2021-04-21 Nr. AB-8287-3-62-3-03401-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-169-662/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03401-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2021 m. balandžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. R. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. sausio 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. R. skundą atsakovui Alytaus miesto savivaldybės merui N. C. (trečiasis suinteresuotas asmuo Alytaus miesto savivaldybės mero patarėjas A. J.) dėl potvarkių pripažinimo neteisėtais bei turtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja Alytaus miesto savivaldybės tarybos narė L. R. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama teismo pripažinti Alytaus miesto savivaldybės mero 2019 m. gruodžio 20 d. potvarkius „Dėl premijų skyrimo“ Nr. MP1-164-(4.1) ir Nr. MP1-166-(4.1) „Dėl vienkartinių piniginių išmokų skyrimo“ neteisėtais ir juos panaikinti bei priteisti iš Alytaus miesto savivaldybės mero N. C. turtinės žalos, padarytos savivaldybės biudžetui, iš viso 300 Eur ir 100 procentų nustatytos valstybės tarnautojo pareiginės algos išmokėtos vienkartinės piniginės išmokos dydžio nuostolį, kurį Alytaus miesto savivaldybė patyrė neteisėtai išmokėdama 300 Eur (neskaičiuojant sumokėtų mokesčių) piniginę išmoką ir 100 procentų nustatytos valstybės tarnautojo pareiginės algos išmokėtos vienkartinės piniginės išmokos dydžio išmoką teisės ją gauti neturinčiam valstybės tarnautojui mero patarėjui A. J., atlyginimą.

Pareiškėja skunde teigė, jog Alytaus miesto savivaldybė patyrė turtinę žalą, nes buvo neteisėtai išmokėta 300 Eur (neskaičiuojant sumokėtų mokesčių) piniginė išmoka ir 100 procentų nustatytos valstybės tarnautojo pareiginės algos vienkartinės piniginės išmokos dydžio išmoka teisės ją gauti neturinčiam valstybės tarnautojui mero patarėjui A. J.. Minėtas valstybės tarnautojas negalėjo būti 3 metus skatinamas, nes 2019 m. sausio 21 d. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos išvadoje buvo konstatuota, jog asmuo šiurkščiai pažeidė viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybės tarnyboje santykius reglamentuojančio teisės akto reikalavimus. Priimdamas neteisėtą sprendimą, t. y. Alytaus miesto savivaldybės meras, padarė neteisėtą veiką, kurios priežastinis ryšys yra neteisėtai išmokėtos piniginės išmokos valstybės tarnautojui, neturėjusiam teisės jos gauti. Tokiais neteisėtais veiksmais Alytaus miesto savivaldybės biudžetui padaryti nuostoliai, kurių atlyginimą prašoma priteisti iš Alytaus miesto savivaldybės mero.

II. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. sausio 7 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 55 straipsnio 1 dalimi, iš skunde dėstomų aplinkybių nustatė, kad pareiškėja pretenduoja ginti viešąjį interesą. Pareiškėja nenurodė įstatymo, suteikiančio teisę savivaldybės tarybos nariui arba fiziniam asmeniui ginant viešąjį interesą kreiptis į teismą su skundu prašant panaikinti savivaldybės potvarkius bei prašyti turtinės žalos atlyginimą savivaldybės biudžetui. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 23–24 straipsniuose nustatytas baigtinis savivaldybių tarybų narių teisių ir pareigų sąrašas, kuriame nėra numatyta teisė kreiptis dėl viešojo intereso gynimo.

Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, nenustatęs juridinio pagrindo, kuriuo vadovaudamasi pareiškėja tiek kaip savivaldybės tarybos narė, tiek kaip fizinis asmuo galėtų ginti viešąjį interesą teisme (ABTĮ 5 str. 3 d. 2 p., 55 str.), priėjo prie išvados, kad pareiškėja neturi kreipimosi į teismą teisminės gynybos (reikalavimo) teisės.

III. Pareiškėja atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. sausio 7 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo arba įpareigoti skundą priimti.

Pareiškėja nurodo, kad teismas skundžiamoje nutartyje netinkamai įvertino pateiktas faktines aplinkybes, nukrypo nuo suformuotos naujausios teismų praktikos.

Pareiškėjos teigimu, teismas skundžiamoje nutartyje nurodytas teisės normas taikė nepagrįstai siaurai. Pareiškėja su skundu į teismą kreipėsi kaip tarybos narė, gindama savo, kaip tarybos narės teisėtą interesą reikalauti, kad nebūtų priiminėjami neteisėti savivaldybės mero, kuris yra savivaldybės tarybos vadovas, organizaciniai sprendimai, t. y. potvarkiai. Pareiškėja suinteresuota, kad mero priiminėjamais neteisėtais potvarkiais nebūtų padaryta neteisėta žala savivaldybės biudžetui, už kurio paskirstymą ir kontrolę būtent ir atsakingi tarybos nariai, ir reikalauti šią žalą atlyginti.

Pareiškėja pabrėžia, kad teismas nukrypo nuo naujausios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuotos 2020 m. lapkričio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-711-552/2020, kurioje teismas, be kita ko, nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra numatyta, kad teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių ir laisvių gynybą turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos. Asmenų pažeistos teisės ir teisėti interesai teisme turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie yra tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje, ar ne. Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, šios teisės negalima apriboti ar paneigti. Asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinama ją įgyvendinti. Tik išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išanalizavęs visas bylai svarbias aplinkybes bei nustatęs asmens suinteresuotumą ar nesuinteresuotumą byloje, teismas gali priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Pareiškėja pažymi, kad Alytaus miesto savivaldybės merui potvarkiu priėmus sprendimą paskirti valstybės tarnautojui paskatinimą, kurio jis neturi teisės gauti ir tuo pagrindu neteisėtai išmokėjus savivaldybės biudžeto pinigais neteisėtą išmoką ir padarant tokiu būdu žalą savivaldybės biudžetui, kurį tvirtina ir už kurio paskirstymą bei kontrolę yra atsakinga savivaldybės taryba, kurios narė ir yra pareiškėja, buvo pažeisti jos, kaip tarybos narės interesai ir teisė reikalauti žalos atlyginimo iš neteisėtai ją padariusio asmens.

Pareiškėja akcentuoja, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2020 m. lapkričio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-711-552/2020) skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti tik tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia ir negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, tačiau šiuo atveju tokių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė. Nagrinėjamu atveju spręsdamas pareiškėjos skundo priėmimo klausimą, pirmosios instancijos teismas turėjo tik nustatyti, ar pareiškėja, realizuodama savo teisę kreiptis į teismą, turėjo tam pakankamas procesines prielaidas, ar jas pagrindė, t. y. ar nurodė tas aplinkybes, kurios, jos nuomone, patvirtina, kad ginčijamas administracinis aktas daro poveikį pareiškėjos, kaip tarybos narės, subjektinėms teisėms ir teisėtiems interesams. Jokių duomenų, kad pareiškėja gintų viešąjį interesą, administracinėje byloje nėra, todėl tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada negali būti laikoma pagrįsta ir juo labiau teisėta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. sausio 7 d. nutarties, kuria teismas pareiškėjos skundą priimti atsisakė kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas), teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad įstatymai nesuteikia pareiškėjai, kaip savivaldybės tarybos narei, teisės kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo ir skųsti savivaldybės potvarkius bei prašyti turtinės žalos atlyginimo priteisimo savivaldybės biudžetui.

Pareiškėja atskirajame skunde teigia, kad į teismą kreipėsi kaip tarybos narė, gindama savo, kaip tarybos narės teisėtą interesą reikalauti, kad nebūtų priiminėjami neteisėti savivaldybės mero, kuris yra savivaldybės tarybos vadovas, organizaciniai sprendimai, t. y. potvarkiai. Pareiškėja suinteresuota, kad mero priiminėjamais neteisėtais potvarkiais nebūtų padaryta neteisėta žala savivaldybės biudžetui, už kurio paskirstymą ir kontrolę būtent ir atsakingi tarybos nariai, ir reikalauti šią žalą atlyginti. Pareiškėjos teigimu, nagrinėjamu atveju sprendžiant jos skundo priėmimo klausimą yra aktualūs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai, pateikti 2020 m. lapkričio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-711-552/2020.

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.) (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-268/2012). Pabrėžtina, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ nuostatos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-466/2012).

Pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą. Šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-324/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad, vadovaujantis ABTĮ 23 straipsnio 1 dalimi, ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus) (žr., pvz., 2007 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS16-420/2007). Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-447/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs praktiką, kad savivaldybės tarybos nariai negali ginčyti savivaldybės tarybos sprendimų, kai tokios teisės jiems nesuteikia įstatymai, kai ginčijami procedūriniai savivaldybės tarybos veiklos reglamento ar Vietos savivaldos įstatymo nuostatų pažeidimai arba kai siekiama apginti viešąjį interesą (žr., pvz., 2004 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-282/2004, 2004 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-535/2004, 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1429/2010, 2010 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-339/2010, 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-576/2011, 2011 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-545/2011). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Vietos savivaldos įstatymo 23–24 straipsnių, kuriuose nustatytas baigtinis savivaldybių tarybų narių teisių ir pareigų sąrašas, nuostatas, ne kartą yra konstatavęs, kad teisės ar pareigos kreiptis į teismą dėl savivaldybės tarybos priimtų sprendimų panaikinimo, nurodytos teisės nuostatos savivaldybių tarybų nariams nenumato.

Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogiškas bylas, kuriose pirmosios instancijos teismo nutartimi atsisakyta priimti savivaldybės tarybos nario skundą dėl savivaldybės tarybos sprendimo, yra išaiškinęs, jog nors pareiškėjas teigia, kad jis turi teisę ginčyti savivaldybės tarybos, kurios nariu jis yra, priimtus sprendimus, tačiau kalbinė, sisteminė ir loginė Konstitucijos, Vietos savivaldos įstatymo, ABTĮ bei kitų teisės aktų nuostatų analizė suponuoja priešingą išvadą (žr., pvz., 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-576/2011, 2011 m. spalio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-545/2011).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek ir atskirajame skunde nenurodė jokių aplinkybių, kaip ginčijami sprendimai pažeidė jos (ne kaip savivaldybės tarybos narės) subjektines teises ar įstatymo saugomus interesus. Ginčijamų sprendimų pagrindu jokie administraciniai teisiniai santykiai tarp pareiškėjos ir savivaldybės tarybos nekilo, nepasikeitė ir nepasibaigė.

Pareiškėja akcentuoja, jos nuomone, skundo priėmimui aktualius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, pateiktus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-711-552/2020.

Aptariamu aspektu akcentuotina, kad pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, be kita ko, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-711-552/2020 pateikti išaiškinimai negali būti laikomi precedentiniais nagrinėjamai bylai, kadangi nesutampa minėtos bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (pagrindas, motyvacija). Pareiškėjos cituojamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje buvo sprendžiamas ne savivaldybės nario skundo priėmimo klausimas, skundo objektu buvo atsakymas į pareiškėjo prašymą ir teisėjų kolegijos nustatytos aplinkybės nesudarė pagrindo akivaizdžiai išvadai, kad ginčijamas aktas jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja, teikdama skundą teismui, iš esmės siekia apginti įstatymo saugomą interesą, t. y. viešąjį interesą. Šią aplinkybę patvirtina pareiškėjos suformuluotas skundo reikalavimas ir skundo pagrindas, kurį pareiškėja grindžia, be kita ko, teismų praktika, suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 13 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2995-492/2018, kurioje buvo sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, turinčio teisę ginti viešąjį interesą, pareiškimo dėl žalos atlyginimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisę kreiptis į administracinį teismą dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo, taip pat dėl kitų asmenų teisių gynimo įstatymų numatytais atvejais turi asmenys, turintys viešojo administravimo subjektui priskirtus įgaliojimus, įvairios valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar atskiri tarnautojai. Kitaip tariant, atitinkamo subjekto, paduodančio skundą (prašymą) administraciniam teismui, veiklą ir jo įgaliojimus reglamentuojantys įstatymai turi suteikti jam teisę (priskirti kompetenciją) kreiptis su nurodyto pobūdžio skundu (prašymu) į administracinį teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-576/2011). Remiantis prieš tai aptarta suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika konstatuotina, kad pareiškėjai nesuteikta teisė ginti viešąjį interesą.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos medžiagą, pareiškėjos argumentus, bylos aplinkybes bei padarė teisingas išvadas dėl pareiškėjos skundo priimtinumo. Pareiškėjos atskirasis skundas nepaneigia pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo, jame išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo keisti ginčo klausimu suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, todėl jis yra atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos L. R. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. sausio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė