2017-06-13 Nr. AB-11885-3-61-3-04298-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-894-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04298-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. (J. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. K. 2015 m. rugpjūčio 26 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 600 Eur neturtinės žalos atlyginimą už 6 dienas trukusį neteisėtą draudimą paskambinti telefonu; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už atsisakymą objektyviai išnagrinėti pareiškėjo skundą; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas), 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už atsisakymą objektyviai išnagrinėti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas paaiškino, kad apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu nėra įsiteisėjęs, taigi jam privalo būti taikomas režimas, atitinkantis nenuteisto asmens statusą. Jis 2014 m. gruodžio 19 d. gavo Lietuvos apeliacinio teismo leidimą daugkartiniams skambučiams, adresuotą tiesiogiai Lukiškių TI-K direktoriui. Nepaisant šio leidimo ir įstatyme įtvirtintos teisės skambinti telefonu kasdien, laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. balandžio 23 d. būnant Lukiškių TI-K paskambinti telefonu buvo leista tik vieną kartą. Taigi šešias dienas jo teisė skambinti telefonu buvo pažeidžiama, o tai yra jo ir jo šeimos bei nepilnamečių vaikų teisių bei teisėtų lūkesčių pažeidimas. Be to, pareiškėjo teigimu, jis turėjo neginčytiną teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų skundo nagrinėjimą. Šią teisę Lukiškių TI-K direktorius 2015 m. birželio 2 d. raštu Nr. 96-1427 pažeidė, pavaldžių pareigūnų neteisėtų veiksmų nenagrinėdamas, o formaliai ir demagogiškai į skundą atrašydamas tikrovės neatitinkančius teiginius. Šią teisę taip pat pažeidė Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojas 2015 m. birželio 30 d. raštu Nr. 2S-2892, jam pavaldžių pareigūnų neteisėtų veiksmų nenagrinėdamas, o formaliai į skundą atrašydamas tikrovės neatitinkančius teiginius, kad Lukiškių TIK pareigūnai nepažeidė galiojančių teisės aktų. Tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjo teisė į orumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 str. 2 d.), į šeimos santykius (Konstitucijos 38 str. 1 d., 2 d.), šių teisių pažeidimais jam padaryta neturtinė žala. Žala padaryta ne tik konstitucinės teisės saugomoms vertybėms, tačiau ir civilinės teisės saugomam gėriui – asmens teisei jaustis oriu, visaverčiu, lygiateisiu piliečiu. Lukiškių TI-K jis negalėjo kasdien paskambinti savo šeimai, dviem nepilnamečiams vaikams, taigi šeimos ir socialiniai ryšiai buvo neteisėtai nutraukti, pareiškėjas nuolat išgyveno nerimą. Dėl akivaizdaus žmogaus teisių ignoravimo patyrė dvasinį sukrėtimą, kuris pasireiškė įvairiais psichologiniais išgyvenimais – neviltimi, bejėgiškumo, pažeminimo, skriaudos jausmu, liūdesiu.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su skundu nesutiko ir (b. l. 14–16) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 12 straipsnio 4 dalyje yra aiškiai nurodyta, kad 12 straipsnio 3 dalyje nurodytiems asmenims, t. y. nuteistiesiems taikomos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nuostatos. BVK 73 straipsnio, kuriame kalbama apie paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygas, 4 dalyje yra nurodyta, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę vieną kartą per savaitę paskambinti telefonu. Lukiškių TI-K administracija, gavusi persiųstą 2015 m. balandžio 24 d. pareiškėjo skundą, pateikė raštišką 2015 m. birželio 2 d. atsakymą Nr. 96-1427, kuriame paaiškino, kokiam statusui priskiriamas pareiškėjas, kokio įstatymo nuostatos buvo taikytos bei pagal kokio įstatymo nuostatas pareiškėjas buvo vedamas paskambinti. Lukiškių TI-K į pateiktą pareiškėjo skundą atsakė tinkamai, pateikė pareiškėjo skunde ginčui aktualią informaciją, pateiktas atsakymas atitinka įstatymų keliamus reikalavimus, yra teisėtas bei pagrįstas. Teisę paskambinti pareiškėjas įgyvendino du kartus, t. y. 2015 m. balandžio 17 d. (penktadienį) bei 2015 m. balandžio 20 d. (pirmadienį). Be to, atsakovo manymu, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento, su skundu nesutiko ir (b. l. 26–28) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Teigė, kad pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. balandžio 23 d. jo statusas buvo kaip nuteistojo, kuris priskirtas paprastajai grupei. Nuteistiesiems skambučiai organizuojami vadovaujantis BVK 102 straipsnio nuostatomis. Įstaiga įgyvendino galiojančius teisės aktus ir neatliko jokių neteisėtų veiksmų (veikimo ar neveikimo), kurie būtų nukreipti išimtinai prieš pareiškėją. Pareiškėjui buvo suteikiama galimybė realizuoti subjektinę teisę tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visiems kitiems asmenims, todėl jokių išimčių, kad būtų pabloginta jo subjektinė padėtis minėtoje įstaigoje negalėjo būti. Lukiškių TI-K administracija, suteikė pareiškėjui teisę paskambinti telefonu vieną kartą ginčo laikotarpiu, todėl teisės aktuose keliami reikalavimai nepažeisti. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Jo teiginiai apie neva padarytą neturtinę žalą yra neparemti jokiais faktiniais įrodymais. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 8 d.sprendimu (b. l. 100–104) pareiškėjo J. K. skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurios atsiradimą jis sieja su tuo, kad laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. balandžio 23 d. būnant Lukiškių TI-K jam nebuvo leista kiekvieną dieną skambinti telefonu. Pasisakydamas dėl ginčo esmės, teismas vadovavosi CK 6.246 – 6.250, 6.271 straipsniais, taip pat nurodė, kad administracinių teismų praktikoje (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bylos Nr. A756-122/2010, Nr. A438-121/2009, Nr. A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pvz., bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Iš bylos dokumentų nustatyta, kad Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas 2014 m. gruodžio 19 d. raštu Nr. 1A-671/2014 informavo Lukiškių TI-K direktorių, kad vadovaudamasis Suėmimo vykdymo įstatymo 23 straipsnio nuostatomis, sutinka, kad pareiškėjui būtų suteiktas daugkartinis leidimas paskambinti žmonai ir mamai nuteistojo prašyme nurodytais telefono numeriais visą tardymo izoliatoriuje laikymo laikotarpį Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka, kol byla bus nagrinėjama apeliacine tvarka. Pareiškėjui ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. balandžio 23 d. būnant Lukiškių TI-K buvo leista paskambinti 2015 m. balandžio 17d. (penktadienį), 2015 m. balandžio 20 d. (pirmadienį).

Kalėjimų departamentas 2015 m. gegužės 4 d. raštu Nr. 2S-1943 Lukiškių TI-K direktoriui persiuntė nagrinėti pareiškėjo 2015 m. balandžio 24 d. skundą. Lukiškių TI-K 2015 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 96-1427 atsakė į pareiškėjo 2015 m. balandžio 24 d. skundą, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. balandžio 23 d. jam buvo taikomos BVK normos, o teisė paskambinti telefonu buvo įgyvendinama vadovaujantis BVK 73 straipsnio 4 punkto nuostatomis. Atsižvelgdamas į tai, kad teisė, garantuojama BVK 73 straipsnyje, pareiškėjui buvo suteikta, skundą laikė nepagrįstu. Pareiškėjas, nesutikdamas su pateiktu atsakymu, 2015 m. birželio 17 d. pateikė skundą Kalėjimų departamentui, kuris 2015 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. NS-2892 paaiškino tvarką dėl skambučių organizavimo suimtiesiems ir nuteistiesiems. Paaiškino, kad pareiškėjo statusas būnant Lukiškių TI-K nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. balandžio 23 d. buvo kaip nuteistojo, priskirto paprastajai grupei, todėl Lukiškių TI-K administracija, išvesdama paskambinti telefonu vieną kartą, nepažeidė galiojančių teisės aktų.

Šiuo atveju pareiškėjas argumentuoja, kad apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu neįsiteisėjęs, todėl negali būti taikomas režimas, atitinkantis nuteisto asmens statusą.

Bylos, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, be kita ko, nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. gegužės 12 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-93/2014 pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 2 dalį ir nuteistas aštuoniems metams vienam mėnesiui laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose. Ginčo laikotarpiu nuosprendis buvo apskųstas apeliacine tvarka, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nutartimi apeliaciniai skundai atmesti. Taigi, 2014 m. gegužės 12 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendis įsiteisėjo 2016 m. (taip nurodyta teismo sprendime, LITEKO duomenimis nuosprendis įsiteisėjo 2015 m.) lapkričio 9 d.

Nuteistojo sąvoka pateikta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 22 straipsnio 4 dalyje, kurioje nustatyta, kad kaltinamasis, dėl kurio yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, tampa nuteistuoju, o kaltinamasis, dėl kurio priimtas išteisinamasis nuosprendis, tampa išteisintuoju. Remiantis BPK 29 straipsnio 1 dalimi nuosprendis yra: pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje priimtas dokumentas, kuriuo kaltinamasis pripažįstamas kaltu ar nekaltu ir, jeigu kaltinamasis pripažįstamas kaltu, jam skiriama bausmė arba jis atleidžiamas nuo bausmės; dokumentas, kuriuo apeliacinės instancijos teismas pakeičia arba panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį; dokumentas, kuriuo pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teismas nutraukia bylą. Ši nuostata reiškia, kad teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį, asmuo įgyja nuteistojo statusą nuo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. BPK 315 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei yra paduotas apeliacinis skundas, nuosprendis nepradedamas vykdyti. Bendrosios taisyklės išimtis įtvirtinta šio straipsnio 2 dalyje, nustatančioje, kad nuosprendis gali būti pradėtas vykdyti tik tuo atveju, jeigu nuteistasis raštu pareiškia norą pradėti atlikti bausmę, kol byla bus išnagrinėta apeliacine tvarka. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrąsias nuostatas, asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems teismo nuosprendžiai neįsiteisėjo, laikomi suimtaisiais. Tačiau šio straipsnio 2 dalyje 2 punkte, be kita ko, įtvirtinta, kad suimtiesiems prilyginami nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kurie, vadovaudamiesi BPK 315 straipsnio nuostatomis, pareiškė norą atlikti bausmę, – iki jų pasiuntimo į areštines ar pataisos įstaigas. Minėtų teisės normų analizė leidžia teigti, kad tuo atveju, kai esant neįsiteisėjusiam apkaltinamajam nuosprendžiui asmuo, vadovaudamasis Baudžiamojo proceso kodekso 315 straipsnio nuostatomis, pareiškė norą atlikti bausmę, kol byla bus išnagrinėta apeliacine tvarka, suimtuoju yra laikomas iki jo pasiuntimo į areštinę ar pataisos įstaigą, o nuvykus į minėtą instituciją įgyja nuteistojo statusą.

Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas pasinaudojo BPK 315 straipsnio 2 dalyje nustatyta teise ir 2014 m. gegužės 13 d. sutikimu Nr. 123-1427 sutiko atlikti laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigoje iki byla bus išnagrinėta apeliacine tvarka (iki nuosprendžio įsiteisėjimo) ir paprašė jį etapuoti į Kybartų pataisos namus). Į Kybartų pataisos namus pareiškėjas atvyko 2014 m. gegužės 22 d. Vadovaujantis anksčiau išdėstytu teisiniu reglamentavimu, pareiškėjas nuteistuoju buvo laikomas iki jo pasiuntimo į Kybartų pataisos namus (iki 2014 m. gegužės 22 d.), nuo atvykimo į Kybartų pataisos namus pareiškėjas laikytinas nuteistuoju.

Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatas, nuteistaisiais, atliekančiais arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes, laikomi nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, perkelti iki penkiolikos parų į tardymo izoliatorius iš areštinių ar pataisos įstaigų ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo, nagrinėjančio bylą teisiamajame posėdyje, nutartimi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 4 dalimi, šio straipsnio 3 dalyje nurodytiems asmenims taikomos BVK nuostatos.

Iš Kybartų pataisos namų pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas iš Kybartų pataisos namų į Lukiškių TI-K išvyko 2015 m. balandžio 16 d. remiantis Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartimi dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 12 d. nuosprendžio apeliacinių skundų nagrinėjimo Lietuvos apeliacinio teismo posėdyje, įvykusiame 2015 m. balandžio 17 d. Vadovaujantis nustatytomis bylos faktinėmis aplinkybėmis, teisiniu reguliavimu darytina išvada, kad pareiškėjas nuteistojo statusą išlaikė ir ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. balandžio 23 d., kai laikinai buvo perkeltas į Lukiškių TI-K dėl bylos nagrinėjimo teisme.

Nuteistųjų teisė paskambinti telefonu reglamentuojama BVK 102 straipsnyje, pagal kurį nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. Telefoninių pokalbių skaičių nustato šio kodekso 73-75, 79, 80, 85, 86, 91 ir 152 straipsniai. Pataisos įstaigos direktorius turi teisę leisti papildomai vieną kartą paskambinti telefonu, jei to prašo nuteistasis dėl svarbių aplinkybių (1 dalis); nuteistajam paskambinti telefonu leidžiama, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita. Vienas telefoninis pokalbis negali trukti ilgiau kaip 15 minučių. Kam skambinti pasirenka nuteistasis. Telefoninio pokalbio išlaidas, kai nesinaudojama ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita, apmoka pats nuteistasis (2 dalis). Paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę vieną kartą per savaitę paskambinti telefonu (BVK 73 str. 4 d.).

Ginčo dėl to, kad pareiškėjas buvo priskirtas paprastajai grupei byloje nėra. Bylos faktinės aplinkybės neginčijamai patvirtina, kad pareiškėjui buvo suteikta teisė paskambinti 2015 m. balandžio 17 d. (penktadienį), 2015 m. balandžio 20 d. (pirmadienį). Tokiu būdu buvo užtikrinta pareiškėjo teisė paskambinti telefonu vieną kartą per savaitę, įtvirtinta BVK 73 straipsnio 4 dalyje, 102 straipsnyje, todėl nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumo (neveikimo) šiuo aspektu.

Teismas, išnagrinėjęs bylą sprendžia, kad Lukiškių TI-K 2015 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 96-1427, Kalėjimų departamentas 2015 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. NS-2892 tinkamai taikė ginčą reglamentuojančias teisės normas, sprendimai yra aiškūs ir motyvuoti, priimti ir pasirašyti įgaliotų subjektų, todėl teisėtas ir pagrįstas šių sprendimų priėmimas pareiškėjui žalos sukelti negalėjo.

Nenustačius byloje neteisėtų Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamento veiksmų, nėra būtinų sąlygų (neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio) deliktinės atsakomybės atsiradimui, todėl pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas J. K. apeliaciniu skundu (b. l. 109) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.

Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja Konstitucijai. Be to, negalima tokia situacija, kai asmuo, naudodamasis viena savo teise, praranda kitą teisę. Todėl tai, kad pareiškėjas sutiko atlikti bausmę dar iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, nepanaikina jam apeliacinio teismo nutartimi suteiktų teisių neribotai skambinti telefonu.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 115) prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir mano, kad pareiškėjas jokių naujų aplinkybių, dėl kurių nebuvo pasisakyta, apeliaciniame skunde nenurodė.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 119) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas sutinka su teismo sprendimu ir jame išdėstytais argumentais, mano, kad byla išnagrinėta objektyviai ir visapusiškai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas J. K. siekia neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš šių atsakovo veiksmų: 1) to, kad jam laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. balandžio 23 d. buvo leista paskambinti tik vieną kartą, nors, pasak pareiškėjo, jis turėjo leidimą skambinti kiekvieną dieną; 2) to, kad Lukiškių TI-K direktorius priėmė formalų ir, pareiškėjo manymu, nepagrįstą 2015 m. birželio 2 d. raštą Nr. 96-1427, kuriame nusprendė, jog jo teisė paskambinti telefonu nebuvo pažeista; 3) to, kad Kalėjimų departamentas priėmė nepagrįstą 2015 m. birželio 30 d. raštą Nr. 2S-2892, kuriuo nusprendė Lukiškių TI-K 2015 m. birželio 2 d. raštą Nr. 96-1427 palikti galioti. Neturtinę žalą pareiškėjas iš viso įvertino 3 600 Eur (b. l. 1−5).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka (pažymėtina, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta vadovaujantis ABTĮ redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d.), su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka.

Remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktika, kurioje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms, todėl iš naujo jų nekartoja.

Atmesdama apeliaciniame skunde išdėstytus teiginius, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. rašte Nr. 1A-671/2014 (b. l. 6), kurį akcentuoja apeliantas, aiškiai nurodyta, jog daugkartinis leidimas paskambinti žmonai ir mamai (rašte nurodytais telefono numeriais) pareiškėjui suteiktas vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 23 straipsniu. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 23 straipsnio 1 dalį (akto redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.), suimtiesiems telefoninių pokalbių su giminaičiais, sutuoktiniu ar sugyventiniu skaičius neribojamas, tačiau telefoninį pokalbį tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio paskambinti telefonu suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu; šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Pagal minėto straipsnio 3 dalį, šiame straipsnyje numatytos suimtųjų teisės paskambinti telefonu įgyvendinimo tvarka nustatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse (Suėmimo vykdymo įstatymo 23 straipsnio 3 dalis).

Pagal ginčui aktualiu metu galiojusių Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 73 punktą, vienkartinis ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinis sutikimas paskambinti telefonu galioja tik vienam pokalbiui telefonu, daugkartinis – rašytiniame sutikime nurodytam periodui arba pokalbių telefonu skaičiui.

Šiuo atveju pareiškėjo nurodomame Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. rašte Nr. 1A-671/2014 buvo pažymėta, kad pareiškėjui suteikiamas daugkartinis leidimas paskambinti visą laikymo tardymo izoliatoriuje laikotarpį Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka, kol byla bus nagrinėjama apeliacine tvarka.

Kadangi nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjo statusas atitiko nuteistojo statusą, atvykus į Lukiškių TI-K jam pagrįstai buvo taikomos BVK nuostatos, pagal kurias paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę vieną kartą per savaitę paskambinti telefonu (BVK 73 str. 4 d.).

Vadinasi, pareiškėjo skunde bei apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, kad minėtu raštu jam buvo suteiktas teismo leidimas paskambinti kiekvieną dieną, nepagrįstas.

Kadangi pareiškėjui ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 16 d. iki 2015 m. balandžio 23 d. (būnant Lukiškių TI-K) buvo leista paskambinti 2015 m. balandžio 17d. (penktadienį) ir 2015 m. balandžio 20 d. (pirmadienį), pareiškėjo teisė paskambinti nebuvo pažeista, o Lukiškių TI-K direktorius priėmė teisėtą ir pagrįstą 2015 m. birželio 2 d. raštą Nr. 96-1427, kuriuo atmetė pareiškėjo skundą dėl minėtu laikotarpiu, pasak jo, pažeistos teisės paskambinti.

Atsižvelgiant į išdėstytą, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad ir Kalėjimų departamentas, nepanaikindamas Lukiškių TI-K 2015 m. birželio 2 d. rašto Nr. 96-1427, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą 2015 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. 2S-2892.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą 2016 m. kovo 8 d. sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, nėra jokio teisinio pagrindo.

Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos J. K. (J. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė