2021-11-24 Nr. AB-25230-3-61-3-03601-2020-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-1071-438/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03601-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. N. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas L. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) teisių ir pareigų perėmėjas; toliau – ir Vilniaus PN), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2019 m. vasario 27 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Visą šį laiką buvo nenutrūkstamai pažeidžiamas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu ir žeminamas pareiškėjo orumas. Pareiškėjas naudotis tualetu buvo priverstas matant Lukiškių TI-K darbuotojams (įskaitant ir moteris), kurie galėjo stebėti pareiškėją per kamerų duryse įrengtą langą. Sanitariniai mazgai Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose atskirti tik 1,5 m. aukščio pertvara nuo likusiojo gyvenamojo kameros ploto ir visiškai neatskirti nuo įėjimo į kamerą durų bei jose esančio stebėjimo langelio. Kadangi tualeto patalpa nuo gyvenamojo ploto neatskirta, nėra ir atskiros oro šalinimo sistemos, todėl kameroje tvyrojo blogas kvapas. Kamerų sanitariniuose mazguose įrengtos užuolaidos buvo itin nepatogios, be to, visiškai neužtikrino privatumo, nes uždengdavo tik iš dalies. Atskirų sanitarinio mazgo kabinų, kurios būtų atskirtos nuo kameros gyvenamojo ploto, įrengta nebuvo. Pareigūnai dažnai pareiškėją užklupdavo naudojantis sanitariniu mazgu ir kaskart dėl to pareiškėjas patirdavo didelį gėdos jausmą, diskomfortą, pažeminimo jausmus ir vidinį sukrėtimą. Pareiškėjas prašė teismo netaikyti trejų metų ieškinio senaties termino, nes privatumo pažeidimas tęsėsi visą laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2019 m. vasario 27 d. nepertraukiamai.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas prašė taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad teisės aktai nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo vietos ir ploto, sanitarinio mazgo pertvaros pločio ir ilgio. Dalyje kamerų sanitarinio mazgo patalpa buvo įrengta kaip atskira kabina su durimis. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Taikytinuose teisės aktuose nebuvo numatyta, kad kamerose sanitariniai mazgai turi būti atitverti nuo duryse esančių stebėjimo akučių. Tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas. Pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendravo griežtai vadovaudamiesi etikos taisyklėmis. Kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko higienos normų reikalavimus.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo 750 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą jo skundo dalį atmetė.

6. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė 2020 m. lapkričio 4 d. (spaudas ant voko), atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjas neprašė atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino, nenurodė ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, konstatavo, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 3 d., todėl teismas nagrinėjo pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo tik už laikotarpį nuo 2017 m. lapkričio 4 d. iki 2019 m. vasario 27 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

7. Teismas nustatė, kad kamerose Nr. 50 ir Nr. 106, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas kaip atskira kabina su durimis. Įrengta užuolaida nėra tinkamas asmens privatumo užtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu. Taigi atstovas nepateikė duomenų, patvirtinančių sanitarinių mazgų tinkamą atitvėrimą nuo kameros, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, gyvenamojo ploto, todėl teismas konstatavo, kad sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai įrengtas visą ginčo laikotarpį, iš viso 469 paras, todėl pareiškėjo privatumas juo naudojantis galėjo būti pažeistas. Pareiškėjas visą ginčo laikotarpį kamerose buvo laikomas vienas, todėl privatumo pažeidimo intensyvumas nebuvo didelis.

III. 8. Pareiškėjas L. N. apeliaciniame skunde prašo priteisti jam 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

9. Pareiškėjas nurodo, kad jo privatumas buvo pažeistas ilgiau, nei pirmosios instancijos teismo vertintas laikotarpis, t. y. nuo 2010 m. sausio 1 d., ir pakartoja jo skunde išdėstytas aplinkybes ir argumentus, papildomai nurodydamas, kad 2020 m. gruodžio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2231-525/2020 už 588 paras trukusį privatumo pažeidimą buvo priteista 1 650 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas mano, kad jam priteista suma yra per maža, atsižvelgiant į tai, kad jis teismo prašė vertinti laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d., nes pažeidimas yra tęstinis.

10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

11. Atsakovas, be jo atsiliepime į skundą nurodytų argumentų, detalizuoja neturtinės žalos nustatymo kriterijus, civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas ir cituoja su tuo susijusią teismų praktiką. Nurodo, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

12. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, pakartodamas jo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų jo kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2019 m. vasario 27 d., atlyginimo.

14. Pirmosios instancijos teismas, pritaikęs trejų metų ieškinio senaties terminą ir tuo pagrindu vertinęs pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2017 m. lapkričio 4 d. iki 2019 m. vasario 27 d., pripažino, kad visą šį laikotarpį nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, ir priteisė jam iš atsakovo 750 Eur neturtinei žalai atlyginti.

15. Nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinius skundus pateikė ir pareiškėjas, ir atsakovas. Pareiškėjas pakartoja jo skunde išdėstytas aplinkybes ir laikosi pozicijos, kad senaties terminas nagrinėjamu atveju neturėjo būti taikomas, nes jo teisių pažeidimas buvo tęstinis, ir mano, kad jam priteista suma yra per maža. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas ir nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

16. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

17. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), spręsdamas tokio pobūdžio kaip kilęs šioje byloje ginčus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2339-822/2018, 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-958-502/2018). Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė jokių argumentų (aplinkybių), kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, jog pareiškėjas apie jo netinkamas kalinimo sąlygas nežinojo ir negalėjo žinoti (suvokti) nuo pat pirmosios dienos, kai tokiomis kalinimo sąlygomis jis pradėjo būti kalinamas Lukiškių TI-K. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, tokios išvados irgi neturi pagrindo daryti. Todėl teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo argumentų šiuo aspektu, pripažįsta, kad minėtas teismas pagrįstai taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, numatytą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir tuo pagrindu šioje byloje nagrinėjo tik ginčo aplinkybes, susijusias pareiškėjo kalinimo sąlygomis laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 4 d. iki 2019 m. vasario 27 d.

18. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

19. Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Vertinant nusiskundimus dėl privatumo neužtikrinimo kalinimo įstaigose, be kita ko, atsižvelgiama į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, pavyzdžiui, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07), 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) ir kt.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08). Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.).

20. LVAT, atsižvelgdamas į minėtus EŽTT išaiškinimus bei naujausias Lietuvos administracinių teismų praktikos tendencijas, vertina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017. 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017). LVAT praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele taip pat nelaikomas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., LVAT 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018, 2018 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1134-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-539-520/2018 ir kt.).

21. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis tualetu pažeidimą, todėl CK 6.271 straipsnio prasme turėjo pagrindą konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atmestinas kaip nepagrįstas atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kad nagrinėjamu atveju neegzistuoja būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika ar neveikimas. Pažymėtina, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nepateikia jokių konkrečių ir individualizuotų nurodytą pirmosios instancijos teismo nustatytą pažeidimą paneigiančių duomenų. Nors pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, tačiau jis galėjo būti matomas kameros duris atidarantiems arba per akutę jį stebintiems pareigūnams. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K pareiškėjo skunde nurodytų teiginių dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, bei jo privatumo neužtikrinimo nepaneigė.

22. Byloje nustačius, kad sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas nuo likusio kameros ploto, pagrįstais pripažintini ir pareiškėjo nusiskundimai dėl nemalonaus iš tualeto sklindančio kvapo kameroje.

23. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kad pareiškėjas nepagrindė žalos, pažymi, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03, 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05).

24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017 ir kt.). Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, kameroje tvyrojo nemalonus iš tualeto sklindantis kvapas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad byloje yra pakankamai duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, kad pareiškėjas dėl netinkamų jo laikymo sąlygų patyrė neturtinę žalą.

25. Pasisakydamas dėl pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo, apeliacinės instancijos teismas pirmiausiai pabrėžia, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014). Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai.

26. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

27. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptartais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį (nuo 2017 m. lapkričio 4 d. iki 2019 m. vasario 27 d., 470 parų (pareiškėjas nuo 2019 m. vasario 13 d. iki 25 d. buvo išvykęs į kitą pataisos įstaigą) neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu, iš tualeto į kamerą sklido nemalonus kvapas, tačiau kamerą buvo galima išvėdinti per langą, šiuo laikotarpiu pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, todėl pažeidimo intensyvumas nebuvo didelis), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, tai, jog byloje nėra duomenų, kad dėl nustatytų pažeidimų būtų pakenkta pareiškėjo sveikatai ar kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma laikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

28. Pareiškėjo nurodytos administracinės bylos Nr. A-2231-525/2020 faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamo atvejo (pavyzdžiui, skiriasi pažeidimo trukmė, minėtoje byloje, skirtingai nei šioje byloje, pareiškėjas dalį laiko kameroje buvo laikomas ne vienas), todėl remtis LVAT praktika šioje byloje nustatant pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį nėra pagrindo. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje.

29. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. N. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys