2022-11-30 Nr. AB-29776-3-61-3-00762-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-823-442/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00762-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.5.2; 12.15

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Širmulis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundą pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Širmulis“ (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno teritorinė muitinė) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas, atsakovas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Mokestinių ginčų komisija) 2021 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. S-30 (7-224/2020) (toliau – ir Sprendimas) dalyje, kurioje nuspręsta atleisti uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Širmulis“ nuo 656 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) baudos mokėjimo.

2. Muitinės departamentas savo reikalavimus grindė šiais argumentais:

2.1. MGK Sprendime, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 141 straipsnio 1 dalies 3 punktu, padarė išvadą, kad pareiškėjas UAB „Širmulis“ (toliau – ir pareiškėjas), nepaisant to, jog pažeidė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) nuostatas, žalos valstybės biudžetui nepadarė. Skundžiamame Sprendime pažymima, jog pareiškėjas, gavęs Kauno teritorinės muitinės 2020 m. spalio 5 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 0KM320094M (toliau – ir Ataskaita), įtraukė minėta patikrinimo ataskaita įregistruotą 6 562 Eur PVM sumą į 2020 m. spalio mėn. PVM deklaraciją. Tokiu būdu, Mokestinių ginčų komisija konstatavo, jog pareiškėjo pateiktoje patikslintoje PVM deklaracijoje mokėtina į biudžetą PVM suma nepasikeitė, o tai pareiškėjo atveju sudarė pagrindą konstatuoti, kad žala valstybės biudžetui nebuvo padaryta.

2.2. MGK neteisingai aiškino MAĮ normas, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikos ir priėmė nepagrįstą bei naikintiną sprendimą atleisdama pareiškėją nuo PVM baudos mokėjimo. PVMĮ 14 straipsnio 13 dalis reglamentuoja, kad prievolė apskaičiuoti importo PVM už prekes, kurioms pagal atitinkamus Europos Sąjungos teisės aktus yra taikomi importo muitai, atsiranda tuo metu, kai pagal minėtus teisės aktus atsiranda prievolė už jas apskaičiuoti importo muitus. Nagrinėjamo ginčo atveju atitinkama importo PVM skola muitinei atsirado pareiškėjui pateikus importo deklaracijas. Pareiškėjui tinkamai neįvykdžius nurodytųjų prievolių, muitinė konstatavo pareiškėjo padarytą mokestinį pažeidimą. Pareiškėjui nusprendus pasinaudoti teise į atskaitą, ši mokėtina importo PVM suma privalėjo būti įtraukta į PVM atskaitą ne vėliau kaip iki kito mėnesio 25 dienos. Mokėtina importo PVM suma (6 562 Eur) į PVM atskaitą įtraukta praleidus šiuos terminus, t. y. atitinkama PVM deklaracija buvo pateikta tik po 2020 m. spalio 5 d. Ataskaitos. Taigi, laikotarpiu nuo muitinio įforminimo (importo deklaracijos buvo teiktos laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 10 d. iki 2020 m. birželio 23 d.) iki Ataskaitos priėmimo (2020 m. spalio 5 d.) mokėtinas importo PVM nebuvo apskaičiuotas, deklaruotas ir nustatyta tvarka sumokėtas (įtrauktas į atskaitą), o tai, vadovaujantis MAĮ 139 straipsnio nuostatomis, buvo pagrindas konstatuoti žalą biudžetui bei skirti baudą.

2.3. LVAT, nagrinėdamas panašų mokestinį ginčą, 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-956-662/2017 pažymėjo, kad „asmens teisė į PVM atskaitą pati savaime dar nereiškia, kad žala valstybės biudžetui nepadaroma. Nagrinėjamu atveju mokėtina importo PVM suma teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nebuvo deklaruota bei įtraukta į atskaitą (įtraukta į PVM atskaitą ne vėliau kaip iki kito mėnesio 25 d.), todėl vertinant ar yra pagrindas atleisti pareiškėją nuo paskirtos baudos vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktu, būtina vertinti, ar byloje aktualiais laikotarpiais mokesčių mokėtojas turėjo permoką. Tik nustačius, kad mokesčio mokėtojo turima permoka ir mokėtinas importo PVM sutampa arba permoka yra didesnė, galima konstatuoti, jog žala valstybės biudžetui nebuvo padaryta“. Taigi, atleidimo nuo baudos atžvilgiu svarbu nustatyti, ar buvo mokesčio permoka. MGK, konstatuodama žalos biudžetui nebuvimą, skolos atsiradimo momentu pripažino Ataskaitos surašymo datą (2010 m. spalio 5 d.). Su tokia išvada atsakovas nesutiko, nes atskaitos taškas skolos atsiradimui, atitinkamų mokesčių sumokėjimui bei žalos valstybės biudžetui padarymui buvo ne Ataskaitos surašymo, o importo deklaracijų įforminimo datos, kada atitinkami mokesčiai turėjo būti sumokėti. Mokėtino importo PVM įtraukimas į atskaitą yra svarbi aplinkybė konstatuojant, kad tenkinama MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje numatyta sąlyga (nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas). Taigi MGK, aiškindama ir taikydama MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas nukrypo nuo LVAT formuojamos praktikos.

