2013-09-19 Nr. AB-5094-3-61-3-02852-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-1490/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02852-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 32.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litpost“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litpost“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybai dėl įsakymo pakeitimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Litpost“ su skundu (b. l. 1−4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas pakeisti Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos (toliau − ir RRT, Tarnyba) 2012 m. rugsėjo 28 d. įsakymą Nr. 1V-1288 „Dėl ekonominės sankcijos skyrimo UAB „Litpost“ (toliau – ir Įsakymas), sumažinant UAB „Litpost“ paskirtą ekonominę sankciją iki 1 000 Lt.

Taip pat pateiktas prašymas priteisti UAB „Litpost“ naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad RRT priimto Įsakymo 1.3 punkte nurodyta, kad RRT nustatė, kad pareiškėjas ne mažiau kaip 6 mėnesius nesaugodamas UAB „Vilniaus energija“ ir UAB „Vinita“ 2012 m. sausio – kovo mėnesių siuntų įteikimą asmeniškai pasirašytinai patvirtinančių dokumentų, pažeidė Lietuvos Respublikos pašto įstatymo (toliau – ir Pašto įstatymas) 7 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir Lietuvos Respublikos pašto ir pasiuntinių paslaugų teikimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 20.2 punktą. Už tai pareiškėjui skirta 23 765,40 Lt dydžio bauda.

Pabrėžė, jog Įsakymo 2.2.5 punkte nustatyta, kad UAB „Litpost“ atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau Įsakymo 2.2.6 punkte nurodyta, kad UAB „Litpost“ per RRT nustatytą terminą pažeidimo nepašalino ir jį tęsė, todėl taikytina Pašto įstatymo 16 straipsnio 8 dalis, kurioje numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė − teisės aktų pažeidimo tęsimas, nepaisant RRT įpareigojimo pašalinti pažeidimą. Atkreipė dėmesį, kad 2012 m. liepos 16 d. teikime, kurio pagrindu buvo priimtas Įsakymas, atsakovas nurodė, kad vadovaujantis Pašto įstatymo 16 straipsnio 1−3 dalimis ir atsižvelgiant į tai, kad planinio patikrinimo metu nenustatyta Pašto įstatyme 16 straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytų UAB „Litpost“ atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, UAB „Litpost“ siūloma skirti Pašto įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje numatytos ekonominės sankcijos vidurkį, t. y. 11 882,70 Lt dydžio baudą.

Pareiškėjo nuomone, vertinant RRT teikimą bei Įsakymą, susidaro dviprasmiška situacija, kai 2012 m. liepos 12 d. teikime daroma išvada, jog pareiškėjo veiksmuose nėra nei atsakomybę sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių, tuo tarpu esant identiškoms aplinkybėms, kurios buvo 2012 m. liepos 12 d., 2012 m. rugsėjo 28 d. Įsakyme jau nurodyta, kad UAB „Litpost“ veiksmuose yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Be to, kad RRT tas pačias aplinkybes per 1,5 mėnesio perkvalifikavo iš neturinčių nei atsakomybę sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių požymių, į atsakomybę sunkinančias aplinkybe, pareiškėjui paskirta ne didesnė nei sankcijos vidurkis, o maksimali galima bauda.

Taip pat pažymėjo, kad ekonominės sankcijos skyrimas inicijuojamas tik tuomet, jeigu pašto ir (ar) pasiuntinių paslaugų teikėjas nepašalima padarytų pažeidimų, tačiau šiuo atveju aplinkybė, kad pareiškėjas per mėnesį nepašalino nustatytų pažeidimų, laikyta ne tik sąlyga inicijuoti įstatyme numatyto dydžio ekonominės sankcijos skyrimą, tačiau kartu yra ir sunkinančia aplinkybe, suteikiančia RRT galimybę ne tik nukrypti nuo ekonominės sankcijos vidurkio, bet ir paskirti maksimalią ekonominę sankciją. Teigė, kad susidarė teisės aktais nepagrįsta situacija, kai ūkio subjektui padarius analogišką pažeidimą ir nepaisant to, kad nėra jokių kitų ūkio subjekto atsakomybę sunkinančių aplinkybių, jam gali būti paskirta maksimali bauda, kadangi jau paties pažeidimo sudėtyje yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė.

Taip pat akcentavo, jog RRT, pareiškėjui paskirdamas ekonominę sankciją, neatsižvelgė į tai, kad egzistuoja Pašto įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje numatyta lengvinanti aplinkybė − pareiškėjas padėjo RRT pažeidimo tyrimo metu, geranoriškai bendradarbiavo. Šią aplinkybę Įsakyme patvirtino ir RRT. Pabrėžė ir tai, jog kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ne tik formaliai vertinama, tai, kad yra pažeidimo faktas, kurio neneigia ir pats pareiškėjas, bet ir atsižvelgiama į pažeidimo pobūdį, pažeidimu padarytos žalos dydį, atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes bei kitas numatytas aplinkybes (Pašto įstatymo 16 str. 2 d.).

Nuo šių aplinkybių turi priklausyti ir paskiriamos ekonominės sankcijos dydis. Nagrinėjamu atveju UAB „Litpost“ padaryto pažeidimo fakto neneigia, tačiau padarytas pažeidimas yra formalus ir nesukėlė realių neigiamų pasekmių.

Atsakovas Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba atsiliepime į skundą (b. l. 30−35) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad RRT 2012 m. balandžio 11−20 dienomis atliko planinį pareiškėjo veiklos patikrinimą, kurio metu nustatė, kad pareiškėjas nesaugo ne mažiau kaip 6 mėnesius įteikimą gavėjams asmeniškai pasirašytinai patvirtinančių dokumentų, taip pažeisdamas Pašto įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 2 punktą bei Taisyklių 20.2 punktą. Vadovaudamasi Pašto įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punktu, RRT 2012 m. gegužės 4 d. pranešė pareiškėjui apie nustatytus pažeidimus ir nustatė 1 mėnesio, nuo rašto gavimo dienos, terminą nurodytiems pažeidimams pašalinti, raštu apie tai informuojant RRT.

Pareiškėjas iki teikimo dėl ekonominės sankcijos skyrimo pasirašymo dienos raštu neinformavo RRT apie nustatytų pažeidimų pašalinimą, todėl RRT darė išvadą, kad pareiškėjas minėtų pažeidimų per nustatytą terminą nepašalino. Pažymėjo, jog pagal Pašto įstatymo 14 straipsnio 2 dalį, pašto ir (ar) pasiuntinių paslaugų teikėjui, per metus nuo ekonominės sankcijos paskyrimo padariusiam pakartotinį 14 straipsnio 1 dalyje nurodytą pažeidimą, RRT skiria baudą iki 5 procentų bendrųjų metinių pajamų iš pašto ir (ar) pasiuntinių paslaugų teikimo veiklos, o jeigu tokios veiklos mastą apskaičiuoti sunku arba neįmanoma, − iki 500 000 Lt. 2011 m. lapkričio 22 d.

RRT direktoriaus įsakymu Nr. 1 V-l 185 pareiškėjui buvo skirta 3 121,91 Lt dydžio bauda už Pašto įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktų bei Taisyklių 20.1 ir 20.2 punktų pažeidimą (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A444-2754/2012 pareiškėjui skirtą ekonominę sankciją sumažino iki 2 000 Lt). Todėl, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepašalino RRT nustatyto pažeidimo per nustatytą 1 mėnesio terminą, RRT direktoriaus įgaliotas asmuo, vadovaudamasis Pašto įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 15 straipsnio 1 ir 13 dalimis, 16 ir 17 straipsniais, Taisyklių 20.2 punktu, atsižvelgdamas į Tarnybos tarybos 2012 m. rugsėjo 21 d. nutarimą Nr. (1.4) TN-14 „Dėl ekonominės sankcijos skyrimo UAB „Litpost“, skundžiamu Įsakymu pareiškėjui skyrė Pašto įstatymo 14 straipsnyje numatytą ekonominę sankciją − piniginę baudą.

Nurodė, jog ekonominės sankcijos skyrimo procedūrą reglamentuoja Pašto įstatymas. Pagal jį, ekonominės sankcijos skyrimo procedūra inicijuojama RRT direktoriaus įgalioto pareigūno teikimu. Vėliau padarytas pažeidimas nagrinėjamas dalyvaujant pašto ir (ar) pasiuntinių paslaugų teikėjui ar jo atstovui. Ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo pažeidimo nagrinėjimo protokolo pasirašymo dienos, ekonominės sankcijos skyrimo klausimas teikiamas svarstyti RRT tarybai, kurios išvada dėl ekonominės sankcijos skyrimo yra patariamojo pobūdžio (motyvuoti, kodėl neatsižvelgta į RRT tarybos išvadą, reikalinga tuomet, kai galutinis sprendimas prieštarauja išvadai).

Galutinį sprendimą dėl ekonominės sankcijos skyrimo priima RRT direktorius ar jo įgaliotas asmuo, gavęs RRT tarybos išvadą, išnagrinėjęs visą pažeidimo bylos medžiagą. Tai paneigia, pareiškėjo argumentą, kad Įsakymas priimtas teikimo pagrindu. Pažymėjo, kad ekonominės sankcijos dydis nustatomas vadovaujantis Pašto įstatymo 16 straipsnio nuostatomis. Nurodė, kad buvo 2012 m. rugpjūčio 31 d. vykusio posėdžio, kuriame buvo svarstomas ekonominės sankcijos skyrimo pareiškėjui klausimas, metu, pareiškėjo atstovė informavo, kad pažeidimas per nustatytą terminą nebuvo pašalintas, pareiškėjas neinformavo atsakovo apie pažeidimo pašalinimą, t. y. pats pareiškėjas pripažino, kad pažeidimas buvo tęsiamas, o tai atitinka Pašto įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nurodytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

Pažymėjo, kad Įsakymas priimtas visapusiškai ir objektyviai išanalizavus visas ekonominės sankcijos skyrimui reikšmingas aplinkybes. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde nenurodė aplinkybių, kurias vertinant būtų galima teigti, kad jam paskirta ekonominė sankcija yra akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga padarytam nusižengimui. Teigė, kad priimant Įsakymą, RRT veikė savo kompetencijos ribose, laikėsi ekonominių sankcijų skyrimą reglamentuojančių Pašto įstatymo 14−16 straipsniuose nustatytų reikalavimų. Pažymėjo, kad Įsakyme nėra nurodyta, kad Pašto įstatymo 16 straipsnio 8 dalyje numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės nebuvo nustatytos.

Priešingai, Įsakymo 2.2.6 punkte nurodyta, kad įvertinus tai, jog pareiškėjas neinformavo RRT apie tai, kad minėtas pažeidimas buvo pašalintas, daryta išvada, kad pareiškėjas per nustatytą terminą pažeidimo nepašalino ir jį tęsė, todėl taikytina Pašto įstatymo 16 straipsnio 8 dalis, kurioje numatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė − teisės aktų pažeidimo tęsimas nepaisant RRT įpareigojimo pašalinti pažeidimą. Pabrėžė, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių konkrečių veiksmų, kuriais pareiškėjas padėjo RRT tyrimo metu ir kokiais būdais bendradarbiavo su RRT, šie teiginiai nepagrįsti jokiais įrodymais, vadovautasi tik subjektyvia nuomone.

Bylos nagrinėjimo RRT metu pareiškėjas taip pat nei raštu, nei žodžiu nepateikė jokių objektyvių atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nenustačius jokių pareiškėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, teisinio pagrindo skiriant ekonominę sankciją vadovautis Pašto įstatymo 16 straipsnio 2 dalies nuostatomis dėl ekonominės sankcijos mažinimo nebuvo. Taip pat akcentavo, kad pažeidimo pakartotinumas yra kvalifikuojantis požymis, sąlygojantis didesnį Pašto įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje numatytos ekonominės sankcijos dydį.

Sumažinus pareiškėjui paskirtą ekonominę sankciją, ji nebeįgyvendintų savo prevencinės funkcijos ir sudarytų prielaidas pareiškėjui toliau pažeidinėti Pašto įstatymo ir Taisyklių reikalavimus, a priori žinant, kad galės išvengti realios baudos, motyvuojant subjektyviais argumentais ir pasirinkta gynybine pozicija. Teigė, jog pareiškėjo padarytas antras analogiškas pažeidimas aiškiai parodo, kad skirta ekonominė sankcija jo nuo tolesnių pažeidimų darymo neatgrasė. Pabrėžė, jog pareiškėjas skunde nenurodė jokių konkrečių teisės normų, kurių Įsakymas neatitinka, o ekonominės sankcijos skyrimo motyvai aiškiai pateikti Įsakymo 2.1-2.2.6 punktuose.

Pažymėjo, kad ekonominių sankcijų, kaip ir bausmių ar administracinių nuobaudų, paskirtis sietina ne tik su pažeidėjo nubaudimu, bet ir su bendrąja ir specialiąja prevencija, todėl pareiškėjui skirta ekonominė sankcija yra adekvati padarytam tęstiniam pažeidimui bei ekonominės sankcijos tikslams.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 26 d. sprendimu (b. l. 98−103) pareiškėjo UAB „Litpost“ skundą tenkino iš dalies. Pakeitė Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos Įsakymo Nr. 1V-1288 3 punktą, nurodant, kad UAB „Litpost“ skiriama 10 000 litų bauda. Priteisė iš Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos 50 litų UAB „Litpost“ naudai teisminio nagrinėjimo išlaidoms (žyminiam mokesčiui) atlyginti.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pažeidimo fakto neginčija ir su pažeidimu sutinka, todėl nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas tik dėl RRT Įsakymu skirtos ekonominės sankcijos dydžio teisėtumo ir pagrįstumo, vertinant pareiškėjo atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes. Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos pašto įstatymas, Pašto ir pasiuntinių paslaugų teikimo taisyklės, patvirtintos RRT direktoriaus 2009 m. gruodžio 29 d.

įsakymu Nr. 1V-1544, rėmėsi Pašto įstatymo 14 straipsnio 2 dalimi, 16 straipsnio 1−3, 7, 8 dalimis, ir atsižvelgiant į tai, darė išvadą, jog specialusis teisės aktas − Pašto įstatymo − pateikia atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių sąrašą, kuris iš esmės yra baigtinis. Kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę pareiškėjas nurodė, kad realios žalos nepadaryta, išskyrus teisės aktų pažeidimą. Be to, pareiškėjas padėjo RRT pažeidimo tyrimo metu. Atsakovas su tokiais argumentais nesutiko, tačiau nepateikė duomenų, kurie liudytų, kad pareiškėjas kokiu nors būdu būtų trukdęs tirti pažeidimą.

Teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (pvz. a. b. Nr. A444-2754/2012) ir darė išvadą, kad aplinkybė, nurodyta Pašto įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje – pareiškėjas padėjo RRT pažeidimo tyrimo metu – egzistuoja. Įvertinęs byloje esančią medžiagą, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas tyrimo metu geranoriškai bendradarbiavo su RRT, o tai laikytina lengvinančia atsakomybę aplinkybe. Byloje nėra duomenų, kad pažeidimo padarymu būtų sukelta žala, kas nors ir nelaikytina atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tačiau vertintina palankiai pareiškėjui.

Atsakydamas į atsakovo argumentą, kad pareiškėjo atsakomybę sunkinančios aplinkybės yra tai, kad pareiškėjas iki 2012 m. liepos 16 d. teikimo dėl ekonominės sankcijos skyrimo pasirašymo dienos raštu neinformavo atsakovo apie nustatytų pažeidimų pašalinimą, o tai traktuojama kaip pažeidimo tęsimas, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nesaugojo pašto siuntų įteikimą patvirtinančių duomenų, t.y. jų neišsaugojo jų fiziškai, todėl šių duomenų atkūrimas objektyviai neįmanomas. Atsižvelgiant į tai, atsakovo poziciją dėl sunkinančios aplinkybės teismas vertino kritiškai.

Teisminio nagrinėjimo metu atsakovo atstovas neneigė, kad pareiškėjas po patikrinimo saugojo pašto siuntų įteikimą patvirtinančius duomenis, todėl teismas darė išvadą, jog pažeidimas nebuvo tęsiamas ir atsakovo išvada dėl sunkinančios atsakomybę aplinkybės nepagrįsta. Teismas pažymėjo, kad, kaip minėta, Pašto įstatymo pateikia baigtinį sąrašą sunkinančių atsakomybę aplinkybių, teisminio nagrinėjimo metu jų nenustatyta, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl neteisingos motyvacijos, nustatant ekonominės sankcijos dydį, pagrįstos.

Teismas taip pat vertino, tai, kad pareiškėjas jau buvo baustas už Pašto įstatymo reikalavimų pažeidimą. Pakartotinumas Pašto įstatymo nenumatytas kaip sunkinanti aplinkybė, tačiau tai vertinama kaip nepalanki pareiškėjui aplinkybė. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose (2005 m. lapkričio 3 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai) pateiktais išaiškinimais, kad ekonominės sankcijos yra priskirtinos administracinės teisinės atsakomybės institutui ir jomis sudaromos prielaidos daryti neigiamą poveikį ūkio subjektų, traukiamų teisinėn atsakomybėn, ekonominei padėčiai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl ekonominių sankcijų (nutartys administracinėje byloje Nr. A822-1016/2011, A-2016/2012), kur ne kartą pažymėta, kad ekonominių sankcijų, kaip ir bausmių ar administracinių nuobaudų, paskirtis sietina ne tik su pažeidėjo nubaudimu, bet su bendrąja ir specialiąja prevencija; vienas iš baudos už teisės pažeidimus tikslų yra atgrasymas nuo pažeidimo darymo, todėl itin mažos ekonominės sankcijos taikymas ar atleidimas nuo baudos mokėjimo šio tikslo nepasiektų, tuo pačiu, laikomasi nuomonės, kad pernelyg didelės, nepagrįstos sankcijos skyrimas, būtų nesuprantamas ir nepateisinamas kriterijų, taikytinų nustatant sankcijos dydį atžvilgiu.

Įvertinęs nustatytas lengvinančias aplinkybes, minėtą pakartotinio pažeidimo padarymą, teismas laikė galimu pakeisti skundžiamą Įsakymą, paskirtą baudą mažinant iki artimo galimos sankcijos vidurkio, bet jo neviršijant, t. y. sumažinti iki 10 000 litų. Pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgiant į tai, kad skundas patenkintas dalinai, taip pat tenkintas dalinai, priteisiant 50 litų sumokėtam žyminiam mokesčiui kompensuoti.

III. Pareiškėjas UAB „Litpost“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 108−113), kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimą ir pilnai tenkinti pareiškėjo skundą, sumažinti Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos 2012 m. rugsėjo 26 d. direktoriaus įsakymu paskirtą baudą iki 1 000 Lt.

Taip pat pateiktas prašymas priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde, be skunde pateiktų argumentų, apeliantas nurodo:

1) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismas 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A444-2754/2012, analogiškoje byloje ekonominę sankciją pareiškėjui sumažino 35,94 procentų. Atsižvelgiant į tai, bei remiantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas) 33 straipsnio 4 dalimi, pagal kurią žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus saistomi aukštesnės instancijos teismų suformuotos praktikos analogiškose bylose, nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirta ekonominė sankcija taip pat turėjo būti sumažinta bent iki 7 612,06 Lt (11 882,70 Lt (ekonominės sankcijos vidurkis) x 64,06 proc.).

2) 2012 m. lapkričio 8 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos pašto įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo nuspręsta Pašto įstatymą pakeisti ir jį išdėstyti nauja redakcija. Taisyklės, 2012 m. vasario 28 d. RRT direktoriaus įsakymu Nr. 1V-332 taip pat pripažintos netekusiomis galios nuo 2013 m. kovo 7 d. Pagal naują Pašto įstatymo redakciją, pažeidimai už kuriuos pareiškėjui buvo paskirta ekonominė sankcija, nebėra laikomi teisės aktų pažeidimais. Todėl, atsižvelgiant į tai, jog vienas iš ekonominės sankcijos tikslų – atgrasymas nuo pažeidimo padarymo, ekonominės sankcijos skyrimas nėra tikslingas. Vis dėlto, kadangi skunde pareiškėjas prašė ekonominę sankciją sumažinti iki 1 000 Lt, apeliaciniame skunde šios pozicijos nekeičia ir prašo baudą sumažinti iki šio simbolinio dydžio.

Atsakovas Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 120−123) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą, be atsiliepime išdėstytų argumentų, nurodo:

1) naujos redakcijos Pašto įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodyta, kad RRT tvirtina pašto paslaugų teikimo taisykles ir prižiūri kaip laikomasi jose nustatytų reikalavimų. Nors 2013 m. vasario 28 d. RRT direktoriaus įsakymu Nr. 1V-332 Taisyklės pripažintos netekusiomis galios nuo 2013 m. kovo 6 d., tuo pačiu įsakymu nuo 2013 m. kovo 7 d. įsigaliojo Pašto paslaugos teikimo taisyklės. Priešingai nei teigia pareiškėjas, šių taisyklių 20.2 punkte pašto paslaugos teikėjams nustatytas (išliko) reikalavimas 6 mėnesius nuo pašto siuntos pateikimo dienos saugoti dokumentus, patvirtinančius pašto siuntos pateikimą gavėjui asmeniškai pasitašytinai. Taip pat atkreipia dėmesį, jog baudos už teisės aktų pažeidimus skiriamos pagal pažeidimo padarymo metu galiojusius teisės aktus, todėl pareiškėjo teiginys, kad šiai dienai pažeidimai, dėl kurių padarymo sprendžiama, kokią ekonominę sankciją skirti, nebėra laikomi teisės aktų pažeidimais, visiškai nepagrįstas.

2) Pažymi, kad pareiškėjas nei ekonominės sankcijos skyrimo Tarnyboje metu, nei skunde, nei apeliaciniame skunde neginčijo ir neginčija pažeidimo, už kurį jam paskirta ekonominė sankcija padarymo fakto, tačiau ekonominės sankcijos dydį ginčija remdamasis tuo, kad teismas neatsižvelgė į Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį. Šiuo aspektu pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas sprendime vadovavosi pareiškėjo nurodytame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime suformuota taisykle, pažymėdamas kad bendradarbiavimas su RRT laikytinas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, ir kad tai, jog byloje nėra duomenų, kad pažeidimo padarymu būtų sukelta žala, nėra laikytina lengvinančia aplinkybe, tačiau vertintina, kaip palanki pareiškėjui. Tačiau pareiškėjo akcentuotas ekonominės sankcijos dydžio mažinimas negali būti laikomas teisės aiškinimo taisykle, dėl ekonominės sankcijos sumažinimo (ir procentinės išraiškos) kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiama individualiai. Be to, pareiškėjo nurodytos administracinės bylos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės turi skirtumų – minėtoje byloje pareiškėjas už Pašto įstatymo ir Taisyklių pažeidimą buvo baudžiamas pirmą kartą.

3) Ekonominių sankcijų, kaip ir bausmių ar administracinių nuobaudų paskirtis sietina ne tik su pažeidėjo nubaudimu, bet ir su bendrąja ir specialiąja prevencija. Pareiškėjui paskirtą ekonominę sankciją sumažinus iki 1 000 Lt, sankcija būtų dvigubai mažesnė nei pareiškėjo nurodytame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime administracinėje byloje Nr. A444-2754/2012 paskirta pažeidėjui už pirmą pažeidimą, neproporcinga padarytam tęstiniam pažeidimui, nepasiektų ekonomine sankcija siekiamų tikslų.

4) Pareiškėjas jokiais įrodymais nepagrindžia argumento, kad paskirta ekonominė sankcija akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga padarytam pažeidimui, remiasi tik subjektyvia nuomone, nepateikia konkrečių ir objektyvių įrodymų dėl savo reikalavimo pagrįstumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčijamu Tarnybos 2011 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 1V-1288 pareiškėjui buvo paskirta 23 765,40 Lt ekonominė sankcija.

Bylos nagrinėjimui aktualūs Pašto įstatymo sankcijos skyrimo metu galiojusi (nuo 2012 m. sausio 1 d.) redakcija, šiuo metu galiojanti (įsigaliojusi nuo 2013 m. sausio 1 d.) redakcija, Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2009 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1V-1544 patvirtintos Pašto ir pasiuntinių paslaugų teikimo taisyklės, pripažintos netekusiomis galios Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 1V-332, kuriuo patvirtintos Pašto paslaugos teikimo taisyklės.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjo veikla, kurią jis pripažino padaręs, kvalifikuota pagal sankcijos metu galiojusių Pašto įstatymo redakcijos (galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d.) 7 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus bei Taisyklių 20.1 ir 20.2 punktus. Pareiškėjas neginčija pažeidimo kvalifikavimo pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, tačiau teigia, kad pasikeitus teisiniam reglamentavimui, pažeidimai, dėl kurių pareiškėjui buvo paskirta ekonominė sankcija, nebėra laikomi pažeidimais

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pažeidimo padarymo metu ir ekonominės sankcijos skyrimo metu pasiuntinių paslaugų teikėjo pareiga saugoti dokumentus, patvirtinančius pašto siuntų įteikimą ne mažiau kaip 6 mėnesius nuo pašto siuntos įteikimo dienos buvo įtvirtinta tuo metu galiojusių Pašto įstatymo (2012 m. sausio 1 d. redakcijos) 7 straipsnio 3 dalies 2 punkte ir Taisyklių 20.2 punkte. Nors įsigaliojus naujai, 2013 m. sausio 1 d., Pašto įstatymo redakcijai, aptariamos pareigos nurodytame įstatyme neliko, ji numatyta Pašto paslaugos teikimo taisyklėse. Šių taisyklių 20.2 punkte, numatyta, jog privaloma 6 mėnesius nuo pašto siuntos pateikimo dienos saugoti dokumentus, patvirtinančius pašto siuntos pateikimą gavėjui asmeniškai pasirašytinai, kuriuose būtų nurodytas gavėjo pavadinimas ir pašto siuntą priėmusio asmens vardas, pavardė, parašas arba gavėjo vardas, pavardė, parašas, pašto siuntos įteikimo data, adresas, siuntėjo pavadinimas arba vardas, pavardė; kai kyla ginčas tarp pašto paslaugos teikėjo ir naudotojų dėl pašto siuntos pateikimo, šiame punkte nurodytus dokumentus pašto paslaugos teikėjas privalo saugoti iki ginčo išsprendimo dienos.

Atsakomybė už Pašto paslaugos teikimo taisyklių reikalavimų nesilaikymą numatyta Pašto įstatymo 26 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį, pašto paslaugos teikėjui, kuris nesilaiko Tarnybos patvirtintų pašto paslaugos teikimo taisyklių reikalavimų, nevykdo ar netinkamai vykdo vieną ar daugiau pašto paslaugos teikėjui šio įstatymo 10 straipsnyje nustatytų pareigų, universaliosios pašto paslaugos teikėjui šio įstatymo 14 ir 16 straipsniuose nustatytų pareigų ir per šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą pažeidimų nepašalina, Tarnyba skiria baudą iki 3 procentų bendrųjų metinių pajamų iš pašto paslaugos teikimo veiklos, o jeigu tokios veiklos mastą apskaičiuoti sunku arba neįmanoma, – iki 300 000 litų. Pašto paslaugos teikėjui, per metus nuo ekonominės sankcijos paskyrimo padariusiam pakartotinį šio straipsnio 1 dalyje nurodytą pažeidimą, Tarnyba skiria baudą iki 5 procentų bendrųjų metinių pajamų iš pašto paslaugos teikimo veiklos, o jeigu tokios veiklos mastą apskaičiuoti sunku arba neįmanoma, – iki 500 000 litų (26 str. 2 d.).

Išanalizavusi nurodytas teisės aktų nuostatas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareigos saugoti siuntų įteikimą patvirtinančius dokumentus ne mažiau kaip 6 mėnesius nuo siuntos įteikimo dienos įtvirtinimas tik Pašto paslaugos teikimo taisyklėse, nereglamentuojant jos Pašto įstatyme, nepanaikina šios pareigos nesilaikymo kvalifikavimo kaip pažeidimo, už kurį numatyta ekonominė sankcija, o atvirkščiai, Pašto įstatymo nuostatoje dėl atsakomybės už pažeidimus įtvirtinta aiški nuoroda į Pašto paslaugos teikimo taisyklių reikalavimus (Pašto įstatymo 2013 m. sausio 1 d. redakcijos 26 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kad bylos nagrinėjimo metu pažeidimai, dėl kurių padarymo yra sprendžiama, kokią ekonominę sankciją UAB „Litpost“ paskirti, nebėra laikomi teisės aktų pažeidimais.

Apibendrindama išvadas dėl pareiškėjo veikos kvalifikavimo ir atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas pažeidimo padarymo fakto neginčijo, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo veikla kvalifikuota teisingai, pažeidimas įrodytas byloje esančiais įrodymais.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas siekia paskirtos baudos sumažinimo vadovaujantis Pašto įstatymo 16 straipsnio 7 dalimi, t. y. kelia klausimą dėl lengvinančios aplinkybės egzistavimo ir jos įvertinimo skiriant ekonominę sankciją.

Aplinkybės, į kurias atsižvelgiama skiriant pašto ir (ar) pasiuntinių paslaugų teikėjams ekonomines sankcijas, numatytos Pašto įstatymo (2012 m. sausio 1 d. redakcija) 16 straipsnio 1 dalyje, vienos jų − pašto ir (ar) pasiuntinių paslaugų teikėjo atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes (16 str. 1 d. 4 p.). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Pašto įstatyme aplinkybių, kurias galima pripažinti atsakomybę lengvinančiomis ar atsakomybę sunkinančiomis sąrašas yra baigtinis. Jos numatytos atitinkamai 16 straipsnio 7 dalyje (atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad pašto ir (ar) pasiuntinių paslaugų teikėjai, padarę pažeidimą, savo noru užkirto kelią žalai atsirasti, padėjo Tarnybai pažeidimo tyrimo metu, atlygino nuostolius ar pašalino padarytą žalą) ir to paties straipsnio 8 dalyje (atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikoma tai, kad pašto ir (ar) pasiuntinių paslaugų teikėjai kliudė vykdyti tyrimą, slėpė padarytą pažeidimą, tęsė pažeidimą nepaisydami Ryšių reguliavimo tarnybos įpareigojimo pašalinti pažeidimą).

Pareiškėjo teigimu, tai, kad ginčijamame Įsakyme nurodyta, kad pareiškėjas geranoriškai bendradarbiavimo su Tarnyba yra lengvinanti aplinkybė.

Iš bylos duomenų matyti, kad Tarnybos teiginį, jog pareiškėjas geranoriškai bendradarbiavo, lėmė pareiškėjo veiksmai planinio patikrinimo metu. Įsakyme pažymėta, kad 2012 m. balandžio 11–20 dienomis atliekant planinį UAB „Litpost“ patikrinimą, „tarnybos įgalioti pareigūnai paprašė UAB „Litpost“ direktorės M. G. pateikti visus turimus 2012 m. sausio–kovo mėnesiais gavėjams pristatytų pašto siuntų dokumentus, patvirtinančius pašto siuntos įteikimą <...>“. Nurodyta, kad direktorė pateikė prašomus dokumentus, tačiau, kaip nustatyta tikrinant, šių dokumentų buvo išsaugota mažiau, nei privalėjo būti. Taip pat Įsakyme pažymėta, kad planinio patikrinimo metu UAB „Litpost“ direktorė negalėjo nurodyti 2012 m. sausio–kovo mėnesiais siuntėjams grąžintų pašto siuntų skaičiaus, todėl šiuos duomenis Tarnybai pateikė vėliau, sutartu laiku, raštu.

Įvertinusi bei sistemiškai išanalizavusi Pašto įstatyme (2012 m. sausio 1 d. redakcija) (3 str. 4 d. 1 ir 13 p., 5 d.) ir Taisyklių 26 punkte nustatytą Tarnybos kompetenciją, suteikiančią, be kita ko, teisę gauti iš pašto bei pasiuntinių paslaugų teikėjų visą jai reikalingą, su pavestų uždavinių įgyvendinimu ir funkcijų vykdymu susijusią, informaciją, teisėjų kolegija daro išvadą, kad UAB „Litpost“ būdamas pašto, pasiuntinių paslaugų teikėju, privalėjo pateikti Tarnybos pareigūnams aptartą prašomą informaciją ar ją patikslinti. To nedarydamas pareiškėjas dar kartą pažeistų teisės aktų reikalavimus, be to, priešingi veiksmai galėtų būti laikomi trukdymu tyrimui ir vertinami kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Tokios nuostatos laikomasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, pažymint, kad į įstatyme numatytos pareigos įvykdymą negali būti atsižvelgiama, kaip į subjekto atsakomybę lengvinančią aplinkybę (2012 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1668/2012); tyrimo metu duotų nurodymų ūkio subjektams vykdymas negali būti kvalifikuojamas kaip bendradarbiavimas ar pagalba tyrimą atliekančiai institucijai ir vertintinas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1433/2011).

Šiuo aspektu dėmesys atkreiptinas ir į tai, jog aptarti pareiškėjo veiksmai, įvardinti kaip „geranoriškas bendradarbiavimas“, atlikti planinio patikrinimo, kurio pirminė paskirtis buvo bendra įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų vykdymo kontrolė, o ne kryptingas konkretaus pažeidimo tyrimas, metu.

Taip pat vertintina tai, kad kaip nurodyta Įsakyme, Tarnybos 2012 m. gegužės 4 d. raštu Nr. (17.1) 1B-1744 pareiškėjas buvo įpareigotas per 1 mėnesį pašalinti nustatytus Pašto įstatymo ir Taisyklių pažeidimus, tačiau UAB „Litpost“ neinformavo Tarnybos apie tai, kad minėti pažeidimai buvo pašalinti. Ir nors, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, objektyviai pažeidimo pašalinti – atkurti neišsaugotus duomenis nebuvo įmanoma, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų pateikęs paaiškinimus ar kitus duomenis, kodėl negali įvykdyti įpareigojimo pašalinti pažeidimą, dėl kokių priežasčių pažeidimai buvo padaryti ir kokių veiksmų imtasi, kad jų išvengti ateityje. Pareiškėjas byloje nėra pateikęs kitų duomenų, įrodančių jo padėjimą tyrimo metu.

Dėl pareiškėjo nurodyto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. A444-2754/2012, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kaip ne kartą savo praktikoje yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, teismams sprendžiant bylas ankstesne teismų praktika galima remtis tik tuo atveju, jei bylos yra analogiškos, t. y. ne tik kad sprendžiant ginčą pritaikyta ta pati teisės norma, bet ir identiškos ginčo faktinės aplinkybės (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1499/2013, 2012 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-254/2012, 2012 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-332/2012). Teisėjų kolegijos nuomone, administracinėje byloje Nr. A444-2754/2012 nustatytos aplinkybės nėra identiškos aplinkybėms nagrinėjamoje byloje, nes minėtame sprendime administracinėje byloje Nr. A444-2754/2012 minima, kad pareiškėjas nurodė, jog pažeidimas padarytas netyčia, dėl kurjerio klaidos, dėl ko jis patrauktas drausminėn atsakomybėn, t. y. pareiškėjas aiškiai reiškė savo susirūpinimą dėl pažeidimo, aiškinosi jo priežastis ir ėmėsi veiksmų dėl atsakomybės kaltiems asmenims taikymo, todėl nėra pagrindo teigti, jog administracinėje byloje Nr. A444-2754/2012 teismas konstatavo padėjimą tyrimui – lengvinančią aplinkybę įvertinęs visumą aplinkybių, tapačių nagrinėjamos bylos aplinkybėms.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas padėjo tyrimui ir, kad tai laikytina lengvinančia aplinkybe skiriant ekonominę sankciją. Pažymėtina, kad byloje nėra nustatyta ir kitų atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Atsižvelgiant į tai bei į aukščiau pateiktą kitose teismo nagrinėtose bylose suformuoto precedento taikymo išaiškinimą, pareiškėjo argumentas dėl ekonominės sankcijos dydžio apskaičiavimo taikant tą pačią išraišką procentais atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepaisant nepagrįstos išvados, jog pareiškėjas padėjo tyrimui ir tai vertinama kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, iš esmės tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė iš esmės teisėtą bei pagrįstą sprendimą parieškėjui paskirtą baudą sumažinti iki 10 000 Lt. Šis pirmosios instancijos sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Litpost“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė