2024-05-22 Nr. AB-8406-3-61-3-00055-2024-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1630-525/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00055-2024-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.6.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus ir Beatos Martišienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. kovo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir Departamentas) 2023 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 23S233007 dėl išsiuntimo (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad:

2.1. Atsakovas nusprendė: išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) vykdyti jo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo dienos; įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą dėl draudimo jam atvykti ir apsigyventi Šengeno erdvėje 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Skundžiamas Sprendimas priimtas remiantis Migracijos departamento 2023 m. liepos 14 d. sprendimu 23S108787 nesuteikti pabėgėlio statuso Lietuvoje, kuris buvo paliktas galioti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2535-629/2023.

2.2. Sprendimas dėl išsiuntimo priimtas tinkamai neišnagrinėjus padėties (duomenys neskelbtini), t. y. jo kilmės valstybėje, į kurią priimtas sprendimas jį išsiųsti. Neįvertintas kylantis jam pavojus, grąžinus jį į šią valstybę. Migracijos departamento pareigūnai jo neapklausė, nors pateiktoje atsakovui informacinėje lentelėje jis nurodė, kad nesutinka savanoriškai grįžti namo dėl gręsiančio pavojaus (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas 2023 m. gruodžio 28 d. atvyko į Migracijos departamentą ir kartu su paskesniu (pakartotinu) prašymu suteikti prieglobstį pateikė papildomus įrodymus bei paaiškinimus apie jam kylantį pavojų grąžinimo į kilmės šalį atveju. Migracijos departamentas 2023 m. gruodžio 29 d. priėmė sprendimą priimti jo prašymą suteikti prieglobstį ir nagrinėti jį iš esmės. Tokiu būdu Migracijos departamentas pripažino ir pritarė, kad egzistuoja tirtinos naujai kokybiškos aplinkybės dėl pavojaus pareiškėjui jo kilmės valstybėje. Migracijos departamentas nusprendė leisti jam apsigyventi pasirinktoje gyvenamojoje vietoje. Neišnagrinėjus Migracijos departamento priimto nagrinėti iš esmės paskesnio prašymo dėl prieglobsčio suteikimo, negalima vykdyti išsiuntimo paremto ankstesniu sprendimu dėl prieglobsčio nesuteikimo, nes atsirado ir buvo pripažintos esmingai kokybiškai naujos aplinkybės dėl grėsmės jam jo kilmės šalyje.

2.3. Draudimas atvykti į Lietuvą bei Šengeno zoną 1 metams yra atsakovo sankcija. Prašymas suteikti prieglobstį, kuris Migracijos departamento 2023 m. liepos 14 d. sprendimu 23S108787 buvo atmestas, jokiu būdu nebuvo nepagrįstas ir niekaip negali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas procedūra. Nėra jokių požymių, rodančių pareiškėjo piktnaudžiavimą procedūra ar kitų jo neteisėtų veiksmų. Sprendimas priimtas pažeidus Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 130 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes jo priėmimo metu egzistavo objektyvios priežastys, dėl kurių jis negali būti išsiųstas į (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės atskleistos paskesniame jo prašyme suteikti prieglobstį. Jis priklauso sistemingai persekiojimai grupei, todėl išsiuntus jį į (duomenys neskelbtini) egzistuoja reali ir akivaizdi grėsmė jam būti persekiojamam ir/ar netekti laisvės. Tai sudaro akivaizdų teisinį pagrindą neišsiųsti jo į (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas rėmėsi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostata ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) byla Chahal prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 70/1995/576/662.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Migracijos departamentas 2023 m. liepos 14 d. priėmė sprendimą Nr. 23S108787, kuriuo atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį (pabėgėlio statusą arba papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje. LVAT 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimu Migracijos departamento sprendimas dėl prieglobsčio nesuteikimo paliktas galioti. Pareiškėjas nustojo būti prieglobsčio prašytoju. Pareiškėjas neturi teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinančio dokumento. Migracijos departamentas 2023 m. gruodžio 20 d. su pareiškėju susisiekė el. paštu ir nurodė tolimesnę veiksmų eigą, t. y. pareiškėjas gali pateikti prašymą dėl savanoriško grįžimo į kilmės valstybę. Pareiškėjas 2023 m. gruodžio 21 d. Migracijos departamentui pateikė užpildytą informacinę lentelę, kurioje nurodė, kad nesutinka savanoriškai grįžti namo, t. y. į kilmės valstybę. Atsižvelgiant į tai, ir, vadovaujantis Įstatymo 125 straipsniu, buvo išspręstas klausimas dėl jo grąžinimo į kilmės valstybę. Sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai į Lietuvos Respubliką jis atvyko teisėtai, tačiau gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo laikinai gyventi ar leidimo nuolat gyventi, jeigu privalo jį turėti. Nuo 2023 m. gruodžio 13 d. užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtas, todėl taikytinas Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punktas dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos.

3.2. Pareiškėjas 2023 m. gruodžio 28 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Vadovaujantis Įstatymo 221 straipsniu, prieglobsčio prašytojai teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje turi iki sprendimo dėl jų teisinės padėties priėmimo. Pareiškėjo išsiuntimas faktiškai nebus vykdomas, kol jo prieglobsčio prašymas neišnagrinėtas. Tačiau tai nereiškia, kad sprendimas buvo neteisėtas. Išnagrinėjus pareiškėjo prieglobsčio prašymą, priklausomai nuo to, koks bus priimtas sprendimas, bus sprendžiama dėl sprendimo vykdymo. Priimant 2023 m. liepos 14 d. sprendimą nesuteikti prieglobsčio, buvo surinkta ir įvertinta išsami kilmės valstybės informacija. Priimant Sprendimą buvo įvertinta, kad esminių pasikeitimų kilmės valstybės informacijoje nėra. Taip pat įvertintos Įstatymo 128 straipsnyje nurodytos aplinkybės: pareiškėjas neturi jokių šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, niekada nėra turėjęs leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat neturi ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika, bei 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytos aplinkybės – priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, nenustatyta. Pareiškėjo teiginiai, kad vien ta aplinkybė, jog Migracijos departamentas priėmė prieglobsčio prašymą rodo, kad egzistuoja tirtinos naujai kokybiškos aplinkybės dėl pavojaus pareiškėjui jo kilmės valstybėje, yra pareiškėjo interpretacija ir niekaip neįrodo, jog Sprendimas yra neteisėtas.

3.3. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas, privaloma priimti sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvą. Draudimo atvykti laikotarpis buvo nustatytas pagal Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje, patvirtintoje Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), 44.2 punkte nustatytus kriterijus (užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį, nustatomas 1 metų draudimo atvykti laikotarpis, jeigu užsienietis buvo išsiųstas ir nenustatoma aplinkybių, nurodytų Kriterijų vertinimo tvarkos 44.32 ar 44.4.23 papunktyje). Pagal Nacionalinio sąrašo sudarymą ir tvarkymą nustatančių Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės), 15 punktą, duomenys iš Nacionalinio sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į Nacionalinį sąrašą, atitinka 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006; ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS reglamentas), 24 straipsnyje nustatytus pagrindus. Pareiškėjas nesutiko savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, nors Lietuvoje yra neteisėtai. Įvertinus Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį (5 metai), anksčiau nurodytas aplinkybes, pareiškėjui nustatytas 1 metų draudimo atvykti laikotarpis yra proporcingas. Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

II. 4. Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2024 m. kovo 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė ir pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo atmetė.

5. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 23S233007 teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas 2023 m. liepos 14 d. priėmė sprendimą Nr. 23S108787, kuriuo atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį (pabėgėlio statusą arba papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje. LVAT 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2535-629/2023 Migracijos departamento sprendimas dėl prieglobsčio nesuteikimo paliktas galioti. 2023 m. gruodžio 21 d. pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui užpildytą informacinę lentelę, kurioje nurodė, kad nesutinka savanoriškai grįžti namo, t. y. į kilmės valstybę. Skundžiamu Sprendimu nuspręsta: išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), pavesti VSAT vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą 1 metus nuo išsiuntimo dienos; įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi Šengeno erdvėje 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos dienos.

7. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2023 m. liepos 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d.) 125 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 125 straipsnio 2, 3 dalimis, 125 straipsnio 21 dalimi, 126 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

8. Teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju LVAT 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimu palikus galioti Migracijos departamento 2023 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 23S108787, kuriuo pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą arba papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje, pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtas. Pareiškėjas neturi teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinančio dokumento ir iš Lietuvos Respublikos neišvyko. Nurodytos aplinkybės, vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 126 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, sudaro pagrindą pareiškėją grąžinti į jo kilmės valstybę. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas neturi jokių šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, niekada nėra turėjęs leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat neturi ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika, taigi, Įstatymo 128 straipsnyje ir 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytos aplinkybės – priežastys, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, nenustatytos. Nagrinėjamu atveju 2023 m. gruodžio 13 d. atmetus pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo bei įvertinus tai, kad pareiškėjas 2023 m. gruodžio 21 d. duomenimis neketina išvykti iš Lietuvos Respublikos, nuspręsta, kad atsakovo sprendimas išsiųsti pareiškėją iš šalies yra atitinkantis minėtų teisės aktų reikalavimus, o tuo pačiu ir pagrįstas. Sprendime atsakovas aiškiai išdėstė reikšmingas faktines aplinkybes, nurodė konkrečias taikytinas teisės normas ir jas pagrįstai taikė pareiškėjo atveju, nurodyti motyvai yra aiškūs ir suprantami.

9. Teismas nustatė, kad 2023 m. gruodžio 28 d. (t. y. po skundžiamo Sprendimo priėmimo) pareiškėjas pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Vadovaujantis Įstatymo 221 straipsnio 2 dalimi prieglobsčio prašytojai teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje turi iki sprendimo dėl jų teisinės padėties priėmimo. Pagal Įstatymo 221 straipsnio 3 dalį teisė likti Lietuvos Respublikos teritorijoje neužkerta kelio priimti ir vykdyti sprendimus dėl užsieniečių grąžinimo į užsienio valstybę ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos šio Įstatymo 125 ir 126 straipsnyje nurodytais pagrindais. Teismas, įvertinęs aptartą teisinį reguliavimą, pažymėjo, kad 2023 m. gruodžio 28 d. prašymo pateikimas sustabdo skundžiamo Sprendimo vykdymą, kol prieglobsčio prašymas nebus išnagrinėtas. Šios aplinkybės neginčija ir pareiškėjas, teigdamas, kad Migracijos departamentas leido jam apsigyventi pasirinktoje gyvenamojoje vietoje. Tačiau susiklosčiusios faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo Sprendimą laikyti neteisėtu ir nepagrįstu, nes naujas prašymas dėl prieglobsčio suteikimo neturi įtakos sprendžiant dėl pareiškėjo išsiuntimo teisėtumo. Naujo prašymo pateikimas gali lemti Sprendimo vykdymą. Skundžiamo Sprendimo vykdymo klausimas bus sprendžiamas priklausomai nuo pareiškėjo 2023 m. gruodžio 28 d. prieglobsčio prašymo išnagrinėjimo rezultato. Tokiu būdu bus užtikrintos pareiškėjo teisės. Nustačius, kad pareiškėjas teisėtai ir pagrįstai išsiųstas iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), taip pat teisėtai ir pagrįstai VSAT pavesta vykdyti jo išsiuntimą iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini).

10. Teismas nurodė, kad iš Įstatymo 133 straipsnio 2 dalies nuostatos matyti, jog įstatymų leidėjas suteikė diskreciją atsakovui nuspręsti, kokiam laikotarpiui asmeniui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvą. Nagrinėjamu atveju atsakovas pareiškėjui skyrė 1 metų draudimą atvykti į Lietuvą. Sprendimas skirti šį terminą grindžiamas tuo, kad nenustatyta Kriterijų vertinimo tvarkos 44.3 ir 44.4.2 papunkčiuose nurodytų aplinkybių (44.2 p.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad pareiškėjas neturi socialinių, ekonominių bei šeiminių ryšių su Lietuvos Respublika bei joje gyvenančiais asmenimis, teismas priėjo prie išvados, jog atsakovas pagrįstai ir proporcingai nusprendė pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jo išsiuntimo.

11. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog užsieniečiams, atvykstantiems į Lietuvos Respubliką ir išvykstantiems iš jos, taikomos 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas) nuostatos. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas nusprendė, kad nėra pagrindo keisti sprendimo dalies, kurioje nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį vienerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Įvertinus minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustačius atsakovo Sprendimo neteisėtumo pagrindų, pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas. Atmetus pareiškėjo skundą, jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmestas.

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. kovo 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti; atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas, nemotyvuotas, priimtas tinkamai neišnagrinėjus pareiškėjo argumentų, nesivadovaujant EŽTT praktika analogiško pobūdžio bylose.

12.2. Sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo į (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos Respublikos, vykstant prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūrai, negali ne tik būti vykdomas (nors jokio oficialaus sprendimo dėl jo sustabdymo tai pat nėra priimta), bet ir toks neturi egzistuoti, nes prieštarauja vykdomai prieglobsčio prašymo nagrinėjimo procedūrai, todėl sprendimas turi būti naikinamas, o tuo atveju, jeigu būtų priimtas sprendimas nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio Lietuvoje, galėtų būti priimamas sprendimas dėl jo išsiuntimo pakartotinai tam esant pagrindui. Aplinkybė, kad sprendimas, nors ir nevykdomas, galioja, prieštarauja vykdomai prieglobsčio procedūrai, todėl atsakovas turėjo, priėmęs iš esmės nagrinėti pakartotinį prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, imtis priemonių užtikrinti, jog negaliotų šiam procesui prieštaraujantys sprendimai. Šis sprendimas, nors, kaip nurodo atsakovas, ir nevykdomas, bet pagal esmę prieštarauja vykdomam procesui, nes jis buvo priimtas tinkamai neišnagrinėjus padėties (duomenys neskelbtini), t. y. pareiškėjo kilmės valstybėje, į kurią priimtas sprendimas išsiųsti pareiškėją. Buvo neįvertintas pavojus kylantis pareiškėjui, grąžinus jį į šią valstybę. Pats pareiškėjas nebuvo Migracijos departamento pareigūno apklaustas, nors pateiktoje atsakovui informacinėje lentelėje nurodė, kad nesutinka savanoriškai grįžti namo ir nurodė, jog nesutinka išvykti dėl gręsiančio pavojaus (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas, apsvarstęs paskesniame pareiškėjo prašyme pateiktus įrodymus bei paaiškinimus, pripažino ir pritarė, kad egzistuoja tirtinos naujai kokybiškos aplinkybės dėl pavojaus pareiškėjui jo kilmės valstybėje, kas sudaro pagrindą ne tik nevykdyti sprendimo dėl išsiuntimo, bet ir jį panaikinti, paaiškėjus naujoms esminėms aplinkybėms, patvirtinančioms pareiškėjui gresiantį pavojų jo kilmės valstybėje, nes šis sprendimas dėl pareiškėjo išsiuntimo į šalį, kurioje pareiškėjui kyla pavojus, pats savaime yra ydingas.

12.3. Sprendimas yra neteisėtas ir dėl to, kad juo pritaikytas draudimas pareiškėjui atvykti į visą Šengeno erdvę. Draudimas atvykti į Lietuvą bei Šengeno zoną 1 metams yra iš esmės sankcija, atsakovo pritaikyta pareiškėjui. Prašymas suteikti prieglobstį, kuris Migracijos departamento 2023 m. liepos 14 d. sprendimu 23S108787 buvo atmestas, jokiu būdu nebuvo nepagrįstas ir niekaip negali būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas procedūra. Nors atsakovo sprendimas nesuteikti pabėgėlio statuso Lietuvoje buvo paliktas galioti apeliacinės instancijos teismo, tačiau pirmosios instancijos teismas sprendimu tenkino pareiškėjo skundą – panaikino Migracijos departamento sprendimą nesuteikti prieglobsčio pareiškėjui. Tai rodo, kad skirtingos prašymą nagrinėjančios institucijos turėjo skirtingą nuomonę dėl pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumo bei nenustatė jokio prašymo akivaizdaus nepagrįstumo/netinkamumo. Atsisakymo priežastis buvo išimtinai skirtingas įrodymų vertinimas ir atsakovo netinkami veiksmai vertinant pareiškėjo kilmės valstybės informaciją. Taikant draudimą atvykti į Šengeno erdvę, tai turėtų būti papildomai motyvuojama, o ne taikoma automatiškai, tačiau tokių motyvų pateikta nebuvo.

12.4. Sprendimas prieštarauja Konvencijos teisės normoms. Konvencijos 3 straipsnyje nurodoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį, arba būti tokiu būdu baudžiamas. Remiantis EŽTT nusistovėjusia praktika asmenys nėra išsiunčiami atgal į kilmės valstybę, kai jiems kilmės valstybėje gresia patirti persekiojimą, kankinimus/rimtą žalą. EŽTT sprendime Soering prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 14038/88, nurodė, kad grąžinimo į kilmės valstybę draudimas yra absoliuti ir neatimama asmens teisė, kuri yra tiesiogiai susijusi su kankinimo uždraudimo nuostata įtvirtinta Konvencijos 3 straipsnyje. EŽTT byloje Chahal prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 70/1995/576/662, 80 ir 88 punktuose išaiškino, kad Konvencijos 3 straipsnyje teikiama apsauga nuo išsiuntimo yra absoliuti, nepaisant kokį nusikaltimą asmuo įvykdė valstybėje. EŽTT byloje Saadi prieš Italiją, pareiškimo Nr. 37201/06, dėl įrodinėjimo standartų išaiškinta, jog prieglobsčio prašytojas neprivalo įrodyti, kad netinkamas elgesys su juo yra labiau tikėtinas nei nėra tikėtinas ir, nurodoma, kad reikalavimas, jog prašytojas pateiktų neginčytinus netinkamo elgesio su juo pavojaus trečiosiose šalyse įrodymus, prilygtų reikalavimui įrodyti ateities įvykio realumą, kas yra neįmanoma ir užkrautų prašytojui akivaizdžiai neproporcingą naštą. Šioje byloje pareiškėjas teigia, kad priklauso sistemingai persekiojimai grupei ir pateikė įrodymus, pagrindžiančius persekiojimą.

12.5. Sprendimas yra ydingas, neteisėtas bei priimtas neįvertinus pareiškėjo teisinei padėčiai reikšmingų aplinkybių visumos, todėl neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualiame administraciniame akte nurodyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybės, administracinio sprendimo motyvus.

13. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

14. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad tiek Migracijos departamentas, tiek pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas faktines aplinkybes, priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, galinčių paneigti skundžiamų sprendimų išvadas. Priešingai nei teigia pareiškėjas, teismo sprendime nurodyta, kad 2023 m. gruodžio 28 d. (t. y. po skundžiamo sprendimo priėmimo) pareiškėjas pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Vadovaujantis Įstatymo 221 straipsnio 2 dalimi prieglobsčio prašytojai teisę likti Lietuvos Respublikos teritorijoje turi iki sprendimo dėl jų teisinės padėties priėmimo. Pagal Įstatymo 221 straipsnio 3 dalį teisė likti Lietuvos Respublikos teritorijoje neužkerta kelio priimti ir vykdyti sprendimus dėl užsieniečių grąžinimo į užsienio valstybę ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos šio Įstatymo 125 ir 126 straipsniuose nurodytais pagrindais. Priimant 2023 m. liepos 14 d. sprendimą nesuteikti prieglobsčio buvo surinkta ir įvertinta išsami kilmės valstybės informacija. Priimant ginčijamą sprendimą buvo įvertinta, kad esminių pasikeitimų kilmės valstybės informacijoje nėra. Priimant ginčijamą sprendimą įvertintos Įstatymo 128 straipsnyje nurodytos aplinkybės: pareiškėjas neturi jokių šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, niekada nėra turėjęs leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat neturi ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika. Taip pat įvertinos ir Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytos aplinkybės – priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, nenustatyta. Pareiškėjas nesutiko savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, nors Lietuvoje yra neteisėtai (ginčijamo sprendimo priėmimo dienai jo teisinė padėtis Lietuvoje buvo aiški ir vienareikšmiška), todėl yra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos. Įvertinus Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį (5 metai), anksčiau nurodytas aplinkybes, pareiškėjui nustatytas 1 metų draudimo atvykti laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 15. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Migracijos departamento 2023 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 23S233007 dėl išsiuntimo, kuriuo nuspręsta: išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); pavesti VSAT vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi Šengeno erdvėje 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teisėtumo ir pagrįstumo.

16. Ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 126 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 127 straipsnio 5 dalimi, 133 straipsnio 2 dalimi, 133 straipsnio 8 dalimi. Sprendimas priimtas, nes įsigaliojus Migracijos departamento Sprendimui dėl prieglobsčio užsieniečiui nesuteikimo, jis prarado teisę būti Lietuvos Respublikoje, bet nesutiko savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

17. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad Departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju LVAT 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimu palikus galioti Migracijos departamento 2023 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 23S108787, kuriuo pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą arba papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje, pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtas. Įstatymo 128 straipsnyje ir 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytos aplinkybės – priežastys, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, nenustatytos. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas neturi socialinių, ekonominių bei šeiminių ryšių su Lietuvos Respublika bei joje gyvenančiais asmenimis, teismas priėjo prie išvados, jog atsakovas pagrįstai ir proporcingai nusprendė pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką vienerius metus nuo jo išsiuntimo.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigia, kad teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas, nemotyvuotas, priimtas tinkamai neišnagrinėjus pareiškėjo argumentų. Sprendimas buvo priimtas tinkamai neišnagrinėjus padėties (duomenys neskelbtini), t. y. pareiškėjo kilmės valstybėje, į kurią priimtas sprendimas išsiųsti pareiškėją. Buvo neįvertintas pavojus kylantis pareiškėjui, grąžinus jį į šią valstybę. Pats pareiškėjas nebuvo Migracijos departamento pareigūno apklaustas. Migracijos departamentas, apsvarstęs paskesniame pareiškėjo prašyme pateiktus įrodymus bei paaiškinimus, pripažino ir pritarė, kad egzistuoja tirtinos naujai kokybiškos aplinkybės dėl pavojaus pareiškėjui jo kilmės valstybėje, kas sudaro pagrindą ne tik nevykdyti sprendimo dėl išsiuntimo, bet ir jį panaikinti, paaiškėjus naujoms esminėms aplinkybėms, patvirtinančioms pareiškėjui gresiantį pavojų jo kilmės valstybėje. Draudimas atvykti į Lietuvą bei Šengeno zoną 1 metams yra iš esmės sankcija, atsakovo pritaikyta pareiškėjui. Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

19. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu.

21. Įstatymo 126 straipsnyje reglamentuojama užsieniečių išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos tvarka. Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2011 m. gruodžio 8 d. įstatymo Nr. XI-1786 redakcija, galiojusi nuo 2012 m. vasario 1 d.) numatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra ir nėra šio Įstatymo 125 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių užsienietis įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos arba priimamas sprendimas grąžinti jį į užsienio valstybę.

22. Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. kovo 1 d.) nustatyta, kad priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

23. LVAT 2023 m. gruodžio 13 d. sprendimu palikus galioti Migracijos departamento 2023 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. 23S108787, kuriuo pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, bei įvertinus tai, kad pareiškėjas nesutiko savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, atsakovo Sprendimas išsiųsti pareiškėją iš šalies jo priėmimo metu yra atitinkantis minėtų teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo naujas paskesnio prašymo dėl prieglobsčio suteikimo pateikimas neturi įtakos sprendžiant dėl pareiškėjo išsiuntimo teisėtumo. Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo išsiuntimo teisėtumą Sprendimo priėmimo metu. Priimant Migracijos departamento 2023 m. liepos 14 d. sprendimą nesuteikti prieglobsčio, buvo surinkta ir įvertinta išsami kilmės valstybės informacija. Taip pat įvertintos Įstatymo 128 straipsnyje nurodytos aplinkybės: pareiškėjas neturi jokių šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, niekada nėra turėjęs leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat neturi ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika, bei 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytos aplinkybės – priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, nenustatyta.

24. Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Šio straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kas nagrinėjamu atveju buvo padaryta. Pareiškėjui nustatytas 1 metų draudimo atvykti laikotarpis į Lietuvos Respubliką vertintinas kaip proporcingas.

25. Dėl pareiškėjo argumentų, kad nebuvo Migracijos departamento pareigūno apklaustas, pareiškėjas nenurodo, kuo konkrečiai pasireiškė jo teisės būti išklausytam suvaržymas, be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjui buvo sudarytos visos galimybės būti išklausytam teisme. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas ir apeliaciniame skunde nenurodo, kokias papildomas aplinkybes jis būtų nurodęs ir kokius papildomus įrodymus būtų pateikęs atsakovui, t. y. įrodymus, kurie būtų galėję lemti kitokio pobūdžio sprendimų priėmimą. Dėl nurodytų aplinkybių nėra pagrindo daryti išvados, kad atsakovas pažeidė Sprendimo priėmimo procedūrą.

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos duomenis ir pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad teismas nustatė visus bylai reikšmingus duomenis (aplinkybes), kuriuos, siekdamas tinkamai išnagrinėti bylą, turėjo nustatyti (surinkti), nurodė tinkamą teisinį kvalifikavimą. Skundžiamas Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

27. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti – apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

28. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti ir jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė