2016-06-28 Nr. AB-13442-3-64-3-01510-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-1342-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01510-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 2.5, 8.2, 38, 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovei E. K. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir UAB „Telšių RATC“) elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės E. K. 145,24 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, apskaičiuotos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., bei 52,57 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Pareiškėjas paaiškino, kad yra Telšių, Plungės, Mažeikių rajonų ir Rietavo savivaldybių įsteigtas komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius. Pagal Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 3 dalies 3 punktą, komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius gali pateikti savivaldybės institucijai įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų bei komunalinių atliekų tvarkymą dydžio apskaičiavimą ir ją rinkti. Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2013 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T1-189 patvirtintų Mažeikių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai (toliau – 2013 m.

Nuostatai) nustato, kad UAB „Telšių RATC“ apskaičiuoja vietinės rinkliavos dydį (24 p.), administruoja vietinės rinkliavos surinkimą (45 p.), vykdo vietinės rinkliavos išieškojimą iš vietinės rinkliavos mokėtojų (59 p.). Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 2 dalies nuostatas, nekilnojamojo turto objektų savininkas arba įgalioti asmenys privalo mokėti nustatytą rinkliavą. 2013 m. Nuostatuose įtvirtinta, kad vietinės rinkliavos mokėtojai yra komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje (6 punktas), vietinės rinkliavos dydis nustatomas visiems komunalinių atliekų turėtojams, fiziniams ir juridiniams asmenims, valdantiems, naudojantiems ir disponuojantiems nekilnojamąjį turtą (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje (34 p.).

Pagal 2013 m. Nuostatų 31 punktą, vietinė rinkliava nustatoma bei privalo būti mokama pagal ataskaitinį laikotarpį – už kiekvienus kalendorinius metus. Atsakovė nuosavybės teise valdo, naudoja ir disponuoja Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje esančiu nekilnojamuoju turtu, todėl yra pareiškėjo administruojamos vietinės rinkliavos mokėtoja. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis, pareiškėjas turi teisę reikalauti iš atsakovės sumokėti vietinę rinkliavą už 2010 – 2013 metus, kas iš viso sudaro 145,24 Eur, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatomis – atsakovė privalo atlyginti pareiškėjui jo patirtas, su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 21 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą tenkino: priteisė pareiškėjui iš atsakovės E. K. 145,24 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, apskaičiuotos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.; taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovės 14 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimą; kitą prašymo dalį dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą (Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d., 11 str. 1 d. 8 p., 12 str. 1-2 p., 16 str. 2 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad ši vietinė rinkliava vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka, ji nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (pvz., 2005 m. spalio 18 d. nutartis adm. byloje Nr. A11-1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimas adm. byloje Nr. A556-1333/2008; 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartis adm. byloje Nr. A822-2403/2012). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, plėtodama ankstesnę praktiką, 2014 m. sausio 28 d. nutartyje akcentavo, jog vietinė rinkliava ir iš jos kylantys teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Šie santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp vietinės rinkliavos mokėtojų ir vietos savivaldos institucijų (šių institucijų įgaliojimus įgyvendinančių asmenų). Todėl, kaip ir dėl mokesčių, taip ir dėl vietinių rinkliavų su jų mokėtojais nesitariama. Vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (2014 m. sausio 28 d. nutartis adm. byloje Nr. A556-334/2014).

Ginčo laikotarpiu Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje vietinės rinkliavos teisinius santykius reguliavo Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. T1-54 patvirtinti nuostatai (toliau – 2010 m. Nuostatai), 2012 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. T1-130 patvirtinti nuostatai (toliau – 2012 m. Nuostatai) bei nuo 2013 m. liepos 1 d. įsigalioję nuostatai, patvirtinti Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2013 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T1-189. Vietinės rinkliavos surinkimas, apskaitos organizavimas ir tvarkymas (administravimas) pavestas UAB „Telšių RATC” (2010 m. Nuostatų 37 p., 2012 m. Nuostatų ir 2013 m. Nuostatų 45 p.). Aptartų nuostatų 5 punkte nustatyta, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir tvarkymą – tai Mažeikių rajono savivaldybės sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti šiuose nuostatuose nustatyta tvarka. Vietinės rinkliavos mokėtojai yra komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje (2010 m. Nuostatų, 2012 m. Nuostatų ir 2013 m. Nuostatų 6 p.).

Remiantis nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis, nustatyta, jog nekilnojamojo turto objektą (butą), esantį adresu (duomenys neskelbtini), Mažeikių miestas, Mažeikių rajono savivaldybė, nuosavybės teise įsiskolinimo laikotarpiu valdė atsakovė E. K.. Taigi atsakovė laikytina vietinės rinkliavos mokėtoja 2010 m. Nuostatų, 2012 m. Nuostatų ir 2013 m. Nuostatų 6 punkto prasme, t. y. turi pareigą mokėti vietinę rinkliavą šiuose nuostatuose nustatyta tvarka. Pagal 2010 m. Nuostatų 32.3 punktą, daugiabučio namo, esančio Mažeikiuose, gyvenamosios paskirties butui nustatomas vietinės rinkliavos dydis per metus buvo 115 Lt, pagal 2012 m. Nuostatų 1 priedo 3 eilutę – 133 Lt, o pagal 2013 m. Nuostatų 1 priedo 3 eilutę – 162 Lt (46,92 euro). Įvertinęs nurodytus vietinės rinkliavos dydžius, teismas sprendžia, jog nėra pagrindo abejoti pareiškėjo pažymoje pateiktais duomenimis apie atsakovės vietinės rinkliavos įsiskolinimo laikotarpį ir dydį, be to nagrinėjant bylą nenustatyta, jog atsakovė būtų sumokėjusi šį įsiskolinimą ar būtų atleista nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo. Atsižvelgus į aukščiau nurodytą teisinį vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą reglamentavimą bei įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, jog pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovės nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusį įsiskolinimą yra teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkinamas.

Pareiškėjas taip pat prašė iš atsakovės priteisti 52,57 Eur išlaidų, patirtų advokato pagalbai apmokėti. Pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad prašomą priteisti 52,57 Eur sumą sudaro prašymo teismui paruošimo ir surašymo išlaidos. Šioms išlaidoms pagrįsti pareiškėjas pateikė išrašą iš 2012 m. balandžio 3 d. su UAB „Telšių RATC“ sudarytos Teisinių paslaugų teikimo sutarties Nr. SGKA-2012/0008, AB SEB banko 2015 m. gegužės 13 d. vietinio mokėjimo nurodymą Nr. 4801 dėl 2 680,68 Eur pervedimo Advokatų Songailos, Gumuliauskienės, Korsako ir Astrauskienės profesinei bendrijai SGKA Legal, šios advokatų bendrijos 2015 m. gegužės 12 d. pareiškėjui išrašytą PVM sąskaitą – faktūrą (serija SGKA Nr. 11233), su specifikacija.

Specifikacijos 45 eilutėje nurodyta, kad teisinių paslaugų įkainis už nesumokėtos vietinės rinkliavos išieškojimą pirmos instancijos teisme iš skolininkės yra 52,57 Eur (su PVM). Pagal ABTĮ 44 straipsnį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą (1 d.), inter alia ir patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą (6 d.). Administracinėse bylose atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Tokie dydžiai yra nustatyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą, už prašymo paruošimą ir surašymą maksimalaus rekomenduotino priteisti užmokesčio dydžiui apskaičiuoti yra taikomas 2,5 koeficientas, kurio pagrindu, vadovaujantis Rekomendacijų 7 punktu, imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Kriterijai, į kuriuos rekomenduojama atsižvelgti, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, nurodyti Rekomendacijų 2 punkte.

Pažymėtina, jog ABTĮ neriboja administracinio proceso šalių galimybių pasitelkti teisminiam nagrinėjimui advokatą, tačiau LVAT praktikoje suformuotas aiškinimas, kad bylos proceso šalies apsisprendimas naudotis advokato paslaugomis savaime nereiškia, kad šio atstovo darbo apmokėjimui patirtos išlaidos turi būti priteisiamos iš bylą pralaimėjusios šalies. Be to, pagal LVAT formuojamą praktiką, administracinis teismas, spręsdamas, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas priteisti, turi kompleksiškai įvertinti, ar atsižvelgiant į atitinkamo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, advokato pasitelkimas buvo būtinas. Vertinant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą (ar teismų praktika atitinkamu klausimu yra suformuota), į bylos apimtį ir sudėtingumą, į pareiškėjo pozicijos formulavimą byloje, į skundo pagrindą ir dalyką, ar atsakovas yra atstovaujamas advokato, į tai, ar bylos baigtis gali turėti platesnį poveikį ne tik byloje susiklosčiusiems, bet ir susijusiems teisiniams santykiams, o taip pat ir viešajam interesui. Nė vienas iš šių kriterijų neturi lemiamos reikšmės, todėl bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti šių kriterijų visumą ir spręsti, ar yra pagrindas iš bylą pralaimėjusios šalies priteisti atstovavimo išlaidas (2014 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-776/2014).

Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti turėtų atstovavimo išlaidų 52,57 Eur suma neviršija Rekomendacijų 8.2 punkte numatyto maksimalaus dydžio (2,5 x 2 467 Lt (714,49 Eur)), tačiau teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo prašomo priteisti advokato darbo apmokėjimo išlaidų dydžio, atsižvelgia į anksčiau paminėtus kriterijus, t. y. į administracinėje byloje pareiškėjui suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, pareiškėjo prašymo turinį, pareiškėjo teismui pateiktų analogiškų pareiškimų kiekį, teisinių paslaugų teikimo pareiškėjui pastovumą analogiško pobūdžio bylose, taip pat į tai, kad teismų praktika šioje byloje aktualiais klausimais yra suformuota, atsakovė bylos nagrinėjime buvo neaktyvi ir neteikė atsiliepimo. Nagrinėjamu atveju vertintinas ir pareiškėjo teisinis statusas. Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „Telšių RATC“ įsteigė Telšių, Plungės, Mažeikių rajonų ir Rietavo savivaldybės, jo pagrindinė funkcija – įdiegti ir eksploatuoti regioninę atliekų tvarkymo sistemą, apimančią atliekų surinkimą, vežimą, perdirbimą ir šalinimą visoje savivaldybių administruojamoje teritorijoje. Taigi pareiškėjas yra subjektas, kuriam jį įsteigusios vietos savivaldos institucijos yra perdavusios dalį įgalinimų vietinės rinkliavos administravimo srityje, tuo tikslu jam yra skiriami atitinkami savivaldybių biudžeto asignavimai, todėl pareiškėjas privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri jam leistų tinkamai įgyvendinti steigėjų suteiktas administravimo funkcijas. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog teismui pateikto prašymo rengimas nereikalavo didelių teisinio darbo resursų, teisinių paslaugų kompleksiškumo ar specialių žinių, todėl administracinė byla yra šabloniška, nesudėtinga, be to inicijuota per Liteko viešųjų elektroninių paslaugų EPP posistemį. Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytus motyvus, taip pat į administracinių teismų formuojamą praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2015 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. AS-197-602/2015, 2015 m. kovo 4 d. nutartį adm. byloje Nr. eAS-462-556/2015, 2015 m. liepos 9 d. nutartį adm. byloje Nr. eA-1330-556/2015) bei vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistinų atstovavimo išlaidų atlyginimas mažintinas iki 14 eurų.

III. Pareiškėjas UAB „Telšių RATC“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 21 d. sprendimo dalį, kurioje jam priteistos sumažintos bylinėjimosi išlaidos, bei priteisti visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjo manymu, teismas turėtų atkreipti dėmesį į tai, jog prašoma priteisti išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma neviršija Rekomendacijose numatytų maksimalių dydžių; pareiškėjo prašymas dėl vietinės rinkliavos priteisimo teismo sprendimu buvo patenkintas visiškai. Be to, apeliantas pirmosios instancijos teisme sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas, t. y. apelianto procesinis elgesys laikytinas tinkamu, todėl byloje nėra pagrindo taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalį.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašomą priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą sumažino daugiau nei 20 kartų. Toks priteistinų išlaidų sumažinimas akivaizdžiai neatitinka jokių proporcingumo, protingumo ir/ ar teisingumo kriterijų, neteisėtai riboja apelianto teisę į pažeistų teisių gynybą bei formuoja teisinio reglamentavimo neatitinkančią praktiką, neteisėtai skatinančią asmenis vengti naudotis profesionalia advokatų teisine pagalba. Pažymėtina, jog apeliantas yra specifinis, visuomenės poreikius bei viešuosius interesus tenkinantis juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas yra Telšių rajono savivaldybės funkcijų vykdymas komunalinių ir kitų atliekų tvarkymo Telšių tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. T1-236 patvirtintų Nuostatų 45 p., kuris numato, jog komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius atlieka vietinės rinkliavos įmokų sumokėjimo, permokų grąžinimo ir skolų išieškojimo administravimą.

Nuostatų 59 punktas numato, kad vietinės rinkliavos mokėtojų įsiskolinimai išieškomi administratoriaus nustatyta tvarka. Vadinasi, skolų išieškojimas yra atliekų tvarkymo sistemos dalis ir, atitinkamai, skolų išieškojimo išlaidos sudaro atliekų tvarkymo sistemos išlaidų dalį. Apeliantas, vykdydamas anksčiau nurodytas jam pavestas funkcijas, viešojo pirkimo būdu įsigijo teisinio atstovavimo, išieškant vietinę rinkliavą iš skolininkų, paslaugas. Pažymėtina, jog įsigytų paslaugų kaina neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d.

įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose nustatyto ribinio dydžio, todėl paslaugų kaina negali būti vertinama kaip per didelė ir/ ar advokato paslaugų įkainius rinkoje viršijanti suma. Be to, papildomai atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas draudžia keisti viešojo pirkimo būdu sudarytą sutartį, taip pat ir joje numatytą paslaugų teikimo kainą.

Toks apeliantui pavestų funkcijų įgyvendinimo būdas leidžia įgyvendinti vieną iš pamatinių aplinkosaugos principų – „teršėjas moka“, kadangi su konkrečios vietinės rinkliavos išieškojimu susijusias apelianto patiriamas bei atliekų tvarkymo sistemos išlaidų dalį sudarančias vietinės rinkliavos išieškojimo išlaidas privalo atlyginti ne kas kitas, o būtent prievolę pažeidęs konkretus atliekų turėtojas (teršėjas Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo prasme). Teismo sprendimas akivaizdžiai neteisėtas bei nepagrįstas, kadangi dėl nepagrįsto sprendimo sumažinti apeliantui priteistinas bylinėjimosi išlaidas (iki akivaizdžiai „simbolinio“ dydžio sumos – 14 EUR) minėtas atliekų tvarkymo sistemos išlaidas privalės patirti ne konkretus prievolę pažeidęs atliekų turėtojas/ teršėjas, tačiau atliekų tvarkymo sistemą administruojantis apeliantas, kas yra visiškai nesuderinama su pamatiniu principu „teršėjas moka“.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ nesutinka su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 21 d. sprendimo dalimi, kurioje teismas pareiškėjui iš atsakovės E. K. priteisė 14 Eur bylinėjimosi išlaidų, o kitos prašymo dalies dėl atstovavimo išlaidų priteisimo netenkino. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti visą 52,57 Eur atstovavimo išlaidų sumą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, pažymi, kad ABTĮ proceso šaliai, kurios naudai buvo priimtas sprendimas, suteikia teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis). Ši norma išreiškia Lietuvos administraciniame procese vyraujančią bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę „pralaimėjęs moka“ (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį adm. byloje Nr. AS143-375/2008; 2013 m. gegužės 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį adm. byloje Nr. AS525-201/2013; 2013 m. liepos 3 d. nutartį adm. byloje Nr. AS858-211/2013; 2013 m. rugpjūčio 29 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį adm. byloje Nr. A662-2374/2013 ir kt.). Pažymėtina, kad tikrinamoje administracinėje byloje nuo taisyklės „pralaimėjęs moka“ nukrypta nebuvo, nes, nors ir mažesne apimtimi nei prašyta, iš atsakovės pareiškėjui priteistos bylinėjimosi išlaidos, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, padaryta pagrįstai.

Šiuo aspektu kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad sprendžiant klausimą dėl nagrinėjant administracinę bylą patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo yra svarbūs ne aplinkos teisės principai, pavyzdžiui, pareiškėjo akcentuojamas principas „teršėjas moka“, o proceso teisės normos, reglamentuojančios proceso šalių išlaidų atlyginimą, ir šiuo aspektu suformuota teismų praktika, kurioje, be kita ko, yra pateikti išaiškinimai dėl nustatant priteistinas išlaidas ir konkretų jų dydį aktualių principų taikymo (žr., pvz., LVAT 2016 m. balandžio 11 d. nutartį adm. byloje Nr. eA-1461-520/2016). Pažymėtina ir tai, kad ABTĮ neriboja juridinio asmens, esančio bylos šalimi, galimybės būti atstovaujamam advokato, tačiau tai savaime nereiškia, kad kiekvienos šalies samdant advokatus patirtos išlaidos turi būti priteisiamos iš bylą pralaimėjusios kitos šalies, nes LVAT nuosekliai laikosi pozicijos, kad priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis adm. byloje Nr. AS146-460/2009; 2011 m. sausio 21 d. nutartis adm. byloje Nr. AS525-34/2011; 2012 m. sausio 20 d. nutartis adm. byloje Nr. AS63-49/2012). Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis (ABTĮ 53 str. 3 d.) (pvz., LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartis adm. byloje Nr. AS-816-438/2015 ir kt.).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. birželio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P858-104/2014 atkreipė dėmesį į tai, kad ekonomiškumo principas suponuoja byloje dalyvaujančių asmenų pareigą procesinius veiksmus atlikti racionaliai, taupyti savo ir kitų proceso dalyvių lėšas. Taigi nors teisminės gynybos prieinamumas yra tiesiogiai susijęs su teises ginančių asmenų galimybėmis pakelti bylinėjimosi išlaidų naštą, tačiau pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, jog jo prašymas buvo patenkintas visiškai, prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio per se nepatvirtina pareiškėjo teisės gauti iš kitos šalies visų savo išlaidų atlyginimą, nes yra galimybė susigrąžinti tik pagrįstas ir racionalias išlaidas (žr., pvz., LVAT 2015 m. liepos 9 d. nutartį adm. byloje Nr. eA-1330-556/2015). Šiuo gi atveju, administracinės bylos, kurioje pareiškėjas prašo priteisti 52,57 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, pobūdis, taip pat joje kelti reikalavimai jau ne kartą, net ne vienerius metus, spręsti tiek pirmosios instancijos apygardų administracinių teismų, tiek Vyriausiojo administracinio teismo; šio pobūdžio bylose yra suformuotos pakankamai aiškios teisinės kryptys įvairaus pobūdžio aspektais; vadinasi, pasinaudojant teismine gynyba ir kreipiantis į teismą su identiško pobūdžio reikalavimais (dėl vietinės rinkliavos priteisimo) advokato pagalbos poreikis išlieka itin minimalus; yra naudojamasi tuo, kas jau ne kartą buvo panaudota, remiamasi suformuota jurisprudencija, o einamoje administracinėje byloje paprastai keičiasi tik šalis, laikotarpis, už kurį prašoma priteisti vietinę rinkliavą, prašoma priteisti pinigų suma. Šiems duomenims surašyti kvalifikuotos teisinės pagalbos poreikis beveik išnyksta, nes pastarasis darbas gali būti atliekamas ir subjekto atsakingo už vietinės rinkliavos surinkimą.

Pirmosios instancijos teismo argumentacija, dėl ko mažinama priteistina bylinėjimosi išlaidų suma, teisinga. Be kita ko, pareiškėjo prašyta priteisti bylinėjimosi išlaidų suma buvo sumažinta ne 20 kartų, kaip akcentuojama apeliaciniame skunde, o tik 3,8 karto. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijai pritaikyti tinkamai – prašomas priteisti atlyginimas už advokato pagalbą galėjo būti sumažintas iki 14 Eur (ABTĮ 4 str. 6 d.). Dėl išdėstytų priežasčių, taip pat atsižvelgiant į formuojamą administracinių teismų praktiką šio pobūdžio teisiniuose klausimuose, apeliacinis skundas atmetamas (žr., pvz., LVAT 2015 m. sausio 21 d. nutartį adm. byloje Nr. AS-197-602/2015; 2015 m. kovo 4 d. nutartį adm. byloje Nr. eAS-462-556/2015; 2015 m. liepos 9 d. nutartį adm. byloje Nr. eA-1330-556/2015; 2016 m. balandžio 11 d. nutartį adm. byloje Nr. eA-1461-520/2016), o apeliaciniu skundu skundžiama Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 21 d. sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė