2019-04-03 Nr. AB-8179-3-61-3-00454-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-255-968/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00454-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 25.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Studijų kokybės vertinimo centrui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. G. 2017 m. vasario 8 d. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Studijų kokybės vertinimo centro (toliau – Centras) 2017 m. sausio 23 d. pažymą Nr. KV2-130 „Dėl kvalifikacijos akademinio pripažinimo“ (toliau – Pažyma); 2) įpareigoti Centrą išduoti pareiškėjui kitą pažymą dėl jo kvalifikacijos įvertinimo, pagal turinį, atitinkančią pirmam Centro 2004 m. birželio 21 d. Nr. 14-385 pareiškėjo kvalifikacijos vertinimui.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Jis 1988 m. Maskvoje (TSRS Valstybės saugumo komiteto F. E. Dzeržinskio vardo aukštosios mokyklos Tardymo fakultete) įgijo teisinį išsilavinimą. Centras 2004 m. birželio 7 d. pažyma Nr. 14-385 rekomendavo pareiškėjo kvalifikaciją pripažinti prilygstančia kvalifikacijai, įgytai baigus vientisąsias studijas. Remiantis šiuo kvalifikacijos vertinimu, pareiškėjas buvo įrašytas į praktikuojančių advokatų sąrašą, iš kurio buvo išbrauktas Advokatų tarybos sprendimu 2010 m. balandžio 8 d. Pareiškėjas pateikė prašymą priimti į advokato padėjėjus. Advokatų taryba šį prašymą tenkino, tačiau iškėlė sąlygą iš naujo įvertinti teisininko diplomą. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas 2015 m. rugpjūčio 31 d. Centrui pateikė paraišką dėl užsienio kvalifikacijos pripažinimo. Centras 2015 m. spalio 27 d. pažyma Nr. KV2-1272 pareiškėjo kvalifikaciją pripažino lygiaverte bakalauro laipsniui. Dėl šios pažymos pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris administracinėje byloje Nr. I-5842-790/2016 minėtą pažymą panaikino ir įpareigojo Centrą iš naujo atlikti pareiškėjo kvalifikacijos akademinį pripažinimą. Centras pareiškėjo ginčijama Pažyma dar kartą nurodė, kad pareiškėjo kvalifikacija pripažįstama lygiaverte bakalauro laipsniui.

2.2. Pareiškėjui 1988 m. aukštosios mokyklos išduotame diplome įrašyta, kad jam yra suteikiama teisininko kvalifikacija. Jo baigtame Tardymo fakultete mokymo pagrindas buvo sutelktas į visas teisės rūšis, pareiškėjo diplominis darbas buvo iš teisės mokslų, o ne iš operatyvinių dalykų. Pareiškėjas mokėsi tų pačių dalykų, kurių mokė tuometinis LTSR Vilniaus V. Kapsuko vardo universiteto Teisės fakultetas, kurio diplomus turintys dabar dirba advokatais, prokurorais ir teisėjais. Centras savo išvadose dėl pareiškėjo mokslų Tardymo fakultete rėmėsi tik spėjimais ir prielaidomis, nes neturėjo jokių duomenų apie pareiškėjo studijų dalykines apimtis ir turinį, nenagrinėjo 1983–1988 m. konkrečios Tardymo fakulteto programos. Pasak pareiškėjo, visos Centro abejonės turėjo būti vertinamos pareiškėjo naudai.

3. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Centras nurodė, kad:

3.1. Pareiškėjo kvalifikacija pagal bendruosius aukštojo mokslo kvalifikacijoms nustatytus reikalavimus yra panašiausia į kvalifikaciją, teikiamą baigus pirmosios pakopos bakalauro studijas, bet ne Lietuvoje baigus vientisąsias ar antrosios pakopos studijas teikiamą magistro kvalifikaciją. Centras kreipėsi dėl informacijos į mokyklą Maskvoje, o negavęs atsakymo, nusprendė sudaryti ekspertų grupę (prof. dr. A. G., prof. dr. E. G. ir prof. habil. dr. V. N.) ir gauti ekspertinę nuomonę dėl pareiškėjo baigtos studijų programos. Pareiškėjo ginčijama Pažyma buvo priimta gavus ekspertines išvadas, pakartotinai peržiūrėjus Centro sukauptą informaciją apie mokyklą, jos kvalifikacijas, tų kvalifikacijų vertinimo praktiką.

3.2. Pareiškėjui 2004 m. birželio 21 d. išduota pažyma yra rekomendacinio pobūdžio, o ginčijama Pažyma yra priimta vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. vasario 29 d. nutarimu Nr. 212 patvirtinto Išsilavinimo ir kvalifikacijų, susijusių su aukštuoju mokslu ir įgytų pagal užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų švietimo programas, pripažinimo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) bei Centro direktoriaus 2012 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. V-48 patvirtintos Išsilavinimo ir kvalifikacijų, susijusių su aukštuoju mokslu ir įgytų pagal užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų švietimo programas, vertinimo metodikos (toliau – Metodika), nuostatomis. Centro Pažyma pagrįsta kvalifikacijos ir jai skirtos programos paskirtimi, struktūra, numatytomis žiniomis ir gebėjimais.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nustatė, kad Centras, atlikdamas kvalifikacijos akademinio pripažinimo procedūrą, kelis kartus kreipėsi į mokyklą su prašymais pateikti informaciją apie pareiškėjui suteiktas kvalifikacijas. Negavęs iš mokyklos prašomos informacijos, Centras kreipėsi į ekspertus, aukštos kvalifikacijos teisininkus, pateikti savo ekspertinę nuomonę apie Lietuvos Respublikoje keliamus reikalavimus teisės krypties studijoms bei aukštosiose mokyklose dėstomas teisės krypties studijų programas ir jų santykį su pareiškėjo pabaigta studijų programa ir jos rezultatais. Ekspertai, išanalizavę apie pareiškėjo kvalifikaciją surinktus duomenis, konstatavo, kad Centras, atlikęs pareiškėjo kvalifikacijos vertinimą 2015 m. visiškai pagrįstai ją prilygino bakalauro laipsniui.

6. Teismas nurodė, kad byloje pateikti įrodymai, patvirtina, jog Centras nustatė pareiškėjo kvalifikacijos vertę ir lygmenį jos kilmės šalyje, įvertino atliktus kursinius darbus, išlaikytus valstybinius egzaminus, įskaitų žiniaraščio išrašą, vėliau šią kvalifikaciją lygino su reikalavimais vientisosioms studijoms Lietuvos Respublikoje (ekspertų išvados), palyginęs, nustatė, kad „<...> programa savo turiniu, paskirtimi ir to pasekmėje studijų rezultatais iš esmės skiriasi nuo vientisosioms studijoms keliamų reikalavimų ir būtų panašiausia į bakalauro kvalifikacijai keliamus reikalavimus Lietuvoje <...>. Atsižvelgus į aukščiau aprašytas išvadas dėl kiekvieno iš užsienio kvalifikacijos vertinimo kriterijų ir į tai, kad didžiąja kokybinių vertinimo kriterijų dalimi kvalifikacija tenkina bakalauro, o ne vientisųjų studijų reikalavimus, priimtas sprendimas kvalifikaciją pripažinti lygiaverte Lietuvoje teikiamai bakalauro kvalifikacijai“.

7. Teismas padarė išvadą, kad Centras, nustatinėdamas, ar tarp kvalifikacijos, kurios pripažinimo siekia pareiškėjas, ir atitinkamos kvalifikacijos, suteikiamos Lietuvos Respublikoje, yra esminių skirtumų, pagrįstai kaip vieną iš kriterijų analizavo studijų organizavimo bei vykdymo faktines aplinkybes, bei nustatęs, kad svari programos dalis buvo orientuota į specializuoto specialisto (bet ne teisės specialisto) parengimą, kadangi net trečdalis dalykų yra specializuoti ir skirti įslaptintų (tikėtina, ne teisinių) gebėjimų įgijimui, tai pripažino esminiu skirtumu ir pareiškėjo užsienyje įgytos kvalifikacijos nepripažino lygiaverte Lietuvoje teikiamoms aukštojo mokslo vientisųjų studijų kvalifikacijoms.

8. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog Centras, vertindamas tą pačią užsienio kvalifikaciją 2004 metais ir 2017 metais priėmė skirtingus sprendimus. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo kvalifikacijos vertinimas ir pripažinimas vyko dviejų skirtingų teisinių reglamentavimų laikotarpiu – pirmuoju atveju buvo atliekamas užsienyje įgytos kvalifikacijos vertinimas vadovaujantis 2004 m. galiojusių teisės aktų nuostatomis, antruoju atveju – akademinis pripažinimas vadovaujantis 2015–2017 m. galiojusių teisės aktų nuostatomis (Tvarkos aprašu ir Metodika). Centras turėjo pagrindą priimti sprendimą, nesiedamas jo su 2004 m. birželio 21 d. pažyma.

9. Teismas sprendė, kad Centras pagrįstai nepripažino pareiškėjo 1988 m. įgytos kvalifikacijos lygiaverte vientisojo aukštojo mokslo kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje. Ginčijamas sprendimas (Pažyma) atitinka teisės aktų (Tvarkos aprašo 31 punkto) reikalavimus, yra motyvuotas ir pagrįstas, jame aiškiai nurodytos aplinkybės, dėl kurių netenkinta pareiškėjo paraiška. Netenkinęs pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Pažymą, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį skundo reikalavimą – įpareigoti Centrą išduoti jam kitą pažymą dėl jo kvalifikacijos įvertinimo pagal turinį atitinkančią pirmam Centro 2004 m. birželio 21 d. kvalifikacijos vertinimui Nr. 14-382.

III. 10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

11.1. Centro vertinimas privalėjo būti kitoks, nes Vilniaus apygardos administracinis teismas jau buvo įpareigojęs Centrą išduoti pareiškėjui kitokį išsilavinimo vertinimą, tačiau Centras pareiškėjui palankaus teismo sprendimo neįvykdė, nes priėmė tokį patį sprendimą, kuris jau buvo nuginčytas teisme. Centras privalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ABTĮ), o ne žemesnės teisinės galios Tvarkos aprašu ar Metodika.

11.2. Centras turėjo visus duomenis ir galėjo priimti sprendimą, nesikreipdamas į pareiškėjo mokslo įstaigą ar į ekspertus, kurie tik darė prielaidą, kad kai kurios pareiškėjo studijuotos disciplinos galėjo sutrumpinti laiką kitame universitete skiriamą tik teisės dalykams. Ekspertai nebuvo susipažinę su visų pareiškėjo studijuotų disciplinų valandų skaičiumi, nežinojo, kiek laiko ir kokias disciplinas pareiškėjas studijavo, neįsivaizdavo ar pareiškėjo studijuotų disciplinų buvo daugiau nei tuometiniame Vilniaus universitete ar kitokiame TSRS universiteto Teisės fakultete. Centro sugalvoti ekspertai nė karto nebuvo pareiškėjo mokslo įstaigoje, nebuvo susipažinę su jos teisės studijų programa, neva nepastebėjo pareiškėjo diplome įrašo, kad pareiškėjas studijavo teisę ir yra teisininkas.

11.3. Centras kreipėsi į pareiškėjo mokslo įstaigą tokiu būdu, kad iš anksto žinotų, jog atsakymo mokslo įstaiga neduos (tokios užklausos daromos tik per šalies diplomatinius kanalus, o ne tiesiogiai). Jei teismas norėjo byloje pasiekti objektyvią tiesą, jis pats galėjo kreiptis su užklausimu į pareiškėjo mokymo įstaigą, į Vilniaus universitetą, gauti dokumentus apie pareiškėjo studijuotų disciplinų laiką ir palyginti juos su Vilniaus universitete tada teiktomis studijomis.

12. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti. Centras atsiliepime pakartoja argumentus, nurodytus pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, įpareigojo Centrą iš naujo atlikti pareiškėjo kvalifikacijos akademinį pripažinimą, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė, t. y. teismas neįpareigojo Centro pareiškėjo kvalifikaciją pripažinti lygiaverte Lietuvos Respublikoje teikiamam magistro laipsniui. Centras pastebi, kad dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo vykdymo visi klausimai yra išspręsti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) administracinėje byloje Nr. AS-167-502/2017 ir iš naujo negali būti keliami. Centras taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad atliekant konkrečios kvalifikacijos akademinį pripažinimą lyginami užsienio kvalifikacijai įgyti nustatyti reikalavimai ir įvykdyti reikalavimai su atitinkamais reikalavimais, nustatytais Lietuvos Respublikoje taikant ne kvalifikacijos įgijimo metu, bet jos pripažinimo metu galiojančius teisės aktus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Pažymos, kuria Centras nusprendė pareiškėjo kvalifikaciją siekiant dirbti Lietuvos Respublikoje pripažinti lygiaverte Lietuvos Respublikoje teikiamam bakalauro laipsniui, teisėtumo ir pagrįstumo.

14. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pagrindų skundžiamai Pažymai panaikinti, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka, o apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais: 1) Centras neįvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo, kuriuo iš esmės tokia pati Centro pažyma dėl pareiškėjo kvalifikacijos pripažinimo lygiaverte bakalauro laipsniui buvo panaikinta ir Centras buvo įpareigotas išduoti pareiškėjui tokią pažymą, kuri pagal turinį atitiktų Centro 2004 metais išduotą pažymą; 2) Centras turėjo visus duomenis ir galėjo per keletą dienų įvykdyti teismo sprendimą be ekspertų pasitelkimo ar užklausimų mokslo įstaigai; 3) Centro pasitelktų ekspertų išvados abejotinos, nes ekspertai nedisponavo pakankama informacija, būtina objektyvioms išvadoms padaryti.

15. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

16. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

17. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Todėl teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

18. Atsakant į nutarties 11.1 punkte išdėstytus apreiškėjo argumentus, paminėtina, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I-5842-790/2016, panaikino Centro 2015 m. spalio 27 d. pažymą ir įpareigojo Centrą iš naujo atlikti pareiškėjo kvalifikacijos akademinį pripažinimą. Kitą pareiškėjo skundo dalį (įpareigoti Centrą pareiškėjo kvalifikaciją vertinti kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines vientisąsias studijas) atmetė kaip nepagrįstą. Taigi, pareiškėjo skundas minėtu teismo sprendimu buvo patenkintas tik iš dalies. Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas byloje Nr. I-5842-790/2016 panaikino Centro 2015 m. spalio 27 d. pažymą, konstatavęs, kad nebuvo laikytasi reikalavimo tinkamai motyvuoti priimamą individualų administracinį sprendimą. Teismas nurodė, kad dėl šios priežasties neturi galimybės spręsti, dėl kokių motyvų Centras neprilygino pareiškėjo kvalifikacijos vientisosioms studijoms, o tai apsunkina teismo teisę vykdyti efektyvią ginčijamo akto teisminę kontrolę. Teismas minėtame sprendime nurodė, kad Centras turi priimti motyvuotą sprendimą, ar yra pagrindas kvalifikaciją vertinti kaip kvalifikaciją, teikiamą Lietuvos Respublikoje baigus universitetines vientisąsias studijas. Taigi, šiuo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu Centras buvo įpareigotas iš naujo atlikti pareiškėjo kvalifikacijos akademinio pripažinimo procedūrą, tačiau Centras nebuvo įpareigotas pareiškėjo kvalifikaciją įvertinti tam tikru konkrečiu pareiškėjo prašomu būdu (įvertinti ją kaip lygiavertę kvalifikacijai, teikiamai Lietuvos Respublikoje baigus universitetines vientisąsias studijas). Atsižvelgdama į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su Centro neįvykdytu teismo sprendimu, atmestini kaip nepagrįsti.

19. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad Centras vilkina Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo vykdymą (nutarties 11.2 p.). Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad LVAT 2017 m. vasario 17 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. AS-167-502/2017, konstatavo, jog Centras Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendime nurodytus įpareigojimus vykdo tinkamai ir išaiškino, kodėl nagrinėjamu atveju nėra taikytinas ABTĮ 97 straipsnio 2 dalyje nustatytas 15 dienų terminas teismo sprendimui įvykdyti. LVAT 2018 m. birželio 19 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-1862-624/2018, konstatavo, jog atsižvelgiant į LVAT 2017 m. vasario 17 d. nutartį, pareiškėjo argumentų, susijusių su 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo įvykdymo terminais ir tvarka, nepagrįstumas konstatuotas įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu, todėl nagrinėjamoje byloje nėra įrodinėtinas (ABTĮ 57 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas vėl nurodo netinkamo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo vykdymo, be kita ko, susijusio su sprendimo vykdymo vilkinimu, argumentus, todėl šie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, vadovaujantis minėtose LVAT nutartyse padarytomis išvadomis, yra atmetami kaip nepagrįsti.

20. Atsakant į nutarties 11.3 punkte išdėstytus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl Centro pasitelktų ekspertų išvadų pagrįstumo, pažymėtina, kad Centras užsienio kvalifikacijoms vertinti turi teisę pasitelkti atitinkamų sričių ekspertų ir priimti sprendimus dėl užsienio kvalifikacijos akademinio pripažinimo, remdamasis ekspertų pateiktomis išvadomis ir siūlymais (Tvarkos aprašo 13 punktas). Pareiškėjas apeliaciniame skunde deklaratyviai teigia, kad Centro pasitelktų ekspertų išvados nėra objektyviai pagrįstos. Jis nedetalizuoja su kokiu Centro pasitelktų ekspertų vertinimu (išvadų pagrindimu) nesutinka. Pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, įrodymus byloje galima paneigti pateikus kitus (priešingus) rašytinius įrodymus. Kaip minėta, Centro pasitelkta ekspertų grupė buvo sudaryta iš 3 profesorių (specialių žinių turinčių savo srities profesionalų). Pareiškėjas šios ekspertų grupės išvadų priešingais įrodymais nepaneigė, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl Centro pasitelktų ekspertų netinkamų išvadų atmetami kaip nepagrįsti.

21. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė