2019-07-03 Nr. AB-13770-3-61-3-01187-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-428-520/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01187-2019-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.1.1; 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. liepos 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl rašto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas atnaujinti terminą skundui paduoti ir panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2018 m. gruodžio 27 d. raštą Nr. (1.23)-7R-8351 „Dėl Jūsų skundo“ (toliau – ir Raštas).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 2 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo J. S. skundą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

Įvertinęs pareiškėjo Ministerijai teikto 2018 m. lapkričio 27 d. prašymo „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – ir Prašymas) ir skundžiamo Rašto turinį teismas sprendė, kad Raštas iš esmės yra informacinio pobūdžio ir nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių.

Teismas taip pat pažymėjo, kad net jei Raštas galėtų būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka, pareiškėjo nurodytos termino skundui paduoti praleidimo priežastys negali būti pripažintos svarbiomis. Teismas nurodė, kad sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjui buvo priimtas 2019 m. sausio 31 d., t. y. dar nepasibaigus terminui skundui paduoti, tačiau pareiškėjui paskirta advokatė, veikdama pareiškėjo vardu, teismui skundą pateikė tik 2019 m. kovo 26 d., t. y. praėjus beveik 2 mėnesiams nuo sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo priėmimo. Teismo vertinimu, aplinkybės, kad pareiškėjo advokatė, derindama skundo turinį, pas pareiškėją Vilniaus pataisos namuose lankėsi tris kartus ir kiekvieną kartą buvo koreguojamas skundo turinys, negali būti pripažįstamos objektyviomis, nepriklausiusiomis nuo pareiškėjo valios. Teismas sprendė, kad pareiškėjas, gavęs antrinę teisinę pagalbą, iš esmės pats pasirinko tokį elgesio modelį, kuomet į teismą su skundu kreipėsi žymiai praleidęs ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą terminą, nebuvo pakankamai operatyvus, rūpestingas ir atidus.

III. Pareiškėjas J. S. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 2 d. nutartį ir tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti bei priimti skundą.

Pareiškėjas mano, jog Raštas jam sukelia teisines pasekmes, nes juo Ministerija nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) pakeitimai nuteistiesiems neigiamos įtakos neturi ir atmetė pareiškėjo skundą. Pareiškėjo teigimu, Ministerijai jis pateikė ne prašymą suteikti informaciją, o skundą dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 1.12 punkto, kuriuo buvo pakeistas Taisyklių 18 priedas, neteisėtumo.

Pareiškėjas teigia terminą skundui paduoti praleidęs dėl šių priežasčių: 1) skundžiamą Raštą pareiškėjas gavo 2019 m. sausio 4 d.; 2) pareiškėjas užtruko, kol surinko dokumentus antrinei teisinei pagalbai gauti; 3) dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjas kreipėsi 2019 m. sausio 25 d.; 4) antrinė teisinė pagalba jam buvo suteikta 2019 m. sausio 31 d.; 5) pareiškėjo galimybes operatyviai pateikti skundą apsunkina tai, kad pareiškėjas yra laisvės atėmimo vietoje. Pareiškėjas mano, kad nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, kad terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių priežasčių, ir jį atnaujinti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 2 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo J. S. skundą dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2018 m. gruodžio 27 d. rašto Nr. (1.23)-7R-8351 „Dėl Jūsų skundo“ panaikinimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakydamas priimti pareiškėjo skundą nurodė, kad skundžiamas Raštas pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti ir nėra pagrindo šį terminą atnaujinti.

Pareiškėjas nesutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, mano, kad Raštas jam sukelia teisines pasekmes, nes Raštu buvo atmestas pareiškėjo skundas ir nurodyta, kad Taisyklių pakeitimai nuteistiesiems neigiamos įtakos neturi. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių priežasčių, iš esmės pakartodamas jo skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui, nurodytas termino praleidimą lėmusias aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo priimti jo skundą, pažymi, jog teisė kreiptis į teismą, įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1–9 punktuose yra numatytas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas nutartimi atsisako priimti skundą. Jei teismas skundo priėmimo stadijoje nustato bent vieną iš minėtoje teisės normoje nurodytų aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą. Viena iš ABTĮ numatytų teisės kreiptis į teismą procesinių prielaidų yra ginčo priskirtinumas atitinkamos kompetencijos teismui (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, ne kartą yra nurodęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011), kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Dėl to administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015); administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015); skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1138-858/2015).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundžiamu Raštu buvo atsakyta į jo 2018 m. lapkričio 27 d. prašymą „Dėl informacijos pateikimo“ (b. l. 14), iš kurio turinio matyti, jog pareiškėjas į Ministeriją kreipėsi prašydamas išaiškinti, kokiais būdais pareiškėjas gali įsigyti vitaminų bei maisto papildų. Skundžiamu Raštu į pareiškėjo Prašymą buvo atsakyta, kad visus nuteistajam (suimtajam) gydyti reikalingus vaistus nemokamai tiekia įkalinimo įstaiga, todėl įkalintam asmeniui nėra poreikio pačiam juos įsigyti ir laikyti su savimi. Jei yra realus poreikis (esant gydytojo rekomendacijai ir įstaigos vadovo sutikimui), įkalintiems asmenims leidžiama įsigyti jiems reikalingus medicininius preparatus; sprendimą dėl gydymo algoritmų ir būtinų vaistinių preparatų skyrimo turi priimti ne pats asmuo, o sveikatos priežiūros specialistas (b. l. 4).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi pareiškėjo Prašymo ir Rašto turinį, priėjo prie išvados, kad teismui skundžiamas Raštas nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, kadangi juo buvo atsakyta į pareiškėjo prašymą suteikti informaciją, t. y. išaiškinti, kaip pareiškėjas gali įsigyti vitaminų ir maisto papildų, tačiau jokios pareiškėjo teisės ar pareigos nebuvo nustatytos. Pareiškėjas taip pat nenurodo, kokios konkrečios jo teisės ar pareigos atsirado, pasikeitė ar išnyko (pasibaigė) dėl Rašto.

Akcentuotina, kad skundas nėra grindžiamas tuo, jog atsakovas, nesilaikydamas teisės aktų reikalavimų, suteikė pareiškėjui informaciją ar ją suteikė netinkamai, o skundas išimtinai yra grindžiamas tuo, kad yra neteisėtos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. 1R-213 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nuostatos. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad skundžiamas Raštas iš esmės yra informacinio pobūdžio dokumentas, kuris nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių, ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu.

Dėl pareiškėjo atskirojo skundo argumentų, susijusių su tuo, kad terminą skundui paduoti jis praleido dėl objektyvių priežasčių, pažymėtina, kad ABTĮ nustatyti skundų padavimo terminai inter alia (be kita ko) susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai atlikti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011; 2012 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012 ir kt.). Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011 ir kt.).

ABTĮ nustatyta, kad, jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos (29 str. 1 d.). ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010).

Pareiškėjas nurodė, jog ginčijamą Raštą gavo 2019 m. sausio 4 d. Iš bylos duomenų matyti, kad skundą teismui pareiškėjas pateikė 2019 m. kovo 26 d. Taigi akivaizdu, ir pareiškėjas to neginčija, kad jis praleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą terminą skundui paduoti.

Vertinant pareiškėjo nurodytas skundo padavimo termino praleidimo priežastis, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., 2013 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-15/2013; kt.). Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006; kt.).

Administracinių teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad įstatymo nustatyti atskirų procesinių veiksmų atlikimo terminai įpareigoja teisminės gynybos siekiantį asmenį operatyviai reaguoti į savo teisių ar įstatymų saugomų interesų pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-31-756/2016; kt.); sprendžiant praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo klausimą svarbu atsižvelgti, ar siekdamas apginti savo pažeistas teises asmuo paisė sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-986-552/2015; kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas atskirajame skunde nurodė, kad jis terminą skundui paduoti praleido dėl to, kad užtruko, kol jis surinko dokumentus antrinei teisinei pagalbai gauti, dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo jis kreipėsi 2019 m. sausio 25 d., antrinė teisinė pagalba jam buvo suteikta 2019 m. sausio 31 d., galimybes operatyviai pateikti skundą apsunkino tai, kad pareiškėjas yra laisvės atėmimo vietoje.

Pareiškėjo pasirinktas elgesio variantas kreiptis teisinės pagalbos dėl procesinių dokumentų parengimo ir jo interesų atstovavimo pirmosios instancijos teisme negali būti laikomas nepagrįstu (nemotyvuotu) ar neracionaliu, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra laikomas laisvės atėmimo vietoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-36-602/2018). Vis dėlto pažymėtina, kad sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo buvo priimtas 2019 m. sausio 31 d. (b. l. 7–8), t. y. dar nepasibaigus terminui skundui paduoti, tačiau skundas teismui buvo pateiktas tik 2019 m. kovo 26 d., t. y. praėjus beveik 2 mėnesiams nuo sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo priėmimo. Pareiškėjas nurodė, kad aplinkybė, jog jis laikomas laisvės atėmimo vietoje, apsunkino galimybes operatyviai pateikti skundą, tačiau ši aplinkybė negali būti pripažinta objektyvia, ektraordinaria, nepriklausiusia nuo pareiškėjo valios aplinkybe. Pareiškėjas jokių kitų svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių termino praleidimo priežasčių nenurodė. Kaip minėta, skundas teismui buvo pateiktas praėjus beveik 2 mėnesiams nuo sprendimo suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas buvo pakankamai operatyvus, rūpestingas ir atidus, negalima pripažinti, kad jis per protingą terminą nuo antrinės teisinės pagalbos gavimo su skundu kreipėsi į teismą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl praleisto termino skundui paduoti ir nebuvimo pagrindo praleistam terminui atnaujinti, taigi nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas atsisakyti priimti pareiškėjo skundą ir ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei teisėtai 2019 m. gegužės 2 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o šiuo skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. S. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė