmeniui turi tekti 4 kv. m kameros ploto, neįskaitant baldų užimamo ploto, tai akivaizdu, kad būtų padaryta išvada, jog pareiškėjas patyrė daug didesnį fizinį skausmą. Pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, dėl kokių priežasčių atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas remiasi EŽTT sprendimu Canali byloje, kurioje skirta 34 000 Lt kompensacija už 6 mėnesių įkalinimą asmeniui, kuris kalėjo geresnėmis sąlygomis nei pareiškėjas. Pareiškėjas prašo nors iš dalies tenkinti jo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes pirmosios instancijos teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad yra neįgalus, tačiau kamerose buvo laikomas su visais kartu ir skiriamas bendras maitinimas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas pakartoja pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas. Atsakovas remiasi šiai bylai aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota aiškinant ieškinio senaties termino taikymą (2007 m. kovo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A6-317/2007; 2010 m. birželio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-850/2010; 2011 m. balandžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-836/2014 ir kt.), ir pažymi, kad apie savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.

Atsakovo teigimu, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, tačiau siekiant nustatyti neturtinės žalos atlyginimo pinigais dydį turi būti atsižvelgta į teismų praktikoje suformuluotus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė išsamiai ir visapusiškai ištyręs bei įvertinęs bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, teisingai pritaikęs galiojančias teisės normas ir tinkamai vadovavęsis teismų praktika analogiško pobūdžio bylose.

Atsakovas pažymi, kad teisės aktuose nėra reikalavimo, jog vienam asmeniui kameroje tektų 4 kv. m kameros ploto. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjo pretenzijos dėl to, jog jis neprašė taikyti Lietuvos Respublikos teisės, turėtų būti nevertinamos, nes jos neturi jokio teisinio pagrindo. Nors pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką žalos padarymo faktą turi įrodyti žalos atlyginimo prašantis asmuo, tačiau tiek pareiškėjo skunde, tiek apeliaciniame skunde lakoniškai dėstomi įrodymais nepagrįsti argumentai ir reiškiami bendro pobūdžio nusiskundimai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui J. K. už kalinimą Šiaulių TI 2011–2014 metais teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo kalinimo 2013–2014 metais sąlygas, nes atsakovo prašymu taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti dėl kalinimo 2011 metais atsiradusią neturtinę žalą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, kuri Konvencijoje nenumatyta. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo pozicija dėl ieškinio senaties taikymo yra teisinga ir pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI sąlygos, dėl kurių, pareiškėjo teigimu, jis patyrė neturtinę žalą, turi būti vertinamos tik nuo 2013 metų.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomą argumentą dėl senaties taikymo negalimumo, pirmiausia pažymi, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Taigi atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymais, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Šioje byloje svarbu tai, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais pareiškėjo argumentų, kad jis negalėjo anksčiau kreiptis į teismą dėl to, jog EŽTT „nutarimai, kuriuose išaiškinami europietiški kalinimo standartai,“ nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjas negalėjo su jais susipažinti. Kaip jau minėta, patirtos neturtinės žalos atlyginimo priteisimą reglamentuoja nacionalinė teisė (CK 6.271 bei 6.250 str.), kuri pareiškėjui turėjo būti žinoma. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, kadangi neturėjo galimybės susipažinti su aktualiu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, kuris yra paskelbtas viešai. Teisėjų kolegija pažymi, kad analogiškos pozicijos yra laikomasi ir naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1727-858/2015).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI nuo 2011 m. rugpjūčio mėnesio iki 2014 m. gegužės mėnesio (b. l. 2–4). Iš atsakovo pateiktos pažymos (b. l. 17) matyti, kad pareiškėjas į Šiaulių TI 2011 metais buvo atvežtas 4 kartus, 2013 metais – 3 kartus, o 2014 metais – 2 kartus. Atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytų teisės pažeidimų pobūdį bei aplinkybes, kuriomis remiantis teigiama, kad jis patyrė neturtinę žalą, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą ar galbūt yra varžomos kitos jo teisės. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, skundas teismui išsiųstas 2015 m. vasario 5 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 5). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos, kurią galbūt jis patyrė, kai buvo kalinamas Šiaulių TI 2011 metais, priteisimo. Tokios pozicijos laikomasi ir kitose bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė jokių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, dėl kurių praleistas ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujinamas.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino pareiškėjo laikymo Šiaulių TI 2013–2014 metais sąlygų atitiktį teisės aktų reikalavimams ir tai, ar dėl jų pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs surinktus įrodymus apie pareiškėjo laikymo sąlygas Šiaulių TI 2013–2014 metais ir visas abejones vertindamas pareiškėjo naudai, nustatė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygos minėtu laikotarpiu iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus, išskyrus tai, kad 16 dienų pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant Įsakyme nustatytą 3,6 kv. m minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimą. Nors teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė, nes, teismo vertinimu, pažeidimo pripažinimas šiuo atveju laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu ir prašo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja ieškinio senaties taikymą ir su kamerų perpildymu susijusių klausimų išsprendimą pirmosios instancijos teisme (pažeidimo nustatymą, jo pasekmių įvertinimą), tačiau nenurodo jokių argumentų, susijusių su kitomis skunde nurodytomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis (tamsa kamerose, langų būkle, sanitarinių ir higienos normų reikalavimų laikymusi), kurias įvertino pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Atsižvelgiant į tai, šie aspektai plačiau nevertinami.

Be to, akcentuotina, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota to teismo sprendimu. Proceso šalių pareiga elgtis sąžiningai iš esmės nesuderinama su faktinio pagrindo keitimu (papildymu), kai tai nemotyvuotai ir nepagrįstai daroma tik apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde minimo maitinimo ir pareiškėjo, kaip tik iš dalies darbingo asmens, laikymo kartu su visais kitais asmenimis kaip faktinio žalos atsiradimo pagrindo pareiškėjas skunde nebuvo nurodęs. Dėl to pareiškėjo argumentas, kad jam žala atsirado ir dėl maitinimo bei jo, kaip tik iš dalies darbingo asmens, laikymo kartu su visais kitais asmenimis, nevertinamas.

Dėl pareiškėjo skunde nurodyto argumento, kad jis buvo laikomas nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, kurios prilygsta kankinimui, teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Teisėjų kolegija pažymi, jog EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą ir kt.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo kalinimo sąlygas, pagrįstai nepripažino, jog pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį.

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį, ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

Pareiškėjas skunde kaip žalos atsiradimo pagrindą, be kita ko, nurodė vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto pažeidimą ir dėl šio pažeidimo atsiradusius nepatogumus. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomu 4 kv. m standartu, nes pareiškėjo kalinimo metu galiojusiuose teisės aktuose tokie reikalavimai nebuvo įtvirtinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją).

Šiaulių TI kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, o šis reikalavimas yra nustatytas Įsakyme, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-2065-624/2015 ir A-1677-442/2015). Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, tačiau nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas pareiškėjui tekusį kameros plotą, pagrįstai atsakovo nurodytą visą kameros plotą dalijo iš kameroje laikytų asmenų skaičiaus. Kaip minėta, EŽTT praktikoje nustatyta, kad turi būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo turi galimybę judėti tarp baldų, tačiau šioje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo taip suvaržyta galimybė judėti tarp baldų, jog jis dėl to patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo nemaži kamerų, kuriose pareiškėjas galėjo netrukdomai judėti, išmatavimai (nuo 16,96 kv. m iki 23,02 kv. m).

Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįsto vadovavimosi Lietuvos teise, pirmiausia pažymi, kad Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, kad ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Tačiau Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos.

Jau minėta, kad EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus, nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį teismas nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai; jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją (ABTĮ 4 str. 1–2 d.). Jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 4 str. 6 d.). ABTĮ 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, vykdydami teisingumą, teisėjai ir teismai yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymų; teisėjai ir teismai sprendžia administracines bylas remdamiesi įstatymais. Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str. 1 d.).

Įvertinusi minėtą Konstitucijos, Konvencijos, ABTĮ reglamentavimą, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir EŽTT praktiką, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo vadovautis ne Lietuvos Respublikos teisės aktais, kurie, anot pareiškėjo, prieštarauja EŽTT praktikai, o tik Konvencija ir EŽTT praktika. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo priimtame skunde pats pareiškėjas kaip reikalavimo teisinį pagrindą, be kita ko, nurodė CK 6.271 straipsnį. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pagrįstai vadovavosi CK, Įsakyme įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, dėl kokių priežasčių atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat remiasi EŽTT sprendimu Canali byloje.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama šiuos apeliacinio skundo argumentus, kuriais remdamasis pareiškėjas teigia, kad jam turi būti priteistas 6 000 Lt (1 737,72 Eur) neturtinės žalos atlyginimas, atkreipia dėmesį, jog EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Scordino prieš Italiją). Pažymėtina, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Priteistinos žalos dydį remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu bei teismų praktikoje nustatytais kriterijais, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą, kuri patiriama individualiai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pagal EŽTT visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją) ir EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams, nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį, privalėjo vadovautis EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu Canali prieš Prancūziją (pareiškėjo teigimu, šioje byloje buvo skirta 34 000 Lt (9 847,08 Eur) kompensacija už 6 mėnesių įkalinimą asmeniui, kuris kalėjo geresnėmis sąlygomis nei pareiškėjas).

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2013 m. gegužės 9 d. iki 2014 m. balandžio 30 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatytas 1 000 Lt (289,62 Eur) minimalus darbo užmokestis); į pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje už kiekvieną kalinimo dieną, kurią buvo pažeista minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma, asmeniui priteisiama nuo 6 iki 9 Eur (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-2199-662/2015 ir A-2183-662/2015; 2015 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015). Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma.

Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas daryti išvadą, kad būtent tas asmuo patyrė itin didelę neturtinę žalą, kuri patiriama individualiai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus įstatymuose (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir CK 6.250 straipsnyje) bei teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, nustatytas pažeidimo aplinkybes, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija. Įvertinusi nustatyto pažeidimo mastą, trukmę ir intensyvumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 6 000 Lt (1 737,72 Eur) neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala. Taigi pagal byloje nustatytas aplinkybes pareiškėjo reikalavimas tenkintinas iš dalies. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią EŽTT praktiką (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą Mironovas ir kiti prieš Lietuvą).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2013–2014 metais Šiaulių TI buvo kalinamas 16 parų kamerose, kuriose jam teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, tačiau nėra duomenų, jog pareiškėjui būtent dėl kalinimo sąlygų būtų sutrikusi sveikata ar atsiradusios kitos ypač neigiamos pasekmės; jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją ar kitas institucijas dėl kalinimo sąlygų. Nors pareiškėjas ir skunde ir apeliaciniame skunde akcentavo, kad yra neįgalus, ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus (b. l. 4, 86), tačiau nenurodė, kaip ši aplinkybė yra susijusi su jo dėl ploto kamerose trūkumo patirta neturtine žala. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje esančius duomenis, padarė išvadą, kad šiuo atveju nenustatyti pareiškėjo sveikatos sutrikimai, atsiradę būtent dėl kalinimo Šiaulių TI sąlygų, t. y. byloje nėra duomenų, kad kalinimas perpildytose kamerose būtų pakenkęs pareiškėjo sveikatos būklei. Be to, nors šiuo atveju buvo nustatytas pažeidimas, susijęs su Įsakyme nustatyto vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto neužtikrinimu, tačiau kiti pareiškėjo nurodyti nusiskundimai nepasitvirtino. Atkreiptinas dėmesys į Šiaulių TI specifiką, t. y. kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus ir nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių individualių aplinkybių, kaip neturtinė žala pasireiškė būtent jam; minėtų individualių aplinkybių pareiškėjas nedetalizuoja ir apeliaciniame skunde.

Atsižvelgusi į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimo intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurie sukelia dvasines kančias, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pripažįsta iš dalies pagrįstu apeliacinio skundo reikalavimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, nurodydama, kad pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, priteisiama 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą pakeisti ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo J. K. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui J. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė