d8932c60-4e95-4fdf-bc1f-e13770d242f4 · Panevėžio apygardos teismas

Civilinė byla Nr

         Civilinė byla Nr. 3K-3-130/2011

Proceso Nr. 2-59-3-00552-2009-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

27.7; 44.2.1; 44.5.2.17

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. kovo 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Simniškio, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Juozo Šerkšno,

raÅ¡ytinio proceso tvarka teismo posėdyje iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovo N. G.

kasacinį skundÄ dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. sausio 27 d. sprendimo bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus

teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Limantra“ ieškinį atsakovui N. G. dėl turtinės žalos atlyginimo ir administravimo išlaidų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjami teisės klausimai dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės pagrindų, Å¡iam laiku nesikreipus į teismÄ dėl įmonės bankroto bylos iÅ¡kėlimo.

IeÅ¡kovas, atstovaujamas bankroto administratoriaus, prašė priteisti iÅ¡ atsakovo 14 774 Lt žalos atlyginimo ir 10 000 Lt bankroto administravimo iÅ¡laidų. Panevėžio apygardos teismas 2009 m. kovo 3 d. nutartimi iÅ¡kėlė ieÅ¡kovui bankroto bylÄ . IeÅ¡kovo teigimu, Ä®monių bankroto įstatyme reglamentuota įmonės vadovo ir savininko pareiga, paaiÅ¡kėjus įmonės nemokumui, nedelsiant kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo; jeigu įmonės vadovas, savininkas to nepadaro, jo veiksmai laikytini neteisėtais, o dėl jų atsiradusi žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka; žalos dydis nustatomas atsižvelgiant į kreditorių reikalavimus, kurių įmonė negali patenkinti. IeÅ¡kovas yra skolingas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui iÅ¡ viso

14 774 Lt. IeÅ¡kinyje nurodoma, kad nuo 1999 metų įmonė buvo nemoki, nuo 2000 m. veiklos nevykdė. Nuo to laiko iki pat bankroto bylos iÅ¡kėlimo atsakovas nesikreipė į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, o bendrovės skolos didėjo. IeÅ¡kinio pateikimo dienÄ bankrutuojančios įmonės administravimo iÅ¡laidos – 10 000 Lt.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Panevėžio apygardos teismas 2010 m. sausio 27 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino iÅ¡ dalies: priteisė iÅ¡ atsakovo ieÅ¡kovui 10 540 Lt žalai atlyginti, kitÄ ieÅ¡kinio dalį atmetė. Teismas nustatė, kad atsakovas buvo vienintelis UAB „Limantra“

akcininkas ir įmonės administracijos vadovas (direktorius) nuo 1994 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. kovo 18 d. Pagal ABĮ 37 straipsnio

9 dalį bendrovės vadovas atsako už bendrovės veiklos organizavimÄ bei jos tikslų įgyvendinimÄ ir už kitų Å¡iame ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose, taip pat bendrovės įstatuose nustatytų pareigų vykdymÄ . Atitinkamai Å¡ių teisinių pareigų nevykdymas, padaręs žalos, teismo nuomone, sukelia bendrovės vadovo, kaip darbuotojo, materialinę atsakomybę. Laikotarpiu, kai atsakovas ėjo direktoriaus pareigas, Akcinių bendrovių ir Ä®monių bankroto įstatymai (ABÄ®

37 straipsnio 9 dalis, CK 2.87 straipsnio 7 dalis, nuo 1999 m. spalio 15 d. galiojusi ABĮ 18 straipsnio 6 dalis, nuo 2001 m. liepos 1 d. galiojusi ABĮ 22 straipsnio 8 dalis, nuo 2000 m. balandžio 19 d. galiojusi ĮBĮ 7 straipsnio 1, 2 dalys, nuo 2001 m. liepos 1 d. ir nuo 2003 m. sausio 1 d. galiojanti ĮBĮ 8 straipsnio

1 dalis) nustatė jo pareigÄ kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, jei bendrovė tampa nemoki. Atsakovas dėl savo teisinės padėties neabejotinai žinojo, kiek įmonė turi pradelstų įsipareigojimų, kad bankrutavusiame banke prarado nemaÅ¾Ä lėšų sumÄ , kad dėl to nebegali vykdyti Å«kinės komercinės veiklos. Teismo vertinimu, atsakovas galėjo ir turėjo suprasti, kad įmonė negali įvykdyti savo finansinių prievolių kreditoriams. Be to, atsakovas pripažino, kad įmonė tapo nemoki jau 1999 metais, kad nuo 2000 metų ji Å«kinės komercinės veiklos nevykdė, o 2002-2003 metais jis ir pats yra kreipęsis į kreditorių Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinį skyrių su praÅ¡ymu kelti bendrovei bankroto bylÄ . Teismas sprendė, kad, nurodytÄ pareigÄ atsakovui įvykdžius laiku, 10 540 Lt vertės kreditorių reikalavimų padidėjimo buvo galima iÅ¡vengti: 2001 m. sausio 12 d. (kai įmonė tapo nemoki) įmonė VSDFV biudžetui buvo skolinga 3781 Lt socialinio draudimo įmokų ir 453 Lt sveikatos draudimo įmokų; bankroto bylos iÅ¡kėlimo dienÄ VSDFV Panevėžio skyriaus finansinis reikalavimas bendrovei dėl per nurodytÄ laikotarpį dėl naujai priskaičiuojamų įmokų ir delspinigių iÅ¡augo nuo 4234 Lt iki 14 774 Lt. Dėl to teismas sprendė, kad žalos dydis Å¡ioje byloje yra 10 540 Lt. Teismas pažymėjo, kad atsakovas neprašė sumažinti nuostolių dydžio, neteikė įrodymų tokioms aplinkybėms įrodyti ir tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Pagal Ä®BÄ® 8 straipsnio 4 dalies ir kitų įstatymų nuostatas nėra pagrindo iÅ¡ atsakovo priteisti 10 000 Lt administravimo iÅ¡laidų; neįrodyta, kad tai yra atsakovo neteisėtais veiksmais padaryta žala kreditoriams. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad teisiniu jo atsakomybės pagrindu negali bÅ«ti

ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis, įsigaliojusi nuo 2008 m. liepos 1 d., tačiau tai nėra pagrindas ieškiniui atmesti, nes atsakovo atsakomybės teisinį

pagrindÄ nustato Akcinių bendrovių ir Ä®monių bankroto įstatymuose atsakovui, kaip administracijos vadovui, priskirtų pareigų nevykdymas laiku.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundÄ , 2010 m. rugsėjo 14 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2010 m. sausio 27 d. sprendimÄ paliko nepakeistÄ . Atkreipusi dėmesį į CK 6.263 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad kiekvienas asmuo privalo laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, taip pat į Ä®BÄ® 8 straipsnio

4 dalies nuostatas, kad įmonės vadovas arba kitas asmuo, įmonėje turintis teisę priimti atitinkamÄ sprendimÄ , privalo padengti žalÄ , kuriÄ kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiÅ¡kimÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, kolegija sprendė, kad CK 6.263 straipsnio 1 dalis įtvirtina vadinamÄ jÄ generalinio delikto sistemÄ , kuri reiÅ¡kia, jog neteisėtu elgesiu, sukeliančiu civilinę atsakomybę, laikytinas bet koks žalos padarymas, jei jis atitinkamomis sÄ lygomis negali bÅ«ti pateisinamas. Tuo tarpu Ä®BÄ® 8 straipsnio

4 dalis detaliau apibrėžia asmenis, kuriems suteikiama reikalavimo teisė, asmenis, kurie atsakingi už žalÄ , ir žalos pobÅ«dį. Sutikusi, kad CK 6.263 straipsnio

1 dalis yra bendroji norma ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies atžvilgiu,

kolegija konstatavo, kad pagrindinė žalos dalis atsirado iki 2008 m. vidurio, kai galiojo bendroji norma (CK 6.263 straipsnio 1 dalis), ir kad ginčijamų

santykių metu specialioji teisės norma (Ä®BÄ® 8 straipsnio 4 dalis) nebuvo priimta ir negaliojo, bendrosios ir specialiosios teisės normų konkurencijos nebuvo ir negalėjo bÅ«ti. Nors pirmosios instancijos teismas, pagrįsdamas atsakovo neveikimo neteisėtumÄ , rėmėsi ir Ä®BÄ® 8 straipsnio 1 dalimi, kai kuriomis ABÄ® nuostatomis, tačiau deliktinę atsakomybę buvusiam administracijos vadovui, kolegijos vertinimu, vis dėlto kildino iÅ¡ bendrųjų normų – CK 6.246-6.249, 6.263 straipsnių. Kolegija konstatavo, kad bendroji ir specialioji normos, be kita ko, skyrėsi pagal asmenis, turinčius teisę į žalos atlyginimÄ . CK 6.263 straipsnio 1 dalis reikalavimo teisę nustato tiesiogiai nukentėjusiems asmenims (ad hoc – bankrutuojančiai įmonei), Ä®BÄ® 8 straipsnio 4 dalis – netiesiogiai nukentėjusiems asmenims (bankrutuojančios įmonės kreditoriams). Dėl to, kolegijos vertinimu, nėra pagrindo tvirtinti, kad taikant atsakomybę pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalį bankrutuojanti įmonė yra netinkamas ieÅ¡kovas. Kolegija nepasisakė dėl byloje nedalyvaujančio VSDFV Panevėžio skyriaus veiksmų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas) bei kreditoriaus reikalavimams nesuėjusios ieÅ¡kinio senaties (CK 1.131 straipsnio 1 dalis), nes Å¡ios aplinkybės ir (arba) motyvai neturi įtakos atsakovui taikant deliktinę atsakomybę.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundÄ teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas praÅ¡o panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. sausio 27 d. sprendimo dalį dėl 10 540 Lt žalos atlyginimo bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 14 d. nutartį ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:

1. Teisės teorija pagal atliekamas funkcijas teisės normas skirsto į: a) reguliacines, kurios nustato teisinio santykio dalyviams turiningÄ sias arba procesines teises ir pareigas; jų nustatytų pareigų (imperatyvų) vykdymo privalomumÄ garantuoja sankcijas nustatančios normos; b) sankcijas nustatančias, kurios skirtos reguliacinių normų imperatyvų privalomumui garantuoti. Anot kasatoriaus, nagrinėjamu atveju reguliacines normas atitiktų Ä®BÄ® 8 straipsnio 1 dalis, o sankcijas nustatančias normas – CK 6.263 straipsnis ir Ä®BÄ® 8 straipsnio 4 dalis. Atkreipęs dėmesį į tai, kad specialioji teisės norma atsiranda iÅ¡ poreikio sukonkretinti bendrÄ jÄ teisės normÄ , kasatorius teigia, jog niekada specialioji teisės norma netaps bendrosios teisės normos atsiradimo pagrindu. Dėl to, jei reguliacinė teisės norma (įpareigojanti kreiptis dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, Ä®BÄ®

8 straipsnio 1 dalis) yra lex specialis Å¡altinio dalis, jos privalomumÄ užtikrinanti sankcija niekada negali atsirasti lex generalis Å¡altinyje ar forma. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad CK 6.263 straipsnis yra Ä®BÄ® 8 straipsnio 1 dalies sankcija. Anot kasatoriaus, CK 6.263 straipsnis sankcijos pavidalu aptarnauja tik lex generalis reguliacines normas, įtvirtintas CK, arba pozityviai nereglamentuotus (įstatymu neįtvirtintus) civilinius teisinius santykius. Å iÄ iÅ¡vadÄ patvirtina apeliacinės instancijos teismo neiÅ¡analizuotas atsakovo apeliaciniame skunde nurodytas motyvas dėl Ä®BÄ® 8 straipsnio 4 dalies priėmimo tikslingumo. Anot kasatoriaus, įstatymo leidėjas laikė, kad CK 6.263 straipsnis yra nepakankamas pagrindas atsakomybei dėl nesikreipimo laiku dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo rastis. Kitu atveju bÅ«tų nesuprantamas, nereikalingas ir perteklinis įstatymo leidėjo tikslas įteisinti atsakomybę Ä®BÄ® 8 straipsnio 4 dalyje. Kadangi kasatorius konkrečiai pažeidė pareigÄ kreiptis dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, tai jis pažeidė Ä®BÄ® (lex specialis) 8 straipsnio 1 dalyje

(reguliacinė norma) nustatytÄ pareigÄ . Iki 2008 m. liepos 1 d. nebuvo nustatyta atsakomybės (sankcijos) už Å¡ios normos pažeidimÄ ,

todėl iš kasatoriaus žalos atlyginimas priteistas nepagrįstai, nes nuo 2008 m. liepos 1 d. žala kreditoriui ar ieškovui nepadidėjo, o pagal CK 1.7 straipsnio

2 dalį civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka. Paneigus teismų nuostatÄ , kad kasatoriaus atsakomybė tinkamai kvalifikuota pagal CK 6.263 straipsnį, paneigiamas ir apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad bankrutuojanti įmonė yra tinkamas ieÅ¡kovas.

2. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad CK 6.263 straipsnio 1 dalis reikalavimo teisę nustato tiesiogiai nukentėjusiems asmenims (ad hoc – bankrutuojančiai įmonei, kurios vardu veikia bankroto administratorius), ĮBĮ

8 straipsnio 4 dalis – netiesiogiai nukentėjusiems asmenims (bankrutuojančios įmonės kreditoriams). Anot kasatoriaus, taip teismas leidžia suprasti, kad tiek ieÅ¡kovas, tiek kreditorius turi analogiÅ¡kÄ reikalavimo teisę kasatoriui, kuri atsiranda iÅ¡ jo prievolės laiku kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo neįvykdymo. Tokiu atveju iÅ¡eitų, kad kasatorius nukenčia dvigubai. Tokia situacija neatitinka protingumo, teisingumo, sÄ Å¾iningumo principų, nes žalÄ patirti gali tik vienas subjektas (kasatoriaus nuomone, tai – kreditorius), be to, kasatoriaus atsakomybė nepagrįstai padvigubėja. Anot kasatoriaus, nesumokėti ieÅ¡kovo mokesčiai kreditoriui negali bÅ«ti laikomi žala, nes kol ieÅ¡kovas nesumokėjo jų kreditoriui, tol ieÅ¡kovas nepatyrė žalos. Prievolė mokėti mokesčius nėra žala. Tik kai sumokami mokesčiai, galima svarstyti apie regreso kaltajam asmeniui galimybę, jei tam yra pagrindas. Papildomai pažymėtina, kad kasatorius neturi ir neturėjo prievolės mokėti mokesčių kreditoriui – tai buvo ieÅ¡kovo pareiga. IeÅ¡kovo pareigos mokėti kreditoriui įmokų nevykdymas lėmė skolos (kaip delspinigių) padidėjimÄ , todėl teismai nepagrįstai nustatė, kad skola kreditoriui padidėjo dėl pavėluoto kreipimosi į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo.

3. Ä®BÄ® 8 straipsnio 4 dalyje nurodyti teisinio santykio dėl pavėluoto kreipimosi dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo subjektai: žalos atlyginimo pareigÄ turintys įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintys teisę priimti atitinkamÄ sprendimÄ ; reikalavimo teisę atlyginti žalÄ turintys kreditoriai. Daugiau subjektų nenurodoma; nenurodomas ir bankrutuojančios įmonės – skolininkės – vaidmuo Å¡iuose santykiuose. Tai reiÅ¡kia, kad įstatymo leidėjas sukÅ«rė kreditoriams teisę vadovaujantis Å¡ia norma reikalauti iÅ¡ asmenų, pavėlavusių pateikti teismui pareiÅ¡kimÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, atlyginti žalÄ dėl pavėlavimo. Analizuojant Ä®BÄ® 8 straipsnio

4 dalies dispozicijÄ , akivaizdu, kad materialinis teisinis santykis dėl žalos atlyginimo pavėluotai įvykdžius pareigÄ kreiptis į teismÄ atsiranda tarp kreditoriaus (Sodros) ir įmonės vadovo (kasatoriaus). Vadinasi, ieÅ¡kovas neturi materialinio teisinio suinteresuotumo, nes žala dėl pavėluoto kreipimosi į teismÄ padaroma tik kreditoriams. Nepadarius ieÅ¡kovui žalos, neatsiranda kasatoriaus atsakomybė.

4. Teismai neanalizavo, kad kasatoriaus vadovaujamos įmonės nemokumÄ lėmė „Litimpeks“ banko, kuriame atsakovas laikė nemaÅ¾Ä pinigų sumÄ (90 000 Lt), kurios bÅ«tų užtekę kreditorių reikalavimui padengti, žlugimas; neįvertino kasatoriaus pastangų, lėmusių didžiausio kreditoriaus UAB „Vokė-III“ atsisakymÄ pateikti kreditoriaus reikalavimÄ , kurio dydis – 574 636,72 Lt; neanalizavo, ar vėlyvas bankroto bylos iÅ¡kėlimas neturėjo įtakos ieÅ¡kovo nuostolių sumažėjimui, bÅ«tent Panevėžio AVMI atsisakius pateikti 56 885 Lt kreditorių reikalavimus galbÅ«t suėjus penkerių metų senačiai, taip pat darbuotojams (tarp jų ir kasatoriui) atsisakius pateikti 14 705 Lt reikalavimus; neįvertino kasatoriaus iniciatyvos per SodrÄ inicijuoti bankroto bylÄ dar 2003-2004 metais, nes kasatorius nesurado bankroto administratoriaus, kuris bÅ«tų sutikęs imtis administruoti įmonę, bei paties kreditoriaus Sodros pasyvumo iÅ¡ieÅ¡kant įmokas.

Atsiliepimu į kasacinį skundÄ ieÅ¡kovas praÅ¡o kasacinį skundÄ atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Kasatorius netinkamai aiÅ¡kina skunde nurodytas materialiosios teisės normas. IeÅ¡kovo nuomone, Ä®BÄ® 8 straipsnio 4 dalis yra ne tik speciali sankcija, nustatanti atsakomybę už 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų pareigų neatlikimÄ , bet ir bendro pobÅ«džio atsakomybę (žalos atlyginimÄ ) nustatanti teisės norma. Net jeigu nebÅ«tų Ä®BÄ® 8 straipsnio

4 dalies, IBÄ® 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų pareigų neatlikimas, kaip toks, jau bÅ«tų pagrindas kreditoriams reikalauti žalos atlyginimo; Å¡ioje teisės norma nustatyta, kad žala už veiksmų neatlikimÄ turi bÅ«ti atlyginama įmonės kreditoriams, o ne akcininkams ar kitiems asmenims, t. y. nustatytas specialus subjektas, kuriam žala turi bÅ«ti atlyginama. Å ioje normoje nustatyta žalos padarymo prezumpcija, o žalos dydis, kitos sÄ lygos žalai atsirasti yra įrodinėjamos (nustatomos) bendraisiais žalos atlyginimo instituto pagrindais.

2. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis ir CK 6.263 straipsnis tarpusavyje nekonkuruoja, nes abi normos reikalauja atlikti tam tikras pareigas (reikalavimus bendriems elgesio standartams ar reikalavimus atlikti konkrečius veiksmus). Asmuo, atlikdamas ĮBĮ 8 straipsnio

1 dalyje nurodytas pareigas, turi elgtis taip, kaip nustatyta CK 6.263 straipsnyje – kad nepadarytų žalos kitiems asmenims. Å ios civilinės bylos nagrinėjimo kontekste laikytina, kad Ä®BÄ® 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta pareiga atlyginti bendrovės kreditoriams padarytÄ Å¾alÄ yra sudėtinė žalos atlyginimo instituto dalis, kuri kildinama iÅ¡ bendrųjų teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimÄ .

3. Atsižvelgiant į ĮBĮ 11 straipsnio

3 dalies 14 punkto nuostatÄ (kad administratorius gina visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoja ir atlieka bÅ«tinus bankroto proceso darbus), laikytina, jog ieÅ¡kinius dėl žalos atlyginimo, tarp jų ir žalos, padarytos kreditoriams, atlyginimo (Ä®BÄ® 8 straipsnio

4 dalis), reiškia bankrutuojančios įmonės administratorius. Kasatoriaus atsakomybė kildinama iš jo netesėtų veiksmų, už kuriuos atsakomybė nustatyta bendrosiomis teisės normomis iki ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies įsigaliojimo. Teismas aiškiai nurodė, kad žala padaryta iki nurodytos specialiosios normos įsigaliojimo, ir šios teisės normos netaikė. Ieškovas pažymi, kad ĮBĮ 8 straipsnio

4 dalis nepanaikino bendrųjų teisės normų nustatytos kasatoriaus pareigos atlyginti bendrovės kreditoriams padarytÄ Å¾alÄ .

4. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad bÅ«tent dėl to, jog įmonė ne laiku kreipėsi į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, įmonės skola nuo 4234 Lt iÅ¡augo iki 14 774 Lt. Taigi teismas nustatė, kad dėl kasatoriaus kaltės padidėjo įmonės skolos. Anot ieÅ¡kovo, padidėjusių skolų dydis ir yra žala įmonei, nes Å¡iÄ sumÄ Ä¯monė turi sumokėti kreditoriui. Dėl to teismas teisingai nustatė, kad žala buvo padaryta ieÅ¡kovui. Taip pat, esant neįvykdytam kreditoriaus reikalavimui, žala padaryta ir kreditoriui, kuris negauna padidėjusio reikalavimo. Kasatorius dar iki Ä®BÄ® 8 straipsnio

4 dalies įsigaliojimo turėjo pareigÄ kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, to nepadarė ir todėl jo veiksmai yra neteisėti, kalti ir padarę žalÄ Ä¯monei bei kreditoriams.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasaciniame skunde keliami klausimai dėl teisinio pagrindo priteisti žalos atlyginimÄ iÅ¡ asmens, privalėjusio, tačiau nepateikusio pareiÅ¡kimo dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, taip pat dėl subjektų, turinčių teisę reikalauti tokios žalos atlyginimo. Tai teisės klausimai, dėl kurių kasacinio teismo teisėjų kolegija Å¡ioje nutartyje pasisako (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl galimybės priteisti žalos atlyginimÄ už pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo pažeidimÄ , kai toks pažeidimas padarytas iki 2008 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas įmonės administracijos vadovo civilinės atsakomybės klausimas, kai jis laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo jo vadovaujamai įmonei. Šis asmuo yra ir vienintelis bendrovės akcininkas. Galiojančiuose teisės aktuose pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo

nustatyta tiek įmonės administracijos vadovui, tiek savininkui (remiantis 2001 m. Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 9 dalimi akcininkas, kuriam

priklausančios akcijos suteikia ne mažiau kaip 1/10 visų balsų, laikomas įmonės savininku). Įmonės administracijos vadovo ir įmonės savininko civilinės atsakomybės pagrindai yra susiję, tačiau jie nėra tapatūs. Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad skirtingas juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių statusas lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais (atitinkamai pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį ir 2.87 straipsnio

7 dalį) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Panevėžio balsas“ v. UAB „Eksena“, bylos Nr. 3K-3-244/2009). Kadangi įmonė įgyja civilines teises ir prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus (CK 2.81 straipsnio 1 dalis), o ne savininkus, kadangi pirminė pareiga atstovauti bendrovei ir teisme vesti bylas jos vardu tenka įmonės administracijos vadovui (ABĮ 38 straipsnio

3 dalis, 2000 m. liepos 13 d. įstatymo Nr. VIII-1835 redakcija, galiojusi nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d.), tai kasacinio teismo teisėjų kolegija Å¡ioje byloje nagrinėja kasatoriaus, kaip bendrovės administracijos vadovo, o ne įmonės savininko, civilinės atsakomybės pagrindus ir sÄ lygas.

Byloje nustatyta (ir kasatorius to neginčija), kad įmonė, kurios administracijos vadovas buvo kasatorius, nuo 1999 metų yra nemoki. Visos nuo ginčijamų teisinių santykių 1999 metais atsiradimo galiojusios Ä®monių bankroto įstatymo redakcijos įtvirtino įmonės administracijos vadovo pareigÄ kreiptis dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, įmonei tapus nemokiai.

1997 m. Įmonių bankroto įstatymo (1997 m. birželio 17 d. įstatymo

Nr. VIII-270 redakcija, galiojusi nuo 1997 m. spalio 1 d.) 7 straipsnio 1, 2 dalys nustatė, kad įmonei, turinčiai

juridinio asmens teises, tapus nemokia, jos administracijos vadovas privalo per

10 dienų nuo finansinės atskaitomybės už paskutinį ataskaitinį laikotarpį pateikimo mokesčių administratoriui dienos pateikti informacijÄ apie įmonės bÅ«klę Vyriausybės įgaliotai institucijai paskelbti „Valstybės žiniose“, raÅ¡tu praneÅ¡ti apie tai valstybės ar savivaldybės įmonės steigėjui, informuoti valdybÄ (jei įmonėje yra sudaryta valdyba). Valdyba (jei ji nesudaryta, – administracijos vadovas) ne vėliau kaip per 40 dienų privalo suÅ¡aukti įmonės valdymo organÄ , kuris turi teisę priimti nutarimÄ Ä¯monę reorganizuoti ar likviduoti. Administracijos vadovas, gavęs įmonės valdymo organo, kuris turi teisę priimti nutarimÄ Ä¯monę reorganizuoti ar likviduoti, įgaliojimÄ (valstybės ar savivaldybės įmonės steigėjo leidimÄ ), per 5 dienas, bet ne vėliau kaip per du mėnesius nuo finansinės atskaitomybės už paskutinį ataskaitinį laikotarpį pateikimo mokesčių administratoriui dienos, turi kreiptis į teismÄ dėl įmonės bankroto bylos iÅ¡kėlimo. Jeigu įmonės, kuri tapo nemoki, valdymo organas, kuris turi teisę priimti nutarimÄ Ä¯monę reorganizuoti ar likviduoti (valstybės ar savivaldybės įmonės steigėjas), nesuteikia tokio įgaliojimo, administracijos vadovas privalo per 5 dienas nuo susirinkimo dienos pateikti teismui pareiÅ¡kimÄ dėl įmonės bankroto bylos iÅ¡kėlimo.

2001 m. Ä®monių bankroto įstatymo (2001 m. kovo 20 d. įstatymo Nr. IX-216 redakcija, galiojusi nuo 2001 m. liepos 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d.) 8 straipsnio 1 dalis nustatė, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir Å¡is (Å¡ie) nesikreipė į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo arba yra sÄ lyga, nurodyta Å¡io įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė vieÅ¡ai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės administracijos vadovas, savininkas (savininkai) pateikia pareiÅ¡kimÄ teismui dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo.

2001 m. Įmonių bankroto įstatymo (2002 m. lapkričio 19 d. įstatymo Nr. IX-1200 redakcija, galiojanti nuo 2003 m. sausio 1 d.) 8 straipsnio

1 dalis nustato, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir Å¡is (Å¡ie) nesikreipė į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo arba yra sÄ lyga, nurodyta Å¡io įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t. y. įmonė vieÅ¡ai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiÅ¡kimÄ teismui dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo.

Pažymėtina, kad skirtingais laikotarpiais galiojusios Ä®BÄ® redakcijos skirtingai apibrėžė nemokumÄ , kuris yra bankroto bylos iÅ¡kėlimo pagrindas, tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad įmonės, kuriai vadovavo kasatorius, bÅ«klė nuo 1999 metų visais laikotarpiais buvo teikianti pagrindÄ bankroto bylai inicijuoti ir jai iÅ¡kelti.

Pareiga kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo įmonės administracijos vadovui nustatyta todėl, kad Å¡is subjektas geriausiai žino įmonės finansinę bÅ«klę, o pavėluotas bankroto bylos iÅ¡kėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių interesus (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek ir naujų potencialių kreditorių interesus (jei Å¡ie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumÄ , tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Už pareigos kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo nevykdymÄ buvo ir yra nustatyta administracinė atsakomybė (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 506 straipsnis). Taigi nėra abejonių, kad įmonės administracijos vadovo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, kai tokiam kreipimuisi egzistuoja įstatyme įtvirtinti pagrindai, pažeidimas yra neteisėtas veiksmas.

Byloje kilo ginčas dėl tokios pareigos pažeidimu padarytos žalos atlyginimo. Ä®monių bankroto įstatymo 8 straipsnis 2008 m. gegužės 22 d. įstatymu, įsigaliojusiu 2008 m. liepos 1 d., buvo papildytas 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamÄ sprendimÄ , privalo padengti žalÄ , kuriÄ kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiÅ¡kimÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo. Kasatoriaus teigimu, iki Å¡io įstatymo įsigaliojimo tokia įmonės administracijos vadovo civilinė atsakomybė už žalÄ , atsiradusiÄ nevykdant pareigos inicijuoti bankroto bylÄ , nebuvo numatyta. Su tokiu argumentu kasacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka.

Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimÄ nustato įstatymas. Taigi bÅ«tinumas atlyginti asmeniui padarytÄ materialinę ir moralinę žalÄ yra konstitucinis principas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Å is konstitucinis principas neatskiriamas nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi bÅ«ti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytÄ Å¾alÄ atlyginti teisingai. Taigi Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimÄ , kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tÄ atlyginimÄ gauti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

CK 2.87 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytÄ Å¾alÄ atlyginti juridiniam asmeniui visiÅ¡kai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip.

Aukščiausiojo Teismo praktikoje įmonės administracijos vadovo civilinės atsakomybės klausimai buvo ne kartÄ analizuoti. Aukščiausiojo Teismo iÅ¡aiÅ¡kinta, kad įmonės administracijos vadovas privalo dirbti rÅ«pestingai ir kvalifikuotai bei daryti viskÄ , kad įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Administracijos vadovÄ ir jo vadovaujamÄ Ä¯monę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, nuo pat tapimo įmonės administracijos vadovu momento vadovas turi elgtis rÅ«pestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju Å¡iÄ pareigÄ Ä¯vykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rÅ«pestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matÄ . Ä®monės vadovas

(vienasmenis ar kolegialus) privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos

apribojimų ir kt. Taigi įmonė ir jos valdymo organai (kolegialūs ir (ar)

vienasmeniai) privalo laikytis įmonių veiklÄ reglamentuojančių įstatymų, neprieÅ¡pastatyti įmonės interesų visuomenės interesams. Dėl

šios priežasties įmonės vadovo (vienasmenio ar kolegialaus) civilinė atsakomybė gali atsirasti tiek įmonei, kai įmonės vadovas veikia priešingai įmonės interesams, tiek ir tretiesiems asmenims, kai įmonės vadovas pažeidžia apribojimus, nustačius tam tikras trečiųjų asmenų teisių apsaugos garantijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. J. J. v.

J. B. ir kt., bylos Nr. 3K-7-266/2006).

Taigi įmonės administracijos vadovo civilinę atsakomybę lemia tiek jam imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas (tokia yra pareiga kreiptis į teismÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, įmonei tapus nemokiai), tiek fiduciarinių pareigų įmonės atžvilgiu pažeidimas. Atsižvelgiant į subjektÄ , kuriam padaryta žala, Å¡i civilinė atsakomybė galima tiek prieÅ¡ pačiÄ Ä¯monę, tiek ir prieÅ¡ jos kreditorius. Nurodyta įmonės administracijos vadovo civilinės atsakomybės specifika lemia, kad įmonės administracijos vadovo civilinė atsakomybė iÅ¡ esmės skiriasi nuo pačios įmonės atsakomybės prieÅ¡ jos kreditorius už įmonės prievolių nevykdymÄ ar netinkamÄ vykdymÄ . Bendrovė privalo veikti atsižvelgdama į visų suinteresuotų asmenų, įskaitant ir kreditorius, interesus. Bendrovės vadovas privalo Å¡iuo interesus derinti ir siekti jų pusiausvyros. Dėl Å¡ios priežasties pripažįstama vadovo fiduciarinė pareiga ne tik akcininkų, bet ir bendrovės kreditorių atžvilgiu. Jeigu vadovui neatsirastų atsakomybė (arba atsirastų tik tiesiogiai įstatymų nustatytais atvejais), tai nebÅ«tų realaus priverstinio mechanizmo užtikrinti fiduciarinių pareigų kreditoriams vykdymÄ .

Teismų praktikoje nėra plačiai taikoma asmeninė bendrovės vadovo atsakomybė prieÅ¡ kreditorius bendrųjų atsakomybę nustatančių teisės normų pagrindu. Å i praktika pagrįsta siekiu suderinti verslo rizikÄ siekiant pelno. Tačiau tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos ir didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieÅ¡tarauja geriems verslo standartams. Taigi įmonės administracijos vadovo civilinė atsakomybė grindžiama jo specialiųjų ar fiduciarinių pareigų pažeidimu, o ne vien aplinkybe, kad įmonė negali padengti skolos savo kreditoriams. Tam, kad bÅ«tų galima taikyti įmonės administracijos vadovo civilinę atsakomybę, bÅ«tina savarankiÅ¡kai nustatyti Å¡io asmens civilinės atsakomybės sÄ lygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusiÄ Å¾alÄ , priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimÄ , jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieÅ¡kovas neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti Å¡iÄ prezumpcijÄ , siekdamas iÅ¡vengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas.

Taigi tiek teisės aktai, tiek teismų praktika dar iki Ä®monių bankroto įstatymo 8 straipsnio papildymo 4 dalimi patvirtino įmonės administracijos vadovo civilinę atsakomybę už jo neteisėtais veiksmais padarytÄ Å¾alÄ . Nurodytos teisės normos gali bÅ«ti taikomos ir tais atvejais, kai reikalaujama žalos atlyginimo už pareigos inicijuoti bankroto bylÄ pažeidimÄ .

Atmestinas kasatoriaus argumentas, kad įstatymo leidėjas laikė, jog bendrosios civilinę atsakomybę nustatančios Civilinio kodekso nuostatos yra nepakankamas pagrindas atsakomybei dėl nesikreipimo laiku dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo rastis, nes esÄ prieÅ¡ingu atveju bÅ«tų perteklinis įstatymo leidėjo tikslas įteisinti atsakomybę Ä®BÄ® 8 straipsnio

4 dalies forma. Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad konkrečios teisėkÅ«ros technikos pasirinkimas yra teisėkÅ«ros subjektų teisė. Atitinkamus teisės aktų pakeitimus įstatymų leidėjas atlieka ne tik siekdamas naujai reglamentuoti teisinius santykius, užpildyti teisinio reguliavimo spragas, bet ir sukurti teisinių santykių dalyviams daugiau aiÅ¡kumo ir tikrumo, užkirsti keliÄ skirtingoms normų interpretacijoms teismų praktikoje. Galiausiai, tuos pačius teisinius santykius reglamentuojančių taisyklių pakartojimas skirtinguose teisės aktuose nėra nebÅ«dingas Lietuvos teisinei sistemai; tokiu bÅ«du dažnai akcentuojama vienos ar kitos teisės normos reikÅ¡mė, o kartais pabrėžiama jos taikymo galimybė įvairiose teisinių santykių srityse. Taigi Ä®BÄ® 8 straipsnio 4 dalies įsigaliojimas nuo 2008 m. liepos

1 d. negali paneigti iki šios normos įsigaliojimo egzistavusių Konstitucijos bei bendrųjų įmonės administracijos vadovo civilinę atsakomybę įtvirtinusių teisės normų.

Dėl subjekto, turinčio teisę reikalauti žalos atlyginimo, įmonės administracijos vadovui pažeidus pareigÄ pateikti pareiÅ¡kimÄ iÅ¡kelti bankroto bylÄ

Nagrinėjamoje byloje ieÅ¡kinį dėl žalos, padarytos nepateikiant pareiÅ¡kimo iÅ¡kelti bankroto bylÄ , atlyginimo pateikė bankrutuojanti įmonė, kurios administracijos vadovu prieÅ¡ įmonei iÅ¡keliant bankroto bylÄ buvo atsakovas. Kasatorius nurodo, kad ieÅ¡kovas nėra žalÄ patyręs asmuo, tokiÄ Å¾alÄ galėjo patirti tik kreditoriai, todėl ieÅ¡kinys turėtų bÅ«ti atmestas. Be to, kasatorius įžvelgia prieÅ¡taravimÄ teismų argumentuose, kad CK 6.263 straipsnio

1 dalis reikalavimo teisę nustato tiesiogiai nukentėjusiems asmenims (bankrutuojančiai įmonei, kurios vardu veikia bankroto administratorius), o ĮBĮ 8 straipsnio

4 dalis – netiesiogiai nukentėjusiems asmenims (bankrutuojančios įmonės kreditoriams). Pasak jo, tai leidžia manyti, kad, ieÅ¡kinį pareiÅ¡kus bankrutuojančiai įmonei, analogiÅ¡kÄ reikalavimo teisę iÅ¡saugo kreditoriai, todėl kasatorius gali nukentėti dvigubai. Å is kasacinio skundo argumentas atmestinas.

IÅ¡kėlus įmonei bankroto bylÄ , joje akumuliuojami bankrutuojančios įmonės kreditorių interesai. Kreditorių visuma, veikdama per kreditorių susirinkimÄ (Ä®BÄ® 23 straipsnis), siekia apginti savo interesus bankrutuojančioje įmonėje, o realius kreditorių teisių gynimo veiksmus atlieka bankrutuojanti įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus. Ä®BÄ® 11 straipsnio 3 dalies 14 punkte nustatyta bankrutuojančios įmonės administratoriaus pareiga ginti visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoti ir atlikti bÅ«tinus bankroto proceso darbus.

Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad bankrutuojančios įmonės interesų gynimas kartu yra ir kreditorių visumos interesų gynimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Pakrijas“ v. UAB „Bankroto administravimo paslaugos“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-508/2010). Taigi bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių visumos interesai iš esmės sutampa ir neturi būti priešinami. Kadangi bankrutuojančios įmonės turtas panaudojamas kreditorių reikalavimams tenkinti, tai kuo daugiau tokio turto bus sukaupta, tuo didesne apimtimi bus patenkinti kreditorių reikalavimai. Dėl šios priežasties ĮBĮ nuostatos įpareigoja bankrutuojančios įmonės administratorių pareikšti ieškinius dėl bankrutuojančios įmonės sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais (ĮBĮ 11 straipsnio

3 dalies 8 punktas), imtis priemonių išieškoti skolas iš įmonės skolininkų (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 23 punktas) ir kt.

Jei dėl pareigos pateikti pareiÅ¡kimÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo padidėja įmonės skola kreditoriams, žala atsiranda tiek bankrutuojančiai įmonei, tiek ir jos kreditoriams. Žala bankrutuojančiai įmonei atsiranda tokiu bÅ«du, kad padidėja jos skolų kreditoriams apimtis (pasyvas), kitaip tariant, pablogėja bendra įmonės turtinė padėtis. Tokia įmonės patiriama žala yra tiesioginė. Bankrutuojančios įmonės skolų kreditoriams apimties vertinimas, kaip žalos įmonei nustatymo kriterijus, taikytas ir ankstesnėje Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Omė“ v. D. J., bylos Nr. 3K-3-328/2008). O žala kreditoriams atsiranda tokiu bÅ«du, kad dėl iÅ¡augusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra iÅ¡vestinė iÅ¡ įmonės patirtos žalos.

2008 m. liepos 1 d. įsigaliojusioje Ä®BÄ® 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamÄ sprendimÄ , privalo padengti žalÄ , kuriÄ kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiÅ¡kimÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo. Kasacinio teismo teisėjų kolegija iÅ¡aiÅ¡kina, kad Å¡ioje nuostatoje vartojamoje formuluotėje „<...> padengti žalÄ , kuriÄ kreditoriai patyrė <...>“ neįtvirtintas subjektas, turintis teisę pareikÅ¡ti ieÅ¡kinį dėl žalos atlyginimo, o tik nurodyta, kad žalÄ gali patirti ir bankrutuojančios įmonės kreditoriai. Kadangi kreditorių interesus gina bankrutuojančios įmonės administratorius (Ä®BÄ® 11 straipsnio

3 dalies 14 punkte), o kreditorių interesai ginami, be kita ko, ir ginant bankrutuojančios įmonės interesus, tai bankroto administratorius yra pagrindinis subjektas, turintis teisę kreiptis į teismÄ dėl žalos atlyginimo. Ä®monės naudai priteisus žalos atlyginimÄ , gautos sumos panaudojamos proporcingai tenkinti patvirtintus kreditorių reikalavimus, laikantis Ä®BÄ® 35 straipsnyje nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos. Konkretus kreditorius į teismÄ dėl žalos atlyginimo galėtų kreiptis tik su netiesioginiu ieÅ¡kiniu (CK 6.68 straipsnis), pareikÅ¡damas ieÅ¡kinį skolininko (bankrutuojančios įmonės) vardu, jei pati bankrutuojanti įmonė (jos administratorius) savo teisės reikalauti žalos atlyginimo neįgyvendintų. Tokiu atveju, patenkinus netiesioginį ieÅ¡kinį, iÅ¡reikalautas turtas bÅ«tų įskaitomas į skolininko turtÄ ir naudojamas visų skolininko kreditorių reikalavimams tenkinti (CK 6.68 straipsnio 5 dalis). PrieÅ¡ingas aiÅ¡kinimas, kad žalos atlyginimas galėtų bÅ«ti priteisiamas pavieniams kreditoriams, pareiÅ¡kusiems ieÅ¡kinį savo vardu, neužtikrintų kreditorių lygiateisiÅ¡kumo principo, pažeistų Ä®BÄ® 35 straipsnyje nustatytas kreditorių reikalavimų tenkinimo taisykles ir prieÅ¡tarautų bankroto teisės paskirčiai – sustabdyti kreditorių lenktynes dėl nemokios įmonės turto.

Kasacinio teismo iÅ¡vada, kad žalos atlyginimas už pareigos inicijuoti bankroto bylÄ pažeidimÄ

priteisiamas įmonei, o ne jos kreditoriams, lemia ir tai, kad nustatant žalos dydį turi būti vertinama ne išaugusi skolos

apimtis konkrečiam kreditoriui, bet bendra įmonės skolų apimtis, iÅ¡augusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku. Taigi įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras iÅ¡augęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, kad skola konkrečiam kreditoriui gali bÅ«ti ir padidėjusi, ir sumažėjusi. Be to, sprendžiant įmonės administracijos vadovo civilinės atsakomybės klausimÄ , bÅ«tina nustatyti priežastinį ryšį tarp bendros iÅ¡augusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylÄ pažeidimo.

Kadangi tiek bankrutuojančios įmonės administratorius, tiek, Å¡iam nesikreipus į teismÄ â€“ bankrutuojančios įmonės kreditorius (kreditoriai) – ieÅ¡kinį dėl žalos, padarytos pažeidus pareigÄ kreiptis dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo, reiÅ¡kia bankrutuojančios įmonės vardu, tai atmestinas kasatoriaus argumentas dėl dvigubo žalos atlyginimo tiek įmonei, tiek kreditoriams. Visais atvejais subjektas, kuriam priteisiamas žalos atlyginimas, yra bankrutuojanti įmonė, o ne jos kreditoriai.

Dėl kasatoriaus argumentų, susijusių su teismų neįvertintomis aplinkybėmis apie įmonės nemokumo priežastis ir kasatoriaus pastangas sumažinti įmonės nuostolius

Kasacinio skundo argumentai, nurodant, kad teismai neanalizavo įmonės nemokumo priežasčių, neįvertino

kasatoriaus pastangų, lėmusių didžiausio kreditoriaus atsisakymÄ pateikti kreditoriaus reikalavimÄ , neanalizavo, ar vėlyvas bankroto bylos iÅ¡kėlimas neturėjo įtakos ieÅ¡kovo nuostolių sumažėjimui, neįvertino kasatoriaus iniciatyvos per SodrÄ inicijuoti bankroto bylÄ dar 2003-2004 metais, neatitinka kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies

3 punktas), todėl plačiau neanalizuotini.

Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad priežastys, dėl kurių įmonė tapo nemoki, nėra teisiÅ¡kai reikÅ¡mingos sprendžiant dėl civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylÄ pažeidimÄ . Nepriklausomai nuo įmonės nemokumo priežasčių, kurios gali bÅ«ti tiek objektyvios, tiek subjektyvios, įstatyme įtvirtinta įmonės administracijos vadovo pareiga inicijuoti bankroto bylÄ iÅ¡lieka, o Å¡ios pareigos pažeidimas gali lemti jÄ pažeidusio asmens civilinę atsakomybę. Nėra teisiÅ¡kai reikÅ¡mingos ir galimos įmonės administracijos vadovo pastangos siekti, kad pareiÅ¡kimÄ dėl bankroto bylos iÅ¡kėlimo pateiktų kiti asmenys (kreditoriai). Pareiga inicijuoti bankroto bylÄ , esant įstatyme įtvirtintiems pagrindams, tenka įmonės administracijos vadovui, Ä®BÄ® apibrėžiama Å¡ios pareigos įgyvendinimo tvarka, todėl teisės aktuose nereglamentuoti įmonės administracijos vadovo veiksmai neeliminuoja nei pareigos inicijuoti bankroto bylÄ , nei civilinės atsakomybės už Å¡ios pareigos nevykdymÄ .

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylÄ nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai priėmė teisėtus ir pagrįstus procesinius sprendimus, jų naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis,

359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 31,45 Lt iÅ¡laidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raÅ¡tinės pažyma apie iÅ¡laidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundÄ , Å¡ios bylinėjimosi iÅ¡laidos į valstybės biudžetÄ priteistinos iÅ¡ kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies

3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis,

340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu, n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 14 d. nutartį palikti nepakeistÄ .

Priteisti iÅ¡ kasatoriaus N. G. (duomenys neskelbtini) 31,45 Lt (trisdeÅ¡imt vienÄ litÄ 45 ct) bylinėjimosi iÅ¡laidų valstybės naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                           Antanas

Simniškis

Janina Stripeikienė

Juozas Šerkšnas