2017-12-14 Nr. AB-23576-3-61-3-03965-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-3069-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03965-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. gruodžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. R. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VST, Tarnyba), (toliau – ir atsakovas) 8 550 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Paaiškino, kad nuo 2011 m. lapkričio 20 d. iki 2016 m. pradžios atskirais laikotarpiais jis buvo konvojuojamas iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą konvojavimo automobiliais, neatitinkančiais teisės aktų reikalavimų: automobiliuose buvo per mažai vietos; nebuvo saugos diržų; nebuvo įrengtos šildymo, ventiliacijos sistemos (žiemą temperatūra būdavo + 8-16° C, vasarą +33° C); buvo konvojuojamas su antrankiais, kurie po konvojavimo nebuvo nuimami. Teigia, kad konvojuojamas tokiomis nežmoniškomis sąlygomis patyrė garbės ir orumo pažeminimą, nepatogumus, diskomfortą ir dvasines kančias. Taip pat nurodė, kad konvojavimo metu jam trūkdavo oro ir jis vos neprarado sąmonės. Prašė priteisti neturtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėtų VST veiksmų. Paaiškino, kad skundo reikalavimams ieškinio senatis netaikytina, kadangi buvo pažeistos absoliučios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įtvirtintos pareiškėjo teisės – teisė į gyvybę (2 str.) ir teisė nepatirti nežmoniško elgesio (3 str.), kurių gynimui senaties terminai netaikomi, bet to, pažymėjo, kas VST padaryti pareiškėjo teisių pažeidimai buvo sisteminiai.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovė VST atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Paaiškino, kad VST turimais duomenimis, pareiškėjas buvo konvojuojamas tinkamomis konvojavimui transporto priemonėmis, kuriose kameros įrengtos pagal higienos ir saugumo reikalavimus. Visuose automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai ir greito atrakinimo užraktai. Visas specialusis transportas turi registracijos liudijimus ir kasmetines techninės apžiūros ataskaitas, jų eksploatacija grindžiama šiais dokumentais. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija, patikrinusi specialiąsias transporto priemones, nenustatė, kad kamerų aplinka būtų netinkama vykdyti konvojavimui.

VST užtikrina, kad specialiuoju transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius, specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis, nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Maksimalus leidžiamas konvojuojamųjų asmenų skaičius pareiškėjo konvojavimo metu nebuvo viršijamas. Dėl saugos diržų paaiškino, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių (toliau – ir Konvojavimo taisyklės) 146 punkte nėra įtvirtinto reikalavimo įrengti saugos diržus kiekvienam konvojuojamam asmeniui.

Be to, pagal galiojančius teisės aktus, saugos diržais privaloma prisisegti tik tuo atveju, jeigu jie yra įrengti. Dėl antrankių naudojimo konvojavimo metu paaiškino, kad VST pareigūnai, vykdantys konvojavimo funkciją, vadovaujantis Viešojo saugumo tarnybos įstatymu (6 str. 2 d., 7 str. 4 d., 10 str. 2 d.) ir Konvojavimo taisyklių 221 ir 223 punktais, turi teisę naudoti specialiąsias priemones – antrankius, apie kurių naudojimą daromi įrašai konvojaus dokumentuose. Konvojaus dokumentacijoje nėra įrašų apie pareiškėjo atžvilgiu naudotas specialiąsias priemones jį konvojuojant.

VST neturi duomenų, kad konvojuojant pareiškėją būtų pažeisti teisės aktų reikalavimai. Pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, konvojaus metu konvojaus viršininkui turėjo teisę žodžiu ar raštu teikti skundus dėl netinkamų konvojavimo sąlygų. Konvojaus viršininkas apie gautus skundus daro įrašus konvojaus kelionės ar postų žiniaraščiuose. VST neturi duomenų dėl pareiškėjo nusiskundimų apie netinkamas konvojavimo sąlygas. VST sprendimų dėl suimtųjų / nuteistųjų asmenų konvojavimo nepriima ir asmens duomenų pagrindu nekaupia bei nesistemina informacijos apie asmenų konvojavimo įvykius.

Dokumentus, susijusius su sprendimais dėl asmens konvojavimo, pagal kompetenciją rengia ir įformina Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos, policijos teritorinės įstaigos ar teismai. Informacija apie suimtųjų, nuteistųjų asmenų išvykimą/atvykimą (konvojavimą) fiksuojama ir kaupiama asmens byloje, kuri yra minėtų įstaigų žinioje. Pareiškėjas skunde neindividualizavo skundžiamų konvojavimo aplinkybių ir savo teiginiams pagrįsti nepateikė konkrečių duomenų. Pareiškėjui nepakanka tik abstrakčiai nurodyti, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, bet būtina konkrečiai apibrėžti neteisėtus veiksmus ir jų konkrečią išraišką.

Pareiškėjas buvo konvojuojamas tinkamai, be to, byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad konvojavimo metu būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata ar kilo kitokios neigiamos pasekmės. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra CK 6.271 straipsnyje nustatytų būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti. Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisės pažeidžiamos, galėjo operatyviai realizuoti savo teisę į teisminę gynybą, todėl atsakovo atstovas, vadovaudamasi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi ir 1.126 straipsnio 2 dalimi, prašo taikyti ieškinio senatį skundo reikalavimams dėl VST veiksmų iki 2013 m. spalio 3 d.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo R. R. skundą atmetė.

6. Nagrinėdamas bylą, teismas vadovavosi CK nuostatomis, reglamentuojančiomis žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimą bei ieškinio senaties taikymą, taip pat į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktiką panašaus pobūdžio bylose.

7. Teismas, atsižvelgęs į atsakovo atstovo prašymą taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą skundo reikalavimams dėl VST veiksmų iki 2013 m. spalio 3 d., į pareiškėjo reikalavimą priteisti jam neturtinę žalą, kilusią atskirais laikotarpiais nuo 2011 m. lapkričio 20 d. iki 2016 m. pradžios, iš bylos medžiagos nustatė, kad skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2016 m. spalio 4 d. (pagal spaudą ant voko), t. y. praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą dėl laikotarpio nuo 2011 m. lapkričio 20 d. iki 2013 m. spalio 3 d.

8. Įvertinęs pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, kodėl teismas neturėtų taikyti ieškinio senaties termino, teismas pažymėjo, kad jo vertinimu, pareiškėjo nurodytos uždelsto kreipimosi į teismą aplinkybės yra subjektyvios ir nepagrįstos objektyviais duomenimis, todėl jos nelaikytinos svarbia priežastimi, sutrukdžiusia pareiškėjui laiku kreiptis į teismą ir negali būti objektyviu pagrindu atnaujinti praleistą 3 metų senaties terminą dėl, pareiškėjo teigimu, neteisėtų VST veiksmų, vykdant jo konvojavimą atskirais laikotarpiais nuo 2011 m. lapkričio 20 d. iki 2013 m. spalio 3 d. Teismas pažymėjo, kad CK 1.125 straipsnio nuostatos yra imperatyvios ir nenumato ieškinio senaties termino netaikymo išimčių.

9. Vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 3 punktu, konvojavimas yra lydėjimas ir pristatymas į paskirties punktus, užtikrinant apsaugą, konvojavimo įvykis yra baigtinis ir apibrėžtas laike, t. y. jis neturi tęstinumo požymio, todėl dėl kiekvieno konvojavimo įvykio skundo padavimo terminas skaičiuotinas atskirai. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas sirgo ar kokios nors kitos objektyvios aplinkybės atėmė jam galimybę anksčiau kreiptis į teismą, tame tarpe – skundą teismui išsiųsti paštu. Atsižvelgęs į šioje byloje keliamo teisės pažeidimo pobūdį, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas visais jo skunde nurodytais laikotarpiais žinojo arba turėjo žinoti aplinkybes, kuriomis grindžia skundo reikalavimą, todėl skundą dėl patirtos neturtinės žalos priteisimo dėl, pareiškėjo teigimu, neteisėtų VST veiksmų vykdant jo konvojavimą atskirais laikotarpiais nuo 2011 m. lapkričio 20 d., jis turėjo teisę pateikti teismui vėliausiai iki 2014 m. lapkričio 20 d., tačiau pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi tik 2016 m. spalio 4 d.

10. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad byloje nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl atskirais laikotarpiais nuo 2011 m. lapkričio 20 d. iki 2013 m. spalio 3 d. patirtos neturtinės žalos atlyginimo, pateikti, todėl pareiškėjo skundo reikalavimams dėl aukščiau nurodyto laikotarpio taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą ir skundą šioje dalyje atmetė kaip nepagrįstą.

11. Įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytą laikotarpį, už kurį pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, ir atsakovo atstovo pateiktus duomenis, teismas nustatė, kad pareigūnai pareiškėją laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 4 d. iki 2016 m. pradžios konvojavo iš viso 4 kartus, o pareiškėjo konvojavimas vyko šiomis dienomis: 2014 m. gegužės 23 d., 2014 m. birželio 4 d., 2015 m. rugsėjo 2 d., 2015 m. spalio 9 d., todėl sprendė, kad laikotarpis, iš kurio šioje byloje kildinamas pareiškėjo reikalavimas atlyginti atsakovo atstovės veiksmais jam padarytą neturtinę žalą, baigėsi 2015 m. spalio 9 d. Pažymėjo, kad šioje byloje nagrinėtinas pareiškėjo skundo reikalavimų priteisti neturtinę žalą atskirais laikotarpiais nuo 2013 m. spalio 4 d. iki 2015 m. spalio 9 d. teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

12. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad konvojaus automobiliuose jam trūkdavo vietos, teismas atkreipė dėmesį į Konvojavimo taisyklių 109 punktą, kuriame nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis, nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Iš byloje pateiktų kelionės žiniaraščių išrašų, konvojavimui naudojamų automobilių schemų teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas automobiliais, kuriuose įrengtose kamerose yra 1, 2, 4, 5 sėdimos vietos arba įrengti suolai. Įvertinęs minėtus rašytinius įrodymus, teismas nenustatė, kad pareiškėjas buvo vežamas automobilyje, kuriame būtų daugiau asmenų, nei yra įrengta sėdimų vietų, be to, pateikti dokumentai patvirtina, kad vežant didesnį asmenų kiekį, nei telpa viename automobilyje, būdavo skiriami papildomi automobiliai, todėl sprendė, kad negalima konstatuoti pažeidimo, susijusio su vietos trūkumu konvojavimo metu, galinčio būti pagrindu neturtinei žalai priteisti.

13. Dėl pareiškėjo argumentų, jog konvojavimo automobiliuose nebuvo saugos diržų, teismas pažymėjo, kad Konvojavimo taisyklių 146 punkte, numatančiame specialiosios konvojavimui skirtos transporto priemonės įrengimo reikalavimus, nėra įtvirtinta, kad joje turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Reikalavimas prisegti konvojuojamą asmenį saugos diržais yra įtvirtintas tik Konvojavimo taisyklių 163 punkte. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiomis konvojavimui skirtomis transporto priemonėmis – Mercedes Benz (duomenys neskelbtini), Mercedes Benz (duomenys neskelbtini), Volkswagen Crafter 50 (duomenys neskelbtini), Volkswagen Crafter 50 (duomenys neskelbtini), ir konstatavo, kad VST, konvojuodama pareiškėją transporto priemonėmis, kuriose nėra įrengtų saugos diržų, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

14. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo reikalavimų, jog konvojavimo automobiliuose nebuvo įrengtos šildymo ir ventiliacijos sistemos, pagrįstumo, teismas atkreipė dėmesį į Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto nuostatas. Iš VST teismui pateiktų pareiškėjo konvojavimui naudotų automobilių schemų nustatė, kad visuose asmenų konvojavimui skirtuose automobiliuose buvo įrengta ventiliacija ir šildymo įrenginys, todėl pareiškėjo argumentus, susijusius su konvojavimui naudojamų automobilių būkle vertino kaip nepagrįstus.

15. Vadovaudamasis Konvojavimo taisyklių 195, 221, 223.1-223.1 punktų nuostatomis, teismas padarė išvadą, kad VST pareigūnai, vykdantys konvojavimo funkciją, atsižvelgiant į konvojaus apsaugos tikslus bei konvojavimo aplinkybes, turi teisę naudoti specialiąsias priemones, tarp jų – antrankius.

16. Teismas pažymėjo, kad apie specialiųjų priemonių (tarp jų – ir antrankių) panaudojimą konvojavimo metu kelionės žiniaraščiuose turi būti daromi įrašai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kada ir kokiu būtent maršrutu konvojuojant jam buvo uždėti antrankiai, o byloje esančioje pareiškėjo konvojavimo dokumentacijoje nėra įrašų apie jo atžvilgiu naudotas specialiąsias priemones, taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas dėl jo atžvilgiu galimai panaudotų specialiųjų priemonių VST konvojaus pareigūnams žodžiu ar raštu teikė nusiskundimus. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta aukščiau, teismas pareiškėjo argumentus, susijusius su neteisėtu specialiųjų priemonių naudojimu jo konvojavimo metu vertino kaip nepagrįstus.

17. Pareiškėjas teigė, kad konvojavimo metu jam trūkdavo oro ir jis vos neprarado sąmonės. Teismas pažymėjo, kad viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų yra reali žala. Konvojavimo metu patyręs nepatogumų konvojuojamas asmuo turi galimybę pateikti nusiskundimą konvojaus viršininkui, kuris, pagal Konvojavimo taisyklių 137 punktą apie tai daro įrašus konvojaus kelionės žurnale. Byloje nėra duomenų apie tokius įrašus, o pareiškėjas nenurodė, kad teikė nusiskundimus dėl konvojavimo sąlygų iškart patyręs nurodomus teisių pažeidimus. Taip pat, nenustatyta, kad jam nebūtų buvusi sudaryta galimybė tokius skundus pateikti (Konvojavimo taisyklių 106 ir 107 p.).

18. Teismas pažymėjo, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Sprendė, kad byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą teigti, kad konvojuojant pareiškėją VST pareigūnai laikėsi teisės aktuose nustatytų konvojavimo reikalavimų ir nustatytos konvojavimo tvarkos, todėl pareiškėjas dėl VST vykdytų jo konvojavimų neturtinės žalos CK 6.250 straipsnio prasme nepatyrė, todėl skundą atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

III. 19. Pareiškėjas R. R. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjui 8 550 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

20. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo pareiškėjo skundo reikalavimams taikytu ieškinio senaties terminu. Mano, kad yra pagrindas jį atnaujinti, pažymėdamas, kad ankščiau pareiškėjas negalėjo ginti savo teisių, nes konvojuojant, jam nė karto nebuvo išaiškintos jo teisės. Taip pat teigia, kad remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika neturtinei žalai, atsiradusiai dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, atlyginti senaties terminai negali būti taikomi.

21. Pasak pareiškėjo, jis visą laiką buvo konvojuojamas surakintas antrankiais, kas jo manymu, įvykus pvz., eismo nelaimei, sukeltų didelį pavojų jo sveikatai ir gyvybei.

22. Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VST su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

23. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, materialiosios bei procesinės teisės normų nepažeidė, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Byla nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų VST veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų konvojavimo sąlygų periodiškai laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 20 d. iki 2016 m. pradžios, atlyginimo.

26. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavęs, kad pareiškėjas skundą padavė praleidęs ieškinio senaties terminą, jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių gali būti atnaujintas praleistas ieškinio senaties terminas, nenurodė, o teismas taip pat jų nenustatė, senaties termino neatnaujino, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo ginčijamu laikotarpiu atsakovo atstovo prašymu taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, nustatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir konstatavo, kad šioje byloje nagrinėtinas pareiškėjo skundo reikalavimų priteisti neturtinę žalą atskirais laikotarpiais nuo 2013 m. spalio 4 d. iki 2015 m. spalio 9 d. teisėtumas ir pagrįstumas.

27. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl ieškinio senaties termino taikymo ir mano, kad yra pagrindas jį atnaujinti, kadangi ankščiau pareiškėjas negalėjo ginti savo teisių, nes konvojuojant, jam nė karto nebuvo išaiškintos jo teisės. Taip pat teigia, kad remiantis EŽTT praktika neturtinei žalai, atsiradusiai dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, atlyginti senaties terminai negali būti taikomi.

29. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ieškinio senaties termino taikymu, pažymi, kad ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to, tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261- 98/2013).

30. Taip pat pažymėtina, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau EŽTT yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 1 89 p. (pareiškimo Nr. 36813/97).

31. EŽTT taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.).

32. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

33. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš galimai neteisėtų Tarnybos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų konvojavimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 20 d. iki 2016 m. pradžios, skundą teismui pareiškėjas padavė 2016 m. spalio 4 d. (pagal spaudą ant voko).

34. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2016 m. spalio 4 d., nenustatęs aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, tinkamai aiškindamas ir taikydamas ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai vertino, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 20 d. iki 2013 m. spalio 3 d.

35. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1090/2013). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013).

36. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog jis negalėjo į teismą kreiptis anksčiau, kadangi jam nebuvo išaiškintos jo teisės. Pažymėtina, kad manydamas, jog yra pažeidžiamos jo teisės ir dėl to jausdamas neigiamas pasekmes, darančias įtaką jo fizinei ar psichinei sveikatos būklei, pareiškėjas tokį poveikį turėjo iš karto, jo patyrimo momentu, o ne po kelių metų. Teisės aktai, reglamentuojantys konvojavimo tvarką bei ieškinio senaties terminus yra tinkamai paskelbti, todėl net ir pats nesuprasdamas, kur kreiptis dėl galimo savo teisių pažeidimo, pareiškėjas turėjo visas galimybes kreiptis valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, taip pat turėjo teisę kreiptis informacijos ar su skundais į pačią Tarnybą, tačiau duomenų apie tokį kreipimąsi byloje nėra. Be to, atkreiptinas dėmesys į Konvojavimo taisyklių 106 ir 107 punktus, kuriuose nurodoma, kad konvojuojamųjų priėmimas į specialųjį ar kitokį transportą pradedamas nuo jų pretenzijų išklausymo. Jeigu konvojuojamasis pareiškia pretenzijas Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų ar teritorinių policijos įstaigų areštinių administracijai, tai konvojuojamojo priėmimas į transporto priemonę tęsiamas po to, kai Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų arba teritorinių policijos įstaigų areštinių atsakingi pareigūnai įrašo konvojuojamojo asmens bylos pažymoje apie pretenzijos patenkinimą arba jos motyvuotą atmetimą. Konvojavimo taisyklių 137 punkte nustatyta, kad konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną.

37. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, todėl nėra pagrindo nagrinėjamu atveju atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, jog ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 4 d. iki 2016 m. pradžios, pareiškėjas buvo konvojuojamas 4 kartus, paskutinį kartą 2015 m. spalio 9 d., pagrįstai sprendė, kad laikotarpis už kurį pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą baigiasi 2015 m. spalio 9 d.

38. Teisėjų kolegija, kaip nepagrįstą atmeta pareiškėjo argumentą, kad jis visą laiką buvo konvojuojamas surakintas antrankiais, nes šie pareiškėjo teiginiai yra paneigti byloje surinktais įrodymais, kuriuos visapusiškai ištyrė pirmosios instancijos teismas ir šiuo aspektu padarė pagrįstas ir teisėtas išvadas.

39. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dainius Raižys