2013-05-31 Nr. AB-2223-3-64-3-00202-2011-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-877/2013

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00202-2011-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 2.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. Š. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (1 t., b. l. 1), kurį patikslino (1 t., b. l. 91–92, 107), į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir atsakovas, Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas), 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, kad neturtinė žala kilo dėl neteisėtų Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnų veiksmų, t. y. dėl Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūno V. V. (bei kitų neetatinių gamtos apsaugos darbuotojų) veiksmų 2008 m. spalio 12 d. surašant administracinių teisės pažeidimų protokolus M. Š. bei B. K. pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 85 straipsnio 4 dalį už medžioklės taisyklių pažeidimus. Pareiškėjas nurodė, jog 2008 m. spalio 12 d. apie 23 val. į jo sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), be jo sutikimo savavališkai įsiveržė Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento darbuotojai V. V., V. L., V. Č., V. P., S. J., jie nepakluso jo reikalavimui palikti privačias valdas, filmavo jo nuosavybę, atliko jo gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų kratą, jam grasino. Dėl to, kad 2008 m. spalio 12 d. Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnai savavališkai įsiveržė į jo valdas ir be jo sutikimo atliko gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų kratą bei jam grasino, patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo jo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės, todėl jam buvo padaryta 100 000 Lt neturtinė žala. Pažymėjo, kad buvo patekta į jo gyvenamąjį būstą be savininko sutikimo. Tokiais neteisėtais veiksmais jam kilo negatyvių pasekmių, jis turėjo nepatogumų, buvo sukrėstas nesankcionuoto sekimo ir įsiveržimo beveik vidurnaktį ne tik į privačias valdas, bet ir į gyvenamąsias patalpas. Nurodė, jog pareigūnams įsiveržus siūlė palikti jo nuosavybę. Pareigūnai nepateikė jokių dokumentų, nepateikė sankcijos kratai, sakė, kad kratos nedarė. Jie landžiojo po jo tvartą, tai matė liudininkai. B. K. pareigūnai paprašė atnešti medžioklės licenciją žvėriui ir jam nuėjus V. V. įėjo į jo privačią nuosavybę, į jo kambarį ir pagrobė licenciją, kuri gulėjo ant stalo. Pabrėžė, jog pareigūnai įsibrovė į tvartą, kuriame buvo pradėta lupti stirna, neparodė jokių pažymėjimų, akcentuodami, kad visi juos pažįsta.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 65–67, 110–112) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnas, įėjęs į ūkinius pastatus, parodė pažymėjimą. Krata yra tada, kai pareigūnai įeina, žiūri spinteles, kažką naršo. B. K., kuris buvo medžioklės vadovas, turėjo pateikti licenciją. Pareigūnas ėjo jam iš paskos dėl to, kad licencija nebūtų užpildyta po laiko. B. K. pateikė nevisiškai užpildytą licenciją. Tai buvo ne krata, ne dokumento paėmimas, o savanoriškas dokumento pateikimas. Pabrėžė, jog pažyma dėl pareiškėjo sveikatos sutrikimo išduota 2011 m. birželio 1 d., t. y. praėjus trejiems metams nuo 2008 m. spalio mėn., todėl negali būti siejama su įvykiu. Paaiškino, jog sekimas nebuvo vykdomas, buvo atliekamas reidas, kuris yra užregistruotas. Reidus pareigūnai gali vykdyti ir poilsio dienomis, ir po darbo valandų. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 straipsnio 4 dalis nurodo, kad pareigūnai gali vykdyti kontrolę visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje ir tam nėra ribotas laikas. Darbo laiko apskaita skirta tam, kad darbuotojui būtų sumokėta už sugaištą laiką. Esant pagrįstam įtarimui, pareigūnai privalo nustatyti pažeidimą, užkirsti jam kelią. Atsakovas pažymėjo, jog Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad pareigūnai turi teisę netrukdomi patekti (įeiti, įvažiuoti) į visų įmonių, įstaigų, organizacijų, karinių dalinių, pasienio ruožo bei privačias teritorijas ir jose esančius objektus (statinius, įrenginius ir pan.), tai ir buvo padaryta. Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 straipsnis taikomas, kai nustatomas pažeidimas. Šiuo atveju buvo pagrįstas įtarimas apie pažeidimą. Pareigūnai patvirtino, kad buvo gauta informacija, jog tose vietose gali būti brakonieriaujama. Pareigūnai palaukė tam tikrą laiką ir nuvažiavo patikrinti, ir įtarimas pasitvirtino.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – trečiasis suinteresuotas asmuo, Aplinkos ministerija) atsiliepimu į skundą (1 t., b. l. 11–13, 72–74, 119–121) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjas nepagrindė įrodymais teiginių dėl jo pablogėjusios reputacijos, bendravimo sumažėjimo, prašomos priteisti žalos dydžio. Pažymėjo, jog Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 15 punkte nurodyta, kad pareigūnai, gavę pranešimą apie aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, turi imtis visų priemonių, kad pažeidimas būtų išaiškintas ir nustatyti pažeidėjai, o jei patys to padaryti negali, informuoti kompetentingą valstybės instituciją, kad ši imtųsi priemonių pažeidimui išaiškinti ir pažeidėjui nustatyti. Būtent pagal šį įstatymą veikė Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnai atlikdami reidą. Pažymėjo, jog Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktas suteikia teisę aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnams vykdant savo pareigas patekti ir į privačias teritorijas, todėl nėra pagrindo teigti, kad Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnai reido metu siekdami nustatyti pažeidėjus bei juos nubausti teisės aktų nustatyta tvarka atliko neteisėtus veiksmus. Nesant neteisėtų pareigūnų veiksmų, nėra pagrindo kilti atsakomybei pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnį.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimu (2 t., b. l. 141–149) pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į būstą, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalaujamos priteisti neturtinės žalos atlyginimo, kurią jis teigė patyręs dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų. Pažymėjo, jog CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Nurodė, kad neteisėtumui pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Teismas nustatė, kad iš esmės pareiškėjas neturtinę žalą siejo su faktinėmis aplinkybėmis, jog 2008 m. spalio 12 d. apie 23 val. į jo sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), be jo sutikimo savavališkai įsiveržę Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento darbuotojai V. V., V. L., V. Č., V. P., S. J. veikė neturėdami įgaliojimų. V. V. neteisėtai įėjo į jo gyvenamąsias patalpas ir tuo pažeidė jo teisę į būstą.

Teismas, spręsdamas dėl reido teisėtumo ir valstybinio inspektoriaus V. V. įgaliojimų, vadovavosi Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, 12 straipsnio 4, 5 dalimis, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 20 d. įsakymu Nr. D1-544 patvirtinto Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų galių sustabdymo ar atėmimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) (akto redakcija, galiojusi nuo 2007 m. liepos 8 d. iki 2010 m. gegužės 23 d.) 7.1, 7.2, 8, 9 punktais. Teismas nustatė, kad byloje nėra įrodymų, jog 2008 m. spalio 12 d. valstybinio inspektoriaus V. V. įgaliojimai buvo sustabdyti ar atimti Apraše nustatytais pagrindais ir tvarka. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, jog pareigūnas valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus galių nepraranda atostogų ar poilsio metu, ir konstatavo, jog įvykio dieną valstybinis inspektorius V. V. turėjo įgaliojimus ir, kaip matyti iš jo pareigybės aprašymo, privalėjo vykdyti regiono teritorijos gyvūnijos bei kitų gamtos išteklių naudojimo, atkūrimo ir apsaugos valstybinę kontrolę. Teismas taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. spalio 7 d. įsakymu Nr. D1-484 patvirtintos Gyvosios gamtos apsaugos kontrolę vykdančių aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų inspekcinės veiklos organizavimo instrukcijos (toliau – Instrukcija) 4, 18, 22 punktais. Remdamasis Gyvosios gamtos apsaugos reidų registravimo žurnalu, teismas nustatė, jog 2008 m. spalio 12 d. medžioklės plotuose įvyko patikrinimas – reidas. Reide dalyvavo Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento valstybinis inspektorius V. V. ir neetatiniai aplinkos apsaugos inspektoriai V. L., V. Č., V. P., S. J. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog pareigūnų veiksmai reido metu atitiko Instrukcijos nuostatas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N575-843/2012).

Teismas, spręsdamas dėl teisės į būstą pažeidimo, nurodė, kad teisės į būstą apsaugą garantuoja tiek Konstitucijos 24 straipsnio, tiek tarptautinių žmogaus teisių apsaugą įtvirtinančių dokumentų (Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, prie kurios Lietuva prisijungė 1991 m. kovo 12 d., 25 str. 1 d., Jungtinių Tautų Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto, kuris Lietuvoje įsigaliojo 1992 m. vasario 20 d., 11 str. 1 d.; Europos socialinės chartijos (pataisytos), Lietuvai įsigaliojusios (su išlygomis) 2001 m. rugpjūčio 1 d., I d.;

Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (2010/C 83/02) 7 str., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 2, 3, 8 str.) nuostatos. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 1998 m. spalio 27 d. nutarimu, kuriame aptarta konstitucinė žmogaus būsto neliečiamumo garantija. Teismas atsižvelgė į šioje administracinėje byloje priimtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 13 d. nutarties argumentus. Teismas vadovavosi Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi (redakcija, galiojusi nuo 2006 m. birželio 28 d. iki 2011 m. liepos 13 d.), 12 straipsniu.

Remdamasis Gyvosios gamtos apsaugos reidų registravimo žurnalu, teismas nustatė, jog 2008 m. spalio 12 d. medžioklės plotuose įvyko patikrinimas – reidas, kurio metu buvo nustatyti medžioklės taisyklių pažeidimai. Byloje esančia medžiaga įrodyta, jog M. Š. bei B. K. 2008 m. spalio 12 d. apie 23 val. Šiaulių rajono Sukmedžio medžiotojų būrelio medžioklės plotuose medžiojo tykojant, medžioklės metu M. Š. nušovė stirnos patelę, kurią pasibaigus medžioklei dorojo neužpildę licencijos. Dėl to jiems buvo paskirtos administracinės nuobaudos, dėl kurių nutarimai įsiteisėjo ir įvykdyti.

Teismas taip pat nustatė, kad, tiriant įvykio aplinkybes, kai M. Š. bei B. K. buvo surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolai, į pareiškėjo sodybą atvyko Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento vyresnysis valstybinis inspektorius V. V. ir neetatiniai aplinkos apsaugos inspektoriai V. L., V. Č., V. P., S. J. Visi nurodyti asmenys įėjo į pareiškėjo ūkinį pastatą. Į gyvenamąjį namą pasiimti medžiotojo licencijos iš nurodytų pareigūnų ėjo tik Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento vyresnysis valstybinis inspektorius V.

V. Vadovaudamasis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 straipsnio 15 dalimi, teismas konstatavo, kad Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento vyresnysis valstybinis inspektorius V. V. ir neetatiniai aplinkos apsaugos inspektoriai V. L., V. Č., V. P., S. J. turėjo teisę netrukdomi patekti (įeiti, įvažiuoti) į pareiškėjo privačią teritoriją ir joje buvusius objektus – ūkinį pastatą ir tikrinti, ar jame laikomasi aplinkos apsaugą, gamtos išteklių naudojimą ir atkūrimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų.

Šiuo aspektu atsakovo veiksmuose neteisėtumo nėra, tačiau tirtina, ar nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į asmens būstą, kuomet, pareiškėjo teigimu, į jo gyvenamąsias patalpas įėjo Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento vyresnysis valstybinis inspektorius V. V. Teismas akcentavo, kad Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas vyresniajam valstybiniam inspektoriui nesuteikia teisės patekti į asmens būstą. Taigi jis į jį gali patekti turėdamas būsto savininko sutikimą. Pareiškėjas nurodė, kad leidimo žodžiu įeiti į jo gyvenamąjį namą šiam pareigūnui nedavė.

Tokių aplinkybių nepatvirtino ir liudytojai. Teismas nustatė, kad paimti licenciją į pareiškėjo gyvenamąjį namą ėjo B. K., pareiškėjas į savo gyvenamąjį namą nėjo, todėl konstatavo, jog leidimo įeiti į jo gyvenamąjį namą pareiškėjas V. V. nedavė ir kitokiu būdu, t. y. leidžiant eiti su juo kartu. Teismas įvertino liudytojų B. K., V. V. parodymus. Teismas nustatė, kad gyvenamasis namas, adresu: (duomenys neskelbtini), priklauso pareiškėjui ir turi prieangį. Remdamasis pareiškėjo pateiktomis nuotraukomis, teismas nustatė, jog namo prieangis uždaras, turintis duris, todėl laikė gyvenamojo namo dalimi.

Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, jog Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento vyresnysis valstybinis inspektorius V. V. 2008 m. spalio 12 d. aptariamo įvykio metu be pareiškėjo (namo savininko) sutikimo įėjo į pareiškėjo būstą ir tuo pažeidė jo neturtinę vertybę – teisę į būstą.

Teismas, remdamasis tuo, kas nurodyta, konstatavo, jog byloje nustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumas, kaip viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų. Tačiau pažymėjo, kad siekiant nustatyti, ar atsakovui dėl neteisėtų veiksmų kyla civilinė atsakomybė, būtina įvertinti, ar pareiškėjui dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. neturtinė žala, taip pat ar tarp paminėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys. Pareiškėjas teismui nurodė, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo jo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės. Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi.

Teismas pripažino, kad dėl teisės į asmens būstą pažeidimo pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą. Tačiau, teismo nuomone, atsakovo neteisėtas veikimas buvo mažareikšmis ir smulkmeniškas, kadangi Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento vyresnysis valstybinis inspektorius V. V. be pareiškėjo leidimo įžengė tik į pareiškėjo gyvenamojo namo priestatą, jame buvo trumpą laikotarpį, neatliko jokių kitų veiksmų, tik stebėjo, kaip vėliau buvo nustatyta, administracinį teisės pažeidimą padariusį asmenį, rinko įrodymus (ėjo paimti licenciją).

Byloje nėra jokių įrodymų, jog pareigūnas tokiais veiksmais siekė pažeminti pareiškėją. Teismo nuomone, dėl pareigūno neteisėtų veiksmų pareiškėjui galėjo pasireikšti vienkartinio pobūdžio ir momentinė dvasinė skriauda, kuri galėjo sudaryti mažą dalį išgyvenimų, kuriuos pareiškėjas galėjo patirti dėl pareigūnų teisėtų veiksmų, kuomet jo privačioje valdoje buvo fiksuojamas medžioklės taisyklių pažeidimas ir surašomi administraciniai teisės pažeidimo protokolai. Pažymėjo, kad pareiškėjas turėjo suvokti, jog jo privačioje valdoje yra daromas administracinės teisės pažeidimas, ir suprasti, kad tai gali sukelti atitinkamą valstybės teisėsaugos institucijų reakciją, jog tiriant įvykį gali būti taikomos priemonės, kurios pareiškėjui gali sukelti išgyvenimus, nepatogumus, rūpesčius.

Teismo nuomone, pasirinkdamas tokį savo elgesio modelį, pareiškėjas pats inicijavo nurodytų neigiamų pasekmių kilimą. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pateikė išrašus iš medicininių dokumentų, įrodinėdamas, jog dėl byloje nustatytų neteisėtų veiksmų sutriko jo sveikata. Dėl pablogėjusios sveikatos (pirminės arterinės hipertenzijos) pareiškėjas į pirminės sveikatos priežiūros įstaigą kreipėsi tik 2010 m., todėl teismas konstatavo, jog tarp pareiškėjo nurodytų sveikatos sutrikimų ir 2008 m. spalio 12 d. įvykių nėra priežastinio ryšio.

Pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. lapkričio 6 d. nutartyje išaiškino, jog rūpesčiai ginant savo teises yra neišvengiama būtinybė. Pagrindas neturtinei žalai atsirasti yra tada, kai tokie rūpesčiai peržengia įprastas pastangas ir konstatuojamas dvasinių sukrėtimų, emocinės depresijos, asmens garbės, orumo pažeidimo faktas. Nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo konstatuoti išvardytų faktų.

Teismas pažymėjo, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija. Neturtinės žalos dydis, išreikštas pinigais, yra nustatomas teismo pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimu byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimu byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02, teismas pažymėjo, jog teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinė byla Nr. A2-718/2007). Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, įvertinęs įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, remdamasis nurodyta teismų praktika, įvertinęs tai, kad byloje nėra pagrindo išvadai, jog nustatytas pareiškėjo teisės į būstą pažeidimas buvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjo teisę pažeidė tokiu būdu, jog jai apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto, o pareiškėjas nepateikė priešingą išvadą patvirtinančių įrodymų, nusprendė, kad nagrinėjamu atveju Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento padaryto pažeidimo konstatavimas vertintinas kaip pakankama satisfakcija, o neturtinės žalos atlyginimas pinigais pareiškėjui atskirai nepriteistinas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 152–157) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo dalį, kuria reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestas kaip nepagrįstas, pripažinti, kad V. V. 2008 m. spalio 12 d. suorganizuotas reidas yra neteisėtas, ir priteisti iš Lietuvos valstybės 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; kitą sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad buvo pažeista jo teisė į būstą, palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Jo sekimas nebuvo sankcionuotas, užfiksuotas bei nereglamentuotas įstatymų. Poilsio dieną V. V. neturėjo jokių tarnybinių įgaliojimų. Jis savavališkai suorganizavo reidą, paskirdamas save reido vadovu. Teismas tai neįvertino.

2. Teismo išvada, jog Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento vyresnysis valstybinis inspektorius V. V. be pareiškėjo leidimo įžengė tik į gyvenamojo namo priestatą, jame buvo trumpą laikotarpį, neatliko jokių kitų veiksmų, yra melaginga. Neįėjus į gyvenamąjį būstą, neįmanoma pamatyti stalo, ant kurio buvo staltiesė, o po ja – licencija, tuo labiau paimti licenciją. Įrodymų visuma yra įrodyta, jog V. V. buvo įėjęs į gyvenamąjį būstą tiek, kad durys, atsidarančios į dešinę, nebeužstojo stalo, buvusio prie lango, ant kurio buvo staltiesė, o po staltiese – licencija.

3. V. V. neturėjo teisės patekti į gyvenamąsias patalpas, jo veiksmai yra neteisėti, todėl buvo sukrėstas. Dėl to, jog 2008 m. spalio 12 d. Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento darbuotojai jį sekė, o sekimas nebuvo sankcionuotas, užfiksuotas bei nereglamentuotas įstatymų, savavališkai įsiveržė į jo valdas ir be sutikimo atliko gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų kratą bei jam grasino, patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo jo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės, todėl buvo padaryta 100 000 Lt neturtinė žala. Atsižvelgdamas į nurodytus Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus, teismas lygina neadekvačius dalykus. Europos Žmogaus Teisių Teismas visose bylose prieš Lietuvą, kuriose buvo nustatyti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies pažeidimai, priteisė ir piniginę kompensaciją. Dėl patirtų išgyvenimų išsivystė pirminė arterinė hipertenzija ir pablogėjo bendra sveikatos būklė. Pirminė arterinė hipertenzija yra antro laipsnio, tai aiškiai nurodyta medicininiame dokumente.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 167–170) prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad 2008 m. spalio 12 d. valstybinis inspektorius V. V. pagal jam suteiktas galias ir turėdamas pareigą imtis visų priemonių, jog pažeidimas būtų išaiškintas ir nustatyti pažeidėjai, atliko savo tarnybines funkcijas. Pareigūnas savo galių ir pareigų nepraranda nei atostogų metu, nei poilsio dieną. Taigi jo nereikia atšaukti iš poilsio dienos ir esant reikalinga savo įgaliojimais jis gali naudotis bet kuriuo metu ir bet kur Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pažymi, jog 2008 m. spalio 12 d. V. V. pagal turėtą informaciją apie galimą brakonieriavimą „Sukmedžio“ medžioklės būrelio plotuose surengė reidą (reidas užregistruotas 2008 m. spalio 12 d. Gyvosios gamtos reidų registravimo žurnale Nr. 89). Šiame žurnale užfiksuoti reide dalyvavę asmenys, reido tikslas, vieta, pradžios ir pabaigos data. Pakankamu ir tinkamu pagrindu, jog pažeidimo fiksavimo metu pareigūnas vykdė savo tarnybines pareigas, pripažintinas paminėtas įrašas reidų registracijos žurnale. Byloje nėra įrodymų, kad tikrinimą atlikę pareigūnai būtų vykdę operatyvinę veiklą. Teigia, jog pareiškėjas nenurodė, kaip konkrečiai pasireiškė jo patirti nepatogumai, nepateikė įrodymų, patvirtinančių paminėtus faktus, apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginiais. Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnai, vykdydami savo tiesiogines pareigas, veikė teisėtai. Pabrėžia, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog būtent dėl Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūno neteisėtų veiksmų jis patyrė reikalaujamą 100 000 Lt žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (toliau – ir Institucija) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Sprendžiant Institucijos (šiuo atveju atsakovo Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento (CK 6.271 str. taikymo prasme - Institucijos) pareigūno valstybinio inspektoriaus V. V. veiklos neteisėtumą pareiškėjas grindžia nuoroda į tai, kad šis pareigūnas kartu su kitais neetatiniais gamtos apsaugos darbuotojais 2008 m. spalio 12 d. apie 23 val., atlikdamas tariamai neteisėtos medžioklės tyrimo ir įforminimo veiksmus, jo (pareiškėjo) teigimu, neteisėtai ir savavališkai (be jo sutikimo) įsiveržė į jo privačią valdą – sodybą, esančią (duomenys neskelbtini), filmavo jo nuosavybę, atliko jo gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų kratą bei jam grasino. Tokiais veiksmais padarė jo prašomą atlyginti neturtinę žalą.

Pasisakydama dėl pareiškėjo nurodytų, jo manymu, neteisėtų paminėto pareigūno veiksmų reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija pirmiausia pažymi, kad nurodytos neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjas sieja su šių veiksmų visuma. Todėl, sprendžiant klausimą dėl šių veiksmų sąsajos (priežastinio ryšio) su pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimu, yra būtina išaiškinti, ar visi pareiškėjo išvardinti kaip neteisėti veiksmai gali būti laikomi neteisėtais veiksmais CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme. Tai darant, būtina išaiškinti, ar visi pareiškėjo nurodyti kaip neteisėti veiksmai iš tikrųjų buvo padaryti (šios faktinės bylai reikšmingos aplinkybės nustatomos byloje esančių įrodymų įvertinimo būdu), nustačius, kad nurodyti veiksmai iš tikrųjų buvo padaryti, yra būtina juos įvertinti specialaus teisinius santykius dėl aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės reglamentuojančio teisės akto – Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo – taikymo požiūriu.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad aukščiau nurodytu laiku (2008-10-12 apie 23 val.) ir nurodytoje vietoje (pareiškėjo sodybos teritorijoje) atsakovo pareigūnas V. V. atliko M. Š. ir medžioklės vadovo B. K. galbūt padaryto medžioklės taisyklių, o tuo pačiu ir administracinio teisės pažeidimo aplinkybių tyrimą. Šiame kontekste pažymėtina, kad šio tyrimo metu konstatuoto administracinio teisės pažeidimo (numatyto ATPK 85 str. 4 d.) faktas pasitvirtino. Už tai M. Š. ir kitas šio pažeidimo dalyvis paminėtas B.

K. buvo patraukti administracinėn atsakomybėn (M. Š. buvo vieniems metams ir dviems mėnesiams atimta teisė medžioti su medžioklinio šautuvo konfiskavimu). Taip pat pažymėtina, kad nurodyto administracinio teisės pažeidimo protokolai abiejų paminėtų pažeidėjų atžvilgiu ir nutarimai patraukti juos administracinėn atsakomybėn (pastebėtina, kad jie yra įsigalioję ir įvykdyti) buvo surašyti aukščiau nurodytoje vietoje ir laiku būtent V. V. Kolegija, vertindama nurodytas aplinkybes, susijusias su administracinio teisės pažeidimo padarymu (konstatuodama, kad tokio pažeidimo faktas nebuvo paneigtas teisės aktų nustatyta tvarka), bei pirmosios instancijos teismo nustatytą ir pareiškėjo nepaneigtą aplinkybę, kad administracinis teisės pažeidimas buvo nustatytas tinkamai organizuoto ir Gyvosios gamtos apsaugos reidų registravimo žurnale užfiksuoto reido (Instrukcijos taikymo prasme tai yra netikėtas patikrinimas tam tikroje vietoje, tam tikru laiku, siekiant užtikrinti gyvosios gamtos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų laikymąsi) metu, kurio dalyviu buvo V.

V., pritaria teismo išvadai, kad, atlikdamas išvardintus veiksmus, V. V. veikė kaip atsakovo pareigūnas pagal Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo jam suteiktą kompetenciją. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies (2007-10-18 įstatymo Nr. X-1299 redakcija) 1 punktą, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai turi teisę, pateikę tarnybinį pažymėjimą, netrukdomi patekti (įeiti, įvažiuoti) į visų įmonių, įstaigų, organizacijų, ūkių, karinių dalinių, pasienio ruožo bei privačias teritorijas ir jose esančius objektus (statinius, įrenginius, patalpas ir kt.), kitus ūkinės veiklos objektus ir tikrinti, ar juose laikomasi aplinkos apsaugą, gamtos išteklių naudojimą ir atkūrimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų <...>, o pagal šios dalies 15 punktą, turi teisę ir pareigą, gavę pranešimą apie aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, imtis visų priemonių, kad pažeidimas būtų išaiškintas ir nustatyti pažeidėjai <...>.

Kolegija taip pat pažymi, kad su šiomis teisėmis ir pareigomis sietina aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno veiklos specifika suponuoja tai, kad tokia veikla pareigūno gali būti atliekama nepertraukiamai ir bet kuriuo laiku, t. y. ir pareigūno formalia neapskaitomu darbo laiku. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad aukščiau išvardintuose atsakovo pareigūno V. V. veiksmuose tiek, kiek jie lietė administracinio teisės pažeidimo tyrimą ir jo fiksavimą, Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo taikymo požiūriu neteisėtumo elemento nėra.

Pažymėtina, kad jo nėra ir kalbant apie šio pareigūno patekimą į pareiškėjo sodybos teritoriją - Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą privačią teritoriją. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo teigimą, kad nurodytas atsakovo pareigūnas aukščiai aptartomis aplinkybėmis buvo atlikęs pareiškėjo nurodytus kaip neteisėtus veiksmus - gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų kratą bei grasinimą pareiškėjui. Byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo aptarti įrodymai patvirtina tik šio pareigūno (V.

V.) siekį gauti iš medžioklės dalyvių (medžioklės vadovo B. K.) licenciją medžioklei, t. y. dokumentą, kuris turėjo lemiamą reikšmę, sprendžiant klausimą dėl įvykusios medžioklės teisėtumo, o tuo pačiu ir klausimą dėl galbūt padaryto administracinio teisės pažeidimo. Šiame kontekste pastebėtina, kad aukščiau nurodyti administracinio teisės pažeidimo tyrimo ir fiksavimo kolegijos aptarti veiksmai neabejotinai sukėlė pareiškėjui tam tikras neigiamas emocijas ir dvasinį sukrėtimą. Tačiau, atsižvelgiant į nurodytus argumentus, konstatuotina, kad šie veiksmai negali būti laikomi neteisėtais veiksmais CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme.

Todėl pareiškėjo argumentai dėl šių veiksmų reikšmės jo nurodytai neturtinei žalai atsirasti teisės taikymo požiūriu negali būti pripažinti pagrįstais.

Kalbant apie atsakovo paminėto pareigūno V. V. veiksmų neteisėtumą CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Konstitucijos 24 straipsnio nuostatą apie žmogaus būsto neliečiamumą (pagal ją, be gyventojo sutikimo įeiti į būstą neleidžiama kitaip, kaip tik teismo sprendimu arba įstatymo nustatyta tvarka tada, kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikyti nusikaltėlį, gelbėti žmogaus gyvybę, sveikatą ar turtą) bei į Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje pateiktą sąvokos „Privati teritorija“ apibūdinimą (pagal jį, tai fizinių arba privačių juridinių asmenų nuosavybės teise ar kitais pagrindais valdoma, naudojama teritorija, išskyrus asmens būstą), kolegijos manymu, pagrįstai ir teisingai išskyrė epizodą, kai V. V., siekdamas gauti paminėtą licenciją (kuri tuomet buvo padėta pareiškėjo gyvenamojoje namo dalyje, t. y. būste), iš paskos B. K. be pareiškėjo leidimo buvo užėjęs į pastarojo būstą. Kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo šio epizodo vertinimo argumentais, pritaria teismo išvadai, kad toks V. V. veiksmas laikytinas neteisėtu ir CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme. Tačiau kolegija kartu pažymi, kad, sprendžiant pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atlyginimo klausimą, šis epizodas (atsakovo pareigūno neteisėtas veiksmas) turi būti vertinamas visų pareiškėjo nurodytų kaip neteisėtų šio pareigūno veiksmų kontekste. Tai reiškia, kad, sprendžiant klausimą dėl šio neteisėto veiksmo įtakos pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimui, yra būtina atsižvelgti į tai, kad (kaip jau buvo pasakyta aukščiau) paminėto reido dalyvių veiksmai, tiriant ir fiksuojant M. Š. ir B. K. (tuomet galbūt) padarytą medžioklės taisyklių pažeidimą, laikytini teisėtais veiksmais, o pareiškėjo nurodyti krata padarymas ir grasinimai nėra įrodyti. Šiame kontekste pasakytina, kad pareiškėjo 2013 m. balandžio 19 d. prašymas išreikalauti papildomus įrodymus kolegijos pripažintinas bylai nereikšmingu ir yra atmetamas.

Pasisakydama dėl CK 6.250 straipsnio taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad pagal šio straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Aiškindama išvardintų nuostatų visumą, kolegija pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio ir tokios žalos atlyginimo būdo nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį ir būdą neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi paminėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Atsižvelgdama į aukščiau padarytas byloje esančių įrodymų įvertinimo išvadas, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams dėl aukščiau aptarto neteisėto veiksmo (epizodo) reikšmės neturtinei žalai atsirasti, kolegija, pasisakydama dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo pasirinkimo šioje administracinėje byloje, sutinka su teismo padaryta išvada, kad pareiškėjo teisės pažeidimo fakto konstatavimas šiuo atveju yra tinkama jo patirtos neturtinės žalos atlyginimo priemonė.

Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisingas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str.).

Kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 137 straipsnio 1 dalies (2012-04-17 įstatymo Nr. XI-1973 redakcija) nuostatomis dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka ir atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas turėjo ir pasinaudojo galimybe išdėstyti bei pateikti teismui savo poziciją grindžiančius argumentus, būtinumo nagrinėti šią apeliacinę bylą žodinio proceso tvarka nenustatė.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo P. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Arūnas Sutkevičius