2.4. Mokesčių mokėtojas, siekdamas atleidimo nuo paskirtos baudos mokėjimo vadovaujantis MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais, gali teikti atitinkamą prašymą Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2004 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. 1B-484 patvirtintų „Atleidimo nuo paskirtų baudų taisyklių“ nustatyta tvarka. Taigi, laikantis pirmiau išdėstytos MGK praktikos susidarytų situacija, kad toleruojama situacija, kai iki patikrinimo tinkamai nedeklaravęs mokesčio, mokesčio mokėtojas išvengia neigiamų pasekmių.

3. Pareiškėjas UAB „Širmulis“ atsiliepime į atsakovo skundą, prašė jį atmesti.

4. Pareiškėjas rėmėsi šiais argumentais:

4.1. Kauno teritorinė muitinė atliko UAB „Širmulis“ veiklos, susijusios su prekių išleidimo į laisvą apyvartą ir vidaus vartojimui vienu metu muitinės procedūros vykdymu, patikrinimą laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d. 2020 m. spalio 6 d. Pranešimu Nr. (11.105/28)1-B8543 pareiškėjas buvo informuotas apie 2020 m. spalio 5 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 0KM320094M (Ataskaitą), pagal kurią UAB „Širmulis“ priskaičiuojama 6 562 Eur PVM nepriemoka ir skiriama 1 313 Eur bauda. Muitinės departamentas 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 1A-213 pripažino, jog dėl nepriemokos ginčo nėra, o baudą sumažino iki 656 Eur. MGK Sprendime konstatavo, kad prievolė importo deklaracijose teisingai apskaičiuoti prekių muitinę vertę nebuvo tinkamai įvykdyta, todėl bauda skirta pagrįstai; bet kartu įrodoma, kad yra pagrindas nuo baudos atleisti, nes nepadaryta žala biudžetui.

4.2. Pareiškėjas mokestinių ginčų procese siekė, kad bauda būtų panaikinta. MGK, kaip mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija, galėjo atleisti pareiškėją nuo baudos ir Muitinės departamento nurodytos taisyklės šiuo atveju netiko. Kauno teritorinės muitinės nustatyta 6 562 Eur nepriemoka susiformavo per ilgą laikotarpį – taisytinomis pripažintos prekių vertės pagal 46 importo deklaracijas įformintas laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 25 d. iki 2020 m. birželio 23 d. Muitinės departamentas siekė sudaryti įspūdį, jog UAB „Širmulis“ visą tą laiką buvo skolingas biudžetui. Dėl klaidų nurodytomis datomis mokėtinas importo PVM buvo nurodytas klaidingai, tačiau jo „sumokėjimo“ terminas yra sąlyginis dalykas – jei pasinaudoji PVM atskaita, jis niekada neateina. Importo PVM nebuvo ir nebus sumokėtas niekada, kadangi ir neturi būti sumokėtas – UAB „Širmulis“ visada pasinaudoja savo teise į PVM atskaitą. Pareiškėjo nuomone, atsakovas (ir netgi jo cituojama teismo praktika) vietomis painioja PVM atskaitos ir skolos užskaitymo (mokesčių įskaitymo) institutus. Įskaitymas paties prievolės dydžio nepakeičia, tiesiog dalis mokėtinos sumos (ar ji visa, jei permoka pakankamai didelė) padengiama anksčiau sumokėta per didele suma. PVMĮ 94 straipsnio 1 dalyje nurodyta: „Importo PVM už prekes, kurias importuoja PVM mokėtojai, gali būti įskaitomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka.“ Importo PVM įskaitymo taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko ir Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2012 m. spalio 15 d. įsakymu Nr. VA-94/1B-785, 5 punkte nurodyta, kad „Importo PVM įskaitomas, jeigu prievolės mokėti importo PVM atsiradimo metu prekių importuotojas yra registruotas PVM mokėtoju Lietuvos Respublikoje <...> “. Muitinė ir Valstybinė mokesčių inspekcija šių taisyklių nustatyta tvarka keičiasi duomenimis apie PVM mokėtojus ir įskaitomas importo PVM sumas. Kai po mokestinio patikrinimo muitinė padidino deklaracijose apskaičiuotą importo PVM 6 562 eurais, ji informavo apie šį duomenų pataisymą Valstybinę mokesčių inspekciją. Pagal šių taisyklių 12 punktą, apskaičiuotą importo PVM privaloma deklaruoti Valstybinės mokesčių inspekcijos PVM deklaracijoje.

4.3. Gavęs Ataskaitą, pareiškėjas per Valstybinės mokesčių inspekcijos sistemą paprašė suformuoti preliminarią PVM deklaraciją. Išsiaiškinęs, jog jo ir Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenys apie importo PVM sutampa, pateikė 2020 spalio mėn. PVM deklaraciją ir 2020 m. spalio 6 d. pranešime nurodytą papildomai apskaičiuotą importo PVM sumą (6 562 Eur) įrašė į PVM deklaracijos 27 laukelį („Importo PVM, kurio įskaitymą kontroliuoja VMI“). Kadangi importuotos prekės buvo naudojamos PVM apmokestinamai veiklai vykdyti, papildomai apskaičiuota importo PVM suma buvo įtraukta į atskaitą ir įrašyta į 2020 m. spalio mėn. PVM deklaracijos 35 laukelį („Atskaitomas PVM“). Mokėtina į biudžetą spalio mėn. PVM suma dėl šio koregavimo nepasikeitė. Pagal minėtų taisyklių 6 punktą VMI įskaitomas (sumokamas) importo PVM, kuris buvo apskaičiuotas tiek importo operacijos metu, tiek ir vėliau patikslinus muitinės deklaracijos duomenis. Taigi patikslinus deklaracijas, žala biudžetui nebuvo padaryta.

4.4. Atsakovas remiasi tik viena kontraversiška LVAT nutartimi. Šioje nutartyje buvo remtasi praktika, kuri galėjo būti aktuali iki 2013 m., kuomet atsirado galimybė importo PVM užskaityti Valstybinėje mokesčių inspekcijoje nurodant duomenis PVM deklaracijoje. LVAT nutartis prieštarauja Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) formuojamai ilgalaikei praktikai (pvz., ESTT 2012 m. kovo 29 d. sprendimas byloje Nr. C-414/10). Turėjo būti preziumuota, kad pareiškėjas būtų pasinaudojęs galimybe įtraukti importo PVM į atskaitą ir užskaityti mokėtiną importo PVM.

4.5. Atsakovas teigė, jog konstatuoti, kad žala biudžetui nebuvo padaryta, bei atleisti pareiškėją nuo baudos būtų galima, tik jei jis būtų turėjęs PMV permoką. Taigi, nors manė, kad PVM permokos egzistavimas PVM atskaitai apskritai nėra aktualus, visgi įrodinėjo, jog aktualiu periodu UAB „Širmulis“ nuolat turėjo pakankamą mokesčio permoką.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. spalio 21 d. sprendimu atsakovo Muitinės departamento skundą patenkino, panaikino Mokestinių ginčų komisijos 2021 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. S-30 (7-224/2020) dalį, kuria UAB „Širmulis“ atleistas nuo 656 Eur pridėtinės vertės mokesčio baudos.

6. Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatė, kad:

6.1. Kauno teritorinė muitinė (toliau – ir Kauno TM) atliko pareiškėjo veiklos nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d., susijusios su prekių išleidimo į laisvą apyvartą ir vidaus vartojimui vienu metu muitinės procedūros vykdymu, patikrinimą. Kauno TM surašė 2020 m. spalio 5 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 0KM320094M, kurioje nustatė, kad pareiškėjas į importuotų prekių muitinę vertę neįtraukė draudimo bei transportavimo išlaidų, patirtų gabenant prekes iki jų įvežimo į Sąjungos muitų teritoriją vietos, pareiškėjui įregistravo mokestinę prievolę: 6 562 PVM ir 20 proc. dydžio 1 313 Eur baudą.

6.2. Pareiškėjas dėl Kauno TM Ataskaitos pateikė skundą Muitinės departamentui. Muitinės departamentas 2020 m. lapkričio 24 d. sprendime Nr. 1A-213 pripažino, jog dėl nepriemokos ginčo nėra, o baudą sumažino iki 656 Eur (10 proc. dydžio).

6.3. Pareiškėjas dėl Muitinės departamento 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimo pateikė skundą MGK.

6.4. MGK, išnagrinėjusi skundą, priėmė Sprendimą, kuriame konstatavo, kad PVM bauda paskirta pagrįstai, Muitinės departamento 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimą patvirtino, tačiau atleido pareiškėją nuo 656 Eur baudos. MGK rėmėsi MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kuriame nustatyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo baudos, kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui. MGK Sprendime nurodė, kad, apskaičiuojant mokėtiną į biudžetą PVM, importo PVM suma atimama iš bendros mokėtinos į biudžetą PVM sumos, todėl mokėtinam į biudžetą PVM dydžiui įtakos neturi.

6.5. Muitinės departamentas kreipėsi su skundu dėl MGK Sprendimo dalies, kuria pareiškėjas buvo atleista nuo baudos, panaikinimo.

7. Teismas pažymėjo, kad ginčas kilo dėl MGK Sprendime pritaikyto MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų taikymo. Ginčo teisinius santykius reguliuoja MAĮ, PVMĮ, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko ir Muitinės departamento generalinio direktoriaus 2012 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. VA-94/1B-785 „Dėl importo pridėtinės vertės mokesčio įskaitymo taisyklių patvirtinimo“ (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.) patvirtintų Importo pridėtinės vertės mokesčio įskaitymo taisyklių (toliau – ir Įskaitymo taisyklės) bei Pridėtinės vertės mokesčio deklaracijos ir kitų su šiuo mokesčiu susijusių formų užpildymo taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2004 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. VA-29 (redakcija, galiojanti nuo 2019 m. sausio 1 d.), (toliau – ir PVM deklaracijos užpildymo taisyklės) nuostatos.

8. Dėl teisės įskaityti importo PVM, teismas nurodė, kad iš PVMĮ 94 straipsnio, Įskaitymo taisyklių ir PVM deklaracijos užpildymo taisyklių nuostatų dėl importo PVM įskaitymo matyti, kad mokesčių mokėtojui į PVM deklaracijos 27 laukelį įtraukus importo PVM sumą, ta pati importo PVM suma traukiama ir į 35 laukelį. Pagal PVM deklaracijos užpildymo taisyklių 53 punktą PVM deklaracijos 36 laukelis „Mokėtinas į biudžetą arba grąžintinas iš biudžeto PVM“ užpildomas automatiškai (t. y. 27 +29 + 30 + 31 +32 + 33 + 34 - 35). Taigi konkrečiu mokestiniu laikotarpiu mokėtinam į biudžetą PVM dydžiui neturi įtakos į 27 laukelį „Importo PVM, kurio įskaitymą kontroliuoja VMI“ įtraukta importo PVM suma, nes ta pati suma traukiama ir į 35 laukelį „Atskaitomas PVM“. Kitaip tariant, apskaičiuojant mokėtiną į biudžetą PVM, importo PVM suma, įtraukta į 27 laukelį, atimama iš bendros mokėtinos į biudžetą PVM sumos (35 laukelis). Taigi tą patį mokestinį laikotarpį PVM deklaracijoje nurodžius importo PVM ir įtraukus tą pačią sumą į atskaitą, mokėtina suma nesusidaro.

9. Dėl žalos biudžetui požymio, teismas pažymėjo, kad aiškindamas MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą, LVAT laikosi pozicijos, kad, taikant šį atleidimo nuo baudos pagrindą, svarbu nustatyti, ar žala valstybės biudžetui nebuvo padaryta laikotarpiu, kuriuo turėjo būti sumokėtas mokestis (LVAT 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-956-662/2017, 2014 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-971/2014, 2008-07-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1301/2008), tai, pvz., gali būti atvejis, kuomet, minėtu laikotarpiu, mokesčių mokėtojas turi mokesčių permoką (LVAT 2010 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-773/2010).

Taip pat LVAT praktikoje pasisakyta, kad vien teisės į atskaitą turėjimas nereiškia, kad nebuvo padaryta žala biudžetui (LVAT 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-956-662/2017). Teismas įvertino, kad nagrinėjamu atveju, pareiškėjas turėjo teisę į PVM atskaitą ir ja užskaityti importo PVM, tačiau pagal PVM 57 straipsnio 1 dalį tai yra teisė, kuria mokesčio mokėtojas gali pasinaudoti arba nepasinaudoti. Taigi vien teisė į importo PVM atskaitą nereiškė, kad ja bus pasinaudota (PVM įstatymo 57 str. 3 d.).

Todėl MAĮ 141 str. 1 d. 3 punkto taikymo prasme, teisės į PVM atskaitą turėjimo nebuvo galima prilyginti mokestinės permokos buvimui. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas laiku nesumokėjo importo PVM, apskaičiuoto pagal patikslintas sąskaitas faktūras ir laiku nepasinaudojo teise šias sumas atskaityti (kadangi ir nebuvo atsiradusi teisė į atskaitą ta apimtimi, kuria neteisingai deklaruotas importo PVM). Iš esmės pareiškėjas rėmėsi hipotetine situacija, kuri susidarytų, jeigu jis būtų teisingai deklaravęs importo PVM ir būtų pasinaudojęs teise į atskaitą.

Teismas sutiko, kad tokia prielaida yra racionali, bet ji tėra tik tikėtina. Teismo nuomone, pareiškėjo nurodyta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija (pvz., 2012 m. kovo 29 d. sprendimas byloje C-414/10 Vececlair SA) reikšminga tuo, kad numato, jog tam, kad importo PVM galėtų būti įtrauktas į atskaitą, nebūtina jį faktiškai sumokėti, bet šioje byloje ginčas dėl to ir nekyla (pareiškėjas galėjo įskaityti faktiškai nesumokėtą importo PVM). Vadovaujantis LVAT suformuluota praktika, kiekvienu konkrečiu PVM grandinės etapu apmokestinamajam asmeniui nesumokėjus PVM į valstybės biudžetą, valstybė netenka savo pajamų, nepriklausomai nuo to, ar vėliau šios pajamos bus atskaitytos (LVAT 2012 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1930-12).

Suformuotoje teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad pajamų netekimas (žalingumas biudžetui) pasireiškia kiekvienu einamuoju laikotarpiu, nesvarbu, ar po to mokestis buvo įskaitytas ar sumokėtas.

10. Teismas sprendė, kad MGK Sprendime nukrypo nuo LVAT suformuotos praktikos aiškinant MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas. MGK Sprendime nėra nurodyta motyvų, kodėl šiuo atveju yra pagrindas nukrypti nuo praktikos. Teismas sutiko su Muitinės departamentu, kad, prisilaikant MGK pritaikytos aiškinimo praktikos, susidarytų situacija, kai visais atvejais būtų toleruojamas mokesčio mokėtojo elgesys neteisingai deklaruojant importo PVM, t. y. nurodant mažesnę importo PVM sumą. Tuo tarpu iš aptarto teisinio reguliavimo buvo matyti, kad importo deklaracijoje įmonė turėjo pateikti teisingus duomenis, taip pat ir teisingai apskaičiuotą importo PVM. Būtent už šio reikalavimo nesilaikymą pareiškėjui buvo paskirta MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje numatyta bauda.

11. Pareiškėjas įrodinėjo, kad net ir tuo atveju, jeigu žalos biudžetui nebuvimą reikėtų sieti su permokos atitinkamą laikotarpį turėjimu, jis atitiko šį kriterijų, nes, jo nuomone, ginčui aktualiu laikotarpiu turėjo PVM permoką. Teismas, iš pareiškėjo pateiktos mokestinių prievolių ataskaitos nustatė, kad nuo 2018 m. lapkričio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d. pareiškėjas PVM permokos neturėjo, taip pat neturėjo kitų ataskaitoje nurodytų mokesčių permokų. Taigi šis pareiškėjo argumentas teismo atmestas.

12. Teismas atsižvelgęs į išdėstytus motyvus, MGK Sprendimo dalį dėl atleidimo nuo baudos panaikino, likusią dalį paliko nepakeistą. Panaikinęs MGK Sprendimo dalį dėl atleidimo nuo baudos, teismas nurodė, kad lieka galioti Muitinės departamento 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimas Nr. 1A-213.

III. 13. Pareiškėjas UAB „Širmulis“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti Muitinės departamento prašymą dėl Mokestinių ginčų komisijos Sprendimo Nr. S-30 panaikinimo. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas – 11,25 Eur žyminio mokesčio.

14. Pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas aplinkybėmis, nurodytomis skunde pirmosios instancijos teismui, papildomai pažymint:

14.1. Aktualiu periodu UAB „Širmulis“ nuolat turėjo pakankamas mokesčio permokas. Taigi, pareiškėjui įrodžius permokos egzistavimą, jis atleistinas nuo baudos MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 pagrindu.

14.2. Nagrinėjamo ginčo kontekste, t. y. PVM atskaitos buvimo kontekste, mokesčio permokos reikalavimas yra perteklinis, logiškai nepaaiškinamas. Tai ypatingos atidos reikalaujantis klausimas, kurio išsamus, argumentuotas išaiškinimas užkirs kelią tolesniam ydingos praktikos formavimuisi, nulems skaidrų, suprantamą, logiškai pagrįstą teisės taikymą, sprendžiant žalos biudžetui padarymo ar nepadarymo klausimą. Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo minimoje teismų praktikoje pasikartojančiu aiškinimu, jog reali žala valstybės biudžetui atsiranda nuo tada, kai teisės aktų nustatytais terminais nesumokama mokestinė prievolė, nes biudžetas negauna pajamų atitinkamo mokesčio forma. Tačiau dėl atskaitos atlikimo mokestinės prievolės dydis, t. y. mokėtinas PVM, nesikeičia, todėl žala biudžetui nėra padaroma. Todėl ikiteisminė ginčų nagrinėjimo institucija MGK pareiškėjo ginčą išnagrinėjo atidžiai, kruopščiai įvertino aplinkybių skirtingumą nuo nustatytų aptartose bylose, suprato PVM atskaitos esmę bei priėmė adekvatų, būtent konkrečiai situacijai tinkantį sprendimą.

14.3. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, prielaida, jog pareiškėjas būtų pasinaudojęs teise į PVM atskaitą „yra racionali, bet ji tėra tik tikėtina“. Teigia, kad ne tikėtina, o įrodytas faktas (žr. byloje esančias PVM deklaracijas), kad UAB „Širmulis“ faktiškai visada, kiekvieną mėnesį, visa galima apimtimi pasinaudoja teise į jam priklausančią PVM atskaitą. Be to, atskaita buvo pasinaudota ir 2020 m. spalio mėnesio deklaracijoje, į kurią po muitinės patikrinimo įtrauktos visos minėtos nepriemokos. Nepraleidus termino, spalio deklaracija pateikta 2020 m. lapkričio 24 dieną. Dokumentas priimtas, PVM atskaita nėra pripažinta neteisinga. Akivaizdu, jog anksčiau deklaruoti nebuvo įmanoma, nes iki patikrinimo ataskaitos gavimo nebuvo žinoma apie tokį poreikį ir teisingomis laikytos pirmiau deklaruotos vertės. Pareiškėjas tvirtina, kad jei teisės aktai numato galimybę naudotis PVM atskaitą, ir taip sumažinti įmonės sąnaudas – mokėtiną mokesčio sumą, – būtų nusikalstama šia galimybe nepasinaudoti ir nemotyvuotai permokėti valstybės naudai. Kadangi iš tokio permokėjimo įmonė negautų absoliučiai jokios naudos, atvirkščiai – tai mažintų jos pelną, tokiu atveju turėtų būti svarstoma asmeninė vadovo atsakomybė dėl netinkamo savo pareigų vykdymo. Pareiškėjas pažymi, kad nors PVMĮ 57 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog asmenys, turintys teisę į PVM atskaitą, gali šia teise nepasinaudoti, tačiau ši taisyklė nėra absoliuti. Absurdiška preziumuoti, jog teise į atskaitą bus nepasinaudota. Loginė viso PVMĮ 57 straipsnio struktūros analizė rodo, jog straipsnio formulavimas prioritetą teikia atvirkštinei prezumpcijai. UAB „Širmulio“ vykdoma veikla net nepriklauso to pobūdžio veikloms, kurioms leidžiama PVM atskaitos nevykdyti.

14.4. Jei susiklostytų situacija, kad, hipotetiniam mokesčių mokėtojui nustačius mokestinį pažeidimą, jis privalėtų realiai į biudžetą sumokėti nepriemoką, tai išties reikštų, jog laikotarpiu nuo pareigos sumokėti tą mokestį atsiradimo iki faktinio jo sumokėjimo dienos biudžetas negavo pinigų, kuriuos privalėjo gauti, t. y. išties patyrė žalą. Ginčo atveju situacija nėra tokia: nustačius mokestinį pažeidimą, pareiškėjas neturėjo sumokėti nepriemokos, nes ji „anuliavosi“ dėl PVM atskaitos (ne dėl įskaitymo). Nepriklausomai, ar buvo padarytas pažeidimas, ar jo nebūtų buvę – ir nepriklausomai nuo pažeidimo padarymo laiko – pareiškėjo mokėtina PVM suma nesikeičia. Dėl to klaidos UAB „Širmulis“ deklaracijose reiškia tik mokestinio pažeidimo padarymą, bet ne žalos biudžetui atsiradimą.

15. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą pašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

16. Atsakovas pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, papildomai nurodydamas:

16.1. Tiek Mokestinių ginčų komisija, tiek ir teismas patvirtino faktą, jog pagal PVM įstatymo nuostatas pareiškėjui muitinio įforminimo metu atsirado prievolė importo deklaracijose teisingai apskaičiuoti prekių muitinę vertę ir mokėtiną importo PVM, kurio mokėjimo prievolė pagal bendrąją PVMĮ įtvirtintą taisyklę atsiranda įforminus importo deklaracijas. Pareiškėjui tinkamai neįvykdžius nurodytųjų prievolių, muitinė konstatavo jo padarytą mokestinį pažeidimą ir tai buvo teisinis pagrindas mokesčių administratoriui pareiškėjui skirti baudą. Muitinės departamentas akcentuoja tai, kad ginčo dėl mokestinės prievolės dydžio, skolos atsiradimo momento bei šios skolos sumokėjimo terminų nėra, t. y. pareiškėjas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, taip pat ir savo apeliaciniame skunde minėtų aplinkybių neginčija. Pažymi ir tai, kad ginčo dėl aplinkybės, jog importo PVM nustatytais terminais sumokėtas nebuvo, irgi nėra.

16.2. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui, kaip įrodymą apie tariamai turėtas PVM permokas, teikė PVM deklaracijas, iš kurių akivaizdžiai matyti, jog pareiškėjas turi mokestines nepriemokas, o ne permokas. Apeliacinės instancijos teismui yra teikiami jau kiti dokumentai, t. y. Mokestinių ir / ar baudų už administracinius nusižengimus prievolių suderinimo aktai, tariamai pagrindžiantys mokestinės permokos egzistavimą, tačiau minėti dokumentai ankstesnėse šio mokestinio ginčo stadijose teikti nebuvo, o pareiškėjas nenurodo, dėl kokių priežasčių jų negalėjo teikti anksčiau.

16.3. Pirmosios instancijos teismo Mokestinių ginčų komisijos išvada, kaip prieštaraujanti teisės aktų nuostatoms, pagrįstai buvo atmesta, kadangi, atskaitos taškas skolos atsiradimui, atitinkamų mokesčių sumokėjimui bei žalos valstybės biudžetui padarymui buvo ne Ataskaitos surašymo, o importo deklaracijų įforminimo datos, ir būtent muitinės deklaracijų įforminimo diena laikytina data, kada atitinkami mokesčiai turėjo būti sumokėti. Be to, mokėtino importo PVM įtraukimas į atskaitą yra svarbi aplinkybė konstatuojant, kad tenkinama MAĮ 141 straipsnio 2 dalyje numatyta sąlyga (nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis įskaitytas ir (arba) priverstinai išieškotas). Muitinės departamentas taip pat visiškai pritaria ir tam teismo išdėstytam argumentui, kad Mokestinių ginčų komisija aiškindama ir taikydama MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nukrypo nuo LVAT formuojamos praktikos, o pareiškėjo teiginiai dėl tariamo LVAT praktikos prieštaringumo laikytini tik kaip niekuo neparemta gynybinė pozicija.

16.4. Laikantis pareiškėjo bei Mokestinių ginčų komisijos pozicijos, reikštų, jog mokesčių mokėtojas, mokesčių administratoriui priėmus atitinkamą sprendimą dėl mokestinės nepriemokos, pripažinęs bei sumokėjęs minėtą nepriemoką galėtų išvengti sankcijų dėl padaryto mokestinio pažeidimo. Būtent tokia situacija yra nagrinėjamo ginčo atveju, nes pareiškėjas PVM nepriemoką į PVM deklaraciją įtraukė tik vietos mokesčių administratoriui surašius Ataskaitą.

16.5. Muitinės departamentas laikosi pozicijos, kad skundžiamas teismo sprendimas, kuriuo buvo panaikintas Mokestinių ginčų komisijos Sprendimas dalyje, kurioje nuspręsta atleisti pareiškėją nuo 656 Eur PVM baudos mokėjimo, yra pagrįstas bei teisingas ir priimtas įvertinus visas su ginču susijusias aplinkybes.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

18. Kauno TM nuomone, pareiškėjas nepaneigė suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (LVAT 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-956-662/2017), būtent dėl PVM atskaitos, taikytinos šiuo aktualiu ginčo atveju, kitokia aktualia LVAT praktika. Pagal minėtą suformuotą praktiką, pareiškėjas turėjo pateikti įrodymus dėl PVM permokos aktualiu laikotarpiu, tačiau prašymo ir tokių įrodymų, kaip numatyta Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2004 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. 1B-484 patvirtintų „Atleidimo nuo paskirtų baudų taisyklių“ nustatyta tvarka muitinės įstaigoms nepateikė. Kita vertus, pareiškėjas apeliaciniame skundo išdėstytais argumentais iš viso nepripažįsta paminėtos LVAT praktikos dėl PVM atskaitos kaip aktualios ir mano, kad iš viso nereikia įrodinėti permokos, nes jei turi teisę į PVM atskaitą, jai taikytina MAĮ 141 str. 1 d. 3 p. nuostata. Kauno TM teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad pagal PVMĮ 57 straipsnio 1 dalį teisė į PVM atskaitą yra teisė, kuria mokesčio mokėtojas gali pasinaudoti arba nepasinaudoti, o vien teisė į importo PVM atskaitą nereiškia, kad ja bus pasinaudota (PVMĮ 57 str. 3 d.). Todėl MAĮ 141 str. 1 d. 3 punkto taikymo prasme, teisės į PVM atskaitą turėjimo negalima prilyginti mokestinės permokos buvimu. Be to, trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su teismo pozicija, kad susidarytų situacija, kai visais atvejais būtų toleruojamas mokesčio mokėtojo elgesys neteisingai deklaruojant importo PVM, t .y. nurodant mažesnę importo PVM sumą

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Mokestinių ginčų komisijos 2021 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. S-30 (7-224/2020) dalies, kuria nuspręsta atleisti uždarąją akcinę bendrovę „Širmulis“ nuo 656 Eur pridėtinės vertės mokesčio baudos, teisėtumo ir pagrįstumo.

20. Kauno teritorinė muitinė, atlikusi pareiškėjo veiklos nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d., susijusios su prekių išleidimo į laisvą apyvartą ir vidaus vartojimui vienu metu muitinės procedūros vykdymu, patikrinimą surašė 2020 m. spalio 5 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 0KM320094M, kuria pareiškėjui įregistravo 6 562 PVM mokestinę prievolę ir skyrė 20 proc. dydžio 1 313 Eur baudą.

21. Muitinės departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 1A-213 baudą sumažino iki 656 Eur, o likusią Kauno teritorinės muitinės 2020 m. spalio 5 d. patikrinimo ataskaitos Nr. 0KM320094M dalį paliko nepakeistą. Mokestinių ginčų komisija, ikiteismine tvarka išnagrinėjusi mokestinį ginčą pagal pareiškėjo skundą, 2021 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. S-30 (7-224/2020) patvirtino Muitinės departamento 2020 m. lapkričio 24 d. sprendimą, tačiau atleido pareiškėją nuo 656 Eur baudos, vadovaudamasi MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punktu.

22. Pareiškėjas UAB „Širmulis“ Mokestinių ginčų komisijos 2021 m. vasario 26 d. sprendimo teismui neskundė. Muitinės departamentas, nesutikdamas su Mokestinių ginčų komisijos sprendimu dėl pareiškėjo atleidimo nuo 656 Eur pridėtinės vertės mokesčio baudos, kreipėsi į teismą, prašydamas jį panaikinti.

23. MAĮ 159 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas.

24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalies nuostatas, yra konstatuota, kad skirtinga įstatymo (teisės akto) interpretacija Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 2 dalies taikymo prasme reiškia šioje normoje nurodytų subjektų (Komisijos ir centrinio mokesčių administratoriaus) skirtingą požiūrį į įstatymo (teisės akto) taikymo aplinkybes, kuris gali pasireikšti skirtingu šių (įstatyme nurodytų) aplinkybių įvertinimu ir, atitinkamai, skirtingu požiūriu į būtinumą laikytis ar nesilaikyti konkrečioje situacijoje įstatymo (teisės akto) nustatyto elgesio modelio (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. lapkričio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A8-972/2004; 2005 m. vasario 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A11-180/2005; 2008 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-163/2008).

25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog minėta norma skirta reglamentuoti administracinio teismo kompetenciją nagrinėti mokestinius ginčus pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundus (nustato mokestinio ginčo pagal centrinio mokesčių administratoriaus skundą sąlyginį priskirtinumą teismui) ir, antra, riboja bylos pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjimo pagrindus (mokestinį ginčą pagal mokesčių administratoriaus skundą nagrinėjantis administracinis teismas yra saistomas Mokestinių ginčų komisijos nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir gali vertinti tik materialinės bei proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo teisingumą) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-355/2004; 2005 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-236/2005; 2005 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A10-1283/2005; 2006 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-738-06; 2007 m. vasario 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A11-132/2007; 2007 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-419/2007; 2007 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-456/2007; 2011 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-278/2011; 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1882/2013; 2014 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1114/2014).

26. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog ginčas kilo dėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų taikymo.

27. MAĮ 140 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad atleidimo nuo pagal šio įstatymo 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų mokėjimo pagrindu yra, kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui.

28. Mokestinių ginčų komisijos 2021 m. vasario 26 d. sprendime, be kita ko, nurodyta, kad pagal šioje konkrečioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuotina, jog aplinkybė, kai pagal nustatytą reglamentavimą dėl muitinės papildomai apskaičiuoto importo PVM, kurio įskaitymą kontroliuoja Valstybinė mokesčių inspekcija, ir kuris (importo PVM) pridedamas prie atskaitomo PVM, pareiškėjo pateiktoje patikslintoje PVM deklaracijoje mokėtina į biudžetą PVM suma nepasikeitė, nereiškia, kad nepadarytas mokestinis pažeidimas, tačiau pareiškėjo atveju tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad žala valstybės biudžetui nebuvo padaryta.

29. Nagrinėjamu atveju, žalos biudžetui padarymas (nepadarymas) yra fakto klausimas. Mokestinių ginčų komisija išvadą, kad žala biudžetui nebuvo padaryta, grindė faktinėmis aplinkybėmis, nustatytomis įvertinus byloje surinktus įrodymus. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo normų, reglamentuojančių pridėtinės vertės mokesčio mokėjimą, taikymą (kvalifikavimą) ginčijamame sprendime lėmė įrodymų įvertinimas bei jo pagrindu Mokestinių ginčų komisijos padarytos išvados dėl faktinių aplinkybių, turinčių esminės reikšmės ginčui, nustatymas. Šioje byloje nėra kilęs ginčas dėl MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimo, bet atsakovas kvestionuoja Mokestinių ginčų komisijos nustatytas faktines aplinkybes dėl žalos biudžetui padarymo.

30. Pagal minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, centriniam mokesčių administratoriui nėra suteikta teisė inicijuoti teisminius ginčus dėl Mokestinių ginčų komisijos atlikto įrodymų vertinimo bei faktinių bylos aplinkybių nustatymo.

31. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Muitinės departamento pateikto skundo turinį ir ginčijamo Mokestinių ginčų komisijos sprendimo motyvus, turėjo atsisakyti priimti nagrinėti Muitinės departamento prašymą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (prašymas nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka) arba, nustatęs šią aplinkybę po prašymo priėmimo, turėjo nutraukti bylą ABTĮ 103 straipsnio 1 punkto pagrindu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1017-556/2018; 2018 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-377-1062/2018; 2018 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-370-1062/2019).

32. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, nustačius ABTĮ 103 straipsnyje nurodytas aplinkybes, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla nutraukiama.

33. Teismo sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, todėl jis turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti sumokėtą žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumą – 11,25 Eur ir pateikia mokėjimą patvirtinantį dokumentą. Šios patirtos išlaidos priteistinos pareiškėjui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktu ir 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Širmulis“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 21 d. sprendimą panaikinti ir bylą nutraukti.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Širmulis“ iš atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 11,25 Eur (vienuolika eurų ir 25 centus) bylinėjimosi išlaidų

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys

Virginija Volskienė