2018-05-09 Nr. AB-9293-3-61-3-00128-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-590-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00128-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.1; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. F. skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. F. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. sausio 11 d. pateikė teismui skundą, kuriame prašė: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. 70389 (pranešimas Nr. 94480) dėl sumažinto dydžio socialinės pašalpos skyrimo dalį, kuri susijusi su paskirtos piniginės socialinės paramos dydžio sumažinimu 20 procentų, bei išspręsti visus susijusius ginčo dėl teisės klausimus iš esmės; 2) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu išspręsti, ar nauja Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Socialinės paramos įstatymas) 10 straipsnio 2 dalies redakcija neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), jos 52 straipsniui ir, ar Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 22 straipsnio 6 dalis neprieštarauja Konstitucijai, jos 52 straipsniui; 3) priteisti pareiškėjui padarytą turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos subjektų neteisėtų veiksmų / neveikimo, kuri preliminariai yra lygi 131 967, 20 Eur.

2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 25 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundo dalį, kuria jis prašė priteisti jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos subjektų neteisėtų veiksmų / neveikimo, kuri preliminariai yra lygi 131 967,20 Eur. Kitus pareiškėjo skundo reikalavimus atsisakyta priimti.

3. Pareiškėjas nurodė, kad akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Lesto“ 2015 m. rugsėjo 21 d. 9 val. 30 min. nutraukė elektros energijos tiekimą į pareiškėjo butą, taip pažeisdama prigimtines žmogaus teises ir laisves, teisėtus interesus, teisę į teisinę gynybą ir visų lygybę prieš įstatymą. Pareiškėjas teigė, kad jis negalėjo ruošti procesinių dokumentų teismams ir kitoms institucijoms, taip pat gaminti šilto maisto ir palaikyti higieną. Tokios aplinkybės pareiškėjui sukėlė sveikatos pablogėjimą, gyvenimo kokybės suprastėjimą, intensyvius dvasinius sukrėtimus ir išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, taip pat šiurkščiai pažeidė jo garbę ir orumą, teisę į gynybą ir lygybę prieš įstatymą. Pareiškėjas teigė, kad jis nesutinka su prokuratūros, teismo ir kitų teisėsaugos institucijų priimtomis nutartimis ir nutarimais dėl elektros energijos tiekimo sustabdymo, ir kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nusikalstamai, aplaidžiai ir neteisingai išsprendė pareiškėjo 2015 m. rugsėjo 21 d. ir 2015 m. rugsėjo 28 d. prašymus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo administracinėje byloje Nr. I-11175-281/2015. Pareiškėjo įsitikinimu, visi nuo to momento vykdyti teismo procesai yra neteisėti ir nusikalstami.

4. Taip pat pareiškėjas teigė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. 70389 (toliau – ir Sprendimas) dalis, susijusi su paskirtos piniginės socialinės paramos dydžio sumažinimu 20 proc., yra Vilniaus miesto savivaldybės administracijos subjektų ir įstatymo leidėjo nusikalstamos veikos, prieštaraujančios Konstitucijos ir kitų teisės aktų nuostatoms, rezultatas. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija veikė remdamasi nauja Socialinės paramos įstatymo redakcija, ir kad Socialinės paramos įstatymo 10 straipsnio 2 dalies nuostata pažeidžia Konstituciją ir jos 52 straipsnį, blogina socialiai jautrių bei pažeidžiamų piliečių padėtį. Pareiškėjas teigė, kad jis dėl sumažintos socialinės paramos dydžio patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Visos jo skunde nurodytos aplinkybės pareiškėjui sukėlė intensyvius ilgalaikius tęstinius neigiamus išgyvenimus dėl patiriamos neteisybės, sukėlė stresą, nemigą, galvos svaigimą, skausmą širdies srityje, esminį sveikatos pablogėjimą, gyvenimo kokybės suprastėjimą, dvasinius sukrėtimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą. Pareiškėjo teigimu, jis dėl Administracijos neteisėtų veiksmų buvo priverstas ilgą laiką pakartotinai patirti jo prigimtinių teisių ir laisvių pažeidinėjimus, tai yra akivaizdu ir todėl neįrodinėtina.

5. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija), kuri atstovauja ir atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad skunde pareiškėjas pripažino, jog Vilniaus miesto savivaldybė veikė remdamasi nauja Socialinės paramos įstatymo redakcija. Socialinių išmokų skyrius, atsižvelgdamas į pareiškėjo prašymą-paraišką ir jo pateiktus duomenis, veikė teisėtai ir pagrįstai, tinkamai atliko visus su piniginės socialinės paramos skyrimu susijusius veiksmus vadovaudamasis aktualių teisės aktų nuostatomis. Atsakovo manymu, Sprendimas yra teisėtas, galiojantis ir įvykdytas, todėl nėra pagrindo atsirasti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos civilinei atsakomybei ir žalai atlyginti. Administracija teigė, kad turtinės žalos atlyginimas pirmiausiai turi būti vertinamas kaip kompensacinė priemonė, būtina atkurti realius, o ne menamus turtinius praradimus, o pareiškėjas nepagrindė nei neteisėtų Administracijos veiksmų, nei žalos realumo. Nesant civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, neįrodžius prašomos priteisti žalos dydžio ir jos pagrįstumo, nėra pagrindo atsirasti Administracijos turtinei prievolei atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Teismas nurodė, kad reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.

9. Teismas nustatė, jog pareiškėjas 2015 m. lapkričio 3 d. pateikė Administracijai prašymą-paraišką piniginei socialinei paramai gauti. Administracijos Socialinių išmokų skyrius 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimu Nr. 70389 laikotarpiui nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. vasario 1 d. paskyrė pareiškėjui 81,60 Eur dydžio socialinę pašalpą ir 2015 m. lapkričio 13 d. pranešime Nr. 94480 pareiškėjui nurodė, kad Sprendimu pareiškėjui paskirta sumažinto dydžio socialinė pašalpa. Įvertinęs pareiškėjo skunde ir bylos nagrinėjimo teisme posėdžio metu pateiktus paaiškinimus, teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinės ir turtinės žalos atsiradimą sieja su tuo, kad Sprendimu nepagrįstai buvo sumažinta socialinė pašalpa.

10. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo skundo dalį dėl Sprendimo panaikinimo buvo atsisakyta priimti dėl praleisto Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatyto termino skundui dėl Sprendimo paduoti, teismas vertino, ar Administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, ar neįvykdė jai teisės aktuose priskirtų funkcijų arba veikė nepateisinamai aplaidžiai, dėl ko pareiškėjui galėjo atsirasti turtinė ar neturtinė žala.

11. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis teismas konstatavo, kad Administracija išnagrinėjo pareiškėjo 2015 m. lapkričio 3 d. prašymą-paraišką nepažeisdama administracinės procedūros nustatytos tvarkos ir terminų, nurodė Sprendimo priėmimo motyvus, byloje nėra duomenų, kad Administracija, nagrinėdama pareiškėjo 2015 m. lapkričio 3 d. prašymą-paraišką, peržengė jai suteiktas diskrecijos ribas, todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti Administracijos neteisėtus veiksmus ir tai, kad pareiškėjui kilo turtinė ar neturtinė žala.

12. Teismas taip pat nurodė, kad nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Socialinės paramos įstatymo 10 straipsnio 2 dalies ir 22 straipsnio 6 dalies nuostatų atitikties Konstitucijai.

III. 13. Pareiškėjas S. F. apeliaciniame skunde prašo: 1) pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo; 2) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. 70389 (pranešimas Nr. 94480) dėl sumažinto dydžio socialinės pašalpos skyrimo dalį, kuri susijusi su paskirtos piniginės socialinės paramos dydžio sumažinimu 20 procentų, bei išspręsti visus susijusius ginčo dėl teisės klausimus iš esmės; 3) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išspręsti, ar nauja Socialinės paramos įstatymo 10 straipsnio 2 dalies redakcija ir Socialinės paramos įstatymo 22 straipsnio 6 dalis neprieštarauja Konstitucijai, jos 52 straipsniui; 4) sustabdyti bylą ir kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą su prašymu pateikti konsultacinę išvadą dėl principinių klausimų, susijusių su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu dėl pareiškėjo teisės į teisminę gynybą pažeidinėjimo; 5) priteisti pareiškėjui padarytą turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos subjektų neteisėtų veiksmų / neveikimo, kuri preliminariai yra lygi 131 967, 20 Eur.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašė pranešti prokurorui dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjos Rasos Ragulskytės-Markovienės įgaliojimų viršijimo, įstatymų pažeidinėjimo, profesinių pareigų nevykdymo, sukčiavimo, piktnaudžiavimo, savavaldžiavimo, šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo, priesaikos sulaužymo, teismo autoriteto pažeminimo, nusikalstamų veikų vykdymo pareiškėjo 2016 m. sausio 11 d. skundo teisme nagrinėjimo metu, 2016 m. spalio 10 d. teismo posėdžio ir 2016 m. spalio 31 d. sprendimo priėmimo metu ir teikti motyvuotą prašymą dėl drausmės bylos iškėlimo teisėjai Rasai Ragulskytei-Markovienei. Šiuos pareiškėjo prašymus Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 5 d. nutartimi perdavė nagrinėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojui, laikinai ėjusiam teismo pirmininko pareigas.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisėtas, nepagrįstas ir nemotyvuotas. Teismas priėmė tik skundo dalį dėl žalos atlyginimo, visi kiti skundo esminiai reikalavimai, kurių neišnagrinėjus neįmanoma išspręsti priimto nagrinėti skundo reikalavimo, nepriimti formaliais pagrindais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2016 m. balandžio 13 d. nutartimi taip pat aplaidžiai ir nusikalstamai neatsižvelgė į nepaneigiamus faktinius duomenis ir nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti. Po LVAT 2016 m. balandžio 13 d. nutarties, kuria pirmosios instancijos teismui buvo grąžintas nagrinėti pareiškėjo skundo dalies dėl žalos atlyginimo priėmimo klausimas, Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė privalėjo nusišalinti, ar būti nušalinta. Minėta teisėja tęstinai sukčiauja, nurodydama, kad pareiškėjas nedalyvavo teismo posėdyje nuo 19 minutės. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas vykdant nusikalstamas veikas; paviršutiniškai nagrinėjant bylą tik dėl žalos atlyginimo, reikalavimo esmė nebuvo nagrinėta. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesikreipė į Konstitucinį Teismą, kad nereikėtų nagrinėti pareiškėjo reikalavimų iš esmės; teismas neišsiaiškino, ar įstatymo leidėjo nustatymai yra teisėti. Bylą išnagrinėjo neteisingai sudarytas teismas neteisėtame teismo procese; pirmosios instancijos teismas nagrinėjo bylą neobjektyviai ir nevisapusiškai, nepaisė pareiškėjo reikalavimų.

16. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija, kuri atstovauja ir atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Taip pat prašoma įpareigoti apeliantą sumokėti žyminį mokestį.

17. Atsakovai nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartis, kuria priimta pareiškėjo skundo dalis, kuria prašoma jam priteisti turtinę ir neturtinę žalą, yra neskundžiama ir priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutarties pagrindu. Tai, kad klausimą dėl pareiškėjo skundo priėmimo sprendė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nurodo ir pats apeliantas, todėl jo reikalavimai dar kartą svarstyti skundo priėmimo klausimą laikytini nepagrįstais ir atmestinais. Nepaisant to, jog priimta tik skundo dalis dėl žalos atlyginimo, pirmosios instancijos teismas analizavo, ar Administracija tinkamai suteikė apeliantui administracinę paslaugą teikti socialinę pašalpą, ir konstatavo, jog administracija išnagrinėjo pareiškėjo 2015 m. lapkričio 3 d. prašymą-paraišką nepažeisdama nustatytos tvarkos ir terminų.

18. Aplinkybė, jog buvo panaikinta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti skundą, ir klausimas dėl dalies skundo priėmimo perduotas spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui, atsakovų įsitikinimu, nėra kliūtis teisėjui nagrinėti bylą ir nėra pagrindas jam nusišalinti. Be to, pareiškėjas neteikė nušalinimo teisėjai, todėl apelianto teiginiai, jog teismo sprendimas priimtas vykdant nusikalstamas veikas procesinių veiksmų priedangoje dėl to, jog teisėja nenusišalino (ar nebuvo nušalinta), atmestini.

19. Atsakovai pažymi, kad apeliantas į bylą yra pateikęs prašymą atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo vadovaujantis ABTĮ 41 straipsniu, kurio nuostatos suteikia diskrecijos teisę teismui spręsti, ar yra pagrindas atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio, tačiau nenumato pareigos vien dėl turtinės padėties atleisti apeliantą nuo žyminio mokesčio. Be to, ABTĮ 40 straipsnio 4 dalis numato galimybę teismui pareikalauti iš asmenų, kurie piktnaudžiauja teisminės gynybos teise (t. y. kreipiasi į teismą be rimto pagrindo arba dažniau kaip vieną kartą per mėnesį), sumokėti žyminį mokestį. Atsižvelgdamas į tai, jog pirmosios instancijos teismas pripažino pareiškėjo skundą nepagrįstu, atsakovas mano, kad yra pagrindas įpareigoti apeliantą sumokėti žyminį mokestį šioje byloje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

20. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo skundas dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėjas siejo su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimu Nr. 70389, atlyginimo, pagrįstumas ir teisėtumas.

21. Apeliantas savo skunde suformulavo ir reikalavimą nagrinėti jo apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis numato bendrą taisyklę, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde reikšdamas prašymą nagrinėti jo apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka nenurodė konkrečių aplinkybių, esant kurioms nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 81 straipsnyje numatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

22. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis ir jas pagrindžiančiais argumentais, todėl, vadovaudamasi LVAT bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, kurioje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją pareiškimo Nr. 20772/92; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), jų iš naujo nekartoja, tik papildo.

23. S. F. jam galimai padarytą turtinę ir neturtinę žalą kildina iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus 2015 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr. 70389 (pranešimas Nr. 94480) dėl sumažinto dydžio socialinės pašalpos skyrimo. Šiuo sprendimu pareiškėjui buvo paskirta 20 procentų sumažinta socialinė pašalpa – 81,60 Eur. Toks sprendimas rėmėsi Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 1 punktu, įtikinamų argumentų, kodėl atsakovo darbuotojai neturėjo jam taikyti galiojančių teisės aktų, pareiškėjas nepateikė. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo darbuotojų veiksmus, teisingai konstatavo, jog procedūros, numatytos pagal Viešojo administravimo įstatymą asmenų prašymams nagrinėti, pažeistos nebuvo.

24. Nenustatęs atsakovo darbuotojų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo atlyginti žalą, nesant vienos iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti.

25. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų pareiškėjo materialinių reikalavimų, pažymėtina, kad pareiškėjo skundo priėmimo klausimas buvo išspręstas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartimi, kuria teismas priėmė pareiškėjo skundo dalį, kuria jis prašė priteisti turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos subjektų neteisėtų veiksmų / neveikimo, o kitą pareiškėjo skundo dalį atsisakė priimti. Minėta nutartis priimta atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartį, kurioje, be kita ko, konstatuota, jog atsisakytina priimti pareiškėjo skundo dalį dėl Sprendimo panaikinimo, kadangi praleistas skundo padavimo terminas ir netenkintas pareiškėjo prašymas jį atnaujinti. Taigi konstatuotina, kad teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų pareiškėjo skunde išdėstytų reikalavimų, pareiškėjas iš esmės siekia, kad teisme būtų išnagrinėta skundo dalis, kurią anksčiau atsisakyta priimti įsiteisėjusia teismo nutartimi. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl dalies pareiškėjo skundo reikalavimų neišnagrinėjimo ir dėl nevisapusiško bylos išnagrinėjimo atmestini kaip nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pasisakyti dėl nepriimtų nagrinėti skundo reikalavimų.

26. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ABTĮ 80 straipsnyje nustatytą bylos tyrimo apimtį, patikrinusi bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, skundžiamo teismo sprendimo turinį ir motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai nustatė visas šiai bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir atsakė į priimtus nagrinėti pareiškėjo reikalavimus, sprendimą pakankamai motyvavo, taigi priimtas teismo sprendimas atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatas. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo argumentai dėl sprendimo nemotyvuotumo yra atmestini.

27. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl teismo neteisėtos sudėties, teisėjų kolegija pažymi, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., LVAT 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl sprendimą priėmusios teisėjos nesudaro pagrindo konstatuoti, kad bylą išnagrinėjo ir sprendimą priėmė šališkas teismas (neteisėtos sudėties teismas) ir todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas dėl ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyto pagrindo (bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas). Kaip minėta, iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad buvo pasisakyta dėl priimtų nagrinėti pareiškėjo reikalavimų, t. y. atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl darytina išvada, kad priimtas sprendimas yra motyvuotas, atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus, sprendimas nėra formalus bei fiktyvus.

28. Pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad šiuo atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Socialinės paramos įstatymo konstitucingumo. ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Taigi, pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., LVAT 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012; kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą. Atitinkamai atmestini ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

29. Dėl apelianto prašymo kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą su prašymu pateikti konsultacinę išvadą dėl klausimų, susijusių su pareiškėjo teise į teisminę gynybą, teisėjų kolegija pažymi, jog teisėjų kolegijai nekilo abejonių, kad atsakovo veiksmai gali prieštarauti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai. Kartu pažymėtina ir tai, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 4 dalis, kurioje Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui numatyta teisė, kai tai susiję su jo nagrinėjama byla, kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą su prašymu pateikti konsultacinę išvadą dėl principinių klausimų, susijusių su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalimi, bylos nagrinėjimo metu dar nėra įsigaliojusi.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju teisėjos, nagrinėjusios bylą pirmosios instancijos teisme, veiksmuose nenustatyta nusikalstamų veikų požymių. Be to, reikalavimai pranešti prokurorui apie proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nustatytus nusikalstamos veikos požymius (ABTĮ 111 str.) nėra priskirti prie ABTĮ nustatyta tvarka nagrinėtinų administracinių ginčų ir nėra savarankiški reikalavimai, kuriuos privalo išnagrinėti administracinis teismas. ABTĮ 111 straipsnis suteikia teisę teismui, nagrinėjančiam administracinę bylą, imtis priemonių, numatytų šiame straipsnyje, jei nagrinėdamas administracinį ginčą nustato šiame straipsnyje nurodytas aplinkybes. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nenustatė tokio pobūdžio faktų, dėl kurių turėtų teisėtą pagrindą imtis priemonių, nurodytų ABTĮ 111 straipsnyje. Akcentuotina, kad pareiškėjui neužkirstas kelias pačiam kreiptis į prokurorą, jei mano, kad tam tikrų asmenų veiksmuose yra nusikalstamų veikų požymių.

31. Teisėjų drausminės atsakomybės klausimai taip pat nėra nagrinėjamos administracinės bylos procesiniai klausimai, jie nėra susiję su pareiškėjo reikalavimais ir nėra reglamentuoti administracinių bylų nagrinėjimą reglamentuojančiuose teisės aktuose (šiuo atveju – ABTĮ). Šie klausimai reglamentuoti specialiame įstatyme – Lietuvos Respublikos teismų įstatyme, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjantis pareiškėjo apeliacinį skundą, nėra kompetentingas spręsti drausmės bylos teisėjui iškėlimo klausimą. Tai nepaneigia pareiškėjo teisės pačiam teisės aktų nustatyta tvarka inicijuoti drausmės bylos iškėlimą teisėjams.

32. Nesutiktina su atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstyta nuomone, kad šioje byloje yra pagrindas įpareigoti apeliantą sumokėti žyminį mokestį. Kaip minėta, šioje administracinėje byloje nagrinėtas pareiškėjo reikalavimas atlyginti žalą, kurią jis kildino iš atsakovo Sprendimo. Vadovaujantis ABTĮ 36 straipsnio 1 dalies 10 punktu, skundai dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo, žyminiu mokesčiu neapmokestinami. Nors vadovaujantis ABTĮ 36 straipsnio 4 dalimi teismas turi teisę pareikalauti iš asmenų, kurie piktnaudžiauja teisminės gynybos teise (tai yra kreipiasi į teismą be rimto pagrindo arba dažniau kaip vieną kartą per mėnesį), sumokėti žyminį mokestį, tačiau vien tik aplinkybė, kad konkrečioje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino pareiškėjo skundą nepagrįstu, savaime nereiškia piktnaudžiavimo teisminės gynybos teise. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytos ar kitos teismo nustatytos aplinkybės šiuo konkrečiu atveju nesuponuoja išvados, jog pareiškėjas nagrinėjamoje administracinėje byloje piktnaudžiauja procesu.

33. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas faktines aplinkybes, aiškino bei taikė materialinės teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais ar kitais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. F. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius