2017-09-01 Nr. AB-15921-3-61-3-06076-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-62-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06076-2015-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.8; 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugsėjo 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. L. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3672-525/2017 pagal atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. L. skundą atsakovui Aplinkos apsaugos agentūrai dėl įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas I. L. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. gruodžio 29 d. teismui pateikė skundą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros (toliau – ir atsakovas, Agentūra) direktoriaus 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymo „Dėl I. L. atleidimo iš einamų pareigų“ Nr. AP-403 (toliau – ir Įsakymas) 1-ajį punktą; 2) panaikinti Agentūros direktoriaus 2016 m. sausio 21 d. įsakymą Nr. AV-34; 3) įpareigoti atsakovą priimti pareiškėją į Agentūros Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto, A lygio 11 kategorijos, pareigas (pareigybės kodas: 57-6T) ir atitinkamose informacinėse sistemose pažymėti, kad pareiškėjas šias pareigas ėjo nuo 2015 m. gruodžio 1 d., arba, teismui pripažinus, jog pareigybės panaikinimas nebuvo realus, įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėją į prieš tai eitas pareigas; 4) priteisti iš atsakovo darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2015 m. gruodžio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; bei 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad atsakovas 2015 m. rugsėjo 17 d. pranešimu Nr. 13TP-155 jam nurodė, jog 2015 m. gruodžio 1 d. bus panaikinta Agentūros Taršos prevencijos ir leidimų departamento Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto, A lygio 11 kategorijos, pareigybė (43-4T). Agentūros direktorius 2015 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. AV-267 patvirtino Agentūros Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės 57-6T aprašymą, pagal kurį šios pareigybės lygis – A, kategorija – 11, tačiau įsakymu Nr. AV-317 šios pareigybės kategoriją sumažino iki 10 ir išbraukė vieną funkciją, pažymėtą numeriu 7.6. Iš visų būsimojo (nuo 2015 m. gruodžio 1 d.) Atliekų licencijavimo skyriaus pareigybių (pagal 2015 m. lapkričio 10 d. pareigybių sąrašą) pareigybės 57-6T kategorija buvo pati mažiausia, nors šiai pareigybei priskirtos vienos iš pačių atsakingiausių funkcijų. Atsakovas 2015 m. lapkričio 12 d. pranešimu Nr. 13TP-307 pareiškėjui pasiūlė pareigybę 57-6T ir tik gavęs šį pranešimą pareiškėjas sužinojo, kad šios pareigybės kategorija sumažinta iki 10. Pareiškėjui 2015 m. lapkričio 20 d. atsisakius siūlytų pareigų, Agentūros 2015 m. lapkričio 23 d. pranešimu Nr. 13TP-311 jam buvo pasiūlytos kitos, pareiškėjo vertinimu, prastesnės pareigos Agentūros Vilniaus skyriuje, susijusios su visai kitomis, negu iki tol jo atliktos, funkcijomis. Pareiškėjui 2015 m. lapkričio 27 d. atsisakius ir šių pareigų, Įsakymu jis buvo atleistas iš užimamų pareigų pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą.

Pareiškėjas pažymėjo, kad per 3 metų laikotarpį, kurį dirbo valstybės tarnyboje, jis buvo vertintas tik gerai arba labai gerai, du kartus skatintas ir iki 2015 m. lapkričio 27 d. neturėjo jokių tarnybinių nuobaudų. 2015 m. spalio 19 d. pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos aplinkos ministeriją dėl Agentūros direktoriaus pavaduotojo R. Š. galimo piktnaudžiavimo tarnyba ir grasinimų atleisti jį iš darbo, todėl Aplinkos ministerija 2015 m. spalio 28 d. pavedė Agentūros direktoriui R. M. ištirti pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes. 2015 m. lapkričio 2 d. pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas; 2015 m. lapkričio 10 d. sumažinta jam priskirtinos pareigybės 57-6T kategorija; 2015 m. lapkričio 23 d. pareiškėjo atžvilgiu pradėtas kitas tarnybinio nusižengimo tyrimas, o 2015 m. lapkričio 27 d. jam paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas (šią nuobaudą pareiškėjas apskundė teismui); 2015 m. lapkričio 30 d. pareiškėjas atleistas iš užimtų pareigų, o 2015 m. gruodžio 15 d. jam paskirta dar viena tarnybinė nuobauda – pastaba (šią nuobaudą pareiškėjas taip pat apskundė teismui).

Pareiškėjas akcentavo, kad laisvų tos pačios – 11 – kategorijos pareigų, kurios galėjo būti jam pasiūlytos, Agentūroje buvo ir daugiau, tačiau pradėta nuo pareigų su žemesne kategorija siūlymo. Nors iki 2015 m. gruodžio 1 d. Agentūroje buvo atlikta daug neeilinių vertinimų, kurių metu pakeltos pareigybių kategorijos ir suteiktos kvalifikacinės klasės, pareiškėjo atžvilgiu toks vertinimas nebuvo atliktas, galbūt dėl skundo apie R. Š.. Atleisdamas pareiškėją iš pareigų, atsakovas pažeidė jo teisėtus lūkesčius bei apribojo jo įsidarbinimo pagal specialybę galimybes, nes jam pritrūko 2 mėnesių ir 17 dienų iki 2 metų darbo pagal specialybę patirties. Pareiškėjas planavo Agentūroje dirbti 3 metus ar ilgiau, todėl žala turėtų būti skaičiuojama mažiausiai už 1 metų 2 mėnesių ir 17 dienų laikotarpį.

Atsakovas Aplinkos apsaugos agentūra atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad, siekiant veiksmingai vykdyti atliekų vežimo priežiūrą bei kontrolę, buvo pakeistas pareigybės 57-6T aprašymas išbraukiant šią funkciją: „nagrinėja, tvarko dokumentus ir rengia sprendimų projektus dėl pavojingų atliekų tvarkymo licencijų išdavimo, koregavimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo, galiojimo panaikinimo“. Agentūros vidinės struktūros pertvarkymai atitiko VTĮ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 685 patvirtintos Valstybės tarnautojų pareigybių aprašymo ir vertinimo metodikos (toliau – ir Vertinimo metodika) nuostatas. Atsakovas pabrėžė, jog jis pareiškėjui užtikrino teisę pretenduoti į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas bei (jo sutikimu) užimti žemesnės kategorijos pareigas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo I. L. skundą tenkino ir jam už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos priteisė įskaitytinai 7 347,41 Eur, neatskaičius mokesčių, o nuo 2017 m. vasario 15 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo – po 31,27 Eur už kiekvieną darbo dieną.

Teismas nustatė, kad Agentūros direktorius 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymo Nr. AP-403 1-uoju punktu atleido Taršos prevencijos ir leidimų departamento Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiąjį specialistą I. L. iš einamų pareigų. Lietuvos Respublikos aplinkos ministras 2015 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. D1-547 patvirtino Agentūros administracijos struktūrą ir struktūros schemą, įsigaliojusias nuo 2015 m. gruodžio 1 d. Agentūros administracijos struktūra ir struktūros schema buvo pakeistos įgyvendinant Aplinkos ministerijos Vidaus audito skyriaus atlikto Agentūros ir Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos veiklos vidaus audito ataskaitoje Nr. 4-4-(l)-15-03 pateiktas rekomendacijas. Atsižvelgdamas į jas, Lietuvos Respublikos aplinkos ministras panaikino Agentūros Taršos prevencijos ir leidimų departamento Atliekų licencijavimo skyrių ir įsteigė Agentūros Atliekų licencijavimo skyrių.

Teismas, išanalizavęs naujai įsteigto Agentūros Atliekų licencijavimo skyriaus pareigybių aprašymus, taip pat nustatė, kad Taršos prevencijos ir leidimų departamento Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės 43-4T funkcijos buvo perskirstytos kitoms naujai įsteigto Atliekų licencijavimo skyriaus pareigybėms, padidinant ne tik šioms pareigybėms priskirtų funkcijų skaičių, bet ir pareigybių kategorijas. Sumažinus funkcijų apimtis, buvo dirbtinai sumažinta ir pareiškėjui pasiūlytos naujai įsteigtos pareigybės 57-6T kategorija iki A lygio 10 kategorijos, o 2016 m. ši pareigybė apskritai panaikinta ir įsteigta nauja pareigybė 57-12T, kurios funkcijų apimtis išliko ta pati (10 funkcijų), pakeistas tik specialusis reikalavimas, susijęs su darbo patirtimi aplinkos apsaugos srityje. Atsakovas jokiais įrodymais nepagrindė žemesnės kategorijos nustatymo nei pareigybei 57-6T, nei pareigybei 57-12T, kai daugumai Atliekų licencijavimo skyriaus vyresniųjų specialistų buvo nustatyta 11 kategorija, paskirstant jiems vienodą funkcijų skaičių. Dirbtinai sumažinus pareigybei 57-6T priskirtų funkcijų skaičių ir atitinkamai kategoriją, buvo padidinta pareigybių 57-4T ir 57-5T funkcijų apimtis ir atsakomybės lygis, tuo išbalansuojant darbo krūvį ir skyriaus vyriausiųjų specialistų atsakomybės lygį. Visi veiksmai, susiję su funkcijų perskirstymu Atliekų licencijavimo skyriuje, buvo išimtinai susiję tik su pareiškėjui pasiūlyta pareigybe, todėl teismas pripažino, kad atsakovas buvo nusiteikęs pareiškėjo atžvilgiu. Konstatuota, jog pareigybės 43-4T panaikinimas buvo formalus, todėl Įsakymo 1-as punktas naikintinas.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui naujai įsteigtos Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (pareigybės 57-6T), A lygio 11 kategorijos, pareigos pasiūlytos nebuvo. Pareiškėjui 2015 m. lapkričio 12 d. siūlytos žemesnės kategorijos, t. y. 2015 m. lapkričio 10 d. redakcijos Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (57-6T), A lygio 10 kategorijos, pareigos, kurių jis atsisakė. Pareiškėjas atsisakė ir siūlytų Poveikio aplinkai vertinimo departamento Vilniaus skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų (65-6T). Pareiškėjui nebuvo pasiūlytos tuo metu laisvos Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (57-7T) pareigos, į kurias konkursas paskelbtas 2015 m. gruodžio 16 d., nors jis atitiko specialiuosius pareigybės reikalavimus. Todėl teismas nusprendė, kad, pripažinus pareiškėjo atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu, jis grąžintinas į Agentūros Taršos prevencijos ir leidimų departamento Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 11 kategorija, pareigybės kodas: 43-4T) pareigas.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjo priverstinės pravaikštos laikotarpį sudarė 14 mėnesių ir 11 darbo dienų, todėl pareiškėjui priteisė 7 347,41 Eur, neatskaičius mokesčių.

III. Atsakovas Aplinkos apsaugos agentūra apeliaciniu skundu prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo I. L. skundą atmesti.

Atsakovas nesutiko su teismo nustatytomis aplinkybėmis, be kita ko, jog, sumažinus funkcijų apimtis, buvo dirbtinai sumažinta pareigybės 57-6T kategorija iki 10 kategorijos, 2016 m. ši pareigybė panaikinta ir įsteigta nauja pareigybė 57-12T, kurios funkcijų apimtis išliko ta pati (10 funkcijų), pakeistas tik specialusis reikalavimas, susijęs su darbo patirtimi, nustatyta 9 kategorija. Iš tiesų pareigybės 57-12T aprašyme buvo atsisakyta reikalavimo mokėti anglų kalbą pažengusio vartotojo (B2) lygiu. Be to, teismas, lygindamas pareigybės 57-6T (įsakymo Nr. AV-267 ir įsakymo Nr. AV-317 redakcijos) ir pareigybės 57-12T aprašymus pagal punktų, kuriuose nurodytos funkcijos, skaičių, o ne pagal funkcijų sudėtingumą, atsakomybės apimtis, specialiuosius kvalifikacinius reikalavimus, nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas jokiais įrodymais nepagrindė žemesnės kategorijos nustatymo nei pareigybei 57-6T (įsakymo Nr. AV-317 redakcija), nei pareigybei 57-12T.

Atsakovo vertinimu, akivaizdu, jog pareigybės 57-6T aprašyme ir pareigybės 43-4T aprašyme specialieji reikalavimai ir funkcijos nebuvo tapatūs. Teismas vietoje to, kad palygintų pareigybės 43-4T aprašyme ir pareigybės 57-6T aprašyme, patvirtintame įsakymu Nr. AV-317, nurodytų funkcijų apimtis, nepagrįstai palygino pareigybės 57-6T aprašyme (įsakymo Nr. AV-317 redakcija) nurodytas funkcijas su negaliojančios redakcijos pareigybės 57-6T aprašyme (įsakymo Nr. AV-267 redakcija) nurodytomis funkcijomis. Dėl to teismas neteisingai nusprendė, kad pareigybės 57-6T kategorija nepagrįstai sumažinta iki 10 kategorijos. Atsakovas akcentavo, jog teismas nebuvo kompetentingas spręsti dėl pareigybių kategorijų dydžio pagrįstumo. Be to, teismas nesurinko visų įrodymų dėl pareiškėjo pajamų, susijusių su darbinėmis pajamomis, nenagrinėjo visų faktinių aplinkybių, susijusių su Agentūros interesų galimu pažeidimu, todėl neteisingai nusprendė dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio.

Pareiškėjas I. L. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

Pareiškėjas apeliacinio skundo teiginius, kad pareigybės 57-6T kategorija buvo sumažinta ir jam prastesnės pareigos su atitinkamai mažesniu atlyginimu buvo pasiūlytos siekiant užtikrinti efektyvią tarptautinių atliekų vežimų kontrolę, vertino kaip absurdiškus. Tokio pobūdžio „efektyvumo užtikrinimo priemonė“ daugiau niekur kitur nenaudota ir buvo pritaikyta tik pareigybės 57-6T atžvilgiu. Pareiškėjas pabrėžė, kad atsakovas jam nepateikė informacijos apie tai, kad pareigybė 57-7T buvo laisva / atsilaisvins. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad pranešimuose apie siūlomas užimti pareigas būna nurodyta konkreti data iki kurios valstybės tarnautojui reikia apsispręsti dėl jam pateikto pasiūlymo, tad pareigybė 57-7T bet kuriuo atveju atsilaisvino dar gerokai iki R. V. atleidimo iš pareigų dienos (2015 m. lapkričio 27 d.). Visa tai reiškė, jog pasiūlymą užimti 11 kategorijos pareigybę 57-7T, t. y. pasiūlymą likti dirbti tame pačiame skyriuje ir tos pačios kategorijos pareigose, atsakovas net ir pačiu blogiausiu atveju pareiškėjui galėjo pateikti antruoju numeriu, bet jis šių pareigų pareiškėjui visai nepasiūlė. Be to, atsakovas pareiškėjui niekada neteikė informacijos apie tai, kam ir kokios pareigybės buvo pasiūlytos, kokias planuojama siūlyti ar steigti papildomai.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. birželio 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-3672-525/2016 atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros apeliacinį skundą tenkino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo I. L. skundą atmetė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad Agentūros direktorius 2015 m. spalio 1 d. įsakymo Nr. AV-267 1.12-1.16 papunkčiais panaikino keturias Taršos prevencijos ir leidimų departamento Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiųjų specialistų, karjeros valstybės tarnautojų, A lygio 11 kategorijos, pareigybes (pareigybių kodai: 43-3T, 43-4T, 43-5T, 43-6T), o šio įsakymo 2.10-2.17 papunkčiais įsteigė aštuonias Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiųjų specialistų, A lygio 11 kategorijos, pareigybes (pareigybių kodai: 57-4T, 57-5T, 57-6T, 57-7T, 57-8T, 57-9T, 57-10T, 57-11T). Agentūros direktoriaus 2015 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. AV-317 2015 m. spalio 1 d. įsakymas Nr. AV-267 pakeistas ir įsteigta Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto, A lygio 12 kategorijos, pareigybė (57-4T), Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto, A lygio 12 kategorijos, pareigybė (57-5T), Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto, A lygio 10 kategorijos, pareigybė (57-6T) bei pakeisti šių pareigybių aprašymai. Pareigybės Nr. 57-6T kategorija buvo sumažinta iki 10 kategorijos, nes atsisakyta vienos pareigybinės funkcijos, kuri pareigybės Nr. 57-6T aprašymo 2015 m. spalio 1 d. variante buvo pažymėta numeriu 7.6. Pareigybės Nr. 43-4T ir pareigybės 57-6T aprašymai akivaizdžiai skyrėsi, pareigybių funkcijų skirtumus pripažino ir pareiškėjas, todėl teismui nekilo abejonių dėl pareigybės 43-4T panaikinimo realumo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pareiškėjo teiginius, jog pareigybė Nr. 57-6T buvo dirbtinai sumažinta iki A lygio 10 kategorijos, vertino kaip subjektyvius ir nepagrįstus. Pareiškėjas neneigė, kad pareigybės aprašyme šios pareigybės funkcijų apimtis sumažėjo viena funkcija: „nagrinėja, tvarko dokumentus ir rengia sprendimų projektus dėl pavojingų atliekų tvarkymo licencijų išdavimo, koregavimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo, galiojimo panaikinimo“, dėl ko šios pareigybės kategorijos dydis buvo sumažintas. Pareiškėjo teiginiai, jog pareigybės kategorijos sumažinimas įvyko norint jam pakenkti, taip pat pripažinti nepagrįstais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad viešojo administravimo subjekto struktūros tvarkymas – tai vidaus administravimo veiklos forma, kuria ne tik užtikrinamas viešojo administravimo subjekto savarankiškas funkcionavimas, bet ir jam priskirtų viešojo administravimo funkcijų įgyvendinimas. Kiekvienas viešojo administravimo subjektas, spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius, turi diskrecijos teisę, nepažeisdamas imperatyvių teisės aktų reikalavimų, veikti (inter alia (lot. – be kita ko) tvarkyti savo struktūrą) tokiu būdu, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku ir tinkamai, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų. Teismas neturi kompetencijos vertinti, ar vadovo parinkti pareigybių modeliai buvo efektyvūs įstaigos skyriaus atžvilgiu. Taigi, pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas apie įstaigoje reorganizuotų pozicijų efektyvumą ir darbo krūvio tolygumą, viršijo savo kompetencijos ribas.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2015 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. D1-547 patvirtinta nauja Agentūros administracijos struktūra ir struktūros schema, įsigaliojusios nuo 2015 m. gruodžio 1 d. Pakeitimai atlikti įgyvendinant Aplinkos ministerijos Vidaus audito skyriaus atlikto Agentūros ir Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos veiklos vidaus audito ataskaitoje Nr. 4-4-(l)-15-03 pateiktas rekomendacijas, pagal kurias Agentūros funkcijas, susijusias su atliekų sritimi, buvo tikslinga koncentruoti viename skyriuje. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos Respublikos aplinkos ministras panaikino Agentūros Taršos prevencijos ir leidimų departamento Atliekų licencijavimo skyrių ir įsteigė Agentūros Atliekų licencijavimo skyrių.

Taršos prevencijos ir leidimų departamento Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės (43-4T) funkcijos buvo perskirstytos kitoms naujai įsteigto Atliekų licencijavimo skyriaus pareigybėms, kai kurioms iš jų atitinkamai padidinant ir pareigybės kategoriją. Tačiau šiuo atveju nebuvo pagrindo teigti, kad Agentūros struktūriniai pokyčiai buvo atlikti nesilaikant imperatyvių teisės aktų reikalavimų ir pažeidė pareiškėjo teises. Šie struktūros pakeitimai buvo įvykdyti kompetentingų subjektų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentavo, kad pareiškėjas dėl pirmumo teisės pretenduoti į naujai įsteigtas pareigybes 57-4T, 57-5T, 57-6T, 57-7T, 57-8T, 57-9T, 57-10T, 57-11T galėjo konkuruoti tik su tais valstybės tarnautojais, kurių išsilavinimą ir kvalifikaciją apibrėžiantys rodikliai buvo tokie patys kaip ir jo. Byloje nebuvo duomenų, jog, pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 135 straipsnyje įvardytus pirmumo kriterijus, pareiškėjas būtų atitikęs nors vieną reikalavimą, todėl laikytina, kad pareiškėjas kitų darbuotojų atžvilgiu pirmumo būti skiriamas į A lygio 11 kategorijos pareigas neturėjo.

Agentūros direktorius 2015 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. AV-267 panaikino 124 pareigybes, vietoj jų įsteigdamas 124 naujas pareigybes, taip pat patvirtino valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių aprašymus, dėl ko pareiškėjui buvo pasiūlytos jo kvalifikaciją ir prieš tai atliktų pareigų pobūdį atitikusios A lygio 10 kategorijos pareigos (57-6T), kurios, atsižvelgiant į tai, kad buvo sumažinti šiai pozicijai keliami reikalavimai bei pareigybinių funkcijų sąrašas, buvo žemesnės kategorijos nei prieš tai pareiškėjo eitos pareigos (43-4T). Pareiškėjui atsisakius šių pareigų, atsakovas jam pasiūlė Poveikio aplinkai vertinimo departamento Vilniaus skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 11 kategorijos pareigas (65-6T), kurių pareiškėjas taip pat atsisakė. Minėtos pareigos atitiko pareiškėjo anksčiau eitų pareigų kategoriją, buvo susijusiuos su jo darbo sritimi, todėl darytina išvada, jog atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė teisėtai, o pareiškėjo atisakymą eiti jam siūlytas pareigas lėmė jo subjektyvus apsisprendimas.

VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta garantija (paskyrimas į kitas pareigas) nėra absoliuti ir, jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pareiškėjo teiginius, kad jam turėjo būti pasiūlytos pareigos, siūlytos R. V., kuri, pareiškėjo nuomone, jų atsisakė, laikė subjektyviais ir niekuo nepagrįstais. Atsakovas, net jai ir atsisakius šių pareigų, neturėjo pareigos pirmiausiai jų siūlyti pareiškėjui, nevertinant to, kokiu laiku tapo žinoma, kad ji šių pareigų atsisakė. Pareiškėjas neįrodė, kad Agentūroje nebuvo kam daugiau pasiūlyti šias pareigas užimti arba kad jis atitiko DK 135 straipsnyje numatytą pirmumo kriterijų. Taip pat atmesti pareiškėjo argumentai, kad jam turėjo būti siūlomos A lygio 12 kategorijos pareigos, kadangi atsakovas tokios pareigos neturėjo. Taigi, pareiškėjui nepateikus įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis atitiko DK 135 straipsnyje numatytus pirmumo skiriant į pareigas kriterijus, taip pat jam atsisakius užimti atsakovo siūlytas laisvas pareigas, konstatuota, jog pareiškėjas iš einamų pareigų buvo atleistas pagrįstai ir nebuvo jokio teisinio pagrindo naikinti skundžiamą įsakymą. Atsižvelgiant į tai, kiti pareiškėjo reikalavimai (dėl grąžinimo į tarnybą, darbo užmokesčio dydžio kompensacijos priteisimo už visą priverstinės pravaikštos laiką) buvo atmesti kaip išvestiniai.

V. Pareiškėjas I. L. 2017 m. liepos 17 d. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3672-525/2016 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktų pagrindu bei perduoti bylą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai arba plenarinei sesijai nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendime padarytos išvados prieštarauja nuosekliai teismų praktikai, pagal kurią institucija (įstaiga), įgyvendindama VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą valstybės tarnautojo teisę, privalo suteikti šiam tarnautojui visą (išsamią) informaciją apie esamas laisvas pareigas, taip pat pareigas, kurias numatoma įsteigti vykdant su tokiu pareigybės panaikinimu sietiną struktūrinį arba kitokį institucijos (jos padalinio) organizavimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 19 d. nutartyje, kuria byla grąžinta pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pažymėta būtinybė atsakyti į pareiškėjo argumentą dėl tuo metu buvusių kitų laisvų pareigybių, kurias atsakovas turėjo ir galėjo pasiūlyti pareiškėjui. Ginčijamas 2017 m. birželio 14 d. teismo sprendimas, kuriame laikytasi priešingos pozicijos, prieštarauja bylos grąžinimo pirmosios instancijos teismui tikslui. Pareiškėjas atitiko pareigybių 57-7T ir 72-6T aprašymuose numatytus specialiuosius reikalavimus, šios pareigybės buvo laisvos ir į jas iki pareiškėjo atleidimo iš pareigų dienos (2015 m. lapkričio 30 d.) niekas nebuvo paskirtas, bet atsakovas šių pareigybių pareiškėjui nepasiūlė ir jo apie jas net neinformavo. Pareiškėjo atsisakymas užimti siūlytas pareigas neleido daryti išvados, jog atsakovas, vykdydamas struktūrinius pertvarkymus, neprivalėjo pareiškėjui siūlyti visų laisvų pareigybių, kurias pareiškėjas buvo tinkamas užimti. Be to, teismas, priimdamas 2017 m. birželio 14 d. sprendimą, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, kadangi pareiga įrodyti atleidimo teisėtumą teko ne pareiškėjui, o atsakovui.

Pareiškėjas pabrėžia, kad, priimant 2017 m. birželio 14 d. sprendimą, pareigybės panaikinimo realumas nustatinėtas lyginant pareigybę 43-4T su pareiškėjui pasiūlyta pareigybe 57-6T (2015 m. lapkričio 10 d. redakcija), kas prieštaravo teismų praktikai. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl įstaigos reorganizuotų pozicijų efektyvumo ir darbo krūvio tolygumo, viršijo savo kompetencijos ribas. Tačiau byloje, kurios faktinės aplinkybės buvo panašios nagrinėjamai bylai, teismas labai išsamiai vertino struktūrinių pasikeitimų realumą, šių pasikeitimų įtaką institucijos veikimo efektyvumui ir pan. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1053-662/2017).

Pareiškėjo nuomone, apeliacinės instancijos teismas kaip pagrindą pareigybės kategorijai keisti vertino vien funkcijos pakeitimą, o tai neatitinka teismų praktikoje įvardytos detalesnio vertinimo būtinybės. Detaliau įvertinti kategorijos sumažinimą buvo nurodyta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 19 d. nutartyje. To nepadarius, bylos grąžinimo tikslai nebuvo pasiekti. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neteisingai konstatavo, kad pareigybės 57-6T kategorija atsakovo nurodytais pagrindais buvo sumažinta pagrįstai, ir ignoravo pareiškėjo argumentus, rodančius, jog atsakovas panašiomis aplinkybėmis taikė visiškai skirtingas pareigybių kategorijų nustatymo taisykles. Pareiškėjas nesutiko ir su išvada ginčijamame 2017 m. birželio 14 d. teismo sprendime, jog pareiškėjas kitų darbuotojų atžvilgiu pirmumo būti skiriamas į A lygio 11 kategorijos pareigas neturėjo, kadangi tuo metu tik kiek daugiau nei 2 mėnesius Agentūroje dirbusiai A. K., kurią pareiškėjas mokino iki jo atleidimo iš Agentūros dienos, atsakovas pasiūlė A lygio 11 kategorijos pareigas 57-8T, o aukštesnę kvalifikaciją ir beveik 2 metų darbo patirtį Agentūroje turėjusiam pareiškėjui – A lygio 10 kategorijos pareigas 57-6T (2015 m. lapkričio 10 d. redakcija). Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmą oficialų pasiūlymą užimti pareigas atsakovas pareiškėjui pateikė beveik mėnesiu vėliau nei beveik visiems kitiems Agentūros valstybės tarnautojams. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas pareiškėjui nepasiūlė užimti A lygio 11 kategorijos pareigybę 57-6T, įsteigtą 2015 m. spalio 1 d., iki kategorijos pakeitimo 2015 m. lapkričio 10 d., tačiau apeliacinės instancijos teismas, priimdamas priešingą sprendimą, dėl šios aplinkybės nepasisakė, t. y. nepateikė jokių motyvų.

Pareiškėjas akcentuoja, kad konkursas pareigybei 57-7T užimti buvo paskelbtas 2015 m. gruodžio 16 d., t. y. praėjus 8 dienoms nuo jo atleidimo. Likus dviem mėnesiams iki pareiškėjo atleidimo iš pareigų, Agentūroje dirbo mažiau darbuotojų nei buvo pareigybių. Beveik visi apie savo pareigybės panaikinimą įspėti Agentūros tarnautojai pasiūlymus užimti naujas pareigas gavo dar 2015 m. spalio mėn. Atsakovas neteigė, kad šias pareigas, be R. V., siūlė užimti dar kam nors, to nepatvirtino ir įrodymai. Atsakovas akivaizdžiai neturėjo kam daugiau pasiūlyti užimti šias pareigas. Nors apeliacinės instancijos teismas laikė, jog atsakovas neturėjo pareigos pareigybę 57-7T pirmiausiai pasiūlyti pareiškėjui, pareiškėjas pastebi, kad ši pareigybė jam išvis nebuvo pasiūlyta. Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėjo atsakovo argumentų apie tai, kodėl pareigybė 57-7T pareiškėjui nebuvo pasiūlyta (pritrūko laiko, pareiškėjas neturėjo reikiamos kvalifikacijos). Be to, konstatuodamas, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareigybės 57-7T nebuvo kam daugiau pasiūlyti, apeliacinės instancijos teismas aktyviai netyrė byloje esančių įrodymų, neprašė pateikti papildomų duomenų ar paaiškinimų. Pabrėžtina, jog 2017 m. birželio 14 d. teismo sprendime nekonstatuota ir tai, kad atsakovas įrodė priešingas aplinkybes.

Pareiškėjui neaišku, kuo vadovaudamasis apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog pareigybės 43-4T funkcijos buvo perskirstytos kitoms naujai įsteigto Atliekų licencijavimo skyriaus pareigybėms. Pažymėtina, kad iki 2015 m. gruodžio 30 d. veikusiame Agentūros Taršos prevencijos ir leidimų departamento Atliekų licencijavimo skyriuje visos vyriausiųjų specialistų pareigybės buvo 11 kategorijos, o Agentūros direktoriaus 2015 m. spalio 1 d. įsakymu patvirtintos naujos Agentūros Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiųjų specialistų pareigybės taip pat visos buvo 11 kategorijos. Pareigybės 57-6T kategorijos mažinimas ir pareigybių 57-4T ir 57-5T kategorijų kėlimas bei atitinkami šių pareigybių aprašymų keitimai buvo atlikti gerokai vėliau po jų įsteigimo. Pareiškėjui taip pat neaišku, kuo remiantis 2017 m. birželio 14 d. teismo sprendime buvo nustatyta, jog A lygio 12 kategorijos pareigybės 57-4T ir 57-5T bei A lygio 10 kategorijos pareigybė 57-6T buvo įsteigtos 2015 m. lapkričio 10 d., nes iš bylos duomenų matyti, kad pareigybės 57-4T, 57-5T ir 57-6T buvo įsteigtos 2015 m. spalio 1 d., o 2015 m. lapkričio 10 d. tik buvo atlikti šių pareigybių aprašymų pakeitimai.

Pareiškėjas akcentuoja, jog apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad iki 2015 m. lapkričio 30 d. galiojusios pareigybės 43-4T funkcijos buvo perskirstytos naujai įsteigtoms Agentūros Atliekų licencijavimo skyriaus pareigybėms 57-3T, 57-4T, 57-5T, 57-6T, 57-7T ir 57-8T, visiškai neatsižvelgdamas į pareiškėjo argumentus, kad visuose Agentūros Taršos prevencijos ir leidimų departamento Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiųjų specialistų pareigybių (43-2T, 43-3T, 43-4T, 43-5T ir 43-6T) aprašymuose buvo nurodytos tos pačios funkcijos. Taip pat pastebėtina, kad pareigybių 43-2T, 43-3T, 43-4T, 43-5T ir 43-6T funkcijos su nežymiais pakeitimais buvo perskirstytos pareigybėms 57-4T, 57-5T, 57-6T, 57-7T ir 57-8T, todėl jokio faktinio funkcijų perskirstymo nebuvo. Pareigybių 43-2T, 43-3T, 43-4T, 43-5T ir 43-6T aprašymuose 7.6 punkte numatyta funkcija pareigybės 57-6T aprašyme buvo labiau detalizuota, tačiau jokių esminių pokyčių padaryta nebuvo. Pareiškėjo vertinimu, tų pačių funkcijų perrašymas kitais žodžiais, detalesnis aprašymas ir panašiai negali būti laikomi reikšmingais pakeitimais. Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių neaptarė.

Pareiškėjas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino pirmosios instancijos teismo sprendimo neprijungti prie bylos garso įrašo su bylai reikšmingu pokalbiu tarp pareiškėjo ir Agentūros direktoriaus R. M., nors pareiškėjas į šią aplinkybę atkreipė dėmesį atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą. Pareiškėjas taip pat pastebi, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad R. V. buvo siūlyta užimti pareigybę 57-7T. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo ir pareiškėjo prašymą dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis (teismo klaidinimo ir kt.) neigiamai charakterizuoti atsakovą ir į tai atsižvelgti nagrinėjant bylą.

Pareiškėjo nuomone, apeliacinės instancijos teismas visiškai netaikė ar taikė netinkamai VTĮ 43 straipsnio 1 dalį, 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą ir 3 straipsnio 1 dalį, taip pat netaikė Vertinimo metodikos 11 ir 16 punktų bei Valstybės tarnybos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. liepos 22 d. rekomendacijose dėl VTĮ nuostatų taikymo atliekant įstaigų struktūrinius pertvarkymus nurodytų teisės normų bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų.

Atsakovas Aplinkos apsaugos agentūra atsiliepimu į pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą prašo jo netenkinti.

Atsakovas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo, o pareiškėjo nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose faktinės aplinkybės nebuvo tapačios ar panašios nagrinėjamai. Administracinėje byloje Nr. A-1053-662/2017 pateikti išaiškinimai galėtų būti reikšmingi tik sprendžiant, ar struktūriniai pakeitimai buvo įvykdyti kompetentingų institucijų, tačiau minėtos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės dėl kito lygio ir aukštesnės kategorijos nustatymo nėra tapačios ar panašios. Administracinėje byloje Nr. eA-3839-756/2016, kurioje nagrinėtas pareiškėjo apeliacinis skundas ir nuspręsta administracinę bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nebuvo suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo nurodyta teismų praktika, kurioje aiškinama, kad pareigybės panaikinimas gali pasireikšti tiek visišku atsisakymu tų funkcijų, kurios buvo priskirtos naikinamai pareigybei, tiek jas perskirsčius kitoms pareigybėms, tačiau realiai sumažinus darbuotojų skaičių.

Atsakovas akcentuoja, kad ginčijamame 2017 m. birželio 14 d. teismo sprendime buvo nuoroda į DK 135 straipsnį, pagrįstai pažymint, jog pareiškėjas neįrodė pirmenybės teisės būti paskirtam į A lygio 11 kategorijos pareigas. Struktūrinių pertvarkymų Agentūroje metu darbuotojų skaičius nebuvo sumažintas, todėl nebuvo visų sąlygų DK 135 straipsnyje numatytai garantijai taikyti. Be to, pareiškėjui buvo užtikrinta teisė domėtis institucijoje esančiomis laisvomis ar naujai steigiamomis pareigomis, o pareiškėjas turėjo būti aktyvus ir teikti duomenis apie atitikimą tam tikriems reikalavimams, jeigu institucija tokių duomenų neturėjo. Teisės aktai nenumato aktyvios darbdavio (institucijos) pareigos, t. y. be atskiro valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, prašymo, supažindinti šį tarnautoją su informacija apie laisvas (steigiamas) pareigybes, kurioms keliamų reikalavimų šis tarnautojas neatitinka, arba su garantijos būti perkeltam į kitas pareigas įgyvendinimu tiesiogiai nesusijusia informacija.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepagrįstai nurodė, kad jam turėjo būti pasiūlyta užimti ir pareigybę 72-6T, kadangi šiai pareigybei užimti buvo numatyti specialieji reikalavimai, kurių pareiškėjo užimtose pareigose nebuvo. Atsakovas nesutiko ir su tuo, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo galimybę būti perkeltam į pareigybę 57-7T, peržengė apeliacinio skundo ribas. Pareiškėjas dirbo kartu su R. V., kuriai, kaip administracijos padalinio vadovei, kurį laiką buvo pavaldus. Teismui pateikta lentelė „Aplinkos apsaugos agentūroje laisvų pareigų analizė“, kurioje pateikta informacija apie R. V. įteiktą pranešimą apie siūlomas pareigas Nr. 13TP-307, šio pranešimo įteikimas įregistruotas 2015 m. lapkričio 12 d. Visi Agentūros įsakymai veiklos klausimais patalpinti Vieningoje dokumentų valdymo sistemoje.

Atsakovas pabrėžia, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atsakovo vertinimu, 2017 m. birželio 14 d. teismo sprendimas atitinka ABTĮ 87 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus jo turiniui. Pareiškėjas akivaizdžių įrodymų apie esminius materialiosios teisės normų pažeidimus, kurie turėjo įtaką priimant 2017 m. birželio 14 d. teismo sprendimą, nepateikė. Aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas nepateikė nuorodų į VTĮ 11 straipsnio 1 ir 2 dalies, Vertinimo metodikos 11 ir 16 punktus, nereiškia, jog buvo padarytas akivaizdus esminis materialiosios teisės normų pažeidimas, galėjęs nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Byla nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ redakcija, galiojančia nuo 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), kadangi prašymas atnaujinti procesą pateiktas po 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas I. L. prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3672-525/2017, siekdamas būti priimtas į Agentūros Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto, A lygio 11 kategorijos, pareigas (57-6T) arba grąžintas į iki 2015 m. gruodžio 1 d. eitas Agentūros Taršos prevencijos ir leidimų departamento Atliekų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto, A lygio 11 kategorijos, pareigas (43-4T), bei prisiteisti iš atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-662/2015). Šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos, t. y. per nurodytą įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-102/2014, 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-61-552/2016). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8, 10 ir 12 punktuose įtvirtintais pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktas numato, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį aiškinant iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių teisinio aiškumo, tikrumo, teisės viešumo reikalavimų, taip pat reikalavimo užtikrinti žmogaus teises ir laisves kontekste, teisingumo vykdymas suponuoja tai, jog baigiamasis teismo aktas yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą). Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 1 ir 2 d.). Įstatymas reikalauja, kad teismo sprendime būtų atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.) sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikiant išvadas, kurios grindžiamos ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus atitinkančia sprendimo motyvuojamąja dalimi. Procesas gali būti atnaujintas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-97/2012).

Teisėjų kolegija, susipažinusi su ginčijamo 2017 m. birželio 14 d. teismo sprendimo turiniu ir pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą argumentais dėl jam neaiškių sprendimo vietų ir aspektų, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas, jo nuomone, privalėjo pasisakyti, bet nepasisakė, pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas aiškiai nurodė teisės aktus ir teismų praktiką, kuria vadovavosi, nustatytas faktines aplinkybes ir jų vertinimą, padarytas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymą Nr. D1-547 „Dėl Aplinkos apsaugos agentūros administracijos struktūros ir struktūros schemos patvirtinimo“, Aplinkos ministerijos Vidaus audito skyriaus atlikto Agentūros ir Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos veiklos audito ataskaitoje Nr. 4-4-(1)-15-03 pateiktas rekomendacijas, kitus Agentūros struktūrinių pertvarkymų procese priimtus aktus, palyginęs pareigybės 43-4T aprašymą (2014 m. birželio 11 d. įsakymo Nr. AV-184 redakcija) ir pareigybės 57-6T aprašymą (2015 m. lapkričio 10 d. įsakymo Nr. AV-317 redakcija) bei tarp jų nustatęs reikšmingus skirtumus, konstatavo, jog pareigybė 43-4T buvo panaikinta realiai ir teisėtai, o pareigybės 57-6T aprašymą (2015 m. spalio 1 d. įsakymo Nr. AV-267 redakcija) išdėsčius nauja – 2015 m. lapkričio 10 d.– redakcija ir sumažinus šiai pareigybei priskirtinų funkcijų skaičių, pareigybės 57-6T kategorija nuo 11 iki 10 buvo sumažinta nepažeidžiant teisės aktų (VTĮ 8 str. 8 d. 1 p., Vertinimo metodikos 3, 4, 8, 20, 21 ir 22 p.) nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Konstitucijoje įtvirtintu valdžių padalijimo principu, aktualia teismų praktika ir teisės aktuose apibrėžta įstaigos vadovo kompetencija, nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl Agentūroje reorganizuotų pozicijų efektyvumo ir darbo krūvio tolygumo, viršijo savo kompetencijos ribas.

Apeliacinės instancijos teismas detaliai išaiškino VTĮ 43 straipsnio 1 dalies ir DK 135 straipsnio nuostatas dėl juose įtvirtintų garantijų, kiek tai susiję su nagrinėjama byla, ir jas pritaikė pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas pastebėjo, kad pareiškėjui buvo siūlyta užimti ne tik A lygio 10 kategorijos pareigas 57-6T, bet ir A lygio 11 kategorijos pareigas 65-6T, t. y. kategorijos, kurios pareiškėjas ir siekė, tačiau pareiškėjas jas subjektyviai įvertino kaip prastesnes ir jų atsisakė. Pareiškėjui nebuvo siūlyta užimti A lygio 12 kategorijos pareigas, nes, pagal VTĮ 43 straipsnio 1 dalį, atsakovas turėjo pareigą pareiškėjui siūlyti tik to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka – žemesnės kategorijos pareigas. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas neturėjo priežasties vertinti atsakovo argumentų, kodėl pareiškėjo pageidautos aukštesnės kategorijos pareigos jam nebuvo pasiūlytos. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis teismų praktika, pažymėjo, kad pareigos pareigūnui gali būti siūlomos individualiai, tačiau gali būti siūloma ir suteikiant informaciją apie laisvas vietas, sudarant sąlygas įspėtam apie atleidimą pareigūnui pareikšti norą būti perkeltam, svarstant darbuotojo iniciatyvą dėl perkėlimo, todėl negalima sutikti su pareiškėjo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į jo teiginius apie tai, jog atsakovas pareiškėjui neteikė informacijos apie visas laisvas pareigas, kurių specialiuosius reikalavimus pareiškėjas atitiko.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimą byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 18390/91); 2009 m. kovo 20 d. sprendimą byloje Gorou prieš Graikiją (Nr. 2) (pareiškimo Nr. 12686/03)). Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 2012 m. sausio 11 d. sprendimą byloje Fomin prieš Moldovą (pareiškimo Nr. 36755/06)). Šios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2015 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2140-756/2015, 2017 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-183-552/2017). Nagrinėjamu atveju tai, jog apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl visų pareiškėjo skundo ir atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą argumentų, bet išsamiai įvertino visas bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes ir išnagrinėjo pagrindinius pareiškėjo reikalavimus, nelaikytina priežastimi atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtinta, jog procesas gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį. Siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-119/2009, 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-49-520/2015), ir jo įtaką priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-6/2012).

Pareiškėjo nuomone, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas 2017 m. birželio 14 d. sprendimą, netaikė ar netinkamai taikė VTĮ 43 straipsnio 1 dalį, 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą ir 3 straipsnio 1 dalį, netaikė Vertinimo metodikos 11 ir 16 punktų bei Valstybės tarnybos departamento 2015 m. liepos 22 d. rekomendacijose dėl VTĮ nuostatų taikymo atliekant įstaigų struktūrinius pertvarkymus nurodytų teisės normų, taip pat VTĮ 11 straipsnio 1 ir 2 dalies. Teisėjų kolegija pažymi, kad VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, yra įtvirtinta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija tęsti tarnybą toje pačioje institucijoje, jei laikotarpiu nuo pranešimo apie naikinamą pareigybę įteikimo iki šios pareigybės panaikinimo dienos (imtinai) yra (atsiranda) laisva karjeros valstybės tarnautojo pareigybė.

Įstatymų leidėjas imperatyviai įpareigoja darbdavį (valstybės tarnautoją į pareigas priimantį asmenį) karjeros valstybės tarnautojui, kurio pareigybė naikinama, siūlyti kitas (laisvas) pareigas, o šiam tarnautojui sutikus – paskirti į to paties lygio ir kategorijos, o jei tokių nėra – žemesnės kategorijos, pareigas, kurias jis yra tinkamas užimti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 19 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1966/2012). Kitaip tariant, aptariamoje VTĮ nuostatoje įtvirtinta institucijos (įstaigos) pareiga būti aktyviai teikiant aptariamam tarnautojui siūlymus užimti tokias laisvas karjeros valstybės tarnautojo pareigas, kurias šis tarnautojas, atsižvelgiant į pareigybės aprašyme nustatytus tarnautojo bendruosius ir specialiuosius reikalavimus galėtų užimti.

Šios darbdavio pareigos nevykdymas, t. y. siūlymo užimti laisvas (esamas ar numatomas) karjeros valstybės tarnautojo pareigas, kurias jis yra tinkamas užimti, nepateikimas ir (ar), esant šio tarnautojo sutikimui, jo nepaskyrimas į šias pareigas, paprastai yra savarankiškas pagrindas tokio tarnautojo atleidimą pripažinti neteisėtu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-272/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4393-575/2016).

Taigi, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes ir teisėjų kolegijai kilusias abejones, šiuo atveju buvo pagrindas patikrinti, ar apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Pareiškėjas teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo praktikos, formuojamos, pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-3631-520/2015, 2013 m. liepos 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-59/2013 ir 2014 m. spalio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2338/2014. Tačiau daugelio pareiškėjo nurodytų bylų faktinės aplinkybės neatitiko aplinkybių nagrinėjamoje byloje, pavyzdžiui, 2014 m. spalio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2338/2014 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tarnautojo atleidimą iš pareigų, jam nepasiūlius užimti kitas pareigas, pripažino teisėtu, nes ministerija likvidavo darbdavį (įstaigą) ir neperėmė jo prievolių. Pareiškėjas daugiausia rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1053-662/2017, kurioje padaryta išvada, kad tarnautojos pareigybės panaikinimas buvo fiktyvus, nes jos eitų pareigų (B lygio 7 kategorijos) funkcijos ir naujai įsteigtų pareigų (A lygio 9 kategorijos) funkcijos iš esmės buvo tapačios, o, nepagrįstai padidinant naujai įsteigtos pareigybės lygį ir kategoriją, VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tarnautojos teisė iš esmės buvo paneigta. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, atidžiai įvertinęs pareiškėjo užimtos pareigybės 43-4T aprašymą ir jam pasiūlytos naujai įsteigtos pareigybės 57-6T aprašymą (2015 m. lapkričio 10 d. įsakymo Nr. AV-317 redakcija) bei nustatęs, kad pareigybės 43-4T funkcijų apimtis įsteigiant pareigybę 57-6T buvo reikšmingai sumažinta ir šios funkcijos priskirtos kitoms pareigybėms, padarė priešingą išvadą, konstatuodamas, jog pareigybė 43-4T buvo realiai panaikinta, o A lygio 10 kategorija pareigybei 57-6T Agentūros direktoriaus 2015 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. AV-317 buvo priskirta nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.

Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, nors apeliacinės instancijos teismas vadovavosi daugelyje pareiškėjo nurodytų pavyzdinių bylų pateiktais išaiškinimais (kai kurias iš jų įvardydamas ir tiesiogiai), 2017 m. birželio 14 d. sprendimas nevisiškai atitiko Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką taikant VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatas. Akcentuotina, kad, pavyzdžiui, pareiškėjo nurodytoje 2013 m. liepos 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-59/2013 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad valstybės tarnautojas buvo atleistas iš pareigų 2012 m. kovo 30 d., panaikinus jo pareigybę, bet jam nebuvo pasiūlyta pareigybė, kuriai keliamus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus jis atitiko bei kurią užimti kiti tarnautojai atsisakė 2012 m. kovo 28 d. ir 29 d., todėl toks tarnautojo atleidimas buvo pripažintas pažeidžiančiu VTĮ 43 straipsnio 1 dalį ir neteisėtu.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, priimdamas 2017 m. birželio 14 d. sprendimą, atsižvelgė į tai, jog pareigos, kurių pageidavo pareiškėjas, t. y. pareigybė 57-7T, buvo pasiūlytos kitam tarnautojui (R. V.), pareiškėjas neįrodė, kad šis tarnautojas iki pareiškėjo atleidimo iš pareigų pateikė atsisakymą užimti šias pareigas, kad daugiau nebuvo kam šias pareigas pasiūlyti ir kad jis turėjo pirmenybės teisę gauti pasiūlymą užimti šias pareigas. Tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad teismui buvo pateikta lentelė „Aplinkos apsaugos agentūros laisvų pareigybių analizė“ (II t., b. l. 69-70), kurioje pažymėta, kad 2015 m. lapkričio 12 d. pareigybė 57-7T buvo pasiūlyta R. V., 2015 m. lapkričio 26 d. ji buvo atleista iš pareigų pačiai prašant, 2015 m. gruodžio 16 d. paskelbtas konkursas užimti šias pareigas, 2016 m. sausio 7 d. įdarbinta konkursą laimėjusi K. S.. Taigi, atsakovas apie tai, kad R. V. pareigybės 57-5T neužims, sužinojo ne vėliau nei 2015 m. lapkričio 26 d. ir daugiau niekam iš Agentūroje buvusių tarnautojų šios pareigybės nepasiūlė, to neneigė ir pats atsakovas. Pareiškėjas atsisakymą užimti paskutines (2015 m. lapkričio 23 d.) jam siūlytas pareigas – Poveikio aplinkai vertinimo departamento Vilniaus skyriaus vyriausiojo specialisto (65-6T) – pateikė 2015 m. lapkričio 27 d. (2015 m. lapkričio 27 d. pranešimas dėl siūlomų pareigų atsisakymo, I t., b. l. 82). Pareiškėjas 2015 m. lapkričio 30 d. buvo atleistas iš pareigų skundžiamu Agentūros direktoriaus 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. AP-403. Teisėjų kolegija pastebi, jog šioje byloje ir administracinėje byloje Nr. A492-59/2013 nagrinėjamos aplinkybės yra labai panašios, bet jų teisinis vertinimas skyrėsi.

ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodyta, kad procesas gali būti atnaujintas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Asmuo, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-19/2010, 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-97-502/2015). Vadovaujantis ABTĮ 160 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais – nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010, 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-52-146/2016). Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 10 ir 12 punktų pagrindu yra iš dalies pagrįstas.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, jog aptariamu atveju yra pagrindas tenkinti pareiškėjo prašymą ir atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindais.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais, 162 straipsnio 3 dalimi, 163 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. L. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3672-525/2017 tenkinti.

Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3672-525/2017 pagal atsakovo Aplinkos apsaugos agentūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. L. skundą atsakovui Aplinkos apsaugos agentūrai dėl įsakymo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Administracinę bylą perduoti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Romanas Klišauskas

Ramutė Ruškytė