2015-12-22 Nr. BB-5286-1-50-9-00187-2012-6 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-584-303/2015 nuasmeninta

Teisminio proceso Nr. 1-50-9-00187-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.14.7.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Armano Abramavičiaus, Olego Fedosiuko ir pranešėjos Audronės Kartanienės, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. K. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 29 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 28 d. nuosprendžių.

Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu G. K. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 200 MGL (25 000 Lt – 7240,50 Eur) dydžio bauda. Iš G. K. konfiskuota 380 000 Lt (110 055,6 Eur) į valstybės biudžetą.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu panaikinta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2, 5 ir 6 dalimis, nuspręsta iš nuteistosios G. K. konfiskuoti 380 000 Lt (110 055,6 Eur).

Teisėjų kolegija

nustatė:

G. K. nuteista už tai, kad iššvaistė jos žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą. Šią nusikalstamą veiką padarė tokiomis aplinkybėmis: būdama UAB „A“ (nuo 2008 m. gruodžio 16 d. pavadinimas pakeistas į UAB „B“) direktore, pažeisdama Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 22 straipsnio 8 punktą „Bendrovės valdymo organai privalo veikti tik bendrovės ir jos akcininkų naudai, bendrovės valdymo organai neturi teisės priimti sprendimų ar atlikti kitų veiksmų, kurie pažeidžia bendrovės įstatus ar yra priešingi įstatuose nurodytiems bendrovės veiklos tikslams, akivaizdžiai viršija normalią gamybinę – ūkinę riziką, yra akivaizdžiai nuostolingi (prekių, paslaugų ar darbų pirkimas didesnėmis arba jų pardavimas mažesnėmis negu rinkos kainomis, bendrovės turto švaistymas)“ ir UAB „A“ įstatų 47 straipsnį „Bendrovės vadovas privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis Bendrovės įstatais“ reikalavimus, tyčia, žinodama, kad 2008 m.

UAB „A“ buvo nemoki, nes 2007 m. jos pradelsti įsipareigojimai (257 692 Lt – 74 632,76 Eur) buvo didesni nei balanse įrašyto turto vertė (216 487 Lt – 62 698,97 Eur), 2008 m. jos pradelsti įsipareigojimai (836 987 Lt – 242 408,19 Eur) buvo didesni nei balanse įrašyto turto vertė (756 830 Lt – 219 193,11 Eur), taip pat, jog UAB „A“ neturi pakankamai nuosavų lėšų pirkti administracines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), už 1 888 000 Lt (546 802,59 Eur), 2008 m. kovo 14 d. Panevėžyje UAB „A“ vardu sudarė su A.

A. preliminariąją sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią UAB „A“ vardu įsipareigojo už 1 888 000 Lt (546 802,59 Eur) nupirkti iš A. A. administracines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), sudarant pirkimo–pardavimo sutartį ne vėliau kaip iki 2008 m. lapkričio 1 d. ir iki 2008 m. spalio 30 d. sumokėti avansą 380 000 Lt (110 055,6 Eur), kuris pirkėjui neįvykdžius sutarties sąlygų atitektų pardavėjui kaip netesybos. Pagal šią sutartį ji iš UAB „A“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios „Danske Bank A/S“ Lietuvos filiale, mokėjimo pavedimais į A.

A. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią „Danske Bank A/S“ Lietuvos filiale, 2008 m. gegužės 27 d. pervedė 15 000 Lt (4344,30 Eur), 2008 m. rugpjūčio 6 d. – 70 000 Lt (20 273,40 Eur), 2008 m. rugpjūčio 7 d. – 70 000 Lt (20 273,40 Eur), 2008 m. rugpjūčio 8 d. – 78 000 Lt (22 590,36 Eur), 2008 m. rugpjūčio 8 d. – 79 000 Lt (22 879,98 Eur), 2008 m. rugpjūčio 8 d. – 68 000 Lt (19 694,16 Eur), iš viso A. A. sumokėjo 380 000 Lt (110 055,6 Eur) avansą. Po to G. K., nevykdydama preliminariosios sutarties sąlygų – nepasirašydama UAB „A“ vardu pirkimo–pardavimo sutarties dėl administracinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo iki nustatyto termino (2008 m. lapkričio 1 d.), iššvaistė jos žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą – UAB „A“ priklausančius pinigus – 380 000 Lt (110 055,6 Eur).

Kasaciniu skundu nuteistoji G. K. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 29 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 28 d. nuosprendžius ir bylą nutraukti.

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas nustatė naujas nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, iš esmės besiskiriančias nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje G. K. nebuvo pranešta, taigi pažeistos BPK 255, 44 straipsnių nuostatos. G. K. kaltė reiškėsi ne preliminariosios sutarties sudarymu, o tuo, kad sumokėjus avansą, G. K., nevykdydama preliminariosios sutarties sąlygų, t. y. nepasirašydama UAB „A“ vardu pirkimo–pardavimo sutarties dėl administracinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo iki nustatyto termino, t. y. 2008 m. lapkričio 1 d., iššvaistė jos žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą – UAB „A“ priklausančius pinigus. Kasatorė skunde nesutinka su apeliacinės instancijos teismo pateiktu atsakymu į šį esminį taip pat ir apeliaciniame skunde išdėstytą argumentą. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė surinktų įrodymų vertinimą, apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nėra naujos faktinės aplinkybės. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės BPK 255, 256 straipsnių prasme yra kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę.

Kasatorė, remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija (2004 m. gruodžio 29 d., 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d. nutarimais, kasacinės instancijos teismo nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123/2007, 2K-7-388/2007, 2K-192/2011, 2K-255/2011, 2K-191/2012, 2K-210/2012, 2K-285/2013, 2K-93/2013, 2K-85/2007), atkreipia dėmesį į teisinio poveikio priemonių už padarytus teisės pažeidimus proporcingumą, į tai, kad patikėto ar kaltininko žinion perduoto turto tvarkymo sąlygų pažeidimas savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra padaroma žalos arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis.

Civiliniai teisiniai santykiai perauga į baudžiamuosius, kai viena šalių sąmoningai sudaro situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, neperspektyvus. Teismai nustatė, kad 2009 m. liepos–lapkričio mėnesiais iš bendrovės kasos G. K. kaip atskaitingam asmeniui buvo grąžinta 387 315,74 Lt (112 174,39 Eur) ir dar 5000 Lt (1448,1 Eur) pervesti iš bendrovės sąskaitos, pažeidžiant kitų kreditorių interesus ir bankroto administratoriui L.

P. nebuvo pateikta 2008 m. kovo 14 d. preliminarioji sutartis; tokiais nuteistosios veiksmais buvo pasunkintos kreditorių galimybės atkurti pažeistą teisę civilinio proceso tvarka. Tai, anot kasatorės, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teismo nevertintų įrodymų (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuteistoji G. K. teigia, kad byloje yra prokurorės D. Markauskienės 2012 m. lapkričio 22 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl G. K. veikų, numatytų BK 223 straipsnio 1 dalyje ir 208 straipsnio 2 dalyje, esant BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytam pagrindui.

Prokurorė konstatavo, kad G. K. 2009 m. liepos–lapkričio mėnesiais grąžinti 387 315,74 (112 174,39 Eur) Lt ir dar 5000 Lt (1448,1 Eur) kaip atsakingo asmens patirtos išlaidos sąskaitai papildyti nepadarė turtinės žalos kitiems kreditoriams. Prokurorės nutarimas nepanaikintas, tai, anot kasatorės, reiškia, kad dėl šių kaltinimų procesas yra pabaigtas. Todėl teismo nuosprendžio grindimas tuo, kad G. K. 2009 m. liepos–lapkričio mėnesiais grąžinant 387 315,74 Lt (112 174,39 Eur) ir dar 5000 Lt (1448,1 Eur) kaip atsakingo asmens patirtos išlaidos sąskaitai papildyti padarė turtinės žalos kitiems kreditoriams,– nepagrįstas, nes G.

K. tuo kaltinama ir nebuvo. Teismas konstatavo, kad, reorganizavus bendrovę, G. K. nuslėpė sandorį ir nustatytu laiku neperdavė dokumentų; tai grįsdamas rėmėsi dokumentų perdavimo aktu, liudytojo L. P. parodymais. Iš dokumentų perdavimo akto matyti, kad UAB „C“ administratoriaus L. P. perduotas FNTT UAB „A“ bei UAB „B“ dokumentų sąrašas, bet ne patys dokumentai. Byloje nėra jokių duomenų, kokie dokumentai buvo perduoti 2009 m. lapkričio 24 d. reorganizavus UAB „B“. Liudytojas L. P. teisme paaiškino, kad 2008 m. kovo 14 d. preliminarioji sutartis, sudaryta tarp G.

K. ir A. A. dėl pastatų pirkimo buvo, bet ji nebuvo įvykdyta. 2010 m. balandžio 19 d. UAB „C“ iškelta bankroto byla. Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas įpareigoja bankroto administratorių patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį nei 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškinį dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais.

Avansas pagal preliminariąją sutartį buvo mokamas banko pavedimu, todėl administratoriui L. P. šios sutarties egzistavimas buvo žinomas, taigi, anot kasatorės, bankroto administratorius nevykdė jam įstatymo numatyto įpareigojimo ginčyti preliminariąją sutartį. Bylos medžiaga nustatyta, kad 2008 m. gruodžio 16 d. UAB „A“ pakeitė pavadinimą į UAB „B“, nuo 2009 m. lapkričio 24 d. UAB „B“ reorganizuota, prijungiant ją prie UAB „C“ ir reorganizuotos bendrovės turtą, teises ir pareigas perėmė UAB „C“. 2010 m. balandžio 18 d.

UAB „C“ iškelta bankroto byla, o 2013 m. lapkričio 6 d. bendrovė likviduota. Iškėlus bankroto bylą, buvo nustatytas ir patvirtintas kreditorių sąrašas. Iš teismo nuosprendžio motyvų matyti, kad UAB „D“ pagal perleidimo reikalavimo sutartį taip pat įgijo reikalavimo teisę. Taigi, kasatorės nuomone, likvidavus UAB „C“, civilinių ieškovų teisės perėjo jos kreditoriams bei UAB „D“. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu civilinio ieškovo klausimas BPK normų nustatyta tvarka nebuvo sprendžiamas.

Teismo motyvas, kad G. K. sudarė situaciją, jog žalą patyrusio asmens pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, nepagrįstas, nes avanso grąžinimo klausimas, nepareiškus tokio reikalavimo, nebuvo sprendžiamas CK 6.165 straipsnio 4 dalyje, 6.237 straipsnyje numatyta tvarka ne dėl jos kaltės. Kasatorė skunde pažymi, kad byloje nėra duomenų apie UAB „A“ 2007 metais turėtus pradelstus įsipareigojimus ir balanse įrašyto turto vertę. 2007 m. turėti ir kaltinime nurodyti galimi pradelsti įsipareigojimai ir balanse įrašyto turto vertė buvo 2008 metų pradžioje, iki preliminariosios sutarties sudarymo, o ne 2007 metais, kaip teigiama kaltinamajame akte.

Taip pat specialistės išvadoje nepagrįstai teigiama, kad UAB „A“ netvarkė pradelstų įsipareigojimų registro ir pagal pateiktus dokumentus nebuvo galima nustatyti bendrovės pradelstų įsipareigojimų 2008 metų pradžioje ir pabaigoje. Sudarant preliminarią sutartį 2008 m. kovo 14 d. G. K. negalėjo žinoti, kad 2008 m. gruodžio 31 d. pradelsti įsipareigojimai bus 836 978 Lt (242 405,58 Eur), o balanse įrašyto turto vertė – 756 830 Lt (219 193,11 Eur), kaip kad pareikšta kaltinime, t. y. tyčios jos veikoje nebuvo. Iš specialistės akto matyti, kad UAB „A“ turtas per 2008 metus padidėjo.

Kasatorė mano, kad jai pareikštas kaltinimas buvo ne dėl įvykusio fakto – preliminariosios sutarties sudarymo ir sumokėto avanso, o dėl nenumatymo, kas įvyks ateityje. Tiek G. K., tiek liudytojas A. A. parodė, kad prieš pasirašant preliminariąją sutartį ir prieš pradėjus mokėti avansą, buvo kreipiamasi į bankus ir tariamasi dėl paskolos suteikimo. Egzistavo praktika, kad teikiant paraišką reikalaujama, jog būtų sumokėtas 20 proc. avansas. G. K., įnešusi 371 000 Lt (107 449,02 Eur) savo pinigų avansui sumokėti ir neturėdama jokių garantijų jų susigrąžinti, turėjo tikslą įvykdyti sandorį, nes matė ekonominę naudą bendrovei;

šią paskolą ji susigrąžino tik po metų. Pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta ne dėl jos valios, o dėl kitų aplinkybių – prasidėjusios ekonominės krizės, dėl jos bankai atsisakė suteikti kreditą patalpoms pirkti. G. K. nesuvokė, kad jos veika pavojinga, nenumatė, kad dėl to gali atsirasti žalingų padarinių, ir sąmoningai neleido jiems kilti.

Atsiliepimu į nuteistosios G. K. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintautas Gudžiūnas prašo kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime pažymima, kad nuosprendžiu nustatytos faktinės aplinkybės yra išdėstytos ne jo motyvuojamojoje dalyje, o nustatomojoje arba aprašomosios dalies pradžioje; sulyginus tai, koks kaltinimas suformuluotas kaltinamajame akte ir kokias aplinkybes nustatė teismas, pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad teismo nustatytos faktinės aplinkybės yra analogiškos kaltinimui ir jos skundžiamame sprendime nepakito. Taip pat atsiliepime teigiama, kad prokuroro priimtų nutarimų toje pačioje byloje iki kaltinamojo akto surašymo motyvai nesaisto teismo, tad kasatorės argumentai dėl teismų procesinių sprendimų motyvavimo nepagrįsti. Nepagrįstas, anot prokuroro, ir nuteistosios G. K. argumentas, kritikuojant teismų sprendimus ir priešingai jiems teigiantis, kad neva ji (nuteistoji) preliminaraus būsto pirkimo sandorio nenuslėpė, o visus su tuo susijusius dokumentus suinteresuotiems asmenims pateikė laiku. Pareiškėja kitaip vertina teismų nustatytas faktines aplinkybes, savaip ir tik palankiai sau vertina bylos įrodymus jų nesusiedama tarpusavyje, dalį net ignoruodama, tai reiškia, jog nuteistoji ginčija nuosprendžių pagrįstumą, bet ne teisėtumą, – tai nėra kasacinio apskundimo ir nagrinėjimo dalykas. Padarytų turtinių nuostolių atkūrimo klausimai nėra šios baudžiamosios bylos svarstymo objektas, tai yra bankroto administratoriaus kompetencijos, o ne G. K. nusikalstamų veiksmų vertinimo dalykas. Nuostolių patenkinimo klausimai gali būti sprendžiami tiek baudžiamojoje byloje kartu su galutinio sprendimo priėmimu, tiek ir atskirai civiline tvarka (šiuo atveju paraleliai bankroto byloje).

Preliminariąją sutartį dėl avansinio mokėjimo ir jos pagrindu padarytus pinigų pervedimus A. A. nuteistoji vykdė pažeisdama bendrovės įstatus ir priešingai bendrovės veiklos tikslams, nes tokie veiksmai akivaizdžiai viršijo ūkinę riziką, buvo vykdomi be tariamai ketinamų pirkti patalpų savininko UAB „Swedbank lizingas“ sutikimo. Teismai teisingai įvertino bylos duomenų visetą ir pagrįstai konstatavo, kad G. K. suvokė savo veiksmų neteisėtumą ir pavojingumą, numatė, jog dėl tokio veikimo ar neveikimo gali atsirasti žalingi padariniai ir jiems kilti sąmoningai leido. Todėl ne prasidėjusi valstybėje ekonominė krizė arba ekonominis sunkmetis, bet jos konkretūs veiksmai – apsimestinio preliminaraus sandorio sudarymas dėl ateityje numatomo būsto pirkimo neturint tokio būsto valdytojo (ar savininko) valinio pritarimo arba sutikimo, akivaizdžiai privedė prie žalingų padarinių atsiradimo arba kitaip tariant – tarp jos neteisėto veikimo ir padarinių egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys.

Nuteistosios G. K. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nuteistosios G. K. nusikalstamos veikos kvalifikavimo

Pagal BK 184 straipsnio 2 dalį baudžiamas tas, kas, be kita ko, iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą.

Byloje nustatyta, kad G. K. iššvaistė jos žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą – UAB „A“ priklausančius pinigus – 380 000 Lt (110 055,6 Eur).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai nuteistosios G. K. veikoje nustatyti tinkamai, naikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus kasaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Bylos duomenimis, UAB „A“ 2008 metais buvo nemoki – jos pradelsti įsipareigojimai tiek 2007 metais (1,19 karto), tiek ir 2008 metais (1,11 karto) buvo didesni nei balanse įrašyto turto vertė; be to, bendrovė neturėjo pakankamai apyvartinių lėšų administracinėms patalpoms už 1 888 000 Lt (546 802,59 Eur) pirkti. Nepaisant to, kasatorė jos vadovautos bendrovės vardu 2008 m. kovo 14 d. sudarė sandorį, kurį įvykdyti bendrovė, kaip nustatyta byloje, buvo finansiškai nepajėgi, t. y. sudarė preliminariąją sutartį dėl nekilnojamojo turto (administracinių patalpų, kuris buvo lizingo objektas) pirkimo–pardavimo su visomis iš šios sutarties kylančiomis G. K. vadovautai bendrovei teisinėmis pasekmėmis:

1) prieš sudarant pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį iki 2008 m. rugpjūčio 8 d. sumokėjo 380 000 Lt (110 055,6 Eur) avansinę įmoką;

2) iki 2008 m. lapkričio 1 d. nepasirašius pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties dėl pirkėjo kaltės, pirkėjo sumokėta avansinė įmoka (380 000 Lt, t. y. 110 055,6 Eur) liko pardavėjui kaip netesybos (bauda). Šioje byloje G. K. veika pasireiškė aktyviu veikimu, sukėlusiu teisiškai reikšmingus padarinius. Pats preliminariosios sutarties sudarymas ne įmonės, kurios direktore buvo G. K., interesais, dėl iš jos kylančių įsipareigojimų nevykdymo kilę padariniai įmonei (BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyta materiali nusikalstamos veikos sudėtis, tad kilusių padarinių nustatymas yra būtinas), priežastinis ryšys tarp G.

K. veikos ir kilusių padarinių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų pripažinti nustatytais: pagal UAB „Hansa Lizingas“ sudarytą su A. A. lizingo sutartį ilgalaikį nekilnojamą turtą (administracines patalpas) A. A. nurodymu ir jo naudai lizingo bendrovė įsigijo ir valdyti šį turtą bei naudotis juo (tačiau ne juo laisvai disponuoti) perdavė A. A. Pagal 2007 m. rugpjūčio 30 d. sudarytą lizingo sutarties 5.1.5 punktą klientas (A. A.) įsipareigojo nedisponuoti jam perduotu turtu, neturėdamas atskiro tam išduoto raštiško lizingo bendrovės sutikimo.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad G. K., žinodama apie lizingo sutarties turinį, taip pat tai, kad UAB „A“ neturi pakankamai apyvartinių lėšų administracinėms patalpoms už 1 888 000 Lt (546 802,59 Eur) įsigyti, vis tiek įmonės „A“ vardu sudarė šių patalpų preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį ir A. A. sumokėjo 380 000 Lt (110 055,6 Eur) avansinę įmoką. Tai, kad nuostolingai dirbančios įmonės vardu pirma buvo sudaryta preliminarioji sutartis ir pervesta avansinė įmoka, o tik po to kreiptasi į šalyje veikusius bankus dėl kredito suteikimo tokiai įmonei, be to, daug vėliau nei sudaryta preliminarioji sutartis, teisėjų kolegijos vertinimu, prieštarauja verslo logikai.

G. K. veika – svetimo UAB „A“ (nuo 2008 m. gruodžio 16 d. pavadinimas pakeistas į UAB „B“) turto iššvaistymas – pasireiškė pagal einamas pareigas (bendrovės vadovė) jai patikėto bendrovės turto, t. y. lėšų, iššvaistymu. Turto iššvaistymas – tai neteisėtas ir neatlygintinas kaltininkui patikėto turto perdavimas, dovanojimas, suvartojimas arba kitoks jo perleidimas tretiesiems asmenims. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad preliminariosios sutarties sudarymo metu G. K. turėjo 33 proc., o A. A. – 67 proc. UAB „A“ akcijų. Taigi preliminarioji sutartis, padariusi bendrovei didelės turtinės žalos, buvo sudaryta su šios įmonės akcininku, akivaizdžiai nuostolingai ir ekonomiškai nepagrįstai.

Kasatorės skundo argumentai, kad jos veikoje nėra subjektyviojo požymio – kaltės, taip pat nepagrįsti. Byloje nustatyta, kad UAB „A“ finansinė padėtis G. K., kaip šios bendrovės direktorei, buvo žinoma. UAB „A“ savo prievolės pagal preliminariąją sutartį negalėjo įvykdyti dėl savo nemokumo, dėl šios priežasties ji ir prarado savo turtą. Byloje nenustatyta, kad kasatorė tokių padarinių būtų sąmoningai siekusi, t. y. veikusi tiesiogine tyčia, tačiau teismai pagrįstai sprendė, kad nuteistoji, žinodama jos vadovautos bendrovės turtinę padėtį, ir, nepaisant to, pasirašydama preliminariąją sutartį, sąmoningai leido byloje nustatytiems padariniams (UAB „A“ turto praradimui) kilti, t. y. veikė netiesiogine tyčia.

Kasatorė taip pat kelia baudžiamosios ir civilinės atsakomybės dėl jos padarytos veikos atribojimo klausimą. Teisės priimti rizikingus sprendimus ribas nustato įstatymuose, juridinio asmens steigimo dokumentuose bei kituose vidaus dokumentuose nustatytos pareigos. Šių pareigų privalu laikytis viso sprendimų priėmimo proceso metu, kurį iš esmės sudaro trys pagrindiniai etapai: 1) informacijos rinkimas, sprendimo turinio nustatymas ir rizikos įvertinimas; 2) sprendimo priėmimas ir 3) sprendimo įgyvendinimas. Šio proceso metu vadovas turi nustatyti galimas priimamo sprendimo rizikas, jas išmatuoti, imtis visų protingų priemonių joms apriboti ir sumažinti, jas nuolat stebėti bei kontroliuoti. Įmonės vadovo veiksmai sudarant įvairius sandorius, net ir tuo atveju, kai tie veiksmai atliekami viršijant turimus įgaliojimus, paprastai neturi būti laikomi baudžiamąją atsakomybę užtraukiančiais veiksmais. Nusikalstamos veikos požymių buvimas gali būti konstatuojamas tuo atveju, kai įmonės vadovas sudaro akivaizdžiai su įmonės interesais nesutampantį, pelningai įmonės veiklai iš esmės trukdantį, ekonomiškai nepagrįstą, nelogišką sandorį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-262/2013). Nagrinėjamoje byloje G. K. sudarytas sandoris, teisėjų kolegijos vertinimu, buvo akivaizdžiai ekonomiškai nepagrįstas, įmonės funkcionavimui kenkiantis sprendimas – nusikalstami padariniai, priežastiniu ryšiu susiję su G. K. veika, kilo ne, kaip teigiama skunde, dėl bankų veiksmų (atsisakius suteikti bendrovei paskolą) ar ekonominės krizės, o dėl, kaip jau minėta, akivaizdžiai su įmonės interesais nesutampančio, ekonomiškai nepagrįsto G. K. sandorio sudarymo.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasaciniame skunde nuteistoji G. K. taip pat teigia, kad buvo pažeista jos teisė žinoti, kuo yra kaltinama, nes pirmosios instancijos teismo buvo nuteista ne už tą veiką, už kurią buvo kaltinama. Šis kasacinio skundo argumentas nepagrįstas. Iš kaltinamojo akto turinio matyti, jog G. K. taip pat buvo kaltinama tuo, kad ji, kaip UAB „A“ direktorė, žinodama, jog bendrovė objektyviai negalės įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų (tai akivaizdu iš jos finansinių rodiklių), su A. A. sudarė preliminariąją sutartį bendrovės vardu dėl 1 888 000 Lt (546 802,59 Eur) administracinių patalpų pirkimo–pardavimo; įsipareigojo sumokėti avansą (380 000 Lt, t. y. 110 055,6 Eur), kuris pirkėjui neįvykdžius sutarties sąlygų atiteks pardavėjui kaip netesybos; avansas A. A. buvo pervestas; nesudarius pirkimo–pardavimo sutarties, bendrovė patyrė 380 000 Lt (110 055,6 Eur) turtinės žalos. Sprendžiant iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo turinio, G. K. jai pareikšto kaltinimo esmę suprato. Tiek pirmosios instancijos teismas, pripažindamas G. K. kalta dėl BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, tiek apeliacinės instancijos teismas, patvirtindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą veikos kvalifikavimo aspektu, faktinių veikos padarymo aplinkybių nekeitė. G. K. nuteista už akivaizdžiai logiškai ir ekonomiškai nepagrįstos, nuostolingos UAB „A“ preliminariosios sutarties su iš jos kylančiomis teisinėmis pasekmėmis sudarymą, t. y. veiksmus, lėmusius jos žinioje buvusio didelės vertės svetimo – UAB „A“ – turto iššvaistymą. Nuteistoji, žinodama, kad jos vadovaujama bendrovė finansiškai nebus pajėgi įsigyti 1 888 000 Lt (546 802,59 Eur) vertės nekilnojamojo turto objektą, vis dėlto sudarė preliminariąją šio turto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią neteisėtai ir neatlygintinai perleido trečiajam asmeniui pinigus ir taip iššvaistė jos žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą. Nors teismai, be kita ko, aptarė ir tai, jog preliminarioji sutartis dėl lizingo objekto buvo sudaryta be lizingo bendrovės sutikimo ir pan., G. K. inkriminuotos veikos ribų nepraplėtė.

Pažymėtina ir tai, kad teismai, vadovaudamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalimi, įrodymus vertina kaip visumą, nesuteikdami prioriteto jokiai įrodymų rūšiai. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas nagrinėdamas kasacinę bylą teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, taigi įrodymų iš naujo nevertina, faktinių aplinkybių nenustatinėja. Kasaciniame skunde minimi liudytojo L. P. parodymų, dokumentų vertinimai taip, kaip mano kasatorė, nepaneigia jai pareikšto kaltinimo pagrįstumo – apie jį dar kartą įvertinęs visus įrodymus kaip visumą išsamiai pasisakė apeliacinės instancijos teismas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistosios G. K. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Armanas Abramavičius

Olegas Fedosiukas

Audronė Kartanienė