2013-06-18 Nr. AB-2875-3-61-3-02069-2010-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A520-1252/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02069-2010-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos pensijos dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, Ministerija) 2010 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. 1D-4976(2); 2) iš atsakovų Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, solidariai priteisti neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį po 246,40 Lt kas mėnesį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos.

Nurodė, jog 2010 m. vasario 28 d. pareiškėjui buvo išmokėta sumažinta valstybinė pareigūnų pensija, todėl jis 2010 m. kovo 31 d. kreipėsi į Ministeriją, kuri 2010 m. birželio 21 d. raštu Nr. 1D-4976(2) informavo, kad pareiškėjui sumažinta valstybinės pareigūnų pensijos dalis nebus išmokėta. Ministerija, taikydama Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalį, pareiškėjui sumažino jam paskirtą valstybinę pensiją kiekvieną mėnesį nuo paskirtos 1 377,31 Lt (kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu 360 Lt) iki 1 130,91 Lt, todėl kiekvieną mėnesį jis neteko po 246,40 Lt. Pareiškėjo teigimu, atsakovo pritaikytas teisinis reguliavimas pažeidė pareiškėjo teises ir interesus, taip pat teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas. Pabrėžė, kad negavo dalies teisėtai įgytos pareigūnų valstybinės pensijos, t. y. negavo ir artimiausiu metu negaus pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas. Teigė, jog, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.247 straipsnį ir 6.249 straipsnio 1 dalį, neatsargūs valstybės veiksmai tiesiogiai nulėmė tai, kad pareiškėjas patyrė nuostolius, kurių dydis yra lygus jo negautoms pajamoms – neišmokėtai valstybinės pareigūnų pensijos daliai.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, kad Ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, nes Laikinasis įstatymas, kuriuo remiantis buvo perskaičiuota pareiškėjo valstybinė pensija, galiojo ir nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Todėl pareiškėjo skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pabrėžė, kad pareigūnų ir karių pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis ir nustatyta tvarka, atsakovo veiksmai yra teisėti ir pagrįsti įstatymu. Todėl nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę dėl žalos atlyginimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodė, kad 1999 m. vasario 12 d. pareiškėjui neterminuotai buvo paskirta 1 377,31 Lt pensija nuo 1999 m. sausio 16 d. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laikinasis įstatymas, kuris nustatė valstybinių, tarp jų ir pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimą ir mokėjimą. Pareiškėjo pensija perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 1 priedą. Pažymėjo, kad įstatymas sumažintų pensijų kompensavimo nenustatė. Paaiškino, kad Tarnyba neturi teisinio pagrindo elgtis kitaip negu nustato įstatymas ir mokėti pareiškėjui 1 377,31 Lt dydžio pensiją bei parengti sprendimą dėl pareiškėjui neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 30 d. sprendimu pareiškėjo S. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuris buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 12 d. leidinyje „Valstybės žinios“. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje reiškė reikalavimus dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatą, o Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai, darė išvadą, kad pareiškėjui pagrįstai buvo sumažintas valstybinės pensijos dydis vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostata.

Nustatė, kad Ministerija, apskaičiuodama pensijų dydžius, veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka ir vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl darė išvadą, kad panaikinti Ministerijos 2010 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. 1D-4976(2) nėra teisinio pagrindo.

Nustatęs, kad pensijos mažinimas buvo atliekamas pagal neprieštaraujančias Konstitucijai įstatymo nuostatas, todėl pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovų – Lietuvos valstybės ir Ministerijos – neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas S. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2013 m. sausio 30 d. pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – solidariai priteisti iš atsakovų Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės po 246,40 Lt kas mėnesį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d iki teismo sprendimo priėmimo dienos neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį.

Apeliaciniame skunde iš esmės išdėsto tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Taip pat teigia, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra nepagrįstas todėl, kad aplinkybė, kai pareiškėjui mokamos sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia jo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą. Nurodo, kad teismas neturėjo vadovautis vien tuo, kad Laikinajame įstatyme nebuvo nustatytas mechanizmas, pagal kurį būtų kompensuojami dėl gaunamų pensijų sumažinimo patirti praradimai jas gaunantiems asmenims. Pažymi, jog neišmokėtos valstybinės pensijos dalies nepriteisimas diskriminuoja pareiškėją lyginant su kitais Lietuvos Respublikos pensininkais. Remiasi Konstitucija, CK, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymu.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime teigia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė šiai administracinei bylai aktualias materialiosios teisės normas bei aktualų Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuriame teismas aiškiai pasisakė, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, jog teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo šalių pateiktus įrodymus ir argumentus bei faktines bylos aplinkybes. Mano, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes byla buvo išnagrinėta iš esmės, teismui nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialiosios bei proceso teisės normas, o visos teismo sprendime padarytos išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui S. B. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies pritaikius Laikinojo įstatymo nuostatas.

Iš byloje esančios Vidaus reikalų ministerijos 1999 m. vasario 12 d. išvados Nr. 15113 matyti, jog pareiškėjui nuo 1999 m. sausio 16 d. neterminuotai paskirta 928 Lt pensija už tarnybą (b. l. 5). Vidaus reikalų ministerijos 2004 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. 2/17-1351 nuspręsta nuo 2004 m. gegužės 1 d. mokėti pareiškėjui 1 017,31 Lt pensiją. Vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir sumažinta. Pareiškėjas 2010 m. kovo 31 d. prašymu kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas mokėti jam paskirtą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją bei išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką (b. l. 18). Vidaus reikalų ministerija 2010 m. birželio 21 d. sprendimu Nr. 1D-4976-(2) atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą (b. l. 19). Iš Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. birželio 21 d. sprendimo Nr. 1D-4976-(2) matyti, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija, kuri mokama kartu su priedu sudarė 1 377,31 Lt, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą (0,8211) buvo perskaičiuota ir sumažinta iki 1 130,91 Lt. Pareiškėjas 2010 m. liepos 2 d. kreipėsi į teismą prašydamas: panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. 1D-4976-(2); iš atsakovų Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, solidariai priteisti neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį po 246,40 Lt kas mėnesį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo S. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Europos žmogaus teisių konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Pažymėtina, jog, nagrinėdamas iš esmės analogišką teisinį ginčą, dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-659/2013, 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-711/2013, kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje.

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis (17,89 proc.) neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos S. B. teisės, todėl nėra pagrindo taikyti ir pareiškėjo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui buvo taikomi ir kitokie jam paskirtos pensijos dydžio ribojimai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, daro išvadą, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, teismų praktikos kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Konstatuotina, jog pareiškėjo S. B. apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjo S. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė