2021-01-27 Nr. AB-1791-3-61-3-00653-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-120-552/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00653-2019-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir Lukiškių TI-K, pareigų ir teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN)) 7 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 25 d. iki 2018 m. sausio 25 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose pažeidžiant teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkantį minimalaus ploto reikalavimą. Apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą kameroje, nepagrįstai neatimamas sanitarinio mazgo užimamas plotas. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė stresu, pažeminimu, depresija ir kitais nepatogumais. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas įvertino 7 500 Eur, kurią prašė priteisti iš atsakovo.

3. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti, nurodęs, kad teismuose jau buvo išnagrinėtos administracinės bylos tarp tų pačių šalių ir dėl to paties dalyko ir tuo pačiu laikotarpiu, t. y. kuriose pareiškėjas kėlė reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, taip pat ir neužtikrinant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto kamerose. Atsižvelgdamas į tai, atsakovo atstovas prašė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 25 d. iki 2017 m. spalio 2 d. palikti nenagrinėtą.

4. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė laikotarpius, kameras, jų plotus ir laikomų asmenų kamerose skaičių ginčijamu laikotarpiu ir pažymėjo, kad pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje visiškai atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus.

5. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas su skundais dėl kalinimo sąlygų į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais teiginiais, nusiskundimai bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Atsakovo atstovo teigimu, šiuo atveju nėra nustatyti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai, atitinkamai nėra Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, todėl pareiškėjo skundas atmestinas.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. birželio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

7. Teismas pirmiausiai nurodė, jog iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo administracines bylas Nr. I-7703-815/2016 ir Nr. I-8495-764/2016 pagal pareiškėjo A. B. skundus atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir priėmė sprendimus. Nurodytose bylose pareiškėjas kėlė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 5 d. iki 2016 m. birželio 1 d. bei nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2016 m. liepos 25 d., t. y. dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto trūkumo. Kitose atsakovo atsiliepime nurodomose bylose pareiškėjas į teismą kreipėsi kitais pagrindais. Nustatęs nagrinėjamos bylos bei jau išnagrinėtų administracinių bylų dalyko, pagrindo bei šalių tapatumą ir įvertinęs ginčo laikotarpius, teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje nesutampa ginčo laikotarpiai, todėl nėra pagrindo bylą dalyje nutraukti.

8. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo laikomas eilėje kamerų vienas arba su dar vienu asmeniu ir pareiškėjui kamerose tekdavo daugiau nei 3,6 kv. m ploto.

10. Teismas atkreipė dėmesį, kad nacionaliniai teisės aktai nenustato, jog skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimamas sanitarinio mazgo užimamas plotas. Pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

11. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinant vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto kameroje, tačiau nustačius, jog pareiškėjo teisės nurodytu aspektu nebuvo pažeistos, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų. Nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, teismas nenustatinėjo kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, kadangi tam, kad būtų priteista pareiškėjo prašoma neturtinė žala, turi būti nustatytos visos trys kumuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

13. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų. Jo skundas yra pagrįstas, tai patvirtina 2018 m. sausio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-374-171/2018. Šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus neužtikrinant vienam asmeniui tenkančio kameros ploto.

14. Pažymi, kad pagal EŽTT praktiką, vienam asmeniui kameroje turi tekti ne mažiau kaip 3 kv. m laisvo ploto netrukdant laisvai judėti. Tačiau kameroje esant 2 asmenims, judėti laisvai neįmanoma, kadangi dalį kameros ploto užima baldai ir sanitarinis mazgas.

15. Pareiškėjas teigia, kad dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, todėl jam turi būti priteista jo skunde prašoma neturtinės žalos atlyginimo suma.

16. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

17. Atsakovo atstovas nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, darytina išvada, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

18. Atsakovo atstovo nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Atsakovo atstovo teigimu, nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 19. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų laikotarpiu nuo 2016 m. liepos 25 d. iki 2018 m. sausio 25 d., neužtikrinant jam teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui kameroje tenkančio minimalaus ploto, atlyginimo.

20. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus plotas kameroje, nenustatė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai nenustatė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, kadangi pareiškėjui nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, dalį kameros ploto užėmė baldai ir sanitarinis mazgas, todėl, kai kamerose buvo laikomas su dar vienu asmeniu, galimybė judėti kameroje buvo apsunkinta.

22. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

23. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde teigė, jog jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, kadangi dalį kameros užėmė sanitarinis mazgas. Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad dalį kameros užėmė ne tik sanitarinis mazgas, bet ir baldai, todėl buvo apsunkinta galimybė judėti kameroje.

24. Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniame skunde kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, negalima (ABTĮ 134 str. 6 d.), pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl baldais užimamo kameros ploto ir galimybės judėti kameroje apsunkinimo nenagrinėjami. Kaip jau buvo minėta, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu

25. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą teisės taikymo, teismų praktikos ir įrodymų vertinimo aspektais, nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl to, kad Lukiškių TI-K ginčijamu laikotarpiu nepažeidė pareiškėjo teisės dėl vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje, todėl pagrįstai nenustatė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.

26. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ginčijamu laikotarpiu pareiškėjui kamerose teko nuo 3,84 kv. m iki 3,93 kv. m gyvenamojo ploto, todėl teisės aktuose nustatytas minimalus vienam asmeniui nustatytas kameros plotas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistas.

27. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su vienam asmeniui tenkančio kameros ploto apskaičiavimu, teisėjų kolegija pažymi, kad teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima baldai bei sanitarinis mazgas. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimas Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas. Spręsdamas, ar buvo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, teismas taip pat turėtų atsižvelgti į tai, jog baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Taigi tiek pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo, tiek pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sanitarinio mazgo užimamas plotas išskaičiuojamas iš bendro kameros ploto tik sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, t. y. sprendžiant, ar vienam asmeniui kameroje teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, išskyrus atvejus, kai nacionaliniuose teisės aktuose yra aiškiai nurodyta kitaip; į baldų ir įrenginių užimamą kameros plotą atsižvelgiama tik sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, kai teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas jau buvo konstatuotas ir yra vertinamas asmeniui realiai tekęs asmeninės erdvės plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4428-756/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018, kt.)

28. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju net ir atėmus iš kameros ploto sanitarinio mazgo užimamą plotą, kuris, kaip nurodo atsakovas, yra 0,56 kv. m, pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrintas 3,6 kv. m plotas kameroje, išskyrus laikotarpį nuo 2017 m. spalio 4 d. iki 2017 m. lapkričio 26 d., kuomet pareiškėjui teko 3,56 kv. m, tačiau tai nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, atitinkamai ir Įsakymo 1.3.1 punkto bei Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kadangi pareiškėjui teko daugiau nei 3 kv. m ploto (žr. pvz., LVAT 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-27-492/2021, kt.).

29. Nagrinėjamu atveju taip pat nėra jokio pagrindo vadovautis pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytoje administracinėje byloje Nr. I-374-171/2018 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 8 d. priimtu sprendimu, kadangi skiriasi bylos aplinkybės, be to, pareiškėjas nenurodė, kokios nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės nustatytos jo nurodytame sprendime. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Taigi šiuo atveju nėra jokio pagrindo šioje byloje vadovautis pareiškėjo minimu sprendimu.

30. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išsiaiškino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86–87 straipsnių reikalavimus. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas Arūnas Sutkevičius