2015-11-24 Nr. BB-4794-1-73-2-00037-2012-8 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-507-788/2015

Teisminio proceso Nr. 1-73-2-00037-2012-8

Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

1.2.4.8.2;

2.1.7.4;

2.1.15.1.2;

2.3.2.2.11;

2.9.12

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Gintaro Godos ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. G. kasacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį vienerių metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos nekeisti gyvenamosios vietos. Iš A. G. nukentėjusiajam R. P. priteista 3000 Lt (868,86 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 9 d. nutartis, kuria Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. nuosprendis pakeistas, panaikinant jo dalį dėl 3000 Lt (868,86 Eur) neturtinės žalos nukentėjusiajam R. P. priteisimo iš nuteistojo A. G., ir priteisiant šią sumą nukentėjusiajam R. P. iš Viešosios įstaigos (duomenys neskelbtini) ligoninės.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

A. G. nuteistas už tai, kad jis 2012 m. rugpjūčio 15 d., apie 4.00 val., (duomenys neskelbtini), VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninė psichiatrijos skyriuje, kuriame dirbo apsaugos darbuotoju, skyriaus slaugytojų ir ligonių akivaizdoje, panaudojo fizinį smurtą prieš ligonį R. P., t. y. šiurkščiai abiem rankomis stūmė jį iš skyriaus trečios palatos, dėl to ligonis koridoriuje suklupo; po to, apie 4.30 val., kai R. P. dėl ligos sutriko orientacija ir jis iš skyriaus išėjo į koridorių, kuriame yra liftas, A. G. ranka suėmė R. P. už kaklo ir spaudė alkūne, dėl to šis pradėjo dusti, partempė atbulą iki penktos palatos ir koridoriuje, smūgiuodamas kumščiu į galvą ir krūtinę, įstūmė R. P. į penktą palatą, suėmęs už atlapų įmetė į lovą, ligoniui gulint ant nugaros, spausdamas keliu jo krūtinę, sudavė du smūgius kumščiu į kairę galvos pusę, taip sukėlė jam fizinį skausmą ir padarė krūtinės ląstos ir kairės ausies sumušimus, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. G. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. nuosprendį bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 9 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Kasaciniame skunde detaliai pasisakoma dėl įrodymų vertinimo taisyklių baudžiamajame procese (BPK 20 straipsnio 5 dalis), teismo pareigos tinkamai motyvuoti apkaltinamąjį nuosprendį, nustatant konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius kaltinamo asmens veiksmuose (BPK 2 straipsnio 4 dalis), taip pat aptariami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai tiek dėl negalimumo nuosprendį grįsti prielaidomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-283/2008, 2K-251/2010, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-446/2013), tiek dėl in dubio pro reo principo taikymo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009, 2K-429/2013). Kasatoriaus nuomone, teismai nevertino bylos įrodymų visumos ir kritikavo tik jo gynybinę versiją. Ši kritika iš esmės neatitinka nekaltumo prezumpcijos, nes visi apelianto argumentai a priori laikyti deklaratyviais ar subjektyviai interpretuojamais, kuriais siekta išvengti baudžiamosios atsakomybės arba ją sušvelninti, dėl to atmesti kaip nepagrįsti. Atmetant apeliacinį skundą, buvo naudojamas pseudo argumentacijos metodas, vartojant neaiškius nesuprantamus posakius, beprasmes frazes, perrašinėjant teisės aktus. Kasatoriui neaišku, kodėl jo pateikti argumentai neįtikino teismo, kodėl jis juos vertina kritiškai, kodėl teismas mano priešingai ir t. t. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad atvejai, kai teismas priima nuosprendį neatsakęs į visus bylos klausimus, vertinami kaip Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio pažeidimas, sukeltas „pagrindimo stokos“ (sprendimas byloje Salov v. Ukraine; Application No. 65518/01).

Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai visiškai nevertino jam inkriminuotos nusikalstamos veikos vietos, neanalizavo ją reglamentuojančių teisės aktų, nenagrinėjo VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninė veiklos funkcijų ir uždavinių, nuo kurių priklauso jo veiksmų teisinis vertinimas, teisinės atsakomybės pagrindas. A. G. VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninė dirbo apsaugos darbuotoju. Šios įstaigos įstatuose, patvirtintuose Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. sausio 25 d. įsakymu Nr. Al-183, nenustatyta, kad ligoninė gali vykdyti kokias nors turto arba asmens apsaugos funkcijas, tačiau joje įsteigtas apsaugos darbuotojo etatas, patvirtinta pareiginė instrukcija.

Šiai viešajai įstaigai nesuteikta teisė riboti jos pacientų judėjimą, įstatuose nėra numatyta gydymo arba kitokio personalo teisė pažeisti asmens neliečiamumo principą, t. y. be jo sutikimo naudoti laisvės arba judėjimo ribojimą taikant vadinamąją fiksaciją. Jokiame lokaliame gydymo įstaigos teisės akte nėra numatytas mechanizmas, kaip pacientas gali realizuoti savo teisę palikti gydymo įstaigą, atsisakyti jam paskirto gydymo arba išvykti į kitą, jo pasirinktą, gydymo įstaigą. Dėl to gydymo įstaigos veiklą reglamentuojantis teisės aktas nėra suderintas nei su Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymu, nei su kitais teisės aktais, reglamentuojančiais asmens arba turto saugą, arba asmens pasirinkimo ir judėjimo laisvę.

Pagal kasatoriaus darbo sutartį nuolatinė jo darbo vieta – ligoninės psichiatrijos skyrius. Psichiatrijos skyriaus darbo reglamente, patvirtintame ligoninės direktoriaus 2008 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. VI-147, nurodyta, kad skyriaus teikia savalaikę, kvalifikuotą kokybišką stacionarinę asmens sveikatos priežiūrą, taiko šiuolaikinius diagnostikos, gydymo ir slaugos technologinius metodus ir teikia būtinąją pagalbą. Šiame reglamente, aptariant skyriaus darbuotojų kompetenciją, nėra jokių nuorodų į kitas, t. y. ne medicinos ir slaugos funkcijas, kurias gali atlikti viešosios įstaigos personalas, nenumatyta jų teisė taikyti bet kokio pobūdžio (medicininio ar fizinio) ribojimus, neaptartos slaugos priemonės bei juos taikantis personalas, nenumatyta galimybė psichiatrijos skyriaus darbuotojams iš dalies arba visiškai fiksuoti ligonį prie lovos.

Darbo sutartyje kasatoriaus darbo funkcija apskritai neaptarta. Pagal ligoninės direktoriaus 2009 m. spalio 20 d. įsakymu Nr. Vl-86 patvirtintą Psichiatrijos skyriaus apsaugos darbuotojo pareiginę instrukciją apsaugos darbuotojas tiesiogiai pavaldus skyriaus vyresniajam slaugos administratoriui, o funkciškai – gydytojams, psichikos sveikatos slaugytojams ir ūkio reikalų tvarkytojui. Šioje pareiginėje instrukcijoje yra nurodyta, kad apsaugos darbuotojo pareiga – vykdyti nuolatinį skyriaus pacientų stebėjimą, įvertinti riziką pacientų, darbuotojų ar aplinkos saugumui, vykdyti pacientų drausminimo funkciją bei atlikti kitas pareigas.

Šios pareigos ligoninės lokaliuose teisės aktuose detaliau nėra išaiškintos, todėl neaiškios apsaugos darbuotojo kompetencijos ribos, pačių funkcijų esmė. Darbdavys iš esmės nėra nurodęs apsaugos darbuotojo esminės funkcijos – ar jis yra turto ir asmenų saugotojas, ar yra medicinos pagalbos ir sveikatos apsaugos paslaugos teikėjas. Kasatoriaus nuomone, pareiga „vykdyti pacientų stebėjimą“ turėtų suponuoti medicinos kvalifikacijos reikalavimą, nes sisteminiu požiūriu įstaigos paskirtis – teikti medicinos pagalbą.

Pareiga „vertinti riziką pacientų, darbuotojų ir aplinkos saugumui“ galėtų reikšti viešosios tvarkos palaikymo funkciją, tačiau ligoninė tokios veiklos nevykdo. Pareiga „vykdyti drausminimo funkciją“ tikriausiai nesusijusi nei su gydymu, nei su slaugymu, juolab kad darbdavys nėra reglamentavęs vadinamojo „drausminimo“ pagrindų, tvarkos ar būdų. Taigi, kasatoriaus manymu, jo darbdavys nesugebėjo tinkamai įgyvendinti savo pareigų ir tinkamai organizuoti (Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 227 straipsnio 1 dalis, 229–232 straipsniai, kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117/2010) bei teisiškai reglamentuoti apsaugos darbuotojo funkcijų, tinkamai teisiškai apibrėžti konkrečių savo darbuotojų teisinį statusą bei santykius su kitais įstaigos darbuotojais, pacientais, lankytojais ar kitais asmenimis.

Dėl to darbdavys negalėjo reikalauti iš darbuotojo atlikti tas darbo funkcijas, kurių atlikimas jam nebuvo pavestas bei tuo pagrindu taikyti drausminės atsakomybės.

Drausminės atsakomybės pagrindas – tai darbo drausmės pažeidimas (DK 234 straipsnis). Nesant kaltės dėl darbo drausmės pažeidimo, kasatoriui vis dėlto buvo pritaikyta pati griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo. Ši nuobauda yra įsiteisėjusi, todėl už tuos pačius veiksmus, kurie nurodyti įstaigos vadovo įsakyme dėl nuobaudos taikymo ir kaltinamajame akte, jis jau yra nubaustas. Įvykio vieta, laikas ir veiksmai (trys esminiai požymiai) kaltinamajame akte visiškai atitinka pažymius, pagal kuriuos jam skirta nuobauda – atleidimas iš darbo. Tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam non bis in idem principui (niekas negali būti persekiojamas ir baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą, už kurio padarymą jis jau buvo nubaustas pagal įstatymą). Sprendžiant, ar nebuvo pažeistas šis principas, turi būti atsižvelgta į tai: a) ar asmuo buvo „baudžiamas“, t. y. ar konkrečia atsakomybės forma (pvz., atleidimu iš darbo) pirmiausia buvo siekiama nubausti pažeidimą padariusį asmenį; b) ar asmuo baudžiamas už tą patį pažeidimą (pažeidimo arba neteisėtos veikos tapatumas); c) ar pakartotinai baudžiamas asmuo yra tas pats (asmens tapatumas). Tokia yra Europos Žmogaus Teisių Teismo yra praktika aiškinant ir taikant non bis in idem principą, kuris apima ne tik dvigubo baudimo, bet ir dvigubo persekiojimo, skirtingų rūšių atsakomybės priemonių už tą pačią veiką taikymo draudimą.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylos įrodymai patvirtina, jog R. P. yra VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninė pacientas, alkoholikas, kuris, dėl sveikatos sutrikimų patekęs į ligoninės psichiatrijos skyrių, buvo pasirašytinai supažindintas su savo teisėmis ir pareigomis, jam buvo paaiškinta jo liga, jos eiga, komplikacijos, jis sutiko su numatomu tyrimo bei gydymo planu bei pasižadėjo laikytis nustatyto režimo. Pirma, teismai nesiaiškino, ar alkoholinės intoksikacijos paveiktas asmuo, kuriam buvo užėję epilepsijos priepuoliai, galėjo suprasti, kodėl jis pasirašo ligos istorijoje, t. y. netikrino sveikatos priežiūrą teikusių asmenų darbo kokybės ir realumo.

Kita vertus, R. P. buvimo ligoninėje metu buvo pakaltinamas, t. y. galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, tačiau pradėjo pažeidinėti psichiatrijos skyriuje galiojusią vidaus tvarką. Naktį iš rugpjūčio 14 į 15–ąją jo atlikti veiksmai leidžia manyti, kad jis nesuprato dėl ko pasirašo ligos istorijoje, nes ėmė elgtis taip, kad psichiatrinio skyriaus slaugytojos nesugebėjo jo nuraminti. Dėl to kasatoriui funkcinis vadovas – skyriaus slaugytoja, pamačiusi, kad yra grėsmė pačiam pacientui (jis sugadino medicinos įrangą – sudegino, laužė skyriaus įrengimus ir neteisėtai veržėsi iš gydymo įstaigos), slaugytojoms (jų nurodymų pacientas neklausė) ir aplinkiniams (nakties metu skyriuje kilo triukšmas, R.

P. ne vieną kartą buvo palikęs savo palatą), pavedė jį sutramdyti kasatoriui, o pati nusišalino nuo tolesnių savo pareigų ir funkcijų, stovėjo nuošalyje ir stebėjo agresyvų pacientą ir prie jo nusiųstą apsaugos darbuotoją. Šios aplinkybės rodo, kad apsaugos darbuotojui, neturinčiam specialaus išsilavinimo, buvo pavesta funkcija, kuri Darbuotojų elgesio su agresyviu pacientu instrukcijoje, o tai specifinis elgesys, kuris reikalauja specialių žinių ar paruošimo. Kasatorius nebuvo apmokytas tokio elgesio taisyklių, tačiau jam buvo duotas nurodymas fiksuoti pacientą.

Kasatorius nurodo tiesiogiai susidūręs su agresyviu pacientu, todėl jis buvo priverstas elgtis pagal aplinkybes, t. y. reaguodamas į R. P. veiksmus ir kylančias grėsmes sau ir aplinkiniams. Kasatoriui buvo pavesta vienam sutramdyti ligoninės vidaus tvarkos pažeidėją, taikant slaugos priemones, t. y. palaužti ligonio pasipriešinimą skyriaus slaugytojų reikalavimams. Iš slaugytojų parodymų matyti, kad jos neinstruktavo kasatoriaus apie leistinus ligoniui taikyti poveikio būdus ir priemones, metodiką bei neorganizavo personalo veiksmų tokiu būdu, kuris nesukeltų pacientui neigiamų pasekmių.

Kasatoriaus nuomone, slaugytojos vengia atsakomybės už savo neveikimą arba neprofesionalumą, todėl jų parodymais apie tariamą A. G. nepasitenkinimą arba tyčinį smurtą turėtų būti nesivadovaujama.

Sprendžiant dėl subjektyviųjų inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių, A. G. kaltės, nebuvo tinkamai įvertinti įrodymai: nukentėjusiojo parodymai apie įvykių pradžią, psichiatrinio skyriaus slaugytojų, kurios kvietė kasatorių, kaip sau pavaldų darbuotoją, ir pavedė sutramdyti agresyvų ligonį, parodymai, patvirtinantys kasatorių neturėjus asmeninio priešiškumo ligoniui, pažeidinėjusiam ligoninės vidaus tvarką. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje neišskiriami nusikaltimo sudėties elementai, neaptarta, kokie konkretūs įrodymai patvirtina visų baudžiamosios atsakomybės pagrindų ir sąlygų egzistavimą ir pakankamumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrindė, kokiais įrodymais remiantis nustatyta, kad A. G., veikdamas kaip viešosios įstaigos apsaugos darbuotojas, vykdydamas jam pavestas nebūdingas slaugos funkcijas, turėjo asmeninę tyčią sukelti pacientui fizinį skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Dėl to, tyčia konstatuota tik remiantis prielaidomis, nustačius tik BK 140 straipsnyje numatytų padarinių atsiradimą, nors pacientui nustatytų kūno sužalojimų nepakanka tam, kad būtų galima spręsti apie tyčios tikslą ir turinį.

Be to, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnį kyla tik, jei yra nukentėjusiojo asmens skundas, bylą nagrinėjant privataus kaltinimo tvarka. Įstatymų leidėjas šiuo atveju baudžiamąją atsakomybę kildina iš privačių asmenų tarpusavio santykių, peržengiančių įstatymo nustatytas ribas. Ligonio ir ligoninės darbuotojo santykius reguliuoja specialiosios, o ne bendrosios teisės normos. Kaltininko tyčia šiose veikose yra nukreipta pažeisti skirtingus įstatymo saugomus objektus. Dėl to pirmosios instancijos teismas nutartyje, kuria nusprendė atnaujinti įrodymų tyrimą, privalėjo aiškiai nurodyti motyvus dėl nepakankamai ištirtos kaltininko veikos subjektyviosios pusės. Atnaujinus įrodymų tyrimą, buvo ištirti ne kaltininko tyčios vertinimą lemiantys duomenys, bet tie patys nukentėjusiojo parodymai, o juos pakartotinai perskaičius nieko naujo, kas nulemtų įrodymų išsamumą ar pakankamumą, nepaaiškėjo. Būtent dėl šios aplinkybės apeliacinei instancijai buvo pareikšta, kad įrodymų tyrimas buvo atnaujintas nepagrįstai, o dirbtinai siekiant sudaryti prielaidas prokurorei pakeisti A. G. veiksmų vertinimą ir kaltinimą. Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas turėjo, nustatęs, jog pagal kaltinimą dėl BK 284 straipsnį nesurinkta pakankamai įrodymų, elgtis nuosekliai ir adekvačiai – priimti išteisinamąjį nuosprendį, o ne, nepagrįstai atnaujinus įrodymų tyrimą, perkvalifikuoti veiką į BK 140 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai tai pateisino BPK 300 straipsnio 1 dalies aiškinimu, nors privalėjo priimti motyvuotą nutartį, joje aiškiai ir nedviprasmiškai pasakant, kurio nusikaltimo sudėties elemento įrodymus arba su kurio konkretaus elemento vertinimu susijusias aplinkybes reikia iš naujo tirti. Kitaip potencialiai pažeidžiama teisė į gynybą, nes neaišku, ką ir kokiu tikslu nori tirti teismas ir kaip gynyba gali teismui padėti. Nepagrįstai atnaujinus įrodymų tyrimą buvo pažeistas teisinio saugumo principas, reikalaujantis užtikrinti teisinio reguliavimo stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Tai esminiai teismų padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-221/2008).

Kasatorius nesutinka ir su neturtinės žalos priteisimo pagrįstumu, dydžio nustatymo kriterijais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iškraipė apsaugos darbuotojo funkciją, esmę, nustatė jam tokias pareigas, kokių įstaigos administracija nenurodė. Kasatoriaus teigimu, jei apsaugos funkcija yra ligoninės vieša funkcija, o ne sveikatos priežiūros funkcija, tai buvo nepagrįstai pakeista nuosprendžio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo. Kai žalą padaro ne sveikatos priežiūros paslaugas teikiantis darbuotojas, žalos atlyginimo teisinis pagrindas būtų ne speciali norma, kurią taikė kolegija, bet bendroji – CK 6.264 straipsnis.

Apeliacinės instancijos teismas, taikydamas ir aiškindamas materialiosios teisės normas, sukūrė tam tikrą prieštaravimą, lėmusį nepagrįstos nutarties priėmimą. Apsaugos darbuotojas neturėjo vykdyti jam neteisėtai nustatytos funkcijos, tačiau turėjo pareigą paklusti vadovaujančio asmens nurodymams, todėl jis veikė ne savo valia, o dėl pavaldumo santykių, laikėsi darbo drausmės. Dėl to už nenumatytas pasekmes yra atsakingas tas, kas privalėjo profesionaliai organizuoti profesinę veiklą, paskirstyti pareigas ir funkcijas pagal teisės aktų reikalavimus, protingumo ir proporcingumo principus.

Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, tariamai atsižvelgė į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas aplinkybes. Iš R. P. ieškinio matyti, kad jis, reikalaudamas neadekvačios neturtinės žalos atlyginimo, nepateikė teismui duomenų nei apie vieną iš minėtų kriterijų: nurodė tik patirtą didelį fizinį skausmą ausies ir šonkaulių srityje, kurį kentė apie vieną mėnesį, tačiau tokių duomenų nepatvirtina ligos istorija ar kiti medicininiai dokumentai.

Ieškovas teigia jaučiantis baimę, tačiau šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų taip pat nepateikė. Teismas savo iniciatyva nerinko jokių duomenų apie pasekmes, teisiamojo kaltę, A. G. turtinę padėtį ir kt. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje perrašyta CK 6.250 straipsnio norma ir suformuluotas tik vienas argumentas – kad siekiama šalių interesų pusiausvyros, kuo teisingiau kompensuoti atsiradusias negatyvias pasekmes, nors tokios neįvardijamos, nesiremiama jokia teismų praktika. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, nustatinėdamas atlygintinos neturtinės žalos dydį, įsigilino į faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė į CK 6.250 straipsnyje išvardytus kriterijus.

Teismai nepasisakė dėl kasatoriaus, o apeliacinėje instancijoje nustačius naują civilinį atsakovą, apie jo pajamų, turto dydžio ir galėjimo sumokėti priteistą sumą, apie VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės kaltę dėl atsiradusios neturtinės žalos, priežastinį ryšį. Kasatoriui neaišku, kodėl fizinio asmens galimybė atlyginti 3000 Lt dydžio neturtinę žalą yra tapati juridinio asmens galimybei. Kasatorius nurodo, kad pagal CK 6.253 straipsnį nevertinti paties nukentėjusiojo veiksmai žalos atlyginimo aspektu, taip toleruojant girtaujančio arba alkoholio veikiamo asmens veiksmus, pripažįstant, kad dėl tokio jo amoralaus elgesio jam negali ir neturi atsirasti jokių neigiamų pasekmių, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio jis visada yra teisus ir turi būti laikomas nukentėjusiuoju.

Nors tai prieštarauja ir BK 60 straipsnyje numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės sampratai.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Meška atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. G. kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad kasatorius visus savo kasaciniame skunde pateiktus teiginius remia vien savo subjektyvia nuomone bei asmeniniu byloje esančių faktų vertinimu, o skunde nurodyti teiginiai, kaip ir jo parodymų turinys žemesnės instancijos teismuose, pagrįstai įvertinti kaip jo gynybinė pozicija, prieštaraujanti byloje surinktiems įrodymams. Byloje esantys ir teismų jau ištirti įrodymai, pagrindžia nuteistojo kaltę, tyčia panaudojus fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį R. P..

Prokuroras nurodo, kad nukentėjusysis R. P. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu nuosekliai teigė, kad ligoninės psichiatrijos skyriaus apsaugos darbuotojas A. G. sudavė jam net keletą smūgių į galvos sritį bei šonus. Liudytoja L. Š. patikino mačiusi, kaip apsaugos darbuotojas muša nukentėjusįjį, šis prašė nemušti į galvą, bet darbuotojas į tai nereagavo. Jis sureagavo tik į slaugytojų pastabas. Slaugytoja V. P. savo paaiškinime VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninė direktoriui nurodė, kad pacientui R.

P. pradėjus vaikščioti po palatas, kai sutriko jo orientacija, kaltinamojo buvo paprašyta fiksuoti ligonį. Jis parsivedė ligonį stumdydamas jį į palatą, o paguldęs lovoje pradėjo kumščiu daužyti jo galvą. Kartu pamainoje dirbusi slaugytoja J. R. patvirtino, kad apsaugos darbuotojas daužė kumščiais ligonį į galvą ir grubiai jį stumdė. Prokuroro nuomone, akivaizdu, kad kasatorius nukentėjusįjį mušė, suduodamas smūgius kumščiais ir stumdydamas, o ne naudodamas būtiną jėgą ligoniui sutramdyti. Tokie smurtiniai veiksmai negali būti pateisinami nei tarnybiniu būtinumu, nei pareiginių instrukcijų nebuvimu ir laikytini neteisėtais.

Tai, kad dėl neteisėtų A. G. veiksmų nukentėjusiajam buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, įrodo psichiatrijos skyriaus darbuotojų A. B. bei E. J. duoti parodymai. A. B. nurodė, kad 2012 m. rugpjūčio 13 d., apie 11.00 val., R. P. ištiko epilepsijos priepuolis. Darbuotoja sekė nukentėjusiojo būklę po priepuolio ir matė, kad ant jo kūno po priepuolio nebuvo jokių sužalojimų. Pažymėtina, kad ir pats ligonis nesiskundė jokiais skausmais. E. J. raštiškame paaiškinime VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės direktoriui yra nurodyta, kad ji 2012 m. rugpjūčio 15 d. ryte atėjusi į darbą iš slaugytojos V.

P. sužinojo apie minėta incidentą. Apžiūrėjusi nukentėjusįjį ji užfiksavo mėlynes sėdmenų srityje bei kairės ausies sumušimą. Pacientas jautė viso kūno skausmus. Nukentėjusiojo patirti sužalojimai užfiksuoti Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Mažeikių poskyrio 2012 m. rugsėjo 24 d. specialisto išvadoje Nr. G 167/12 (13). Taigi, kūno sužalojimai atsirado dėl nuteistojo tyčinių veiksmų. A. G., suduodamas smūgius pacientui, suvokė savo veiksmų neteisėtumą, numatė galimus padarinius ir jų siekė.

Beje, pats kasatorius savo raštiškame paaiškinime VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės direktoriui prisipažino, kad nesusivaldė ir sumušė nukentėjusįjį. Liudytoja J. A. nurodė, kad A. G., būdamas kartu su ja įstaigos direktoriaus kabinete, žodžiu prisipažino, kad sumušė ligonį. Tai patvirtina ir liudytojos S. P. parodymai, kuriuose nurodoma, kad jos akivaizdoje apsaugos darbuotojas buvo priėjęs prie nukentėjusiojo ir atsiprašė jo už panaudotą fizinį smurtą, sakė, kad jis nesusivaldė, kad turi šeimoje problemų, ir pasiūlė taikytis bei viską pamiršti.

Prokuroras pažymi, kad kasatorius net savo kasaciniame skunde nesusivaldo ir aiškiai išreiškia neigiamą nuomonę apie pacientus, turinčius priklausomybę alkoholiui.

Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 18 straipsnyje yra numatyta, kad psichikos ligoniams gali būti skiriami tik teisės aktuose nustatyta tvarka aprobuoti gydymo metodai – fizinio smurto naudojimas prieš pacientus tikrai nėra vienas jų. Tai, kad kaltinamasis neprofesionaliai elgdavosi su pacientais, įrodo ir liudytojos R. M. parodymai, kuriuose nurodoma, kad A. G. su ligoniais kartais būdavo grubus, ypač būdavo nepatenkintas, kai reikėdavo nueiti pas ligonį nakties metu, kaip buvo ir nagrinėjamu atveju. Dėl to kasatoriaus teiginiai, kad šioje situacijoje jis naudojo tiek jėgos, kiek jos buvo reikalinga, vertintini kritiškai.

Kasatoriaus minimas non bis in idem principo pažeidimas yra neteisingas. A. G. buvo atleistas iš darbo už padarytą darbe nusikalstamą veiką. Tai nėra dvigubas nubaudimas. Apie tai detaliai pasisakė ir apeliacinės instancijos teismas.

Nuteistojo A. G. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo

Nuteistojo A. G. argumentai, kuriais neigiamas jo kaltumas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, ginčijamas šios veikos įrodytumas ir atitiktis nusikalstamos veikos sudėties požymiams, nepagrįsti.

A. G. smurtavimo prieš ligoninės pacientą faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė remdamasis byloje esančių įrodymų visuma: nukentėjusiojo R. P. parodymais ikiteisminio tyrimo teisėjui, tiesioginių įvykio liudytojų V. P. ir J. R. parodymais, kitų liudytojų (ligoninės darbuotojų, ligonių, nukentėjusiojo artimųjų) J. A., A. B., E. J., R. M., V. N., K. G., S. P., A. J., J. M., T. P., E. L., L. Š. parodymais, 2012 m. rugsėjo 24 d. specialisto išvada Nr. G 167/12(13) dėl R. P. padarytų sužalojimų, nukentėjusiojo ir ligoninės darbuotojų raštiškais paaiškinimais VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninė direktoriui. Atsižvelgta ir į 2013 m. balandžio 15 d. Šiaulių apygardos teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-252-372/2013, kuriame konstatuota, kad A. G., dirbdamas VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės psichiatrijos skyriaus apsaugos darbuotoju, pažeidė savo tarnybines pareigas ir naktį iš 2012 m. rugpjūčio 14-osios į 15-ąją sumušė ligonį R. P., suduodamas jam smūgius į galvą.

Kasaciniame skunde, argumentuojant BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių nebuvimą, plačiai aptarinėjamos ligoninės apsaugos darbuotojo funkcijos, atkreipiamas dėmesys į netinkamą jo darbo organizavimą, neaiškumus dėl to, kas įeina į jo pareigas, atkreipiamas dėmesys į netinkamą nukentėjusiojo elgesį ir t. t., tačiau lieka neaišku, kaip ši argumentacija galėtų pateisinti A. G. padarytus veiksmus, t. y. šiurkštų paciento tampymą ir stūmimą, kaklo ir krūtinės spaudimą, smūgių sudavimą gulinčiajam į galvą ir t. t. Nustatyta, kad nukentėjusysis buvo neramus, kliedėjo, vaikščiojo per kitas palatas, daužė duris ir pan., bet realios grėsmės nei apsaugos darbuotojui A. G., nei kitiems asmenims ar jam pačiam nekėlė. Todėl teismai, nenustatę aplinkybių, kurios galėtų pašalinti baudžiamąją atsakomybę už tokius veiksmus (BK 28–35 straipsniai), pagrįstai konstatavo, kad A. G. veiksmai buvo neteisėti, nebūtini ir nenumatyti apsaugos darbuotojo A. G. darbą reguliuojančioje instrukcijoje. Tokią išvadą patvirtina ir Šiaulių apygardos teismo, nagrinėjusio atleidimo iš darbo teisėtumo klausimą, išvados. Šis teismas, atmesdamas A. G. ieškinį atsakovui VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninei dėl neteisėto atleidimo iš darbo, konstatavo, kad darbdavys yra pakankamai reglamentavęs ligoninės veiklą, yra priimtos Psichiatrijos skyriaus apsaugos darbuotojo pareiginė instrukcija bei Darbuotojų elgesio su agresyviu pacientų instrukcija, tačiau nė viename iš šių lokalių aktų nėra net užuominos apie tai, kad pacientai gali būti žeminami ir mušami (2013 m. balandžio 15 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-252-372/2013; T. 3, b. l. 29).

Pažymėtina, kad veiksmų, kuriuos padarė A. G., neteisėtumas ir pavojingumas suprantamas kiekvienam suaugusiam pakaltinamam asmeniui, juo labiau apsaugos funkcijas vykdančiam ligoninės darbuotojui, todėl kasatoriaus teiginiai, kad byloje nenustatyta jo tyčia daryti BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, laikytini nepagrįstais.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamoje byloje galėtų būti keliamas klausimas dėl A. G. atitikties valstybės tarnautojui prilyginto asmens požymiams (BK 230 straipsnis) ir jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (piktnaudžiavimas viršijant įgaliojimus), tačiau toks kaltinimas (sunkesnis) šioje byloje nepareikštas, kasacinis skundas, kuriame būtų prašoma taip kvalifikuoti A. G. veiką, nepaduotas, todėl kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo svarstyti šio klausimo.

Dėl argumentų, susijusių su procesiniais pažeidimais pereinant iš valstybinio kaltinimo į privatų kaltinimą

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad bylos pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nagrinėjamos privataus kaltinimo tvarka, teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog jam pareikštas kaltinimas pagal BK 284 straipsnį yra nepagrįstas, turėjo priimti išteisinamąjį nuosprendį. Anot kasatoriaus, teismas, nepagrįstai atnaujinęs įrodymų tyrimą, nemotyvuotai perkvalifikavo veiką į BK 140 straipsnio 1 dalį, taip pažeidė teisinio saugumo principą, reikalaujantį užtikrinti teisinio reguliavimo stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Šie argumentai nepagrįsti. Analogiškus apeliacinio skundo argumentus išnagrinėjo ir motyvuotai atmetė apeliacinės instancijos teismas.

Pažymėtina, kad A. G. byla teismui buvo perduota pagal kaltinimą viešosios tvarkos pažeidimu (BK 284 straipsnio 1 dalis). Išnagrinėjęs bylą, pirmosios instancijos teismas jau buvo išėjęs į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio, tačiau, remdamasis BPK 295 ir 300 straipsniais, siekdamas išvengti netinkamo BK normų taikymo ir tinkamai išnagrinėti baudžiamąją bylą, ištirti visus būtinus įrodymus ir papildomai išsiaiškinti nukentėjusiojo asmens poziciją dėl nusikalstamos veikos aplinkybių, nutarė atnaujinti įrodymų tyrimą.

Apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl tokio teismo sprendimo teisėtumo, teismo argumentams pritartina ir jie nekartotini. Atnaujinus įrodymų tyrimą, teisėja proceso dalyviams paaiškino, kad yra pagrindas manyti, jog kaltinamojo veika gali būti perkvalifikuota iš nusikalstamos veikos, nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, į nusikalstamą veiką (BK 140 straipsnio 1 dalis), nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, todėl būtina paklausti nukentėjusiojo, ar šis nesusitaikytų su kaltinamuoju. Tam neprieštaravo nei prokurorė, nei kaltinamasis ir jo gynėjas (T. 3, b. l. 43).

Padarius pertrauką, kaltinamajam ir jo gynėjui buvo suteikta galimybė pasiruošti gynybai nuo kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Imdamasis tokių veiksmų teismas užtikrino proceso atitiktį Konstitucijos 31 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, BPK 7, 10, 44 straipsniuose įtvirtintiems principams (teisė į teisingą procesą, teisė į gynybą, teisės žinoti kaltinimo pobūdį bei pagrindą, rungimosi principas), taip pat laikėsi BPK 256 straipsnyje nustatytos veikos kvalifikavimo keitimo tvarkos.

Be to, teismas kreipėsi į nukentėjusįjį elektroniniu paštu ir gavo iš jo atsakymą, kad taikytis su kaltinamuoju jis nesutinka ir reikalauja, kad šis būtų nuteistas už jam suteiktą fizinį skausmą jį mušant (T. 3, b. l. 50-57). Pritaikęs sutaikinimo procedūrą teismas išvengė tiek teisiamojo, tiek nukentėjusiojo procesinių teisių pažeidimo ir įvykdė perėjimo iš valstybinio kaltinimo į privatų kaltinimą procedūrą (BPK 417 straipsnio 2 ir 3 dalys). Kasatoriaus teiginys, kad teismas, nustatęs kaltinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nepagrįstumą, šiuo atveju turėjo priimti išteisinamąjį nuosprendį, o netaikyti perėjimo į kaltinimą BK 140 straipsnio 1 dalį procedūros, neatitinka baudžiamojo proceso normų reikalavimų.

Dėl dvigubo baudimo

Kasatoriaus teigimu, jis už tą patį įvykį ligoninėje sukeliant fizinį skausmą nukentėjusiajam ir padarant jam nežymų sveikatos sutrikdymą yra nubaustas du kartus, t. y. darbdaviui paskyrus drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, ir nagrinėjamoje byloje – patraukus baudžiamojon atsakomybėn. Šie teiginiai nepagrįsti.

Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą (teisės principas non bis in idem). Šis principas yra įtvirtintas ir BK 2 straipsnio 6 dalyje. BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punktas draudžia dvigubą baudžiamąjį persekiojimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą pažymėjo, kad non bis in idem principas reiškia draudimą bausti antrą kartą už tą pačią teisei priešingą veiką – už tą patį nusikaltimą, taip pat už tą patį teisės pažeidimą, kuris nėra nusikaltimas. Tačiau šis konstitucinis principas nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn (Konstitucinio Teismo 2001 m. gegužės 7 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai).

Principas non bis in idem įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad niekas negali būti tos pačios valstybės institucijų vėl persekiojamas ar baudžiamas už nusikaltimą, dėl kurio jis jau buvo išteisintas arba nuteistas nuosprendžiu pagal tos valstybės įstatymus ir baudžiamąjį procesą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje principo non bis in idem pažeidimas konstatuojamas tada, kai asmuo antrą kartą nubaudžiamas (arba persekiojamas) už identiškus arba iš esmės tuos pačius teisiškai reikšmingus faktus (Sergey Zolotukhin v. Russia, no. 14939/03, Grand Chamber judgement of 10 February 2009, § 82). Kita vertus, non bis in idem principo taikymo sritis apribota tik baudžiamojo pobūdžio teisės pažeidimais. Darbo drausmės pažeidimas, kaip drausminės atsakomybės taikymo pagrindas, nei Lietuvos teismų, nei EŽTT praktikoje nelaikomas baudžiamojo pobūdžio teisės pažeidimu. Priešingai nei teigia kasatorius, asmens patraukimas drausminėn atsakomybėn neužkerta galimybės tam asmeniui taikyti baudžiamąją atsakomybę ir atvirkščiai – bausmės skyrimas pagal BK nėra kliūtis drausminei atsakomybei realizuoti (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-2/2007, 2K-418/2012).

Dėl nenagrinėtinų argumentų

Didelė nuteistojo kasacinio skundo dalis skirta civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo klausimui. Skunde nesutinkama su priteisto žalos atlyginimo dydžiu, argumentuojama, kad teismai netinkamai taikė CK 6.250 straipsnyje išvardytus neturtinės žalos nustatymo kriterijus. Šie kasacinio skundo argumentai paliktini nenagrinėti. Pažymėtina, kad šioje byloje 868,86 Eur neturtinės žalos atlyginimas, vadovaujantis CK 6.264 straipsnio 1 dalimi, nukentėjusiajam R. P. priteistas ne iš nuteistojo A. G., bet iš VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės, kurioje nukentėjusysis patyrė smurtą ir sužalojimą nuo šios įstaigos darbuotojo. VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninė dėl priteisto neturtinės žalos atlyginimo kasacinio skundo nepadavė, todėl kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo svarstyti šio klausimo. Iš kasacinio skundo turinio galima suprasti, kad kasatorius mano, jog neturtinės žalos atlyginimas turėjo būti priteistas ne iš VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės ir ne iš jo, bet iš neįvardyto ligoninės darbuotojo, atsakingo už darbo organizavimą ir pareigų bei funkcijų paskirstymą. Tačiau kasatoriaus dėl to pateikti argumentai yra deklaratyvūs, prieštaringi ir neatitinkantys CK normų, reglamentuojančių žalos atlyginimo klausimus, turinio.

Deklaratyvūs yra ir kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, naudojo pseudoargumentacijos metodą, beprasmes frazes ir t. t. Šie kasatoriaus teiginiai pagrįsti vien nesutikimu su šios instancijos teismo išsakytomis pozicijomis ir nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas, nes nesuteikia pagrindo svarstyti klausimą dėl esminio baudžiamojo proceso pažeidimo.

Konstatuotina, kad pagrindo tenkinti kasacinį skundą, naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį (BPK 369 straipsnis) nenustatyta.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. G. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Dalia Bajerčiūtė

Gintaras Goda

Olegas Fedosiukas