d8380ebe-eec0-4110-88de-e1925ac984a2 · Panevėžio apygardos teismas

?Pirmosios instancijos teismo teisėjasPirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-6-544/2023 teisėja Rima Å imbelytė Proceso Nr. 2-08-3-03322-2020-7 Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.5.2.; 2.6.1.1.; 2.6.8.1.; 2.6.10.2.4.1.; (S) 2.6.12.; 3.2.4.11.; 3.3.1.18.2.; 3.3.1.20. PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS S P R E N D I M A S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2023 m. sausio 12 d. Panevėžys Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Eigirdo Činkos ir Ritos Dambrauskaitės, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovės I.

S. ir atsakovo R. L. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2022 m. liepos 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-308-400/2022 pagal ieškovės I. S. ieškinį atsakovui R. L. dėl nuostolių atlyginimo priteisimo ir n u s t a t ė : I. Ginčo esmė 1. Ieškovė I. S., patikslinusi ieškinio reikalavimus, prašė priteisti iš atsakovo R. L. 16 000 Eur patirtų nuostolių, 5 procentų dydžio procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad 1997 metais ji su Å¡eima atsakovo leidimu apsigyveno po atsakovo tėvo mirties likusioje sodyboje (duomenys neskelbtini), kurioje gyveno kaip savo namuose, joje dirbo, investavo lėšas. 1998 metais ieÅ¡kovė su atsakovu žodžiu sutarė sudaryti nekilnojamojo turto mainų sutartį, pagal kuriÄ ieÅ¡kovė turėjo atsakovui nuosavybėn perleisti butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), o atsakovas – minėtÄ sodybÄ . Vykdydama ikisutartinius įsipareigojimus dėl mainų sutarties sudarymo ateityje, ieÅ¡kovė atsakovui 1999 m. rugsėjo 8 d. iÅ¡davė įgaliojimÄ parduoti jai nuosavybės teise priklausantį minėtÄ butÄ .

Å io įgaliojimo pagrindu atsakovas 1999 m. rugsėjo 17 d. sudarė buto pirkimo – pardavimo sandorį. Už Å¡io nekilnojamojo turto pardavimÄ gautus pinigus atsakovas pasiliko sau, ieÅ¡kovei nepardavė, o ieÅ¡kovė jų ir nereikalavo, nes mainų pagrindu tikėjosi, kad jai atsakovas nuosavybės teise perleis sodybos dalį. Tačiau atsakovas, 1999 m. rugsėjo 17 d. iÅ¡duoto paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu nuosavybėn įgijęs 7/9 dalis pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), o 2000 m. birželio 12 d. sudarytos valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu įgijęs 3992 kv. m. ploto žemės sklypÄ , esantį (duomenys neskelbtini), Å¡io turto ieÅ¡kovei pagal jų ankstesnį susitarimÄ dėl bÅ«simos mainų sutarties sudarymo neperleido, 2006 m. spalio 12 d. praÅ¡ymu VÄ® „Registrų centre“ įregistravo savo Å¡eimos turtu ir jos gyvenamÄ ja vieta, nors žinojo, kad nuo 1997 metų sodyboje gyvena ieÅ¡kovė. 2009 metais po atsakovo santuokos nutraukimo žemės sklypas atiteko į atsakovo žmonos R.

L. asmeninėn nuosavybėn. 2018 m. balandžio 19 d. pirkimo pardavimo sutartimi atsakovas 7/9 minėtos sodybos dalis pardavė V. P.. Kitas 2/9 dalis minėtos sodybos dalis, paveldėtas R. L., atsakovas pagal savininkės įgaliojimÄ 2000 m. liepos 4 d. sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu perleido V. A.. Taigi apie 2019 metus ieÅ¡kovei tapo aiÅ¡ku, kad sodybos dalis atsakovui nebepriklauso, o ji nebeturi gyvenamojo bÅ«sto.

3. IeÅ¡kovės teigimu, minėtas atsakovo elgesys po Å¡alių dar 1998 metais sudaryto žodinio susitarimo dėl nekilnojamojo turto mainų rodo, kad atsakovas neketino vykdyti savo prisiimtos prievolės, t. y. perleisti ieÅ¡kovės nuosavybėn turimo nekilnojamojo turto dalies, nors tokiÄ galimybę atsakovas realiai turėjo. Atsakovas ikisutartinių santykių metu ieÅ¡kovei priklausiusį butÄ pardavęs butÄ kaip savo, savo elgesiu sukÅ«rė ieÅ¡kovei pagrįstÄ pasitikėjimÄ ir įsitikinimÄ , jog nekilnojamojo turto mainų sutartis neabejotinai bus sudaryta ateityje, tačiau atsakovas be jokių objektyvių ir svarbių priežasčių nutraukė pakankamai toli pažengusias Å¡alių derybas ir ikisutartinius santykius perleisdamas turtÄ kitiems asmenims.

Todėl ieÅ¡kovė tvirtina, jog turi bÅ«ti pripažintina, kad atsakovas atliko įstatymo draudžiamus ir neteisėtus veiksmus, nes ikisutartiniuose santykiuose elgėsi nesÄ Å¾iningai, pardavęs ieÅ¡kovės butÄ už jį ieÅ¡kovei pinigų neperdavė, toliau vykdė derybas su ieÅ¡kove dėl nekilnojamojo turto mainų sandorio sudarymo ateityje, nors iÅ¡ tikrųjų neturėjo tikslo ir neketino perleisti ieÅ¡kovei jam priklausančiÄ minėto nekilnojamojo turto dalį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.163 straipsnio 3 dalis).

4. Kadangi atsakovas atliko įstatymo draudžiamus, neteisėtus veiksmus, kuriais padarė žalÄ , nes ieÅ¡kovė neteko buto, prašė iÅ¡ atsakovo žalai atlyginti priteisti ne pinigų sumÄ , kuriÄ atsakovas gavo už parduotÄ butÄ , bet 16 000 Eur, t. y. 2019 m. gruodžio 16 d. UAB „Ober-Haus“ nustatytÄ buto kainÄ . II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 5. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rÅ«mai 2022 m. liepos 13 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino iÅ¡ dalies. Priteisė iÅ¡ atsakovo R. L. ieÅ¡kovės I. S. naudai 6 950,88 Eur nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palÅ«kanas, skaičiuojamas nuo teismo priteistos sumos nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos (nuo 2020 m. birželio 16 d.) iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo, bei bylinėjimosi iÅ¡laidas. KitÄ ieÅ¡kinio dalį atmetė.

6. Teismas sprendė, kad ginčas byloje kilo dėl Å¡alių skirtingai aiÅ¡kinamos jų sudarytos žodinės sutarties turinio ir pasekmių. Teismas byloje esančių įrodymų pagrindu sprendė, kad ginčo Å¡alis siejo ikisutartiniai santykiai (CK 6.163 straipsnis), nes jos ilgÄ laikÄ derėjosi dėl sodybos mainų į butÄ , derino pozicijas dėl darbų sodyboje atlikimo. Nustatė, kad tarp Å¡alių nėra ginčo dėl to, kad tarp jų nebuvo pasiraÅ¡yta nei preliminari, nei pagrindinė mainų sutartis dėl sodybos mainymo į butÄ .

7. Tačiau, teismo vertinimu Å¡alis siejo ikisutartiniai santykiai, kurių metu Å¡alys turėjo pareigÄ elgtis sÄ Å¾iningai ir nepadaryti žalos kitai besiderančiai Å¡aliai (CK 6.163 straipsnio 1, 32 dalys). Teismas nurodė, kad, ieÅ¡kovės teigimu, maždaug 1998 metais ji su atsakovu sutarė ateityje sudaryti nekilnojamojo turto mainų sutartį, pagal kuriÄ ji turėjo atsakovui nuosavybėn perleisti butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), o atsakovas – sodybÄ , esančiÄ (duomenys neskelbtini). Atsakovas tvirtino, kad jokio susitarimo dėl mainų sutarties sudarymo su ieÅ¡kove nebuvo, tačiau pripažino, jog ieÅ¡kovė norėjo pirkti ginčo sodybÄ , jis buvo sutikęs jÄ parduoti, o ieÅ¡kovė jai priklausiusį butÄ pastaroji jam perleido už tai, kad sodyboje gyveno nieko nemokėdama ir buvo jam skolinga.

8. Teismas konstatavo, kad, nors mainų sutarties sudarymas prasidėjo galiojant 1964 m. CK, o jos vykdymas tęsėsi įsigaliojus 2000 m. CK, nekilnojamojo turto mainų sutartis tiek pagal 1964 m. CK, tiek pagal 2000 m. CK turėjo bÅ«ti notarinės formos. Nors Å¡alys nesudarė nei notariÅ¡kai patvirtintos mainų sutarties, nei raÅ¡ytinės preliminarios sutarties dėl mainų sandorio sudarymo ateityje, tačiau, teismo vertinimu, faktinės aplinkybės, raÅ¡ytiniai įrodymai ir liudytojų paaiÅ¡kinimai leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad tarp Å¡alių buvo sudarytas ir pradėtas vykdyti žodinis sutarimui dėl nekilnojamojo turto viena kitai mainų ateityje, skirtingu metu, už lygiavertę kainÄ (CK 6. 434 straipsnis) ir kad atsakovas laikė ieÅ¡kovę sodybos savininke nuo 1998 metų, nes: ieÅ¡kovė žinojo, kad atsakovas nėra paveldėjęs sodybos, todėl negali Å¡io turto jai perleisti jų susitarimo mainyti nekilnojamus daiktus sudarymo metu, bet vis tiek sutiko, jog atsakovas parduotų jos butÄ pagal įgaliojimÄ ; atsakovas neįrodė, kad jis ieÅ¡kovei pinigų už jai priklausiusio buto pardavimÄ negrÄ Å¾ino dėl to, kad ieÅ¡kovė su Å¡eima gyveno jo sodyboje ir ja naudojosi bei dėl to, kad ieÅ¡kovė buvo jam skolinga; ieÅ¡kovė niekada nesiteiravo atsakovo apie parduoto buto kainÄ ir jo neprašė Å¡ių pinigų grÄ Å¾inti; ieÅ¡kovė sodyboje iki buto pardavimo gyveno tik dvejus metus, jos skolos raÅ¡telis atsakovui dėl 2 000 Lt skolos sudarytas beveik po trejų metų 2002 m. rugpjūčio 27 d.; atsakovas leido ieÅ¡kovei gyventi sodyboje beveik dvideÅ¡imt metų nepraÅ¡ydamas nuomos mokesčio, nesidomėjo, ar sodyba prižiÅ«rima, nežinojo apie 2016 m. (duomenys neskelbtini) sodyboje vykusį gaisrÄ ; 2018 m. balandžio 19 d. sodybos dalį atsakovas ieÅ¡kovės sÅ«naus draugei V.

P. pardavė už simbolinę 1 500 Eur kainÄ .

9. Teismas sprendė, kad ieÅ¡kovės byloje pateikti paaiÅ¡kinimai ir surinkti raÅ¡ytiniai įrodymai patvirtina buvus atsakovo nesÄ Å¾iningumÄ ikisutartiniuose santykiuose. Teismas sutiko su ieÅ¡kovės argumentu, jog atsakovas ikisutartinių santykių metu, pardavęs butÄ kaip savo ir pasilikęs visus gautus pinigus, savo elgesiu sukÅ«rė ieÅ¡kovei pagrįstÄ pasitikėjimÄ ir įsitikinimÄ , kad nekilnojamo turto mainų sutartis neabejotinai bus sudaryta, bei realiai turėdamas galimybę perduoti ieÅ¡kovei jo turimo nekilnojamojo turto dalį, be jokių objektyvių ir svarbių priežasčių nutraukė pakankamai toli pažengusias Å¡alių derybas ir ikisutartinius santykius, o savo paveldėtas 7/9 sodybos dalis 2018 m. balandžio 19 d. notarine pirkimo – pardavimo sutartimi pardavė V.

P.. Atsakovas, teismo vertinimu, byloje nepateikė įrodymų apie tai, kad pati ieÅ¡kovė atsisakė įgyti nekilnojamÄ jį turtÄ , esantį (duomenys neskelbtini). Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad atsakovas vykdė derybas dėl mainų sandorio sudarymo ateityje, neturėdamas tikslo ieÅ¡kovei perleisti turimos nuosavybės (CK 6.163 straipsnio 3 dalis), todėl atliko įstatymo draudžiamus, neteisėtus veiksmus, kuriais padarė ieÅ¡kovei žalos – Å¡i neteko turto.

10. Nurodė, kad ieÅ¡kovė praÅ¡o priteisti iÅ¡ atsakovo dėl neteisėto buto pardavimo patirtus 16 000 Eur nuostolius, t. y. turto vertintojo nustatytÄ galimÄ buto rinkos vertę 2019 m. gruodžio 16 d. Teismas laikė, jog byloje pateikti prieÅ¡taringi įrodymai dėl minėto buto vertės, bet juos įvertinęs teismas sprendė, kad 1999 m. rugsėjo 17 d. buto pirkimo – pardavimo sandorio metu 9 909,06 Eur rinkos vertės butas pirkėjui faktiÅ¡kai buvo parduotas už 24 000 Lt (6 950,88 Eur), o ne už 10 000 Lt (2 896,20 Eur), kaip kad nurodyta sutartyje.

Teismo vertinimu, nėra pagrindo netikėti byloje pateikto garso įraÅ¡o, kuriame užfiksuotas liudytojo, buto pirkėjo R. G. pokalbis su advokato A. P. padėjėju R. K. apie realiai sumokėtÄ kainÄ už parduotÄ ieÅ¡kovės butÄ , kurį patvirtino ir liudytojas R. K.. Todėl teismas priteisė ieÅ¡kovei iÅ¡ atsakovės 6 950,88 Eur nuostoliams atlyginti (teismo vertinimu, faktiÅ¡kai pagal buto pirkimo pardavimo sutartį sumokėtÄ buto kainÄ ).

11. Teismas konstatavo, kad pagal byloje esančių įrodymų visumÄ sutrumpinto trejų metų ieÅ¡kinio senaties termino eiga reikalavimui dėl patirtų nuostolių atlyginimo turi bÅ«ti skaičiuojama nuo 2017 metų gruodžio mėnesio, kada ieÅ¡kovė iÅ¡ liudytojos V. P. sužinojo, kad pastaroji yra sodybos savininkė, po ko tapo aiÅ¡ku, jog atsakovas nebeketina vykdyti 1998 metais jų sutarimu prisiimto įsipareigojimo ieÅ¡kovei nuosavybėn perleisti sodybÄ ar jos dalį (CK 1. 125 straipsnio 8 dalis, 1.127 straipsnio 1 dalis).

Kadangi ieÅ¡kinio reikalavimÄ teismui dėl žalos atlyginimo atsakovui ieÅ¡kovė pateikė 2020 m. birželio 16 d., teismo vertinimu, ieÅ¡kinio senaties terminas nebuvo praleistas. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai 12. Apeliaciniu skundu atsakovas R. L. praÅ¡o panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rÅ«mų 2022 m. liepos 13 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti bei perskirstyti Å¡alių patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas.

13. Nurodo, kad teismas, Panevėžio apygardos teismui panaikinus Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rÅ«mų 2021 m. birželio 7 d. sprendimÄ civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), pakartotinai iÅ¡nagrinėjęs bylÄ iÅ¡ naujo, padarė tokias pačias iÅ¡vadas kaip ir bylÄ nagrinėdamas pirmÄ kartÄ , neatsižvelgė į Panevėžio apygardos teismo 2021 m. spalio 26 d. nutartį, netinkamai įvertino faktines Å¡ios bylos aplinkybes, netinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, todėl padarė neteisingas bei prieÅ¡taringas iÅ¡vadas.

14. Atsakovo nuomone, teismas neteisingai identifikavo ginÄÄ tarp Å¡alių, nes ieÅ¡kovė pareiÅ¡kė ieÅ¡kinį reikalaudama nuostolių atlyginimo, kuriuos ji patyrė atsakovui neįvykdžius žodinio susitarimo ateityje mainyti ieÅ¡kovės butÄ Ä¯ atsakovo paveldėtÄ sodybos dalį, nutraukė toli pažengusias derybas, ikisutartiniuose santykiuose elgėsi nesÄ Å¾iningai. Akivaizdu, kad ginčas tarp Å¡alių kilo ne dėl Å¡alių sudarytos žodinės sutarties aiÅ¡kinimo, o ieÅ¡kovė ir atsakovas nesutaria, ar tarp Å¡alių iÅ¡ vis buvo sudarytas susitarimas sudaryti mainų sutartį, jÄ Ä¯vykdyti ateityje, ar buvo sutarta dėl visų esminių bÅ«simos pagrindinės sutarties sÄ lygų, ar tarp Å¡alių iÅ¡ vis vyko kokios derybos, ar Å¡alys prisiėmė įsipareigojimus, dėl kurių nevykdymo bÅ«tų galima taikyti civilinę atsakomybę, ar yra visos bÅ«tinosios sÄ lygos civilinei atsakomybei atsirasti, ar nuostoliai atsirado dėl Å¡alių nutrÅ«kusių toli pažengusių derybų, kaip teigia ieÅ¡kovė, nes ieÅ¡kovės ieÅ¡kinyje nurodytas patirtų nuostolių dydis yra jos buto, kurį pagal ieÅ¡kovės įgaliojimÄ 1999 m. rugsėjo 17 d. pirkimo – pardavimo sutartimi atsakovas pardavė R.

G., rinkos vertė, o ne derybų metu patirtos išlaidos.

15. PaaiÅ¡kino, kad prieÅ¡ingai nei sprendė teismas, atsakovas niekada neplanavo savo sodybos dalį iÅ¡mainyti į ieÅ¡kovės butÄ , jokiame procesiniame dokumente taip neteigė, teismui tokios aplinkybės nenurodė, todėl neaiÅ¡ku, kuo remiantis teismas padarė tokias iÅ¡vadas, nes ieÅ¡kovės butas atsakovui nebuvo patrauklus ir reikalingas. Dėl buto pardavimo tarp ieÅ¡kovės ir atsakovo susiklostė atstovavimo santykiai, kurie baigėsi įvykdžius ieÅ¡kovės pavedimÄ . Jeigu tarp Å¡alių bÅ«tų sudarytas susitarimas dėl nekilnojamojo turto mainų, tai butÄ ieÅ¡kovė bÅ«tų pardavusi atsakovui, o ne raÅ¡iusi įgaliojimÄ , nes tokia yra mainų sutarties esmė.

16. Teigia, jog teismas netinkamai taiko civilinio kodekso normas, reglamentuojančias privalomÄ sandorių formÄ ir pasekmes nesilaikius reikalaujamos sandorio formos. 1999 metais galiojusio 1964 metų CK 42 straipsnis numatė, kad žodžiu gali bÅ«ti sudaryti tik tokie sandoriai, kuriems įstatymas nenumato raÅ¡ytinės formos. Dėl mainų sutarties iÅ¡lygos, kad mainomas turtas bus perleidžiamas skirtingu laiku, Å¡alys galėjo susitarti tik notaro patvirtintoje sutartyje, o ne žodžiu.

17. Nurodo, kad teismas netinkamai taikė CK 6.163 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias, jog Å¡alis, kuri pradeda derybas dėl sutarties sudarymo ar derasi nesÄ Å¾iningai, privalo atlyginti kitai Å¡aliai nuostolius. Atsakovo nesÄ Å¾iningu elgesiu negali bÅ«ti laikoma aplinkybė, kad atsakovas neperleido ieÅ¡kovei savo turimos nuosavybės. To paties CK 6.163 straipsnio 2 dalis numato, kad Å¡alys turi teisę laisvai pradėti derybas bei derėtis ir neatsako už tai, jog nepasiekiamas Å¡alių susitarimas. Å iuo aspektu teismo iÅ¡vados yra neobjektyvios, padarytos neatsižvelgus į visas esmines bylos aplinkybes ir pateiktus įrodymus.

Å iuo atveju pinigus už ieÅ¡kovei priklausiusio buto pardavimÄ atsakovas pasiliko sau su ieÅ¡kovės žinia, o ne savavaliÅ¡kai. Sodybos pirkimo – pardavimo sandoris tarp Å¡alių neįvyko dėl pačios ieÅ¡kovės nenoro jį sudaryti, o ne dėl atsakovo nesÄ Å¾iningų veiksmų derybų metu, ar dėl to, kad atsakovas atsisakė jai perleisti turtÄ . Nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandoris yra dviÅ¡alis sandoris. Vienas atsakovas negali turto perleisti ieÅ¡kovei prieÅ¡ jos valiÄ , todėl teismo konstatuota aplinkybė, jog ieÅ¡kovė laukė, kada atsakovas įvykdys susitarimÄ perleisti jai turtÄ , yra nelogiÅ¡ka ir prieÅ¡taraujanti protingumo principui.

18. Teigia, jog iÅ¡ teismo padarytų iÅ¡vadų atsakovui neaiÅ¡ku, ar jam kyla sutartinė, ar deliktinė atsakomybė, nes teismas ir konstatuoja, kad atsakovo veiksmai rodo jo nesÄ Å¾iningumÄ vykdant sutartinius įsipareigojimus, ir daro iÅ¡vadÄ , kad atsakovas atliko įstatymo draudžiamus, neteisėtus veiksmus, kuriais padarė ieÅ¡kovei žalos. Teismas nusprendė, kad atsakovas atliko įstatymo draudžiamus, neteisėtus veiksmus, kuriais padarė ieÅ¡kovei žalos, tačiau, koks įstatymas draudžia atlikti atsakovo atliktus veiksmus, teismas nenurodė. Be to, turto ieÅ¡kovė neteko 1999 metais, o atsakovo atlikti veiksmai, kuriuos teismas laiko neteisėtais, buvo atlikti 2000, 2006, 2009 metais, todėl nėra ir negali bÅ«ti priežastinio ryÅ¡io tarp teismo nurodytų atsakovo neteisėtų veiksmų ir turto netekimu atsiradusios tariamos žalos.

19. Tvirtina, kad garso įraÅ¡as, kuriuo teismas vadovavosi priimdamas sprendimÄ dėl buto vertės, padarytas ne tarp sandorį sudariusių Å¡alių, įraÅ¡inėjamam asmeniui nežinant apie jo darymÄ , akivaizdžiai tendencingai siekiant iÅ¡gauti tai, ko reikia įraÅ¡Ä darančiam subjektui, todėl yra akivaizdžiai neobjektyvus ir netiesioginis įrodymas, kuris nepaneigia pačių sandorio Å¡alių, liudytojų R. G. ir B. S., atsakovo teismo posėdžio metu teiktų paaiÅ¡kinimų, davus priesaikÄ .

20. Pasisakydamas dėl ieÅ¡kinio senaties taikymo atsakovas nurodė, kad jis nesutinka, jog 1998 metais jis prisiėmė įsipareigojimÄ ieÅ¡kovei, kuris tęsėsi iki 2017 m. gruodžio mėnesio, kada V. P. pranešė ieÅ¡kovei, kad ji yra naujoji sodybos savininkė. Jokios derybos su ieÅ¡kove tiek laiko nebuvo vedamos, jokių įsipareigojimų visam gyvenimui atsakovas nebuvo prisiėmęs. Atsakovui pasiÅ«lius ieÅ¡kovei pirkti sodybÄ , o pastarajai atsisakius, derybos tarp Å¡alių nutrÅ«ko. Nors ieÅ¡kovė teigia ir teismas tÄ patvirtino, jog ieÅ¡kovė praÅ¡o nuostolių atlyginimo, kurie atsirado dėl nesÄ Å¾iningų atsakovo veiksmų ikisutartiniuose santykiuose, tačiau teismas ieÅ¡kovei priteisė didesnę pinigų sumÄ , negu atsakovas, teismo nuomone, gavo ir neperdavė ieÅ¡kovei pardavęs ieÅ¡kovės butÄ pagal įgaliojimÄ .

Tokiu atveju senaties termino pradžia turi bÅ«ti skaičiuojama nuo tada, kada ieÅ¡kovė sužinojo apie buto pardavimÄ ir pinigų jai neperdavimÄ . IÅ¡ ieÅ¡kovės paaiÅ¡kinimų, iÅ¡ jos procesinių dokumentų galima daryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad apie jos buto pardavimÄ ji žinojo 1999 metais. Todėl senaties terminas reikalavimui prisiteisti neperduotus už buto pardavimÄ pinigus yra akivaizdžiai praleistas.

21. Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovė I. S. praÅ¡o pakeisti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rÅ«mų 2022 m. liepos 13 d. sprendimÄ ir ieÅ¡kinį tenkinti visiÅ¡kai bei priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas.

22. Nurodo, kad atsakovas ieÅ¡kovės butÄ pardavė iÅ¡imtinai savo iniciatyva, tenkindamas savo asmeninius poreikius, nes jį iÅ¡ ieÅ¡kovės iÅ¡ esmės buvo įgijęs mainų sutarties pagrindu. Tuo tarpu nuosavybės teisų į namų valdÄ ieÅ¡kovė neįgijo. Kaip nustatyta byloje, atsakovas namų valdÄ , kuri buvo mainų sutarties su ieÅ¡kove objektas, pirkimo – pardavimo sandorio pagrindu 2018 m. spalio 19 d. perleido V. P.. Å ios aplinkybės reiÅ¡kia, kad ieÅ¡kovė iÅ¡ savo pusės įvykdė mainų sutartį, o atsakovas - neįvykdė, ir tai padarė elgdamasis nesÄ Å¾iningai, dėl ko jam kilo civilinė atsakomybė.

23. Pažymi, kad iÅ¡ bylos duomenų matyti, jog naujoji namų valdos savininkė reikalauja ieÅ¡kovę iÅ¡ Å¡ios namų valdos iÅ¡sikelti, tačiau turėtÄ butÄ , į kurį galėtų įsikelti, ieÅ¡kovė prarado, nuosavybės į namų valdÄ neįgijo dėl netesėtų atsakovo veiksmų. Jeigu ieÅ¡kovė turėtų prarastÄ butÄ , tai jai bÅ«tų galimybė į jį įsikelti, atitinkamai, jeigu ieÅ¡kovė valdytų nuosavybės teisėmis namų valdÄ , nebÅ«tų kilęs joks ginčas teisme. Tokios aplinkybės įrodo, kad ieÅ¡kovės patirti nuostoliai dėl atsakovo jos atžvilgiu atliktų neteisėtų veiksmų yra dabartinė prarasto buto rinkos vertė, o ne atsakovo gauti pinigai 1999 metais pardavus butÄ . Todėl ieÅ¡kovė pagrįstai reikalavo priteisti prarasto buto rinkos kainÄ Å¡iai dienai, nes tik taip gali bÅ«ti įgyvendintas CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visiÅ¡kas nuostolių atlyginimo principas.

24. Nurodo, kad byloje teismas nustatė, jog po to, kai atsakovas 1999 m. rugsėjo 17 d. pardavė ieÅ¡kovės butÄ , ginčo Å¡alys bendravo toliau. Visais tolimesniais savo veiksmais ir elgesiu atsakovas demonstravo, kad savo įsipareigojimÄ perleisti ieÅ¡kovei namų valdÄ jis ketina vykdyti. Ir tik 2019 metais ieÅ¡kovei tapo aiÅ¡ku, kad namų valda priklauso nebe atsakovui, o ji nebeturi gyvenamo bÅ«sto. Todėl, remiantis teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principais, ieÅ¡kovei iÅ¡ atsakovo priteistina suma dėl jo neteisėtų veiksmų ieÅ¡kovės atžvilgiu, dėl kurių ji prarado butÄ , gali bÅ«ti nustatyta pagal UAB „Ober-Haus“ 2019 m. gruodžio 16 d. nustatytÄ buto kainÄ , kurios dydis 16 000 Eur.

25. Atsiliepimu į ieÅ¡kovės apeliacinį skundÄ atsakovas R. L. praÅ¡o ieÅ¡kovės apeliacinį skundÄ atmesti.

26. Nurodo, kad ieÅ¡kovė nepagrįstai remiasi turto vertintojo raÅ¡te nurodyta nuomone apie galimÄ turto vertę 2016-2019 metais ir mano, jog jai padarytas 16 000 Eur nuostolis. Tokios vertės turto 1999 metais įgaliojusi atsakovÄ parduoti jos butÄ ieÅ¡kovė neprarado. Tokios vertės turto ieÅ¡kovė neprarado ir atsakovui už 1 731 Eur V. P., o ne ieÅ¡kovei, pardavus ieÅ¡kovės sudegintas 7/9 dalis pastatų. Tokios vertės nuostolių ieÅ¡kovė nepatyrė ir dėl, jos nuomone, atsakovo vestų nesÄ Å¾iningų derybų dėl turto mainų.

Todėl ieÅ¡kovės praÅ¡ymas priteisti jai 16 000 Eur yra nepagrįstas. IeÅ¡kovė neįgijo atsakovo namų valdos dalies ne dėl atsakovo neteisėtų ar nesÄ Å¾iningų veiksmų, o dėl savo nenoro jÄ Ä¯gyti. IeÅ¡kovei iÅ¡reiÅ¡kus norÄ , atsakovas savo namų valdos dalį bÅ«tų perleidęs jai, o ne V. P., nes ji valdÄ nupirko tik po to, kai ieÅ¡kovė ir jos sÅ«nus nurodė, kad nepageidauja pirkti namų valdos ir jos nepirks. Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a : IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados 27.

Ieškovės I. S. apeliacinis skundas atmetamas, atsakovo R. L. apeliacinis skundas tenkinamas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas ieškinį atmesti bei perskirstyti bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

28. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumÄ ir pagrįstumÄ ir tik analizuojant apeliaciniame skunde iÅ¡dėstytus argumentus, iÅ¡skyrus įstatyme nurodytas iÅ¡imtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Remiantis iÅ¡tirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas Å¡ioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

29. Apeliacijos dalykÄ sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria iÅ¡ dalies patenkintas ieÅ¡kovės I. S. ieÅ¡kinys atsakovui R. L. dėl 6 950,88 Eur nuostolių atlyginimo priteisimo atsakovui ikisutartiniuose santykiuose pažeidus pareigÄ elgtis sÄ Å¾iningai ir nepadaryti žalos kitai besiderančiai Å¡aliai žalos (CK 6.163 straipsnis), ir sprendimo dalies, kuria nustatytas 6 950,88 Eur priteistinų nuostolių dydis, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

30. Apeliacinės instancijos teismas iÅ¡ Å¡alių paaiÅ¡kinimų ir bylos duomenų nustatė Å¡ias teisiÅ¡kai reikÅ¡mingas faktines aplinkybes. 1997 metais ieÅ¡kovė su savo Å¡eima su atsakovo leidimu ir sutikimu persikėlė gyventi į sodybÄ , esančiÄ (duomenys neskelbtini), su tikslu Å¡ioje sodyboje nuolatinai gyventi ir jÄ prižiÅ«rėti. IeÅ¡kovės paaiÅ¡kinimu, 1998 metais ji su atsakovu žodžiu sutarė sudaryti nekilnojamojo turto mainų sutartį, pagal kuriÄ ieÅ¡kovė turėjo atsakovui nuosavybėn perleisti butÄ , unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), o atsakovas – sodybÄ , esančiÄ (duomenys neskelbtini).

Vykdydama ikisutartinius įsipareigojimus dėl mainų sutarties sudarymo ateityje, ieÅ¡kovė atsakovui 1999 m. rugsėjo 8 d. iÅ¡davė įgaliojimÄ parduoti jai nuosavybės teise priklausantį minėtÄ butÄ . 1999 m. rugsėjo 17 d. paveldėjimo teisės liudijimų pagrindu atsakovas po savo tėvo P. A. L. mirties paveldėjo 7/9 dalis, o R. L. paveldėjo 2/9 dalis gyvenamojo namo, kiemo statinių bei Å«kinių pastatų, esančių (duomenys neskelbtini). Civilinės bylos nagrinėjimo dienai gyvenamasis namas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Å«kio pastatai ir kiemo statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priklauso V.

P. 2017 m. lapkričio 21 d. turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto, 2017 m. gruodžio 15 d. bei 2018 m. balandžio 19 pirkimo – pardavimo sutarčių pagrindu. 0,1533 ha ploto žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso V. P. ir R. S. 2017 m. sausio 27 d. ir 2018 m. liepos 13 d. pirkimo – pardavimo sutarčių pagrindu. Butas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso R.

G. 1999 m. rugsėjo 17 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu. IÅ¡ 1999 m. rugsėjo 17 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutarties turinio matyti, kad Å¡is nekilnojamasis turtas buvo parduotas už 10 000 Lt (2 896,20 Eur); nekilnojamojo turto rinkos kaina sandorio sudarymo metu buvo 34 214 Lt (9 909,06 Eur). 2000 m. birželio 12 d. sudarytos valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu atsakovas nuosavybėn įgijo 3992 kv. m. ploto žemės sklypÄ , esantį (duomenys neskelbtini). 2000 m. liepos 4 d. sudarytos pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, atstovaudamas R.

L., atsakovas 2/9 dalis statinių perleido V. A., o 2006 m. spalio 12 d. praÅ¡ymu atsakovas VÄ® Registrų centrui nurodė gyvenamÄ namÄ , esantį (duomenys neskelbtini), įregistruoti Å¡eimos turtu, nurodant, kad Å¡i vieta yra gyvenamoji jo ir sutuoktinės vieta. IÅ¡ 2020 m. birželio 29 d. pažymos dėl kilusio gaisro matyti, kad 2016 m. (duomenys neskelbtini) kilo gaisras Å«kio paskirties pastate (daržinėje), (duomenys neskelbtini). Gaisro metu sudegė Å«kio pastatas, gyvenamasis namas ir juose buvęs turtas, nudegė tvarto stogas.

Ieškovė iš atsakovo prašo priteisti 16 000 Eur nuostolių atlyginimo, remiantis pateikta 2019 m. gruodžio 16 d. UAB „Ober Haus“ pažyma dėl turto vertės, kurioje nurodoma, kad laikotarpiu nuo 2016 metų gruodžio mėnesio iki 2019 metų gruodžio mėnesio buto, esančio name (duomenys neskelbtini), rinkos kaina galėtų būti apie 16 000 Eur.

31. Byloje ieÅ¡kovė savo reikalavimÄ iÅ¡ esmės grindžia tuo, kad tarp jos ir atsakovo 1998 metais buvo sudarytas žodinis susitarimas mainyti ieÅ¡kovės turimÄ butÄ Ä¯ atsakovo turimÄ sodybÄ , tačiau atsakovas tiek derybose su ieÅ¡kove, tiek ir besitęsiant jų ikisutartiniams santykiams buvo nesÄ Å¾iningas. IeÅ¡kovės teigimu, atsakovas ikisutartinių santykių metu pagal jos įgaliojimÄ pardavęs jos butÄ ir pasilikęs gautus pinigus, savo elgesiu sukÅ«rė ieÅ¡kovei pagrįstÄ pasitikėjimÄ , jog nekilnojamojo turto mainų sutartis neabejotinai bus įgyvendinta ateityje, tačiau atsakovas be jokių objektyvių ir svarbių priežasčių nutraukė pakankamai toli pažengusias Å¡alių derybas ir ikisutartinius santykius, o savo paveldėtÄ sodybos dalį pardavė V.

P., o ne ieÅ¡kovei. Dėl tokių atsakovo veiksmų ieÅ¡kovė patyrė žalÄ â€“ neteko jai nuosavybės teisėmis priklausiusio buto, o ne pinigų, kuriuos pardavęs minėtÄ butÄ gavo atsakovas. IeÅ¡kovė jokių pinigų už parduotÄ butÄ iÅ¡ atsakovo niekada ir nereikalavo, nes ne pinigai už parduotÄ butÄ buvo mainų sutarties objektas, o atsakovui nuosavybės teisėmis priklausiusi sodybos dalis. Atsakovo teigimu, jokio susitarimo dėl mainų sutarties sudarymo ateityje ar ikisutartinių santykių tokiam ilgam laikotarpiui, kaip nurodo ieÅ¡kovė, nebuvo ir negalėjo bÅ«ti.

Jis niekada nepageidavo ir neturėjo ketinimo įsigyti ieÅ¡kovės buto už jam priklausiusiÄ sodybos dalį, tokio noro ieÅ¡kovei niekada neiÅ¡reiÅ¡kė. IeÅ¡kovei įgaliojus atsakovÄ parduoti jos butÄ , tarp Å¡alių susiklostė atstovavimo santykiai, kurie baigėsi įvykdžius ieÅ¡kovės pavedimÄ ir pardavus jos butÄ , o gautus pinigus pasilikus už ieÅ¡kovės skolas ir nemokėta nuomos mokestį už ilgametį gyvenimÄ sodyboje.

32. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad yra pagrindas pritarti ieÅ¡kovės ir jos atstovo argumentams, jog ginčo Å¡alis siejo ikisutartiniai santykiai (CK 6.163 straipsnis). Nustatė, kad ginčo Å¡alys pakankamai ilgÄ laikÄ derėjosi (tarėsi) dėl ginčo sodybos mainų į ieÅ¡kovės butÄ (atsakovas planavo sodybÄ iÅ¡mainyti į ieÅ¡kovės butÄ , o ieÅ¡kovė siekė butÄ iÅ¡mainyti į sodybÄ ), derino pozicijas dėl tam tikrų darbų ginčo sodyboje atlikimo (pastatė mÅ«rinį gyvenamojo namo priestatÄ ), todėl, teismo nuomone, jau vien Å¡ios aplinkybės leidžia konstatuoti tarp Å¡alių buvus ikisutartiniams santykiams dėl ginčo sodybos mainų į butÄ , tuo labiau, kad atsakovas procesiniuose dokumentuose Å¡ios aplinkybės leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nenuginčijo (CPK 12, 178 straipsniai).

33. Pagal mainų sutartį viena Å¡alis įsipareigoja perduoti kitai Å¡aliai nuosavybės teise vienÄ daiktÄ mainais už kitÄ daiktÄ (CK 6.432 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje atskleista mainų sutarties esmė – tai apsikeitimas daiktais, kartu perleidžiant nuosavybės teises į juos. Prielaida Å¡iai sutarčiai sudaryti yra tai, kad sutampa Å¡alių ketinimai įsigyti atitinkamÄ daiktÄ , perleidžiant kitai Å¡aliai nuosavybėn kitÄ daiktÄ . Mainų sandorio sudarymas yra itin aktualus tais atvejais, kai sandorio Å¡alių pagrindinis siekis – ne gauti perleidžiamo daikto vertę atitinkančiÄ pinigų sumÄ , bet įgyti individualiais požymiais apibrėžtÄ kitos Å¡alies turimÄ daiktÄ , iÅ¡siskiriantį tam tikromis ypatybėmis, kurios jį įgyjančiai Å¡aliai yra svarbios ir priimtinos.

Mainų sutartimi gali bÅ«ti mainomi ir nelygiaverčiai daiktai, jeigu tokia yra tikroji tokiÄ sutartį sudarančių asmenų valia ir jeigu tai nepažeidžia įstatymų reikalavimų, įstatymų saugomų kitų asmenų interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-455-421/2015).

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi susiklosčiusiÄ faktinę situacijÄ , tai, kad ieÅ¡kovė 1999 m. rugsėjo 8 d. iÅ¡davė atsakovui įgaliojimÄ parduoti jai nuosavybės teise priklausantį butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), sprendžia, jog tarp ieÅ¡kovės ir atsakovo susiklostė atstovavimo santykiai, kurie baigėsi įvykdžius ieÅ¡kovės pavedimÄ ir pardavus jos butÄ . Akivaizdu, kad ieÅ¡kovė butÄ perleido ne atsakovo nuosavybėn, o jam davė tik įgaliojimÄ butÄ parduoti trečiajam asmeniui (CK 2.132 straipsnio 1 dalis). Todėl pardavus ieÅ¡kovės butÄ trečiajam asmeniui jokia notariÅ¡kai patvirtinta mainų sutartis ateityje negalėjo bÅ«ti sudaryta. Tokios nuomonės laikėsi ir Panevėžio apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2A-531-252/2021, kuris, iÅ¡nagrinėjęs Å¡alių apeliacinius skundus 2021 m. spalio 26 d. nutartyje konstatavo, kad ginčo turtas nuo 1999 m. rugsėjo 17 d. CK 6.432 straipsnio prasme nebegalėjo bÅ«ti mainų sandorio dalyku.

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo padaryta iÅ¡vada, jog tarp Å¡alių buvo ikisutartiniai santykiai dėl ginčo sodybos mainų į butÄ , prieÅ¡tarauja byloje esantiems tiek atsakovo, tiek ieÅ¡kovės teiginiams. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pati ieÅ¡kovė savo 2020 m. rugpjūčio 19 d. dublike yra nurodžiusi, jog 1999 m. rudenį, praėjus keletui dienų po įgaliojimo paraÅ¡ymo, atsakovas, atvykęs į sodybÄ , pasakė, kad yra beveik 1 000 Lt skola už buto komunalinius patarnavimus ir kad jis juos apmokės, o pardavus butÄ juos atsakovas atsiskaičiuos nuo buto parduotos sumos ir tada, kas liks, atiduos ieÅ¡kovei, su kuo ieÅ¡kovė sutiko.

Atsakovas byloje tvirtino, kad 1999 m. jis pasigedo daržinėje laikyto naujo tėvo mopedo, kitų po jo mirties sodyboje likusių daiktų, o ieÅ¡kovės Å¡eima pripažino, kad daiktai yra dingę, negalėjo atsakyti, kur jie yra, pažadėjo atsiskaityti su atsakovu, sumokėti pinigus už prarastus daiktus; 1999 metų pavasarį ieÅ¡kovės Å¡eima atsakovui pasiÅ«lė už prarastus sodyboje buvusius daiktus ir leidimÄ toliau gyventi sodyboje parduoti jų butÄ , esantį (duomenys neskelbtini); ieÅ¡kovė pati pasiÅ«lė paraÅ¡yti atsakovui įgaliojimÄ , kad jis galėtų parduoti butÄ ir pasiimti pinigus už galimybę toliau gyventi sodyboje ir atsakovo turtui padarytÄ Å¾alÄ ; ieÅ¡kovei priklausęs butas buvo paverstas landyne, buvo atjungtos dujos, elektra, nes už komunalinius patarnavimus ilgÄ laikÄ buvo visai nemokėta; kad parduoti ieÅ¡kovės butÄ , atsakovas pirmiausia turėjo sumokėti įsiskolinimÄ už buto komunalinius patarnavimus; kadangi butas buvo labai apleistas, jis buvo parduotas už 2 896,20 Eur;

Å¡ios sumos užteko tik ieÅ¡kovės skoloms už butÄ , daliai žalos už prarastus sodyboje buvusius daiktus atlyginti ir už sodybos nuomÄ sumokėti; po ieÅ¡kovės buto pardavimo su ieÅ¡kove buvo sutarta, kad ji dar liko skolinga atsakovui 2000 Lt, ir tai patvirtina teismui pateiktas 2002 m. rugpjūčio 27 d. skolos raÅ¡telis.

36. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ginčo Å¡alys pakankamai ilgÄ laikÄ derėjosi (tarėsi) dėl ginčo sodybos mainų į ieÅ¡kovės butÄ . Bylos duomenys tokios iÅ¡vados nepatvirtina, tuo labiau, jog pati ieÅ¡kovė ieÅ¡kinyje nurodė, kad maždaug 1998 metais ji su atsakovu žodžiu sutarė sudaryti nekilnojamojo turto mainų sutartį, 1999 m. rugsėjo 8 d. ieÅ¡kovė pas notarÄ parašė atsakovui įgaliojimÄ , o 1999 m. rugsėjo 17 d. ieÅ¡kovės butas pagal įgaliojimÄ buvo parduotas R. G., tuo pačiu nebuvo deramasi ar tariamasi nei dėl mainų ateityje termino, nei dėl kitų mainų sutarties sÄ lygų. Visos minėtos faktinės aplinkybės rodo, kad ieÅ¡kovė suprato, jog jokie mainai tarp Å¡alių nevyksta, o atsakovas vykdo jos pavedimÄ parduoti butÄ , pati ieÅ¡kovė davė nurodymus atsakovui, kaip jam elgtis su gautais už butÄ pinigais.

37. Pažymėtina, kad atsakovas ne kartÄ ieÅ¡kovei siÅ«lė pirkti jo sodybos dalį, tačiau ieÅ¡kovė atsisakydavo tai daryti, motyvuodama, jog neturi pinigų, taigi, pati ieÅ¡kovė nepriėmė atsakovo siÅ«lymo įsigyti sodybÄ , raÅ¡ytinių ketinimų dokumentų pirkti ateityje sodybÄ Å¡alys nepasirašė. Kadangi tarp Å¡alių jokie mainų santykiai nebuvo susiklostę, pardavus ieÅ¡kovės butÄ trečiajam asmeniui notariÅ¡kai patvirtinta mainų sutartis ateityje negalėjo bÅ«ti sudaryta.

IÅ¡ abiejų bylos Å¡alių nurodomų neginčijamų faktinių aplinkybių dėl ieÅ¡kovės buto pardavimo matyti, kad butas, kurio verte grindžiamas reikalavimas dėl nuostolių dydžio, parduotas dar 1999 m. rugsėjo 17 d., atsakovui veikiant, kaip ieÅ¡kovės įgaliotam asmeniui, todėl prieÅ¡ingai, nei vertino pirmosios instancijos teismas, ginčo turtas nuo 1999 m. rugsėjo 17 d. CK 6.432 straipsnio prasme nebegalėjo bÅ«ti mainų sandorio dalyku. Taip pat reikÅ¡minga, kad Å¡ioje byloje ieÅ¡kovė reiÅ¡kė ieÅ¡kinį dėl nuostolių atlyginimo, argumentuodama tuo, kad atsakovo veiksmai tik sukÅ«rė ieÅ¡kovei įsitikinimÄ , jog nekilnojamojo turto mainų sutartis bus įgyvendinta ateityje, o ieÅ¡kovė patyrė nuostolius netekto buto rinkos verte, nes atsakovas, jos suteikto įgaliojimo pagrindu, savo iniciatyva, tikslais ir naudai pardavė jos butÄ pasilikdamas visus pinigus.

38. Pastebėtina, kad 1999 metais galiojusio 1964 metų CK 42 straipsnis numatė, kad žodžiu gali bÅ«ti sudaryti tik tokie sandoriai, kuriems įstatymas nenumato raÅ¡ytinės formos. Minėto kodekso 279 straipsnis reglamentavo, kad mainų sutarčiai taikomas Å¡io kodekso 255 straipsnis, kuris numatė, jog raÅ¡ytinė sutartis turi bÅ«ti patvirtinta notaro ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, o Å¡iame straipsnyje nustatytų taisyklių nesilaikymas sutartį daro negaliojančiÄ .

Todėl sutiktina su apeliantu, kad 1999 metais susitarimas tarp ieÅ¡kovės ir atsakovo mainyti turtÄ negalėjo bÅ«ti sudarytas žodžiu, nes ir tada įstatymas reikalavo notarinės sandorio formos, o įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį darė negaliojantį (1964 m. CK 58 straipsnio 3 dalis). Todėl teismo iÅ¡vada, kad tarp Å¡alių buvus žodiniam susitarimui dėl mainų sutarties sudarymo, kurio turinį sudarė Å¡alių sutarimas turimÄ nekilnojamÄ jį turtÄ perleisti vienas kito nuosavybėn skirtingu metu už lygiavertę kainÄ , yra prieÅ¡taraujanti tuo metu galiojusiam teisiniam reglamentavimui.

Dėl mainų sutarties išlygos, kad mainomas turtas bus perleidžiamas skirtingu laiku, šalys galėjo susitarti tik notaro patvirtintoje sutartyje, o ne žodžiu (6.393 straipsnio 1, 2 dalys), kas reiškia, jog žodinis susitarimas dėl nekilnojamojo turto perleidimo ateityje šalims negalėjo sukelti teisinių pasekmių.

39. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieÅ¡kovė nežinojo, už kokiÄ kainÄ atsakovas pardavė jos butÄ , taip pat neprašė atsakovo grÄ Å¾inti už butÄ gautų pinigų, tik laukė, kada atsakovas bus pasirengęs vykdyti kitÄ Å¾odinio sandorio dalį, t. y. perleisti jai nuosavybės teises į sodybos dalį. Tačiau, kaip minėta, 2020 m. rugpjūčio 19 d. dublike ieÅ¡kovė nurodė, jog tarp jos ir atsakovo buvo sutarta, kad likusius už parduotÄ butÄ pinigus, atskaičius skolas, atsakovas atiduos ieÅ¡kovei; vėliau, atsakovui nurodžius esant skolų, ieÅ¡kovė sutiko, jog atsakovas už parduoto buto skolas ir jam padarytÄ Å¾alÄ pasiimtų iÅ¡ gautų už butÄ pinigų, kad atsakovas po buto pardavimo informavo ieÅ¡kovę, jog pinigų atskaičius skolas neliko.

Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieÅ¡kovė su atsakovu po buto pardavimo kalbėjo apie parduoto buto pinigus, derino, kaip juos panaudoti, atsakovas be ieÅ¡kovės žinios jų nenaudojo, todėl teismo iÅ¡vados, kad ieÅ¡kovė nepraÅ¡iusi atsakovo grÄ Å¾inti už butÄ gautų pinigų, nes laukė, kada atsakovas bus pasirengęs vykdyti ar įvykdys kitÄ Å¾odinio sandorio dalį, prieÅ¡tarauja jos pačios procesiniuose dokumentuose nurodytoms ir byloje nustatytoms aplinkybėms.

40. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad už buto pardavimÄ gautų pinigų atsakovas ieÅ¡kovei neperdavė (pasiliko sau), savo prievolės ieÅ¡kovei perduoti jo vardu registruoto nekilnojamojo turto dalį, esančiÄ (duomenys neskelbtini), atsakovas neįvykdė, 2000 m. liepos 4 d. sudarytos pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, atstovaudamas R. L., atsakovas 2/9 dalis statinių perleido V. A., 2006 m. spalio 12 d. praÅ¡ymu atsakovas VÄ® Registrų centrui nurodė gyvenamÄ jį namÄ Ä¯registruoti Å¡eimos turtu bei, nutraukiant atsakovo ir jo sutuoktinės santuokÄ bendru sutuoktinių sutarimu, R.

L. asmeninėn nuosavybėn atiteko žemės sklypas. Teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad nurodytas atsakovo elgesys po Å¡alių sudaryto žodinio susitarimo dėl nekilnojamojo turto mainų rodo atsakovo nesÄ Å¾iningumÄ vykdant sutartinius įsipareigojimus. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada nesutinka ir laiko nepagrįstu ieÅ¡kovės skundo argumentÄ , jog tokie atsakovo veiksmai rodo jo nesÄ Å¾iningumÄ . IeÅ¡kovė niekaip neįrodinėjo, kad ji bÅ«tų praÅ¡iusi perleisti jai nekilnojamÄ jį turtÄ , o atsakovas bÅ«tų atsisakęs tai padaryti.

Minėta, kad gautus pinigus už ieÅ¡kovei priklausiusio buto pardavimÄ atsakovas pasiliko sau su ieÅ¡kovės žinia ir sutikimu už buto skolas ir jos skolas atsakovui, akcentavo, kad neturi pretenzijų atsakovui ir nereiÅ¡kia reikalavimo dėl jai neperduotų pinigų už parduotÄ butÄ , pasirašė skolos lapelį, kad yra skolinga atsakovui.

41. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas 2000 m. liepos 4 d., atstovaudamas R. L., pardavė bÅ«tent jai priklausiusias 2/9 dalis statinių V. A.. R. L. jokiais susitarimais nebuvo įsipareigojusi parduoti savo turtÄ ieÅ¡kovei, todėl savo turto dalį galėjo perleisti savo nuožiÅ«ra, ir tai niekaip nėra susiję su atsakovo sÄ Å¾iningumu ar nesÄ Å¾iningumu, nes jis savarankiÅ¡kai spręsti, kaip R. L. įgyvendinti savo nuosavybės teise, negalėjo. Be to, 2002 m. rugpjūčio 27 d. skolos raÅ¡telyje ieÅ¡kovė iÅ¡ esmės pripažino, kad sodyba yra R.

L. nuosavybė. Vadinasi jau 2002 metais ieÅ¡kovė žinojo ir suprato, jog gyvena sodyboje ne kaip sodybos savininkė, o kaip nuomininkė (panaudos gavėja). Aplinkybės, kad 2006 metais atsakovas deklaravo savo gyvenamÄ jÄ vietÄ ginčo sodyboje, 2009 metais su buvusia žmona pasidalino jų bendrai įgytÄ turtÄ (prie sodybos įgytÄ Å¾emės sklypÄ ), patvirtina, jog atsakovas vertino, kad ginčo turtÄ jis vado nuosavybės teise savo nuožiÅ«ra. Todėl apeliantas pagrįstai teigia, kad Å¡ios aplinkybės niekaip nepatvirtina atsakovo nesÄ Å¾iningo elgesio ikisutartinių derybų metu, nes tuo metu nevyko jokios derybos nei dėl mainų (nes ieÅ¡kovė neturėjo ko mainyti), nei dėl atsakovo sodybos dalies pardavimo ieÅ¡kovei, nes jos buvo nutrukusios ieÅ¡kovei atsisakius pirkti sodybÄ .

Atsakovo pasiÅ«lymo pirkti sodybÄ ieÅ¡kovė nepriėmė, raÅ¡ytinių ketinimų pirkti ateityje sodybÄ Å¡alys nepasirašė (nesudarė), todėl, ieÅ¡kovei nepriėmus atsakovo pasiÅ«lymo, jų ikisutartinės derybos dėl atsakovui priklausiusio turto pirkimo - pardavimo turi bÅ«ti laikomos nutrÅ«kusiomis.

42. Civilinės atsakomybės institutas grindžiamas visuotine pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu asmuo nepadarytų žalos kitam asmeniui (CK 6.263 straipsnis). Tai yra specialioji deliktinės atsakomybės norma, kurioje kartu su bendrÄ ja CK 6.246 straipsnio 1 dalies norma įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė yra užtikrinti pagrindinę civilinės atsakomybės funkcijÄ â€“ kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytÄ Å¾alÄ .

Pagal generalinio delikto taisyklę atsakomybės pagrindas yra bendro pobÅ«džio rÅ«pestingumo ir atsargumo pareigos pažeidimas, sukėlęs kitam asmeniui žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2012). Asmeniui, kuris Å¡iÄ pareigÄ pažeidžia arba kuris pagal įstatymÄ yra atsakingas už žalÄ padariusio asmens veiksmus (netiesioginė civilinė atsakomybė), kyla prievolė atlyginti padarytÄ Å¾alÄ . Deliktinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sÄ lygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryÅ¡ys ir kaltė, iÅ¡skyrus atvejus, kai įstatyme nustatyta atsakomybė be kaltės (CK 6.246 - 6.249 straipsniai).

43. Pirmosios instancijos teismas sprendime nustatė, kad atsakovas 1999 m. rugsėjo 17 d. sudarytos pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu perleido ieÅ¡kovei nuosavybės teise priklausiusį butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), ir Å¡io sandorio pagrindu gautų piniginių lėšų ieÅ¡kovei neperdavė, t. y. gavo naudos, kuri pripažintina ieÅ¡kovės patirtais nuostoliais (CK 6.249 straipsnio 2 dalis). Tačiau aukščiau sprendime minėtos aplinkybės paneigia, kad atsakovas iÅ¡ Å¡io sandorio gavo naudos (ieÅ¡kovė pati nurodė atsakovui pasilikti gautus už butÄ pinigus, jų grÄ Å¾inti neprašė, buvo skolinga, atsakovas savo lėšomis sumokėjo buto skolas, ieÅ¡kovė naudojosi atsakovui nuosavybės teise priklausančiais pastatais).

Kasacinio teismo praktikoje pasisakoma, jog gali bÅ«ti atlyginami tik tie nuostoliai, kurie pagal tų nuostolių, taip pat civilinės atsakomybės prigimtį yra prievolę pažeidusio asmens veiksmų ar neveikimo padarinys, t. y. kurių atsiradimo konkrečiu atveju pakankama priežastis buvo bÅ«tent Å¡io asmens elgesys. Teisėjų kolegijos vertinimu, Å¡iuo konkrečiu atveju tarp atsakovo elgesio, kuris ieÅ¡kovės vertinamas neteisėtu ir siejamas su galimais nuostoliais, t. y. po ieÅ¡kovės buto pardavimo pasilikus sau pinigus, pagal įgaliojimÄ pardavus R.

L. 2/9 dalis turto, 2006 m. įregistravus sodybÄ Å¡eimos turtu, 2009 m. pasidalinus turtÄ skyrybų metu su buvusia žmona, 2018 m. balandžio 19 d. pardavus turtÄ , ir įrodinėjamos žalos (nuostolių) nėra jokio priežastinio ryÅ¡io. Nesant visų sÄ lygų žalai atsirasi, atsakovui negali kilti deliktinė atsakomybė, atitinkamai nesant tarp Å¡alių jokio tinkamai įforminto susitarimo, negali kilti ir sutartinė atsakomybė, todėl Å¡iuo aspektu apeliantės argumentai dėl atsakovui kilusios civilinės atsakomybės atmestini kaip nepagrįsti.

44. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad, siekiant nustatyti realiai ieškovės patirtus nuostolius dėl atsakovo jos atžvilgiu atliktų neteisėtų veiksmų, aktuali yra ginčo turto pardavimo kaina, o ne jo rinkos vertė, kuri šios civilinės bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta ir yra 24 000 Lt (6 950,88 Eur), todėl būtent ši kaina iš atsakovo galėtų būti priteista ieškovės naudai. Pažymėtina, kad tiek 1999 m. rugsėjo 17 d. notarės patvirtintoje nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartyje, tiek liudytojai B.

S., R. G. patvirtino, kad ieÅ¡kovės butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo parduotas už 10 000 Lt (2 896,20 Eur), nes buvo labai apleistas, netvarkingas. Teismas Å¡iuos įrodymus įvertino kritiÅ¡kai ir savo iÅ¡vadÄ , kad 1999 m. rugsėjo 17 d. sudaryto nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorio metu Å¡is turtas buvo perleistas už 24 000 Lt (6 950,88 Eur), grindė byloje ieÅ¡kovės pateiktu garso įraÅ¡u, kurio turinys, teismo nuomone, patvirtina, kad aptariamojoje nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta ne tikroji Å¡io turto perleidimo kaina, o ženkliai mažesnė.

Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka.

45. Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija 2021 m. spalio 26 d. nutartyje, atsižvelgusi į nagrinėjamos bylos ginčo pobÅ«dį ir nesant vieÅ¡ojo intereso byloje, pripažino pagrįstais atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo bÅ«ti aktyvus ir savo iniciatyva kviesti liudytojo R. K. (CPK 179 straipsnio 2 dalis). Atkreipė dėmesį, kad nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl ieÅ¡kovės į bylÄ pateikto garso įraÅ¡o, kaip įrodymo, patikimumo ir leistinumo.

Pažymėjo, jog R. G. nebuvo tikroji ginčo buto pirkimo – pardavimo sandorio Å¡alis. Sandorį faktiÅ¡kai sudarė jo motina su atsakovu, veikiančiu ieÅ¡kovės vardu, atstovavimo santykių pagrindu ir bÅ«tent R. G. motina B. S. mokėjo pinigus už butÄ . Pastaroji teismo posėdžio metu patvirtino, kad sutartyje yra nurodyta tikroji buto įsigijimo kaina. IÅ¡ R. K., prisistačiusio, tuometiniu advokato A. P. padėjėju, kuris nurodė garso įraÅ¡u fiksavęs savo ir R. G. pokalbį, paaiÅ¡kinimų, galima spręsti, kad egzistuoja ne vienas pokalbių įraÅ¡o fragmentas, o garso įraÅ¡e fiksuotas pokalbis patvirtina, kad apklausiamam asmeniui nežinoma už kiek įsigytas butas.

Tik pasakęs, kad perskambins motinai, asmuo kažkam skambina ir baigęs pokalbį nurodo kainÄ . Liudytojas R. K. nurodė, kad įraÅ¡as padarytas 2019 m. kovo mėnesį, iÅ¡sikvietus R. G. į ieÅ¡kovės advokato kontorÄ , suradus jį per Facebook, bei nepaneigus, kad asmuo nebuvo informuotas apie patį įraÅ¡inėjimo faktÄ ar jo turinio vėlesnio atskleidimo tikimybę. Bylos duomenimis ieÅ¡kovė atstovavimo sutartį su advokato A. P. kontora sudarė tik 2020 m. birželio 4 d., tad garso įraÅ¡as atliktas nesant ieÅ¡kovės pavedimo atstovauti jos interesus, t. y. be jokio teisėto pagrindo.

Esant aptartoms aplinkybėms, ieÅ¡kovės pateiktas garso įraÅ¡as nepripažintinas leistina įrodinėjimo priemone (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, darydamas savo iÅ¡vadas, nepaisė aukÅ¡tesnės instancijos teismo nurodymo ir pažeidė įrodinėjimo procesÄ reglamentuojančias teisės normas.

46. Nepagrįstas apeliantės teiginys, kad ginčo buto vertę teismas turėjo nustatyti pagal UAB „Ober-Haus“ 2019 m. gruodžio 16 d. nustatytÄ buto kainÄ , kurios dydis 16 000 Eur. IeÅ¡kovės butas buvo parduotas 1999 m. už 10 000 Lt (2 896,20 Eur). UAB „Ober-Haus“ 2019 m. gruodžio 16 d. raÅ¡te dėl turto vertės nurodė, kad vertinamas 2016 m. gruodžio – 2019 m. gruodžio mėn. laikotarpis. Kaip matyti, turto vertintojas raÅ¡te nurodė, kad, neapžiÅ«rėjus turto, nesusipažinus su dokumentais, negalima atlikti turto vertinimo ir pateikti turto vertinimo ataskaitos, kad kainos priklauso nuo buto apdailos, aukÅ¡to, namo bÅ«klės ir kitų faktorių. Be to, byloje nustatyta, jog ieÅ¡kovės butas jo pardavimo metu buvo labai prastos bÅ«klės ir su skolomis už jo komunalinius patarnavimus, todėl tikėtina, kad jo vertė buvo nedidelė, t. y. tokia, už kokiÄ ir buvo parduotas.

47. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuo 2017 metų gruodžio mėnesio, kuomet V. P. pranešė ieÅ¡kovei apie tai, kad ji yra naujoji sodybos savininkė, turėtų bÅ«ti skaičiuojamas ieÅ¡kinio senaties terminas dėl ieÅ¡kovės byloje pareikÅ¡to reikalavimo atlyginti jos patirtus nuostolius dėl neteisėtų atsakovo veiksmų (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieÅ¡kinio reikalavimÄ atsakovui ieÅ¡kovė pateikė 2020 m. birželio 16 d., todėl ji ieÅ¡kinio senaties termino tokiam reikalavimui pareikÅ¡ti nepraleido.

48. IeÅ¡kinio senatis – tai įstatyme nustatytas terminas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikÅ¡damas ieÅ¡kinį (CK 1.124 straipsnis). Jeigu teismas nepripažįsta, kad senaties terminas praleistas iki ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimo dėl svarbios priežasties, tai yra pagrindas ieÅ¡kiniui atmesti (CK 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). Kasacinio teismo praktikoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad ieÅ¡kinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumÄ ir apibrėžtumÄ , nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės bÅ«ti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga.

Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimÄ , per visÄ ieÅ¡kinio senaties terminÄ nesikreipė į teismÄ su ieÅ¡kiniu, kad apgintų pažeistÄ teisę, prieÅ¡inga teisinio santykio Å¡alis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieÅ¡kinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiÄ Å¡alį imtis priemonių savo pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti.

Taigi ieÅ¡kinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamÄ poveikį civilinei apyvartai, ieÅ¡kinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių iÅ¡aiÅ¡kinimas tampa sudėtingesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018). Reikalavimas taikyti ieÅ¡kinio senatį yra viena iÅ¡ ginčo materialiojo teisinio santykio Å¡alies gynimosi nuo teisme reiÅ¡kiamo materialiojo teisinio reikalavimo priemonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336-701/2021).

IeÅ¡kinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieÅ¡kinį atsiradimo dienos. Teisė į ieÅ¡kinį atsiranda nuo tos dienos, kuriÄ asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimÄ (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

49. Bylos duomenys patvirtina, kad pirkimo pardavimo sutartis tarp atsakovo ir V. P. buvo sudaryta 2018 m. balandžio 19 d., bet derybos dėl pastatų pardavimo su ja buvo pradėtos dar 2016 metų lapkričio mėnesį, kai ji kartu su ieÅ¡kovės sÅ«numi R. S. po sodybos gaisro buvo atvykusi pas atsakovÄ . IeÅ¡kovės sÅ«nus liudytojas R. S. teismo posėdžio metu patvirtino, kad, kai sodyboje įvyko gaisras, jis su mama važiavo tvarkytis dokumentų tam, kad gautų paÅ¡alpÄ dėl sudegusio turto, tada sužinojo, jog sodyba yra visai ne mamos vardu, o dar vis atsakovo.

Liudytoja V. P. teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad 2016 metais sudegė ieÅ¡kovės sodyba, esanti (duomenys neskelbtini), todėl ji su R. S. ir ieÅ¡kove važiavo į rajono savivaldybę tvarkytis socialinės paÅ¡alpos dėl gaisro; mama paÅ¡alpos negavo, nes paaiÅ¡kėjo, kad sodyba yra ne mamos vardu. Tai rodo, jog jau 2016 metų pabaigoje ieÅ¡kovė žinojo arba turėjo žinoti, kad susitarimas yra neįvykdytas ir nebus vykdomas, ir su ieÅ¡kiniu dėl pažeistos teisės ieÅ¡kovė turi kreiptis per įstatymo numatytÄ trijų metų senaties terminÄ , t. y. iki 2019 m. lapkričio mėnesio.

Kolegijos vertinimu, pačios ieÅ¡kovės paaiÅ¡kinimai procesiniuose dokumentuose sudaro pagrįstÄ prielaidÄ manyti, kad apie savo buto pardavimÄ ir kad atsakovas gavo iÅ¡ buto pirkėjo buto kainÄ Å¾inojo (turėjo žinoti) dar 1999 metais. Taip pat ieÅ¡kovė žinojo (turėjo žinoti), kad namų valda, kurioje ji gyvena, jai nepriklauso, nes nurodė, kad du kartus ieÅ¡kojo atsakovo ir siÅ«lė jam eiti susitvarkyti nuosavybės dokumentus. Todėl darytina iÅ¡vada, kad senaties terminas reikalavimui prisiteisti pagal įgaliojimÄ atsakovo gautus ir ieÅ¡kovei neperduotus už buto pardavimÄ pinigus yra akivaizdžiai praleistas.

Tuo pačiu pastebėtina, kad Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Panevėžio seniÅ«nija 2022 m. gegužės 2 d. raÅ¡te nurodė, jog I. S. dar 2016 m. rugsėjo mėnesį kreipėsi į Panevėžio seniÅ«nijÄ dėl vienkartinės paÅ¡alpos skyrimo nukentėjus nuo gaisro, tačiau jos negavo, nes negalėjo pateikti namo nuosavybės teisę patvirtinančio dokumento. Tokia aplinkybė dar kartÄ patvirtina, kad 2016 metais ieÅ¡kovei buvo (turėjo bÅ«ti) žinoma, jog ji nėra įgijusi namų valdos nuosavybės teisės.

50. Dėl paminėtų motyvų ir remiantis bylos medžiaga konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiÅ¡kino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimÄ (CPK 176 – 185 straipsniai), nevisapusiÅ¡kai, nepilnai ir neobjektyviai iÅ¡nagrinėjo faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginÄÄ , neteisingai aiÅ¡kino ir taikė nagrinėjamus teisinius santykius reguliuojančias materialinės teisės normas, todėl iÅ¡ dalies patenkindamas ieÅ¡kinį priėmė neteisėtÄ ir nepagrįstÄ sprendimÄ , kuris naikinamas, ir priimamas naujas sprendimas ieÅ¡kinį atmesti (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

51. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, Å¡aliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas teismas priteisia iÅ¡ antrosios Å¡alies, nors Å¡i ir bÅ«tų atleista nuo bylinėjimosi iÅ¡laidų mokėjimo į valstybės biudžetÄ . Priimant naujÄ sprendimÄ ieÅ¡kinį atmesti, Å¡alių patirtos bylinėjimosi iÅ¡laidos perskirstomos (CPK 93 straipsnio 1, 5 dalys). BylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas R. L. patyrė 2 106 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų: 500 Eur už procesinių dokumentų suraÅ¡ymÄ , 800 Eur už apeliacinio skundo paruoÅ¡imÄ bei 156 Eur žyminio mokesčio, 250 Eur už atsiliepimÄ Ä¯ patikslintÄ ieÅ¡kinį, 400 Eur už atstovavimÄ teismo posėdžiuose, kurias pagrindė raÅ¡ytiniais įrodymais – sÄ skaitomis už teisines paslaugas ir mokėjimo nurodymais.

Atsakovo turėtų iÅ¡laidų advokato teisinei pagalbai apmokėti dydžiai atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ pagalbÄ maksimalaus dydžio nurodytus kriterijus (toliau – Rekomendacijos), nevirÅ¡ija maksimalaus dydžio (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Todėl Å¡ios iÅ¡laidos priteisiamos atsakovui iÅ¡ ieÅ¡kovės. IÅ¡laidos valstybei, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, sudarė 22,40 Eur ir jos valstybei priteisiamos iÅ¡ ieÅ¡kovės (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 6 punktai, 93 straipsnio 1, 3, 5 dalys, 96 straipsnio 2 dalis).

52. Kadangi ieÅ¡kovės apeliacinis skundas atmetamas, atsakovo – tenkinamas, atsakovo patirtos bylinėjimosi iÅ¡laidos apeliacinės instancijos teisme jam priteistinos iÅ¡ ieÅ¡kovės (CPK 93 straipsnio 1, 3, 5 dalys, 96 straipsnio 2 dalis). Atsakovas R. L. už Å¡ioje byloje pateiktÄ apeliacinį skundÄ sumokėjo 156 Eur žyminio mokesčio, apie kitas patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas duomenų nepateikė. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, n u s p r e n d ž i a :

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rÅ«mų 2022 m. liepos 13 d. sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti. Priteisti atsakovui R. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iÅ¡ ieÅ¡kovės I. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 106,00 Eur (du tÅ«kstančius vienÄ Å¡imtÄ Å¡eÅ¡is eurus) bylinėjimosi iÅ¡laidų pirmosios instancijos teisme. Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovės I. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 22,40 Eur (dvideÅ¡imt du eurus ir keturiasdeÅ¡imt euro centų) iÅ¡laidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (mokesčio gavėjas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, surenkamoji sÄ skaita LT24 7300 0101 1239 4300, „Swedbank“, AB įmokos kodas 5660).

Priteisti atsakovui R. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 156 Eur (vienÄ Å¡imtÄ penkiasdeÅ¡imt Å¡eÅ¡is eurus) bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, iÅ¡ ieÅ¡kovės I. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija: Ramunė Čeknienė Eigirdas Činka Rita Dambrauskaitė