2016-01-21 Nr. AB-1594-3-61-3-03040-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-484-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03040-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas G. G. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), kurį patikslino (b. l. 28), prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba, VSDFV) 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4530 „Dėl 2013-08-06 prašymo ir 2014-04-14 skundo“ (toliau – ir sprendimas Nr. (6.5) I-4530); 2) priteisti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus: dėl neteisėto Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio neteisėto vykdymo padarytą žalą, t. y. 4 244,86 Lt valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos (toliau – ir pensija) nepriemoką už 2010 m. ir 9 495,48 Lt senatvės pensijos nepriemoką už 2011 m., iš viso – 13 740,34 Lt; dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio vykdymo susidariusią pensijos nepriemoką – 4 297,44 Lt (po 2 148,72, Lt už 2010 m. ir 2011 m.).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad pensija jam paskirta 2004 m. lapkričio 28 d., kaip dirbančiam pensininkui 2010 m. ir 2011 m. nebuvo išmokėta visa pensija, tuo jam padaryta žala, kad paskirtos pensijos dydžio ir nuo 2012 m. sausio 1 d. mokamos pensijos dydžio ir mokėjimo tvarkos neginčija.

VSDFV Panevėžio skyrius, atsakydamas į pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 6 d. prašymą, 2013 m. rugsėjo 2 d. rašte Nr. (10.12) 3-36858 „Dėl pensijos“ (toliau – ir raštas Nr. (10.12) 3-36858), be kita ko, nurodė, kad valstybinės socialinio draudimo pensijos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuojamos pagal Laikinąjį įstatymą; pensijos nepriemokos negali išmokėti, nes nėra teisės aktų, nustatančių pensijos skirtumo išmokėjimą, todėl pateikia tik apskaičiuotą nepriemokos dydį.

Pareiškėjas, pagrįsdamas savo reikalavimus, iš esmės remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika, be kita ko, 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, 2014 m. kovo 7 d. sprendimu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, be kita ko, 6.246 straipsnio 1 dalimi, 6.249 straipsnio 1 dalimi 6.271 straipsniu, nurodo, kad tiek valstybė, priėmusi Laikinąjį įstatymą, tiek VSDFV Panevėžio skyrius, vykdęs neteisėtas minėto įstatymo nuostatas ir tuo padaręs žalą pareiškėjui, privalo atsakyti ir atlyginti žalą.

Pareiškėjas, vadovaudamasis raštu Nr. (10.12) 3-36858 ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 19 straipsnio 2 dalies 3 punktu, pateikė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris nutartyje nurodė, jog skundas nagrinėtinas Panevėžio apygardos administraciniame teisme. Pareiškėjas kreipėsi į paminėtą teismą, kuris nevykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties, skundą paliko nenagrinėtą ir nurodė su skundu kreiptis į Fondo valdybą. Fondo valdyba sprendime Nr. (6.5) I-4530 paaiškino, jog duodamas atsakymą Panevėžio skyrius viršijo savo įgaliojimus, o pareiškėjas praleido 3 metų apskundimo terminą, skaičiuojamą nuo 2010 m. sausio 1 d., todėl pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjo nuomone, Fondo valdyba nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsniu, nes ginčas kilęs tik iš neteisėto Laikinojo įstatymo 8 straipsnio, o ne iš Pensijų įstatymo. Visiškai nesuprantamas ir Fondo valdybos aiškinimas, jog 3 m. apskundimo terminas skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio 1 d.: Vyriausybė, parengusi neteisėtas Laikinojo įstatymo nuostatas, Seimas, priėmęs Laikinąjį įstatymą ir Prezidentas, pasirašęs minėtą įstatymą, turėdami kvalifikuotų teisininkų grupes nesuprato, jog priėmė neteisėtas ir Konstitucijai prieštaraujančias Laikinojo įstatymo nuostatas, o pareiškėjas, Fondo valdybos supratimu, privalėjo, 2010 m. sausio mėn. gavęs sumažintos pensijos dalį, suprasti, kad minėtos valstybės institucijos žinojo, jog priėmė neteisėtą Laikinojo įstatymo 8 straipsnį, ir teikti skundą. Tai, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnis neteisėtas, nes prieštarauja Konstitucijai, pareiškėjas sužinojo tik paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, taigi, remiantis sąžiningumo, protingumo kriterijais tik nuo tada ir gali būti skaičiuojamas senaties terminas.

