2020-06-10 Nr. AB-11690-3-61-3-00896-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2508-629/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00896-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kriminalinės policijos biuro, trečiajam suinteresuotam asmeniui N. E. dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas L. V. (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. kovo 5 d. kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–10), kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kriminalinės policijos biuro (toliau – ir atsakovas), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad, vykdant 2013 m. spalio 13 d. Vokietijoje išduotą Europos arešto orderį, jis buvo suimtas įtariant 2008 m. lapkričio 14 d. padarius sunkų nusikaltimą (duomenys neskelbtini). Vokietijoje, atlikus papildomus DNR tyrimus, pareiškėjas buvo paleistas, nustačius, kad Vokietijoje padaryto nusikaltimo vietoje rastas DNR ir pareiškėjo DNR nesutampa. Klaida buvo padaryta, nes iki Europos arešto orderio išdavimo Lietuvos Respublika informavo Vokietiją, kad Vokietijoje nusikaltimo vietoje surasti DNR pėdsakai atitinka būtent L. V. DNR. Kaselio pirmosios instancijos teismas 2015 m. liepos 1 d. nutarime nustatė, kad žemės kasa įsipareigoja atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 17 d. iki 2014 m. gruodžio 15 d. ir nuo 2015 m. gruodžio 16 iki 2015 m. balandžio 20 d., kuri atsirado dėl ekstradicinio ir kardomojo sulaikymo.

3. Lietuvoje, gavus pareiškėjo skundą, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, pareiškėjas pripažintas civiliniu ieškovu. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras 2017 m. kovo 21 d. nutarimu (toliau – ir Nutarimas) ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-24672-16 nutraukė, nes ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys buvo nepakankami N. E. kaltei pagrįsti padarius nusikalstamą veiką, nurodytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 229 straipsnyje.

4. Pareiškėjas, susipažinęs su Nutarimu ir ikiteisminio tyrimo medžiaga, 2017 m. kovo 21 d. sužinojo, kad Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos Interpolo Lietuvos nacionalinio skyriaus vyresnioji specialistė N. E. pažeidė jo teises ir interesus. Pateikdama Vokietijos Federacinės kriminalinės policijos tarnybai 2013 m. rugpjūčio 1 d. atsakymą, N. E. ne perteikė iš Kauno rajono policijos komisariato gautą informaciją, o savavališkai nesant tokių duomenų, savaip interpretuodama gautos informacijos turinį, DNR Nr. 235063 priskyrė L. V.. Tokiu būdu N. E. sudarė pagrindą sąlygai dėl L. V. baudžiamojo persekiojimo atsirasti. Pareigūnė turėjo būti ypatingai atidi ir kruopščiai patikrinti informaciją, bet ji pasirinko kitokį savo elgesio modelį ir pareigas atliko nerūpestingai, pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punktą, pareigybės aprašymo, patvirtinto Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininko 2013 m. balandžio 26 įsakymu Nr. V-60, 10.2.2, 11.1 punktus, 2008 m. birželio 23 d. Europos tarybos sprendimo 2008/615/TVR „Dėl tarpvalstybinio bendradarbiavimo gerinimo, visų pirma kovos su terorizmu ir tarpvalstybiniu nusikalstamumu srityje“ 28 straipsnį. Lietuvos kriminalinis policijos biuras nustatė, kad N. E. padarė tarnybinį nusižengimą ir konstatavo, kad N. E. pažeidė minėtus teisės aktus. Pareiškėjas dėl to buvo nepagrįstai laikomas kardomajame kalinime. Nuo 2014 m. rugsėjo 23 d. iki 2014 m. gruodžio 17 d. pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjui tai sukėlė esminių nepatogumų. Pareiškėjas savo patirtus nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, sukeltas dvasines kančias vertina 10 000 Eur.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos kriminalinės policijos biuras atsiliepime (I t., b. l. 74–83) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą palikti nenagrinėtu kaip neteismingą Vilniaus apygardos administraciniam teismui; jei teismas nuspręstų nagrinėti, prašė pareiškėjo skundą atmesti suėjus ieškinio senaties terminui; jei teismas laikytų, kad ieškinio senaties terminas nesuėjęs, prašė pareiškėjo skundą atmesti.

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad 2013 m. birželio 10 d. Vokietijos teisėsaugos institucijos kreipėsi į Lietuvą su paklausimu. 2013 m. liepos 1 d. Vokietijos Federalinės kriminalinės policijos tarnybos Vysbadene perdavė prašymą Interpolo Lietuvos nacionaliniam skyriui dėl informacijos apie sutaptį DNR duomenų bazėje pagal Priumo susitarimą dėl DNR profilių atitikties Vokietijoje nusikaltimo vietoje surastam DNR profiliui. Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnė N. E. 2013 m. liepos 16 d. raštu kreipėsi į Kauno rajono policijos komisariatą ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jonavos rajono komisariatą dėl informacijos pateikimo. Gavusi minėtų įstaigų atsakymus, N. E. 2013 m. rugpjūčio 1 d. Vokietijos Federalinės kriminalinės policijos tarnybai Vysbadene davė atsakymą dėl DNR atitikties. Vokietijos Federalinės kriminalinės policijos tarnybai Vysbadene prašymu 2013 m. rugpjūčio 2 d. N. E. kreipėsi į Kriminalinių tyrimų centro viršininką dėl L. V. daktiloskopinės kortelės pateikimo. 2013 m. rugpjūčio 5 d. N. E. perdavė L. V. pirštų antspaudus Vokietijos Federalinės kriminalinės policijos tarnybai Vysbadene. Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentinga teisminė institucija 2014 m. rugpjūčio 28 d. išdavė Europos arešto orderį dėl L. V. suėmimo ir perdavimo baudžiamajam persekiojimui Vokietijos Federacinei Respublikai. 2014 m. rugsėjo 17 d. L. V. buvo sulaikytas. 2014 m. rugsėjo 17 d. L. V. sutiko būti perduotas supaprastinta tvarka ir atsisakė specialiosios taisyklės reikalavimo. Dėl neteisingai užrašytos pavardės 2014 m. spalio 13 d. buvo išduotas Europos arešto orderis, kuriame buvo nurodyti tikslūs perduotino L. V. duomenys. 2014 m. spalio 1 d. pareiškėjas sutiko būti perduotas supaprastinta tvarka ir atsisakė specialiosios taisyklės reikalavimo.

7. Pareiškėjas buvo sulaikytas kitoje byloje nei ta, kurioje buvo prašoma informacijos. Iš pareiškėjo skundo nėra aišku, iš ko pareiškėjas kildina žalą: jei iš ikiteisminio tyrimo – tada byla neteisminga apygardos administraciniam teismui, jei iš N. E. veiksmų – tada byla teisminga Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

8. Atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senatį pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalį, 1.127 straipsnio 1 dalį, 1.131 straipsnio 1 dalį. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas apie savo teisės pažeidimą sužinojo vėliausiai 2015 m. balandžio 20 d., todėl teisė į ieškinį atsirado nurodytą dieną. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 13 d. nutartyje konstatavo, kad nepriklausomai nuo N. E. atsakymo turinio, minėtu laikotarpiu atsakingų institucijų pareigūnai turėjo diskreciją veikti tam tikrais būdais, jie nebuvo priklausomi nuo minėtame atsakyme buvusio informacijos. Taigi, teismas konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų nepakanka konstatuoti tiesioginį priežastinį ryšį tarp N. E. veiksmų ir L. V. kilusių neigiamų padarinių. Neturtinė žala negali būti priteista, nes nėra priežastinio ryšio.

9. Atsakovo atstovas nurodė, kad Vokietijos Federacinė Respublika ne ginčo tvarka atlygino pareiškėjui jo patirtą neturtinę žalą dėl pareiškėjo suėmimo nuo 2014 m. rugsėjo 17 d. iki 2014 m. gruodžio 15 d. ir nuo 2014 d. gruodžio 16 d. iki 2015 m. balandžio 20 d. Taigi, pareiškėjo reikalavimai pakartotinai atlyginti už tą patį yra nepagrįsti ir vertintini kaip siekis nepagrįstai praturtėti.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. liepos 17 d. sprendimu (II t., b. l. 32–37) pareiškėjo skundą atmetė.

11. Teismas nustatė, kad:

11.1. 2013 m. birželio 10 d. gautas Vokietijos federalinės kriminalinės policijos tarnybos paklausimas Lietuvai, susijęs su Kaselio RKI „ZK30“ skyriaus atliekamu tyrimu. 2013 m. liepos 1 d. gautas Interpolo Vysbadene prašymas dėl informacijos apie DNR atitiktį. 2013 m. rugpjūčio 1 d. N. E. Vokietijos Federalinės kriminalinės policijos tarnybai Vysbadene pateikė atsakymą dėl DNR profilio Nr. 235001 atitikimo L. V. DNR, pridėjo jo nuotrauką. 2013 m. rugpjūčio 5 d. N. E. Vokietijos Federalinės kriminalinės policijos tarnybai Vysbadene išsiuntė L. V. pirštų antspaudus.

11.2. Kaselio apylinkės teismas 2014 m. spalio 13 d. išdavė Europos arešto orderį dėl L. V. suėmimo ir perdavimo baudžiamajam persekiojimui. 2014 m. rugsėjo 18 d. Kauno apylinkės teismas pareiškėjui skyrė kardomąją priemonę – suėmimą 2 mėnesiams, suėmimo terminą skaičiuojant nuo 2014 m. rugsėjo 17 d. 2014 m. spalio 1 d. pareiškėjas raštu sutiko būti perduotas supaprastinta tvarka Vokietijos Federacinei Respublikai pagal Europos arešto orderį ir atsisakė specialiosios taisyklės reikalavimo.

11.3. 2015 m. balandžio 20 d. Vokietijos Kaselio žemės teismas anuliavo 2013 m. spalio 11 d. Kaselio apylinkės arešto orderį ir kaltinamąjį nedelsiant išleido iš kalėjimo. Kaselio pirmosios instancijos teismas 2015 m. liepos 1 d. nutarime nustatė, kad žemės kasa įsipareigoja atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 17 d. iki 2014 m. gruodžio 15 d. ir nuo 2014 m. gruodžio 16 d. iki 2015 m. balandžio 20 d., kuri atsirado dėl ekstradicinio ir kardomojo kalinimo.

11.4. Lietuvos kriminalinės policijos biuro Veiklos koordinavimo ir kontrolės valdyba 2015 m. gruodžio 9 d. priėmė išvadą dėl „Advokato E. B. pranešime nurodytų teiginių patikrinimo“ Nr. 38-IS-16, kurioje nurodyta, kad LKPB Tarptautinių ryšių valdybos Interpolo Lietuvos nacionalinio skyriaus vyresnioji specialistė N. E. padarė tarnybinį nusižengimą, kai 2013 m. rugpjūčio 1 d. Vokietijos Federalinės kriminalinės policijos tarnybai Vysbadene pateikė atsakymą dėl DNR atitikties.

11.5. 2016 m. lapkričio 25 d. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos Korupcijos tyrimų skyriaus vyriausioji tyrėja L. V. pripažino nukentėjusiuoju. 2016 m. gruodžio 15 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras pareiškėją pripažino civiliniu ieškovu ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-24672-16. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras 2017 m. kovo 21 d. nutarimu ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-24672-16 nutraukė, nes ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys yra nepakankami N. E. kaltei pagrįsti padarius nusikalstamą veiką, nurodytą BK 229 straipsnyje. 2017 m. balandžio 5 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras pareiškėjo skundą atmetė ir paliko galioti 2017 m. kovo 21 d. Nutarimą ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-24672-16 nutraukti. 2017 m. gegužės 8 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas pareiškėjo skundą atmetė ir paliko galioti 2017 m. kovo 21 d. Nutarimą ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-24672-16 nutraukti. 2017 m. birželio 13 d. Vilniaus apygardos teismas pareiškėjo skundą atmetė ir paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį.

12. Teismas nurodė, kad byla teisminga Vilniaus apygardos administraciniam teismui, nes pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punktą administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). N. E. 2013 m. rugpjūčio 1 d. išsiuntė atsakymą Vokietijos Federalinės kriminalinės policijos tarnybai Vysbadene, todėl, teismo vertinimu, tai yra viešojo administravimo subjekto pareigūno veiksmai pagal CK 6.271 straipsnį.

13. Teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties termino taikymo, nurodė, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš neteisėtų pareigūnės N. E. veiksmų, konstatavo, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė ir kai sužinojo apie savo suėmimo neteisėtumo priežastį (neteisingai sutapdintus DNR), todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Teismas laikė, kad apie savo neteisėto suėmimo priežastis pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) 2015 m. balandžio 20 d., kai buvo priimtas Vokietijos Kaselio žemės teismo nutarimas, kuriuo anuliuotas 2013 m. spalio 11 d. Kaselio apylinkės arešto orderis ir nurodyta kaltinamąjį nedelsiant išleisti iš kalėjimo. Tai, kad pareiškėjas tiksliai nežinojo, koks konkrečiai pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus, teismo vertinimu, nėra teisiškai reikšminga aplinkybė, nes apie savo teisių pažeidimą jis jau žinojo (turėjo žinoti) ir galėjo ginti savo pažeistas teises.

14. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjas apie supainiotus DNR (kad jo DNR yra ne tas, kuris rastas tiriant nusikaltimą Vokietijoje) žinojo jį paleidžiant iš suėmimo, tačiau, reikalaudamas neturtinės žalos atlyginimo, kreipėsi tik 2019 m. kovo 5 d., konstatavo, kad pareiškėjas praleido 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo, todėl, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovo atstovas prašo taikyti ieškinio senaties terminą bei nenustatęs aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą atnaujinti praleistą senaties terminą, vadovaudamasis CK 1.131 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo skundą atmetė.

III. 15. Pareiškėjas L. V. apeliaciniame skunde (II t., b. l. 40–42) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

16. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja faktines aplinkybes, nurodytas skunde pirmosios instancijos teismui, bei mano, kad teismo sprendimas negali būti grįstas prielaidomis dėl bylos aplinkybių. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nurodo, kad, gavęs šalies prašymą taikyti ieškinio senatį, teismas visų pirma turi patikrinti, ar reiškiamiems reikalavimams taikoma ieškinio senatis (CK1.134 str.), taip pat ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 str. 1 d., ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista.

17. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodo, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia, nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes.

18. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos kriminalinės policijos biuras atsiliepime (II t., b. l. 46–54) su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

19. Atsakovas pakartoja atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui nurodytas faktines aplinkybes ir argumentus. Papildomai akcentuoja, kad teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, jog žalą kildina iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnės N. E. veiksmų, o ne iš ikiteisminio tyrimo. Teismo posėdyje pareiškėjas paaiškino, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2015 m. balandžio 20 d., kai Vokietijos Kaselio Žemės teismo buvo nutraukta baudžiamoji byla, o pareiškėjui buvo panaikinta kardomoji priemonė – suėmimas, ir jis buvo paleistas. Į teismą pareiškėjas kreipėsi po 4 metų, t. y. 2019 m. kovo 5 d., todėl praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo. Tiek tarnybinio patikrinimo atlikimo metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu pareiškėjas naudojosi profesionalaus teisininko (advokato) paslaugomis, kuris neabejotinai žinojo apie skundo pateikimo terminus. Todėl atmestini pareiškėjo argumentai, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti.

20. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas neprašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiais, kad teismas ieškinio senatį pritaikė mechaniškai ar nesivadovavo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Priešingai, teismas buvo aktyvus ir siekė išsiaiškinti bei išsiaiškino visas reikšmingas šios bylos nagrinėjimui, aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, kildinamos iš galbūt neteisėtų Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnės veiksmų, jai atliekant savo tarnybines pareigas.

22. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė atsakovo prašymu pritaikęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo sprendimą, kaip neteisėtą ir nepagrįstą, netinkamai pritaikius materialiosios bei proceso teisės normas, prašo panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

23. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį.

25. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015). Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008).

26. CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.

27. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovo atstovas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senatį.

28. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad, jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK normas dėl ieškinio senaties taikymo, pabrėžė, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005, 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

29. Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo paaiškinimų teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose bei apeliaciniame skunde matyti, kad jis prašomą atlyginti žalą kildina iš galbūt neteisėtų Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnės N. E. veiksmų, kai ji 2013 m. rugpjūčio 1 d. Vokietijos Federalinės kriminalinės policijos tarnybai Vysbadene pateikė klaidingą atsakymą dėl DNR profilio Nr. 235001 atitikimo L. V. DNR. Pareiškėjas teigia, kad tik susipažinęs su prokuroro Nutarimu ir ikiteisminio tyrimo medžiaga 2017 m. kovo 21 d. sužinojo, kad Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos Interpolo Lietuvos nacionalinio skyriaus vyresnioji specialistė N. E. pažeidė jo teises ir interesus.

30. Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2015 m. balandžio 20 d. Vokietijos Kaselio žemės teismas anuliavo 2013 m. spalio 11 d. Kaselio apylinkės arešto orderį ir pareiškėja (kaltinamąjį) nedelsiant išleido iš kalėjimo. Kaselio pirmosios instancijos teismas 2015 m. liepos 1 d. nutarime nustatė, kad žemės kasa įsipareigoja atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 17 d. iki 2014 m. gruodžio 15 d. ir nuo 2014 m. gruodžio 16 d. iki 2015 m. balandžio 20 d., kuri atsirado dėl ekstradicinio ir kardomojo kalinimo. Lietuvos kriminalinės policijos biuro Veiklos koordinavimo ir kontrolės valdyba 2015 m. gruodžio 9 d. priėmė išvadą dėl „Advokato E. B. pranešime nurodytų teiginių patikrinimo“ Nr. 38-IS-16, kurioje nurodyta, kad Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos Interpolo Lietuvos nacionalinio skyriaus vyresnioji specialistė N. E. padarė tarnybinį nusižengimą, kai 2013 m. rugpjūčio 1 d. Vokietijos Federalinės kriminalinės policijos tarnybai Vysbadene pateikė atsakymą dėl DNR atitikties, o 2016 m. sausio 18 d. raštu Nr. 38-S-628 atsakovas pateikė atsakymą į pareiškėjo atstovo 2015 m. gruodžio 17 d. paklausimą, kuriame nurodė, kad Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnas 2013 m. rugpjūčio 1 d., neteisingai supratęs iš teritorinės policijos įstaigos gautus duomenis dėl DNR pėdsako, pateikė informaciją, kad Vokietijos DNR profilis (pėdsakas) ir Lietuvos DNR profilis (pėdsakas) yra Lietuvos piliečio L. V.. Minimame atsakyme taip pat nurodyta, jog Lietuvos kriminalistinių tyrimų centras pateikė informaciją, kad Lietuvos DNR duomenų registre esančio pėdsako DNR profilis sutampa su Vokietijos DNR pėdsako profiliu, tačiau įrašas yra ne pareiškėjo.

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, Nutarties 29–30 punktuose nustatytos aplinkybės leidžia padaryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad apie savo neteisėto suėmimo priežastis pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) 2015 m. balandžio 20 d., kai buvo priimtas Vokietijos Kaselio žemės teismo nutarimas, kuriuo anuliuotas 2013 m. spalio 11 d. Kaselio apylinkės arešto orderis ir nurodyta kaltinamąjį nedelsiant išleisti iš kalėjimo, t. y., kai šie pažeidimai pasireiškė ir kai pareiškėjas sužinojo apie savo suėmimo neteisėtumo priežastį (neteisingai sutapdintus DNR), todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pažymėtina, jog pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, kad apie supainiotus DNR (kad jo DNR yra ne tas, kuris rastas tiriant nusikaltimą Vokietijoje) žinojo jį paleidžiant iš suėmimo, nes pats aktyviai siekė pakartotinio DNR testo atlikimo Vokietijoje ir būtent jį atlikus, pareiškėjas buvo paleistas į laisvę. Pareiškėjo argumentas, kad konkretaus pareigūno, pažeidusio jo teises, nežinojimas, turėjo įtakos jo suvokimui apie galbūt pažeistas jo teises ir jų gynimo pradžią yra vertintinas kritiškai ir atmestinas kaip nepagrįstas, nes, be kita ko, vėliausiai, gavus atsakovo 2016 m. sausio 18 d. raštu Nr. 38-S-628 atsakymą į pareiškėjo atstovo 2015 m. gruodžio 17 d. paklausimą, pareiškėjui ar jo kvalifikuotam atstovui (advokatui) turėjo tapti žinoma, kad Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnas 2013 m. rugpjūčio 1 d. pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad Vokietijos DNR profilis (pėdsakas) ir Lietuvos DNR profilis (pėdsakas) yra Lietuvos piliečio L. V.. Į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2019 m. kovo 5 d., t. y. praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo.

32. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

33. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2222-1062/2018, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1121-492/2018). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-798/2008, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-532-662/2017).

34. Įvertinusi bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pats pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių priežasčių, dėl kurių jis negalėjo anksčiau pasinaudoti teise kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, o iš bylos duomenų nėra pagrindo manyti, kad tokios svarbios priežastys egzistavo.

35. Ginčui aktualaus teisinio reguliavimo ir nustatytų aplinkybių kontekste darytina išvada, kad pareiškėjas, pasirinkdamas tokį elgesio modelį ginant savo teises, nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas. Byloje nesant svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių ir esant atsakovo prašymui taikyti ieškinio senatį, konstatuotina, kad nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas. Kaip minėta, ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti skundo reikalavimus.

36. Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, vadovavosi teismų praktika panašaus pobūdžio bylose, visapusiškai įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė