2018-02-21 Nr. AB-3826-3-61-3-02680-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1405-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02680-2016-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. O. (A. O.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal A. O. (A. O.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas teismui pateikė skundą, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2014 m. gruodžio mėn., 2015 m. kovo mėn. ir 2015 m. liepos mėn. kiekvieną mėnesį po vieną savaitę buvo laikomas LAVL. Teigė, kad palatoje buvo laikoma nuo 4 iki 6 asmenų. Teigė, kad laikymo sąlygos LAVL prilygo kankinimui ir prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsniui ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniui. Nurodė, kad patalpose buvo šalta, drėgna, nebuvo karšto vandens. Pažymėjo, kad naudotis dušu galėjo tik kartą per savaitę, dušai buvo netvarkingi, juose buvo šiukšlių ir vandens, nebuvo vietos higienos priemonėms sudėti. Pabrėžė, kad patalpose nebuvo ventiliacijos, dėl to negalėjo išdžiūti išskalbti rūbai. Nurodė, kad kameroje buvo tarakonų, nebuvo kištukinių elektros lizdų, dėl to negalėjo klausytis radijo. Teigė, kad vienam asmeniui tekdavo mažiau palatos ploto, negu nustatyta teisės aktuose, dėl to privalėjo gulėti arba sėdėti.

3. Atsakovas LAVL atsiliepime nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Nurodė, jog statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir/arba suimtųjų, LAVL nevedama, be to galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Pažymėjo, kad LAVL administracija stengiasi pagal galimybes paskirstyti pacientus į palatas, atsižvelgdama į rekomendacijas dėl ploto normų vienam asmeniui. Pabrėžė, kad LAVL išduotas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. leidimas – higienos pasas Nr. (12-6)12.12-690 įrodo, kad LAVL patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, kurie privalomi LAVL veiklai vykdyti. Nurodė, kad Pataisos įstaigų vidaus taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), 111 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų plotas laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas neturtinės žalos atlyginimui nėra pagrįstas. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir/arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia žalos atsiradimą.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 170 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

6. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo, dėl jo netinkamų laikymo sąlygų LAVL atskirais laikotarpiais 2014 m. gruodžio mėn., 2015 m. kovo mėn. ir 2015 m. liepos mėn.

7. Teismas, vertindamas, ar nebuvo pažeistas ploto reikalavimas pareiškėjo atžvilgiu, vadovavosi Taisyklių 111.4 punktu, kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Nustatė, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo 2014 m. gruodžio 16 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d. Psichiatrijos skyriaus 3 (9,56 m2, 2 lovos) ir 7 (15,51 m2, 6 lovos) kamerų tipo palatoje, nuo 2015 m. kovo 3 d. iki 2015 m. kovo 10 d. Psichiatrijos skyriaus 6 (15,51 m2, 6 lovos) kamerų tipo palatoje, nuo 2015 m. birželio 30 d. iki 2015 m. liepos 7 d. Chirurgijos skyriaus 23 (8,80 m2, 4 lovos) kamerų tipo palatoje.

8. Kadangi duomenų apie konkrečiu atveju kartu su pareiškėju ligoninės palatose buvusių asmenų skaičių byloje nebuvo, o teismui pateiktame atsiliepime atsakovės atstovas paaiškino, kad tokios informacijos pateikti negali, teismas spręsdamas pareiškėjui tekusį plotą ligoninės kamerose vertino lovų skaičių jose ir konstatavo, kad vienam asmeniui tenkantis plotas visą pareiškėjo buvimo LAVL laikotarpį (21 diena) neatitiko privalomo vienam asmeniui turinčio tekti 5,1 kv. m ploto.

9. Pareiškėjo argumentus susijusius su kamerose buvusiomis netinkamomis higienos sąlygomis (prasta ventiliacija, drėgme, žema oro temperatūra), atmetė vadovaudamasis Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gegužės 6 d. patikrinimo aktu.

10. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad palatose nebuvo elektros lizdo, todėl jis negalėjo klausytis radijo, teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nėra nustatyta, kad kamerose turi būti įrengtas elektros lizdas. Atsižvelgiant į tai, teismas pasisakė, jog neturi pagrindo konstatuoti neteisėtus LAVL veiksmus, dėl neįrengto palatose elektros lizdo.

11. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad kamerose buvo tarakonų, teismas atsižveldmas į tai, kad LAVL administracija dėl dezinfekcijos, deratizacijos 2014 m. sausio 2 d. sudarė sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ , sprendė, kad LAVL buvo skiriamas pakankamas dėmesys kenkėjų naikinimui, todėl pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo atveju nenustatė.

12. Pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kad jis žalą patyrė, dėl to, kad galėjo naudotis dušu tik kartą per savaitę, teismas atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju buvo nustatyti kiti pareiškėjo teisės pažeidimai, ribotą galimybę naudotis dušu vertino kaip aplinkybę, sudarančią pagrindą konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą.

13. Dėl karšo vandens į palatą tiekimo, teismas pasisakė, kad vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punktu, kamerose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, o jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Kadangi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo įrengti karšto vandens tiekimo sistemą kameroje teismas pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu nenustatė.

14. Atsižvelgdamas į visas byloje nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Įvertinęs nustatytą ploto pažeidimo trukmę (21 diena), vertybes, kurioms daromu pažeidimu buvo kilusi grėsmė (sveikata), atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas pareiškėjui priteisė 170 Eur neturinės žalos atlyginimą.

III. 15. Pareiškėjas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendimą panaikinti arba bylą grąžinti nagrinėti iš naujo, o skundą tenkinti.

16. Pareiškėjas apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista neturtine žala, siekia, kad jam būtų priteistas 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.

17. Apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, jo manymu, bylą nagrinėjo paviršutiniškai, pagal iš anksto sudarytus šablonus. Prašo Lietuvos vyriausiąjį administracinį tesmą išsamiau išnagrinėti pareiškėjo pateiktą skundą.

18. Atsakovas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

19. Mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovų argumentus, pateiktus įrodymus bei priimtą 2017 m. vasario 21 d. sprendimą išsamiai pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl priimtas teismo sprendimas yra objektyvus, pagrįstas bei teisingas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

21. Atkreiptinas dėmesys, jog vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

22. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas vertina, kad jo byla pirmosios instancijos teismo buvo išnagrinėta paviršutiniškai, taip pat jis ginčija jam priteistą neturtinės žalos atlyginimo dydį.

23. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Vis dėlto teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

24. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2054-624/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2006-624/2017, 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1350-502/2016, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007 ir kt.).

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai, išsamiai, remdamasis bylos medžiaga, atitinkamų teisės aktų nuostatomis, pasisakė dėl pareiškėjo skunde teismui nurodytų argumentų, susijusių su netinkamomis laikymo LAVL sąlygomis, ir juos įvertino. Todėl teigti, kad sprendimas yra paviršutiniškas ir parengtas pagal šabloną, nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo.

26. Dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio pažymėtina, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

27. Sprendžiant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį, teisėjų kolegija atsižvelgia į pirmosios instancijos teismo nustatytus LAVL kamerų plotų pažeidimus, bei į tai, kad byloje nėra duomenų, kokį laikotarpį pareiškėjas buvo gydomas Psichiatrijos skyriaus 3 kameroje (9,56 kv. m, 2 lovos). Atitinkamai teisėjų kolegija, atsižvelgusi į kitų LAVL kamerų, t. y. Psichiatrijos skyriaus 7 kameros (15,51 kv. m, 6 lovos), 6 kameros (15,51 kv. m, 6 lovos) ir Chirurgijos skyriaus 23 kameros (8,80 kv. m, 4 lovos) dydžius bei lovų skaičių jose, konstatuoja, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiais jo laikymas LAVL buvo pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnį, t. y. pareiškėjui nebuvo užtikrintas 3 kv. m. plotas neįskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, vertinant asmeniui tenkančio ploto normą kameroje, turi būti atsižvelgiama ir į tai, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturi būti įskaičiuojami į kameros plotą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas pareiškėjo apeliacinį skundą, dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo, tenkinti iš dalies ir priteisti pareiškėjui 525 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

28. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teisinį reguliavimą bei LVAT nuosekliai formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendimą pakeisti padidinant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalimi,

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. O. (A. O.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjo A. O. (A. O.) naudai iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 525 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė