2021-04-28 Nr. AB-9310-3-62-3-00607-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. TA-192-815/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00607-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. spalio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas S. B. skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 10 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo kalinimo Marijampolės PN netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. balandžio 2 d. atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde teigė, kad, atlikdamas Marijampolės PN laisvės atėmimo bausmę, buvo priverstas jausti gėdą ir pažeminimą, nes sanitariniuose mazguose ir dušuose nebuvo pertvarų, todėl pareiškėją galėjo stebėti kiti nuteistieji. Taip pat pareiškėjui Marijampolės PN kamerose trūko laisvam judėjimui skirto ploto. Pareiškėjas prašė netaikyti ieškinio senaties termino, nes teigė nežinojęs apie senaties termino institutą. Pareiškėjas, be kita ko, nurodė, kad Lietuvos Respublika yra Europos Sąjungos narė, todėl senaties terminas negali būti taikomas. Papildomuose paaiškinimuose pareiškėjas prašė netaikyti senaties termino, nes, atlikdamas bausmę Marijampolės PN, bijojo susidorojimo, gresiančių nuobaudų, todėl negalėjo kreiptis į teismą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės PN atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas bausmę Marijampolės PN atliko laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 10 d. iki 2014 m. balandžio 2 d. Pareiškėjui atlikus bausmę, jis buvo paleistas į laisvę, o jo asmens byla, kurioje buvo visa informacija apie gyvenamąsias patalpas, brigadas ir būrius, į kuriuos pareiškėjas buvo paskirtas, 2018 m. gegužės 24 d. sunaikinta. Marijampolės PN pažymėjo, kad reikalavimams dėl padarytos žalos (turtinės ir neturtinės) atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 str. 8 d.). Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalyje yra nustatytas ieškinio senaties termino pradžios momentas – ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Atsakovo atstovas tvirtino, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų bei nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių negalėjo anksčiau nei 2016 m. kovo 18 d. (paskutinės galimos kreipimosi į teismą dienos) kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos, kilusios dėl tariamai netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN, atlyginimo. Atsakovo atstovas nurodė, jog ieškinio senaties terminas pasibaigė 2017 m. balandžio 2 d. ir prašė taikyti ieškinio senatį.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. spalio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas iš į bylą pateiktų duomenų nustatė, kad: pareiškėjas prašė atlyginti neturtinę žalą, kurią, jo teigimu, dėl netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN patyrė laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. balandžio 2 d.; atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senatį; pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN atliko nuo 2013 m. gruodžio 10 d. iki 2014 m. balandžio 2 d. Taigi, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas nusprendė, jog nagrinėjamoje byloje ginčo laikotarpis yra nuo 2013 m. gruodžio 10 d. iki 2014 m. balandžio 2 d.

7. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2160-552/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1376-822/2018, 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1487-552/2018 ir kt.), Civilinio kodekso 1.124 straipsniu, 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalimis, 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (žr., pvz., 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015) ir padarė išvadą, kad pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka.

8. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, jog skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, jog asmenys, manantys, kad jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Be to, administracinių teismų praktikoje akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą (žr., pvz., 2012 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-520-845/2012 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis užtikrina ne tik teisinį stabilumą, bet ir teisinį baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).

9. Teismas, įvertinęs skundo teiginius ir argumentus, padarė išvadą, kad pareiškėjas nuo 2013 m. gruodžio 10 d., t. y. nuo bausmės atlikimo Marijampolės PN pradžios, juto skunde nurodytus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, orumo pažeminimą. Atsižvelgiant į tai, teismas nurodė, kad pareiškėjas turėjo ir galėjo suvokti įvairaus pobūdžio teisių į nustatytas kalinimo sąlygas pažeidimus. Pareiškėjas skundą administraciniam teismui parengė ir išsiuntė tik 2019 m. kovo 18 d., pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių per nustatytą senaties terminą kreiptis į teismą. Tokių svarbiomis pripažintinų aplinkybių teismas nenustatė ir bylos nagrinėjimo metu. Teismas laikė deklaratyviais pareiškėjo papildomuose paaiškinimuose nurodytus teiginius, jog už kreipimąsi į teismą jam galėjo grėsti susidorojimas, kadangi šie teiginiai nėra paremti jokiais objektyviais įrodymais, t. y. pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kokie pareigūnai jam grasino susidorojimu už skundų teikimą teismui, kada šie grasinimai buvo išsakyti, be to, byloje nėra duomenų, kad apie tokius pareigūnų veiksmus pareiškėjas būtų pranešęs kompetentingoms institucijoms. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, atlikęs teismo paskirtą laisvės atėmimo bausmę ir 2014 m. balandžio 2 d. išėjęs į laisvę, būdamas aktyvus, turėjo nedelsti ir kreiptis į teismą dėl Marijampolės PN galimai patirtos neturtinės žalos atlyginimo.

10. Atsakovo atstovas Marijampolės PN atsiliepime į skundą suformulavo prašymą taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį ir nurodė, kad tuo pagrindu skundas turėtų būti atmestas. Dėl šios priežasties, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, atsakovo atstovo reikalavimu teismas taikė ieškinio senatį ir pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos, galimai kilusios laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 10 d. iki 2014 m. balandžio 2 d. Marijampolės PN atliekant laisvės atėmimo bausmę netinkamomis kalinimo sąlygomis, atmetė kaip nepagrįstą.

III. 11. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

12. Pareiškėjas teigia, kad Marijampolės PN buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. balandžio 2 d. Pareiškėjas paaiškina, kad buvo laikomas 16 ir 17 būriuose, dušuose ir sanitariniuose mazguose nebuvo pertvarų ar sienelių, todėl buvo pažeistas privatumas. Pareiškėjas akcentuoja atsakovo atstovo pateiktus argumentus, kad pareiškėjo asmens byla yra sunaikinta ir kelia klausimą, ar tokiu atveju nebegali būti konstatuojami pažeidimai. Pareiškėjas teigia, kad dėl privatumo pažeidimo kentė kitų asmenų patyčias ir pažeminimą.

13. Atsakovo atstovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

14. Atsakovo atstovo nuomone, Regionų apygardos administracinis teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Byloje esantys rašytiniai dokumentai visiškai atspindi atsakovo poziciją šioje byloje, todėl mano, kad teikti kitus duomenis, tikslinančius ar papildančius bylos nagrinėjimą, netikslinga.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 10 d. iki 2014 m. balandžio 2 d., atlyginimo.

16. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą nustatęs, kad praleistas ieškinio senaties terminas ir nėra pagrindo jo atnaujinti.

17. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija nereglamentuoja ieškinio senaties klausimų, o Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo požiūriu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70); 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis.

18. EŽTT yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1863-438/2020; 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2382-575/2020; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2700-415/2020; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2339-502/2020; 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-2-525/2021; ir kt.). Taigi bylose dėl žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, gali ir turi būti taikomos nacionalinės teisės normos, taip pat ir nustatančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2077-662/2020; ir kt.).

19. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1621-520/2016). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-116/2011).

20. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Marijampolės PN sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl būtent nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal vyraujančią nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose nagrinėjamu atveju taikytina būtent Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo.

21. Taigi, įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2019 m. kovo 18 d., tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, tačiau nepagrįstai delsė kreiptis į teismą. Atsižvelgiant į pareiškėjo skunde išvardytus pažeidimus, pažymėtina, kad netinkamų kalinimo sąlygų suvokimui nereikalingas nei teisinis, nei kitoks specialusis išsilavinimas, nes asmuo neturtinę žalą (Civilinio kodekso 6.250 str.) patiria subjektyviai. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį.

22. Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (Civilinio kodekso 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.).

23. Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Byloje nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Marijampolės PN, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

25. Pirmosios instancijos teismas nurodytų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių kontekste padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjas be svarbių priežasčių praleido Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl neturtinės žalos už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 10 d. iki 2014 m. balandžio 2 d., ir nėra pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą senaties terminą, todėl pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.

26. Pirmosios instancijos teismas pakankamai motyvavo savo sprendimą, išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo S. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė