2022-04-20 Nr. AB-9295-3-61-3-00036-2022-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1995-815/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00036-2022-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2, 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ernesto Spruogio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. G. M. A.- M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. G. M. A.-M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. G. M. A.-M. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 21S43040 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 28 d. Nr. 6K-2528 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį.

2. Pareiškėjas pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nurodydamas, kad jam kilmės valstybėje kyla grėsmė būti nužudytam. Jis paaiškino, jog, vairuodamas tėčio automobilį, partrenkė žmogų, kurio šeima dabar jam grasina, nes jų vaikas liko neįgalus. Taip pat minėta šeima už tai reikalauja pinigų. Pareiškėjas nurodė konkrečias individualias aplinkybes, nurodė priežastį – dėl avarijos sužalojo žmogų ir dabar sužaloto asmens šeima jam grasina bei reikalauja nerealios finansinės kompensacijos, grasina nužudyti.

3. Pasak pareiškėjo, jo pasakojimą patvirtino kilmės šalies informacija, kuri patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) patiriami grasinimai ir agresija – dėl sužalojimo reikalaujama pinigų. Pareiškėjui dėl grasinimų yra grėsmė jo sveikatai ir (ar) gyvybei. Aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Paminėtos aplinkybės patvirtina realią grėsmę pareiškėjo gyvybei ir sveikatai, todėl jam turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga. Atsakovas neįvertino šių aplinkybių, todėl nepagrįstai atmetė prieglobsčio prašymą.

4. Pasisakydamas dėl Komisijos sprendimo pareiškėjas nurodė, kad skunde pateikė pagrįstus motyvus žodiniam skundo nagrinėjimui, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta. Taip pat pareiškėjas nesutiko su jo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos bei draudimu atvykti.

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

6. Atsakovas nurodė, kad Migracijos departamentas nesutiko pareiškėjui suteikti pabėgėlio statuso, nes šis neatitiko Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių teisinio statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Atsakovo teigimu, įvertinus tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes bei pagrįstas prielaidas, Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje negresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Atsižvelgus į tai, jog nei kilmės valstybės informacija, nei prieglobsčio prašytojo pasakojimas neleidžia identifikuoti nei tariamo persekiotojo, nei persekiotojo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti asmenį bei, atitinkamai, nepagrindžia rizikos patirti persekiojimą tikimybės, Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjas nepagrindė savo prašymo suteikti prieglobstį.

7. Tyrimo metu Migracijos departamentas nenustatė realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės, taip pat nebuvo nustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje grėstų kankinimai arba mirties bausmė, todėl jis neatitiko Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Atsižvelgus į pareiškėjo individualias savybes ir tai, kad nei vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, buvo konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

8. Migracijos departamento teigimu, pareiškėjo pasakojimas yra abstraktus, nedetalus ir neišsamus, pareiškėjas pasakojime nepateikė detalių ar išsamių atsakymų vykdytos apklausos metu. Nei kilmės valstybės informacija, nei pareiškėjo pasakojimas neleido identifikuoti tariamo persekiotojo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją bei, atitinkamai, nepagrindė rizikos patirti persekiojimą tikimybės, todėl konstatavo, kad pareiškėjas nepagrindė savo prašymo suteikti prieglobstį.

9. Atsakovas pažymėjo, kad į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik kai buvo sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsižvelgęs į tai, Migracijos departamentas padarė išvadą, kad tikėtina, jog atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo, pareiškėjas gali pasislėpti. Be to, iki ginčijamo Sprendimo priėmimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 10 d. sprendimu pareiškėjo M. G. M. A.-M. skundą tenkino iš dalies – pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Atitinkamai teismas pakeitė ir Komisijos sprendimo dalį.

11. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas įvertino pareiškėjo paaiškinimų esminius argumentus bei pagrįstai nusprendė, jog prieglobsčio prašytojo nurodyti argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, negali būti laikytini kaip patvirtinantys Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas pabėgėlio statusui gauti. Kaip matyti iš pareiškėjo pasakojimų, šiuo atveju pareiškėjas baiminasi (esminiai argumentai), kad kilmės valstybėje galbūt patirs smurtą ar neteks gyvybės dėl to, kad sužalojo žmogų, kuris dabar reikalauja didelės sumos pinigų.

Teismo vertinimu, pareiškėjas bendrais bruožais grindė savo persekiojimo tikimybę, iš esmės nepagrįsdamas individualaus persekiojimo galimybės. Pareiškėjo nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik paties pareiškėjo subjektyviomis prielaidomis dėl jo galimo persekiojimo ir pan. ateityje, kurios nepagrįstos jokiais objektyviais įrodymais. Nei iš pareiškėjo pasakojimo, nei iš atsakovo surinktos kilmės valstybės informacijos nebuvo galima daryti išvados, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

Taip pat nei kilmės valstybės informacija, nei asmens pasakojimas neleido identifikuoti nei tariamo persekiotojo, nei persekiotojo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją. Pareiškėjo duoti paaiškinimai, teismo įsitikinimu, yra abstraktūs ir nėra tikslūs. Prašyme suteikti prieglobstį pareiškėjas nurodė, kad partrenkė žmogų, kuris buvo milicionierius (netaisyta pagal prašymą) ir dabar jis reikalauja iš pareiškėjo pinigų; pinigų pareiškėjas neturi; jei neduos pinigų, jis bus nužudytas. Apklausos metu nurodė, kad pinigų iš pareiškėjo reikalauja sužaloto asmens tėvai.

Teismo vertinimu, abejones pateiktu pasakojimu sustiprina ir tai, jog pareiškėjas niekaip nepaaiškino, kodėl, siekdamas išvengti tariamų persekiotojų ir turėdamas Turkijos vizą, jis ja nepasinaudojo. Priešingai, paaiškino, kad, pasinaudojus Turkijos viza, jam tektų kilnotis iš vienos vietos į kitą. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus paaiškinimus tiek pirminės apklausos metu, tiek teismui pateiktame skunde, sprendė, kad pagrindinis pareiškėjo išvykimo iš kilmės valstybės motyvas yra geresnių gyvenimo sąlygų ieškojimas, kas akivaizdžiai neatitinka pabėgėlio statuso.

Teismas pažymėjo, jog Migracijos departamentas pagrįstai, įvertinęs surinktą informaciją, nurodė, kad pareiškėjui kilmės valstybėje negresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl jų politinių įsitikinimų.

12. Spręsdamas papildomos apsaugos suteikimo galimybę Migracijos departamentas laikė, kad šiuo atveju nėra ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų kriterijų. Rašytinė bylos medžiaga ir nustatytos faktinės aplinkybės teismui neleido spręsti, kad buvo realiai egzistuojančių priežasčių, jog pareiškėjo grįžimo atveju jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas ar bus pažeistos jo žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės. Be to, šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei.

13. Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas rėmėsi oficialia, naujausia ir tarptautiniu lygiu pripažįstama informacija, kuri buvo pakankama pareiškėjo prašymui, pagal jame nurodytas aplinkybes, suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti. Pareiškėjo atveju Migracijos departamentas išsamiai įvertino aktualią skelbiamą informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, tuo tarpu pareiškėjas šių išvadų jokiais argumentais, ar/ir įrodymais priešingai neįrodė.

14. Teismas sutiko su Migracijos departamento išvada, kad tikėtina, jog atsisakius suteikti užsieniečiui prieglobstį, jis, vengdamas grąžinimo, gali pasislėpti. Teismo vertinimu, pareiškėjui taikytina priemonė – išsiuntimas į kilmės valstybę ir draudimas atvykti – yra motyvuota, nulemta tinkamai taikyto teisinio reglamentavimo.

15. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, savo veiksmais ar neveikimu būtų tikslingai vilkinęs ar klaidinęs tyrimą, būtų pateikęs melagingus duomenis apie savo asmens tapatybę ar kitų aplinkybių, kurios leistų taikyti maksimalų draudimo atvykti terminą. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad Sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, buvo akivaizdžiai nepagrįsta ir neproporcinga, todėl ją pakeitė, nustatydamas pareiškėjui 3 metų draudimo atvykti terminą.

III. 16. Pareiškėjas M. G. M. A.-M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visa apimtimi. Jis taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes pageidauja būti išklausytas tiesiogiai.

17. Pareiškėjas nurodo, kad Komisijos sprendimas buvo priimtas neįvertinus jo paaiškinimų, jo neišklausius ir jam nedalyvaujant nagrinėjimo procese. Taigi buvo pažeistas vienas esminių žmogaus teisių principas – žmogaus teisė į teisingą bylos nagrinėjimą.

18. Pareiškėjo manymu, nebuvo tinkamai ištirta ir įvertinti jo situacija. Migracijos departamento vykdyto tyrimo metu jis buvo nurodęs faktinių duomenų visumą, kuri pagrindė prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju jam kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjas pateikė pakankamai informacijos bei objektyvių duomenų, kurie įrodė, kad persekiojimas yra individualaus pobūdžio. Jis skunde Komisijai nurodė visas objektyviam sprendimui reikalingas aplinkybes, tačiau faktai buvo interpretuojami ir sprendimas vertintinas kritiškai. Jis nurodo, kad, bėgdamas nuo persekiojimų, išvyko į Lietuvą, o, jei bus grąžintas į savo kilmės šalį, jam gresia mirtis ir susidorojimas. Pareiškėjo vertinimu, jis atitinka esmines nuostatas ir jam turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas bei papildoma apsauga.

19. Pareiškėjo teigimu, buvo pažeistas Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas) 99 punktas.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, nes buvo pažeistos proceso teisės normos, žmogaus teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, o atsakovo surinkta ribota informacija, kuria rėmėsi teismas, yra neobjektyvi ir prieštarauja realybei pareiškėjo kilmės šalyje.

21. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

22. Atsakovas nurodo, jog Tvarkos aprašo 222 punkte yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteismine vyksta rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Taigi pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Migracijos departamentui nebuvo privalomas. Šiuo atveju pareiškėjas skunde nenurodė ir Migracijos departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Be to, pareiškėjas turėjo galimybę į žodinį bylos nagrinėjimą, jis buvo išklausytas posėdyje pirmosios instancijos teisme, kuriame galėjo išsakyti visas su byla susijusias ir, jo manymu, svarbias aplinkybes.

23. Migracijos departamentas įvertino aktualią su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste. Pareiškėjas nurodė, kad vaikino, kurį sužeidė ne dėl savo kaltės eismo įvykio metu (eismo įvykis nebuvo užregistruotas kompetentingos institucijos ar pareigūnų), šeimos nariai priklauso ginkluotoms grupuotėms ir jie siuntinėjo žmones pas pareiškėją. Tačiau pareiškėjas nenurodė nei ginkluotų grupuočių pavadinimo, nei kokio pobūdžio grasinimus išreiškė pas jį atvykę šie tariamai ginkluotų grupuočių nariai, nei kiek kartų buvo atvykę. Atsakydamas į patikslinančius klausimus, pareiškėjas nurodė, kad sužeistas vaikinas sveiksta, tačiau jo šeima teigia, jog jis yra neįgalus ir bando tuo pasinaudoti, kad gautų pinigų. Pareiškėjo tėvas bandė tartis, bet jie nepriėmė jo pasiūlymo. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo pasakojimas yra abstraktus, nedetalus ir neišsamus, pareiškėjas pasakojime nepateikė detalių ar išsamių atsakymų vykdytos apklausos metu. Atsižvelgus į tai, jog nei kilmės valstybės informacija, nei pareiškėjo pasakojimas neleidžia identifikuoti tariamo persekiotojo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją bei, atitinkamai, nepagrindžia rizikos patirti persekiojimą tikimybės, konstatuotina, kad pareiškėjas nepagrindė savo prašymo suteikti prieglobstį. Tyrimo metu nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikuota faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyta individualių aplinkybių, kurios lemtų prielaidą, jog pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Atsižvelgus į tai, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

24. Tyrimo metu nebuvo nustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui tikimybės. Atsižvelgus į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose.

25. Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, surinko bei įvertino visą aktualią su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo pasakojimas, kuriuo jis grindžia savo prašymą suteikti prieglobstį, nėra pakankamai detalus bei išsamus. Vertinant pareiškėjo pasakojimą kartu su tyrimo metu surinkta kilmės valstybės informacija bei atsižvelgiant į pareiškėjo paaiškinimus, kuriems trūksta detalumo, jo pasakojimas neleidžia identifikuoti tariamo persekiotojo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją bei, atitinkamai, nepagrindžia rizikos patirti persekiojimą tikimybės, todėl konstatuotina, kad pareiškėjas nepagrindė savo prašymo suteikti prieglobstį. Atsakovas pažymi, jog nei Įstatymas, nei Tvarkos aprašas neįpareigoja Migracijos departamento rinkti bei vertinti informacijos visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės kontekste.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. 21S43040, kuriuo pareiškėjui nesuteiktas prieglobstis bei papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, taip pat Komisijos 2021 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. 6K-2528, kuriuo minėtas Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 24 d. sprendimas paliktas nepakeistas, pagrįstumo ir teisėtumo.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų ir turėtų būti tiesiogiai išklausytas, kitų su tuo susijusių motyvų nenurodo.

28. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

29. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, pareiškėją atstovavo advokatė. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.

30. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Migracijos departamentas, atlikęs išsamų pareiškėjo prieglobsčio prašymo tyrimą, įvertinęs individualią pareiškėjo situaciją, išanalizavęs jo nurodytus argumentus, atsižvelgęs į naujausius duomenis apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, padarė pagrįstą išvadą, jog individuali asmeninė grėsmė pareiškėjui grįžti į kilmės šalį nenustatyta, prieglobstis ir papildoma apsauga pareiškėjui nesuteiktina.

31. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad jam pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, pareiškėjo manymu, nebuvo tinkamai ištirta ir įvertinti jo situacija. Be to, atsakovas nesurinko visapusiškos, naujausios ir aktualios informacijos apie kilmės valstybę ir šios informacijos kontekste netinkamai vertino pareiškėjo individualią situaciją. Taip pat, pareiškėjo teigimu, buvo pažeistas Tvarkos aprašo 99 punktas.

32. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

33. Ginčo teisiniai santykiai reglamentuoti Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose, kurių nuostatos yra susijusios tarpusavyje. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1–2 dalyse. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; kt.).

35. Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

37. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė aplinkybėmis, kad jis, vairuodamas automobilį, sužalojo vaikiną, kurio šeima grasina jam, jei šis dėl padarytos žalos nesumokės didelės sumos pinigų.

38. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjo pasakojimas apie įvykius, paskatinusius išvykti iš kilmės valstybės, yra abstraktus, kelia pagrįstų abejonių dėl jo tikrumo. Pareiškėjas apklausos Migracijos departamente metu nurodė, kad vaikino, kurį sužeidė ne dėl savo kaltės eismo įvykio metu (eismo įvykis nebuvo užregistruotas kompetentingos institucijos ar pareigūnų), šeimos nariai priklauso ginkluotoms grupuotėms ir jie siuntinėjo pas pareiškėją žmones. Tačiau prieglobsčio prašytojas nenurodė nei ginkluotų grupuočių pavadinimo, nei kokio pobūdžio grasinimus išreiškė pas jį atvykę šie tariamai ginkluotų grupuočių nariai, nei kiek kartų buvo atvykę. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad eismo įvykis buvo 2021 m. birželio 3 d., nuo 2021 m. birželio 7 d. iki 2021 m. birželio 13 d. jis slėpėsi – gyveno pas pusbrolį, tačiau iš kilmės valstybės išvyko tik 2021 m. liepos 26 d. Prieglobsčio prašytojas nenurodė, kad iki išvykimo iš kilmės valstybės, bijodamas grasinimų ar persekiojimo, turėjo slapstytis. Kartu pažymėtina, kad pareiškėjas turi išduotą Turkijos vizą, kuri yra galiojanti, bet nenurodė, jog ja būtų pasinaudojęs. Tai pat nenurodė priežasčių, kodėl ja nepasinaudojo arba nesiekė persikelti gyventi į kitą vietovę, kurioje jaustųsi saugus. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad asmuo nepagrindė savo prašymo suteikti prieglobstį.

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, jo apklausoje teiktus paaiškinimus, kitą bylos (taip pat Migracijos departamento pateiktos užsieniečio bylos) medžiagą, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje tyrimą, o pareiškėjas nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti apie realiai egzistavusią pagrįstą jo baimę kilmės valstybėje tapti smurto auka, būti pagrobtu, kankinamu. Minėtame Migracijos departamento Sprendime akcentuota, kad (duomenys neskelbtini), iš kurios atvyko pareiškėjas, vyksta tokio žemo lygio smurtas, jog apskritai nėra jokios realios rizikos, kad civilis gali būti asmeniškai paveiktas dėl besąlygiško smurto. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sutinka su Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės.

40. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas neturi visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (Įstatymo 86 str. 1 d.).

41. Teisėjų kolegija tais pačiais pagrindais pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas arba jis galėtų tokiu būdu būti baudžiamas. Taip pat pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Todėl jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Be to, priešingai nei teigia pareiškėjas, byloje nėra nustatyta ir tai, kad pareiškėjo kilmės valstybėje šiuo metu vyktų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyti veiksmai, todėl pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto nulemtas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga.

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie kilmės valstybę nagrinėjamu atveju buvo pakankami pareiškėjo prašymui suteikti prieglobstį tinkamai išnagrinėti, dėl to atsakovas neturėjo pagrindo rinkti papildomus duomenis, o pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis Migracijos departamentas įvertino racionaliai, visapusiškai ir objektyviai bei padarė pagrįstas išvadas dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Pareiškėjo atveju Migracijos departamentas išsamiai įvertino aktualią skelbiamą informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertinimas atsispindi skundžiamuose sprendimuose. Šių išvadų nepaneigia pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai. Migracijos departamento Sprendimas priimtas nepažeidus jo priėmimo procedūrų, yra išsamiai motyvuotas, neturi esminių trūkumų, dėl kurių galėtų būti panaikintas.

43. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad teismas netinkamai vertino pareiškėjo skundo argumentus ir bylos medžiagą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais.

44. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teise ir faktais pagrįstų argumentų, kurie nebuvo įvertinti pirmosios instancijos teismo ir paneigtų skundžiamo teismo sprendimo išvadas.

45. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad jo skundas turėjo būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, pažymėtina, jog Tvarkos aprašo 222 punkte nustatyta, kad skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Iš minėtos nuostatos matyti, kad prieglobsčio prašytojo dalyvavimas sprendžiant jo prašymą nėra privalomas. Tai Migracijos departamento diskrecija nuspręsti dėl prieglobsčio prašytojo dalyvavimo, nagrinėjant jo prašymą, būtinumo. Be to, pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, sudarančių pagrindą vertinti, kad šiuo atveju turėtų būti daroma išimtis ir pareiškėjo skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Nustatyta, jog sprendžiant pareiškėjo klausimą nebuvo tiriamos tokios faktinės aplinkybės bei nagrinėjami tokie teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis surinkta rašytine medžiaga. Atsižvelgiant į keliamo ginčo faktines aplinkybes, prašymo argumentus, Migracijos departamento surinktą medžiagą, nenustatyta, kad Migracijos departamentui atsisakius nagrinėti pareiškėjo prašymą žodinio proceso tvarka, tuo buvo pažeista pareiškėjo teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės.

46. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. G. M. A.-M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis