2013-07-22 Nr. AB-3766-3-61-3-00193-2011-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A146-1039/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00193-2011-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 6.6.1; 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. O. (J. O.) ir atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. O. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas J. O. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–28), kuriame prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Vidaus reikalų ministerija, VRM) 2011 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. 1D-171-(2) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (toliau – ir VRM sprendimas Nr. 1D-171-(2)); 2) panaikinti Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 11D(P)-4432 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ (toliau – ir Tarnybos sprendimas Nr. 11D(P)-4432); 3) įpareigoti VRM ir Tarnybą ateityje mokėti nustatyto dydžio valstybinę pensiją; 4) priteisti iš VRM ir Tarnybos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį; 5) priteisti iš VRM ir Lietuvos valstybės neturtinės žalos atlyginimą – 1 000 Lt; 6) priteisti iš VRM išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Pareiškėjas paaiškino, kad Tarnyba nuo 2010 m. sausio mėn. jam moka sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (toliau – ir valstybinė pensija). Tarnyba 2010 m. lapkričio 19 d. sprendime Nr.11D(P)-4432, po to VRM 2011 m. sausio 6 d. sprendime Nr.1D-171-(2), atsakydamos į pareiškėjo pretenzijas dėl valstybinės pensijos sumažinimo, nurodė, jog pensija buvo perskaičiuota pagal nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas. Pareiškėjas teigė, kad VRM sprendimai nepagrįsti, pažeidžia pareiškėjo konstitucines bei tarptautiniuose teisės aktuose įtvirtintas teises, diskriminuoja pareiškėją – dirbantį pensininką. Atsakovui pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį bei šio įstatymo 1 ir 2 priede nurodytas formules, pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydis (1 122,07 Lt) nuo 2010 m. sausio 1 d. sumažėjo iki 459,52 Lt. Pareiškėjas prašė priteisti pensijos nepriemoką ir įpareigoti VRM ir Tarnybą mokėti ateityje visą paskirtą valstybinę pensiją. Pareiškėjas prašė sustabdyti administracinę bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 4 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnio 1 dalis ir 16 straipsnio 4 dalis bei Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau - ir Konstitucija) 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams bei konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams. Rėmėsi Konstitucinio Teismo jurisprudencija, kuriuose aiškintos Konstitucijos 23 ir 52 straipsnių nuostatos.

Pareiškėjas teigė, kad esant neteisėtam valstybės nustatytam teisiniam reguliavimui, dėl patirtų turtinių praradimų (pensijos nepriemokos) šioje byloje yra galima Lietuvos valstybės civilinė atsakomybė. Valstybinė pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo, kurį rengė ir teikė VRM, nuostatomis, todėl jos veiksmai yra neteisėti. Seimo neteisėti veiksmai (neveikimas) sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei. Valstybei nustačius minėtą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies pagrįstai ir teisėtai įgytos valstybinės pensijos, t. y. pajamų, kurias būtų gavęs, jeigu neteisėtas, diskriminuojantis pareiškėją valstybės teisinis reguliavimas nebūtų nustatytas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje numatyta valstybės civilinė atsakomybė be kaltės. Minėti valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad pareiškėjas patyrė nuostolius, kurių dydis lygus negautoms pajamoms – neišmokėtai valstybinės pensijos daliai. Šios faktinės aplinkybės apima visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas bei sudaro teisinį pagrindą Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos valstybe ir VRM turėtų atsakyti, taikant CK 6.279 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Pareiškėjas nurodė, kad jis taip pat siekia neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės. Mano, kad yra visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, asmeniui padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pareiškėjas teigė, kad dėl neteisėtų įstatymų nuostatų taikymo patyrė šoką, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, dvasinę skriaudą, jautėsi pažemintas, nereikalingas savo valstybėje, priverstas apriboti savo poreikius, sumažėjo jo bendravimo galimybės, pablogėjo reputacija. Valstybės institucijų padaryti neteisėti veiksmai buvo itin intensyvūs ir ilgalaikiai, atsakovas nesiekė ištaisyti neigiamas sprendimo pasekmes, negrąžino neišmokėtos pensijos dalies geranoriškai.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 36–38) paaiškino, kad 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laikinasis įstatymas, kuris nustatė valstybinių (tarp jų – pareigūnų ir karių) pensijų perskaičiavimo tvarką ir mokėjimą. Įstatymas laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra nustatytas jo prieštaravimas Konstitucijai. VRM mokėjo pareiškėjui sumažintą valstybinę pensiją, taikydama galiojančio Laikinojo įstatymo nuostatas, Sprendime Nr. 1D-171-(2) pareiškėjui išsamiai paaiškino aplinkybes, lėmusias pensijos sumažėjimą ir perskaičiavimo metodiką. VRM neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, kadangi Laikinasis įstatymas nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ir galiojo. VRM sprendimas Nr.1D-171-(2) yra teisėtas ir pagrįstas. VRM veiksmai perskaičiuojant ir mokant pareiškėjui valstybinę pensiją buvo pagrįsti galiojančio Laikinojo įstatymo nuostatomis ir nustatyta tvarka, t.y. teisėti. Todėl nėra pagrindo tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Be to, pareiškėjo minima 1 000 Lt neturtinė žala nepagrįsta įrodomaisiais faktais, kurių pagrindu būtų galima logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja neturtinės žalos padarymo faktas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 41–43) paaiškino, kad VRM moka pareiškėjui nuo 2001 m. gegužės 23 d. paskirtą valstybinę pareigūnų ir karių pensiją už tarnybą neterminuotai. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui, pareiškėjui mokama valstybinės pensija (1 122,07 Lt per mėnesį ) buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį (1122,07 x koeficiento 0,8339 = 935,69 Lt). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotai pensijai, buvo taikytas koeficientas, apskaičiuotas pagal šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytą formulę. 2010 m. sausio mėnesį pareiškėjui buvo išmokėta 459,52 Lt (935,69 Lt x koeficiento 0,4911) pensija. Nuo 2010 m. sausio mėnesio pareiškėjui mokamos pensijos dydis buvo apskaičiuojamas atsižvelgiant į jo kiekvieną mėnesį gaunamas draudžiamąsias pajamas. Laikinasis įstatymas sumažintų pensijų kompensavimo nenustato. Tarnyba neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip, negu nustatyta galiojančiame Laikinajame įstatyme ir mokėti pareiškėjui 1 122,07 Lt pensiją bei išmokėti pensijos nepriemoką. Tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 15 d. nutartimi sustabdė administracinę bylą kol įsigalios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (b. l. 61–69), o šiam nutarimui įsigaliojus, 2012 m. spalio 3 d. nutartimi bylą atnaujino (b. l. 73–74).

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu (b. l. 108–121) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 16 456,02 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad Vidaus reikalų ministerija moka pareiškėjui paskirtą nuo 2001 m. birželio 27 d. neterminuotai pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Indeksuotos pensijos dydis 2009 m. buvo 1 122,07 Lt per mėnesį (b. l. 41-43,44). Pareiškėjas 2010 m. lapkričio 10 d. prašymu (b. l. 46) kreipėsi į Tarnybą, prašydamas paaiškinti pensijos sumažinimo priežastis. Tarnyba 2010 m. lapkričio 19 d. sprendime Nr. 11D(P)-4432 (b. l. 29, 47) nurodė, kad pensiją perskaičiavo ir jos dydį nustatė, taikydama nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 1 priede nurodytą formulę, taip pat, atsižvelgiant į pareiškėjo gaunamas draudžiamąsias pajamas, taikė 2 priede nurodytą formulę. Pareiškėjas pateikė Vidaus reikalų ministrui 2010 m. gruodžio 6 d. prašymą (b. l. 48), kuriame prašė išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką ir mokėti visą paskirtą valstybinę pensiją už tarnybą - 1 122, 07 Lt. VRM 2011 m. sausio 6 d. sprendime Nr. 1D-171-(2) (b. l. 30–31, 49–50) nurodė, kad mokėti pareiškėjui visą valstybinę pensiją bei išmokėti nepriemoką neturi teisinio pagrindo, informavo, kad Laikinajame įstatyme nenumatytas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimas.

Remdamasis Tarnybos 2012 m. lapkričio 14 d. pažyma Nr. 11D(P)-5357 apie pareiškėjo 2010–2012 m. pensijos dydį (b. l. 80), teismas nustatė, kad perskaičiavus pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją (1 122,07 Lt) pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. šios pensijos dydis buvo 935,69 Lt per mėnesį. Pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnį 2010 m. sausio mėnesį buvo išmokėta 459,52 Lt, šiuo teisiniu pagrindu sumažinta pensija pareiškėjui buvo mokėta ir 2010 m. vasario – 2012 m. rugpjūčio mėn. laikotarpiu.

Nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Tuo pačiu nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos), tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos prieštaravo (prieštarauja) Konstitucijos 48 straipsnio dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Atsižvelgdamas į minėtus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, Vilniaus apygardos administracinis teismas nusprendė, kad pareiškėjui - dirbančiam pensininkui (b. l. 77–78) nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neteisėtai buvo sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija ta apimtimi, kuria mažinimas buvo atliktas taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas (b. l. 80), todėl jam turi būti grąžinta 16 456,02 Lt (29 942,08 Lt – 13 486,06 Lt) neišmokėtos pensijos Neišmokėtą pensijos dalį teismas priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Dėl valstybinės pensijos perskaičiavimo taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, teismas nusprendė, kad šiuo pagrindu pensija pareiškėjui buvo sumažinta teisėtai, todėl minėtu pagrindu susidariusi nepriemoka nepriteistina. Teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl VRM bei Tarnybos įpareigojimo ateityje mokėti pareiškėjui visą nustatyto dydžio pensiją ir išmokėti nepriemoką iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, kadangi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymas teisėtas, o Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. pripažintos netekusiomis galios ir pareiškėjui nebetaikomos.

Teismas atmetė pareiškėjo reikalavimus dėl VRM 2011 m. sausio 6 d. sprendimo Nr. 1D-171-(2) bei Tarnybos 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 11D(P)-4432 panaikinimo. Nurodė, kad apskaičiuodamos valstybinės pensijos dydį, šios institucijos vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais, veikė pagal kompetenciją teisės aktuose nustatyta tvarka. Nesant Konstitucinio Teismo nutarimo, valdymo institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu.

Teismas taip pat atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Vadovaudamasis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi pažymėjo, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neįrodžius bent vienos iš šių sąlygų, žalos atlyginimas negalimas. Teismas konstatavo, kad byloje nėra nustatytas neteisėtų veiksmų atlikimo faktas, o nesant bent vienos civilinės atsakomybės sąlygos, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

Patenkinęs pareiškėjo skundą iš dalies, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nepateikė į bylą dokumentų, įrodančių, kad jis apmokėjo advokato išrašytą sąskaitą (suma – 450,00 Lt) už teisines paslaugas Nr. J.A-1/2012 (b. l. 83), taip pat į tai, kad sąskaitoje nenurodytas laikas, sugaištas teisinių paslaugų teikimui, teismas prašymą dėl teismo išlaidų priteisimo paliko nenagrinėtą, išaiškindamas pareiškėjui teisę kreiptis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.

III. Pareiškėjas J. O. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 125–147) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ir netinkamai pritaikė materialiosios bei procesinės teisės normas: sprendime nenurodė teisės normų, kuriomis remdamasis išsprendė bylą; klaidingai rėmėsi Konstitucija, įstatymais; neištyrė visų faktinių bylos aplinkybių ir jų teisiškai neįvertino (ABTĮ 81 str., 86 str. 1 ir 2 d., 87 str. 4 d.), neatsižvelgė į pareiškėjo pateiktus įrodymus ir juos neteisingai vertino (ABTĮ 57 str.); sprendime nėra tinkamų motyvų (ABTĮ 142 str. 2 d. 5 p.); nesilaikė vienodos administracinių teismų praktikos: nebuvo užtikrintas Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės principų laikymasis; nevertino Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo teisėtumo; sprendime nėra teisinių argumentų dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio nuostatų atitikties Konstitucijai. Taip pirmosios instancijos teismas pažeidė pareiškėjo teisę į teisminę gynybą.

2. Teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad nėra pagrindo panaikinti Ministerijos 2011 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. 1D-171-(2). Institucija, įgaliota išnagrinėti pareiškėjo prašymus dėl sumažintos valstybinės pensijos, pažeidė gero administravimo principą, teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus, tinkamai neinformavo pareiškėjo apie nuo 2010 m. įsigaliojusį naują teisinį reglamentavimą, surašė neišsamius atsakymus. Teismas į tai neatsižvelgė.

3. Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl VRM įpareigojimo mokėti ateityje nustatyto dydžio pareigūnų ir karių pensiją. Laikinajame įstatyme bei Valstybinių pensijų įstatyme numatytas valstybinių pensijų (tarp jų pareigūnų ir karių) perskaičiavimas ir nenumatytas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmas galimai prieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Teismas nepagrįstai nevertino, kad pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 15 straipsnį bei Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį ir toliau mažinama paskirta valstybinė pensija.

4. Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą priteisti iš VRM neišmokėtą valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Lietuvos Respublikos Vyriausybė bei Vidaus reikalų ministerija nevykdo Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d., 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimų, nes neteisėtai nusavino didesnę nei įstatymai numato dalį pareiškėjo valstybinės pensijos. Atsakovai nevykdo nustatytų turtinių įsipareigojimų (nemoka visos pensijos), taip diskriminuoja pareiškėją ir nukrypsta nuo Konstitucijoje įtvirtinto asmenų lygiateisiškumo principo ir tokiu būdu daro pareiškėjui žalą. Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimų pagrindu pareiškėjui turi būti grąžinta neišmokėta valstybinės pensijos dalis, tačiau VRM iki šiol Laikinojo įstatymo pagrindu riboja pareiškėjui mokamą valstybinę pensiją.

5. Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Dėl neteisėto teisinio reguliavimo pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, pajautė emocinę depresiją, pažeminimus, nepatogumus, paūmėjo jo ligos, sumažėjo bendravimo galimybės, juto garbės ir orumo pažeminimą, pasijuto nereikalingas savo valstybėje. Taigi, yra visos atsakovų civilinės atsakomybės sąlygos. Tinkamu atsakovu šiuo atveju turi būti laikoma Lietuvos valstybė (Vyriausybė), atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos.

6. Teismas netinkamai vertino Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime išdėstytą poziciją dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio nuostatų konstitucingumo.

7. Byloje dėl teismo išlaidų pritesimo pateikti visi patvirtinantys įrodymai: atstovavimo sutartis, sąskaitos už teisines paslaugas, teismo procesiniai dokumentai, kuriuose matyti, kad pareiškėją atstovavo advokatas A. M.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimuose į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 165–166, 169-170) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje pareiškėjo reikalavimai atmesti, nepakeistą. Atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pasisakė ir apie apeliaciniame skunde kvestionuojamo Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatas, pagal kurias buvo pratęstas Laikinuoju įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas inter alia sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams. Nagrinėjamoje byloje Konstituciniam Teismui nekilo abejonių dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo atitikties Konstitucijai.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija apeliaciniu skundu (b. l. 159–160) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti visiškai.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario nutarimo paskelbimas buvo atidėtas iki 2012 m. rugsėjo 21 d. Pagal Konstitucinio Teismo praktiką preziumuojama, kad kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime, remdamasis Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimu, pasisakė, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Kartu konstatuota, kad pagal Konstituciją tai nereiškia, jog įstatymų leidėjas apskritai negali reguliuoti santykių, atsiradusių iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo įstatymas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl, atsakovų nuomone, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo. Remdamiesi šiais argumentais atsakovai mano, kad pareiškėjo skundas turėjo būti atmestas visiškai.

Prie atsakovų apeliacinio skundo prisidėjo trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (b. l. 167).

Pareiškėjas J. O. atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą (b. l. 171–172) prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad jo teisės į neišmokėtą valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį nepaneigia tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovų apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos perskaičiavimo ir sumažinimo nuo 2010 m. sausio 1 d. teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, nustatė, kad atsakovas pareiškėjui paskirtą ir mokėtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už tarnybą (1 122, 07 Lt per mėnesį) nuo 2010 m. sausio mėnesio perskaičiavo ir atitinkamai sumažino, taikydamas Laikinojo įstatymo, kuris įsigaliojo nuo 2010 m. sausio 1 d., 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį. Vidaus reikalų ministerijai 2011 m. sausio 6 d. sprendime Nr. 1D-171-(2) nurodžius, kad mokėti pareiškėjui visą paskirtą pensiją ir išmokėti nepriemoką nėra teisinio pagrindo, pareiškėjas kreipėsi į teismą. Prašė panaikinti VRM 2011 m. sausio 6 d. sprendimą Nr. 1D-171-(2) bei Tarnybos 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 11D(P)-4432; priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; įpareigoti ateityje mokėti nustatyto dydžio valstybinę pensiją; priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; priteisti išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, pensijos nepriemoką (16 456,02 Lt), susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, kurią Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino prieštaraujančia Konstitucijai. Kitus pareiškėjo skundo reikalavimus atmetė.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas savo apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ir netinkamai pritaikė procesinės teisės (ABTĮ 57, 81 str., 86 str. 1 ir 2 d., 87 str. 4 d., 142 str. 2 d. 5 p.) bei materialiosios teisės normas, pažeidė pareiškėjo teisę į teisminę gynybą. Atsakovai, prie kurių apeliacinio skundo prisidėjo trečiasis suinteresuotas asmuo, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ta apimtimi, kuria pareiškėjui priteista neišmokėta valstybinės pensijos dalis. Atsakovų apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiams, kurie susiklostė iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šio straipsnio 2 dalies 1-8 punktuose nurodyti procesinės teisės normų pažeidimo ar netinkamo taikymo atvejai, kurie pripažįstami pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo absoliučiais pagrindais, tarp jų apelianto nurodytas atvejis, kai sprendimas, nutartis yra be motyvų (ABTĮ 142 str. 2 d.5 p.).

Kiekvieno konkretaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos faktinės aplinkybės, kurias teismas, vertindamas įrodymus pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str.6 d.), turi įvertinti pagal ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 81 straipsnis nustato, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą priimti sprendimą įvertinus posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuojant, kurios aplinkybės, turinčios bylai reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, nustatanti, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo sprendimo turinio reikalavimai nustatyti ABTĮ 87 straipsnyje. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nurodyta, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr.

EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) taip pat ne kartą pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą, kad sprendimą nemotyvuotu galima laikyti tik tais atvejais, kai neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, kai sprendime iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444-196/2008; 2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525 -194/2009 ir kt.). Patikrinusi skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą minėtais aspektais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes (ABTĮ 81 str.), remdamasis teismo posėdyje ištirtais įrodymais (ABTĮ 57 str. 6 d.), kurie detaliai aptarti sprendimo motyvuojamojoje dalyje, argumentuotai išsprendė visus pareiškėjo skunde (jo baigiamojoje dalyje) suformuluotus materialinio teisinio pobūdžio reikalavimus, kurie turi būti išspręsti priimant vieną iš ABTĮ 88 straipsnyje nurodytų sprendimų.

Teismas sprendime pakankamai aiškiai išdėstė argumentus, kuriais pagrindė sprendimo rezoliucinėje dalyje suformuluotas išvadas, rėmėsi šiam individualiam ginčui išspręsti aktualiomis Laikinojo įstatymo ir CK normomis, atsižvelgė į nagrinėjamam ginčui aktualų Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą. Pastebėtina ir tai, kad apelianto argumentai dėl tariamai neištirtų visų bylos aplinkybių ir įrodymų yra abstraktūs, deklaratyvūs. Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas atitinka esminius šiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus (ABTĮ 86 str. 2 d., 87 str. 4 d.).

Bylos proceso šalių pareikštų prašymai dėl teismo išlaidų priteisimo bei kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra procesinio pobūdžio ir jie negali būti tapatinami su materialinio teisinio pobūdžio reikalavimais, kurie formuluojami keliant ginčą dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 5 str.) ir byloje išsprendžiami priimant vieną iš ABTĮ 88 straipsnyje numatytų sprendimų. Minėto pobūdžio procesinių prašymų išsprendimui taikomos specialiosios ABTĮ normos (ABTĮ 44, 45, 98 str. 1 d. 4 p., 99 str. 3 p.). Pagal ABTĮ 45 straipsnio nuostatas prašymai dėl teismo išlaidų atlyginimo gali būti išspręsti tuo pačiu metu, kai priimamas sprendimas, kuriuo byla išsprendžiama iš esmės, arba vėliau, t. y. pateikus prašymą ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. ABTĮ 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Minėtoje CPK normoje nurodytos Rekomendacijos patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85. Pagal minėtą teisinį reguliavimą administracinės bylos šalis, prašanti teismo išlaidų atlyginimo, turi pateikti teismui dokumentus, pagrindžiančius realiai patirtas su bylos nagrinėjimu atitinkamos pakopos (pirmosios instancijos arba apeliacinės) teisme susijusias išlaidas (tarp jų – atstovavimo išlaidas), o teismas, atsižvelgęs į bylos faktines aplinkybes turi nustatyti, ar nurodytos išlaidos realiai susijusios su byla ir pripažinti arba atsisakyti pripažinti atitinkamas išlaidas, susijusiomis su administracinės bylos nagrinėjimu tos pakopos teisme.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas 2012 m. gruodžio 27 d. sprendime tinkamai įvertinęs aplinkybę, kad pareiškėjas pateikė į bylą tik advokato sąskaitą už teisines paslaugas su neužpildyta skiltimi dėl sugaištų valandų skaičiaus ir nepateikė įrodymų apie šios sąskaitos apmokėjimą, t.y. nepagrindė, jog realiai patyrė su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas, sprendime pagrįstai išaiškino pareiškėjui teisę pateikti prašymą dėl išlaidų priteisimo ABTĮ 45 straipsnyje nustatyta tvarka.

Bylos proceso šalies individualioje byloje pateiktas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, teismui nėra privalomas. Toks prašymas spręstinas remiantis individualią bylą nagrinėjančio teismo diskrecija, t. y. pagrįstu manymu (abejone) dėl sprendžiant iškeltą individualų ginčą taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą išsprendė 2012 m. kovo 15 d. posėdyje priimdama nutartį dėl bylos sustabdymo iki įsiteisės Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriame, be kita ko, išnagrinėta ir byloje pagal pareiškėjo J. O. skundą taikytinų Laikinojo įstatymo normų (Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies) atitiktis Konstitucijai. Tokio tyrimo siekė ir pareiškėjas. Taigi pareiškėjo pateiktas prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą pirmosios instancijos teismo byloje buvo išspręstas. Tikrinamoje byloje pirmosios instancijos teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimas dėl pareiškėjo skundo buvo priimtas po to, kai buvo oficialiai paskelbtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas ir atsižvelgta į šiame nutarime pateiktus išaiškinimus nagrinėjamai bylai reikšmingų faktinių aplinkybių kontekste.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdama bylą pažeidė procesinės teisės normas, bei pareiškėjo teisę į teisminę gynybą, atmeta kaip nepagrįstus.

ABTĮ 143 straipsnyje nurodyta, kad materialinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, jeigu pirmosios instancijos teismas netinkamai jas pritaikė ar išaiškino. Teisėjų kolegija, patikrinusiu bylą (ABTĮ 136 str.) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde suformuluotus reikalavimus bei bylos faktines aplinkybes, ginčui išspręsti taikė tinkamas materialiosios teisės normas, atsižvelgė į nagrinėjamam ginčui aktualią Konstitucinio Teismo jurisprudenciją. Kai kurios pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos įstatymų normos (pav., Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 dalis) pagal nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes neaktualios.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstatavo, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Konstitucinis Teismas šiame nutarime išaiškino, jog atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Iš Laikinojo įstatymo preambulės, taip pat 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų matyti, kad šio įstatymo 4 straipsniu nustatytas valstybinės pensijos dydžio ribojimas yra išimtinė, laikina priemonė, kurią įstatymų leidėjas numatė taikyti terminuotai, atsižvelgdamas į valstybėje susidariusią ypatingą padėtį (ekonominę krizę). Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarime Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis, kurioje įstatymų leidėjas pasiūlė Vyriausybei iki 2010 m. liepos 1 d. parengti ir patvirtinti sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo ir tvarkos aprašą, buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai tik ta apimtimi, kuria Vyriausybei nėra siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą. Pabrėžtina, kad Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimuose, taip pat 2010 m. balandžio 20 d. sprendime konstatuota valstybės priedermė nustatyti praradimų, atsiradusių dėl dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų susidarius valstybėje ypatingai situacijai, kompensavimo mechanizmą. Tarnybos pateikta pažyma apie pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio mokėtą valstybinę pensiją ir kiekvieną mėnesį atliktus perskaičiavimus patvirtina, kad pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos (1122,07 Lt), perskaičiuotos pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, dydis (935,69 Lt per mėnesį) nekito, o šiuo teisniu pagrindu perskaičiuota valstybinė pensija pareiškėjui kiekvieną mėnesį sumažėjo 186,38 Lt per mėnesį (16,6 proc.) ir neviršijo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime numatyto susidarius ypatingai situacijai leistino pensijos mažinimo masto (ne daugiau 20 proc.). Taigi pareiškėjo turtinis praradimas, patirtas pritaikius Konstitucijai neprieštaraujančią Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, neviršijo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime numatyto susidarius ypatingai situacijai leistino pensijos mažinimo masto.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime inter alia konstatavo, kad įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) nustatė Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaravusiomis (prieštaraujančiomis) Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai). Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjui turi būti grąžinta ta paskirtos valstybinės pensijos dalis, kuri 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesių laikotarpiu jam nebuvo išmokėta pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pagal byloje esančią Tarnybos pažymą, pareiškėjas už 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesius (Laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios įsigaliojus 2012 m. birželio 30 d. įstatymui Nr. XI-2195) turėjo gauti iš viso 37 028,31 Lt valstybinės pensijos, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnį per šį laikotarpį turėjo gauti 30 877,77Lt (pritaikius Konstitucijai neprieštaraujančias Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas negavo 6150,54 Lt); perskaičiuotai pensijai taip pat pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, pareiškėjui buvo išmokėta iš viso 14 421, 75 Lt. Taigi pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, pareiškėjas per minėtą laikotarpį negavo 16 456, 02 Lt (37 028,31 – 14 421,75 = 22 606, 75 - 6150,54 = 16 456,02) valstybinės pensijos. Šią sumą pirmosios instancijos teismas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, pareiškėjui priteisė pagrįstai ir teisėtai. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje A552-519/2013 ir kt.) pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoka priteista iš tinkamo atsakovo.

Atsižvelgiant į nurodytame Konstitucinio Teismo nutarime suformuluotą Laikinojo įstatymo normų aiškinimą, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą mokėti ateityje pareiškėjui visą paskirtą valstybinę pensiją, taip pat priteisti pensijos nepriemoką iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Valstybinės pensijos dydis yra laikinai apribotas Konstitucijai neprieštaraujančia Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, o Laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios (2012 m. birželio 30 d. įstatymas Nr. XI-2195), taigi šios įstatymo normos pagrindu atsakovas pareiškėjui paskirtos pensijos dydžio nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neberiboja. Pareiškėjo pažeistas turtines teises dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo pirmosios instancijos teismas apgynė tinkamai taikydamas materialinės teisės normas.

Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas atmetė pagrįstai. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad valstybės civilinė atsakomybė (CK 6.271 straipsnis) galima esant būtinųjų sąlygų visumai: neteisėtiems veiksmams, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino Laikinojo įstatymo 4 straipsnį neprieštaraujančiu Konstitucijai. Todėl šio straipsnio nuostatų taikymas negali būti pripažintas neteisėtais veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme. Vertinant neturtinės žalos atlyginimo galimybę dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo, pažymėtina, kad nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau bylą nagrinėjantis teismas ir šiuo atveju turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle. Žalos atsiradimo faktą turi įrodyti pareiškėjas. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka išvardyti galimas neturtinės žalos apraiškas CK 6.250 straipsnio prasme. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos atsiradimo fakto dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo.

Dėl Tarnybos 2010 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr.11D (P)-4432 ir VRM 2011 m. sausio 6 d. sprendimo Nr.1D-171 (2) pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šie aktai priimti vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais. Iš pareiškėjo 2010 m. lapkričio 10 d. prašymo turinio (prašoma paaiškinti pensijos sumažinimo priežastis) nustatyta, kad Tarnyba 2010 m. lapkričio 19 d. raštu Nr.11D (P)-4432 pateikė pareiškėjui jo prašomą informaciją (informavo apie įsigaliojusį Laikinąjį įstatymą ir jo nuostatų taikymą perskaičiuojant pareiškėjo pensiją). Naikinti Tarnybos sprendimą dėl informacijos suteikimo nėra pagrindo. Kitokio pobūdžio yra VRM 2011 m. sausio 6 d. sprendimas Nr.1D-171 (2). Juo atsisakyta tenkinti pareiškėjo 2010 m. gruodžio 6 d. prašymą mokėti visą paskirtą pensiją ir išmokėti jos nepriemoką. Pagal ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Nagrinėjamos bylos kontekste remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, pažymėtina, kad VRM, priimdama 2011 m. sausio 6 d. sprendimą Nr.1D-171 (2), neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje (administracinė byla A552-519/2013) pateiktus analogiškoje byloje išaiškinimus, teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą patenkina iš dalies ir panaikina VRM 2011 m. sausio 6 d. sprendimo Nr.1D-171 (2) dalį, kuria nuspręsta pareiškėjo atžvilgiu taikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Tikrinamoje byloje nenustatyta aplinkybių dėl kurių būtų pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl atsakovų apeliacinio skundo argumentų, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas, kuris pagal Konstituciją vienintelis turi įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai), savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, nėra absoliuti, kad aiškinant Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinį atsižvelgtina ir į kitas Konstitucijos nuostatas, inter alia į Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį, 110 straipsnį, taip pat į konstitucinį teisinės valstybės principą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas, plėtodamas oficialią konstitucinę doktriną, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pažymėjo, kad gali būti konstituciškai pagrindžiamų bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis), išimčių, t. y. pagal Konstituciją išimtiniais atvejais Konstitucinio Teismo sprendimų galia gali būti nukreipiama ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

Išimtys gali būti grindžiamos remiantis visuminiu konstituciniu teisiniu reguliavimu. Konstitucinis Teismas šiame kontekste priminė, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), ir kad, kaip jau ne kartą yra konstatavęs, Konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtinta vertybių pusiausvyra.

Pažymėjo, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinys aiškintinas ir šio straipsnio 2 dalies, taip pat Konstitucijos 1, 5, 6, 18, 30 straipsnių, 102 straipsnio 1 dalies bei 110 straipsnio nuostatų kontekste. Atsižvelgdamas į Konstitucijos viršenybę įtvirtinantį visuminį konstitucinį teisinį reguliavimą, konstatavo, jog retroaktyvus Konstitucinio Teismo sprendimo, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, taikymas gali būti konstituciškai pagrįstas tokiais išimtiniais atvejais, kai nepritaikius Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatytos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimties būtų paneigtas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taigi būtų pažeisti konstitucinio teisingumo vykdymo reikalavimai.

Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esme, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Pagal minėtuose oficialiuose konstitucinės jurisprudencijos baigiamuosiuose aktuose, kurie privalomi ne tik teismams, bet ir visoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, pareigūnams bei piliečiams, pateiktus išaiškinimus, Konstitucinio Teismo sprendimo galia išimtiniais atvejais gali būti nukreipta ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje (administracinė byla A552-519/2013) nagrinėdama analogiško pobūdžio ginčą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pateiktus išaiškinimus dėl išimties iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį, konstatavo, kad ji yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų.

Pažymėjo, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas, teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą.

Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Analogiška teisės aiškinimo ir taikymo praktika nuosekliai plėtojama ir kitomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis bylose, kurių aplinkybės yra tapačios arba labai panašios (pavyzdžiui, LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A502-931/2013, Nr. A552-958/2013, Nr. A261-1091/2013, Nr. A502-1261/2013, Nr. A552-1318/2013, Nr. A662-1260/2013 ir kt.).

Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, savo jurisprudencijoje, inter alia ne kartą pabrėžė, kad kiekvienas <...> teisės aktas (jo dalis), Konstitucinio Teismo sprendimu (nutarimu) pripažintas prieštaraujančiu kuriam nors aukštesnės galios teisės aktui, inter alia (ir pirmiausia) Konstitucijai, yra visam laikui pašalinamas iš Lietuvos teisės sistemos, jis niekada nebegalės būti taikomas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d. sprendimai).

Laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios (įsigaliojus 2012 m. birželio 30 d. įstatymui Nr. XI-2195), tačiau pabrėžtina, kad šios įstatymo normos pašalinimas iš Lietuvos teisės sistemos pareiškėjo teisių pažeidimo nepašalino, nes antikonstitucine pripažintos įstatymo normos sukelti pareiškėjui padariniai (pensijos dalies netekimas) liko egzistuoti, neteisėtai neišmokėta šiuo pagrindu pensijos dalis pareiškėjui nebuvo grąžinta. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybės dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo normos pareiškėjui kilę padariniai gali būti pašalinti tik veiksmingos teisminės gynybos priemonėmis įgyvendinant Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantį nuosavybės apsaugos imperatyvą.

Neapgynus pirmiau minėtu būdu pažeistos pareiškėjo teisės gauti atitinkamo dydžio valstybinę pensiją ir negrąžinus neteisėtai neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, nesiėmus teisinių priemonių visiškai pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmes, būtų pažeistos Konstitucijos 23 ir 52 straipsnių nuostatos, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių apsauga ir teisminė gynyba bei socialinis teisingumas, o tai teisinėje valstybėje netoleruotina. Nepašalinimas nustatyto pažeidimo pareiškėjui sukeltų padarinių, reikštų, kad tarp ginčo šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams ir toliau taikomos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, nors santykiai pensijos mokėjimo srityje tarp šalių nagrinėjamu atveju dar nėra išsisprendę galutinai, t. y. remiantis prieštaraujančiomis Konstitucijai įstatymo nuostatomis atsakovo priimti sprendimai nėra laikomi įvykdyti Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Tokia teisinė situacija nesiderintų su Konstitucijos 110 straipsnyje ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatytu draudimu teismui taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai. Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija atsakovų apeliacinio skundo argumentus, esą Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiams, susiklosčiusiems iki šio nutarimo įsigaliojimo, atmeta kaip nepagrįstus ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagrįstai ir teisingai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu.

Tenkinti atsakovų apeliacinį skundą, prie kurio prisidėjo trečiasis suinteresuotas asmuo, remiantis jame išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinius skundus atmesti.

Pareiškėjo J. O. (J. O.) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies. Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą – panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2011 m. sausio 6 d. sprendimą Nr.1D-171 (2) ta apimtimi, kuria nuspręsta pareiškėjo atžvilgiu taikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas