2013-10-29 Nr. AB-7155-3-61-3-01834-2009-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. P520-204/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01834-2009-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 80.1; 80.11

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo UAB „Fragrances International“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A575-298/2011 pagal pareiškėjo UAB „Fragrances International“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus teritorinė muitinė).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Fragrances International“ (toliau – ir pareiškėjas) padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą, prašydamas panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas, atsakovas) 2009 m. rugsėjo 23 d. sprendimą „Dėl UAB „Fragrances International“ skundo“ Nr. 1A-4.13-717 ir įpareigoti jį visapusiškai išnagrinėti pareiškėjo skundą dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2008 m. sausio 14 d. sprendimo Nr. 2TR-19-47, kuriuo Vilniaus teritorinė muitinė nusprendė pareiškėjo prašymą ištaisyti duomenis, nurodytus BAD importo rinkiniuose, bei perskaičiuoti mokėtinus mokesčius, atsižvelgiant į atitinkamiems produktams taikomą akcizo išimtį, palikti nenagrinėtą, nesant galimybės nustatyti, ar deklaruotose prekėse esantis etilo alkoholis buvo denatūruotas pagal kurią nors etilo alkoholio denatūravimo formulių sąraše nurodytą formulę.

Pareiškėjas manė, kad tiek Muitinės departamentas, tiek Vilniaus teritorinė muitinė jo skundus išnagrinėjo formaliai, nepagrįstai reikalavo pateikti duomenis, patvirtinančius prekių atitikimą Lietuvos Respublikos nacionaliniuose teisės aktuose, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. 902 patvirtintose 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvos 92/83/EEB dėl akcizų, taikomų alkoholiui ir alkoholiniams gėrimams, struktūrų suderinimo 27 straipsnio 1 dalies b punkto taikymo Lietuvos Respublikoje taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) bei Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 135 patvirtintame Etilo alkoholio denatūravimo formulių sąraše (toliau – ir Formulių sąrašas) nustatytiems atleidimo nuo akcizų reikalavimams, tačiau neįsigilino į tai, kad pareiškėjas savo skundus grindė 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvos 92/83/EEB dėl akcizų, taikomų alkoholiui ir alkoholiniams gėrimams, struktūrų suderinimo (toliau – ir Direktyva 92/83) 27 straipsnio 1 dalies b punktu ir tai motyvavo neteisingu (siaurinančiu) Direktyvos 92/83 įgyvendinimu. Teigė, kad Direktyva 92/83 nenustato jokių išimčių ar specialių nuostatų dėl to, ar produktas yra pagamintas Europos Sąjungos (toliau – ir ES) viduje, ar importuotas iš trečiųjų šalių, kaip ir dėl jo panaudojimo srities (vienintelis apribojimas – produktas turi būti vartojamas ne maistui). Lietuvos Respublikos Vyriausybė, patvirtindama Taisykles, ne tik detalizavo, bet ir susiaurino Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies b punkto taikymo galimybes Lietuvos Respublikoje, skirstydama akcizo objektą pagal tai, ar ši prekė buvo pagaminta Lietuvos Respublikoje, ar įvežta iš ES, ar importuota. Be to, pareiškėjas nurodė, jog siekiant išsiaiškinti tikrąjį Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies b punkto turinį bei prasmę, gali būti tikslinga kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir Teisingumo Teismas) dėl prejudicinio sprendimo.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad Muitinės departamentas dviem raštais įpareigojo pareiškėją pateikti dokumentus, iš kurių būtų galima nustatyti, jog BAD importo rinkiniuose deklaruotų prekių sudėtyje esantis etilo alkoholis yra denatūruotas pagal kurią nors Formulių sąraše nurodytą formulę, tačiau pareiškėjas tokių dokumentų nepateikė. Atsakovas nurodė, kad pagal Direktyvos 92/83 nuostatas valstybės narės atleidžia nuo akcizų tokiomis sąlygomis, kurias jos nustato, todėl nagrinėjant šį ginčą pagrįstai buvo taikomi Direktyvą 92/83 įgyvendinantys nacionaliniai teisės aktai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepimą grindė iš esmės tokiais pat argumentais, kaip ir atsakovas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. kovo 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas produktus įvežė iš Šveicarijos (kilmės šalis – ES), išskyrus BAD importo rinkinyje Nr. 7VR30407277 nurodytą prekę Nr. 6 (preparatai po skutimosi), pagamintą Šveicarijoje. Taisyklių 6 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje importuojamam denatūruotam etilo alkoholiui akcizai netaikomi tik tuo atveju, jeigu jis:

1) denatūruotas pagal kurią nors sąraše nurodytą formulę ir yra panaudotas sąraše nustatytose panaudojimo srityse; arba 2) denatūruotas pagal kurią nors sąraše nurodytą formulę ir yra skirtas panaudoti sąraše nustatytose panaudojimo srityse, jeigu tokį etilo alkoholį importuoja asmuo, turintis atitinkamą leidimą, išduotą Nedenatūruoto etilo alkoholio ir denatūruoto etilo alkoholio realizavimo ūkio subjektams ir denatūruoto etilo alkoholio naudojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 589, nustatyta tvarka.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo pateiktuose „Clarins Laboratoires“ bei „Clarins Groupe“ sertifikatuose nėra nurodyti konkretūs denatūratai, jų kiekis, panaudotas hektolitrui absoliučiojo alkoholio. Nors pareiškėjas teismui pateikė „Clarins Groupe“ 2009 m. gruodžio 3 d. raštą, prie šio rašto pateiktame Parfumerijos gaminių kvapų išgavimo metodų išraše nenurodyta, kokie denatūratai galėjo būti naudojami. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neįvykdė sąlygų tam, kad pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus jam būtų galima taikyti Lietuvos Respublikos akcizo įstatymo (toliau – ir Akcizo įstatymas) 26 straipsnio 1 dalies 2 punkto išimtį.

Teismas pažymėjo, kad Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalyje aiškiai nurodyta, kad valstybės narės nuo suderintų akcizų atleidžia „tokiomis sąlygomis, kurias jos nustato“. Tai reiškia, kad valstybės narės neturi prievolės taikyti Direktyvos taisykles besąlygiškai, todėl nėra pagrindo laikyti, jog Lietuvos Respublika netinkamai įgyvendino Direktyvos nuostatas. Taigi laikyti Lietuvos Respublikoje nustatytų papildomų sąlygų ypatingomis ar pažeidžiančiomis pareiškėjo teises dėl neteisingo Direktyvos 92/83 nuostatų perkėlimo nėra pagrindo.

Teismas pažymėjo, kad Akcizo įstatymo 26 straipsnis nustato ne tik ribojimus pareiškėjui taikyti ES sukurtą teisinį reguliavimą, bet ir išplėstą Direktyvos 92/83 taikymo sritį Lietuvos Respublikoje. Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies b punktas pareiškėjui tiesiogiai negalėtų būti taikomas, nes jo įvežtos kosmetikos prekės yra skirtos žmonėms vartoti. Akcizo įstatymo 26 straipsnio 1 punktas leidžia Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies b punkto išimtis taikyti tada, kai produktai skiriami ne maistui, t. y. ir kosmetikos produktams.

Pirmosios instancijos teismas nenustatė Direktyvos 92/83 tiesioginio taikymo reikalingumo, taip pat būtinybės kreiptis į Teisingumo Teismą dėl Direktyvos 92/83 taikymo klausimų išaiškinimo.

III. Pareiškėjas UAB „Fragrances International“ apeliaciniame skunde prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 5 d. sprendimą panaikinti ir patenkinti pareiškėjo skundą. Taip pat pareiškėjas prašė kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 24 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Fragrances International“ apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. kovo 5 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog nagrinėjamu atveju taikytinas Taisyklių 6.1 punktas, nustatantis, jog Lietuvos Respublikoje importuojamam denatūruotam etilo alkoholiui akcizai netaikomi tik tuo atveju, jeigu jis denatūruotas pagal kurią nors Formulių sąraše nurodytą formulę ir yra panaudotas sąraše nustatytose panaudojimo srityse. Aiškinant minėtas nuostatas lingvistiniu, sisteminiu bei loginiu teisės aiškinimo metodais, matyti, jog prekių importo atveju, nepriklausomai nuo jų (prekių) kilmės, pagal nacionalinę teisę, šiose prekėse esantis etilo alkoholis gali būti pripažįstamas denatūruotu etilo alkoholiu, kuriam akcizas netaikomas, tik jei šis alkoholis buvo denatūruotas pagal kurią nors Formulių sąraše esančią formulę, t. y. denatūruotas būtent pagal nacionalinėje teisėje nustatytus reikalavimus, o denatūravimo pagal kitos valstybės narės reikalavimus faktas nėra reikšmingas.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies b punkto variantas, pateikiamas teisės akto versijoje lietuvių kalba, savo turiniu iš esmės skiriasi nuo varianto, pateikiamo Direktyvos 92/83 tekstuose kitomis oficialiomis Europos Sąjungos kalbomis. Nutartyje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi aptariamą nuostatą anglų, prancūzų, vokiečių bei lenkų kalbomis kitų Direktyvos 92/83 nuostatų kontekste, taip pat atsižvelgusi į šios direktyvos konstatuojamoje dalyje bei Teisingumo Teismo praktikoje apibrėžtus Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies tikslus, inter alia siekį neutralizuoti akcizų poveikį alkoholiui būtent kaip tarpiniam produktui, esančiam kitų komercinių ar pramoninių produktų sudėtyje (Teisingumo Teismo 2007 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Profisa, C-63/06, 17 p.), padarė išvadą, jog nėra abejonių, kad aptariamos nuostatos versija lietuvių kalba yra netinkamai išversta, todėl nagrinėjamu atveju reikia vadovautis Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies b punkto versijomis kitomis oficialiomis ES kalbomis, pagal kurias valstybės narės atleidžia nuo mokesčių produktus, kuriems taikoma ši direktyva, nuo suderintų akcizų tokiomis sąlygomis, kurias jos nustato, siekdamos užtikrinti, kad tais atleidimais būtų galima teisingai ir tiesiogiai pasinaudoti ir išvengti bet kokių išsisukinėjimų, vengimo ar piktnaudžiavimo, kai jie yra denatūruoti pagal bet kurios valstybės narės reikalavimus ir vartojami bet kokio, ne žmonėms vartoti skirto produkto gamybai. Pažymėta, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino joje vartojamą sąvoką „ne žmonių vartojimui skirtas produktas“, konstatuodamas, jog ji neapima ginčo prekių. Tai, jog ši sąvoka apima inter alia kosmetikos gaminius, yra aiškiai matyti iš Teisingumo Teismo praktikos (pvz., Teisingumo Teismo 2000 m. gruodžio 7 d. sprendimas byloje Italija prieš Komisiją, C-482/98).

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog, kaip nurodyta 1992 m. vasario 25 d. Tarybos direktyvos Nr. 92/12/EEB dėl bendros tvarkos, susijusios su akcizais apmokestinamais produktais, ir jų laikymu, judėjimu ir kontrole, pirmoje ir ketvirtoje konstatuojamosiose dalyse, vidaus rinkai sukurti ir funkcionuoti būtinas laisvas prekių, įskaitant ir akcizais apmokestinamas prekes, judėjimas, ir vienodos prievolės apskaičiuoti akcizą sąlygos visose valstybėse narėse. Atitinkamai, pagal Direktyvos 92/83 trečią konstatuojamąją dalį, norint, kad tinkamai veiktų vidaus rinka, yra svarbu nustatyti bendras visų aptariamų produktų sąvokų apibrėžtis. Pagal šios direktyvos devynioliktą konstatuojamąją dalį, būtina Europos Sąjungos lygmeniu nustatyti prekių, kurios yra pervežamos iš vienos valstybės narės į kitą, atleidimo nuo akcizo pagrindus. Apeliacinės instancijos teismas darė išvadą, jog Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies b punktas reglamentuoja tik prekių, kurios yra pervežamos iš vienos valstybės narės į kitą, atleidimą nuo akcizų ir nereguliuoja situacijos, kai prekės yra importuojamos iš trečiosios šalies, t. y. Direktyvos 92/83 27 straipsnio 1 dalies b punkto taikymo sritis neapima šioje byloje nagrinėjamos faktinės situacijos. Klausimas dėl iš trečiųjų šalių importuojamų prekių atleidimo nuo akcizo paliekamas spręsti pačioms valstybėms narėms. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu pateikti Europos Sąjungos teisės normų išaiškinimą (acte clair doktrina).

Nutartyje pažymėta, kad, vadovaujantis ginčo teisiniams santykiams aktualaus 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2006 m. lapkričio 20 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 1791/2006 (toliau – ir Muitinės kodeksas), 78 straipsnio 1 dalimi, muitinė turi teisę savo iniciatyva arba deklaranto prašymu padaryti pakeitimus deklaracijoje po to, kai prekės jau išleistos. Jeigu asmuo prašo, kad muitinė priimtų sprendimą, susijusį su muitinės veiklos taisyklių taikymu, jis turi pateikti muitinei visą jos prašomą informaciją ir dokumentus, kurių reikia sprendimui priimti (Muitinės kodekso 6 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, jog dėl Muitinės kodekso 78 straipsnio 1 dalyje nustatyto sprendimo, t. y. sprendimo, susijusio su muitinės veiklos taisyklių taikymu (Muitinės kodekso 1 straipsnis), priėmimo į mokesčių administratorių kreipėsi pareiškėjas, būtent jam nagrinėjamu atveju teko pareiga pateikti jo prašymą pagrindžiančius duomenis, inter alia informaciją, įrodančią, jog aptariamas etilo alkoholis laikytinas denatūruotu etilo alkoholiu, kuriam akcizas netaikomas pagal Akcizų įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktą bei 26 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su atsakovo bei pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog pareiškėjo pateikti dokumentai neleidžia nustatyti, kokie denatūravimo metodai (denatūratai, jų kiekiai ir kita reikšminga informacija) buvo naudojami tam, kad ginčo prekėse esantis etilo alkoholis būtų pripažintas denatūruotu pagal kurią nors Formulių sąraše nurodytą formulę ir neapmokestinamas akcizu.

IV. Pareiškėjas UAB „Fragrances International“ Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2013 m. rugpjūčio 27 d. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A575-298/2011, užbaigtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. sprendimu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu.

Pareiškėjas prašyme nurodo:

1) ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 mėnesių terminas skaičiuotinas nuo 2013 m. gegužės 29 d., kai pareiškėjas gavo Europos Komisijos 2013 m. gegužės 22 d. raštą Nr. 1369029, kuriame pateikiamas priešingas materialiosios teisės normų aiškinimas nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-298/2011.

2) Teismas netinkamai taikė Direktyvos 92/83/EEB 27 straipsnio 1 dalies b punktą. Direktyvos 92/83/EEB 27 straipsnio 1 dalyje nustatytos akcizų išimtys taikytinos nepriklausomai nuo akcizais apmokestinamos prekės išleidimo į ES rinką būdo (importo iš trečiosios šalies, įvežimo iš kitos valstybės narės ar pagaminimo vietoje). Tokį Direktyvos 92/83/EEB turinį pagrindžia ir Europos Komisijos 2013 m. gegužės 22 d. raštas Nr.1369029. Tiek 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Sąjungos Tarybos direktyvos dėl bendros akcizų tvarkos Nr. 2008/118/EB, panaikinančios Direktyvą Nr. 92/12/EEB, tiek specialiųjų direktyvų galiojimas nesiejamas su prekės patekimo į ES rinką būdu ir šios direktyvos taikytinos visoms ES akcizu apmokestinamoms prekėms. Pareiškėjas pažymi, jog Europos Komisija daro išvadą, kad nepriklausomai nuo produkto kilmės (ES valstybė narė ar ne), patekimo į valstybę narę būdo (atvežama iš kitos narės ar importuojama iš trečiųjų šalių), prekės turėtų būti atleidžiamos nuo akcizo, jeigu yra tenkinamos dvi sąlygos: 1) etilo alkoholis denatūruotas pagal bet kurios valstybės narės reikalavimus ir 2) jis turi būti naudojamas gaminti ne žmonių maistui skirtus produktus. Pareiškėjo teigimu, tokį Direktyvos 92/83/EEB turinį pagrindžia ir Teisingumo Teismo praktika, kuri patvirtina, kad būtina užtikrinti vienodą akcizų mokesčio nuostatų taikymą visose valstybėse narėse, nepriklausomai nuo prekių patekimo į ES teritoriją būdo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika, atsisakyti taikyti akcizo lengvatą galima tik išimtiniais atvejais, esant konkrečių, objektyvių ir patikrinamų įrodymų, pagrindžiančių tokį sprendimą. Taisyklės negali būti aiškinamos taip, kad visi importuojami produktai, nors juose esantis etilo alkoholis buvo denatūruotas pagal kurios nors valstybės narės reikalavimus, turi atitikti kokią nors Formulių sąraše esančią formulę, nes tokiu atveju atsisakymas taikyti akcizo lengvatą būtų nebe išimtis, o taisyklė.

3) Teismas netinkamai taikė Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 267 straipsnio 3 dalį bei acte clair doktriną, atsisakydamas kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo. Pareiškėjo teigimu, SESV 267 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta paskutinės instancijos teismo pareiga, o ne teisė, prašyti Teisingumo Teismo priimti prejudicinį sprendimą. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-298/2011 pateiktas Direktyvos 92/83/EEB interpretavimas nebuvo toks aiškus, kad pateisintų pareigos kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo nevykdymą. Prašyme pažymima, jog pareigą kreiptis prejudicinio sprendimo nustato ne proceso įstatymas, o materialiosios teisės norma – SESV 267 straipsnio 3 dalis, kuri laikytina sudedamąja Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalimi (2004 m. liepos 13 d. konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 dalis). Aiškinimą, kad pareigą kreiptis į Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo nustato materialiosios, o ne proceso, teisės norma, pagrindžia ir SESV 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta valstybių narių lojalumo pareiga, t. y. pareiga imtis visų tinkamų priemonių, kad užtikrintų pagal Sutartis ar ES institucijų aktus atsirandančių pareigų vykdymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Procesas neatnaujintinas.

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai, kaip minėta, išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-177/2010, 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P249-92/2012).

Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (angl. appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis). EŽTT yra išaiškinęs, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr., pvz., EŽTT sprendimus bylose Oferta Plus S.R.L. prieš Moldovą Nr. 14385/04, 98 pastraipa; Roşca prieš Moldovą Nr. 6267/02, 24 pastraipa; Pravednaya prieš Rusiją Nr. 69529/01, 25 pastraipa; Ryabykh prieš Rusiją Nr. 52854/99, 52 pastraipa; kt.).

ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo pateiktas prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A575-298/2011 grindžiamas tuo pačiu ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, t. y. kai padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Minėtu pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-119/2009, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-153/2009, 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-143/2010 ir kt.).

ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog yra praleisti įstatymo nustatyti terminai prašymui paduoti arba prašymas nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Tokia teismo nutartis yra neskundžiama.

Vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 1 dalimi, prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Iš minėtos ABTĮ 156 straipsnio 1 dalies nuostatos matyti, kad prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas skaičiuojamas ne tik nuo sužinojimo apie nurodomo proceso atnaujinimo pagrindo buvimą, bet ir nuo turėjimo sužinoti apie tokias aplinkybes momento. Nustačius, jog prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis subjektas apie jo nurodomą proceso atnaujinimo pagrindą turėjo sužinoti anksčiau nei jo nurodomas sužinojimo momentas, prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas turi būti skaičiuojamas ne nuo nurodomo sužinojimo momento, bet nuo turėjimo sužinoti apie nurodomą proceso atnaujinimo pagrindą momento (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-16/2009).

Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas per ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą jau yra kreipęsis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašydamas atnaujinti administracinės bylos Nr. A575-298/2011 procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, nurodydamas, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Direktyvos 92/83/EEB 27 straipsnio 1 dalies b punktą bei nepagrįstai nesikreipė į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo. Šis pareiškėjo prašymas buvo išnagrinėtas ir netenkintas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-176/2011).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą dėl padaryto esminio materialiosios teisės normų pažeidimo tuo pačiu ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, šį savo prašymą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, t. y. tuo, kad buvo netinkamai taikytas Direktyvos 92/83/EEB 27 straipsnio 1 dalies b punktas bei nepagrįstai nesikreipta į Teisingumo Teismą. Tačiau šį kartą pareiškėjas nurodo, jog apie minėtą pažeidimą sužinojo 2013 m. gegužės 29 d., gavęs Europos Komisijos 2013 m. gegužės 22 d. raštą Nr. 1369029, kuriame pateikiamas priešingas materialiosios teisės normų aiškinimas nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-298/2011. Būtent nuo šios dienos pareiškėjas skaičiuoja ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 mėnesių terminą.

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, materialiosios teisės normos taikomos teismui priimant sprendimą, todėl neteisingo teisės normų taikymo fakto paaiškėjimo momentas sietinas su šio sprendimo įsiteisėjimo momentu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P415-233/2007; 2005 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P15-69/2005, kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra laikomasi pozicijos, kad, prašant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti turi būti pradedamas skaičiuoti nuo baigiamojo teismo procesinio sprendimo byloje įsiteisėjimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-33/2008; 2007 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P415-233/2007; 2005 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P15-69/2005, kt.).

Dėl pareiškėjo nurodyto ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyto pagrindo laikytina, kad pareiškėjas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kuriomis šioje dalyje grindžia prašymą dėl proceso atnaujinimo, tada, kai jis gavo Lietuvos, vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. nutarties nuorašą. Nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas apie galbūt padarytą esminį materialiosios teisės normų pažeidimą sužinojo tik 2013 m. gegužės 29 d., gavęs Europos Komisijos 2013 m. gegužės 22 d. raštą Nr. 1369029. Pažymėtina, jog pareiškėjo nurodomas raštas yra Europos Komisijos Mokesčių ir muitų sąjungos generalinio direktorato pareigūno išreikšta nuomonė dėl Direktyvos 92/83/EEB 27 straipsnio 1 dalies b punkto taikymo. Įvertinus šio rašto turinį bei atsižvelgus į tą aplinkybę, kad pareiškėjas tiek apeliaciniame skunde, tiek pirmą kartą teiktame prašyme dėl proceso atnaujinimo buvo išdėstęs aplinkybes dėl, jo manymu, netinkamo Direktyvos 92/83/EEB 27 straipsnio 1 dalies b punkto taikymo, nėra pagrindo daryti išvados, jog pareiškėjas tik iš minėto rašto sužinojo apie, pareiškėjo teigimu, netinkamai taikytą materialiosios teisės normą.

Akivaizdu, kad 2013 m. rugpjūčio 27 d. paduodamas prašymą dėl proceso atnaujinimo (t. II, b. l. 35), pareiškėjas praleido ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia, kad byla būtų dar kartą iš naujo nagrinėjama, tačiau, kaip jau buvo pirmiau minėta „užslėpta“ apeliacija negalima.

Visa tai įvertinus, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir atnaujinti administracinės bylos procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Remiantis išdėstytų motyvų visuma ir konstatavus, jog pareiškėjo UAB „Fragrances International“ prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas praleidus terminą ir nėra pagrindo jį atnaujinti, pareiškėjo prašymas atmetamas, o procesą administracinėje byloje Nr. A575-298/2011 atsisakoma atnaujinti (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo UAB „Fragrances International“ prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Proceso administracinėje byloje Nr. A575-298/2011 pagal pareiškėjo UAB „Fragrances International“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Anatolijus Baranovas

Dalia Višinskienė