Konstitucinio Teismo nutarimai galioja į ateitį, dėl pareiškėjui padarytos žalos (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis) Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) apskundimo termino nenustato, todėl būtina remtis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 ir 3 dalimis. Pasak pareiškėjo, 3 m. ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo kreipimosi su skundu į teismą dienos. Nesilaikant išvardytų Civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatų Konstitucinio Teismo nutarimai netektų prasmės, jie būtų neįgyvendinami dėl atsakovų neatsakingumo ir bylos vilkinimo.

Tuo atveju, jeigu, teismo nuomone, terminas skundui paduoti yra praleistas, pareiškėjas, remdamasis skunde nurodytomis aplinkybėmis ir argumentais, prašo jį atnaujinti.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, visiškai sutinka su sprendime Nr. (6.5) I-4530 nurodyta pozicija, kad nėra teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui negautą pensijos dalį, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 31–35).

Atsakovas remiasi Pensijų įstatymo 45 straipsniu (redakcija, galiojusia iki 2012 m. gruodžio 31 d.), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarime Nr. 1156 patvirtintais Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais (toliau – ir Nuostatai), jų 103 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (2013 m. vasario 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-167/2013, 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-432/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013) ir CK nuostatomis dėl ieškinio senaties.

Pažymėjo, kad Įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui, Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintos Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatos pensijų gavėjams netaikomos nuo 2012 m. sausio 1 d., taigi, sprendimai dėl pareiškėjui mokėtos perskaičiuotos pensijos visiškai įvykdyti iki paminėto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo.

Pareiškėjui nuo 2004 m. lapkričio 28 d. paskirta ir mokama valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija. Pirmoji sumažinta pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. sausio mėn., taigi apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta pensija, pareiškėjas sužinojo 2010 m. sausio mėn., todėl jo reikalavimui dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. neišmokėtos pensijos dalies priteisimo senaties terminas skaičiuotinas nuo 2010 m. sausio mėn. Teisinės pasekmės pareiškėjui atsirado po Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, t. y. nuo 2010 m. sausio 1 d. įstatymų leidėjui nustačius laikiną pensijų perskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, kurią realizavo VSDFV Panevėžio skyrius, kiekvieną mėnesį mokėdamas pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas perskaičiuotą pensiją. Pareiškėjas į VSDFV Panevėžio skyrių kreipėsi tik 2013 m. rugpjūčio mėn., praleidęs imperatyvų teisės aktuose įtvirtintą 3 m. apskundimo terminą, nors privalėjo savo teises ginti per Pensijų įstatyme nustatytą apskundimo terminą. Taigi, darytina išvada, kad VSDFV Panevėžio skyriaus veiksmai dėl pensijos perskaičiavimo pareiškėjui yra galutiniai ir visiškai įvykdyti. Pareiškėjas, būdamas atidus ir rūpestingas, privalėjo tinkamai, laikydamasis įstatymų nuostatų, imtis priemonių savo galimai pažeistoms teisėms apginti ir interesams įgyvendinti, tačiau jokių veiksmų savo teisei apginti iki apskundimo termino pabaigos nesiėmė.

Fondo valdyba, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi ir Fondo valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakyme Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, sprendime Nr. (6.5) I-4530, be kita ko, informavo pareiškėją, kad, pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas pateikė įrodymus, sudarančius pagrindą praleistam terminui atnaujinti.

Įsigaliojus Laikinajam įstatymui, jo nuostatos buvo privalomos ir valstybės valdžios institucijoms. VSDFV Panevėžio skyrius kaip vykdomoji institucija, vykdanti viešojo administravimo funkcijas, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio ir 8 straipsniais, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. teisėtai ir pagrįstai perskaičiavo pareiškėjui paskirtą pensiją ir mokėjo ją pagal tuo metu galiojusiame Laikinajame įstatyme nustatytą tvarką.

Pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarime nekonstatuota, kad Laikinasis įstatymas ar jo dalis, taikoma perskaičiuojant valstybines socialinio draudimo pensijas, prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažinta, kad Nuostatų 146 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo įgyvendinama Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis, neprieštaravo Konstitucijai, be to, šiame nutarime nurodyta, kad: pagal Konstituciją, valstybėje susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina senatvės pensijoms mokėti, pensijų teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas; sumažintos pensijos gali būti mokamos tik laikinai, nustačius dėl pensijų sumažinimo susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 16–19).

Fondo valdyba remiasi inter alia Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsniu, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusia iki 2012 m. gruodžio 31 d.), 2 dalimi, Taisyklių 20 ir 31 punktais, LVAT praktika (2013 m. spalio 9 d. nutartimis administracinėse bylose Nr. AS438-818/2013, AS602-716/2013, Nr. AS602-849/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, 2014 m. balandžio 22 d, nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014), nurodė, be kita ko, jog terminas skundui Fondo valdybai dėl teritorinių skyrių sprendimų (valinių aktų, veiksmų), mokant sumažintas pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas pensijas, paduoti skaičiuotinas nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo, todėl pareiškėjo argumentas, kad apie tai, jog Laikinojo įstatymo 8 straipsnis prieštarauja Konstitucijai jis sužinojo 2012 m. rugsėjo 21d., paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, todėl ir terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo šios datos, atmestinas kaip nepagrįstas.

Fondo valdyba, įvertinusi tai, kad VSDFV Panevėžio skyrius pirmąją sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas pensiją pareiškėjui išmokėjo 2010 m. sausio mėn., tad apie VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimą mokėti ne visą paskirtą pensiją jis sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėn., nustatė, kad, kreipdamasis į VSDFV Panevėžio skyrių su 2013 m. rugpjūčio 6 d. prašymu, kuris turėjo būti persiųstas nagrinėti Fondo valdybai, ir į Fondo valdybą su 2014 m. balandžio 14 d. skundu dėl negautos pensijos dalies išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.) nustatytą Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų apskundimo Fondo valdybai 3 m. terminą; dėl šios priežasties Fondo valdyba sprendime Nr. (6.5) I-4530, vadovaudamasi Taisyklių 20 punktu, pasiūlė pareiškėjui iki 2014 m. birželio 4 d. pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad terminą VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimui nuo 2010 m. sausio mėn. pradėti mokėti sumažintą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas pensiją pareiškėjas praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą šį terminą atnaujinti. Per nustatytą terminą pareiškėjui įrodymų nepateikus, Fondo valdyba 2014 m. birželio 12 d. sprendime Nr. (6.5) I-5297 „Dėl atsisakymo nagrinėti 2013-08-06 prašymą ir 2014-04-14 skundą“ (toliau – ir sprendimas Nr. (6.5) I-5297), vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 6 d. prašymą ir 2014 m. balandžio 14 d. skundą.

Pareiškėjo reikalavimas dėl pensijos dalies išmokėjimo Fondo valdyboje nebuvo išnagrinėtas, taigi, pareiškėjas išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nepasinaudojo, todėl jo reikalavimas įpareigoti VSDFV Panevėžio skyrių išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį (13 740,34 Lt) ir dėl Laikinojo įstatymo 6 straipsnio taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį (4 297,44 Lt) teisme negali būti nagrinėjamas iš esmės.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui pirmoji sumažinta senatvės pensija buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl nuo šios datos skaičiuotini terminai, per kuriuos pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo teises, susijusias su senatvės pensijos mokėjimu, turėjo su skundu kreiptis į VSDFV, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Pareiškėjas, 2014 m. balandžio 14 d. paduodamas skundą VSDFV dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo, praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies nustatytą 3 metų terminą. Teikdamas skundą VSDFV, pareiškėjas neprašė atnaujinti termino skundui dėl pensijos nepriemokos paduoti, taip pat nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą. Todėl VSDFV 2014 m. gegužės 15 d. sprendime Nr. (6.5)I-4530 tiksliai vertino faktines aplinkybes, pagrįstai ir teisėtai pritaikė teisės nuostatas, naikinti VSDFV 2014 m. gegužės 15 d. sprendimo Nr. (6.5)I-4530 nėra teisinio pagrindo.

Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, kaip kvalifikuotas teisininkas (buvęs teisėjas, advokatas), net nebandė teikti kokių nors duomenų, sudarančių prielaidas bei sąlygas atnaujinti terminą, VSDFV, kaip tai nurodyta skundžiamame VSDFV sprendime, todėl VSDFV pagrįstai ir teisėtai priėmė 2014 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5297, kuriuo atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą.

Pareiškėjo prašymas atnaujinti procesinį terminą negali būti tenkinamas teisme, nes tai VSDFV prerogatyva.

Kadangi šioje administracinėje byloje nėra konstatuoti nei VSDFV nei jos teritorinio Panevėžio skyriaus neteisėti veiksmai, teismas konstatavo, jog pareiškėjo prašymas priteisti žalą dėl neteisėto pensijos neišmokėjimo nėra pagrįstas.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad tokio pobūdžio bylose paprastai reikalaujama priteisti neišmokėtą pensijos dalį, tačiau galiojant nepanaikintiems VSDFV 2014 m. gegužės 15 d. sprendimui Nr. (6.5)I-4530 bei 2014 m. birželio 12 d. sprendimui Nr. (6.5) I-5297, nėra jokio teisinio pagrindo priteisti neišmokėtą pensijos dalį.

III. Pareiškėjas G. G. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti (b. l. 69–71).

Apeliantas nurodė, kad nebepalaiko savo reikalavimo, susijusios su pensijos dalies neišmokėjimu Laikinojo įstatymo 6 straipsnio pagrindu, nes atsakovai pradėjo jos grąžinimą. Palaiko kitus savo skundo reikalavimus, remdamasis jame išdėstytais argumentais. Nesutinka su teismo išvada, kad praleido terminą kreiptis dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo bei atsakovo ir teismo taikomu termino skaičiavimu. Laikosi nuomonės, kad tik nuo 2012 m. rugsėjo 21 d. (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo) atsirado teisė skųstis dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.

Pažymi, kad dėl išankstinio skundo nagrinėjimo ne teismo tvarka kreipėsi tik todėl, kad taip nurodė teismas, nors skundams dėl neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo ikiteisminė tvarka netaikoma (Civilinio kodekso 6. 271 str.). Mano, kad VSDFV praleido Administracinių bylų teisenos įstatymo 31 straipsnyje nustatytą terminą išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. balandžio 14 d. skundą, taip pažeisdama jo teises, todėl ginčas teisme turėtų būti nagrinėjamas iš esmės. Teismas taip pat nepagrįstai vilkino bylą, be to, elgėsi neetiškai, pasinaudojęs pareiškėjo biografijos duomenimis ir sprendime atkreipęs dėmesį, kad jis būdamas kvalifikuotu teisininku nepateikė duomenų, sudarančių prielaidas ir sąlygas terminą atnaujinti. Pažymi, kad skundą teikė kaip Lietuvos Respublikos pilietis, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos. Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisingumą vykdo tik teismai, todėl nesuprantama, kodėl nagrinėjamu atveju teismas prerogatyvą teikia VSDFV.

Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad teismo prašė panaikinti VSDFV 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą ir priteisti senatvės pensijos nepriemoką, išreikštą pinigais. Kadangi pensija Konstitucinio Teismo pripažinta nuosavybe ir išmokama periodinėmis išmokomis yra pareiškėjo pajamos, neteisėtai neišmokėta jos dalis, remiantis Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalimi įvardijama kaip žala, todėl ir prašė priteisti žalą pinigine išraiška, kaip senatvės pensijos nepriemoką. Neprieštarauja, kad žala būtų papildomai teismo įvardinta kaip pensijos dalis.

Pažymi, kad jam nėra žinoma apie teismo minimą VSDFV 2014 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. (6.5) I-5297, tačiau jei teismo manymu šis sprendimas neatsiejamai susijęs su pareikštais reikalavimais, jį taip pat prašo panaikinti, arba neprijungti prie bylos, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas su juo nėra susipažinęs.

Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 77–79) prašo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas remiasi su atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktame pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika tokio pobūdžio bylose bei skundžiamame teismo sprendime išdėstytais motyvais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV su apeliaciniu skundu nesutinka, atsiliepime prašo jį atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 80–83).

Trečiasis suinteresuotas asmuo palaiko savo atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, papildomai pažymi, kad pareiškėjas nepagrįstai nurodo, jog VSDFV praleido Administracinių bylų teisenos įstatymo 31 straipsnyje nustatytą terminą išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. balandžio 14 d. skundą. Atkreipia dėmesį, kad 20 darbo dienų terminas nustatytas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 3 dalyje ir VSDFV šio termino nepraleido.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas siekia jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytos pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės ir nukentėjusiųjų asmenų pensijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta senatvės pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėnesio.

Iš bylos matyti, kad į VSDFV Panevėžio skyrių dėl Laikinojo įstatymo pagrindu neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo pareiškėjas kreipėsi su 2013 m. rugpjūčio 6 d. prašymu (b. l. 20), į kurį atsakydamas VSDFV Panevėžio skyrius 2013 m. rugsėjo 2 d. rašte Nr. (10.12) 3-36858 (b. l. 10), be kita ko, nurodė, kad grąžinti neišmokėtą pensijos dalį, kaip pageidauja pareiškėjas, nėra teisinio pagrindo; nesant teisės aktų, reglamentuojančių paskirtos ir išmokėtos pensijos sumos skirtumo išmokėjimą, taip pat VSDFV pateikė duomenis apie pareiškėjo pensijos perskaičiavimą (mažinimą) nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. pagal Laikinojo įstatymo 6, 8 straipsnius.

Nesutikdamas su šiuo VSDFV sprendimu pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 13 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl senatvės pensijos nepriemokos už 2010 ir 2011 metus priteisimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartimi pareiškėjo skundą atsisakė priimti, kaip nepriskirtiną šio teismo kompetencijai ir išaiškino pareiškėjui teisę skundą paduoti Panevėžio apygardos administraciniam teismui (b. l. 3). Pareiškėjas šia teise pasinaudojo. Panevėžio apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2014 m. kovo 31 d. nutartimi skundą paliko nenagrinėtą, konstatavęs, kad pareiškėjas nepasinaudojo privaloma tokio pobūdžio bylose išankstine ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir ja dar gali pasinaudoti (b. l. 4–5).

Pareiškėjas 2014 m. balandžio 14 d. VSDFV pateikė skundą „Dėl žalos atsiradusios dėl neteisėtų institucijos veiksmų“, prašydamas išnagrinėti skundą išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka ir įpareigoti teritorinį skyrių išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnio nuostatų taikymo pareiškėjui neišmokėtą pensijos dalį (b. l. 21–23). VSDFV 2014 m. gegužės 15 d. sprendimu atsakydama į pareiškėjo 2014 m. balandžio 14 d. skundą bei 2013 m. rugpjūčio 6 d. prašymą (pateiktą VSDFV skyriui) atnaujino pareiškėjui terminą skundui dėl teritorinio skyriaus 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimo paduoti, panaikino VSDFV Panevėžio skyrius 2013 m. rugsėjo 2 d. rašto dalį dėl atsisakymo išmokėti senatvės pensijos dalį, kaip priimtą viršijus kompetenciją.

Spręsdama dėl pareiškėjo reikalavimo išmokėti sumažintos senatvės pensijos dalį, nurodė, kad terminas skundui dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negautos pensijos dalies išmokėjimo paduoti skaičiuotinas nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo, kuri pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. sausio mėn., taigi, apie VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimą (kaip valinį aktą, veiksmą) mokėti ne viso dydžio paskirtą pensiją pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėn.; pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 6 d. prašymas paduotas praėjus iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytam 3 m. terminui, VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimo nuo 2010 m. sausio mėn. mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą pensiją (kaip valinio akto, veiksmo) apskundimo terminą pareiškėjas praleido, taigi, šis teritorinio skyriaus sprendimas yra įvykdytas; be to, remdamasi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi, Taisyklių 20 punktu, pasiūlė iki 2014 m. birželio 4 d. pateikti įrodymus, galinčius patvirtinti, kad terminą pareiškėjas praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą, kad pateikus įrodymus, skundo priėmimo klausimas būtų sprendžiamas iš naujo, o per nustatytą laiką nepateikus įrodymų arba nusprendus, kad nėra pagrindo atnaujinti terminą, pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 6 d. prašymas ir 2014 m. balandžio 14 d. skundas tiek, kiek prašoma išmokėti neišmokėtą pensijos dalį, būtų palikti nenagrinėti, kaip pateikti praleidus nustatytą skundo padavimo terminą (Taisyklių 31 punktas) (b. l. 24–26).

Nesutikdamas su šiuo VSDFV sprendimu pareiškėjas su 2014 m. birželio 3 d. skundu (teisme gautas 2014 . birželio 9 d.) mėnesį kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (b. l. 1–2).

Iš atsakovo pateiktos medžiagos matyti, kad Fondo valdyba 2014 m. birželio 12 d. priėmė sprendimą Nr. (6.5) I-5297, kuriame konstatavo, kad pareiškėjas iki 2014 m. birželio 4 d. nepateikė įrodymų, galinčių patvirtinti, kad terminą apskųsti teritorinio skyriaus sprendimui nuo 2010 m. sausio mėn. pradėti mokėti pareiškėjui pagal Laikinąjį įstatymą sumažintą senatvės pensiją pareiškėjas praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą, nepateikė, remdamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. rugpjūčio 6 d. prašymą ir 2014 m. balandžio 14 d. skundą tiek, kiek pareiškėjas prašė išmokėti 2010 m.–2011 m. neišmokėtą pensijos dalį, kaip pateiktus praleidus skundo padavimo terminą (b. l. 27).

Taigi ginčas šioje byloje kilo dėl VSDFV sprendimo, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo skundą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo, konstatavus, kad praleistas skundo atsakovui padavimo terminas. Ginčo esmė – pareiškėjo nurodomu ginčo laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą senatvės pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos. Kadangi ginčas iš esmės kilęs dėl pareiškėjui neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo, jam taikomos pensijų teisinius santykius, o ne civilinę deliktinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas.

Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tinkamu atsakovu tokio pobūdžio ginčuose turi būti laikomas tam tikras VSDFV teritorinis skyrius, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Teisėjų kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjo VSDFV Panevėžio skyriui paduotas 2013 m. rugpjūčio 6 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas šį prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo pagrindu sumažinta senatvės pensija. Todėl atsakovas 2014 m. gegužės 15 d. sprendime pagrįstai konstatavo termino praleidimą ir vadovaudamasis Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDF valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau – ir Taisyklės) 20 punktu, nustatė terminą pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą terminą atnaujinti.

Pareiškėjas 2014 m. balandžio 14 d. skunde nurodė, kad nesutinka, kad praleido 3 metų senaties terminą, nes 2010 m. ir 2011 m. negalėjo žinoti apie jam neteisėtais veiksmais daromą žalą, o net ir žinodamas apie neteisėtą aktą, negalėtų nieko daryti, nes fizinis asmuo negali kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įstatymo pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai. Mano, kad šis terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo jo kreipimosi su skundu į VSDFV Panevėžio skyrių dienos ar nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo dienos, bet jei atsakovas manytų, kad terminas, praleistas, prašė jį atnaujinti atsižvelgiant į skunde nurodytas aplinkybes.

Teisėjų kolegija pažymi, jog remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose, nepagrįsta pareiškėjo pozicija, kad apie pažeistas savo turtines teises jis galėjo sužinoti tik 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą dėl Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai. Kitokių, individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą, pareiškėjas nenurodė. Tai leidžia daryti išvadą, kad VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) 2014 m. gegužės 15 d. sprendime neturėjo pagrindo atnaujinti pareiškėjo praleisto termino skundui paduoti. Kaip minėta, vadovaudamasis Taisyklių 20 punktu, VSDFV pasiūlė pareiškėjui per nustatytą terminą pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą terminą atnaujinti, tačiau pareiškėjas pasiūlymu nesinaudojo, kreipėsi į teismą. Pareiškėjui nepateikus įrodymų, VSDFV 2014 m. birželio 12 d. sprendimu Nr. (6.5) I-5297 ir vadovaudamasis Taisyklių 31 punktų, pareiškėjo prašymą išmokėti 2010–2011 metais neišmokėtą senatvės pensijos dalį paliko nenagrinėtą. Šio sprendimo pareiškėjas teismui neskundė, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo dėl jo pasisakyti.

Skundžiamame VSDFV 2014 m. gegužės 15 d. sprendime nėra teiginių, leidžiančių daryti išvadą, kad atsakovas pasisakė iš esmės dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti išmokėti neišmokėtą pensijos dalį, VSDFV pasisakė tik dėl skundo padavimo termino, konstatavo šio termino praleidimą.

Pasisakydama dėl pareiškėjo praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo galimybės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip minėta, individualių priežasčių, kurios galėtų kliudyti pareiškėjui pateikti skundą per įstatymų nustatytą 3 metų terminą pareiškėjas nenurodė, todėl nebuvo pagrindo praleistą terminą atnaujinti.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo G. G. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė