2022-07-05 Nr. AB-18348-3-61-3-01147-2022-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3129-662/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01147-2022-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. liepos 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ivetos Pelienės ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio K. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis K. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2022 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. 22S58070 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad iš (duomenys neskelbtini) išvyko dėl (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjo pateikta informacija iš esmės susijusi tik su bendra situacija kilmės šalyje, taip pat, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo asmeniui egzistuoja realios ir individualios grėsmės tikimybė. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, todėl ir netinkamai įvertino jo poveikį asmenims konkrečioje situacijoje. Atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką. Pareiškėjas bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, teikė visokeriopą pagalbą, nėra padaręs pažeidimų, nėra duomenų apie jo keliamą grėsmę viešajai tvarkai ar valstybės saugumui. Aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės tikimybės. Nors pareiškėjas nepateikė įrodymų savo teiginiui apie jo persekiojimą (realiai kilsiančią grėsmę) pagrįsti, tačiau atsakovas sprendime nenurodė, kokius įrodymus šioje konkrečioje situacijoje pareiškėjas turėtų pateikti, kaip ir iš kur jis privalėtų juos išreikalauti, ir pan. Atsakovas neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini).

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Įvertinus pareiškėjo pateiktą informaciją bei surinktą informaciją apie kilmės valstybę buvo nustatyta, kad pareiškėjo pateikti paaiškinimai, jų visuma nepagrindžia išvados, jog pareiškėjui gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl Konvencijoje numatytų priežasčių, pareiškėjo pasakojimas neleidžia identifikuoti nei tariamo persekiotojo, nei persekiotojo tikėtinų motyvų ir tikslų nužudyti, nepagrindžia rizikos patirti persekiojimą tikimybės, be to, pats pasakojimas buvo grįstas bendro pobūdžio aplinkybėmis. Todėl pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti vertintina kaip išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nelaikytina visiškai pagrįsta. Nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Buvo surinkta išsami kilmės valstybės informacija, iš kurios matyti, kad (duomenys neskelbtini). Tyrimas dėl pareiškėjo prieglobsčio prašymo buvo išnagrinėtas individualiai, objektyviai ir nešališkai, t. y. laikantis teisės aktų normų reikalavimų. Prieglobsčio prašytojas nepriklauso politinei partijai ar organizacijai, nepatyrė realių persekiojimų veiksmų iš valstybės pareigūnų pusės, todėl galima daryti išvadą, kad prieglobsčio prašytojas (duomenys neskelbtini).

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškėjo K. S. skundą tenkino iš dalies, t. y. pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstė taip: „3. Uždrausti K. S. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; „4. Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi K. S. (K. S.) 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje. 2021 m spalio 27 d. atliktoje apklausoje pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

7. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas, įvertinęs visus pateiktus dokumentus, tyrimo metu surinktus duomenis bei remdamasis Įstatymo 86, 87 straipsniais, 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 127 straipsnio 5 dalimi, 133 straipsnio 2 dalimi, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) 125.4 papunkčiu bei kitais teisės aktais, Sprendimu nusprendė pareiškėjui nesuteikti pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pareiškėjui 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Sprendime atsakovas nurodė, kad (duomenys neskelbtini). Atsižvelgus į tai, konstatuota, kad prieglobsčio prašytojas neatitinka Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 86 straipsnio 1 dalies, 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodomų reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Sprendime taip pat konstatuota, jog atsižvelgiant į prieglobsčio prašytojo individualias savybes ir į tai, kad (duomenys neskelbtini). Beatodairiškas smurtas nepasiekia tokio lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, konstatuotina, kad prieglobsčio prašytojas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

8. Teismas vertino, kad Migracijos departamento byloje pateikti duomenys įrodo, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti visi jo nurodyti argumentai. Atsakovas apklausose siekė detaliai išsiaiškinti faktinę situaciją dėl prieglobsčio prašytojo pateikto prašymo suteikti jam prieglobstį. Tyrimo metu rinkta informacija apie (duomenys neskelbtini).

9. Teismas, įvertinęs pareiškėjo apklausose nurodytą informaciją apie (duomenys neskelbtini). Teismas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus, pagrindžiančius tariamą grėsmę būti persekiojamam jo kilmės valstybėje. Teismui nekilo abejonių, jog atsakovas pareiškėjo prašymą išnagrinėjo nuodugniai ir išsamiai.

10. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu. Jo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, pripažįstant, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

11. Teismas pripažino, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamo aplinkybių atskleidimo yra jo pozicija, kurios negalima vertinti kaip pagrindo abejoti prašymo tyrimo išsamumu. Kaip matyti iš rašytinės bylos medžiagos ir esančio apklausos įrašo, vertėjai tiksliai ir nuosekliai vertė pareiškėjo pasakojimą, pareiškėjas nei apklausoje, nei po jos dėl netinkamo vertimo pretenzijų nereiškė.

12. Teismo įsitikinimu, pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais įrodymais. Individualios asmeninės grėsmės grįžti į kilmės šalį atsakovas nenustatė. Teismui tokių įrodymų (apie galinčią kilti asmeninę grėsmę pareiškėjui jo šalyje) nepateikta.

13. Teismas sutiko, kad Migracijos departamentas, remdamasis pateikta medžiaga, neturėjo pagrindo konstatuoti esant pagrįstos tikimybės, kad grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai – kankinimai arba mirties bausmė, t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Atsakovui nustačius, jog pareiškėjas neatitiko minėtų Įstatymo nuostatų dėl papildomos apsaugos suteikimo, ir ši atsakovo Sprendimo dalis (dėl papildomos apsaugos nesuteikimo) laikytina teisėta ir pagrįsta.

14. Teismas konstatavo, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo bylos medžiagą, įvertino visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų pabėgėlio statuso bei Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, todėl jo prašymas buvo pagrįstai netenkintas.

15. Teismas iš bylos medžiagos ir pareiškėjo pateiktų paaiškinimų nustatė, kad pareiškėjas prieglobsčio pasiprašė tik tada, kai buvo sulaikytas pareigūnų. Teismas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes, sutiko su atsakovo pozicija, kad atsisakius suteikti pareiškėjui prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti, o prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Byloje nėra duomenų, kad iki ginčijamo sprendimo priėmimo pareiškėjas būtų pareiškęs norą savanoriškai išvykti. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, yra pagrįsta ir atitinkanti Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.

16. Teismas, aptaręs Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymo „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2018 m. liepos 5 d.) (toliau – ir Tvarka) nuostatas, vertino, kad nors ir nustatytų aplinkybių visumoje prieita prie išvados, jog pareiškėjas kelia neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau atsižvelgiant į Tvarkoje esančius pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, būtų proporcinga pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos. Byloje nėra valstybės institucijų išvadų, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali sukelti grėsmę visuomenės saugumui. Taigi, pareiškėjo situacijai taikytina Tvarkos 44.3.1 papunktyje įtvirtinta taisyklė ir pareiškėjui nustatomas 2 metų draudimo atvykti terminas, nes pareiškėjas buvo išsiųstas ir jo pateiktas prašymas išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka.

17. Teismas aptarė Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d nutarimu Nr. 436 bei 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (OL 2018 L 314, p. 14) (toliau – ir SIS II reglamentas) nuostatas. Kadangi Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką keistina trumpinant laikotarpį iki dvejų metų, yra pagrindas keisti ir kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

18. Teismas, netenkinęs pagrindinio reikalavimo, netenkino ir išvestinio reikalavimo įpareigoti atsakovą išnagrinėti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo, nenustačius jokių aplinkybių, nepateikus papildomų įrodymų, kurie sudarytų pagrindą vertinimui, jog atsakovas iš naujo nagrinėdamas prašymą dėl prieglobsčio suteikimo pareiškėjo atžvilgiu priimtų kitokį sprendimą.

III. 19. Pareiškėjas K. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

20. Pareiškėjas taip pat prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, kadangi pareiškėjas norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas.

21. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus ir nesutinka su teismo argumentais, kad pareiškėjo prašymas yra grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais ir jam kilmės šalyje nekyla individualios grėsmės pavojus.

22. Pareiškėjas teigia, kad (duomenys neskelbtini). Todėl šiuo atveju pareiškėjas atitinka pabėgėlio statusą ir jam gali būti suteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktus.

23. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo išvados, jog pareiškėjas greičiausiai galės pasinaudoti veiksminga valstybės apsauga nuo (duomenys neskelbtini), tačiau tai prielaida, neturinti jokio realaus faktinio pagrindo. Todėl atsakovas Sprendimą pagrindė ne visapusiškai ištirtais byloje surinktais įrodymais.

24. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas nurodė, jog (duomenys neskelbtini). Vien deklaratyvus teiginys, kad įstatymuose yra įtvirtinta garantija į teisingą bylos nagrinėjimą, nereiškia, kad sistema praktiškai funkcionuoja ir geba veiksmingai apsaugoti asmenis. Atsakovas turėjo ištirti ne tik teisės aktus, bet ir jų taikymo būdą ir praktinį veikimą, nes tik tokiu būdu galima susidaryti pagrįstą ir objektyvų įsitikinimą apie reiškinius, su kuriais pareiškėjas susidurs kilmės valstybėje.

25. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas, tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuluotą praktiką, tiek Įstatyme bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribojo bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertino asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojo nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrino įrodymų visapusiško ištyrimo. Negalima sutikti su vertinimu, kad tyrimo metu nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei motyvų ir tikslų persekioti. Pareiškėjas aiškiai nurodė faktinį pagrindą ir detaliai nurodė aplinkybes dėl jo užpuolimo, o atsakovas tik subjektyvaus vertinimo pagrindu neatliko išsamaus tyrimo ir jokių konkrečių duomenų apie pareiškėją, išskyrus jo paties pateiktą informaciją, nenustatinėjo. Todėl pareiškėjui prieglobstis nesuteiktas nepagrįstai.

26. Pareiškėjo vertinimu, Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimą dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

27. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

28. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje nesuteiktas pagrįstai. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai, jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje. Atsakovo teigimu, pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvai buvo išsamiai ir visapusiškai įvertinti, pateiktas jų teisinis įvertinimas, atsižvelgus į surinktą aktualią kilmės valstybės informaciją bei remiantis teisės aktų nuostatomis ir pabėgėlių teisės principais. Sprendimas išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką priimtas pagrįstai, nes pareiškėjas neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką, kelia nelegalios migracijos grėsmę.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 29. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2022 m. sausio 17 d. sprendimo Nr. 22S58070 teisėtumo ir pagrįstumo ir įpareigojimo Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo pagrįstumo.

30. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, tokių aplinkybių nenurodyta ir apeliaciniame skunde, todėl byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

31. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia nesutikimu su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pareiškėjo teigimu, atsakovas neatliko tinkamo individualaus tyrimo, nevertino asmeninių pareiškėjo savybių, jam kylančios grėsmės, nesurinko ir neanalizavo naujausios kilmės valstybės informacijos, todėl nepagrįstai teigė, kad pareiškėjas nepagrindė, kad jam kilmės šalyje kyla individualios grėsmės pavojus.

32. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

33. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

34. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).

35. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

36. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje N. A. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

37. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

38. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

39. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

40. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

41. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, jog Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

43. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas savo prašymą dėl prieglobsčio grindžia (duomenys neskelbtini).

44. Kaip matyti iš kilmės šalies informacijos, kurią surinko Migracijos departamentas, (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, pritarė atsakovo išvadoms. Su šiomis išvadomis neturi pagrindo nesutikti ir teisėjų kolegija. Įvertinusi pareiškėjo duotus paaiškinimus apklausos metu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo pasakojimas yra nenuoseklus, nekonkretus ir nepakankamai detalizuotas, iš esmės patikimai nesusietas su asmenine pareiškėjo patirtimi, t. y. pareiškėjas pasakojime pateikia labiau bendro pobūdžio informaciją apie (duomenys neskelbtini).

45. Be to, pažymėtina, kad kilmės šalies informacija patvirtina, jog (duomenys neskelbtini).

46. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovu ir pirmosios instancijos teismu, kad iš pareiškėjo pasakojimo nebuvo galima identifikuoti tikėtino persekiotojo. Pažymėtina, kad pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, tačiau pareiškėjas nenurodė savo apklausos metu, kad būtų kreipęsis į atitinkamas institucijas ir jam būtų atsisakyta suteikti tokią pagalbą. Pareiga motyvuoti savo prieglobsčio prašymą kylą pareiškėjui.

47. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pareiškėjo baimė būti persekiojamam yra hipotetinio pobūdžio, subjektyvus vertinimas, nepatvirtinantis visiškai pagrįstos pareiškėjo baimės. Atsižvelgiant į „visiškai pagrįstos baimės“ sąlygos nebuvimą, neidentifikavus konkrečių persekiotojų, konstatuotina, kad nėra pagrindo suteikti pareiškėjui tarptautinę teisinę apsaugą Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies bei Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktų pagrindais.

48. Vertinant, ar yra pagrindas suteikti papildomą apsaugą Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu (yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu), pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė, jog jo šalyje vyksta tarptautiniai ar vidaus ginkluoti konfliktai dėl kurių jis jaučia grėsmę. Migracijos departamentas skundžiamame Sprendime nustatė, kad beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, priešingai – saugumo situacija (duomenys neskelbtini) yra stabili. Todėl sutiktina su atsakovu ir pirmosios instancijos teismu, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkto kriterijų.

49. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei nurodo pareiškėjas, byloje nėra patikimų įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo individualaus persekiojimo dėl konvencinių priežasčių tikimybę. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai šių išvadų nepaneigia.

50. Teisėjų kolegija kaip deklaratyvius vertina pareiškėjo teiginius, kad Migracijos departamentas pažeidė EŽTT praktiką, Įstatymo ir Tvarkos aprašo nuostatas, kadangi pareiškėjas neidentifikavo atsakovo akivaizdaus padaryto materialinės ar proceso teisės normų pažeidimo.

51. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstais laikytini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Pirmosios instancijos teismas Sprendime nurodytus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos sutrumpino iki dvejų metų, o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui nustatytas dvejų metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos turėtų būti dar labiau sutrumpintas.

52. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio K. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Iveta Pelienė Ričardas Piličiauskas